Aleksandras Vasiliauskas. Sovietinė Lietuvos industrializacija. Krašto industrializacija agrarinės pramonės pagrindu tarpukario Lietuvoje
| ←Prologas | Prof., LMA akademikas Aleksandras Vasiliauskas. Sovietinė Lietuvos industrializacija: strateginiai sprendimai ir jiems įtaką dariusios asmenybės. Krašto industrializacija agrarinės pramonės pagrindu tarpukario Lietuvoje. |
LSSR pramonės raida sovietinio planinio ūkio ideologiniuose gniaužtuose→ |
Krašto industrializacija agrarinės pramonės pagrindu tarpukario Lietuvoje
Sovietinė ideologija tik SSRS okupacinį režimą skelbė Lietuvos industriacijos pradininke, pripažindama tarpukario Lietuvos ekonominį paveldą atilikusiu agrariniu kraštu.
Tačiau ekonominės politikos Lietuvoje 1918-1940 metais autoritetas Domas Cesevičius ir sociologas prof., Lietuvos MA tikrasis narys Zenonas Norkus savo darbuose pateikia sąmoningai kryptingos industrializacijos politikos Lietuvoje paveikslą, kuris argumentuotai paneigia sovietinės ideologijos prasimanymus [Domas Cesevičius. Lietuvos ekonominė politika 1918-1940 metais, 1995; Lietuvos pramonė 1918-1940 metais, 1968; Zenonas Norkus. Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai, 2014].
Formuoti ūkio struktūrą Lietuvoje praktiškai pradėti reikėjo iš naujo, pradžioje neturint aiškiau apibrėžtos ekonominės politikos ir stokojant karo nualintame krašte ekonomistų su aukštuoju išsilavinimu.
Lietuvoje iki 1918 m. faktiškai tebuvo žinomi tik “ūkių ekonomai”. Tuo tarpu vien Kauno universitetete, kuris buvo pagrindinis Lietuvos ekonomikos mokslo centras, 1924-1940 buvo išduoti virš 220 ekonomisto su aukštuoju mokslu diplomų.
Įsteigus 1922 metais Kauno unversitetą ekonomistai buvo rengiami teisės fakultete, papildomai dėstant ekonominio profilio studentams kai kurias ekonomines disciplinas.
Tik ketvirtajame dešimtmetyje profesorių Antano Rimkos ir Petro Šalčiaus pastangomis ekonomistams pradėta dėstyti mažiau juridinių dalykų ir ekonominis skyrius teisės fakultete tapo savarankiškas.
Nuo 1930 metų Kauno universitete suintensyvėja moksliniai ekonominiai tyrimai, į užsienį pradedami siųsti stipendiatai, apginami pirmieji daktaratai, susiformuoja garsių profesorių ekonomistų sluoksnis: Antanas Rimka, Vladas Jurgutis, Petras Šalčius, Domas Cesevičius, Dzidras Budrys, Jonas Bučas ir kiti.
Ekonomistai taip pat buvo rengiami Klaipėdos (vėliau Šiaulių) prekybos institute ir Dotnuvos žemės ūkio akademijoje.
Pirmame dešimtmetyje vyraujant politinės nepriklausomybės euforijai, vyko aštrios politinės diskusijos tarp skirtingų politinių partijų, aiškinantis Lietuvos ūkio plėtros gaires. Giliau argumentuotos krašto ekonominio vystymo programos neturėjo nė viena politinė partija, siūlymai ekonominiais klausimais buvo smarkiai politizuoti.
Laipsniškai plėtojant ekonomistų ir kitų specialistų parengimą Lietuvoje, ekonominis profesionalumas tampa svarbiu šalies ūkio plėtros politikos ir jos sėkmingo įgyvendinimo veiksniu.
Ilgainiui nulėmė daugumos supratimas, kad norint įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, būtina plėtoti ekonomiką, kuri užtikrintų piliečiams visuotinę gerovę. Tos gerovės garantas– demokratiniais pagrindais kuriama valstybė, pajėgi plėtoti ūkį ir kartu užtikrinti socialinį teisingumą.
Gal šiandien kai kam skamba ir paradoksaliai, sukūrusioje nepriklausomą valstybę Lietuvoje aštriausia polemika vyko dėl pasirinkimo tarp šalies ūkio plėtros socialistinės ir kapitalistinės alternatyvų. Kai kurių ekonomistų nuomone Lietuva jau XVI amžiuje buvo tapusi periferinio kapitalizmo šalimi, kai po valakų reformos išsiplėtojo prekinis baudžiavinis-palivarkinis ūkis ir Lietuva kartu su Lenkija tapo ką tik susikūrusios kapitalistinės pasaulio sistemos su centru Nyderlanduose periferija. Kitų ekonomistų tvirtinimu kapitalizmas į Lietuvą visgi atėjo ne iš Vakarų o iš Rusijos.
Tačiau prof. Zenonas Norkus atkreipia ypatingą dėmesį į tą aplinkybę, kad 1918 metais Nepriklausoma Lietuvos valstybė savo egzistenciją pradėjo paveldėjusi tiesiogiai po Pirmojo pasaulinio karo išlikusius carinės okupacijos periodo ūkio griuvėsius ir kaizėrinės Vokietijos okupacijos išugdytą Lietuvoje socialistinę ūkio sistemą [Zenonas Norkus. Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai, 2014].
Drauge su nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo darbais 1918-1922 metais reikėjo restauruoti kapitalistinę ūkinę santvarką. Kadangi 1916-1918 metais Lietuvoje veikė ko gero pirmoji pasaulyje moderniaisiais laikais komandinė administracinė ekonomika, reikėjo ją suardyti ir atkurti iki kaizerinės okupacijos egzitavusią kapitalistinę ūkio sistemą.
1919 metų vasarą Vokietijos kariuomenei išsikrausčius iš Lietuvos ir vokiečių civilinei administracijai visą valdžią perdavus Lietuvos vyriausybei, karinis komandinis administracinis ūkis niekur nepranyko. Vokiečių okupantai 1915-1919 metais šalį valdė tiesiogiai ir traktavo Lietuvos Valstybės Tarybą tik kaip patariamąją instituciją.
Buvo aišku, kad Lietuva dar ilgesnį laiką turės likti žemės ūkio kraštu. Tačiau Lietuva privalėjo sukurti savo visuomeninį ūkį, kurio tikslai ir tendencijos turėjo būti kitokie negu carinėje Rusijoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Siekiant atsiriboti nuo Rusijos ekonominės santvarkos, krašto ekonomiką reikėjo derinti prie tų ekonominių tendencijų, kurios reiškėsi Vakarų Europoje. Toks persiorientavimas negalėjo būti paprastas ir greitas.
Lietuvos ekonomika kaip Rusijos ekonomikos dalis per daugiau negu šimtą metų buvo prisiderinusi prie Rusijos ekonominės santvarkos ir ekonominių įstatymų, kuriuos tik ir žinojo nepriklausomos valstybės kūrimo darbą pradėje lietuviai inteligentai. Todėl gyvenimo pradžioje buvo perimami su nedideliais pakeitimais arba kopijuojami Rusijos ekonominės santvarkos ir administracijos principai ir įstatymai. Dar nelabai buvo aišku, kokia kryptimi vystysis Vakarų Europa po karo, nors jau ryškėjo, kad ekonomika bus vis daugiau telkiama socialiniams klausimams spręsti, o valstybės vaidmuo ekonomikoje didės.
Kapitalizmas Lietuvoje buvo restauruotas tik per keletą metų, kadangi kariaujant nepriklausomybės karus jauna Lietuvos valstybė turėjo plačiai naudoti tuos pačius komandinius administracinius ūkio valdymo svertus. Išliko rekvizicijos, kortelių sistema Kaune ir kituose didesniuose mistuose, valstybinis kainų reguliavimas.
Pirmosios nepriklausomos Lietuvos vyriausybės net mėgino stiprinti socialistinius administracinius pradus Lietuvos ūkyje daugiau, negu buvo būtina karo sąlygomis.
Socialdemokratai ir kairieji liaudininkai aktyviai propogavo socialistinės ūkio raidos alternatyvos pasirinkimą net tolimos ateities perspektyvoje.
Pirmųjų nepriklausomos Lietuvos vyriausybių sudėtyje buvo daug socialistinės pasaulėžiūros veikėjų.
Tik baigiantis 1919 metams sudarius Ernesto Galvanausko vyriausybę buvo paskelbta prekybos laisvė, o kartu padarytas ir esminis posūkis ūkio politikoje. Laikoma, kad veikiančios rinkos ekonomikos atkūrimas Lietuvoje baigėsi tik 1922-1923 metais, įvedus nacionalinę valiutą ir stabilizavus ekonomiką.
Buvo daug galimų kapitalistinės raidos kelių susikūrusiai nepriklausomai Lietuvai- amerikietiškas, prūsiškas, daniškas ir kt.
1861-1914 metais Lietuvoje pastebimi tik atskiri “prusiškojo kelio” į išsivysčiusį kapitalizmą požymiai ir toks kelias galėjo tapti tikrove kaizerinei Vokietijai laimėjus Pirmąjį pasaulinį karą.
Nors karo metais kapitalizmo raidą Lietuvoje nutraukė kaizerinis karinis socializmas, po pergalingos Vokietijai karo pabaigos rinkos santykiai būtų buvę atkurti. Laimėjusi karą Vokietija nelygiateisinėmis sutartimis būtų įteisinusi galimybę vokiečiams įsigyti žemės net ir nepriklausomoje Lietuvoje. Praskolinti ir karo nuniokioti Lietuvos stambiųjų žemvaldžių dvarai būtų perėję į Vokietijos remiamų naujųjų vokiečių savininkų rankas. Toks savininkų pasikeitimas būtų atvėręs kelią pačiam tikriausiam “prusiškajam keliui” į kapitalizmą.
Po 20-30 metų ūkiniai santykiai Lietuvoje būtų buvę labai panašūsį tuos, kurie jau iki Pirmojo pasaulinio karo egzistavo Rytų Prusijoje, Klaipėdos krašte, Kuršo, Livliandijos ir Estlandijos gubernijose. Įvykdžius radikalią žemės reformą, buvo eliminuota kapitalizmo raidos Lietuvoje “prusiškuoju keliu” galimybė.
Lietuva pasirinko “daniškąjį kelią” ir gana toli nužengė, sukurdama savitą ūkio santvarką- valstybini kooperatinį kapitalizmą.
Kooperacija buvo vienas iš būdų koreguoti vadinamąsias rinkos nesekmes ir kapitalizmo ydas - vartotojų ir samdomųjų darbuotojų išnaudojimas, gyvenamosios aplinkos užteršimas, nedarbas, nelygybė, skurdas, netikrumas dėl rytdienos ir kitos.
Tautininkai kooperacijos sąjūdį protegavo ne dėl antipatijų kapitalizmui, o siekdami sumažinti kapitalistų nelietuvių ekonominę galią prekybai, pramonei ir bankinikystei.
Net jeigu ilgametis Lietuvos Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis (Antano Smetonos svainis) nebūtų kooperatininkas ir Lietuva būtų išlikusi demokratine, o ne virtusi autoritarine valstybe, lietuviškas tarpukario laikų kapitalizmas vis tiek būtų buvęs valstybinis kooperatinis. Buvo pasiektas visų pagrindinių politinių jėgų konsensusas dėl kooperacijos plėtros kaip šalies ūkio modernicijos optimalaus kelio.
Viso krašto ekonomikos centru žemės ūkis buvo natsitiktinai. Po Pirmojo pasaulinio karo dar daugelį metų buvo jaučiamas žemės ūkio produktų trūkumas industriniuose Europos kraštuose ir tų produktų kainos buvo aukštas. Taigi žemės ūkio produkcijos skatinimas turėjo realų ekonominį pagrindą.
Reali pokario situacija Lietuvoje vertė ieškoti ir kurti tokį krašto ekonomikos modelį, kurio svarbiausia šaka būtų žemės ūkis. Kitos ekonomikos šakos privalėjo tik papildyti žemės ūkį ir iš esmės jam tarnauti. Pramonei daugiausiai teko perdirbinėti žemės ir miškų ūkio produkciją, transportui išvežti žemės ūkio gaminių perteklių ir atsivežti trąšų bei žemės ūkio mašinų, o prekybai - kuo aktyviau talkininkauti žemdirbiams. Tokį modelį daug kas matė Danijos ir Olandijos ekonominėje struktūroje.
Lietuva, kaip ir kitos mažosios ir jaunosios valstybės po karo praktiškai neturėjo industrializacijai galimybių. Visi industriniai kraštai sparčiai atstatinėjo savo pramonę, kuri dėl karo buvo sumenkusi arba perorientuota į karinę gamybą.
Industriniai centrai iš karto darėsi stipriais konkurentais silpnesnių kraštų indusrijai, kurie savo žaliavas užsienyje turėjo pardavinėti žemomis dempinginėmis kainomis, dažniausiai žemesnėmis ir už gamybos išlaidas, o savo krašte daug aukštesnėmis kainomis.
Lietuvos kaip žaliavinio krašto pramoninės gamybos išlaidos, lyginant su senais industriniais kraštais, buvo didesnės ir tai labai silpnino Lietuvos pramonės konkurencinį pajėgumą pasaulio rinkose.
Sunki problema buvo vadinamosios “kainų žirklės”: pramonės gaminių aukštos kainos ir žemės ūkio gaminių žemos kainos. Iš užsienio importuoti pramonės gaminiai buvo pigesni ir dažniausiai aukštesnės kokybės. Esant tokiai situacijai, Lietuvai teko kuriam laikui susilaikyti nuo industrializacijos forsavimo ir daugiau dėmesio skirti žemės ūkiui.
Krašto ekonominio modelio ir ekonominės politikos pasirinkimas priklausė nuo to, kokį vaidmenį ekonomikoje sieks vaidinti ir vaidins Lietuvos valstybė. Klasikinis liberalusis valstybės supratimas pripažįsta, kad valstybė turi tvarkyti tuos viešuosius reikalus ir spręsti tuos uždavinius, kurių neatlieka ir negali atlikti privačios ar pusiau privačios organizacijos.
Ilgą laiką carinės Rusijos slopintas Lietuvos viešasis gyvenimas nebuvo sukūręs pajėgesnių visuomeninių, kultūrinių ir ekonominių organizacijų. Lietuvoje nebuvo savarankiškesnių savivaldybių kurios būtų tvarkiusios arba išmokusios tvarkyti viešuosius vietos reikalus. Lietuvos atsikūrusiai valstybei reikėjo imtis ir tų funkcijų, kurios pagal valstybės esmę priklauso valstybei, ir tų, kurias turėtų atlikti savivaldybės bei kitos visuomeninės, kultūrinės ir ekonominės organizacijos.
Valstybę jau iš pat pradžių prislėgė viešųjų funkcijų ir uždavinių gausa, tikintis, kad jų didelės dalies vėliau pavyks nusikratyti. Bet vėliau valstybė sąmoningai nesikratė daugelio papildomų funkcijų, nes ir visame civilizuotame pasaulyje valstybės vaidmuo augo visose srityse.
Pirmoji Lietuvos Respublikos konstitucija numatė, kad krašto valdymas Lietuvoje turi būti parlamentinis. Pati paralamentarizmo esmė iššaukia stiprų valstybės polinkį kištis ne tik į ekonomikos reikalus, bet ir į daugelį kitų viešųjų reikalų. Svarbiausias parlamentarizmo bruožas yra tas, kad krašte veikia įvairios politinės partijos, kurios siekia gauti parlamente daugumą ir ten ginti savo partijos ekonominius interesus. Dėl to gana dažnai parlamento priimti įstatymai ir kiti sprendimai atsižvelgia į partijų proteguojamų ekonominių grupių interesus, o ne krašto visumos poreikius. Partija, turinti parlamente daugumą, gali lengviau aprūpinti savo partijos šalininkus valstybinėmis tarnybomis. Lietuvoje privatus sektorius buvo palyginti silpnas, todėl inteligentijos, ypač pusiau inteligentijos, egzistencija tiesiogiai priklausė nuo valstybinių tarnybų.
Kadangi savivaldžios, kooperatinės ir ir privatinės organizacijos buvo silpnos, valstybė turėjo imtis daug paildomų ekonominių uždavinių. Suteikiant arba garantuojant kreditą, dalyvaujant valstybiniu kapitalu buvo stiprinamos šio organizacijos, steigiamos valstybinės įmonės, jeigu jos nebuvo įsteigtos privačiai iniciatyva, teikiamos biudžeto dotacijos įvairioms ekonominėms sąjungoms bei kultūrinėms įstaigoms. Valstybė, būdama dar jauna ir nepatyrusi, stengėsi aprėpti pernelyg didelę ekonominės veiklos krūvį ir nepjėgė visas priemones tinkamai įvykdyti. Valstybės veikla ekonomikoje nebuvo kryptinga ir ne visada ekonomiškai tikslinga.
Nors ekonomistai mokslininkai Lietuvoje ir mėgino ekonominę politiką pagrįsti moksliškai, ekonominės politikos kryptį, tikslus ir priemones diktavo kintančios aplinkybės ir tų aplinkybių bei reikalų geresnis ar blogesnis pažininimas ar nuojauta. Lietuvos ekonominės politikos pagrindu nebuvo pasirinkta kokia nors viena teorinė ideologinė doktrina, o vyravo pragmatizmas. Tik valstybės gyvenimo pradžioje, ypač valdant krikščionių demokratų partijai, buvo pradėjusi reikštis vadinamoji “krikščioniško solidarumo” doktrina, pasirinkus radikalios žemės reformos alternatyvą. Tačiau žemės reformos radikalumą nulėmė pragmatiniai nacionalistiniai tikslai ir siekis atitraukti žemutinius visuomenės sluoksnius nuo radikalios socializmo ideologijos. Vėliau ekonominis pragmatizmas ekonominėje politikoje dar labai įsigalėjo. Tautininkų ekonominę politiką apsprendė pragmatinis siekis sustiprinti lietuviškąjį elementą ekonomikoje.
Lietuvos valdantieji sluoksniai neturėjo žymesnių ekonominės politikos talentų. Pripažįstama, kad svarbiausias ekonominės politikos autorius buvo valstybės ekonominių žinybų ir didžiausių nevyriausybinių ekonominių įstaigų ir organizacijų vadovų kolektyvinė sandrauga. Šiam elitinių ekonominių įstaigų ir organizacijų ratui priklausė finansų, žemės ūkio ir susisiekimo ministerijos, Žemės ūkio rūmai, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, didžiosios kooperatyvų sąjungos, Lietuvos, žemės ir kooperacijos bankai ir kai kurios kitos didesnės ekonominės įstaigos ir organizacijos. Politinės partijos Lietuvos ekonominę politiką palyginti mažai lėmė, nes jos neturėjo aiškiai suformuluotų programų, stipresnio partinio aparato. Pavyzdžiui, ilgiausiai prie valdžios buvusios tautininkų sąjungos nuolatinį centro aparatą sudarė trys žmonės: partijos generalinis sekretorius, reikalų vedėjas ir sekretorė-mašinininkė. Partijos valdė ir lėmė politiką ta prasme, kad jų nariai vadovaudavo vyriausybėms (ministrai galėjo būti ir nepartiniai). Vyriausybių nariai daugiausiai veikė ne pagal atitinkamos partijos instrukcijas, o pasikliaudami savo atsakomybės jausmu ir partiją jie tik informuodavo apie vyriausybės veiksmus ir sumanymus. Nedidelę reikšmę formuojant ekonominę politiką turėjo ir spauda. Ekonominė publicistika žengė tik pirmuosius žingsnius, Lietuvos partijos ir politiniai laikraščiai dar neturėjo tokių ekonominių publicistų, į kurių nuomonę būtų galima atsižvelgti.
Visos Lietuvą valdžiusios ar kaip nors valdžios veikloje dalyvavusios partijos buvo vieningos nuomonės, kad Lietuvos ekonomika turi remtis privačios nuosavybė ir laisvosios ekonominės iniciatyvos arba rinkos ekonomikos principu, o ne iš viršaus nustatytu ir visą krašto ekonomiką reglamentuojančiu planu, ne iš viršaus reglamentuotomis kainomis. Tačiau besikeičiančioje tikrovėje ne visada buvo pakankamai aišku, kokios priemonės ar kokie politiniai veiksmai gali geriausiai užtikrinti ekonominį efektyvumą. Konkrečius veiksmus ir priemones parinkdavo ekonominėse ministerijose ir kitose valstybės žinybose ekonomikos specialistai. Specialios ekonomikos šakų atstovybės- Žemės ūkio rūmai, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai- pateikdavo savo pasiūlymus, nutarimus, rezoliucijas ar memorandumus. Formuojant ekonominę politiką, gana stiprų balsą turėjo didžiųjų ekonominių bei institucijų vadovai, nuolat signalizuojantys valdžios organams apie jų praktinėje veikloje atsiradusius sunkumus ir veiklos plėtimo galimybes.
Nors ir buvo formuojama remiantis Vakarų patirtimi, Lietuvos valstybės ekonominė politika turėjo individualių vien tik Lietuvai būdingų bruožų. Atgavusi valstybingumą, Lietuva savitai formavo krašto ekonominę struktūrą, daugiausia dėmesio skirdama žemės ūkiui ir aktyviausiai skatindama kooperatyvus. Organizuoti ekonomiką Lietuvoje buvo pradėta lyg ir atvirkščiai negu Vakarų Europoje. Ten pirmiausia susiorganizavo privati pramonė, įsigalėdavo stambieji bankai ir tik paskui pradėdavo organizuotis žemės ūkio kooperatyvai. Lietuvoje jau iš karto pradėtos organizuoti stiprios žemės ūkio koperatyvų sąjungos, kai dar nebuvo išvystyta pramonė, bankai ir prekyba. Šios sąjungos savo veikla ir galia pralenkė kitas ekonomikos šakas, plėtė savo veiklą į pramonę, prekybą ir laivininkystę. Autonomiškai besitvarkantis Klaipėdos kraštas savo ūkio struktūrą ir toliau daugiau siejo su Vokietijos ekonomine politika. Todėl Klaipėdos krašto ekonomikai buvo sudėtinga integruotis į Lietuvos ekonominę struktūrą, nors tų dviejų struktūrų suvienodinimas buvo vienas iš svarbesnių Lietuvos valdžios ekonominės politikos tikslų.
Kooperatinė ekonomika arba kooperatinės įmonės daug kuo skiriasi nuo privačių įmonių. Privačiai ekonomikai ir privačioms įmonėms paprastai aukščiausias veikimo tikslas yra pelno siekimas. Kooperatinis sektorius, panašiai kaip ir valstybinis, pelno nelaiko pagrindiniu savo veiklos tikslu. Todėl Lietuvos ekonominėje struktūroje vyraujantis valstybės palaikomas kooperatinis sektorius labai daug lėmė krašto ekonomikos vystimosi tempus ir pobūdį. Kita vertus, per kooperatinį ekonomikos sektorių buvo galima lengviau stiprinti lietuvišką ekonomiką ir sumažinti krašte socialinę bei ekonominę įtampą. Kooperatinį sektorių lengviau buvo galima valdyti, kontroliuoti ir reguliuoti, negu privatų sektorių, nevisuomet atsižvelgiantį į krašto politinius, tautinius, ekonominius poreikius. Tas klausimas Lietuvoje buvo gana aktualus, nes privatus sektorius pramonėje ir prekyboje daugiausia buvo nelietuviškas.
Dėl išmokslinusių ekonomistų trūkumo ilgą laiką Lietuvoje ekonomikos ir ir ekonominės poltikos reikalus lėmė agronomai ir kooperacijos veikėjai. Todėl sprendžiant ekonomikos klausumus buvo jaučiamas tam tikras nerangumas ir vengiama iniciatyvos pramonės, prekybos ir kredito sferose. Didžiųjų Lietuvos prekybos-eksporto firmų vadovybė buvo sukomplektuota iš savamokslių kooperacijos veikėjų, kurie išaugo kartus su kooperacijos vystymuisi ir gana solidžiai tvarkė jiems patikėtas firmas. Tačiau jiems neretai pritrūkdavo orientacijos sprendžiant didžiuosius pasaulinės prekybos klausimus, derantis su patyrusiais stambių užsienio firmų specialistais. Lietuvoje buvo uždelsti kai kurie strateginę svarbą turintys Lietuvos ekonomikai projektai. Pavyzdžiui, ilgai atidėliotas jūrinio prekybinio laivyno steigimas, nors nemažai lietuvių jūrininkų, gavę valstybines stipendijas ir baigę jūreivystės mokslus, plaukiojo užsienio kraštų laivuose. Tuo tarpu, kelių jūrinių laivų pirkimas nebūtų sudaręs didelių sunkumų. Anksčiau buvo galima pradėti statyti cukraus fabrikus ir cemento fabriką, anksčiau byvo galima pradėti propaguoti žemės ūkio mechanizaciją.
Nemažai ekonomistų teigiamai vertina Lietuvos valstybės ekonominei politikai būdingą sveiką atsargumą ir ekonominės tikrovės nuovoką. Nebuvo daroma jokių rizikingų ekonominių eksperimentų, ir dirbtinai forsuojama vienos ar kitos ekonomikos šakos plėtotė. Niekada nebuvo užmirštamas žemės ūkio sektorius, pripažįstant, kad ši šaka sudaro krašto ekonomikos ir kultūros plėtotės pagrindą. Todėl valstybė stengėsi didinti žemės ūkio potencialą ir konkurencinę galią.
Pavykdavo atremti vienašališkus raginimus forsuotai vykdyti pramonės vystymą, argumentuojant, kad dėl bet kokio forsuoto ekonomikos struktūros keitimo gali nukentėti visa krašto ekonomika. Remtasi žinomų pasaulio ekonomistų, tiriančių ekonomikos augimo arba vystymosi problemas, nuomone, kad forsuota besivystančių kraštų industrializacija yra blogiausia ekonomikos vystymo forma. Pasak jų, forsuota industrializacija labai greitai pakelia į viršų krašto ekonomikos rodiklius, bet pažemina žmonių pragyvenimo lygį.
Lietuvos ekonominės politikos vadovai nepasidavė raginimams, kad valstybė būtų aktyvesnė ekonomikos sferoje, labiau reglamentuodama ekonominį gyvenimą. Buvo laikomasi principo, kad rinkos ekonomikoje patys ūkininkai, pramonininkai ar prekybininkai, įgyvendindami tam tikrą makroekonominę politiką, turi vadovautis savo rizika ir atsakomybe, o valstybės makroekonominė politika privalo tik koordinuoti ir valdyti mikroekonominių politikų visumą. Toks orientavimasis į krašto gyventojų ekonominę iniciatyvą pripažįštamas pagrindine priežastimi, kad Lietuvos ekonominė politika buvo labai pigi: ekonominės politikos išlaidos, kurias visada turi sumokėti gyventojai, buvo labai mažos.
Ministerijų skaičius nebuvo didinamas ir išliko tik septynios klasikinio tipo ministerijos, ministerijų etatai irgi buvo gana kuklūs. Valstybės ir ekonominių organizacijų bei atstovybių santykiai tarpusavyje buvo gana glaudūs, paprasti be didesnių biurokratinių formalumų. Dažnai trumpų telefoninių pasikalbėjimų ar asmeninių kontaktų už įstaigų ribų pagalba buvo išsprendžiama ir sutvarkoma nemaža ekonominės politikos klausimų ir reikalų.
Centrui buvo gerai pažįstami periferijos žmonės, o periferija turėjo daug pažįstamų centre. Reikalinga informacija bei signalai greitai ir be formalumų pasiekdavo centrą, o iš centro- periferiją. Taigi iš centro buvo galima pakankamai lengvai aprėpti viso krašto svarbiausius ar svarbesnius reikalus.
Tai buvo gana ryškus lietuviškos ekonominės politikos bruožas, dėl kurio negalėjo pernelyg įsiviešpatauti institucionalizmas ir biurokratizmas. Nepaisant to paprastumo, Lietuvos valstybės visas aparatas, nors ir būdamas miniatiūrinis funkcionavo pagal Vakarų Europos valstybių aparato modelį, jos institucijos jau buvo įveikusios embrioninę stadiją, turėjo vis daugiau paruoštų bei patyrusių kadrų.
Lietuvos pramonė savo technika ir technologija, įmonių organizavimo bei valdymo formomis, kai kurių žaliavų bei pusfabrikačių importu ir pagamintos produkcijos eksportu turėjo persiorentuoti nuo Rusijos į Vakarus.
Vakarų pramonė tuo metu buvo toli pralenkusi Lietuvos pramonę pagal visus rodiklius. Vakarų pramonė, jau įveikusi tam tikrus vystymosi etapus ir pasiekusi modernios industrializacijos pakopą, sudarė tam tikrą foną Lietuvos pramonės raidai, buvo tarsi tam tikras modelis, kuriuo, atitinkamai pakoreguodama, Lietuvos pramonė turėjo vadovautis.
Lietuvos pramonės plėtra turėjo įveikti tas pačias vystymosi pakopas su visomis jų problemomis, tik ši raida, lyginant su didžiausiomis industrinėmis Europos šalimis buvo tarsi miniatiūrinė.
Glaustai pramonės raidą Vakaruose, pagal kurią turėjo vystytis ir Lietuvos pramonė, galima apibūdinti sekančiai. Vakarų pramonė išsivystė XIX amžiuje (ypač antroje jo pusėje) išaugus agrarinei gamybai ir jai diferencijuojantis bei didėjant amatininkų įmonėms nuo seno egzistuojančiose amatuose.
Smulkios agrarinės produkcijos perdirbimo įmonės iš pradžių buvo šeimyninio pobūdžio. Tik didėjant technikos ir mašinų vaidmeniui, amatininkiškos įmonės pradeda atsiskirti nuo šeimos, įmonės stambėja ir pradeda koncentruotis į tos produkcijos gamybą, kuri, pirmiausiai, duoda įmonei daugiau pelno.
Gamybos ir įmonių organizavimo tradicijos sparčiai keičiasi, tolydžio įsigali racionalumo principas - įmonių pagrindiniu veiklos tikslu tampa pelningumo didinimas.
Amatininkų dirbtuvės pradeda išaugti į fabrikus, tarp kurių stiprėja konkurencija dėl žaliavos tiekimo ir producijos realizavimo, gamybos technikos ir technologijos modernizavimo, gamybos išlaidų mažinimo. Plėtojasi įvairios kapitalo mobilizavimo, įmonių nuosavybės ir jų valdymo formos, tarp kurių svarbiausias vaidmuo atitenka akcinėms bendrovėms.
Dėl didėjančios konkurencijos kuriasi įmonininkų sąjungos - trestai, koncernai, karteliai, sindikatai, smulkios pramonės ir amatų įmonės jungiasi į kooperatinio pobūdžio sąjungas.
Valstybė, kuri pramonės vystymosi pradžioje duoda jai visišką laisvę, pamažu įsitraukdama arbitru į konkurencinius konfliktus pramonėje, o vėliau jau savo iniciatyva pradeda aktyviau kištis į pramonės reikalus.
Pradžioje valstybė pramonę reguliuodavo saikingai, nustatydama konkurencijos, privačios iniciatyvos ir asmeninės atsakomybės principus ir nesikišdama jokiu būdu į vidinius įmonių reikalus. Tam tikrais atvejais valstybė teikė subsidijas silpnesnėms pramonės šakoms ir įmonėms, steigė valstybines įmones, kartais kai kurias įmones net nacionalizuodavo.
Tokia pat pramonės vystymosi schema Lietuvoje turėjo būti perimta iš Vakarų ne vien dėl istorinės būtinybės, bet ir todėl, kad Lietuvos ryšiai su Vakarais (ypač su Vokietija) buvo pakankamai glaudūs. Vakarų šalių pramonės vystymosi praktika gana gerai buvo žinoma ir suprantama Lietuvos pramonininkams, jau turėjusiems įmones ar besiruošiantiems pradėti verslą pramonėje. Vokiečių amatininkai jau nuo viduramžių buvo užėmę vadovaujančias pozicijas Lietuvos miestų amatuose. Carinės Rusijos valdymo metais Lietuvoje tradiciškai kūrėsi vokiečių pramonininkai, atsiveždami kapitalą ir specialistus. Rusijai užbėgdami už akių, vokiečiai Lietuvoje sukuria alaus, vėliau metalo perdirbimo ir odų pramonę. Rusijos metalurgijos pramonė pradėjo kurtis 1880-1890 metais, o Kaune jau 1878 metais veikė didžiausias Rusijoje Tilmanso metalo apdirbimo fabrikas ir keli mažesni fabrikai. Nors ir būdama Rusijos imperijos pakraštyje, Lietuva buvo patogi vieta metalo apdirbimo pramonei: sunkias žaliavas dėl nedidelių atstumų buvo patogu atsivežti iš Vokietijos, o lengvesnius ir pagal savo vertę brangesnius gaminius buvo galima išvežioti į tolimiausias Rusijos vietoves.
Per Pimąjį pasaulinį karą daugelis Lietuvoje veikusių pramonės įrengimų buvo išvežta į Rusiją ir atsikuriančios Lietuvos valstybėje išlikusi labai primityvi pramonė. Be to, Vilnius, kuriame prieš karą buvo daugiausiai sukoncentruota Lietuvos pramonės įmonių, atsidūrė už atkurtos nepriklausomos valstybės terotorijos ribų. Susidarė kritiška padėtis: nei plačiųjų rinkų Rusijoje, nei kapitalo ir specialistų iš Vakarų. Nepriklausomos Lietuvos pramonė turėjo kurtis beveik iš naujo ir remdamasi visai kitais pagrindais. Dėl nestabilių ir neprognozuotinų politinių ir ekonominių sąlygų Rytų Europoje kapitalas iš Vakarų į Lietuvą plaukė labai vangiai. Pačioje Lietuvoje kapitalas buvo sunaikintas, o gyventojų santaupos žlugusios, palūkanų procentai už paskolas buvo nepaprastai aukšti. Tik vokiškos markės infliacija iš pradžių buvo netgi savotiškai palanki pramonės įmonėms steigti ir infliacijos metais buvo pristeigta gana daug smulkių pramonės įmonių.
Lietuvos pramonės vystymąsį 1920-1940 metais galima suskirstyti į tris periodus: 1920-1925 metai- spekulicinės konjunktūros sąlygotas aktyvus daugybės smulkių ir vidutinio dydžio įmonių steigimosi periodas; 1925-1935 metai- pramonės susitraukimo, persitvarkymo ir stabilizacijos periodas; 1935-1940 metai- normalios, sveikos ir nuolatinės pramonės ekspansijos periodas.
1920-1925 metais pradžioje buvo karo ir infliacijos, o vėliau taikos, defliacijos ir padidinto pasitikėjimo ateitimi laikotarpis. Atrodė, kad prasideda naujas, geresnis ir laisvesnis Nepriklausomos Lietuvos gyvenimas, kad iš pagrindų keičiasi krašto ekonomika ir kultūra ir kad be pramonės Lietuva negalės išgyventi. Ekonomiškai aktyvesni žmonės, ne tik lietuviai, bet ir labiausiai ekonomiškai aktyvūs žydai, supratę, kad reikia prie tų pasikeitimų prisiderinti ir jais pasinaudoti, rinkosi savo iniciatyvai realizuoti pramonę. Į Lietuvą su savo kapitalais iš Amerikos sugrįžę lietuviai pastato didelį tekstilės fabriką “Drobė”, įsteigia Amerikos lietuvių akcinę bendrovę “Amlit” ir daug smulkesnių įmonių. Tuo laikotarpiu įsteigtas mėsos perdirbimo fabrikas “Maistas”, plytų ir čerpių fabrikas “Palemonas”. Pramonės įmonės Lietuvoje kūrėsi beveik visose galimose pramonės šakose: žemės ūkio mašinų, medžio apdirbimo, alaus, tabako, degtukų, odos, tekstilės, linų perdirbimo, popieriaus dirbinių, muilo, farmacijos ir kt.
Daugiausia buvo steigiamos smulkios pramonės įmonės pramoninei gamybai nepritaikytuose pastatuose, panaudojant užsienyje pirktas paprasčiausias arba nusidevėjusias mašinas bei įrengimus. Buvo daug stichiškumo, neapgalvotas veržiamasis į tas pramonės šakas, kurioms jau gerai sekėsi. Tik nedaugelis apdairesnių pramonininkų suprato, kad ekonomiškai efektyvios gali būti stambios pramonės įmonės ir pradėjo steigti akcines bendroves. Jau 1924 metais Lietuvoje buvo įsikūrusios 48 akcinės bendrovės, kurių pagrindinis kapitalas sudarė 30,6 mln. litų. Tuo par metu provincijoje sparčiais tempais steigiamos kooperatinės .pieno perdirbimo įmonės- pieninės. Pramonės įmonių skaičius per tą laikotarpį išaugo nuo 2470 įmonių 1920 metais iki 5960 įmonių 1925 metais. Maždaug apie 1925 metus atsigaunant ir normaliluojantis Europos ekonomikai ir krentant pramoninių prekių kainoms pasaulinėse rinkose, Lietuvos rinkoje pasirodo vis daugiau užsieninių pramonės gaminių. Šalies vartototojui pradėjus aktyviau ieškoti geresnių užsieninių prekių, Lietuvos pramonės įmonių konkurencija dėl rinkų tampa aštresnė ir pramonės įmonių veiklos sąlygos darosi sunkesnės.
Kai nemaža dalis pramonės įmonių, ypač įsteigtos spekuliacinės konjunktūros sumetimais, bankrutavo, išlikusios įmonės turėjo persitvarkyti, racionalizuoti savo gamybą, mažinti gamybos išlaidas ir savo gaminių kainas, prisiderinti prie padidintos konkurencijos sąlygų savo krašto ir užsienio rinkose. Įmonės turėjo tampriau įsijungti į besiformuojančią Lietuvos ūkio ir pramonės struktūrą, prisiderinti prie tos struktūros ir koncentruoti savo gamybą, atsižvelgdamos į spėjamus tos struktūros pokyčius. Pramonei teko susitaikyti su sulėtinto augimo galimybe dėl to, kad lėtai vystėsi svarbiausia Lietuvos ekonomikos šaka- žemės ūkis. Apie 1930 metus vis stipriau pradėjo reikštis pasaulinės ekonominės krizės reiškiniai. Dėl blogėjančių pramonės įmonių veiklos sąlygų jau 1926 metais pramonės įmonių skaičius, lyginant su 1925 metais, sumažėjo 800 įmonių. Vėliau įmonių skaičius iš lėto didėjo ir 1929 metais jau veikė pe 6000 pramonės įmonių, bet 1933 metais (pačiais blogiausiais ekonominės krizės Lietuvoje metais) įmonių skaičius vėl sumažėjo iki 5450.
Dėl ekonominės krizės Europoje ėmė ryškėti polinkis į ekonominę autarkiją ir nacionalinių ekonomikų izoliaciją nuo kitų šalių. Lietuva, kaip ir kitos valstybės, siekdamos apsaugoti veikiančią krašto pramonę ir sudaryti sąlygas steigtis naujoms pramonės įmonėms, pradėjo taikyti apsauginius muitus ir daug kartų keitė jų tarifus. Muitais apsaugota Lietuvos pramonė pradėjo organizuotis į kartelius ir sindikatus, kad dar lengviau galėtų išsilaikyti. Todėl Lietuvos pramonė palyginti nesunkiai išųgyveno ekonominės krizės laikotarpį ir nadaug susilpninta įžengė į 1935-1940 metų pramonės ekspansijos periodą. Išsaugoti pramonę padėjo ir tai, kad ekonominės krizės metais Lietuvoje žemės ūkio gamyba kiekybiškai ne tik nesumažėjo, bet dar net didėjo.
Pramonės ekspansijos 1935-1940 metų periode Lietuvos pramonė nuosekliai, pastoviai ir sparčiai vystėsi. Ji jau buvo persirgusi 1918-1925 metų augimo spekuliacinės konjunktūros pagrindu ligą, apsivaliusi 1925-1935 metais nuo paskubomis įsteigtų neracionalių įmonių, persiginklavusi tobulesne technika bei technologija, racionalizavusi gamybos organizavimą. Lietuvos pramonė gavo naujų impulsų ekspansijai į savo krašto rinkas dėl autarkizmo tendencijų ekonomikoje ir apsauginių muitų išvystymo. Bet svarbiausia tos pramonės ekspansijos priežastis buvo ta, kad pradėjo stabilizuotis visas ekonominis gyvenimas krašte, išryškėjo pastovieji Lietuvos ekonomikos struktūros kontūrai. Žemės ūkis jau aiškai buvo apsisprendęs dėl savo gamybos ir vystymosi krypties, sparčiai augantis pieno ir mėsos gamybos lygis reikalavo vis daugiau agrarinės pramonės įmonių. Šalia daugybės pieninių ir dviejų mėsos perdirbimo fabrikų, vienas po kito atsirado ir cukraus fabrikai, didesni ir modernesni malūnai, linų perdirbimo fabrikai ir kt.
Palankios pramonės raidai buvo ir kitos sąlygos. Geriau veikė kredito įstaigos, atpigo kreditas, pagausėjo pramonei reikalingų kvalifikuotų inžinierių, technikų, ekonomistų, prakybininkų, buhalterių ir kitų specialistų. Didėjo parmoninis ir technologinis įmonių patyrimas, jos galėjo samdytis vis daugiau pramonės specialistų. Šūkiui “Vartokite tik savo krašto gaminius!”vis labiau pradėjo paklusti ne tik gausesnė inteligentija, bet ir jos įtakoje esančios plačiosios gyventojų masės. Aktyviau plečiantis žemės ūkio gamybai, kaimas daugiau parduodavo žemės ūkio produktų ir gaudavo vis didesnes pinigines pajamas. Mažėjant namie pasigamintų produktų vartojimui, žemdirbiai vis daugiau pirkdavo pramoninių žemės ūkio padargų, mašinių, dviračių ir įvairių manufaktūros gaminių. Gerėjant vietinės pramonės produkcijos kokybei, lietuviški gaminiai pradėjo sėkmingai konkuruoti su iš užsienio importuotomis pramonės prekėmis.
Labai svarbu, kad tuo metu į pramonę, prekybą ir kitas ne žemės ūkio šakas pradėjo įsijungti lietuviai. Lietuviškieji pramonininkų kadrais susiformavo iš aukštuosius mokslus baigusių inteligentų arba didžiosiose koopertyvų sąjungose ekonominės veiklos patyrimą įsigijusių praktikų. Klaipėdoje buvo įsteigtas Prekybos institutas, kurio mokymo programose daug vietos skiriama su pramone ir jos organizavimu susijusių dalykų dėstymui. Tuo metu Lietuvoje pramonininkai ir prekybininkai įkuria Lietuvių verslininkų sąjungą, kuri Kaune įsteigia specialiąją vidurinę prekybos mokyklą ir “Amatbanką”.
Dar ir paskutiniuoju pramonės vystymosi laikotarpiu Lietuvoje pramonei buvo būdingos primityvumo, stichiškumo ir neracionalumo apraiškos. Daugiausia steigėsi tik smulkios, neracionalaus dydžio įmonės, pramonės įmonių veiklos organizacija buvo nedarni, iki racionalios pramonės ekonomikos Lietuvoje buvo dar toli, lyginant su industrializuotų kraštų pramone. Tačiau kiekvienas pramonės vystymosi laikotarpis buvo vis aukštesnė jos raidos pakopa: spartėjo pramonės vystymosi tempai, tobulėjo jos įmonių tvarkymo metodika ir technika. Pagrindinė Lietuvos pramonės vystymosi linija ir jos problematika rutuliuojosi pagal tokią schemą.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jau veikusi stambioji metalo apdirbimo ir odų pramonė turėjo mažėti dėl rinkos stokos. Kūrėsi smulkios įmonės, gaminančios prekes nedidelei vietos rinkai ir daugiausiai perdirbdavusios vietinę žemės ir miškų ūkio produkciją. Auganti žemės ūkio produkcija ir nuolat didėjantis žemės ūkio gaminių eksportas reikalavo stambesnių ir gerai įrengtų žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonių, gaminančių eksportui. Todėl buvo steigiamos stambios akcinės bendrovės “Maistas” Kaune ir “Lietuvos eksportas” Klaipėdoje. Vėliau buvo pastatyti stambūs “Maisto” bendrovė fabrikai Šiauliuose, Panevėžyje ir Tauragėje. Atsižvelgus į gamybos ir žaliavų tiekimo pobūdį nekoncentruotai visoje Lietuvoje steigiamos pieno perdirbimo įmonės- moderniai įrengtos pieninės, apsijungusios į stiprią kooperatyvų sąjungą “Pienocentras”. Nuosekliai stambėja malūnų pramonė, pastatyti trys cukraus fabrikai Marijampolėje, Pavenčiuose Panevėžyje, pastatyti linų perdirbimo fabrikai “Siūlas” Biržuose, “Kučinsko-Pabedinsko” Plungėje, du “Lietūkio” fabrikai Biržuose ir Joniškyje. Išaugo tekstilės fabrikai”Drobė”, “Kauno audiniai”, ‘Litex” ir kt. Rekonstruotas ir ir išplėstas superfosfato fabrikas “Union” Klaipėdoje, pastatyti didelis popieriaus fabrikas ir gumos perdirbimo fabrikai “Inkaras” ir “Guma”, monopolizuota ir racionalizuota degtukų pramonė. Klaipėdoje išaugo celiuliozės ir faneros fabrikai, išaugo plytų ir čerpių fabrikas “Palemonas”, įsteigta daug plytinių ir betono dirbinių gamyklų. Vis daugiau steigėsi smulkių ir vidutinių įmonių vietinei žaliavai perdirbti: vaisių, vyno, krakmolo, makaronų, aliejaus, kavos surogatų, muilo, tepalų ir kitų gamyklų.
Lietuvos pramonė pradėjo aprūpinti kraštą beveik visomis pramoninėmis prekėmis. Buvo importuojamos tik prabangos prekės, labai modernios mašinos, naujausi pramonės įrengimai, sudėtinga aparatūra. Pramonė daugiausia perdirbo vietinę žaliavą: 1939 metais importinė žaliava pramonei sudarė apie 29% visų sunaudotų žaliavų, importinis kuras pramonei- apie 40% viso sunaudoto kuro. Pramonei reikalingas kapitalas buvo formuojamas iš krašto viduje susidariusių santaupų. 1939 metais buvo 35,7 mln.litų užsienio kapitalo, kas sudarė maždaug 17% viso Lietuvos akcinių bendrovių kapitalo (205,4 mln. litų). Turint omenyje, kad kapitalo Lietuvoje labai trūko, užsienio kapitalo vaidmuo Lietuvos pramonėje buvo per mažas. Žemės ūkio produkcijos nuolatinis augimas ir jos eksporto pastovus didėjimas vis labiau diferencijavo krašto ekonomiką, didino kaimo gyventojų pajamas ir jų perkamąją galią, kėlė kultūrinį krašto gyventojų lygį. Tuo pačiu vis labiau didėjo pramoninių gaminių paklausa vidinėje rinkoje, statybos apimčių krašte didėjimas ypač skatino spartesnį statybinių medžiagų gamybos augimą. Statybos daugiausia buvo vykdomos ne pramoniniais metodais, o amatininkiškai, nors 1930 metais Lietuvoje jau veikė 2 statybos įmonės, o 1939 metais jų skaičius išaugo 235. Atitinkamai augo kalkes, plytas ir čerpes, betono dirbinius, medžio dirbinius, baldus, kitas staybines medžiagas bei statybines dalis gaminančių pramonės įmonių skaičius. Lietuvos pramonės augimas ir nuosmukiai, diferenciacija ir koncentracija rėmėsi ne vien pramonininkų iniciatyva ir veikla, bet ir buvo įtakojami valstybės pramonės politikos tikslų ir priemonių. Dėl daugelio politinių, ekonominių ir socialinių sąlygų valstybė turėjo apsispręsti ilgesniam laikui išlikti žemės ūkio kraštu. Valstybė, apsisprendusi suteikti prioritetą paspartintai žemės ūkio plėtrai, nebuvo priešinga pramonės vystymuisi. Išvystyta bei racionalizuota žemės ūkio produktų gamyba ir dėl to padidėjusi gyventojų perkamoji galia ilgainiui turėjo sudaryti sąlygas ir stipresnį pagrindą pramonės raidai. Todėl valstybė siekė, kad pramonė laipsniškai augtų, koncentruotųsi ir diferencijuotųsi pagal įvairėjančios žaliavos ir pagamintos produkcijos pobūdį. Buvo siekiama, kad pramonė apimtų visą kraštą, vienur sukurdama stambesnes įmones ar didesnius jų telkinius, o kitur išsisklaidydama taip, kad betarpiškai pasiektų žaliavos tiekėjus ar perdirbtos produkcijos vartotojus. Labiau koncentruotos agrarinės pramonės pavyzdžais gali būti odos ir linų perdirbimo fabrikai, iš dalies miško perdirbimo įmonės. Išsklaidytai pramonei priskirtinos pieninės, alaus ir žalio spirito gamyklos, malūnai ir kepyklos, iš dalies cukraus fabrikai bei statybinių medžiagų įmonės. Vis dėlto, kuo daugiau vidutiniškų ar net mažų savarakiškų ekonominės vaiklos subjektų- tokia buvo pagrindinė valdančiųjų sluoksnių nuostata, taikyta visai ekonomikai, taigi ir pramonei.
Pirmąji nepriklausomybės dešimtmetį pramonės atžvilgiu valdantieji sluoksniai laikėsi rezervuotai: valstybė čia nesiryžo imtis bent kiek aktyvesnės iniciatyvos, nes, kaip ir prieš karą, neagrarinė, ypač didžioji, Lietuvos pramonė nebuvo lietuvių rankose. Pradžioje nelietuvių pramonininkų ryšių su užsienio rinkomis ir kapitalu svarba nulėmė didesnį verslo savarankiškumą, lyginant su žemės produkcijos gamyba ir agrarine pramone. Valdančiųjų sluoksnių pažiūrą į pramonę veikė tuo metu Europoje vyravusi nuomonė, jog valstybei nedera aktyviai kištis į pramonės reikalus. Lietuvos valdžia iš karto pradėjo kištis į žemės ūkio reikalus, visaip mėgindama jį reformuoti, pramonėje palikusi veikti net carinės Rusijos įstatymus.
Valdantieji sluoksniai norėjo kuo daugiau lietuvių nukreiptį į pramonę, kad būtų nors šiek tiek atskiestas per didelis nelietuvių susitelkimas pramonėje. Valstybė padėjo įsteigti Pramonės ir prekybos rūmus bei Ūkio bankui, kad jie daugaiu kredituotų pramonininkus lietuvius. Valdžia kvietė praturtėjusius Amerikoje lietuvius grįžti į savo karaštą ir prisidėti prie pramonės kūrimo. Ir iš tikrųjų nemažai lietuvių grįžo ir įkūrė Lietuvoje gana daug pramonės įmonių. Didžiausios buvo “Drobės” fabrikas ir Amerikos Lietuvių akcinė bendrovė su savo dirbtuvėmis. Valstybė daug prisidėjo prie agrarinės pramonės įmonių steigimo, organizuodama ir finansiškai jas remdama.
Valdančiųjų sluoksnių nuostatą pramonės atžvilgiu galima apibūdinti taip: neagrarinė pramonė tegul vystosi laisvai pagal rinkos reikalavimus be didesnės valstybės paramos, o agrarinė pramonė turi būti nuolatinėje valstybės priežiūroje bei globoje. Agrarinėje pramonėje valstybė privalo sistemingai veikti ta kryptimi, kad ji sparčiau vystytusi, išliktų lietuviškų organizacijų rankose ir joje neatsirastų greito pasipelnymo spekuliacinių tendencijų. Kai neagrarinėje pramonėje pradėjo kurtis karteliai ir sindikatai, agararinei pramonei valstybė padėjo organizuotis į pusiauvalstybines arba kooperatyvų sąjungas. Valstybė siekė užkirsti kelią neagrarinės pramonės kėslams išnaudoti agrarinę pramonę ir apsaugoti pramonės gaminių vartotojus. Tokias valstybės nuostatas diktavo paprasta ir aiški mintis: krašto ekonomika bus lietuviška tik tada, kai sustiprės lietuviška agrarinė pramonė ir kontroliuos savaime nelietuviškos neagrarinės pramonės veiklą.
Lietuvos miestai Kaunas ir Klaipėda, kuriuose daugiausia buvo susitelkusi pramonė, iš pradžių buvo irgi mažai lietuviški. Kaunas dėl žinomų politinių priežasčių tapo laikina Lietuvos sostine ir kartu ekonomine krašto sostine. Tai lėmė Kauno miesto kaip krašto geografinio centro pozicija prie dviejų didžiųjų Lietuvos upių bei prie pagrindinės geležinkelių ir plentų sankryžos. Agrarinės pramonės įmonių steigimo forsavimas Kaune ir Klaipėdoje daugiausia ir garantavo tų miestų sulietuvinimą, nes valstybė šią pramonę galėjo įtakoti per lietuviškas kooperatines organizacijas, kurias netiesiogiai ar tiesiogiai ji kontroliavo. Tuo tarpu neagrarinės įmonės steigėsi spontaniškai ir valstybė šio proceso beveik nekontroliavo. Nacionaliniai valstybės interesai šiai pramonei daugeliu atvejų buvo svetimi. Valdančiųjų sluoksnių Lietuvoje agrarinis požiūris į pramonę rėmėsi nuostata, kad krašto ekonomikos plėtra yra vieningas procesas ir ekonomikos dalijimas į atskiras šakas yra daugiau dirbtinis ir pačiam ekonomikos vystymuisi jokios didesnės reikšmės neturi. Visose Europos šalyse krašto ekonomikos vystymasis prasidėjo nuo žemės ūkio gamybos išvystymo, o žemės ūkio, pramonės, transporto, prekybos ir t.t. išsiskyrimą ekonomikoje nulėmė žemės ūkio gamybos ir krašto gyventojų poreikių diferencijavimasis. Didėjant žemės ūkio gamybai atsiranda poreikis didesnę agrarinių produktų dalį perdirbti pramoniniu būdu ir parduoti vidaus rinkoje bei eksportuotį į užsienį. Augalininkystės produktams perdirbti reikia vis daugiau malūnų, kepyklų, aliejaus spaudyklų, spirito, alaus ir mielių gamyklų, cukraus fabrikų, sandėlių bei elevatorių. Perdirbti ir eksportuoti gyvulininkystės produkcijai reikalingos pieninės, sūrių gamyklos, miesos perdirbimo fabrikai, šaldytuvai, odos ir kailių perdirbimo įmonės. Didėjančiai žemės ūkio gamybai vis daugiau reikalinga trąšų, ūkio padargų ir mašinų, statybinių medžiagų ir kt., o sparčiai augančios žemdirbių pajamos didina pramoninių prekių, vietinės gamybos ir importuojamų, paklausą. Tokią ekonominės sąveikos ir vystymosi rato, besisukančio aplink žemės ūkį kaip svarbiausią ekonominę veiklą, supaprastintą sampratą suformavo ilgalaikio agrarinio ūkio tradicija Lietuvoje.
Tokia pažiūra buvo grindžiama daugiausia remiantis betarpiškai gyvenimo stebėjimu, o ne tam tikrais ekonomikos mokslo teiginiais. Tiesa, Lietuvos ekonomistai mokslininkai pripažino, kad valdžios agrarinis požiūris į ekonomiką ir pramonę derinasi su to meto krašto ekonomine tikrove, ir teigė, kad jis neprieštarauja ekonomikos mokslo išvadoms apie specifinį bet kurio krašto ekonomikos vystymosi pobūdį. Ekonomikos mokslas tvirtina kad: 1) kiekvienas kraštas specializuojasi ir daugiausia gamina tokius gaminius, kuriuos gali gaminti pigiau, negu kiti kraštai; 2) mažam kraštui reliatyviai didesnę reikšmę turi prekyba su užsieniu- eksportas ir importas. To meto Lietuvos ekonomika pigiausiai galėjo gaminti tik žemės ūkio gaminius ir eksportuoti ji galėjo irgi tik žemės ūkio gaminius.
Neagrarinė pramonė taip pat turėjo daugiausia remtis žemės ūkiu. Didžiausią rinką jos gaminiams sudarė kaimo ūkininkai - gausiausias visuomeninis ekonominis krašto sluoksnis. Kadangi kaimas buvo palyginti nereiklus vartotojas ir nekėlė didelių reikalavimų gaminių kokybei ir išvaizdai, jam buvo galima gaminti prastesnes ir pigesnes prekes. Vietinė pramonė kaimiškoje vartotojų rinkoje galėjo geriau konkuruoti su importinėmis prekėmis. Miestas buvo kur kas reiklesnis ir reikalavo daugiau aukštos kokybės ir prabangos prekių, kurias gaminti vietinei pramonei neapsimokėjo dėl aštrios konkurencijos su importinėmis prekėmis.
Pirmaisiais savo gyvenimo metais valstybė aukštais pramonės ir prekybos mokesčiais siekė padidinti biudžeto pajamas, mažai atsižvelgdama į tai, kaip tokie mokesčiai atsilieps pramonės įmonių kapitalo sudarymui ir pramonės vystymuisi. Jau 1919 metais buvo įvesti papildomi prie pelno mokesčio pramonės ir prekybos mokesčiai, sudarantys 50-300% priedą prie pelno mokesčio, o 1921 metais įvestas 1% pramonės apyvartos mokestis. Jei infliacijos metais mokesčiai neturėjo didiesnės reikšmės pramonininkams, įvedus stabilią valiutą, mokesčiai pasirodė per sunkūs ir 1925 metais buvo panaikintas pramonės apyvartos mokestis. Net ir toliau lengvinant pramonės mokesčius, privati pramonė ir prekyba buvo daugiau apmokestinama, lyginant su žemės ūkiu, valstybine, pusiauvalstybine ir kooperatine pramone bei prekyba. Taip buvo privilegijuojamas kapitalo susidarymas lietuviškajame ekonomikos sektoriuje ir spaudžiama nelietuviška prekyba ir pramonė. 1930-1935 metais valdžiai remiant aktyvesnę lietuvių veiklą pramonėje, nelietuviai pradėjo likviduoti ir parduoti savo įmones ir emigruoti į užsienį. Valdžios pastangos administracinėmis priemonėmis riboti kapitalo išvežimą iš Lietuvos nebuvo efektyvios. Dėl to valstybė turėjo imtis ir neretai ėmėsi iniciatyvos steigti valstybines ir pusiauvalstybines pramonės įmones.
Jeigu valstybė pirmaisiais nepriklausomybės metais daugiausia rėmė tik agrarinės pramonės augimą, vėliau ji aktyviau prisideda ir prie neagrarinės pramonės vystymo. 1930 metais įvestas degtukų gamybos monopolis, išimtinę degtukų gamybos teisę suteikiant Švedų degtukų akcinei bendrovei. Įvedant degtukų monopolį, buvo siekiama ne tik padidinti biudžeto pajamas, bet ir sukurti popieriaus pramonę ir pagyvinti krašto ekonomiką. Švedų degtukų akcinė bendrovė įsipareigojo suteikti Lietuvai 60 mln. litų paskolą ir pastatyti Lietuvoje stambų popieriaus fabriką. 1938 metais susitarta su danų firma įsteigti akcinę bendrovę “Cementas” ir pastatyti Lietuvoje cemento fabriką. Atgavus Vilniaus kraštą, valstybė perėmė savo žinion Vilniaus tabako fabriką ir tęsė Turniškių hidroelektrinės statybą. Valstybė ir ansčiau savo kapitalu buvo prisidėjusi prie pramonės įmonių steigimo: panaudojus valstybės kapitalą, pastatyta Valstybinė spaustuvė, kuri vėlia buvo pertvarkyta į “Spindulio“ akcinę bendrovę, valstybė investavo į “ Maisto” ir “Ringuvos” akcines bendroves.
Be paramos atskiroms pramonės šakoms, valstybinių įmonių steigimo ir tiesioginių kapitalo investicijų į konkrečias pusiau valstybines pramonės įmonės, valstybė reguliavo ekonomiką adminisraciniais svertais. Iki 1930 metų pramonės adminitracinis reguliavimas buvo nežymus, valstybė pramonės atžvilgiu laikėsi liberalios politikos. Nors į žemės ūkis buvo valstybės aktyviau reguliuojamas visą laiką, valstybė nesikišdavo į atskirų ūkininkų veiklą, bet iš viršaus reguliuodavo žemės ūkio gamybos kryptį, spartino gamybos vystymosi tempus, koordinuodavo zėmės ūkio institucijų bei organizacijų veiklą. Tuo tarpu pramonė, ypač neagrarinė pramonė, buvo palikta laisvai veikti laisvosios rinkos ekonomikoje.
Prasidėjus ekonominei krizei, kuri pažeidė ekonomikos pusiausvyrą, ekonomika susilaukė didesnio valdžios dėmesio. Ekonominės krizės metu atsirado žemės ūkio ir pramonės kainų disproporcijos, pradėjo veikti vadinamosios “kainų žirklės”, kurios negailestingai mažino žemės ūkio kainas, o pramoninių gaminių kainos išliko palyginti aukštos. Neagrarinė Lietuvos pramonė buvo kartelizuota ir sindikuota ir galėjo išlaikyti aukštas savo gaminių, kurių paklausa yra nealastinga (tabakas, alus, avalyne, tekstilė), kainas. Kartelizuota pramonė buvo kaltinama, kad ji išnaudoja žemdirbius ir visus šalies vartotojus, kad jos kainos neatitinka pablogėjusios konjunktūros, nesiderina su mažėjančiomis pajamomis krintančiu pragyvenimo lygiu.
Nepradėdama pati tiesiogiai savo dekretais nustatinėti pramonės gaminių kainas, Vyriausybė įsteigė Kainų Tvarkytojo instituciją, kuri turėjo studijuoti kainų santykius ir atskirų pramonės gaminių kainas ir, aptikus didesnius kainų nukrypimus nuo gamybos sąnaudų, rekomenduoti jas atskirais dekretais sumažinti. Pirmuoju Kainų Tvarkytojo dekretu sumažintos alaus kainos nuramino vartotojus ir buvo laukiama, kad kainų mažinimas tęsis toliau. Nežymiai sumažinus kainas dar kartą, išryškėjo kainų reguliavimo problemos sudėtingumas ir Kainų Tvarkytojo dekretai pradėjo rodytis vis mažiau. Pati ekonominė konjuntūra pamažu pradėjo taisytis, iš lengvo ėmė kilti kainos žemės ūkio gaminiams ir “kainų žirklės” pradėjo spaustis. Bet kainų problemos ir toliau komplikavosi, nes reikėjo didelių investicijų steigti naujoms pramonės įmonėms vietoje bankrutavusių, išlikusioms įmonėms plėsti ir atnaujinti. Kainų Tvarkytojo institucija nesugebėjo susidoroti su šiomis problemomis, jos poveikis kainoms vis mažėjo ir institucija virto ekspertu ir patariamuoju organu.
Vyriausybė pasitenkino daugiau netesiogine politika, bandė daryti įtaką pramonei per Prekybos, Pramonės ir Amatų rūmus- pirklių, pramonininkų ir amatininkų atstovavimo įstaigą, turinčią tikslą remti, plėtoti ir ginti atstovaujamos veiklos šakas. Valstybės ekonominei politikai Rūmai buvo labai svarbi, dažnai net lemiama institucija, kadangi jie geriausiai žinojo tų ekonominės veiklos šakų reikalus ir turėjo apie juos konkrečios informacijos. Rūmai pareikšdavo savo nuomonę apie įstatymus ir porvarkius, reguliuojančius prekybos, pramonės ir amatų reikalus, išdavinėjo eksportuojamų prekių kilmės liudijimus, vedė pramonės ir prekybos įmonių registrą, rinko statitinius duomenis, tarpininkavo paskirstant gamybos ir importuojamų prekių limitus tarp atskirų įmonių, steigė profesines mokyklas, organizavo atitinkamus kursus. Tačiau Rūmams tarpininkaujant buvo sprendžiami tik strateginiai pramonės vystymo klausimai. Ir valstybė, ir Rūmai vengė kištis į pramonės įmonių vidaus gyvenimą. Atskirų įmonių steigimo, jų gamybos apimčių, organizavimo ir vadovavimo, gamybos technikos ir technologijos pasirinkimo klausimai buvo paliekami pačių įmonių iniciatyvai.
Apibendrinant Lietuvos pramonės raidą 1918-1940 metais, galima teigti, kad kad per visą šį laikotarpį krašto pramonininkų ir valstybės pastangomis pramonė keitėsi ir kiekybiškai ir kokybiškai.
Kiekybine prasme, augo pramonės įmonių skaičius ir jų pagaminamos pramoninės produkcijos apimtys.
Kokybine prasme, keitėsi pramonės struktūra, atsirasdavo naujos pramonės šakos, tobulėjo gamybos technika ir technologija, plėtėsi pramoninių gaminių asortimentas, gerėjo jų kokybė.
Valstybė išiugdė pramonės reguliavimo praktinius įgūžius bei patyrusius kadrus, ir tapo vis labiau pasiruošusi ir subrendusia aktyvesniam savo vaidmeniui šalies pramonės raidoje.
Valstybė iš esmės įgyvendino savo pagrindinius strateginius tikslus pramonės raidos atžvilgiu: išlaikyti agrarinės pramonės prioritetą neagrarinės pramonės atžvilgiu; sulietuvinti pramonę per valstybines, pusiauvalstybines ir kooperatines pramonės įmones; stambinti ir racionalizuoti pramonės įmones, panaudojant valstybinį, kooperatinį arba užsienio kapitalą; plėtojant žemės ūkį ir diferencijuojant agrarinę pramonę, užtikrinti organišką pramonės raidą, vengti didesnių struktūrinių pertvarkymų ir neapgalvotų eksperimentų.
Tokia pramonės vystymosi pažanga buvo lėtesnė, bet tikresnė ir pastovesnė. Savo šaknimis Lietuvos pramonė įaugo į viso krašto ekonomiką ir tuo buvo sukurtas pagrindas normaliam nacionalinės pramonės vystymuisi, kurį nutraukė sovietinė Lietuvos okupacija ir tolimesnė penkiasdešimtmetį trukusi nenormali Lietuvos planinė industrializacija
Šaltiniai
- Aleksandras Vasiliauskas. Sovietinė Lietuvos industrializacija: strateginiai sprendimai ir jiems įtaką dariusios asmenybės. Knyga Lietuvai ir pasauliui. Vilnius. 2016. – 116 p.
| Autorius: Aleksandras Vasiliauskas |