Aleksandras Vasiliauskas. Sovietinė Lietuvos industrializacija. Vadovavimas ir partinė konrolė iš Maskvos LSSR pramonės plėtrai
| ←LSSR pramonės plėtros nacionaliniai interesai | Prof., LMA akademikas Aleksandras Vasiliauskas. Sovietinė Lietuvos industrializacija: strateginiai sprendimai ir jiems įtaką dariusios asmenybės. Vadovavimas ir partinė konrolė iš Maskvos LSSR pramonės plėtrai. |
Lietuvos visuomenės totalinė sovietinė kontrolė→ |
Vadovavimas ir partinė konrolė iš Maskvos LSSR pramonės plėtrai
Vadovavimo ir partinės kontrolės iš Maskvos LSSR ūkiui trumpas aptarimas šiame paragrafe remiasi šiais darbais: kolektyvinė monografija (vyriausias redaktorius Arvydas Anušauskas) [(2007), Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija], Vilius Ivanauskas [(2011), Lietuviškoji nomenklatūra biurokratinėje sistemoje: tarp stagnacijos ir dinamikos (1968-1988m.)], Saulius Grybkauskas [(2011), Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965-1985 metais], Vytautas Tininis [(1994), Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai], Jonas Rudokas [(2002), Istorija, kuria galima didžiuotis].
Aukščiausiųjų LSSR funkcionierių įtaka krašto ūkio plėtros sprendimams priklausė, pirmiausia, nuo LKP vadovybės lojalumo laipsnio ir laviravimo pastangų Maskvos direktyvų atžvilgiu. LSSR valdžios hierarchinės piramidės viršūnėje ir sovietinėje politikoje apie 35 metų (1940-1974) LKP pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus išsilaikė tiek Stalino, tiek ir Chruščiovo bei Brežnevo laikais. Jo kaip šalies vadovo elgsena lankščiai keitėsi priklausomai nuo permainų TSKP vadovybėje ir jų vykdomos politikos (tame tarpe ir ekonominės politikos) kaitos.
Net artimiausi A Sniečkaus bendražygiai neranda įtikimesnių argumentų paneigti absoliučios daugumos istorikų ir politologų (išskyrus komunizmo ideologus, dar tebepaistančius apie socialistinę revoliuciją smetoninėje Lietuvoje) pripažinimą, kad jo vadovaujamos LKP(b) veikla stalinizmo laikotarpiu - aktyvus kolabaravimas organizuojant sovietinę Lietuvos valstybės ir jos ūkio aneksiją ir kruviną genocidą prieš krašto žmones - yra nusikaltimas prieš lietuvių tautą.
Vykstant ginkluotam lietuvių antisovietiniam pasipriešinimui, LKP(b) vadovai, barami Maskvoje už nepakankamai aktyvią kovą su “vokiškai lietuviškaisiais nacionalistais”, be išlygų pripažindavo savo “klaidas” bei “trūkumus” ir žadėdavo juos ištaisyti.
Dar ir šiandien, LKP(b) “veteranai” nusikaltimus prieš lietuvių tautą mėgina pateisinti tuo, kad nebuvo kito pasirinkimo: stalinizmo laikotarpiu bet kokios Maskvos direktyvos buvo nesvarstomos, o besąlygiškai vykdomos. Tik akyvaizdu, kad humanitarine prasme buvo daugybė kitų pasirinkimo alternatyvų, nesiekiantiems išsilaikyti komunistinės valdžios kėdėse bet kokiomis (kad ir nusikalstamomis lietuvių tautai) priemonėmis.
LKP(b) - sudedamoji VKP(b) dalis buvo svarbiausia ir vienintelė politinė jėga ir stalininio režimo ramstis Lietuvoje. LKP(b) sudėtyje 1947 metais buvo tik 18,4% lietuvių, 1953 metais jų dalis padidėjo iki 38%, 1945 metais net 40% jos narių sudarė represinių organų darbuotojai.
LKP(b) vadovų atsakomybės už genocidą nesumažina ta aplinkybė, kad Lietuvos gyventojų trėmimams ir kitom represinių organų akcijoms vadovavo VKP(b) CK Lietuvos biuras. Šis biuras VKP(b) CK sprendimu veikė Lietuvoje 1944-1947 metais, jo pirmininkais buvo iš Maskvos atsiųsti M. M. Suslovas ir V. Ščerbakovas, o nariais tik A. Sniečkus ir M. Gedvilas. Be šio biuro žinios LSSR valstybinės ir partinės institucijos institucijos neturėjo teisės savarankiškai spręsti jokių svarbių politinių, socialinių ir ekonominių Lietuvos reikalų. VKP(b) CK Lietuvos biuro nariai nuolat dalyvaudavo LKP(b) CK biuro ir LSSR Komisarų Tarybos posėdžiuose ir jų nuomonės aklai buvo klausoma.
Šiam biurui vadovaujant buvo surengtos 1945 ir 1946 metais kadrų “valymo” kompanijos, kurių metu iš respublikos komisariatų ir kitų žinybų, apskričių, valsčių ir apylinkių institucijų buvo atleisti apie 14 tūkst. darbuotojų, iš jų daugiau kaip 6,5 tūkst. dėl politinių priežasčių. Į jų vietas daugiausia buvo skiriami į Lietuvą atsiųsti rusakalbiai.
Po Stalino mirties 1953 metais iškilęs L. Berija su SSRS MT pirmininko G. Malenkovo pritarimu ėmėsi iniciatyvos reformuoti SSRS vidaus ir užsienio politiką. Iš pradžių savo politiniam eksperimentui L. Berija pasirinko Lietuvą ir Ukrainą.
Jis pradėjo ieškoti įkalčių prieš A. Sniečkų, norėdamas jį apkaltinti nacionalinės politikos neišmanymu ir per daug griežtomis represijomis, kurios kaip tik ir sukeldavo pasipriešinimą. SSKP CK nutarime “Lietuvos TSR klausimai” A. Sniečkui buvo mesti kaltinimai: “lenininės-stalininės nacionalinės politikos” neišmanymas, nesugebėjimas susidoroti su partizanais, padėties nevaldymas ir realios valdžios neturėjimas.
LKP plenume buvo pripažinta, kaip ir visuomet, kad SSKP CK nutarime išreikšta kritika yra teisinga ir priimtas gana radikalus nutarimas, įpareigojantis partines organizacijas artimiausiu metu paskirti į vadovaujančius postus lietuvių tautybės darbuotojus, įstaigose raštvedybą pradėti tvarkyti lietuvių kalba ir institucijų posėdžiuose, masiniuose renginiuose kalbėti lietuviškai.
A. Sniečkus sugebėjo išsaugoti LSSR vadovo postą L. Berijos politiniame eksperimente net nešlovindamas jo vardo, kadangi L. Berija tuo pat metu siekė įgyti didesnę paramą Maskvoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje.
1953 metų nuvykęs į Maskvą A. Sniečkus SSKP CK plenume, kuriame SSRS vadovu tapo N. Chruščiovas, karštai pritarė L. Berijos nušalinimui. LKP CK plenume L. Berijos inicijuotame SSKP CK nutarime “Lietuvos TSR klausimai” pateiktą kritiką teko pripažinti provokacine, nors prieš mėnesį ši Maskvos kritika buvo nuolankai pripažinta teisinga.
Vėl buvo įteisintas platus rusų kalbos vartojimas raštvedyboje ir viešąjame gyvenime, nutarta, kad nėra reikalo visų rusakalbių vadovaujančių darbuotojų keisti lietuviais. A. Sniečkus pasinaudojo valdžios suirute Maskvoje, greitai persiorientavęs karštai rėmė jau naują politinį kursą. Kremliaus vadovybė, žinodama A.Sniečkaus ištikimybę Maskvai, paliko jį savo poste.
Vis dėlto, L. Berijos politika turėjo nemažą įtaką Lietuvos raidai: susilpnėjo rusinimas, pradėta daugiau pasitikėti vadovaujančiais darbuotojais lietuviais, suaktyvėjo lietuviškos kultūros plėtotė.
1956 metais N. Chruščiovo iniciatyva SSKP pasmerkė J. Staliną, bet ne stalinizmą - prievarta ir komunistine ideologija grindžiamą totolitarinį valstybės ir visuomenės valdymą. Stalininio režimo liberalizavimas nepalietė komunistinės sistemos pagrindų - represinių struktūrų remiama SSKP ir toliau liko dominuojanti jėga visuomenėje.
Po J. Stalino mirties SSRS vidaus ir užsienio politikoje įvyko ryškių pokyčių: atsisakyta teroro politikos, tautų ar ištisų socialinių sluoksnių genocido, trėmimų, nutrauktos politinio įtarumo kurstymo kompanijos, sumažinta represinių struktūrų savivalė. Tačiau ir toliau buvo šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisė ir laisvės, sovietinė sistema buvo nekritikuotina: už antitarybinę propogandą ir agitaciją žmonės buvo teisiami.
Pasikeitusiomis sąlygomis LSSR vadovai galėjo Maskvoje pareikšti savo nuomonę kai kurias aktualiais Lietuvai klausimais, ko nebuvo J. Stalino laikais. Tačiau LSSR administracija, vykdydama sovietinio režimo ir visuotinai viešpataujančios komunistinės ideogijos nuostatas, privalėjo garantuoti Lietuvos visuomenės politinio gyvenimo stabilumą.
Per visą sovietų okupacijos laikotarpį politiniu atžvilgiu Lietuva buvo problemiškiausia respublika ir LSSR vadovybė susilaukdavo neretai griežtų Kremliaus priekaištų.
Kremliuje keitėsi politinių sprendimų priėmimo tvarka: jau visko nebelėmė vieno žmogaus valia, kaip buvo J. Stalino laikais, o vis svarbesnis darėsi SSKP CK Prezidiumo ir SSRS MT vaidmuo.
LSSR aukščiausioiji vadovybė tvirtai pritarė SSRS MT pirmininko G. Malenkovo paskelbtam naujam ekonominiam kursui, kurio esmę sudarė ne šalies karinės galios stiprinimas, o gyventojų materialinių ir buitinių interesų tenkinimas. Maskvoje ryškėjo N. Chruščiovo ir G. Malenkovo, siekiančių įsirvirtinti valdžioje, polinkis į valstybės ir ekonomikos valdymo decentralizaciją.
G. Malenkovas, negavęs aukščiausio posto partinėje hierarchijoje, ėmėsi koncentruoti politinę valdžią SSRS MT lygyje. Automatiškai LSSR MT irgi pradėjo įgyti daugiau realios valdžios, ko nebuvo J. Stalino laikais.
LSSR MT pirmininkas M. Gedvilas pradėjo elgtis savarankiškiau, ne visada terėsi su LKP CK biuru, ėmė ignoruoti ir net kritikuoti A. Sniečkų, kritiškai atsiliepė apie SSRS centrines žinybas.
N. Chruščiovui galutinai įsitvirtinus partinėje valdžioje, susilpnėjo G. Malenkovo pozicijos ir jis buvo atleistas iš SSRS MT pirmininko pareigų, šias pareigas užėmė tiesiogiai pats N. Chruščiovas.
Tokiomis permainomis Maskvoje pasinaudojęs A. Sniečkus atleido M. Gedvilą iš LSSR MT pirmininko pareigų, šias pareigas užėmė M. Šumauskas.
1956 metais XX SSKP suvažiavime naujai išrinktam SSKP CK N. Chruščiovas perskaitė sovietinėje politinėje praktikoje precedento neturintį pranešimą apie J. Stalino sankcionuotas masines represijas ir žiaurius kankinimus. Lietuvos žmonės, išskyrus vadovaujančius komunistus, N. Chruščiovo pranešimu suspažindinti nebuvo. Kaip visuomet, LKP CK biuro nutarime “Dėl asmenybės kulto ir jo padarinių Lietuvos TSR” formaliai buvo pritarta naujajam SSKP politiniam kursui.
Grįžęs iš Maskvos 1961 metais po SSKP XXII suvažiavimo A. Sniečkus sušaukė “respublikinį partinį aktyvą”(aukščiausius LSSR administracijos vadovus) kuriame politinės konjunktūros sumetimais pripažino tik kai kurias ikikarines komunistų represijas (Z. Angariečio ir kitų komunistų žūtį), bet net neužsiminė apie gyventojų represijas 1940-1941 metais ir 1944-1953 mrtais.
Kitaip negu Maskvoje, Lietuvoje po XX SSKP suvažiavimo represijų kritika buvo nepageidaujama, netgi visaip slopinama. SSRS vadovams A. Sniečkus paaiškino, kad į vietinių žmonių klausimą, ar trėmimai buvo irgi J. Stalino smurtas, Lietuvos komunistai atsako, kad tai buvo būtina priemonė kovojant su “buožėmis ir jų pagalbininkais”.
Dėl užsienio politikos ir ideologiniais sumetimais SSRS valdžia visada deklaruodavo, nors ir nominalų LSSR, valstybingumą. N.Chruščiovo epochoje buvo išplėsta LSSR (kartu su kitomis respublikomis) juridinė kompetencija: leista turėti respublikinius civilinį, baudžiamąjį ir procesinį kodeksus, panaikinus SSRS teisingumo ministeriją, teismų, ir jurisdikcijos priežiūros funkcijos krašto teritorijoje perduotos LSSR teisingumo ministerijai, milicijos funkcijos atskirtos nuo valstybės saugumo, suteikta teisė teikti piliečiams garbės vardus, skirti valstybines premijas, apdovanoti garbės raštais, teikti malonę nuteistiems piliečiams.
1957 metais įkurta LSSR Liaudies ūkio taryba padidino respublikos vaidmenį ne tik ūkiniu, bet ir politiniu atžvilgiu.
Pagal naują ūkio valdymo sistemą LSSR, kaip ir kieviena kiekviena sąjunginė respublika turėjo virsti atskiru ekonomikos vienetu. J. Stalino asmens kulto pasmerkimas 1956 metais ir neprognozuojamos ūkinės reformos Maskvoje sukėlė didžiausią politinį konfliktą tarp staliniečių ir komunistų reformatorių.
A. Sniečkus, M. Šumauskas ir J. Paleckis pritarė politinėms pertvarkoms, bet jų vaidmuo šiose Kremliaus vadovų intrigose buvo menkas. Sušvelnėjus politiniam režimui, atsirado šiek tiek daugiau ūkio, ypač žemės ūkio, savarankiškumo.
Per trumpą LSSR Liaudies ūkio tarybos egzistavimo laikotarpį (1957- 1964 metai) LSSR administracija, gavusi šiek tiek realios valdžios, pradėjo suvokti savo galimybes ir interesus. A. Sniečkus Maskvoje mokėjo slėpti savo nepritarimą kai kuriems N. Chruščiovo sprendimams, o M. Šumauskas daug atviriau reikšdavo savo mintis. N. Chruščiovo valdymo pabaigoje A. Sniečkus ėmė atviriau kalbėti apie “neteisingas rekomendacijas iš Maskvos, sąmoningai sabotavo Kremliaus reikalavimus mažinti kaimo gyventojams priklausančių gyvulių skaičių ir ganyklų plotus, nepradėjo atiminėti iš valstiečių sodybinius žemės sklypus, nepritarė kukurūzomanijai ir kt.
Tačiau politikos srityje A. Sniečkus ir visa LSSR administracija buvo lojali Maskvai ir, nors Lietuva kėlė Maskvai daug politinių problemų, A. Sniečkus Kremliuje buvo įgijęs didelį autoritetą.
1964 metais Maskvoje buvo įgyvendintas sąmokslas - N. Chruščiovą pakeitė SSKP konservatyviųjų jėgų statytinis L. Brežnevas. N. Chruščiovo nušalinimui ir L Brežnevo valdymo stiliui pritarė A. Sniečkus ir dauguma Lietuvos partinės nomenklatūros.
L. Brežnevo autoriteto ir politinės galios stiprinimu rūpinosi antruoju SSKP žmogumi tapęs M. Suslovas ir 1970 metais prasidėjo jo vadovaujamas beatodairiškas L. Brežnevo šlovinimas.
Atėjus į valdžią L. Brežnevui, sustiprėjo revanšistinės (stalinistinės) jėgos, J. Stalino reabilitavimo nuotaikos, biurokratinės, administracinės ir komandinės ūkio valdymo tendencijos, disidentų persekiojimas, žmogaus ir piliečių teisių pažeidinėjimai. L. Brežnevo valdymo laikotarpiui (1964-1982) istorijoje ir politologijoje prigijo sąstingio epochos pavadinimas.
SSRS vidaus politinis ir ūkinis gyvenimas pamažu stabilizavosi, bet vėliau peraugo į visos šalies stagnaciją, politinio ir ūkinio gyvenimo sustingimą (išskyrus karinę ir kosmoso sritį) bei vadovų neveiklumą, išsikerojusį biurokratizmą. Gyvenimo pabaigoje L. Brežnevas tapo komunistinės epochos degradavimo simboliu, tiesiog politine karikatūra.
L. Brežnevo valdymo pradžioje SSRS MT pirmininkas N. Kosyginas ir inicijavo ūkinę reformą, kuri numatė grandiozinį pramonės valdymo pertvarkymą, apimant tiek valdžios institucijas, tiek ir įmonių veiklą.
Visų pirma buvo panaikintos liaudies ūkio tarybos, sunkiosios pramonės - laivų, mašinų, staklių, radiotechnikos, elektronikos, elektrotechnikos, energetikos ir kitų šakų valdyma buvo perduotas naujai kuriamoms sąjunginėms ministerijoms.
Dvigubo pavaldumo sąjunginės respulikinės ministerijos, kurių valdymo centrai buvo Maskvoje, o respublikoje vadovavo sąjunginiam ministrui pavaldus LSSR vyriausybės narys, koordinavo finansus, vartojimo prekes gaminusią lengvąją, chemijos, maisto, baldų ir medžio apdirbimo, statybinių medžiagų pramonę, žemės ūkį, miškų ūkį ir miško pramonę, statybą, valstybinę prekybą, materialinį techninį tiekimą.
Vien respublikos žaliavų pagrindu ir vietos reikmėms tenkinti dirbusios LSSR Vietinės pramonės, Buitinio gyventojų apatarnavimo, Komunalinio ūkio, Automobilių transporto ir plentų ministerijos buvo respublikinio pavaldumo pramonės ir ekonomikos žinybos. Tokiu būdu beveik visa Lietuvos ekonomika ir pramonė tapo centralizuotai kontroliuojama Maskvoje reziduojančių ministerijų.
Maskvos partiniams ir ūkiniams funkcionieriams siekiant atgaivinti prarastą įtaką respublikų Liaudies ūkio tarybose kontroliuojamai pramonei, rinkos mechanizmai parmonės įmonėse neprigijo ir jau septintojo dešimtmečio pabaigoje įsivyravo administraciniai ekonomikos valdymo metodai.
Sparčiai auganti Maskvos centrinių žinybų galia kėlė A. Sniečkui ir jo aplinkai susirūpinimą, kad LSSR vadovybė pamažu nustumiama nuo vadovavimo Lietuvos ekonomikai ir pramonei.
Labiausiai tuo nepatenkinti buvo ilgamečiai LSSR MT pirminikas M. Šumauskas, LSSR MT pirmasis pavaduotojas K. Kairys ir Valstybinio plano komiteto pirmininkas A. Drobnys.
Kolektyvinėje monografijoje “Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija“ pateiktas objektyvus L. Brežnevo valdymo ir SSRS ūkio stagnacijos apibūdinimas, tačiau vos ne karikatūros stiliumi stengiamasi “moksliškai” istorijoje įtvirtinti LSSR sovietinės nomenklatūros apgailėtinai menką vaidmenį krašto ūkio plėtrai.
Pateiksiu iš šios knygos vieną citatą (540-541 psl.): ...LSSR vadovų ūkinio valdymo galios mažėjo tol, kol LSSR vadovybė tapo nuolatine, pasak J. Maniušio, SSRS ministerijų prašytoja ir “kančių kelių”, siekiant centralizuotai skiriamų fondų, žinove. Į Maskvą valdininkams buvo vežami kyšiai, vadinamosios lauktuvės (mėsos gaminiai, gėrimai ir pan.). Galiausiai LKP žinioje liko žemės ūkis, nelabai rantabili ir ekonomiškai rizikinga ūkio sritis. Visa tai kėlė LSSR vadovų nepasitenkinimą, tačiau A. Sniečkus sugebėjo neutralizuoti šias nuotaikas ir priversti savo valdinius vykdyti Maskvos nurodymus...”.
Akivaizdžiai matosi, kad citatos autorius, kaip istorijos mokslo atstovas, nepripažįsta fundamentalių mokslinio pažinimo principų: savo “genialias” išvadas citatoje argumentuoja ne konkrečių šio laikotarpio faktų analize, o nuoroda į du abejotino objektyvumo šaltinius. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, dėl nuorodos į J. Maniušį, kurį pats citatos autorius tolimesniame tekste apibūdina, kaip vieną iš nuolankiausių Kremliui LSSR veikėjų (tokį autoritetą jis tikrai buvo pelnęs Lietuvos visuomenėje).
Nesusisaistę su ideologinėmis dogmomis istorikai (S. Grybkauskas, V. Ivanauskas ir kt.), tyrinėdami sovietinio valdymo sistemos rutiną (susirašinėjimo dokumentaciją, pasitarimų protokolus ir pan.), pateikia pakankamai objektyvų kitokį situacijos vaizdą. Toliau pateikiamas LSSR valdžios funkcionierių administracinės galios santykiuose su Maskva apibūdinimas remiasi šių istorikų darbais, papildant kai kuriais mano paties trumpais komentarais, vertinimais ir patikslinimais.
LSSR ūkio valdymo funkcionierių vieta valdžios hierarchijoje ir administracinė galia šalies viduje ir santykiuose su Maskva priklausė nuo užimamos pareigybės padėties nomenklatūrinėse lentelėse. Aukščiausieji LSSR funkcionieriai priklausė ne vien LKP CK, bet ir TSKP CK pagrindinei nomenklatūrai.
TSKP CK pagrindinės nomenklatūros sąraše 1972 metais buvo 5 LKP sekretoriai, LSSR Ministrų tarybos pirmininkas ir jo pavaduotojai, AT pirmininkas, Plano komiteto pirmininkas, finansų ministras ir svarbiausių politinių ideologinių įstaigų vadovai. Tik trys iš jų užėmė palyginti neaukštas pozicijas TSKP organuose: LKP CP pirmasis sekretorius A. Sniečkus buvo TSKP CK nariu, LSSR AT prezidiumo pirmininkas M.Šumauskas ir LSSR MT pirmininkas J. Maniušis - kandidatais į TSKP CK narius.
1972 metais TSKP CK pagrindinei nomenklatūrai priklausė tik keli tiesiogiai ekonomikos klausimus kuravę funkcionieriai: LKP CK sekretorius ekonomikai A. Ferencas, LKP CK sekretorius žemės ūkiui R. Songaila, LSSR MT pirmininko pirmasis pavaduotojas K. Kairys, LSSR MT pirmininko pavaduotojas žemės ūkiui V. Vazalinskas, LSSR MT pirmininko pavaduotojas pramonei P. Kulvietis, LSSR MT plano komiteto pirmininkas A.Drobnys, LSSR finansų ministras R. Sikorskis. Tik A. Ferencas, R. Songaila ir K. Kairys buvo LKP CK Biuro nariais, A.Drobnys ir R. Sikorskis - LKP CK nariais, Valstybinio plano komiteto pirmasis pavaduotojas A. Brazauskas - kandidatu į LKP CK narius.
Nepaisant žemo rango partinės valdžios hierarchijoje A.Drobnys buvo vienas įtakingiausių asmenų, priimant sprendimus dėl šalies ūkio plėtros, o A. Brazauskas buvo įtakingesniu asmeniu už LSSR ministrus.
Neabejotina, kad centralizuotas SSRS ekonomikos valdymas neišvengiamai sąlygojo didesnes SSRS ministrų ir žemesnio rango ministerijų funkcionierių administracines galias ir įtaką. Nors ir būdamas formaliai SSRS MT narys, LSSR MT pirmininkas vargu ar galėjo prilygti SSRS ministrams.
Sąjunginių ministrų nedažni atvykimai į Lietuvą būdavo nemažos reikšmės įvykis jų pavaldume esančioms įmonėms, bet ir LSSR vadovybei. Juos kelionės Lietuvoje metu lydėdavo LSSR MT pirmininko pavaduotojas, neretai vienas iš LKP CK sekretorių ekonomikos sričiai.
Nepaisant padidinto dėmesio SSRS ministrams, LSSR vadovų santykiai su jais liudija labiau administracinį paritetą, nei nuolankumą ir SSRS ministro galios besąlygišką pripažinimą. Dokumentų srautų tarp SSRS ministerijų ir LSSR valdžios kryptys, LSSR valdžios institucijų darbuotojų pažymos dėl laiškų į Maskvą rengimo leidžia tiksliau atskleisti ne tik tam tikro dokumento svarbą, bet ir egzistavusias biurokratinio susirašinėjimo “normas”, tam tikras pareigas ėjusio funkcionieriaus poziciją LSSR ekonomikos ir pramonės valdymo hierarchijoje.
Sovietinei administracinei buvo būdinga didelė rutina inicijuojant ir įgyvendinant valdžios nutarimus. LKP Ck raštus į sąjungines institucijas ekonomikos klausimais dažniausiai pasirašinėjo šią sritį kuravę sekretoriai - J. Maniušis (1955-1967), A. Ferensas (1967-1977), A. Brazauskas (1977-1988), R. Songaila (1962-1981), V. Astrauskas (1981-1990). Šie funkcionieriai taip pat pasirašydavo ir atsakymus į LKP CK pirmąjam sekretoriui adresuotus laiškus ekonomikos bei pramonės klausimais.
LSSR MT raštus į SSRS ministerijas paprastai pasirašydavo pirmininko pavaduotojai P. Kulvietis (1965-1975), J. Rusenka (1975-1990), V. Kazanavičius (1980-1990), V. Vazalinskas (1965-1980), J. Bernatavičius (1980-1990), o sudėtingesniais klausimais- pirmininko pirmasis pavaduotojas K. Kairys (1965-1983). K. Kairiui tekdavo pasirašyti raštus už išvykusį LSSR MT pirmininką, o taip pat pakartotinai tam tikru klausimu siunčiamus raštus.
LKP CK sekretorių ir LSSR MT pavaduotojų pasirašyti raštai į SSRS ministerijas sulaukdavo ministro pavaduotojų pasirašytų atsakymų. Atsakymo gavimu baigdavosi įprastas biurokratinis susirašinėjimo ciklas. Labai dažnai tokiu būdu išspręsti rūpimo klausimo nepavykdavo, todėl jį būdavo stengiamasi išspręsti aukštesniu lygiu. Tokius “neordinarius” SSRS ministrams adresuotus raštus pasirašydavo LKP CK pirmasis ar anatrasis sekretoriai bei LSSR MT pirmininkas.
Daugiausiai tokie raštai liudija, kad esama tam tikrų neišspręstų klausimų, kuriuos sunku spręsti įprastu būdu, todėl pasiremiama pirmųjų asmenų autoritetu, jų personalia pažintimi su SSRS ministru. Šiems raštams būdingesnis ne oficialus, o draugiškas tonas, neretai kreipiamasi vardu ir tėvavardžiu, akcentuojant asmeninius santykius ir norą juos palaikyti.
Panašaus formalumo raštai keliavo ne tik Maskvos adresais, neretai SSRS ministrai vardu ir tėvavardžiu kreipdavosi į LKP CK pirmąjį sekretorių ar LSSR MT pirmininką dėl leidimo plėsti pavaldžias įmones Lietuvoje ar statyti naujas.
SSRS ministerijų susirašinėjimo su LKP CK dokumentai neblogai atspindi ne tik biurokratines dokumentų rengimo peripetijas, bet ir funkcionierių parašo svarbą. Jei gautas LKP CK sekretoriaus atsakymas į pirmąjį SSRS ministro pasirašytą raštą ministerijos netenkindavo, ministras antru raštu kreipdavosi asmeniškai į LKP CK pirmąjį sekretorių ir tik pastarasis pasirašydavo atsakymą į pakartotiną raštą.
Laiškai iš Maskvos į Lietuvos valdžios institucijas neblogai atskleidžia SSRS ekonomikos aukščiausią administravimo hierarchiją. Vargu ar pavyks aptikti raštų, kuriais SSRS ministras vardu ir tėvavardžiu kreiptųsi į LSSR MT pirmininko pavaduotoją, nes pastarieji priklausė jau žemesniam SSRS ministro pavaduotojo ir LSSR MT pirmininko pavaduotojo lygmeniui. Lygiai taip pat vargu ar surasime LKP CK pirmojo sekretoriaus ar LSSR MT pirmininko pasirašytą laišką SSRS ministro pavaduotojui.
Nors ir pasitaikydavo SSRS ministro pavaduotojų laiškų, adresuotų respublikos pirmiesiems asmenims, į juos paprastai atsakydavo LSSR MT pirmininko pavaduotojai.
Minėtais dviem SSRS ministerijos ir LSSR valdžios interesų derinimo lygmenimis susitarimas paprastai būdavo pasiekiamas. Nors jis nevisuomet tenkino LSSR nomenklatūrą, gadinti santykius su SSRS ministerijomis ir ypač su ministrais buvo vengiama. Neretai padarytą nuolaidą vėliau pavykdavo kompensuoti SSRS ministerijos įsipareigojimais ir nuolaidomis kitose srityse, nors sovietmečiu viešai nebuvo kalbama apie neoficialius susitarimus su sąjunginėmis ministerijomis.
Pačios sovietinės institucinės sąrangos sąlygojamos įtampos lėmė, kad “geranoriškas” interesų derinimas bei biurokratiniai mainai turėjo ribas. Skirtingi interesai, lėtas planinių sprendimų priėmimas skatino SSRS ministerijų vienpusiškus veiksmus, neretai siekiant patikrinti LSSR valdžios galią ir gebėjimus apginti savo interesus.
Nuolat išimties tvarka daromos nuolaidos SSRS ministerijoms, sukeldavo LSSR funkcionierių nepasitenkinimą ir, nepavykus institucijų vadovų lygyje suderinti interesus, LSSR valdžia kreipdavosi į TSKP CK ir SSRS MT kaip aukščiausius arbitrus.
Tokiems raštams būdingas oficialumas, liudijantis ne šiaip įtampą, bet ir konfliktą. Butent konfliktų atvejais didelę reikšmę turėjo LSSR vadovų asmenybės, jų respublikos interesų suvokimas. Ne tik užimamos biurokratinės pozicijos, bet ir asmeniniai bruožai bei sugebėjimai buvo reikšmingi statusui, kuris atsikleidžia ne tik LSSR valdžios santykiuose su SSRS ministerijomis, bet ir lietuviškosios nomenklatūros tarpusavio santykiuose.
LKP CK pirmaisiais sekretoriais L. Brežnevo valdymo epochoje (1964-1982) buvo A. Sniečkus (1940-1974), P. Griškevičius (1974-1987).
Kremliuje jau įgijęs didelį autoritetą politiniu ir ideologiniu lojalumu ir sukaupęs atšilimo laikotarpiu patirtį atviriau kalbėti apie ne visada teisingas ekonomines rekomendacijas iš Maskvos ir sąmoningai sabotuoti kai kuriuos Maskvos reikalavimus, A. Sniečkus radikaliau savo pozicijų nebekeitė.
Politiniu ir ideologiniu lojalumu savo pirmtaką A. Sniečkų pralenkė LKP CK pirmuoju sekretoriumi daug kam nelauktai tapęs P. Griškevičius. Jo paskyrimas buvo kompromisinis variantas, tenkinęs ir Kremlių ir LKP vadovybės įtakingiausią sluoksnį, kuriam buvo nepriimtinos LSSR MT pirmininko J. Maniušio ir LKP CK sekretoriaus A, Ferenco kandidatūros.
Pats P. Griškevičius pripažino, kad jis kaip ”ideologinio fronto darbuotojas” neturi ūkininko savybių, bet jo aplinkoje ūkinius sprendimus lėmė ne tik vidutinybės, bet ir jaunesni, energingi ir intelektualūs žmonės.
1981 metais į LSSR MT pirmininko postą paskyrė seną savo pažįstamą, ribotų galimybių bet paklusnų nurodymų vykdytoją R. Songailą. Kaip ir reikėjo tikėtis, jis nepateisino vilčių ir 1985 metais šios pareigos atiteko reiklaus administratoriaus autoritetą turinčiam V. Sakalauskui.
Be abejonės, LSSR ūkinių interesų gynimo galimybes ribojo LKP CK pirmojo sekretoriaus priežiūrai iš Maskvos atsiųsti antrieji sekretoriai B. Popovas (1961-1967), V.Charazovas (1967-1978), N. Dybenka (1978-1986).
Jie neapsiribojo vien politine ir ideologine LSSR valdžios veikėjų kontrole, o kaip LKP CK biuro nariai dalyvavo dalyvavo svarstant Biure visus svarbiausius šalies ūkio pėtros sprendimus. Kai kuriais sudėtingesnių interesų konfliktų tarp LSSR valdžios ir SSRS ministerijų atvejais raštus į Maskvą apie lietuvių nomenklatūros poziciją pasirašydavo LKP CK antrieji sekretoriai.
B. Popovas Lietuvoje išliko žinomas kaip aktyvus krašto rusifikacijos vykdytojas, kukurūzų auginimo Lietuvoje iniciatorius ir nesėkmingai mėginęs proteguoti J. Maniušį į A. Sniečkaus postą.
Daugiau negu dešimtmetį V. Charazovas aktyviai kišosi į įvairias Lietuvos visuomenės gyvenimo sritis, ypač kultūrą ir ideologiją, varė rusifikacijos politiką, tandeme su J. Maniušiu darė didelį spaudimą A. Sniečkui, o paskui P. Griškevičiui.
N. Dybenka nuo pat pradžių reikšdamasis kaip aktyvus brežnevinės administracijos darbuotojas ir Lietuvos rusifikatorius, buvo ir aktyviausias, lyginant su minėtais kitais dviem Maskvos vietininkais, ekonomikos (ypač pramonės) plėtros sprendimuose.
LKP CK sekretoriais ekonomikos ir pramonės reikalams A. Ferencas (1967-1977), A. Brazauskas (1977-1988), R. Songaila (1962-1981), V. Astrauskas (1981-1988).
LSSR ekonominių interesų gynėjų stovyklos galios augimui neabejuotinai pasitarnavo A. Brazausko paskyrimas LKP CK sekretoriumi pramonės ir ekonomikos reikalais. Tai pirmas atvejas, kai į tokias aukštas partines pareigas buvo paskirtas ne partinės, o technokratų nomenklatūros atstovas.
Šiandien dar tebesklando dvi nuomonės, kas buvo tokio paskyrimo iniciatoriumi: ar LKP CK pirmuoju sekretoriumi tapęs P. Griškevičius, ar LKP CK antrasisi sekretorius V. Charazovas.
Savo atsiminimuose A. Brazauskas neigia bet kokius artimesnius santykius su V. Charazovu ir dažniausiai jį charakterizuoja neigiamai, kaip nuolat į respublikos vidaus ir kitų LKP CK sekretorių “daržą” lendantį “generalgubernatorių”. Akivaizdu, kad V. Charazovo postas pradžioje ganėtinai varžė A. Brazausko veiksmus, nes pirmaisiais po paskyrimo metais, siekdamas užsitikrinti kuo plataesnį pritarimą savo sprendimams, jis vengė konfliktinių situacijų ir ieškodavo kompromisų.
Tačiau su A. Brazausko atėjimu sietinas vis didesnis investicijų bei kapitalinės statybos, darbo jėgos resursų sprendimų akcentavimas ne LSSR MT, o LKP CK aparate ir A. Brazausko vadovaujamoje LKP CK Gamybinių jėgų išdėstymo ir išvystymo taryboje.
Nors LKP suvažiavimai ir LKP CK plenumai formaliai buvo aukščiausios respublikoje partinės institucijos, juose ekonomikos ir pramonės problemos konkrečiai nebuvo aptariamos itin dažnai.
Ekonomikos ir pramonės plėtros klausimai buvo svarstomi kiekvienų metų pirmajame plenume, kuriame buvo aptarimai praėjusių metų rezultatai ir informuojama apie Maskvoje vykusio SSKP CK plenumo metu išsakytus ekonomikos būklės įvertinimus, ir paskutiniame plenume, kuriame svarstydavo sekančių metų respublikos ekonomikos plėtros planą.
Svarbiausios ekonomikos ir pramonės plėtros problemos buvo aptariamos LKP CK biuro posėdžiuose, kurie vykdavo paprastai du kartus per mėnesį.
Biuro posėdžių darbotvarkės klausimus parengdavo ir priimtų sprendimų įgyvendinimo kontrolę vykdė LKP CK skyriai: Ekonomikos, Pramonės, Žemės ūkio ir maisto pramonės, Statybos ir miestų ūkio, Transporto ir ryšių, Prekybos ir buitinio aptarnavimo. Priklausomai nuo sprendimo svarbos ir turinio skyrių vedėjai, jų pavaduotojai, sektorių vedėjai, inspektoriai, instruktoriai ir konsultantai prižiūrėdavo, kaip biuro nutarimus vykdo LSSR MT aparato skyriai, Valstybinis plano komitetas, ministerijos ir kitos respublikinės žinybos, miestų ir rajonų valdžios institucijos. Pasibaigus sprendimų vykdymo laikotarpiui, LKP CK skyriai parengdavo pažymą LKP CK sekretoriatui sprendimo vykdymo rezultatus.
LSSR AT Prezidiumo pirmininkais L. Brežnevo valdymo epochoje (1964-1982) buvo J. Paleckis (1940-1967), M. Šumauskas (1967-1975) ir A. Barkauskas (1975-1985).
Jų kaip LKP CK biuro narių žodis (o dažniausiai rankos pakėlimas balsuojant) buvo svarus aukščiausiu partiniu lygmeniu svarstant svarbiausias Lietuvos ūkio plėtros problemas ir konfliktines situacijas santykiuose su SSRS ministerijomis.
Tvirčiausia pozicija šiame lygmenyje ginant LSSR ūkinius interesus išsiskyrė M. Šumauskas, nors ir jautėsi užgautas dėl paskyrimo (net ir turėdamas sveikatos problemų) į garbingas bet nereikšmingas LSSR AT prezidiumo pirmininko pareigas.
Jau trečiaisiais L. Brežnevo valdymo metais J. Paleckis praktiškai nusišalino nuo Lietuvos ūkio reikalų, paskyrus į taip pat garbingas, bet nelabai reikšmingas SSRS AT Tautybių tarybos pirmininko pareigas.
A. Barkauskas iki paskyrimo LSSR AT prezidiumo pirmininku buvo LKP CK ideologijos sekretoriumi ir naujame poste aktyvumu pramonės ir ekonomikos plėtros sprendimuose nepasižymėjo (savaime aišku, balsuojant Biure pakeldavo ranką kartu su A. Sniečkumi).
LSSR MT pirmininkais L. Brežnevo valdymo epochoje buvo M. Šumauskas (1956-1967), J. Maniušis (1961-1981) ir R. Songaila (1981-1985). Tvirtai ginantį LSSR ūkio interesus M. Šumauską pakeitus J. Maniušiu, o vėliau R. Songaila, buvo stipriai susilpnintos lietuviškus interesus ginančių gretos Lietuvos aukščiausios valdžios lygmeniu.
Padėtį sušvelnino tvirta LSSR Valstybinio plano komiteto pirmininko A. Drobnio pozicija. Nors ir būdamas formaliai LSSR MT pirmininko pavaduotoju (tiesioginiu J. Maniušio pavaldiniu), bet turėdamas A. Sniečkaus paramą, jis nesutiko J. Maniušio spaudimu perleisti jo tiesioginei dispozijai kapitalinių įdėjimų skirstymo sprendimus.
Įvykus tokiam strateginių sprendimų galios persiskirstymui, tvirtos promaskvietiškos orientacijos J. Maniušis būtų sutelkęs savo rankose svarbiausius LSSR valdžios ir SSRS ministerijų santykius lemiančius svertus. Teigiamai reikia vertinti aplinkybę, kad A. Sniečkus pripažino J. Maniušį tik nominaliu LSSR MT pirmininku, net aukštiems Maskvos svečiams Lietuvoje pristatydamas savo “tikruoju pirmininku” LSSR MT pirmininko pirmąjį pavaduotoją K. Kairį.
Reikia teigiamai vertinti tą aplinkybę, kad A. Sniečkaus aplinkoje galėjo aktyviai reikštis ir jo paramos tikėtis tvirti lietuviškų ūkinių interesų gynėjai M. Šumauskas, K. Kairys, A.Drobnys, A. Brazauskas, V. Sakalauskas, R. Sikorskis.
A. Sniečkų pakeitęs P. Griškevičius, nors ir rėmėsi daugiausiai savo bendražygiais, patyrusiais partiniais funkcionieriais, nebeįstengė jų nušalinti arba palenkti. Šie žmonės turėjo didelį visuomenės pasitikėjimą, ko nepasakysi apie apie patį P. Griškevičių arba promaskvietišką J. Maniušį. Jau pirmaisiais po LKP CK pirmųjų sekretorių pasikeitimo metai žmonėse paplito pokštas “Antanai, kelkis, nes prie Petro mėsa Lietuvoje dingo”. Po J. Maniušio nušalinimo nuo LSSR MT pirmininko pareigų greitai atsirado pokštas apie P. Maniušio, pirmą kartą gyvenime apsilankiusio netoli savo namų parduotuvėje ”Sigutė” Čiurlionio gatvėje Vilniuje, išsakytą nuostabą, pamačius tuščias parduotuvėje lentynas “Kaip sugebėjo valdžia per dvi savaites po manęs nušalinimo taip smarkiai nusmukdyti Lietuvos ekononiką?”.
Svarbus vaidmuo ginant Lietuvos ekonominius interesus santykiuose su SSRS ministerijomis teko LSSR šakinių ministerijų vadovams - ministrams. L. Brežnevo valdymo epochoje (1964-1982) ir vėlesniais metais su ekonomika ir pramone susijusiais LSSR ministrais buvo: finansų- R. Sikorskis (1953-1990); žemės ūkio - V. Vazalinskas (1956-1962), M. Grigaliūnas (1965-1985); miškų ūkio ir miško pramonės – A. Matulionis (1957-1978), V. Lukaševičius (1978-1990); melioracijos ir vandens ūkio - J. Velička (1965-1984), V. Normantas (1984-1990); paruošų (grūdų produktų) – L. Kareckas (1969-1984), R. Dabkevičius (1984-1990); vaisių ir daržovių ūkio - V. Einoris (1981-1985); statybos - R. Sakalauskas (1962-1978), B. Šešplaukis (1978-1990); kaimo statybos - A. Bialopetravičius (1965-1967), A. Bagdonas (1967-1985); automobilių transporto ir plentų - V. Martinaitis (1955-1976), I. Černikovas (1976-1990); ryšių - N. Belialinas (1955-1968), K. Onaitis (1968-1986), V. Kuzma (1986-1990); prekybos - A. Mikutis (1950-1975), P. Mickūnas (1975-1990); buitinio gyventojų aptarnavimo - K. Plechvičius (1966-1990); komunalio ūkio - E. Karlo (1966-1971), J. Šėrys (1971-1984), J. Razumas (1984-1990); lengvosios pramonės - A. Adomaitis (1965-1975), J. Ramanauskas (1975-1990); maisto pramonės – R. Jurevičius (1965-1970), S. Dulskas (1970-1985); mėsos ir pieno pramonės - M. Buklys (1965- 1985); vietinės pramonės - E. Ozarskis (1965-1973), G. Kuskovas (1973-1975), G. Simenenka (1975- 1990); statybinių medžiagų pramonės - A. Brazauskas (1965-1966), S. Jasiūnas (1966-1990); celiuliozės, popieriaus ir medžio apdirbimo pramonės (baldų ir medžio apdirbimo pramonės, baldų ir popieriaus pramonės) - P. Kurys (1965-1980), K. Miniotas (1980-1990).
Nors visi ministrai buvo LSSR MT nariais, tik nedaugelis iš jų (V. Martinaitis, I. Černikovas, K. Plechvičius, E. Karlo, J. Šėrys, J. Razumas, E. Ozarskis, G. Kuskovas, G. Simenenka) buvo pavaldūs tik LSSR MT vadovybei.
Likusiųjų LSSR ministrų pavaldumas buvo dvigubas: LSSR MT vadovybei ir atitinkamos SSRS ministerijos vadovybei.
Didžiąją pramonės ir ekonomikos dalį valdė SSRS ministerijos: tiesiogiai - sąjunginio pavaldumo įmones ir per LSSR ministerijas kaip tarpines valdymo grandis - sajunginio-respublikinio pavadumo įmones.
Tuo pačiu LSSR aukščiausio lygmens nomenklatūros įtaka buvo skirtinga sąjunginio, sąjunginio-respublikinio ir respublikinio pavaldumo ūkio sektoriams. LSSR MT pirmininką, pirmininko pavaduotojus, ministrus ir kitus narius skirdavo LSSR AT pirmojoje naujo šaukimo sesijoje. Kadangi LSSR ministrai priklausė sąjunginio-respublikinio pavaldumo LSSR ministrų paskyrimui ir atleidimui.
Šaltiniai
- Aleksandras Vasiliauskas. Sovietinė Lietuvos industrializacija: strateginiai sprendimai ir jiems įtaką dariusios asmenybės. Knyga Lietuvai ir pasauliui. Vilnius. 2016. – 116 p.
| Autorius: Aleksandras Vasiliauskas |