Aleksandras Vasiliauskas. Sovietinė Lietuvos industrializacija. Prologas
Prologas
Jau atšvenčiau savo 76-metį, kurio du trečdaliai teko Lietuvos valstybės sovietinės okupacijos epochai. Apie prieškarininės sovietinės ir hitlerinės Lietuvos okupacijų laikmetį žinau tik iš tėvų, tetų ir dėdžių pasakojimų.
Pradėjęs lankyti 1946 metais Pavandenės (tuometiniame Varnių rajone) pradinę mokyklą (virtusią septynmete, o vėliau vidurine mokykla) iki įstojimo 1958 metais studijuoti matematiką Vilniaus universiteto Fizikos – matematikos fakultete mačiau jau savo akimis aršiausio sovietinio teroro tragizmą gimtosios Žemaitijos kaime.
Studijų ir pirmųjų savo darbinės veiklos metais mačiau, kaip sparčios sovietinės industrializacijos pagrindu plėtėsi, bet kartu ir lietuviškėjo, Vilniaus miestas. Suvokdamas, kad mano asmeniniai įspūdžiai ar pastebėti faktai vaikystėje ir jaunystėje nesudomins skaitytojo ir mažai pasitarnaus sovietinio laikotarpio Lietuvoje tyrėjams, tvirtai neketinau rašyti savo memuarų, nepaisant tokio žanro kūrinių gausos vėl atkūrus suverenią Lietuvos valstybę.
Neketinau rašyti taip pat memuarų ir apie savo karjerą sovietiniais metais, o vėliau ir vėl nepriklausomoje Lietuvoje. Nemačiau, kuo galėčiau sudominti memuarų skaitytojus, jeigu jų ir atsirastų: pagal pasiekimus veikloje ir moksle man prilygo ir gerokai mane pranoko daugybė mano kolegų ir man asmeniškai nepažįstamų žinomų žmonių Lietuvoje.
Tik vyriausias mano sūnus Artūras - profesionalus istorikas, apgynęs daktaro disertaciją Londono universitete apie lietuvių bajorijos veiklą seimeliuose Lenkijos karaliaus ir LDK didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos laikotarpyje, daug kartų ragino pasidalinti atsiminimais apie planinę komandinę ekonomiką sovietinėje Lietuvoje su sovietmetį tiriančiais profesionaliais istorikais.
Jis paaiškino man, kad istoriko interviu su sovietinėje epochoje gyvenusiais liudininkais yra populiarus ir produktyvus metodas, leidžiantis istorikams atskleisti kai kurias sovietmečio epochos ypatybes, kurias sunku arba neįmanoma aptikti remiantis rašytiniais istoriniais šaltiniais. Konkretaus istoriko sūnus Artūras man nepasiūlė, bet rekomendavo susipažinti su istorikų S. Grybkausko, V. Ivanausko, K. Antanaičio, V. Tininio ir kt. darbais.
Neturiu pomėgio ne tik rašyti, bet ir skaityti sovietmečio veikėjų atsiminimų knygas apie savo veiklą aukštuose LSSR valdžios postuose. Tokią nuostatą šios literatūros žanro atžvilgiu susidariau dar jaunystėje, prabėgomis perskaitęs visuomenėje pašaipių vertinimų susilaukusią J. Maniušio atsiminimų knygą “Gyvenimas darbe” (rusų kalba), kuri buvo išleista dar jam tebesant LSSR MT pirmininku. Dar ir šiandien neišblėso koktus įspūdis apie knygos autoriaus besaikį savo asmenybės ir veiklos svarbos Lietuvos tarybinei liaudžiai išaukštinimą. Pristatė jis save skaitytojui kaip fenomenalų vadovą (lyderį), kuris paaukštintas pareigose per dvi-tris savaites įvesdavo idealią tvarką aptiktoje iki jo didžiulėje betvarkėje. Tik vėliau išaiškėjo tikroji “atsiminimų” autorystė, kai, aptarinėjant su redaktore redakcines pataisas ruošiamai išleisti “Minties“ leidykloje mano su bendraautoriais knygai, iš smalsumo pasidomėjau, kaip ir kur ji aptarinėdavo redakcines pataisas su knygos “Gyvenimas darbe” autoriumi. Kaip ir tikėjausi, atsakydama ji patvirtino, kad su LSSR MT pirmininku J. Maniušiu ji niekuomet gyvenime nėra bendravusi: viskas būdavo aptariama tik su jo padėjėjais.
Istorikas S. Grybkauskas pripažįsta, kad tuometinių veikėjų prisiminimai gali labai praversti, kai analizuojant sovietinio laikotarpio archyvinius dokumentus, kuriems būdinga ideologinių formuluočių gausa, sunku užčiuopti tokių formuluočių realią, o ne sovietmečiu privalomą lozunginę svarbą. Istorikas, išvardinęs kai kurias tuometinių veikėjų atsiminimų knygų ydas (sovietinės praeities idealizavimą, A. Sniečkaus vaidmens sureikšminimą, desperatišką norą įrodyti, kad ir tuomet būta, gyventa ir dirbta Lietuvai ir, pan.), 2007 metais pasirodžiusią A. Brazausko knygą “Ir tuomet dirbome Lietuvai” laiko puikiu paminklu N. Chruščiovo laikų inžinierių kartai. Ji įprasmina jų darbą ir paliudija, kad, nepaisant politinių pokyčių ir revoliucijų, sąžiningas ir nuoširdus darbas privalo būti įvertintas [Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965-1985 metais, 2011, 38-42 psl.].
Tuo tarpu kitas istorikas A. Streikus savo recenzijoje, su antrašte “Ar tikrai Aleksandras Drobnys vertas paminklo? Arba kaip jie dirbo sovietų Lietuvai” [Knygų aidai 2007/4], vien tik kategoriškai neigiamai vertina bet kokių A. Brazausko kaip LSSR valstybinio veikėjo veiklos rezultatų naudingumą Lietuvai. Tiesa, gale recenzijos pagiriama (bet su aiškiai juntama ironija) knygos aukšto lygio poligrafinė kokybė. Iš recenzijos akivaizdžiai jaučiasi autoriaus išankstinė neapykanta ne tik A. Brazauskui, bet kitiems LSSR valstybiniams veikėjams. Niekaip kitaip negaliu suprasti, kodėl jau recenzijos A. Brazausko knygai antraštėje iškeliamas paminklo A. Drobniui klausimas. Negi recenzijos autoriaus suerzinimui pakanka vien epizodinės užuominos A. Brazausko knygoje, kad A. Drobnio veikla verta paminklo.
Toje pat recenzijoje seka tiesmukiškas paaiškinimas: “…Galima teigti, kad kertinė tokio pobūdžio literatūros strategija yra siekis “išplauti” aiškius sovietmečio vertinimo kriterijus, nutrinant ribas nuo sovietinės praeities ir dabarties, tarp kolaboravimo ir pasipriešinimo. … Tais metais (turima omenyje 1957-1965 metų Liaudies ūkio tarybos funkcionavimo laikotarpis, pastaba autoriaus) susiformavęs sovietinės visuomenės elitas prarado paskutinius valstybingumo sąmonės likučius. Tai matydama Maskva galėjo daugiau pasitikėti vietos kadrais…” (citatų pabaiga). Iš tokio paaiškinimo seka, kad Lietuvoje visas “sovietinės visuomenės elitas” (siaubas gali sukaustyti ne vieną, pagalvojus, o gal ir jis priklausė tam elitui), “praradęs paskutinius valstybingumo sąmonės likučius” (išsigelbėjimo viltis nuo pasmerkimo nedidelė, net aptikus, kad kažką prisimeni ir didžiuojiesi Vytauto Didžiojo laikų Lietuva), išimtinai dirbo tik Maskvai ir nieko nedarė savo gimtajam kraštui.
Ideologiškai susiskaldžiusioje mūsų visuomenėje vieni gali mėgti A. Drobnį, kiti neapkęsti jo vien kaip komunisto. Daugelį darbo Valstybinio plano komiteto sistemoje metų asmeniškai pažinęs A. Drobnį, patvirtinu, kad neapkęsti jį kaip kolaborantą, kuris gynė tik Maskvos ekonominius interesus, nepaisydamas Lietuvos ūkio interesų arba juos pažeisdamas, pagrindo nėra. Labai gaila, kad kai kuriems istorikams neapykanta komunizmui virsta išankstine neapykanta kiekvienam komunistui, kurį jau be gailesčio galima smerkti dėl kolaboravimo vadovaujantis vien “aiškiais sovietmečio vertinimo kriterijais”.
Žodžio laisvę kiekvienam užtikrinančioje demokratinėje visuomenėje nuomonių įvairovės apie sovietinį laikotarpį niekas negali riboti. Bet mokslinei bendruomenei, kurios narių svarbiausia misija yra ieškoti tiesos, o ne aklai tarnauti siaurai ideologijai, priklausantys istorikai turi laikytis be išlygų mokslinės etikos normų. Skelbiamos išvados, pirmiausia, turi būti pagrįstos faktais arba išvedamos iš šių faktų prisilaikant formalių logikos taisyklių.
Istorikas V. Ivanauskas pripažįsta, kad sovietinė istorija įgauna vis didesnę reikšmę posovietinių šalių viešosiose erdvėse, kuriose moksliniai tyrimai ypač dažnai susimaišo su politiniais interesais, tampa vienos ar kitos valstybės nacionalinės ir kaiminystės politikos įrankiu.
Viena jautresnių temų apima sovietinės sistemos valdančiojo elito – sovietinės nomenklatūros, tyrimus. Pažymėtina, kad didžiojoje dalyje sovietinės Lietuvos tyrimų iki šiol vyrauja kietasis požiūris interpretuojant sovietinę istoriją ir pagrindinį dėmesį skiriant arba institucijų ir kontrolės mechanizmų veiklos analizei, arba atskirų visuomenės elementų antisistemiškumui (disidentai, Bažnyčia). Sovietinis elitas priskiriamas vien kolaborantų, konformistų ir prisitaikėlių stovyklai, o likusi visuomenė paprastai traktuojama kaip pilkoji masė (dažniausiai vien prisitaikėlių) [Lietuviškoji nomenklatūra biurokratinėje sistemoje: tarp stagnacijos ir dinamikos (1968-1988), 2011, 17 psl.].
Perskaitau kietojo sovietinės istorijos interpretacijos požiūrio istorikų darbus ir prisimenu, kaip komunistinės ideologijos aktyvistai, vieninteliai įsisavinę aiškius buržuazinės santvarkos vertinimo kriterijus, visą sovietinį penkiasdešimtmetį priekaištaudavo už buržuazines atgyvenas tavo sąmonėje.
Nepriklausomybės metais greitai iškilo naujos ideologijos (neaišku tik, kokiu pavadinimu) aktyvistai, vieninteliai įsisavinę aiškius sovietmečio vertinimo kriterijus, jau trečią dešimtmetį priekaištauja už sovietines atgyvenas tavo samonėje. Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu, kad, keičiantis ideologijoms, atgyvenų sąmonėje nešiotojai išlieka tie patys.
Dviejų jaunų istorikų stovyklų beveik diametraliai priešingos nuomonės paskatino įsiterpti tarp šių stovyklų kaip tragiško sovietinio laikotarpio Lietuvoje gyvam liudininkui.
Nesižavėdamas memuarų žanru, atsisakiau ir sūnaus Artūro siūloma interviu forma pasidalinti sovietinio laikotarpio atsiminimais su profesionaliu istoriku ir ryžausi pats parašyti knygą preliminariu pavadinimu “LSSR ūkis SSRS planinio ūkio komplekse 1940-1990 metais”.
Apsisprendimą nulėmė tai, kad apibendrinantys darbai, skirti 1940-1990 metų laikotarpio pramomės ir ūkio plėtrai, yra parašyti sovietiniame laikotarpyje [K. Meškauskas, M. Meškauskienė, Lietuvos pramonė socializmo laikotarpiu, 1980; K. Surblys, Tarybų Lietuvos visuomenės socialinės klasinės struktūros raida, 1985] arba šiek tiek pakoreguotas ankstesnių knygų leidimai [K. Meškauskas, Lietuvos ūkis 1940-1990, 1994].
Šių darbų autorius stipriai varžė komunistinė ideologija, vertusi hiperbolizuoti socialistinio ūkio laimėjimus, socialinę pažangą ir harmoniją, neleidusi objektyviai apibūdinti esamą padėtį. Nepaisant to, šie darbai, mano nuomone, vertingi ir dabartiniams istorikams, kadangi juose pateikiama daug faktinės informacijos apie šalies ūkio atskirų šakų vystymąsį, atskleidžiami kai kurie sovietinės sistemos paradoksai, Maskvos ir LSSR ekonominiai interesai, ūkio plėtros pažangos sovietiniai vertinimo kriterijai.
Per beveik ištisą dvidešimtpenkmetį po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dar neparašytas nei vienas apibendrinantis darbas apie LSSR ūkį ir jo vietą SSRS planinio ūkio komplekse, nebesivadovaujant komunistinės ideologijos kriterijais, o objektyviai įvertinant sovietinio ūkio raidą šių dienų Lietuvos aktualijų ir kriterijų šviesoje.
Ryžausi užpildyti šią spragą, kol dar neišsitrynė iš atminties susikaupusi ilgametė visapusiška pažintis su šalies ūkio plėtros svarbiausiais sprendimais jų gimimo stadijoje.
Kaip Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos mokslinio tyrimo instituto (LŪPEMTI) direktorius apie tryliką metų dalyvaudavau visuose Valstybinio plano komiteto (VPK) kolegijos posėžiuose, kurie vykdavo kiekvieną savaitę ir kuriuose būdavo aptariamos svarbiausios šalies ūkio plėtros problemos. Tai buvo man neformali prestižinė Aukščiausioji ekonomikos mokykla, nors jau turėjau bazinį aukštąjį matematiko išsilavinimą ir ir buvau apgynęs ekonomikos mokslų kandidato ir ekonomikos mokslų daktaro didertacijas. Tokia privilegija pastoviai gauti naujausius duomenis apie Lietuvos ūkio aktualijas galėjo naudotis tik retas iš mano akademinių kolegų - universitetų ekonomikos profesorių.
Planuodamas knygos turinį, nusprendžiau susieti ją su šių dienų geopolitine situacija pasaulyje ir iš šios situacijos kylančiomis grėsmėmis Lietuvos valstybingumui.
Susiklosčiusi aštri šiandieninė geopolitinė situacija pasaulyje, kai Rusija 2014 metais klastingai atplėšė Ukrainai priklausiusį Krymą, atskleidžia tiesioginę grėsmę, kad karine jėga Lietuva gali būti sugrąžinta į Rusijos imperijos sudėtį. Net Rusijos Dūmos pirmininko pavaduotojo lygmeniu išsakomi grasinimai nušluoti nuo žemės paviršiaus Baltijos valsybes ir Lenkiją. Imperialitinės ideologijos apologetų Rusijoje užuominos, kad atsiradus Rusijos valdžios stipresnei politinei valiai, nesvarbu kada ir kokia forma ši valia pasireikš, Baltijos šalys vėl pačios sugrįš į Rusijos sudėtį, rodo realią grėsmę Lietuvos valstybės išlikimui. Tai akivaizdžiai patvirtina “savanoriško Krymo prisijungimo” prie Rusijos farsas. Lietuvos okupacijos fakto kategoriškas neigimas ir naujosios rusiškos ideologijos skiepijamas imperinis mąstymas jau šiandien istoriškai pateisina Rusijos visuomenenei valdžios stipresnę politinę valią imperiniams siekiams įgyvendinti (apie 85% šalies gyventojų pritaria Rusijos atviros karinės agresijos Ukrainoje politikai).
Įvairios aplinkybės lėme, kad jau parašyta nemaža dalis sumanytos knygos rankraščio jau beveik du metai guli stalčiuje, ir nežinau kada atgims ryžtas knygą užbaigti.
Tik kolegos prof. Lietuvos MA nario emerito Laimučio Telksnio paragintas ryžausi jau parašyto rankraščio tekstą sutrumpinti ir apibendrinti, kad paskelbti jį plačiajai visuomenei internetinėje Enciklopedijoje Lietuvai ir pasauliui (ELIP).
Pasirinktas pavadinimas “SOVIETINĖ LIETUVOS INDUSTRIALIZACIJA: strateginiai sprendimai ir juos įtakojančios asmenybės” rodo, kad šiame internetiniame leidinyje bandau nušviesti svarbiausius (strateginius) pramonės plėtros sovietinėje Lietuvoje sprendimus, šiuos sprendimus nulėmusias sovietinės nomenklatūros įtakingiausias asmenybes ir išorinę aplinką - sovietinės okupacijos Lietuvai primestus planinės ūkio sistemos ideologinius ir institucinės sąrangos apribojimus.
Kaip gyvas liūdininkas siekiau pateikti faktus, kurie sovietinės okupacijos primestų apribojimų gniaužtuose padarytus LSSR pramonės plėtros strateginius sprendimus neleidžia vienpusiškai vertinti vien kaip lojalumo Maskvai pastangas.
Šaltiniai
- Aleksandras Vasiliauskas. Sovietinė Lietuvos industrializacija: strateginiai sprendimai ir jiems įtaką dariusios asmenybės. Knyga Lietuvai ir pasauliui. Vilnius. 2016. – 116 p.
| Autorius: Aleksandras Vasiliauskas |