Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Aleksandras Vasiliauskas. Sovietinė Lietuvos industrializacija. LSSR pramonės raida sovietinio planinio ūkio ideologiniuose gniaužtuose

(Europos futbolo duomenų bazė)
Jump to navigation Jump to search

Turinys

Prologas

  1. Krašto industrializacija agrarinės pramonės pagrindu tarpukario Lietuvoje
  2. LSSR pramonės raida sovietinio planinio ūkio ideologiniuose gniaužtuose
  3. LSSR pramonės plėtros nacionaliniai interesai
  4. Vadovavimas ir partinė konrolė iš Maskvos LSSR pramonės plėtrai
  5. Lietuvos visuomenės totalinė sovietinė kontrolė
  6. Nomenklatūra - partinės įtakos kadrams forma
  7. LSSR valstybinio plano komiteto specifinės funkcijos
  8. Paminklo ar pasmerkimo vertas Aleksandras Drobnys
  9. Naftos perdirbimo įmonės gimimas Lietuvoje

Vietoj epilogo


LSSR pramonės raida sovietinio planinio ūkio ideologiniuose gniaužtuose

Sovietinės Lietuvos pramonės raidos strateginiai ir operatyviniai sprendimai privalėjo be išlygų laikytis primestos planinės ūkio sistemos ideologinių principų ir apribojimų. Sovietinė ideologija melagingai skelbė, kad pati planavimo sąvoka buvo sugalvota socializmo politinės ekonomijos moksle, nutylėdama faktą, kad pirmą kartą ši sąvoka įvesta gerokai anksčiau vadybos moksle.

Pirmieji tyrimai vadyboje pradėti XX a. pradžioje: jų pradininkais laikomi amerikietis F. Teiloras (F. Taylor) ir prancūzas H. Fajolis (H. Fayol).

Vadyboje planavimas – tai valdymo ciklo funkcija, kurią atlikus apibrėžiami organizacijos (verslo įmonės, visuomeninės institucijos, politinės partijos, šalies vyriausybės, kariuomenės irt.t.) tikslai ir nustatomi veiksmai bei priemonės tiems tikslams įgyvendinti. Planavimas ir kitos valdymo ciklo funkcijos: organizavimas (vykdytojų parinkimas, funkcijų perdavimas, grupių sudarymas ir t. t.), vadovavimas (motyvacija, komandavimas, komunikacijos ir t. t.), kontrolė (plano vykdymo eigos stebėsena, nukrypimų nustatymas, plano taisymas ir t. t.), sudaro uždarą valdymo ciklą.

Tik sudarius planą atsiranda galimybė parinkti vykdytojus, sukurti struktūrą, perduoti funkcijas ir paskirstyti užduotis, motyvuoti vykdytojus ir jiems vadovauti, užtikrinti komunikaciją tarp vykdytojų ir vertinti jų darbo kokybę. Planavimas specifiškai susijęs su kontrole ir yra neatsiejamas nuo jos. Planavimas ir kontrolė, kurios pagrindinis kontrolės tikslas yra užtikrinti planų įgyvendinimą, yra tiek glaudžiai susiję tarpusavyje, jog jie laikomi valdymo proceso „Siamo dvyniais“. Planavimas yra intelektinis procesas ir logiškai skirstomas į šiuos veiksmus: proceso inicijavimas, planavimo prielaidų apibrėžimas, tikslų formulavimas, alternatyvų nustatymas, alternatyvų įvertinimas, geriausių alternatyvų parinkimas, plano įgyvendinimas. Planas įgyvendinamas atliekant kitas valdymo funkcijas: organizavimą, vadovavimą ir kontrolę.

Kaip pastebėjo prof., Lietuvos MA tikrasis narys Zenonas Norkus [Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai, 2014], nepriklausoma Lietuvos valstybė savo egzistenciją pradėjo paveldėjusi tiesiogiai po Pirmojo pasaulinio karo išlikusius carinės okupacijos periodo ūkio griuvėsius ir kaizėrinės Vokietijos okupacijos išugdytą Lietuvoje socialistinę ūkio sistemą.

Vokietijos Rytų fronto štabo viršininkas generolas Erichas Ludendorffas Oberoste išbandytus centralizuotai administruojamo ir planuojamo ūkio principus panaudojo vėliau tvarkyti visos Vokietijos ūkiui. Šalies ūkio mobilizavimui totaliniam karui buvo įvesta visuotinė darbo prievolė, atimta teisė laisvai keisti darbovietę, įvesti visiems privalomi asmens dokumentai, ūkis buvo tvarkomas pagal metinius planus, intensyviai rengiami ilgalaikiai krašto ūkio modernizacijos planai.

Pirmojo ir Antrojo karų sąlygomis centralizuotai administruojamo ir planuojamo ūkio principus taikė didžioji dauguma išsivysčiusių šalių. Plačiausiai kaizerinę sistemą su kai kuriais pakeitimais, tik nuslėpdami nuo visuomenės tikruosius jos atsiradimo šaltinius, panaudojo bolševikai atkurdami Rusijos imperiją SSRS pavadinimu.

Tarp bolševikinių kaizerinės centralizuotai administruojamo ir planuojamo ūkio sistemos “patobulinimų” svarbiausia vieta tenka jos ideologiniam įteisinimui socializmo politinėje ekonomijoje, paskelbiant vakarietiškos politinės ekonomijos netobulumą ir netinkamumą. Tarp daugybės socializmo politinės ekonomijos skelbiamų “socializmo ekonominių dėsnių” su sovietinio ūkio planavimu tampriausiai susiję du: “planingo ir proporcingo socialistinės ekonomikos vystymosi dėsnis” ir “pagrindinis ekonominis socializmo dėsnis”.

“Planingo ir proporcingo socialistinės ekonomikos vystymosi dėsnis” socializmo politinėje ekonomijoje išreiškia objektyvią būtinybę ir galimybę vystyti ūkį pagal vieningą valstybinį planą, nustatyti ir išlaikyti visame liaudies ūkyje proporcijas gamybos ir liaudies vartojimo spartaus augimo labui. Dėsnis reikalauja, kad gamybą visoje ekonomikoje, atskirose jos šakose ir kiekvienoje įmonėje sąmoningai centralizuotai reguliuotų valstybė. Šis dėsnis veikia visuomenėje, kur valdžia priklauso dirbantiesiems ir įtvirtinta visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė.

Socialistinė valstybė, siekdama pastoviai gerinti visų visuomenės narių gerbūvį, kuo pilniau patenkinti žmonių materialinius ir kultūrinius poreikius, planuoja visuomeninės gamybos vystymą, paskirsto visos valstybės mastu materialinius, darbo ir finansinius išteklius tarp skirtingų veiklos sričių ir liaudies ūkio šakų. Socialistinės ekonomikos vystymo proporcingumas kaip tik ir reiškia išteklių planavimą ir paskirstymą tarp veiklos sričių pagal visuomenei naudingiausias proporcijas.

“Pagrindinis socializmo ekonominis dėsnis” socializmo politinėje ekonomijoje nusako socialistinės ekonomikos vystymo pagrindinį tikslą - gerbūvio ir visų visuomenės narių visapusiško vystymosi užtikrinimas, mokslinės techninės pažangos dėka augančios socialistinės gamybos pagrindu tenkinant pastoviai augančius žmonių materialinius ir kultūrinius poreikius. Socialistinės visuomenės visuotinės gerovės užtikrinimui reikalinga nacionalinių pajamų maksimumo gamyba, esant visuomeninių gamybos išlaidų minimumui. Visos visuomeninės gamybos optimaliam vystymui užtikrinti ir yra reikalingas dinaminio liaudies ūkio proporcingumo palaikymas, valstybei centralizuotai planuojant ekonomikos raidą.

Sovietinės ekonomikos planavimo idelologija ortodoksinės socializmo politinės ekononomijos pagrindu buvo vienintelė iki praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio vidurio, kol pradėjo plačiai plėtotis matematiniai ekonominiai tyrimai.

Matematinė ekonomikos analizė įvertino tą faktą, kad racionaliai besielgiantys ekonominės veiklos subjektai yra priversti ieškoti pagal savo nusistatytus kriterijus geriausių (optimalių) sprendimų. Tokių sprendimų paieškai jau buvo išplėtotos matematinės optimalių sprendimų teorijos - matematinis programavimas (tiesinis, stochastinis, dinaminis), lošimų teorija, masinio aptarnavimo teorija ir t.t.

Matematiniais ekonomikos tyrimais buvo aptiktas “pagrindinio socializmo ekonominio dėsnio” formuluotėje elementarus loginis prieštaravimas. Matematiškai šį dėsnį galima užrašyti sekančiu optimizavimo uždaviniu: “Rasti sprendimą, kaip gauti maksimalią naudą X su minimaliomis sąnaudomis Y”. Matematiškai tokio uždavinio sprendinys yra: X=0 ir Y=0 (minimalios yra nulinės sąnaudos, bet ir maksimali nauda yra nulinė).

Matematiškai prasmingi yra sekantys du optimizavimo uždaviniai: “Rasti sprendimą, kaip gauti maksimalią naudą X su nedidesnėmis negu A sąnaudomis” arba “Rasti sprendimą, kaip gauti nemažesnę negu B naudą su minimaliomis sąnadomis Y”. Net aptikus tokį akivaizdų nelogiškumą “pagrindinis ekonominis socializmo dėsnis” ortodoksinėje socializmo politinėje ekononomijoje nebuvo pakeistas.

Kaupiantis optimalaus liaudies ūkio planavimo ir valdymo moksliniams tyrimams susiformuoja nauja kryptis socializmo politinėje ekonomijoje, gavusi pavadinimą “Ekonomikos optimalaus funkcionavimo sistema” (rus. СОФЭ - система оптимального функционирования экономики).

Esant vidinėms aštrioms diskusijoms tarp idėjos šalininkų, СОФЭ aršiausiai puolė ortodoksiniai politekonomai. Maskvos universiteto profesorius Efremas Maiminas (kilęs iš Lietuvos ir nenutraukęs tamprių kontaktų su lietuviais ekonomistais) pasakojo apie vieną СОФЭ kritikai specialiai skirtą Ekonomikos fakulteto komunistų susirinkimą. Ortoddoksai politekonomai teigė, kad SSRS koministų partija tik jiems pavedė sociliazmo politinės ekonomijos tyrimus. СОФЭ šalininkams, jų nuomone, leistini tik skaičiavimai, analizė, bet ne teorinės įdėjos, kurios prieštarauja socializmo politinei ekonomijai. СОФЭ kaip naujai krypčiai socializmo politinėje ekonomijoje jie mėgino prikergti antisovietinės veiklos etiketę.

Vis dėlto СОФЭ neįstengė ir negalėjo pašalinti esminių sovietinės planinės ekonomikos trūkumų, kurie pagaliau ir nulėmė pačios sovietinės sistemos žlugimą. Juk optimalių sprendimų viena iš prielaidų yra tai, kad tokius sprendimus darantys subjektai turi būti racionalūs ir siekti ekonomiškai efektyvių rezultatų.

Tuo tarpu, esant centralizuotam planavimui, ekonominiai subjektai stengdavosi išsikovoti iš aukščiau tik kuo žemesnes planines užduotis, nes jų veiklos efektyvumas viršuje buvo vertinamas pagal tai, įvykdytas ar neįvykdytas planas.

Sovietinei Lietuvai primesti ūkio vystymo planavimo organai buvo paskandinti milžiniškoje ir hierarchiškai organizuotoje SSRS liaudies ūkio planavimo specifinėje organų sistemoje. Šios sistemos sukūrimas ir plėtojimas buvo antrasis svarbiausias bolševikinis kaizerinės centralizuotai administruojamo ir planuojamo ūkio sistemos “patobulinimas”.

1921 metų pradžioje sovietinė vyriausybė, remiantis Lenino pasiūlymu, įkūrė Valstybinę bendrąją plano komisiją (vėliau pavadintą Valstybiniu plano komitetu), kuriai visuotinai prigijo sutrumpintas rusiškas pavadinimas ГОСПЛАН.

Gosplanai buvo įsteigti visose sąjunginėse ir autonominėse SSRS respublikose, apskričių, miestų ir rajonų vykdomosiuose komitetuose buvo sudarytos plano komisijos. Respublikinių gosplanų ir teritorinių plano komisijų aukštą statusą liudija tai, kad jų vadovai automatiškai tapdavo ministrų tarybų arba vykdomųjų komitetų pirmininkų pavaduotojais. Visose SSRS ar sąjunginių respublikų ministerijose ir kitose žinybose buvo įsteigti planavimo skyriai arba valdybos, kurių vadovai taip pat turėjo aukštesnį statusą, lyginant su kitais padaliniais.

Sovietinės Lietuvos liaudies ūkio planavimo sistemos pirmine grandimi buvo gamybinės įmonės (susivienijimo) techninis-pramoninis-finansinis planas, dažniausiai sutrumpintai vadintas techpromfinplanu. Jį turimos informacijos apie įmonės (susivienijimo) pajėgumus bei išteklius pagrindu ir atsižvelgiant į aukštesnių valstybinių organų (ministerijų, žinybų, vykdomųjų komitetų ir pan.) direktyvinius nurodymus parengdavo įmonės (susivienijimo) planavimo skyrius (valdyba).

Remiantis įmonių techpromfinplanais ir LSSR Valstybinio plano komiteto (VPK) direktyviniais nurodymais buvo sudaromi Lietuvos ministerijų (žinybų) ir respublikos miestų ir rajonų planai. Sąjunginės-respublikinės Lietuvos ministerijos (žinybos) turėjo be to vadovautis ir atitinkamų Maskvos ministerijų (žinybų) direktyvomis. Lietuvos VPK respulikos ministerijų (žinybų), miestų ir rajonų planų pagrindu, o taip pat remiantis SSRS Gosplano direktyvomis parengdavo Lietuvos TSR ūkio vystymo planą.

Planų direktyvų sudaryme informacija judėdavo pagal visą hierarchinę grandinę žemyn nuo nuo Lietuvos VPK iki įmonės (susivienijimo). Planų projektų sudaryme informacija judėdavo aukštyn nuo įmonės (susivienijimo) iki Lietuvos VPK. Informacija apie patvirtinatas planines užduotis vėl judėdavo žemyn nuo Lietuvos VPK iki įmonės (susivienijimo).

Socialistinio planavimo praktikoje pagal planinio periodo trukmę pagrindine liaudies ūkio plano forma buvo penkmetiniai planai. Metiniai liaudies ūkio planai tik detalizuodavo ir konktretizuodavo penkmetinių planų užduotis, priklausomai nuo jų vykdymo rezultatų ankstesniais metais.

LSSR Liaudies ūkio vystymo planas turėjo direktyvinį pobūdį: patvirtintas LTSR Aukščiausios tarybos sesijoje jie tapdavo įstatymu. Planus būtina tvarka privalėjo vykdyti įmonės (susivienijimai), ministerijos (žinybos), sričių, rajonų ir miestų vykdomieji komitetai. Planavimo tvarką reglamentuojantys įstatymai leido tik išimtiniais atvejais pakeisti patvirtintus planus.

Tačiau planų koregavimo praktika patvirtintų planinių užduočių mažinimo linkme buvo plačiai paplitusi. Nebuvo atvejų, kad SSRS komunistų partijos suvažiavime būtų paskelbtas kurio nors penkmečio plano neįvykdymas. Tokio ideologiškai žalingo fakto kaip tik ir pavykdavo išvengti darant planų korekcijas penkmečio eigoje.

Planų direktyvinis pobūdis užgniauždavo ūkio ir jo valdymo grandžių iniciatyvą prisiimti planines užduotis, užtikrinančias efektyvų turimų išteklių panaudojimą. Pažangūs sovietinio ekonomikos mokslo atstovai bandė inicijuoti planinių sprendimų optimizavimą. Tačiau ūkio ir jo valdymo grandžių veiklos sėkmė buvo vertinama ne pagal efektyvų disponuojamų darbo, materialinių ir finansinių išteklių panaugdojimą, o pagal patvirtinto plano įvykdymą arba viršijimą.

Plano įvykdymas garantuodavo valstybinius apdovanojimus, galimybes kopti aukštyn karjeros laiptais, pinigines ir materialines premijas. Plano neįvykdymas grėse partinėmis ir administracinėmis bausmėmis, pažeminimu pareigose ir kitais nemaloniais dalykais. Todėl pagrindinė energija buvo išeikvojama apsiginant kuo mažesnes planines užduotis, kas padidindavo sėkmingo plano įvykdymo tikimybę. Planinių užduočių didesnis viršijimas buvo pavojingas dėl grėsmės gauti padidintas planines užduotis sekantiems metams, nes jas skirdavo padidinus tam tikru procentu ankstesnių metų rezultatą.

Organizuojant triukšmingas ideologines kompanijas, stengtasi sužadinti ūkio ir jo valdymo grandžių bei individualių darbuotojų iniciatyvą. Tarp jų ypatingai išsiskyrė stachanovinis judėjimas, įgijęs pavadinimą pagal šachtininką Aleksėjų Stachanovą, kuris komunistinės propogandos paskelbtas 1935 metais socialistinio darbo didvyriu už tai, kad 14 kartų viršijo nustatytą anglies iškasimo pamainos normą.

Kita visuotinai paplitusi ideologinė kompanija buvo vidinis (tarp to pačios įmonės skirtingų struktūrinių padalinių: cecbų, brigadų ir pan.) ir išorinis (su kitomis panašaus veiklos profilio įmonėmis) socialistinis lenktyniavimas.

Komunistinė propaganda skelbdavo apie “pačių imonių iniciatyva” prisiimti taip vadinamus pasitiktinius planus (papildomos virš patvirtintų planinės užduotys), įvykdyti planus ankščiau, negu numatytas planinis horizontas (įsipareigojimas įvykdyti penkmečio planą per keturis metus, metinį planą per 11 mėnesių).

Direktyvinis plano pobūdis ir paminėtos arba kitos panašios ideologinės kompanijos tik skatino apskaitos duomenų klastojimą ar kitas piktnaudžiavimo formas, leidžiančios užmaskuoti plano neįvykdymo situacijas.

Liaudies ūkio planavimas buvo vykdomas pagal vieningą visiems planavimo organams planinių rodiklių sistemą. Planiniai rodikliai atspindėdavo konkrečias planines užduotis ir joms pagrįsti būtinus skaičiavimus. Planinių rodiklių sistema apimdavo įmonių (susivienijimų), liaudies ūkio šakų, teritorinių vienetų (sričių, rajonų, miestų) ir sąjunginių respublikų visas veiklos sritis.

Planiniai rodikliai buvo suskirstyti į dvi pagrindines grupes: tvirtinamieji rodikliai, išreiškiantys direktyvines planines užduotis visoms įmonėms ir organizacijoms; skaičiuojamieji rodikliai, naudojami skaičiavimams, pagrindžiantiems direktyvines planines užduotis.

Tvirtinamieji LSSR ūkio plano rodikliai nusakydavo liaudies ūkio augimo tempų ir proporcijų, gamybos ir realizavimo apimčių, visuomeninės gamybos efektyvumo, paslaugų sferos vystymo, žmonių gyvenimo lygio augimo direkvyvines užduotis.

Skaičiuojamieji plano rodikliai apimdavo detalią produkcijos, darbų ir paslaugų nomenklatūrą, plačią techninių- ekonominių normų ir normatyvų sistemą, balansinius skaičiavimus ir t.t.

Penkmetinių ir metinių planų rodikliai buvo suformuoti pagal tuos pačius principus, tik pirmieji buvo labiau apibendrinti (agreguoti), o antrieji - detalesni ir konkretūs. Informaciniuose sriautuose tarp ūkio planavimo ir valdymo grandžių planiniai rodikliai buvo susisteminti į vieningos planavimo dokumentacijos formas. Lygiagrečiai su planinės dokumentacijos formomis cirkuliavo statistinės atskaitomybės formos.

Per visą Sovietų Sąjungos egzistavimo laikotarpį taip ir nepavyko suderinti tarpusavyje planinę ir statistinę rodiklių ir dokumentacijos formų sistemas.

Plačioje LSSR liaudies ūkio plano rodiklių nomenklatūroje galima nurodyti kaip svarbiausias sekančias grupes: 1) gyventojai, darbo jėgos ištekliai ir jų panaudojimas; 2) pagrindinių fondų turimas kiekis, naujų įvedimas į eksplotaciją ir panaudojimas; 3) apyvartinių fondų (žaliavų, medžiagų, kuro) balansai ir paskirstymo planai, atsargų ir sunaudojimo normos; 4) mokslinė-techninė pažanga: mokslinių tyrimų įstaigų tinklas, tyrimų apimtys, rezultatų įdiegimas ir efektyvumas; 5) produkcijos gamybos ir pervežimų apimtys; 6) kapitalinių įdėjimų ir statybos- montavimo darbų apimtys: 7) finansiniai rodikliai: produkcijos savikaina, pelnas ir rentabilumas, įmonių ir valstybės pajamos ir išlaidos, ekonominio stimuliavimo fondai, gyventojų pajamos ir išlaidos, įvairūs finansiniai normatyvai; 8) pragyvenimo lygis ir socialinio kultūrinio išsivystymo lygis: gyventojų realiosios pajamos, darbo užmokestis, išmokos ir pašalpos iš visuomeninių fondų, vartojimo lygis, aprūpinimas gyvenamuoju plotu ir komunalinėmis paslaugomis, buitinis aptarnavimas, švietimo ir svekatos apsaugos išvystymas; 9) gamtosauga ir gamtinių išteklių panaudojimas; 10) liaudies ūkio proporcijos ir visuomeninės gamybos efektyvumas, visuomeninio produkto ir nacionalinių pajamų balansai; 11) išoriniai ekonominiai ryšiai: eksporto ir importo apimtys pagal prekių grupes, mokslinis- techninis bendradarbiavimas.

Pagal sumanymą, kuris praktiškai nebūdavo sėkmingai įgyvendinamas, vieninga planinių rodiklių sistema turėjo užtikrinti bendrasąjunginių, šakinių ir teritorinių planų ir proporcijų suderinamumą.

Tam tikslui buvo sukurtas specifinis instrumentas, vadinamas liaudies ūkio balansu. Tai rodiklių ir lentelių sistema, charakterizuojanti planiniame (ar ataskaitiniame) periode ekonomikos išvystymo lygį, išplėstinės reprodukcijos mastą ir tempus, svarbiausias liaudies ūkio proporcijas.

Liaudies ūkio balansai buvo sudaromi visam SSRS liaudies ūkiui ir atskiroms sovietinėms respublikoms. Jie apėmė visas ekonomikos šakas ir sektorius, įskaitant ir gyventojų ūkius. Liaudies ūkis buvo dalinamas į gamybinę sferą (sukuriančią materialines gėrybes) ir negamybinę sferą (naudojančią materialines gėrybes). Materialinės gamybos ir ir ūkio funkcionavimo bendrąjį galutinį rezultatą išreikšdavo nacionalinių pajamų dydis.

Svarbiausiomis liaudies ūkio balanso dalimis buvo sekantys balansai: visuomeninio produkto gamybos, vartojimo ir kaupimo balansas (suvestinis materialinis balansas); nacionalinių pajamų gamybos, paskirstymo ir galutinio naudojimo balansas (suvestinis finansinis balansas); produkcijos gamybos ir paskirstymo tarpšakinis balansas; gyventojų pajamų ir išlaidų balansas; nacionalinio turto balansas, demografinis balansas; darbo išteklių balansas; pagrindinių fondų balansas, kapitalinių įdėjimų balansas; svarbiausių produkcijos rūšių materialiniai balansai.

Planinių sprendimų pagrindimui buvo mėginama remtis mokslinėmis visuomeninių poreikių, gamtinių išteklių, mokslinės-techninės pažangos, demografinių ir socialinių pokyčių ir kitomis prognozėmis. Planavimo tobulinimui buvo pasitelktas ekonominis-matematinis modeliavimas: šakinio planavimo modeliai, makroekonominiai modeliai.

Šakiniai planavimo modeliai leisdavo paskaičiuoti atskiroms ekonomikos šakoms optimalaus pagal įvairius kriterijus gamybos išvystymo ir išdėstymo alternatyvas.

Makroekonominiai modeliai susiedavo tarpusavyje pagrindinius rodiklius, nusakančius ekonomikos augimo veiksnius ir vystymosi proporcijas. Jų pagrindu buvo galima paskaičiuoti svarbiausius liaudies ūkio balanso rodiklius ir formuoti bei lyginti tarpusavyje valstybės ekonominės politikos altertnatyvas.

SSRS ir sąjunginių respublikų gosplanai turėjo galingus skaičiavimo centrus, galinčius sukaupti kompiuterių atminties įrenginiuse milžiniškus informacijos kiekius, atlikti kompiuterių pagalba sudėtingiausius ekonominius skaičiavimus.

Paskutinius iki SSRS žlugimo du dešimtmečius buvo daug dirbama, kad sukurti taip vadinamą Automatizuotą planinių skaičiavimų sistemą (APSS), sujungiančią greituminiais duomenų perdavimo kanalais SSRS ir sąjunginių respublikų gosplanų skaičavimo centruose vykdomus planinius skaičiavimus. Vis dėlto, nežiūrint nemažų pastangų gydyti planinę ūkio sistemą, ši sistema patyrė krachą.

Šiuolaikinėje Vakarų šalių ir Rusijos literatūroje vyrauja priešingi vienas kitam požiūriai dėl priežasčių, kurios nulėmė sovietinės ekonominės sistemos krachą. Dauguma autorių laikosi nuomonės, kad pagal savo pobūdį sovietinė ekonomika buvo deformuota, monopolizuota ir aukštu laipsniu militarizuota.

Būtinos ekonominės motyvacijos trūkumas buvo svarbiu sistemos griūties veiksniu. Tokiu veiksniu nurodoma stoka veslininkiškumo, kaip ekonominio fenomeno, skatinančio realizuoti inovacijas ir kurti naujas gamybos veiksnių kombinacijas.

Tačiau egzistuoja ir alternatyvūs požiūriai, tvirtinantys, kad sovietinė politinė ir ekonominė sistema buvo stabili ir turėjo būtinus legitimiškumo atributus, nors ir nebuvo pakankamai dinamiška bei turėjo sunkių problemų.

Svarbiu krizinių reiškinių didėjimo veiksniu buvo sovietinės ekonomikos tarptautinė izoliacija, dėl kurios SSRS pramonės ir žemės ūkio produkcija tapo nekonkurencinga pasaulinėje rinkoje.

Masinis naftos, dujų, žaliavų ir brangiųjų metalų eksportas sudarė apie 90% viso eksporto. Tokia eksporto struktūra buvo labai pažeidžiama, svyruojant energijos išteklių pasaulinėms kainoms.

Daugelis ekspertų pripažįsta, kad pagrindiniu sovietinę ekonomiką žlugdančiu veiksniu buvo nepaprastai išbujojęs karinis - pramoninis kompleksas ir išpūstas gynybos biudžetas.

Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje SSRS karinės išlaidos siekė nuo 15% iki 25% nuo vidinio nacionalinio produkto ir kelis kartus viršijo analogišką JAV rodiklį.

Apie 40% pramoninės gamybos buvo susieta su gynyba, o karinio - pramoninio komplekso įmonių gamyba sudarė apie 70 % visos pramoninės gamybos.

Tokiu būdu, sovietinis karinis-pramoninis kompleksas pasiglemždavo geriausią dalį šalies pramoninio ir žmonių bei technologinio potencialo.

Ypatingai krenta į akis didžiulis SSRS technologinis atsilikimas nuo ekonomiškai išsivysčiusių šalių.

Ekonomikos augimo tempus ypatingai mažino žemas gamybinių fondų techninio atnaujinimo tempas ir išsisėmusios industrializacijos modelio, paremto ekstensyviniu darbo, gamtinių išteklių ir kapitalo panaudojimu, galimybės.

Nežiūrint milžiniškų investicijų, moksliniuose tyrimuose ir inžinierių - technologų kadrų parengime SSRS neturėjo pariteto su JAV ne vienoje technologijų srityje.

Pats ekonominės sistemos pobūdis sąlygojo mokslo atsiskyrimą nuo gamybos. Atsilikimo negalima paaiškinti gamtinių ar žmogiškųjų išteklių stoka.

Pati socialistinė sistema pražiopsojo persilaužimą pasaulinėje mokslo ir technikos revoliucijoje ir bandė vytis technologinį progresą tik kopijuodama kitų šalių pasiekimus.

Strateginiu prioritetu buvo ne techninės inovacijos, o naftos bei dujų eksportas. SSRS ekonomikoje neįvyko perėjimas prie intensyvaus vystymosi modelio, bet didedėjo technologinis atsilikimas nuo ekonomiškai išsivysčiusių šalių.

Kai kurie autoriai svarbia planinės komandinės sistemos griūties priežastimi nurodo šiai sistemai būdingą pernelyg aukštą centralizacijos laipsnį.

Centralizuota pagal kariuomenės pavyzdį hierarchinė planavimo sistema stabdo iniciatyvas vietoje ir atskirų gamintojų siekį pagerinti gamybinius rodiklius.

Plečiantis ekonomikai ir sudėtingėjant gamybiniams ryšiams hieracinė planavimo sistema nebeįstengė koordinuoti šimtais tūkstančių skaičiuojamų įmonių (susivienijimų) veiklą ir dešimtimis milijonų skaičiuojamų produktų ir paslaugų gamybą.

Socialistinė ekonomika virto chroniško deficito ekonomika. Nors deficitas kaip laikinas reiškinys yra būdingas bet kokiai ekonominei sistemai, ypatingos rūšies deficitas - intensyvus ir nenutrūkstantis chroniškas deficitas ardė nuolat ir negrįžtamai visą ekonomiką.

Chroniškas deficitas yra imanentinė socialistinės ūkio sistemos būsena, atvedanti prie didžiulių ekonominių nuostolių ir visos visuomeninių santykių sistemos degradacijos.

Tezė, kad chronišką deficitą sąmoningai sukuria tik biurokratija, nėra teisinga, nes vien atskirų žmonių grupės valia negali būti sukeltas chroniškas deficitas ir užtikrinta jo nenutrūkstama reprodukcija.

Pagrindinė chroniško deficito atsiradimo priežastis yra silpnų biudžetinių apribojimų problema.

Kapitalistinė įmonė funkcionuoja esant tvirtam biudžetiniam apribojimui, kuris ir neleidžia gaminti produkcijos daugiau, negu tikimasi parduoti. Nusipirkti žaliavas ir paskolinti lėšų ji gali tik būsimų pajamų už realizuotą produkciją ribose. Be to kapitalistinė įmonė planuoja paklausos lygį atitinkančias gamybos apimtis.

Socialistinė įmonė veikia silpno biudžetinio apribojimo sąlygomis, dėl ko jos nuostolingumas nebūtinai atveda į bankrotą. Valstybė suteikia socialistinei įmonei kreditą ir net nurašo skolas, sumažina mokesčius, suteikia dotacijas, padidina produkcijos kainas ir jai negresia likvidavimas dėl bankroto situacijos.

Socialistinei įmonei labai svarbūs yra išteklių apribojimai ir įmonė stengiasi sukaupti išteklių rezervus, kad dėl išteklių deficito nereikėtų stabdyti gamybą.

Neatlaiko kritikos tezė, kad didelėms socialistinėms šalims yra galimybė pasirinkti trečią kelią, sujungiant socializmo ir rinkos ekonomikos principus. Istorija patvirtina, kad visi reformų bandymai modernizuoti socialistinę ekonomiką tik pagilindavo krizinius reiškinius ekonomikoje.

Todėl kiekviena socialistinė šalis turėjo pasirinkti: arba nereformuoti egzistuojančios sistemos su visais jos prieštaravimais, arba pradėti kurti rinkos ekonomiką. Šalyse, kurios neatsisakė vienpartinio diktato ekonomikoje, pradėti transformaciją į rinkos ekonomiką galimybių neturėjo. Tik susilpninus vienpartinį diktatą ekonomikai atsivėrė galimybė šaliai plėtoti procesą perėjimo į rinkos ekonomiką.

Trečio kelio nerealumą partvirtino Leonido Brežnevo valdymo laikotarpio pradžioje SSRS ministrų tarybos pirmininkas Aleksėjaus Kosygino inicijuota 1965-1967 metų kardinali ekonomikos reformą, istorijoje gavusi Kosygino reformos pavadinimą.

XX amžiaus septintajame dešimtmetyje sovietinėje ekonomikoje galutinai įsigalėjo ekstensyvus gamybos pobūdis, pablogėjo tokie pagrindiniai rodikliai kaip darbo našumas, fondogrąža, nacionalinės pajamos, išaugo atsilikimas nuo Vakarų Europos ir JAV pagal asmeninio vartojimo lygį, sulėtėjo mokslinė - techninė pažanga.

Siekta sujungti centralizuoto planavimo sistemą su tokiais rinkos ekonomikos komponentais kaip pelnas, rentabilumas, kainos, kreditas.

Smarkiai buvo išplėstas įmonių savarankiškumas, pripažinta materialinio skatinimo svarba, numatytas prekinių-piniginių santykių aktyvus panaudojimas.

Nepaisant teigiamos keletui metų liaudies ūkio vystymosi dinamikos, kuri buvo deklaruota kaip vykdomos reformos sėkmė, įgyvendinti pertvarkymus iki galo nepavyko.

Nors oficialiai reforma nutraukta nebuvo, tačiau pertvarkymui besipriešinančios jėgos sugebėjo sugrąžinti direktyvinius rodiklius ir restauruoti griežtą centralizuotą planavimą.

Laikiną pagrindinių kiekybinių ir kokybinių rodiklių pagerėjimą pakeitė jų neigiama dinamika. Nurodomos įvairios radikalios Kosygino ekonominės refornos nesėkmių priežastys. Viena iš pagrindinių priežasčių laikoma konservatyvių jėgų partinėje nomenklatūroje ir planavimo bei valdymo organuose aktyvus pasipriešinimas pokyčiams.

Ekonominių reformų nesėkmę taip pat nulėmė pačios reformų koncepcijos netobulumas, kuri paliko nepakeistą pačią direktyvinę planinę sistemą, o reformos pasėkoje atsirado tik kitas tokios pat sistemos variantas.

Pertvarkymams trukdė principinė negalimybė pakeisti nuosavybės režimą, ribotos demokratinės teisės ir laisvės.

Po nesėkmingos 1965-1967 metų reformos buvo visa grandinė bandymų reformuoti ūkinį mechanizmą ir išvesti sovietinę ekonomiką iš krizinės būsenos. Vienok visos vykdytos priemonės iš esmės buvo ”reformos esamos sistemos rėmuose”, jos buvo konservatyvios ir mažai efektyvios, nesiūlė iš principo keisti sovietinę ekonominę politiką.

Kiekvienas naujas bandymas reformuoti jau negyvibingą sistemą tik priartindavo socialistinės valstybės ir jos planinės komandinės ūkio sistemos krachą.

Šaltiniai


Autorius: Aleksandras Vasiliauskas

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai:
  • Edvinas Giedrimas – autorius – 95% (+29614-0=29614 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – redaktorius – 5% (+1505-12=1493 wiki spaudos ženklai).