Aleksandras Vasiliauskas. Sovietinė Lietuvos industrializacija. Nomenklatūra - partinės įtakos kadrams forma
| ←Lietuvos visuomenės totalinė sovietinė kontrolė | Prof., LMA akademikas Aleksandras Vasiliauskas. Sovietinė Lietuvos industrializacija: strateginiai sprendimai ir jiems įtaką dariusios asmenybės. Nomenklatūra - partinės įtakos kadrams forma. |
LSSR valstybinio plano komiteto specifinės funkcijos→ |
Nomenklatūra - partinės įtakos kadrams forma
Lietuviškoje sovietologijoje daug dėmesio skiriama pagrindinei organizacinei LSSR partinių organų darbo su kadrais formai- kadrų nomenklatūrai, suteikančiai jiems galimybę parinkti, paskirstyti ir auklėti tam tikrą darbuotojų ratą [Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija, 2007; Vilius Ivanauskas. Lietuviškoji nomenklatūra biurokratinėje sistemoje: tarp stagnacijos ir dinamikos (1968-1988m.), 2011; Saulius Grybkauskas. Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965-1985 metais, 2011; Vytautas Tininis. Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai, 1994].
Nomenklatūros susiformavimą lėmė specialistų, kuriuos būtų galima kontroliuoti, poreikis ideologiniam ir organizaciniam darbui vykdyti. Asmenys įtraukti į nomenklatūros sąrašus, deklaravę lojalumą ir ištikimybę sovietiei santvarkai, turėjo imtis atsakomybės įgyvendinant deklaratyviąją politiką. Rekomendaciniu būdu partijos organų atrinkti nomenklatūros darbuotojai priklausė iš skirtingų nomenklatūros formavimo lygmenų sudarytai piramidei. LKP CK, miestų ir rajonų partijų komitetai savo kompetencijoje sudarydavo respublikoje dirbusių vadovaujančių darbuotojų kadrų sąrašus ir juos nuolat prižiūrėjo.
Svarbiausia buvo LKP CK pagrindinė nomenklatūra, kuri savo ruoštu skaldėsi į atskiras biuro, sekretoriato ir CK skryrių nomenklatūras. Biuro nomenklatūrai priklausė apie 30 aukščiausių LSSR pareigūnų ir SSRS įskaitinėje nomenklatūroje esančios pareigybės (72 asmenys 1977 metais). LKP CK sekretoriato nomenklatūroje buvo 115 likusių LKP CK ir Politinio švietimo namų žemutinės grandies darbuotojų. Šalia LKP CK pagrindinės nomenklatūros buvo rengiamos įskaitinės-rezervinės nomenklatūros LKP CK atskirų skyrių žinioje esantys sąrašai. Partijos miestų ir rajonų komitetų nomenklatūros sąrašuose buvo svarbesnių įmonių, organizacijų ir institucijų vadovai, jų pavaduotojai, padalinių vadovai ir pirminių partinių organizacijų sekretoriai. Stebima nomenklatūrinių kadrų didėjimo tendencija ir esamų sąrašų papildymas naujomis pareigybėmis, liudijantis didėjančią partinių organų įtaką respublikos valdymui. Didėjantys nomenklatūros sąrašai liudijo, kad formaliai partinė struktūra pajungė kone visus respublikoje dirbančius vadovaujančius asmenis, kartais ir specialistus, nulemdama ne tik jų priklausomybę TSKP, bet ir integruodama juos į sovietinės sistemos ideologinę politinę konjunktūrą.
Lietuvių sovietologų darbuose sovietinė nomenklatūra neretai traktuojama kaip gana uždara žmonių grupė, pasižyminti išskirtinėmis savybėmis, galimybėmis ir privilegijomis. Nomenklatūrinę sistemą sudarantys darbuotojai pereidavo partinę atranką ir dažniausiai išlikdavo šiuose sąrašuose iki karjeros pabaigos. Stalino laikais sukurtas aukščiausiasis partinės valdžios ir biurokratijos sluoksnis, įkūnijęs tuometinės santvarkos partinės kontrolės ir administracinio valdymo konjunktūrą, postalininiu laikotarpiu tapo pagrindiniu įrankiu sovietinės sistemos stabilumui užtikrinti. Bet kurio partinio ir svarbesnio administracinės valdžios posto užėmimas reiškė ir buvimą nomenklatūroje, garantavusioje šių asmenų lojalumą TSKP ir ideologijai. Į kadrų nomenklatūrą įrašyti asmenys privalėjo būti partijos nariai, partiškumas buvo esminis reikalavimas norint siekti tolesnė karjeros. Partiškumo būtinumą Valstybinio plano komiteto Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos mokslinio tytimo instituto (LŪPEMTI) direktoriaus pareigybei galiu paliudyti savo pavyzdžiu. SSRS Mokslų akademijos Centriniame matematikos-ekonomikos institute man apsigynus ekonomikos mokslų daktaro disertaciją, LŪPEMTI buvome tik du tokio lygmens mokslinius laipsnius turintys darbuotojai. Mano moksliniam vadovui LŪPEMTI direktoriaus pavaduotojui Raimondui Rajeckui perėjus dirbti katedros vedėju ir profesoriumi į Vilniaus universitetą, LŪPEMTI direktorius A. Čepelė primygtinai siūlė man tapti jo pavaduotoju. Tvirtai atsisakiau pasiūlymo, paaiškindamas kad aš taip pat esu apsisprendęs pereiti į man patrauklesnį darbą profesoriumi R. Rajecko vadovaujamoje katedroje Vilniaus universitete.
Nors ir galėdamas savo įsakymu be suderinimo su Valstybiniu plano komitetu atleisti mane kaip skyriaus vedėją iš darbo, A. Čepelė apie mano ketinimą išeiti iš LŪPEMTI pranešė A. Drobniui. Buvau tris kartus kviečiamas pas A. Drobnį, kad sutikčiau tapti LŪPEMTI direktoriaus pavaduotoju. Kantriai išklausęs pirmo pokalbio metu apie mano asmeninį norą dirbti profesoriumi prestižinėje Lietuvos mokslo įstaigoje, A. Drobnys pasiūlė pokalbį atidėti rytdienai. Kitą dieną A. Drobnio įtikinėjimai neatsisakyti pasiūlymo jau buvo kietesni, net priekaištaujant, kad abu mes su R. Rajecku sąmoningai ardome LŪPEMTI ir kad užkirsti tam ardymui kelią būtų galima įtikinus universiteto rektorių, kad nepriimtų manęs į universitetą. Išreiškęs tikėjimą, kad “Draugas Pirmininkas” nesiims tokios drastiškos priemonės mano atžvilgiu, paprašiau įvertinti dar vieną aplinkybę, dėl ko aš tvirtai esu apsisprendęs pakeisti darbovietę. Paaiškinau, kokiais savo mokslinės karjeros kriterijais remdamasis renkuosi sau tiesioginį viršininką tarp dviejų alternatyvų: ar pripažintas ekonomikos mokslo autoritetas, ar ekonomikos mokslų kandidato laipsnį turintis elektronikos inžinierius. Taip tvirtai apsikeitus nuomonėmis, A. Drobnys pasiūlė vėl atidėti pokalbį.
Trečias pokalbis prasidėjo tokiu netikėtu man A. Drobnio pasiūlymu: “Aš supratau tavo pasirinkimą tarp dviejų labai skirtingo kalibro viršininkų ir siūlau tapti LŪPEMTI direktoriumi“. Sekė mano atsakymas: “Jūs negalėsite mane paskirti: aš ne partijos narys”. Jį nustebino, pirmiausia, kaip aš, būdamas nepartinis, galėjau tapti ekonomikos mokslų daktaru. Paaiškinau, kad ginant kandidatinę disertaciją Maskvos Lomonosovo universitete ir daktarinę disertacija SSRS Mokslų akademijos Centriniame matematikos-ekonomikos institute, nebuvo nei vieną sykį pasidomėta apie mano partiškumą. Tik vėliau man paaiškėjo A. Drobnio nuostabos dėl ekonomikos mokslų daktaro nepartiškumo priežastis. Pasirodo, kad ilgokai po karo (nesidomėjau, kiek metų tiksliai) reikėjo gauti LKP CK leidimą dėl teisės apsiginti net ekonomikos mokslų kandidato disertaciją. Nemažai mano pažįstamų senosios kartos gabių ekonomistų, negavę tokio leidimo, nebematė perspektyvos toliau dirbti akademinėje sferoje ir ją paliko. A. Drobniui pasiūlius išsiaiškinti ir sutvarkyti mano partiškumo klausimą, toliau spyriotis prieš jį nebebuvo kaip. Pagaliau, neslėpsiu, kad pasiūlymas tapti LŪPEMTI direktoriumi man jau buvo patrauklus ir tokiai galimybei pritarė R. Rajeckas.
Sekančiomis dienomis A. Drobnys, neabejotinai pasitaręs su A. Brazausku, gavo iš rajkomo Vilniaus mieste man specialiai skirtą vieną partinę vietą. Pasirodo, kad, pareiškus norą tapti TSKP nariu, inteligentijos atstovui tekdavo suagituoti, kad trys darbininkai įstotų į partiją. Stodamas į partiją ne savo iniciatyva šios sudėtingos agitacijos išvengiau. Įforminimas kandidatu į TSKP užtruko apie keturis mėnesius. A. Drobnys įsakymą dėl mano paskyrimo LŪPEMTI direktoriumi pasirašė gavęs iš rajkomo patvirtinimą, kad aš jau kandidatas į TSKP narius ir nelaukęs, kol po vienų metų kandidato stažo tapsiu tikruoju partiečiu. A. Čepelė pagal susitarimą su A. Drobniu nebuvo informuotas apie būsimą direktoriaus pakeitimą ir aš toliau dirbau instituto skyriaus vedėju. Direktoriaus pakeitimo dieną A. Drobniui paskambinęs telefonu LSSR Ministrų Tarybos pirminko pavaduotojas A. Česnavičius pasidomėjo, kodėl A. Čepelė atleistas iš pareigų. A. Drobnys tik iš jo sužinojo, kad A. Česnavičiaus sūnus neseniai apsivedė su A. Čepelės dukra. Žinodamas jo tvirtą charakterį, neabejoju, kad A. Drobnys, anksčiau sužinojęs tokią aplinkybę, nebūtų keitęs savo sprendimo.
Postų dalybose partiškumo korta kartais buvo pasinaudojama siekiant užkirsti kelią konkurentams. Remiantis tam tikrais ryšiais partijoje buvo galima užkirsti kelią ar bent kuriam laikui sutrukdyti napageidaujamam asmeniui tapti partiečiu. Lygiai taip pat turimi ryšiai galėjo padėti kur kas greičiau susitvarkyti partiškumo klausimus. Nors priklausomybė partijai buvo svarbus kriterijus siekiant karjeros, įstojimas į partiją automatiškai negarantavo patekimo į nomenklatūros sluoksnį. Partinė priklausomybė buvo svarbus atrankos veiksnys, bet ne vienintelis. Partokratijai šis aspektas buvo esminis, o technokratijai, vykdančiai praktinius uždavinius (planus), svarbiausia sąlyga buvo gera kvalifikacija, kruopštumas bei sugebėjimus susikurti ryšius. Specialistams partinė priklausomybė buvo asmeninės strategijos dalis siekiant gauti įmonės vadovo ar kitą nomenklatūrai priklausantį postą. Netgi netinkamos kavlifikacijos žmonės, patekę į nomenklatūrinę sistemą, nebuvo automatiškai išmetami. Kai ideologiškai tinkami asmenys nesugebėdavo ir neturėdavo kompetencijos dirbti atsakingą darbą ir dėl to buvo atribojami nuo svarbių darbų, jiems buvo surandomos kitos pareigos. A. Drobnys nesugebantį vadovauti svarbiam kapitalinių įdėjimų skyriui, bet turintį ekonomikos mokslų kandidato laipsnį Č. Morkūną, paskyrė naujai įsteigto LŪPEMTI direktoriaus pavaduotoju (direktoriumi buvo paskirtas ekonomikos mokslų daktaras R. Rajeckas). Č. Morkūnas savo nekompetencija užsitarnavo instituto kolektyve tokią neigiamą reputaciją, kad skiriamas LŪPEMTI direktoriumi nesunkiai įtikinau A. Drobnį, kad reikia pakeisti šį direktoriaus pavaduotoją.
Nomenklatūrinė sistema apėmė ne tik partinę nomenklatūrą, bet ir vykdomosios bei gamybinės (vykdomieji komitetai, įmonių gamyklų direktoriai, vyriausieji inžinieriai) ar mokslinės kultūrinės sistemos (mokslo, švietimo ir kultūros įstaigų vadovai) dalis. Nors nomenklatūrą sudarė nemažai vienas su kitu persidengiančių ir kartais konfrontuojančių socialinių tinklų, sovietologijoje nomenklatūra suskirstoma į tris pagrindines grupes- partokratai, technokratai ir kultūrinė mokslinė nomenklatūra. Toks skirstymas nebuvo kasdienybėje ir darbo santykiuose susiklosčiusi nomenklatūros klasifikacija, bet rodo nomenklatūros tarpusavio skirtingumą pagal jos vaidmenis ir veikimo pobūdį esamos sistemos atžvilgiu.
Valstybinės ir partinės institucijos ar jų struktūriniai padaliniai, jose veikiančios profsąjungos ir atskiros įmonės ar organizacijos buvo tos erdvės, kuriose nomenklatūra įsitvirtindavo per darbo santykius. Darbo veikla ir priklausymas tam tikroms institucijoms apibrėždavo tiek konkrečių nomenklatūrininkų priklausomybę atitinkamam socialiniam tinklui, tiek nomenklatūrininkų tarpusavio ryšius. Bendri darbo ryšiai, pasireiškiantys per planų derinimus, kontrolę, reikiamų žaliavų paskirstymą, bandymus daryti įtaką naudingiems sprendimams, kontroliuojamų įstaigų vizitavimą, buvo reikšmingi ir pačių nomenklatūrininkų privačiam bendravimui ir jį palaikantiems socialiniams ritualams. Ritualinis bendravimas dažniausiai apimdavo laisvalaikio leidimo būdus ir kitas neformaliam bendravimui tinkamas aplinkas (medžioklė, žvejyba, vaišinimas ir vaišinimasis, viešos šventės, kaiminystė, šeimų bendravimas).
Kultūrinei mokslinei nomenklatūrai dėl jos kūrybinės veiklos specifiškumo būdavo skiriama kur kas didesnė nei technokratų atžvilgiu ideologinė priežiūra. Šioje srityje buvo didesnė konfliktų tikimybė, siekiant apginti kultūrinei ir mokslinei nomenklatūrai svarbią kūrybinę erdvę, ir išryškėjo savo vertybėmis ir veiklos pobūdžiu besiskiriančios grupės. Mokslo žmonėms svarbiausia vertybe buvo visame pasaulyje pripažinti mokslinio pažinimo principai ir mokslinė etika. Tais principais vadovautis galėjo tik su tam tikrais gana griežtais ideologiniais apribojimai taip vadinami “moksliniai ideologai”, kurie dėstė ideologines disciplinas (marksizmą, politinę ekonomiją ir pan.) arba dirbo tiriamąjį darbą aukštosiose ir partinėse mokyklose, tyrimo įstaigose. Jiems buvo skiriama didesnė, lyginant su humanitarinių mokslo sričių mokslinikais, ideologinė ir politinė priežiūra. Kur kas paprasčiau buvo tiksliųjų, technikos ir ekonomikos mokslo atstovams, kurie dėl savo veiklos pobūdžio patirdavo mažesnį ideologinį spaudimą nei humanitarinio profilio kolegos. Tuo pačiu skirtingi partiniai reikalavimai buvo keliami ideologinių, humanitarinių ir tiksliųjų, technikos, bei ekonomikos mokslo institucijų ir jų padalinių (katedrų, labaoratorijų, skyrių) vadovams.
Sovietinėje sistemoje ideologiškai akcentuojant išskirtinę mokslinės-techninės pažangos svarbą, į technokratų socialinius tinklus įsijungdavo, išlaikydami savo akademinį statusą, tiksliųjų, technikos ir ekonomikos sričių mokslo žmonės. Jie nuolat dalyvaudavo bendruose pasitarimuose, vykstančiose LKP CK, Ministrų taryboje, Valstybiniams plano komitete ir ministerijose, būdavo įtraukiami į įvairiais komisijas ir grupes atskiriems sudėtingiems sprendimams parengti. Pastebimas gana svarus mokslininkų įsitraukimas rengiant respublikos gamybinių jėgų vystymo ir išdėstymo schemas, energetikos plėtros ir agrarinio sektoriaus plėtros sprendimus. Mokslinė akademinė veikla techninėje srityje nesukūrė neutralios pozicijos, nes partinės valdžios akyse jie irgi tapdavo atsakingi už ūkio plėtrą. Mokslininkai savo bendradarbiavimą su aukštomis valdžios institucijomis siekdavo išnaudoti, kad su jų moksliniais tyrimais susijusi gamybinė (techninė) sritis plėstųsi. Turintys didelį autoritetą ir užimantys mokslo hierarchijoje aukštas pozicijas mokslininkai kartais sustabdydavo negatyvių centro sprendimų ir projektų vykdymą.
Man nežinoma tiksliai, kokios mokslinės bendruomenės pareigybės ir kokiems nomenklatūriniams sąrašams buvo priskirtos. Aš pats nemačiau ir nesistengiau išsiaškinti, kokio lygio nomenklatūriniam sąrašui priklausė mano - Valstybinio plano komiteto Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos mokslinio tyrimo instituto (LŪPEMTI) direktoriaus - pareigybė.
Kadangi A. Drobnys skyrė mane direktoriumi, suderinęs su LKP CK sekretoriumi A. Brazausku, ir tik su juo vyko pokalbis prieš paskyrimą LKP CK aparate, spėju, kad mano pareigybė buvo įtraukta į LKP CK įskaitinės-rezervinės nomenklatūros LKP CK Pramonės ir transporto skyriaus (LKP CK Plano ir finansų skyrius buvo įkurtas 1982 metais) žinioje esantį sąrašą. Tik man liko neaišku, dėl kokių priežasčių LKP CK ekonomikos skyriaus vedėjas mano pokalbyje su A. Brazausku nedalyvavo ir atskiram pokalbiui su juo prisistatyti man nereikėjo.
Prieš tampant instituto direktoriumi aš jau apie dešimtmetį buvau dirbęs Valstybinio plano komiteto Skaičiavimo centre skyriaus vedėju, o, reoganizavus Skaičiavimo centrą į mokslo tyrimo institutą, tapau instituto skyriaus vedėju. Įdomus faktas, kad turinčių privilegiją naudotis specpoliklinika ir specligonine asmenų nomenklatūriame sąraše figuravo mano lygio Skaičiavimo centro pareigybė, o naujo instituto tokiai pat lygio pareigybei panaši privilegija suteikta nebuvo.
Sovietinės nomenklatūros tyrimuose Lietuvoje iki šiol vyrauja du vienas kitam priešingi požiūriai. Kietasis požiūris remiasi totalitaristinės sovietologijos paradigmos, kad ideologija ir Komunistų partija pajungia visuomenę saviems tikslams, argumentais kaip pagrindinėmis išeities prielaidomis tyrimo išvadoms gauti. Nepasiduodančios sovietmečiu Lietuvos simboliniame vaizdinyje išskirtinai iškeliami tik sovietinei sistemai atvirai oponavę veikėjai, kurie pristatomi kaip Lietuvos visuomenę sovietmečio sąlygomis budinę šaukliai. Nomenlatūra kaip sovietinis elitas šiuo požiūriu priskiriama kolaborantų, konformistų ar prisitaikėlių stovyklai, o likusi visuomenė paprastai traktuojama kaip pilkoji prisitaikėlių masė. Visa sovietinė nomenlatūra sutirštintomis spalvomis siejama su didžiulėmis privilegijomis, klestinčia korupcija, teisėtumo pažeidimais, amoralumu ir t.t.
Priešingai kietajam nuosaikusis požiūris atsižvelgia į daugelį kitų svarbių sovietinės istorijos aspektų, kurie nulėmė tai, kad sovietinė nomenklatūra nelaikoma vientisu, vienodomis išskirtinėmis savybėmis, galimybėmis ir privilegijomis pasižyminčiu sovietinės visuomenės sluoksniu. Stengiamasi išsiaiškinti, kokios aplinkybės nulemdavo atskirų nomenklatūrininkų ar jų grupių elgseną, pastangas ir sprendimus. Moksliniu požiūriu kietasis ir nuosaikusis požiūriai yra vertintini vienodai teigiamai, jeigu išvados iš prielaidų yra gaunamos, laikantis formalios logikos taisyklių. Susiskaldžiusioje politiškai Lietuvos visuomenėje suprantama ir net pateisintina situacija, kad skirtingi tyrėjai pasirenka ne vienodas prielaidas teorinei sovietinės nomenklatūros reiškinio visapusiškai analizei. Svarbu, kad būtų abipusiai pripažįstamas skirtingų nuomonių teisėtumas mokslinei tiesos paieškai, o ne plėtojama politinių oponentų tarpusavio priešprieša kovoje dėl valdžios.
Šaltiniai
- Aleksandras Vasiliauskas. Sovietinė Lietuvos industrializacija: strateginiai sprendimai ir jiems įtaką dariusios asmenybės. Knyga Lietuvai ir pasauliui. Vilnius. 2016. – 116 p.
| Autorius: Aleksandras Vasiliauskas |