naudingas. Didysis varpininkas suprato, kaip jis savo gimtajam krastui reikalingas. Del to kente vargq. ir· nedatekliq, kad tik galetq daugiau sviesos, daugia\1 · rasto zmonems paskleisti. Gyveno nedideVo mieste- lio ·skurdziam mediniam namely ir rase net guledamas, jau visiskai dziovos perblokstas, kol dar galejo valdyti rankq.. . . Kq . jaute, ko sieke ir trosko, paliko gausiuose savo rastuose, kurie ne vienq. lietuvi pakele eiti Lietu- vos keliu. Nesulauke Nepriklausomos Lietuvos Pranas Vai- caitis ir Jonas Biliunas. Abu pasimire dziovos pakirsti dar nesulauk~ ne 30-ties metq, dar tebe- eidami universiteto mokslus. Pirmasis suvalkietis, sintautiskiq ukininktt sunus, dar jaunas budamas erne garseti tuo metu pirmuoju po Maironio poetu. Jo poe- zija - tai liiidesio, Lietuvos vargij, Lietuvos priespau- dos ir tikejimo geresne ateitim daina. Atsigule ka- , puose Lenkijos Zakopanej, kur nuo dziovos gydesi, Jonas Biliiinas, smulkitt ukininktt sunus, anykstenas. Savo nedideliuose apsakymeliuose jis paliko neuzmirs- tamus Lietuvos sodziaus paveikslus. Blliunui neteko sulaukti ir pamatyti sviesesnitt laikq tiems zmonems, del kuritt visa sirdim sielojosi ir dirbo. 0 tie, kurie sulauke savo pastangtt ir darbtt vainiko, N epriklausomosios Lietuvos, dar daug prisidejo naujq.ji Lietuvos gyvenimq. kuriant. Jtt darbai bei rastai pa- sviete keliq., jq gyvenimo patyrimas pamoke gyvenimo kryzkeliuose nepaklysti. Bet niekas gi su saule negy- vena. Ir erne jie, kaip q.zuolai, vienas po kito is miistt tarpo griuti. Tik jq darbai ir troskimai, palikti rasy- tmme zody, nenyksta. Nenyksta ir nemirsta del to, kad ten sukrauta gyvqjij savos gimtosios zemes reikalq pa- zinimas. Jie suprato savo zmoniq vargus, 0 zmones jq zodzius. N es jie patys buvo is sodZiaus kil~, patys draugej su savo zmonemis vargq. varg~. Kiekvieno jq
Dr. JONAS BASANAVICIUS.