Asta Lignugarienė. Universitetinės klinikinės medicinos raida Kaune 1922-1940 metais. Tyrimų apžvalga
| ←Įvadas | Asta Lignugarienė. Universitetinės klinikinės medicinos raida Kaune 1922-1940 metais. Tyrimų apžvalga. |
Darbo metodika→ |
Klinikų genezės ir klinikinio mokymo raidos tyrimai pasaulio medicinos istoriografijoje
Klinikų – gydymo, mokslo ir mokymo institucijų – pradžios ir raidos klausimai tyrinėti pasaulio medicinos istorijos istoriografijoje.
Garsus XIX a. pabaigos - XX a. pradţios Kanados klinicistas ir medicinos istorikas William Osler (1849-1919), vieno garsiausių medicinos istorijos veikalų autorius (1), klinikos pradininku vadino Hipokratą (460-377 m. pr. Kr.), kuris ypač vertino ir nuolat akcentavo ligonio stebėjimą prie jo lovos. W. Osler teigė, kad garsioji Aleksandrijos medicinos mokykla turėjo klinikas ir operacines. Jo cituojami Senovės Romos rašytiniai istorijos šaltiniai patvirtina, kad gydytojai pas sergančius ligonius daţnai atvykdavo kartu su keletu mokinių.
Netoli Neapolio viduramţiais veikusi Salerno medicinos mokykla tai pat turėjo medicinos studijų bazę – atskiras ligonines, kuriose praktiškai studijuota chirurgija ir bendroji terapija, deja, konkrečių šaltinių, patvirtinančių pastaruosius faktus, minėtas autorius nenurodė. W. Osler komentavo ir pirminius arabų istorijos šaltinius - išsamius puikiai įrengtų Bagdado, Kairo, Damasko ligoninių aprašymus, mininčius gydytojų mokymui ligoninėse įrengtas patalpas, kuriose vyriausieji gydytojai skaitė paskaitas. W. Osler pažymėjo, kad pirmųjų Europos universitetų (Oksfordo, Montpelje, Bolonijos), kuriuose buvo dėstoma medicina tvarkaraščiuose minimi praktinės medicinos užsiėmimai.
Europinio klinikinio mokymo pradţią ir raidos transformacijas XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradţioje tyrinėjo Ramūnas Kondratas 1977 m. Harvardo universitete (JAV) apgintoje daktaro disertacijoje (2). Jis teigė, kad klinikinis mokymas atsirado Europos universitetų medicinos studijų programose XVI a. viduryje. 1543 m. Giovanni Battista Da Monte pradėjo skaityti klinikos paskaitas prie Paduvos universiteto veikusioje Šv. Pranciškaus ligoninėje. Šio autoriaus nuomone, būtent Paduvos universitete susiformavęs medicinos teorijos ir praktikos susiliejimo į vieną instituciją modelis vėliau plito Vakarų Europoje, bet pačių šio mokymo ištakų jis, kaip ir W. Osler, ragino ieškoti Artimuosiuose Rytuose.
XX a. pabaigoje Jungtinės Karalystės Mokslo istorijos instituto profesorius Roy Porter pateikė daug įdomių faktų apie klinikinį mokymą Leidene (3). XVII a. viduryje Leideno universitete Francisko Silvius (1614-1672) dėka 1636 m. pradėtas sisteminis klinikinis studentų mokymas. Jo pasekėjas Herman Boerhaave (1668-1738) klinikos paskaitas studentams skaitė du kartus per savaitę. Universiteto klinikine baze XVII a. pabaigoje - XVIII a. pradţioje tapo vietinė labdaringa ligoninė, kurioje įrengtos šešios lovos vyrams ir šešios moterims. Šio stacionaro ligoniai buvo demonstruojami studentams paskaitų metu. Dėl Nyderlandų Jungtinėse Provincijose vyravusios religinės tolerancijos ir geros medicinos studijų kokybės XVII - XVIII a. Leidene studijavo vis daugiau studentų iš visos Europos.
Tuo pačiu laikotarpiu klinikinį mokymą pradėjo italų profesoriai Giovani-Maria Lancizi (1654—1720) bei Giorgio Baglivi (1668-1707) (1).
Paduvos ir Leideno klinikinio mokymo tradicijos plito Europoje. 1740 m. John Rutherford (1695-1779) pradėjo klinikinį mokymą Edinburgo karališkoje ligoninėje. Studentų mokymui ir praktikai pagal profesoriaus nurodymus buvo skirtos atskiros šios ligoninės palatos. XVIII a. antroje pusėje klinikinis mokymas populiarėjo Londono ligoninėse, jį propagavo garsūs to meto Anglijos medicinos profesoriai: William Saunders (1743-1817), John Hunter (1728-1793) ir kiti (3). XIX a. viduryje Didţiojoje Britanijoje ligoninės tapo medicinos studijų vieta. Ligoninių stacionarų klinikiniai atvejai nagrinėti mokymo proceso metu.
Vienos medicinos mokyklos atsiradimo aplinkybes išsamiai analizavo Erna Lesky (4), apie ją rašė ir amerikiečių medicinos istorikai XX a. antroje pusėje (5). Minėtuose darbuose nurodoma, kad H. Boerhaave mokinys olandas Gerard van Swieten (1770-1772), pakviestas Austrijos imperatorienės Marijos Terezos, sėkmingai reformavo medicinos studijas Vienos universitete ir padėjo Vienos medicinos mokyklos, kurioje svarbus dėmesys skirtas klinikiniam mokymui, pagrindus. Kuriant panašią į Leideno studijų sistemą Vienoje G. van Swieten talkino iš Nyderlandų atvykęs jo tautietis Anton De Haen (1707-1776). 1784 m. atidaryta Vienos miesto ligoninė su visais skyriais tapo universitetinių studijų mokymo baze ir svarbiausiu medicininių tyrimų centru. Po pusės amţiaus Vienos medicinos mokykla pasiekė didelio populiarumo visoje Europoje.
Vis tik R. Kondratas pabrėţia, kad nors XVIII a. antroje pusėje Edinburge ir Vienoje klinikinė medicina ir buvo labai gerai organizuota, tačiau šiuose miestuose ji neapėmė tuometinių medicinos praktikos naujovių visumos. Pavyzdţiui, nors Vienos medicinos mokykla rekomendavo stebėjimo metodą, ligų lokalizacijos ieškojo tam tikruose organuose, skatino atlikti autopsijas, tačiau vis dar akcentavo humoralinę patologiją, ribotai naudojo naujuosius diagnostinius metodus (perkusiją, auskultaciją), o klinikiniai studentų stebėjimai apsiribojo nedideliu atvejų skaičiumi (2).
Moderniosios klinikinės medicinos raidai ypač didelę reikšmę turėjo porevoliucinės Prancūzijos ligoninės. Jų raidą tyrinėjo Erwin Akerknecht (6), Michel Foucault (7). XVIII a. pabaigoje, perėję iš baţnytinės į pasaulietinės valdţios rankas, jos tapo tiriamosios veiklos ir studentų mokymo centrais. XVIII a. pabaigos - XIX a. pradţios prancūzų gydytojų Rene Theophile Laennec (1781-1826), Jean Nicolas Corvisart (1755-1821) praktika formavo naują klinikinės patologijos tyrimo metodą. Naudojant perkusiją, auskultaciją, sukūrus stetoskopą, matuojant kūno temperatūrą prasidėjo naujas medicinos praktikos laikotarpis, kurio pagrindiniu įrankiu tapo fizinis ligonių tyrimas. Paryţiaus ligoninės buvo specializuotos pagal ligas, todėl studentai turėjo puikias galimybes stebėti pakankamai daug tos pačios ligos atvejų (7). Būtent Prancūzijoje iki XVIII a. antrosios pusės dominavusi humoralinės patologijos teorija sparčiau uţleido pozicijas to meto naujovėms: solidarinei patologijai, Brauno medicinos doktrinai (2). R. Porteris teigia, kad XIX a. pradţioje vien Paryţiaus ligoninėse buvę apie 20000 lovų. Šios ligoninės tapo klinikinio mokymo centrais vienu metu daugiau nei 5000 studentų. Pasibaigus Napoleono karams Europoje Prancūzija netruko tapti klinikinio mokslo centru: į Paryţių plūstelėjo studentų iš visos Europos ir net Šiaurės Amerikos banga, nes būtent šiame mieste jie galėjo studijuoti lankydamiesi ir įgydami praktikos didţiosiose klinikose. Teigiama, kad pas patį R. T. Laennec mokėsi apie 300 uţsienio studentų (3).
Universitetinių klinikinių katedrų veiklos Lietuvoje tyrimai
Klinikinio mokymo Lietuvoje pradţia sietina su 1781 m. atidaryto senojo VU MF veikla. Vienas pirmųjų VU istorikų Józef Bieliński (1848-1926) tyrinėjo pagrindinius universitetinių klinikų raidos momentus (8,9). Remdamasis kelių autorių darbais jis pirmasis diskutavo VU klinikų atidarymo klausimais, nurodydamas netikslumus ir prieštaravimus, kuriuos pastebėjo kiek ankščiau VU istoriją rašiusio Michal Baliński (1794-1864) darbe (10).
J. Bieliński nurodė, kad realių klinikinio mokymo elementų senajame VU būta ir prieš atvykstant iš Vienos Johanui Peteriui Frankui (1745-1821) bei jo sūnui Jozefui Frankui (1771-1842). Jis paţymėjo, kad vidaus ligų, chirurgijos ir akušerijos praktikos uţsiėmimus šių studijų dalykų profesoriai iki 1804 m. organizavo Vilniaus miesto špitolėse.
J. Bieliński nurodė tikslias universiteto Terapijos, Chirurgijos ir Akušerijos klinikų atidarymo datas ir aplinkybes, joms vadovavusius asmenis, pateikė duomenų apie klinikose gydytus ligonius, MF personalo parengtus mokslo darbus.
XX a. trečiame dešimtmetyje lenkų kalba pasirodė keli Vilniaus Stepono Batoro universiteto Medicinos istorijos ir filosofijos bei propedeutikos katedros vedėjo Stanisław Trzebiński (1861-1930) leidiniai. Pirmoji knyga skirta medicinos mokslų raidai senajame VU bei Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijoje, joje minimos ir universitetinės klinikos (11). Antroji šio autoriaus knyga apţvelgė lenkų valdţios Vilniuje atkurto Stepono Batoro universiteto MF veiklą 1919-1929 m. (12). Pastarajame leidinyje pateikti išsamūs šio fakulteto klinikų organizavimo, gydomosios, pedagoginės ir mokslinės veiklos faktai.
1939 m. jau grąţinto Lietuvai Vilniaus universitetines klinikas apibūdino T. Goldbergas „Medicinos― ţurnale publikuotame straipsnyje (13). Autorius pateikė ţinių apie visas tuo metu Vilniuje veikusias universitetines klinikas, jų materialinę bazę, daugiau dėmesio skirdamas įsikūrusioms Karo ligoninėje bei Akušerijos ir ginekologijos klinikoms.
1940 m. „Medicinoje" ― atspausdintas garsaus prieškario nepriklausomos Lietuvos vaikų ligų gydytojo V. Tercijono straipsnis pediatrijos raidos Vilniuje klausimais (14). Autorius teigiamai vertino Stepono Batoro universiteto Pediatrijos katedros ir klinikos profesorių veiklą, rengiant mokymo priemones studentams, apibūdino buvusios universitetinės Vaikų klinikos materialinę bazę ir veiklos apimtis.
Medicinos istoriografijos klausimus nagrinėjęs Aurimas Andriušis pastebėjo, kad XX a. šeštajame dešimtmetyje prasidėjęs „chruščiovinio atlydţio" laikotarpis buvo vaisingas ir medicinos istorijos tyrimais (15). Tuo metu apgintos kelios sovietinio laikotarpio medicinos istorijos disertacijos, kuriose fragmentiškai tyrinėta kai kurių Lietuvos universitetinių klinikų organizavimas ir veikla.
1955 m. apginta buvusio LU (VDU) MF Akušerijos ir ginekologijos katedros ir klinikos asistento Vytauto Barono disertacija, gimdymo pagalbos raidos Lietuvoje klausimais (16). Disertacijos autorius pateikė jau J. Bieliński skelbtus duomenis apie Akušerijos klinikos įkūrimą bei raidą Vilniuje 1816-1842 m.: studentų mokymo programas, metodus, atliekamus tyrimus, klinikos stacionaro darbo rodiklius ir ligonių socialinę padėtį.
1958 m. Maskvos pirmajame I. M. Sečenovo medicinos institute Alfonsas Dirsė apgynė disertaciją chirurgijos istorijos Lietuvoje klausimais (17). Šiame darbe, taip pat remiantis J. Bieliński pateiktais faktais, aprašomas senojo VU Chirurgijos klinikos organizavimas, apibendrinti klinikos stacionaro veiklos duomenys. Disertacijos autorius įvertino Chirurgijos klinikoje įdiegtas gydomosios praktikos naujoves.
Viktoro Micelmacherio parengtoje Lietuvos medicinos istorijos apybraiţoje, naujų duomenų apie VU klinikų kūrimą ir klinikinio mokymo pradţią nepaskelbta. Vertinga jo išvada, kad universiteto klinikų atidarymas, o netrukus ir prie klinikų esančių ambulatorijų viename iš Didžiosios gatvės pastatų, - teikė neabejotinai daugiau galimybių gerinti ir gilinti studentų mokymo procesą, bei atlikti mokslinius tyrimus (18).
Vilniaus miesto ligoninių istoriją tyrinėjo Stasys Biziulevičius. Dešimtmečiu vėliau nei V. Micelmacherio darbas pasirodţiusioje ‗‗Vilniaus universiteto istorijoje 1803-1940 m.― S. Biziulevičius pabrėţė, kad universitetinių klinikų atidarymas Vilniuje XIX a. pradţioje tuometinės Europos mastu buvo pakankamai naujas reiškinys, nes dauguma to meto Europos universitetų savų klinikų dar neturėjo (19). S. Biziulevičius pateikė medţiagos apie studentų mokymo klinikose ypatumus, klinikų ambulatorijų veiklos apimtis. Jis nagrinėjo ir Vilniaus Medicinos-chirurgijos akademijos klinikų veiklą 1832-1842 m. (20). Keletą straipsnių Vilniaus ligoninių istorijos klausimais S. Biziulevičius atspausdino XX a. devintajame dešimtmetyje. Universiteto klinikų raidos momentai juose taip pat pateikiami remiantis J. Bieliński duomenimis (21, 22). ―Vilniaus medicinos istorijos almanache― S. Biziulevičius publikavo dar vieną didelės apimties straipsnį medicinos mokslo senajame VU klausimais (23). Jame be detalių klinikinių disciplinų dėstymo programų, studentų mokymo metodikų pristatymo, S. Biziulevičius pateikė ir 1832-1842 m. Medicinos-chirurgijos akademijos Chirurgijos ir Akušerijos klinikose gydytų ligonių skaičius. Kur tuo metu veikė universiteto klinikos S. Biziulevičius nenurodė. Tame pačiame leidinyje Teresė Dambrauskaitė, remdamasi archyviniais šaltiniais teigė, kad 1831 m. iš ankštų ir tamsių universiteto klinikų patalpų Didţiojoje gatvėje ligoniai buvo perkelti į Gailestingųjų seserų (Savičiaus gatvėje) bei kitas ligonines, įranga atiteko Gailestingųjų seserų ligoninei, o universiteto klinikų pastatas 1836 m. buvo parduotas (24).
XX a. devintame dešimtmetyje grupė garsių medicinos istorikų parengė bendrą leidinį, skirtą J. P. Franko ir Jozefo Franko veiklos Vilniuje bei Peterburge analizei (25). Jie pateikė svarbios informacijos apie Vienos medicinos mokyklą, nurodė kelius, kuriais garsių XVIII a. klinicistų: H. Boerhaave, G. van Swieten, A. De Haen idėjos pasiekė ir įtakojo J. P. Franko be jo sūnaus J. Franko klinikinę veiklą ir studijų proceso pertvarkymus, kuriuos jie vykdė dirbdami Pavijos, Vienos ir Vilniaus universitetuose. Leidinyje pateikiami įdomūs faktai apie pirmųjų VU klinikų darbą, bendradarbiavimą su Vilniaus Gailestingųjų seserų ligonine, nurodoma, kad J. Franko vadovaujamoje Terapinėje klinikoje buvo gydomi ir nervų, psichikos, odos ligomis sergantys ligoniai. Analizuojami lotynų kalba išleisto „Vilniaus imperatoriškojo universiteto klinikinio instituto darbai―. Vertindami J.P. Franko veiklos Vilniuje reikšmę, autoriai paţymėjo, kad nors Rusijos imperijos universitetų 1803-1804 m. nuostatuose ir buvo reikalavimai klinikines disciplinas dėstyti prie ligonio lovos, organizuojant šių idėjų realizaciją prireikė J. P. Franko organizacinio patyrimo, jo gilaus klinikinio mąstymo.
Klinikų ir klinikinio mokymo metodo atsiradimo Lietuvoje aplinkybes nagrinėjo jau minėtoje disertacijoje R. Kondratas (2). Pateikęs išsamų Europos klinikinio mokymo naujovių XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradţioje vertinimą, jis daugiau dėmesio skyrė VU J. P. ir J. Frankų vykdytai medicinos studijų reformai. Remdamasis J. Franko klinikų veiklos apţvalgomis, personalo parengtais moksliniais straipsniais vertino medicinos studijų pasikeitimus.
Spausdintų darbų senojo VU, bei XX a. VU klinikų ir klinikinių katedrų istorijos klausimais padaugėjo XX a. pabaigoje – XXI a. pradţioje. Keletas straipsnių, nagrinėjusių VU Chirurgijos klinikos veiklą XIX a. pirmoje pusėje, atspausdinta 1991 m. J. Stanaitis analizavo XIX a. pirmojoje pusėje šios klinikos personalo apgintas disertacijas (26). Atskiras straipsnis skirtas Jokūbo Šimkevičiaus veikalams (27). Grupė autorių tyrinėjo VU Chirurgijos klinikos personalo apgintas disertacijas proktologijos klausimais (28). Išleisti du „Vilniaus medicinos istorijos almanacho― tomai pateikė beveik visų universitetinių klinikų istorinės raidos apţvalgas (29, 30). VU Akušerijos katedros 200 metų jubiliejui skirtame leidinyje autoriai nurodė, kad Medicinos-chirurgijos akademijos studentų praktikos bazė buvo Šv. Jokūbo ligoninės gimdymo skyrius (31). Straipsnis, skirtas VU Terapijos klinikos jubiliejui, pasirodė 2004 m. Jo autoriai pateikė šios klinikos istorinę apţvalgą iki pat mūsų dienų. (32). Parengta ir VU MF Vaikų klinikos istorijos apţvalga (33).
1922 m. Kaune atidaryto LU MF klinikinių katedrų organizavo ir raidos klausimai rečiau tyrinėti lietuviškoje medicinos istoriografijoje. Vertingų duomenų mūsų tiriamais klausimais XX a. septintajame dešimtmetyje pateikė ilgametis MF dekanas profesorius Vladas Lašas, knygoje apie aukštojo mokslo Kaune organizavimą ir raidą (34). V. Lašas – tiesioginis tiriamojo laikotarpio įvykių liudininkas, minėtame darbe apibūdino po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje susidariusią situaciją: medicinos personalo stygių, grįţusių, medicinos studijų Rusijos universitetuose nespėjusį baigti, studentų padėtį. Vertingi ir nuoseklūs V. Lašo duomenys apie 1922-1940 m. MF struktūrą, studentų priėmimo taisykles, mokymo planus, ypač įdomi medţiaga apie naujųjų universiteto klinikų statybą. Minėtoje knygoje radome LU (VDU) MF Medicinos skyriaus pasirinktos studijų sistemos motyvus ir apibūdinimą, trumpas kai kurių klinikinių katedrų vadovų charakteristikas, naujų Akių ir Ausų, nosies, gerklės klinikų bei naujųjų universiteto klinikų Ţaliakalnyje statybos aplinkybes.
Kol kas išsamiausią LU (VDU) MF Medicinos skyriaus 1922-1940 m. veiklos istorinę apţvalgą parengė ir Lietuvos medicinos istorijai skirtame leidinyje atspausdino Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis profesorius Juozas Meškauskas (35). XX a. ketvirtajame dešimtmetyje pradėjęs dirbti MF Vidaus ligų katedroje ir klinikoje, J. Meškauskas nacių okupacijos metais buvo paskirtas MF dekanu ir ėjo šias pareigas iki 1944 m. liepos mėnesio, kai lydėdamas MF turtą pasitraukė iš Lietuvos. Rašydamas apie LU (VDU) MF 1922-1940 m., autorius naudojo visą jam prieinamą publikuotą medţiagą: Lietuvos Respublikos 1918-1940 m. įstatymų ir įstatyminių aktų rinkinius, periodinę spaudą, asmeninio archyvo dokumentus. J. Meškauskas buvo susipaţinęs ir su sovietinio laikotarpio Lietuvos medicinos istoriografija, ją citavo. Jis tyrinėjo MF darbo pradţios, fakulteto įstaigų raidos, studentų organizacijų veiklos klausimus, pateikė trumpas klinikinių katedrų veiklos apţvalgas, nuo jų įkūrimo iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai kurių darbuotojų mokslines charakteristikas. Vis tik šioje dalyje pasitaikė trūkumų ir netikslumų. J. Meškauskas neturėjo galimybės pagal pirminius šaltinius patikrinti daugelio istorinių faktų bei datų. Jis netiksliai nurodė radiologinio gydymo pradţios Akušerijos ir ginekologijos klinikoje datą, kai kurių klinikų darbuotojų darbo pradţios datas bei pareigas. Klydo teigdamas, kad Odos ir venerinių ligų klinika pradėjo veiklą Karo ligoninėje. Ši klinikinė katedra 1924-1925 m. veikė Kauno valstybinėje ligoninėje (KVL). Neteisingai nurodė Vaikų ligų klinikos persikėlimo į V. Putvinskio g. metus, tai įvyko ne 1929, o 1932 metais. Supainiojo Akių ir Ausų, nosies ir gerklės ligų klinikų perkėlimo iš naujųjų patalpų į Lietuvos Raudonojo kryţiaus draugijos (LRKD) ligoninę datą ir politines aplinkybes: tai įvyko ne 1938, bet 1939 m. rudenį, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. J. Meškauskas neanalizavo ir atskirų klinikų stacionarų bei poliklinikų veiklos apimčių.
XX a. pabaigoje pasirodė kelių autorių leidinys, skirtas aukštajam medicinos mokslui ir studijoms Kaune, pateikęs trumpas klinikinių katedrų raidos istorijas. Atskirame šio leidinio straipsnyje Vytautas Siudikas nagrinėjo LU (VDU) MF raidą (37). Autorius paţymėjo, kad iki Antrojo pasaulinio karo pradţios fakultetui ypač aktualus buvo mokymo bazių statybos klausimas, nes Karo ligoninėje, LRKD ligoninėje, bei KVL įsikūrusios universitetinės klinikos neturėjo mokymo reikalams tinkamų sąlygų, be to kildavo konfliktų tarp ligoninių administracijos ir katedrų darbuotojų. Minėtame leidinyje publikuoti Vidaus ligų bei Vaikų ligų klinikų asistenčių prisiminimai apie tiriamąjį laikotarpį teikė nors ir subjektyvios, bet įdomios medţiagos minėtų klinikų raidos tyrimui (38, 39).
Minint universiteto Kaune atidarymo aštuoniasdešimtąsias metines, pasirodė VDU istorijos proginis leidinys (40). MF skirtoje dalyje aptarta fakulteto struktūra pateikta bendra personalo charakteristika. MF Medicinos skyriaus apţvalgoje daugiau dėmesio skirta mokymo planams bei studijų tvarkai. Iš Medicinos skyriaus klinikinių katedrų plačiau apibūdintos tik Vidaus ligų bei Akušerijos ir ginekologijos. Darbe pasitaikė trūkumų ir netikslumų. Autoriai nenurodė, kad 1923 m. Vidaus ligų katedra ir klinika nesėkmingai mėgino įsikurti Karo ligoninėje, o į KVL atsikraustė tik 1924 m. pradţioje. Autorių nurodytas klinikos lovų skaičius – 75 lovos – taip pat nebuvo pastovus ir XX a. ketvirtame dešimtmetyje minėta klinika jau turėjo 90 lovų. Neţinia kuo paremtas faktas, kad 1939 m. Vidaus ligų katedros vedėju tapo J. Kupčinskas. Kaip rodo MF tarybos protokolai ir archyvinė prof. Prano Gudo-Gudavičiaus byla, būtent jis nuo 1939 m. pradėjo eiti minėtos katedros vadovo pareigas ir sėkmingai jas vykdė iki pirmosios sovietinės okupacijos. Akušerijos ir ginekologijos katedros ir klinikos apţvalgoje, kaip ir J. Meškausko darbe, neteisingai nurodyta gydymo radţiu minėtoje klinikoje pradţia. Autorius, matyt, klaidino VDU antrųjų penkerių metų ataskaita (41). Tikslesnius duomenis apie radiologijos pradţią Lietuvoje galime rasti metinėse LRKD ataskaitose (42) bei J. Ciplijausko, kuris pats atveţė radţio į Lietuvą 1928 m. „Medicinos― ţurnale paskelbtame straipsnyje apie radţio terapijos galimybes (43).
Jau minėtoje V. Barono disertacijoje gimdymo pagalbos Lietuvoje klausimu, autorius analizavo ir akušerinę pagalbą LU (VDU) Akušerijos ir ginekologijos klinikoje. Teigiamai įvertinęs prof. P. Maţylio organizacinę veiklą, plečiant klinikos materialinę bazę, taikytas gydymo, operacijų naujoves, autorius, deja, pateikė tik kai kuriuos klinikos Akušerinio skyriaus 1937-1938 metų duomenis (16). Taip pat jau minėtoje A. Dirsės disertacijoje vertinama LU (VDU) Chirurgijos klinikos reikšmė Lietuvos chirurgijos raidai. Analizuojami 1922-1925 m. Chirurginės klinikos stacionaro duomenys, kurie buvo skelbti „Medicinos― ţurnale. Disertacijos autorius, nenurodydamas motyvų, teigė, kad buvę klinikos vadovai: prof. Hans Boit ir prof. Aleksandras Hagentornas nesistengė tinkamai parengti vietinių chirurgų, o netgi atvirkščiai – tam nuolat trukdė. Šią mintį autorius pabrėţė stengdamasis atiduoti duoklę sovietinės istoriografijos propagandiniams reikalavimams, ji turėjo padėti atskleisti „kilusių iš liaudies― chirurgų reikšmę. A. Dirsė teigiamai vertino prof. Vlado Kuzmos mokslinę ir praktinę veiklą, o ypač politines paţiūras. Kitų klinikos darbuotojų mokslinė veikla jo nedomino (17).
LU (VDU) Nervų ir psichikos ligų katedros ir klinikos veikla paminėta Jono Šurkaus disertacijoje psichiatrijos raidos Lietuvoje klausimais (44). Autorius, rašęs darbą sovietiniais laikais, turėjo ribotas galimybes tirti tarpukario nepriklausomos Lietuvos Respublikos karo sanitarijos archyvinius šaltinius. Nors J. Šurkaus disertacijai būdinga išsami archyvinių šaltinių analizė, universitetinės Nervų ir psichikos ligų klinikos reikšmę dėl politinių motyvų ir archyvinės medţiagos neprieinamumo jam teko minimalizuoti: teigti, kad šios klinikinės katedros veikla negalėjo turėti didesnės reikšmės Lietuvos psichiatrinės pagalbos organizacijai. LU (VDU) Vaikų ligų katedros ir klinikos istorija pateikta į Vakarus pasitraukusios jos pirmosios ir ilgametės vadovės prof. Vandos Tumėnienės prisiminimuose. Šį darbą galėtume laikyti pirmąja Vaikų ligų katedros ir klinikos veiklos tarpukario metais analize. Autorė rašė apie klinikos kūrimąsi, darbo organizavimą, tarptautines komandiruotes, klinikoje įgyvendintas gydymo ir slaugos naujoves, naujų tinkamų vaikų ligoninei patalpų paieškas, apibūdino dirbusį personalą, mokslinių tyrimų kryptis (45). Keletas darbų apie LU (VDU) Vaikų ligų klinikos veiklą pasirodė atkūrus nepriklausomybę. Paţymėtinas pediatrės Elenos Miknevičienės straipsnis (46). Autorė, pradėjusi gydytojo darbą minėtoje klinikoje, daugiau dėmesio skyrė klinikos personalo charakteristikoms, apţvelgė klinikos istorinę raidą, tačiau veiklos apimčių neanalizavo. Apie Kauno universitetinę Vaikų ligų kliniką rašė ir Milda Budrienė. Ypač vertingi jos prisiminimai apie Vaikų ligų klinikoje buvusią studijų tvarką (47). LU (VDU) Akių ligų katedros ir klinikos istorinė raida trumpai pristatyta XXI a. pradţioje pasirodţiusioje Kauno medicinos universiteto Akių ligų klinikos istorijoje (48). Knygos autorės daugiau dėmesio skyrė klinikos vadovo prof. Petro Aviţonio organizaciniams bei moksliniams darbams. Klinikos gydomosios veiklos bei personalo mokslinės veiklos tarpukario metais jos netyrinėjo. Akušerijos ir ginekologijos katedros ir klinikos veiklą tarpukario Kaune nagrinėjo D. K. Baliutavičienė (49). Ji pateikė svarbiausius klinikos kūrimo ir istorinės raidos momentus, apibūdino katedros pedagoginio darbo ypatumus, taikytas klinikinio darbo naujoves, prof. Prano Maţylio organizacinę ir visuomeninę veiklą. Kauno Odos ir venerinių ligų katedros jubiliejui skirtame straipsnyje nagrinėta istorinė raida, trumpai aptarta personalo mokslinė veikla (50). Jau minėtame J. Stanaičio darbe minima LU (VDU) Chirurgijos klinika, nurodomas dviejų chirurginių katedrų įkūrimas, vėlesnio jų sujungimo faktas ir 1940 m. įvykęs Chirurgijos katedros ir klinikos reorganizavimas (26). J. Šošas atskirą straipsnį skyrė Kauno universitetinės Chirurgijos klinikos veiklai naujosiose VDU klinikų patalpose, o 1922-1939 m. chirurginių katedrų ir klinikos raidos jis netyrė (51). Paminėtina keletas monografijų bei straipsnių apie garsius to meto nepriklausomos Lietuvos mokslininkus klinicistus. 1939 m. rudenį, mirus prof. P. Aviţoniui, Jonas Marcinkus ir V. Lašas paskelbė keletą straipsnių, kuriuose nagrinėjo profesoriaus gydomąją, mokslinę, pedagoginę bei visuomeninę veiklą (52, 53). Išsami Jono Puzino monografija apie prof. P. Aviţonio gyvenimą ir veiklą išleista Jungtinėse Amerikos Valstijose (54). Jos autorius, be biografinių faktų, pateikė prof. P. Aviţonio veiklos Kauno universitetinėse klinikose analizę, jo mokslinės bei visuomeninės veiklos vertinimą, bibliografiją. Vis tik, remdamasis naujosios Akių klinikos stacionaro Vytauto prospekte pirmųjų dviejų metų duomenimis, kiek pervertino šios institucijos veiklos intensyvumą. Prof. P. Aviţonio veikla įvertinta ir kalbininkų. Apie jo nuopelnus, kuriant lietuvišką oftalmologijos terminiją, rašė Birutė Briaukienė (55). V. Kuzmos biografija ir mokslinė veikla taip pat sulaukė medicinos istorikų dėmesio. 1967 m. išleista Telesforo Šiurkaus studija, kurioje autorius, pats paţinojęs V. Kuzmą, rėmėsi ir buvusių V. Kuzmos kolegų, draugų prisiminimais, tyrinėjo įvairiapusę mokslinę veiklą, pateikė profesoriaus darbų sąrašą (56). Išsamią biografinę apybraiţą apie V. Kuzmą, naudodama asmeninį archyvą, parengė profesoriaus duktė V. Kuzmaitė-Kivilšienė (57). V. Kuzmos nuopelnus transplantologijos mokslui įvertino V. Kleiza ir B. Danys (58). Sovietiniais metais grupės autorių parengtoje P. Maţylio veiklai skirtoje monografijoje pabrėţiamos nuolatinės profesoriaus pastangos plėsti ir gerinti Akušerijos ir ginekologijos klinikos materialinę bazę (59). Vis tik knygos autoriai, greičiausiai dėl politinių prieţasčių, kai kuriais atvejais pervertino P. Maţylio veiklą. Jie teigė, kad P. Maţylis LRKD ligoninėje nepasiturinčioms moterims skyrė dešimt nemokamų lovų, nemokamai priiminėjo pacientes ligoninės ambulatorijoje. Tenka pastebėti, kad uţ dešimt lovų nepasiturinčioms Kauno miesto ligonėms Akušerijos ir ginekologijos klinikoje mokėjo miesto savivaldybė, o iki 1927 m. visų LU MF klinikų ambulatorijose pacientai buvo priimami nemokamai. Sovietiniais metais pasirodė A. Ţiugţdos sudaryta monografija apie prof. J. Kupčinską (60). Deja, tik J. Danio straipsnyje apie J. Kupčinsko profesinę, mokslinę bei pedagoginę veiklą radome išsamesnės informacijos tiriamais klausimais, būtent šios dalies autoriui maţiausiai būdingas, vyraujantis pastarajame leidinyje sovietinės istoriografijos prieskonis. J. Kupčinsko mokslinę veiklą profesoriaus jubiliejui skirtame straipsnyje prieš keletą metų objektyviai apţvelgė ir įvertino N. Misiūnienė (61). 1939 m. pavasarį, mirus VDU MF Nervų ir psichikos ligų katedros ir klinikos vadovui prof. Juozui Blaţiui, šios katedros ir klinikos asistentas Viktoras Vaičiūnas paskelbė straipsnį „Medicinoje―. V. Vaičiūnas pabrėţė, kad daugelis J. Blaţio mokslinių publikacijų skirta visuomenės sveikatos klausimams: alkoholio vartojimo, rūkymo ţalos nėščiųjų bei ţindyvių ir jų kūdikių sveikatai, psichikos ligų paveldėjimui ir profilaktikai, šauktinių ir kareivių sergamumui psichikos bei nervų ligomis, encefalito epidemiologijai (62). V. Bendoravičius analizavo prof. J. Blaţio veiklą psichiatrijos srityje, teigdamas, kad profesorius neapsiribojo vien klinikine psichiatrija, o domėjosi ir socialine psichiatrija, psichikos higiena, eugenikos klausimais (63). J. Blaţio paţiūrų raida ir mokslinė veikla tyrinėta mūsų dienomis A. Dembinsko ir V. Matonienės straipsnyje, skirtame profesoriaus 65-osioms mirties metinėms (64). 1938 m. „Medicinoje― atspausdintas J. Meškausko straipsnis, skirtas ilgamečio Vidaus ligų katedros ir klinikos vadovo prof. K. Buinevičiaus veiklai. Šiame darbe paţymėta prof. K. Buinevičiaus publikacijų uţsienio medicinos spaudoje gausa, pateikiami kelių garsių to meto uţsienio vidaus ligų specialistų K. Buinevičiaus darbų vertinimai (65). 16
Apžvelgta literatūra patvirtino, kad tiriant Lietuvos aukštojo mokslo institucijų klinikinių katedrų veiklą, išskyrus retas išimtis (J. Bieliński, S. Biziulevičiaus darbai apie senojo VU klinikines katedras), daţniausiai buvo mėginama įvertinti kurį nors vieną veiklos aspektą. LU (VDU) MF Medicinos skyriaus klinikų veiklos išsamų tyrimą sovietinėje Lietuvoje sunkino nelengvai pasiekiami, archyvuose saugomi pirminiai šaltiniai ir vyravusios istoriografinės nuostatos. Tuo laikotarpiu tarpukario nepriklausomos Lietuvos Respublikos laimėjimai, net ir mokslo ar medicinos praktikos srityse, buvo vertinti pagal vyravusią politinę konjunktūrą. Vargu, ar iki 1990 m. dėl tų pačių politinių prieţasčių galėjo pasirodyti darbai, objektyviai vertinantys LU (VDU) MF klinikinio personalo, kurio nemenka dalis Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus, veiklą.
Kita
Šaltiniai
- Asta Lignugarienė. Universitetinės klinikinės medicinos raida Kaune 1922-1940 metais. Daktaro disertacija. Biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata (10 B). Kaunas, 2008. Mokslinis vadovas Prof. habil. dr. Jadvyga Petrauskienė.
| Autorius: Asta Lignugarienė |