Aleksandras Vasiliauskas. Sovietinė Lietuvos industrializacija. LSSR pramonės plėtros nacionaliniai interesai
| ←LSSR pramonės raida sovietinio planinio ūkio ideologiniuose gniaužtuose | Prof., LMA akademikas Aleksandras Vasiliauskas. Sovietinė Lietuvos industrializacija: strateginiai sprendimai ir jiems įtaką dariusios asmenybės. LSSR pramonės plėtros nacionaliniai interesai. |
Vadovavimas ir partinė konrolė iš Maskvos LSSR pramonės plėtrai→ |
Sovietinės ideologijos dokumentuose neaptiktume LSSR (kaip ir bet kurios kitos sovietinės respublikos) ekonominių interesų ir siekių juos realizuoti apibūdinimo. Tuo pačiu ir LSSR nomenklatūros reiškiami ekonominiai ir socialiniai interesai negalėjo būti atvirai deklaruojami, o buvo užmaskuoti to meto ideologinės retorikos metaforiškose formuluotėse. Sovietinis ideologinis žodynas pripažino tik LSSR “vietinių ypatumų” ir “specifikos” sąvokas, kurių turinys apėmė respublikos nacionalines, istorines, geografines bei ekonomines ypatybes. Vis dėlto neatmetami sovietinėje ideologijoje LSSR “vietiniai ypatumai” ir “specifika” buvo tas pagrindas, kuris leido siekti krašto “ekonominio kompleksiškumo” ir plėtotis tam tikroms nomenklatūros autarkinėms tendencijoms (siekiams sukurti uždaresnį nacionalinį ūkį, galintį apsieiti be tamprios ekonominės priklausomybės nuo kitų sovietinių respublikų). Nors respublikų ekonomikos kompleksiškumas praktiškai pradėtas plėtoti N. Chruščiovo valdymo epochoje, oficialioje ideologijoje jis pripažintas visos SSRS interesu tik L. Brežnevo valdymo, deklaruojant, kad SSRS vieningas liaudies ūkio kompleksas susideda iš respublikų kompleksiškų ekonomikų.
Nors komunistinė ideologija ir pripažino LSSR ir kitų sovietinių respublikų ekonominės ir socialinės plėtros kompleksiškumo tikslingumą, krašto ūkio administravimo praktikoje sąvoka “respublikos ekonominiai interesai” retai vartota. Viešose to meto kalbose ir pranešimuose terminai “respublika” ir “interesai” viena greta kitos aptinkamos labai retai, nes ideologinis korektiškumas ir net politinis atsargumas vertė vengti kalbų apie nacionalinius interesus. Terminas “interesai” komunistinėje ideologijoje labiausiai derinosi su terminu “politika”, o politikos sfera buvo išimtinai priskiriama Maskvos sovietinės valdžios prerogatyvai. Oficialiame respublikos institucijų ir Maskvos žinybų susirašinėjime terminas “interesai” pasitaiko taip pat retai ir veikiau atsitiktinai. Oficialiai vartoti sąvoką “respublikos interesai” buvo SSRS centrinių valdžios atstovų prerogatyva, nes juos TSKP CK funcionieriams buvo sudėtingiau apkaltinti “vietininkiškumu”.
Terminas “respublikos interesai” aptinkamas tik SSRS Valstybinio plano komiteto nuostatų teiginyje, kad VPK turi numatyti “racionalų gamybinių jėgų išdėstymą šalies teritorijoje, suderinant visos liaudies interesus su sąjunginių respublikų interesais”. Savaime suprantama, kad tik tokiu pagrindu LSSR VPK nuostuose galėjo atsirasti teiginys, kad VPK turi numatyti “LSSR liaudies ūkio kompleksinį vystymą, respublikos interesus teisingai suderinant su visos šalies ūkio interesais”. Toks sąvokos “respublikos interesai” formalus įteisinimas ir SSRS, ir LSSR aukščiausių planavimo institucijų lygmeniu, bei geri jų pirmininkų N. Baibakovo ir A. Drobnio asmeniniai kontaktai užtikrino LSSR valdžiai palankesnes galimybes susilaukti SSRS VPK palaikymo konfliktų su SSRS ministerijomis situacijose.
LKP CK ir LSSR Ministrų Tarybos dokumentuose pavieniai paminimos tik tokios sąvokos, kaip “suinteresuota respublika”, “respublikos siūlymas, “respublikos prašymas”, kurios iliustruoja šių institucijų galios ir atstovavimo suvokimą, institucinę kompetenciją ir teisę kalbėti respublikos vardu pripažinimą. Tuo tarpu terminą “interesai” ideologiniai cenzoriai paprasčiausiai išbraukdavo ne tik iš oficialių raštų ar pranešimų, bet ir iš viešoje spaudoje skelbiamų straipsnių ar leidinių. Tekstuose ar pasisakymuose apie ministerijų ar respublikos interesus terminas “interesai” buvo interpretuojamas daugumoje atvejų tik neigiamai: išsakomus ministerijų interesus įvardindavo “siauru žinybiškumu”, o neatsargūs išsireiškimai “respublikos interesai” buvo ideologiškai prilyginami “vietininkiškumo” neigiamam nukrypimui. Įžvelgti ideologiškai neigiamus nukrypimus būdavo sunkiau, pavyzdžiui, sekančioje tuometiniams ideologiniams reikalavimams neprieštaraujančioje formuluotėje: “sukurti labiau racionalią LSSR pramonės struktūrą, atsižvelgiant į specifines respublikos sąlygas ir turint omenyje visos šalies liaudies ūkio interesus”.
Šiuolaikiniams sovietinio laikotarpio Lietuvoje tyrimams skirtuose kai kuriuose leidiniuose stengiamasi taip pat tik neigiamoje šviesoje apibūdinti LSSR ūkį administravusios nomenklatūros ekonominius interesus. Kolektyvinėje monografijoje “Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija“ pateiktas objektyvus L. Brežnevo valdymo ir SSRS ūkio stagnacijos apibūdinimas, tačiau labai primityviai stengiamasi “moksliškai” istorijoje įtvirtinti LSSR sovietinės nomenklatūros apgailėtinai menką vaidmenį krašto ūkio plėtrai. Pateiksiu iš šios knygos vieną citatą (540-541 psl.): ...LSSR vadovų ūkinio valdymo galios mažėjo tol, kol LSSR vadovybė tapo nuolatine, pasak J. Maniušio (keista, kad ši, neturėjusi autoriteto ir aškiai promaskvietiškos orientacijos, asmenybė pasirinkta sovietinio laikotarpio Lietuvoje kritikai, pastaba autoriaus), SSRS ministerijų prašytoja ir “kančių kelių”, siekiant centralizuotai skiriamų fondų, žinove. Į Maskvą valdininkams buvo vežami kyšiai, vadinamosios lauktuvės (mėsos gaminiai, gėrimai ir pan.). Galiausiai LKP žinioje liko žemės ūkis, nelabai rantabili ir ekonomiškai rizikinga ūkio sritis. Visa tai kėlė LSSR vadovų nepasitenkinimą, tačiau A. Sniečkus sugebėjo neutralizuoti šias nuotaikas ir priversti savo valdinius vykdyti Maskvos nurodymus...”. Istorikas A. Streikus savo recenzijoje A. Brazausko memuarams “Ir tuomet dirbome Lietuvai” taip pat vien tik kategoriškai neigiamai vertina bet kokių A. Brazausko kaip LSSR valstybinio veikėjo veiklos rezultatų naudingumą Lietuvai: “…Tais metais (turima omenyje 1957-65 metų Liaudies ūkio tarybos funkcionavimo laikotarpis, pastaba autoriaus) susiformavęs sovietinės visuomenės elitas prarado paskutinius valstybingumo sąmonės likučius. Tai matydama Maskva galėjo daugiau pasitikėti vietos kadrais…”.[ Ar tikrai Aleksandras Drobnys vertas paminklo? Arba kaip jie dirbo sovietų Lietuvai. Knygų aidai, 2007/4],
Nagrinėjantys sovietmečio laikotarpį Lietuvoje kiti jaunieji istorikai, kurie nesusisaisto su siauriais ideologiniais kriterijais, o remiasi gilesne istorinių šaltinių analize, pateikia tikroviškesnį interesų apibūdinimą. Istorikas S. Grybkauskas sovietinės nomenklatūros ekonominius interesus atkleidžia per platesnę ekonominio nacionalizmo sąvoką, kuri apima ne vien interesus, bet ir mentalinį krūvį, lingvistinius, bendros istorinės patirties bei kitus tapatumo elementus [Sovietinė nomenlatūra ir pramonė Lietuvoje1965-1985 metais, 2011]. Jis ekonominį nacionalizmą apibrėžia kaip racionalų, pragmatinį lietuviškosios nomenklatūros metodą išlikti valdžioje bei plėsti savo ekonominę valdžią. Tai ekonominio nacionalizmo sąvokos turinio traktavimas nesusietai su nacionalizmo bendriausia prasme sąvoka. Nacionalizmas bendriausia prasme- tai ideologija ir politika, grindžiama tautos didybės, galybės kėlimu, tėvynės ir pačios tautos šlovinimu. Vakarų Europai ir Šiaurės Amerikai būdingas vakarietiškas pilietinis arba valstybinis nacionalizmas, kuris nacija laiko visus tam tikros valstybės piliečius, nepaisant jų kilmės. Vidurio ir Rytų Europai būdingas rytietiškas kultūrinis arba etninis nacionalizmas, kuris nacija laiko tokią žmonių grupę, kurią sieja bendra etninė kilmė bei bendri kultūriniai reiškiniai (pvz., kalba, religija, papročiai).
Nors taip siaurai traktuojama ekonominio nacionalizmo sąvoka ir leidžia paaiškinti skirtumą tarp sovietinės lietuviškosios nomenklatūros ir Maskvos valdžios funkcionierių, tačiau pernelyg primityviai supaprastinama lietuviškos nomenklatūros elgsena. Pats autorius pripažįsta, kad lietuvius kaip titulinę tautą Lietuvoje reprezentuojančios lietuviškos nomenklatūros likimas buvo susietas ne tik su krašto socialine ir ekonomine gerove, bet ir tautinio nepasitenkinimo bei neramumų galimybe. Rūpinimasis savu kraštu negalėjo būti įmanomas be tautinio tapatumo ir kultūrinio bendrumo jausmo, kurį skatina žmogiškosios egzistencijos ir gyvenimo įprasminimo motyvai.
Ekonominis nacionalizmas buvo galingas svertas, sutelkdavęs lietuvių tautybės funkcionierius bendram tikslui. Lietuviškoji nomenklatūra varžėsi su SSRS institucijomis ne dėl funkcionierių galimybių užimti aukštesnius postus Maskvoje, bet dėl galios koordinuoti krašto ekonomikos plėtrą. Lietuvių tautybės nomenklatūrininkų (bet ne atvykusių iš kitų respublikų rusakalbių) karjera ribojosi respublikos teritorijos apibrėžta erdve, nes didžioji dauguma jų nesiekė aukštesnės karjeros Maskvos institucijose. Negausaus lietuvių atstovavimo Maskvos institucijose priežastys gludi ne vien lietuviškos nomenklatūros individų elgsenoje, bet ir pačioje sovietinėje sistemoje, nepasiūliusioje tinkamų karjeros aukščiausioje valdžioje Maskvoje galimybių. Dėl ribotų karjeros Maskvoje galimybių ir dėl mentalinių bei kultūrinių aplinkybių galutinis rezultatas buvo lokalus (respublikos teritorijoje) lietuviškų funkcionierių mobilumas.
Komunistinėje ideologijoje deklaruojamas “lygiateisis tautų vystymasis” leido lietuvių nomenklatūrai pagrįsti ekonominį nacionalizmą, vertė ekonomikos politikoje įžvelgti ne vien SSRS ekonominius tikslus, bet ir nacionalinius ekonominius interesus. Ekonominis nacionalizmas buvo ypač glaudžiai susijęs su pramonės plėtra, kuri, nors ir leido Maskvai spręsti savo politines ideologines problemas, iš vienos pusės, padėjo lietuviškai nomenklatūrai spręsti savo krašto socialines problemas, iš kitos pusės. Iki pat 8-jo dešimtmečio LSSR buvo gausu gamyboje neužimtos darbo jėgos. Pramonės plėtros pasėkoje sprendžiant šią problemą padidėjo lietuviškos nomenklatūros autoritetes tarp gyventojų. Tačiau krašto industrializacija tenkino ir Maskvos politinius ir ideologinius interesus, nes sovietinėje sistemoje nacijomis buvo laikomos ne tik gausios, bet ir turinčios didelę darbininkų klasę tautos. Lietuvių darbininkų klasės formavimas sparčios industrailizacijos pasėkoje buvo svarbus momentas Maskvos akyse, kadangi leido legitimizuoti LKP vadovybę kaip lietuvių darbininkų klasės avangardą.
LSSR nomenklatūros siekiams paspartintai plėtoti pramonę pasitarnavo krašto atsilikimas pagal ekonominę būklę ir industrializacijos lygį. Respublikos nomenklatūra dažnai apeliuodavo į LSSR atsilikimą nuo SSRS vidurkio ir ypač nuo kaimyninių Pabaltijo respublikų. Savita sovietinio konkuravimo tarp “broliškų respublikų” forma, komunistinėje ideologijoje vadinama “socialistiniu lenktyniavimu”, ne tik pasitarnavo krašto ekonomikos plėtrai, bet ir nacionalinių jausmų palaikymui sovietinė imperijos egzistavimo sąlygomis. Atsilikimo pripažinimas iššaukdavo nepasitenkinimą ir siekius mobilizuotis savo respublikos ekonominiams laimėjimams. Ekonomikos plėtros sėkmė, ūkio laimėjimų įvertinimai buvo labai svarbūs nacionalinio pasididžiavimo momentai, nors viešai buvo vengiama juos akcentuoti.
Neretai buvusių aukšto rango sovietinių funkcionierių memuaruose ekonominis nacionalizmas perdėtai prilyginamas lietuviškos nomenklatūros patriotizmo užslėptai formai. Patriotizmas bendriausia prasme– tai reiškinys, kai gerbiama, ginama ir mylima bei kartais- aukštinama sava šalis ar regionas, tauta, kalba, kultūra. Patriotizmo apraiškos išryškėja kylant tautiniams, teritoriniams konfliktams, ginant savo kraštą ir valstybę. Patriotizmą dažniausiai skatina valstybė, siekdama užtikrinti savo saugumą nuo išorės priešų ir išlaikyti savo gyventojus lojaliais valdžiai. Patriotizmas ugdomas per švietimo sistemą, žiniasklaidą ir religines institucijas, valstybinių ir tautinių švenčių metu, patriotines organizacijas. Būna, kad prisidengiant patriotizmu savaip interpretuojami ir perteikiami istoriniai faktai ir iškraipomas istorinis teisingumas. Patriotizmo bendrąja prasme raiška, ugdymas ir skatinimas (vieša ir užslėpta formomis) sovietinėje imperijoje buvo įmanomas tik komunistinės ideologijos rėmuose. Vargu ar galima kuo nors realiau susieti lietuviškų funkcionierių ekonominį nacionalizmą su lietuvišku patriotizmu. Ne lietuviškas patriotizmas, o kiti veiksniai ir motyvai lėmė, kad sovietinė nomenklatūra Lietuvoje vadovavosi sovietinėje imperijoje leistinais nacionaliniais ekonominiais interesais.
Nacionalinių ekonominių interesų leistinumo lygį apspręsdavo ir ribodavo pati sovietinės imperijos ekonominės sistemos prigimtis. Esant SSRS bendraliaudinei gamybos priemonių nuosavybei ir viešpataujant planiniam komandiniam ūkio mechanizmui, sąjunginės valdančios nomenklatūros ir lietuviškos nomenklatūros sąveiką apibendrintai nusako Centro Maskvoje ir jo vietininko Lietuvoje santykis. Unitarinėje sovietinėje imperijoje valdžių Maskvoje ir Lietuvoj santykius griežtai varžė elementarių pilietinių teisių (realaus politinio dalyvavimo galimybės kaip laisvas balsavimas, teisė būti demokratiniu būdu išrinktam, nevaržomos pilietinės akcijos ir protestai, teisė reišti skirtingas pozicijas bei nuomones ir pan.) stoka. Lietuviškoji nomenklatūra privalėjo demonstruoti, kaip ji tinkamai retransliuoja Centro politiką Lietuvos teritorijoje ir kad geriausiai sugeba administruoti jai patikėtą Lietuvos ūkį. Sąjunginį ir respublikinį valdžių lygius ekonominiu aspektu tarpusavyje siejo du pagrindiniai komunikacijos kanalai. Kanalu iš apačios į viršų buvo perduodami planinių užduočių projektai, paraiškos materialiniams ir finansiniams ištekliams, kurie reikalingi šių užduočių įgyvendinimui, duomenys apie planų vykdymo eigą. Kanalu iš viršaus į apačią buvo perduodamos Centro partvirtintos planinės užduotys ir skirti materialinių ir finansinių išteklių fondai, kuriuos pavykdavo apginti po ilgų ir varginančių derybų Maskvos institucijoje.
LSSR ūkio plėtros interesų suvokimas lietuviškos nomenklatūros sąmonėje nebuvo statiškas, o keitėsi priklausomai ne tik nuo besikeičiančios krašto socialinės ir ekonominės situacijos, bet ir nuo permainų SSRS valdžios aukščiausiame ešalone. Sunku apčiuopti išsamesnį respublikos interesų apibūdinimą pirmaisiais pokario metais, išskyrus lietuviškos nomenklatūros siekį kuo sparčiau industrializuoti kraštą. Sunku taip pat išskirti vieningą lietuviškos nomenklatūros sluoksnį, kuriam priklausę asmenys vieningai suvokė respublikos ekonominius interesus. Gamyklų direktorių interesai nebuvo tapatūs LSSR valdžios siekiams, o tarp respublikos vadovų taip pat pasireikšdavo asmenininės ambicijos ir lobistiniai ryšiai, prieštaraujantys bendriems interesams. Tačiau, nepaisant tam tikrų vidinių prieštaravimų LSSR ūkį administruojančios nomenklatūros viduje, jos sprendimus negalėjo neįtakoti tam tikras nacionalinių interesų bendrumas.
Jau pirmaisiais pokario metais LSSR ekonomikos plėtros svarbiausiu strateginiu prioritetu pasirenkama sunkiosios pramonės – mašinų gamybos, staklių ir elektrotechnikos šakų- plėtra. Sparti industrializacija turėjo padėti išspręsti tiek politines ideologines, tiek ir socialines problemas. Iki pat 8-ojo dešimtmečio respublikoje buvo gausu neužimtos darbo jėgos, ko pasėkoje vien organizuoto darbuotojų telkimo tvarka 1953 -1960 metais buvo išsiųsti į Rusiją apie 12 tūkst. ir Kazachiją apie 14 tūkst. asmenų. Vėlesnių metų demografinių duomenų analizė taip pat rodo, kad neigiamas gyventojų judėjimo saldo vyko ne tiek dėl rusakalbių, kiek dėl kaimo gyventojų lietuvių emigracijos į kitas respublikas. Todėl nedarbo problemos sprendimas sparčios krašto pramonės plėtros pagrindu didino sovietinės nomenklatūros autoritetą tarp gyventojų. Vystyti pramonę buvo naudinga ir dėl socialinių aplinkybių, kadangi SSRS MT savo 1948 m. spalio 25 d, nutarimu įpareigojusi numatyti planuose socialinių pastatų statybą. Pagaliau, sunkiosios pramonės sparti plėtra buvo patogus būdas pagerinti respublikos suvestinius planinius ekonominius rodiklius ir užtikrinti respublikos planų įgyvendinimą.
Deklaruodama sunkiosios pramonės plėtros strateginį prioritetą kaip respublikos indėlį į bendrą SSRS industrializacijos procesą, LSSR valdžia tikėjosi, kad Maskva labiau įsiklausys į respulikos prašymus iš pageidavimus. 1947 m. respublika parengė sąjunginio nutarimo projektą dėl Vilniaus miesto atstatymo, kuriame iškelta būtinybė ne tik atstatyti karo metu sugriautą respublikos sostinę, bet ir sparčiai plėtoti mieste pramonę. Remiantis argumentu, kad tik 7 tūkst. miesto gyventojų dirba iš esmės vietinėse pramonės įmonėse, iškeliama būtinybė statyti 2-3 naujas sąjunginės reikšmės pramonės įmones, hidroelektrinę Turniškėse, atstatyti Vilniaus centrinę elektrinę, paleisti Termofikacinės elektrinės pirmąją liniją. Nutarimo projekte numatyta padidinti Vilniaus miesto gyventojų skaičių nuo 170 tūkst. 1947 m. iki 190 tūkst. 1950m., padvigubinti mieste pramonės gamybos apimtis. Netrukus po J. Stalino mirties respublikos valdžia inicijavo naują sąjunginės vyriausybės nutarimą apie pramonės plėtrą Vilniuje, kurio įgyvendinimo pasėkoje pradžią gavo respublikos elektronikos, automobilių dalių, prietaisų pramonė. N. Chruščiovo valdymo laikotarpyje sukūrus LSSR Liaudies ūkio tarybą, respublikos nomenklatūra gavo palankesnes aplinkybes formuoti jos interesus atitinkančią pramonės struktūrą. 1960 m. LSSR Mokslų akademija ir VPK parengė ambicingą perspektyvinį respublikos pramonės plėtros planą, kuris numatė ne tik keliolikos naujų staklių gamyklų, bet ir viso automobilių gamybos komplekso statybą. Planuota 1968 m. pradėti statyti automobilių surinkimo gamyklą, kurios pajėgumas būtų 200 tūkst. automobilių per metus.
LSSR valdžios pastangos gauti iš centro kuo daugiau investicijų sunkiosios pramonės plėtrai truko iki pat 8-ojo dešimtmečio pradžios. Jau 7-ojo dešimtmečio viduryje SSRS VPK išreiškė abejonę, ar iš tiesų Lietuvoje yra tiek daug laisvos darbo jėgos, kiek nurodo LSSR VPK atstovai: asmeniniame ir namų ūkyje užimtų respublikos gyventojų skaičiaus sąjunginiame kontekste atrodė gerokai padidintas ir nerealus. Nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios LSSR valdžia siekia jau ne gauti, o riboti investicijas į sunkiąją pramonę, ypač didžiausiose miestuose. Lietuviškoji nomenklatūra investicijų į sunkiąją pramonę ribojimą pradėjo argumentuoti laisvos darbo jėgos respulikoje trūkumu. LSSR valdžiai priimtinesne tapo galutinį produktą gaminusių įmonių plėtra ir mokslui imlios (prietaisų, elektronikos ir kitos) šakos. Mašinų, ypač automobilių, elektrotechnikos pramonė vertinta kaip mažiau imli naujiems techniniams sprendimams, tačiau reikalaujanti daug naujos darbo jėgos bei atvežtinių medžiagų.
Net ir SSRS planinėje komandinėje ekonominėje sistemoje LSSR ūkio administravime svarbiausią vaidmenį vaidino racionalumo principas. LSSR ūkį administravusių ekonomistų ir inžinierių, priklaususių sovietinės nomenklatūros technokratų sluoksniui, elgsena negalėjo būti neracionali jau vien dėl aukštos profesinės ir vadybinės kvalifikacijos. Sutinkamai su viena iš pagrindinių ekonomikos teorijos aksiomų, elgdamasi racionaliai lietuviškoji nomenklatūra kaip administruojantis krašto ūkį subjektas vadovavosi savo interesais, siekdama gauti kuo didesnę naudą. Nors racionalumo koncepcija ekonominėje teorijoje užima svarbią vietą, tačiau naudingumo matas, net ir teoriniu lygiu, nebuvo surastas. Ankstyvieji ekonomistai, manydami kad naudą galima išmatuoti kiekybiškai, pasirinko net matavimo vienetą ir pavadino jį utiliu, kuris dabar ekonomikos teorijoje beveik nebevartojamas. Ekonominei naudai matuoti buvo sukurta ir naudojama ištisa ekonominių rodiklių sistema.
Sutinkamai su ekonomine racionalumo samprata, elgdamasi racionaliai lietuviškoji nomenklatūra lygindavo naudą su sąnaudomis. Tam tikslui buvo naudojami ekonomikos ir kitų mokslų išplėtoti analizės metodai, kurie leisdavo įvertinti ūkio plėtotės sprendimų ne tik ekonomines sąnaudas ir finansinį efektą, bet apimdavo ir platesnį socialinių sąnaudų ir rezultatų spektrą. Svarbiausi lietuviškai nomenklatūrai buvo sekantys du ūkio plėtros strateginiai prioritetai: didesnės pridėtinės vertės (skirtumas tarp sukurto nacionalinio produkto vertės ir sunaudotų gamybos veiksnių vertės) krašto ūkyje sukūrimas ir konkurencinės galios varžantis su sąjunginėmis institucijomis dėl įtakos krašto ūkiui stiprinimas. Pridėtinės vertės sąvoka yra bendresnė ir jos skirtumus nuo siauresnės finansinės pelno sąvokos išsamiau paaiškina strateginio valdymo teorija. Akcentuosiu tik, kad LSSR ūkis, nesukuriantis pridėtinės vertės, būtų neišvengiamai virtęs kitų sovietinių respublikų išlaikytiniu.
Sąjunginei valdžiai buvo ideologiškai naudinga pastoviai deklaruoti LSSR tiekiamus materialinius išteklius, techniką ir technologinius įrengimus kaip “broliškų respublikų pagalbą”, išskirtinai pabrėžiant didžiosios Rusijos indėlį. Komunistinė propoganda sąmoningai menkino Lietuvoje pagamintos produkcijos tiekimų kitoms sąjunginėms respublikoms įvairovę ir mastus, kad suformuoti plačiojoje sovietinėje visuomenėje LSSR kaip didžiosios Rusijos ir kitų sąjunginių respublikų ekonominės išlaikytinės įvaizdį. Racionaliai administruodama krašto ūkį ir neprarasdama nacionalinio išdidumo lietuviškoji nomenklatūra siekė plėtoti LSSR ūkį kompleksiškai, kad būtų, pirmiausia, subalansuoti pagal vertę šalies ūkio įvežimai ir išvežimai (mainai tarp sovietinių respublikų nebuvo laikomi importu ir eksportu) darbo pasidalijime tarp sovietinių respublikų. LSSR kaip SSRS ekonominės išlaikytinės įvaizdžio platinimas ypač suaktyvėjo, kai atkūrusi nepriklausomybę Lietuva iškėlė pretenziją Rusijai dėl sovietinės okupacijos metu padarytos žalos kompensacijos.
Kompleksiškai plėtojant LSSR ūkį šalia šalies ūkio įvežimų ir išvežimų subalansavimo pagal vertę buvo keliami ir kiti svarbūs reikalavimai. Nors ankčiau minėtas pagrindinis socializmo dėsnis buvo praktiškai bevertis lozungas sovietinėje ekonominėje politikoje, krašto gyventojų poreikių tenkinimo kriterijui lietuviškoji nomenklatūra politiškai neramioje Lietuvos visuomenėje turėjo skirti daug dėmesio visą sovietmečio laikotarpį. Iki 8-jo dešimtmečio darbo vietų gyventojams paspartintas užtikrinimas buvo svarbiausias krašto ūkio plėtrai keliamas uždavinys. Savaime suprantama, kad aštrios socialinės užimtumo problemos sąlygomis buvo neracionalu riboti SSRS šakinių ministerijų investicines ininiciatyvas. Neatidėliotinų sprendimų būtinumą kasdien atskleisdavo jau minėtas planiniam komandiniam ūkiui būdingas gamybinės ir buitinės paskirties produkcijos ir paslaugų chroniškas deficitas: chroniško deficito vienose srityse nuslopinimas pagimdydavo naujus chroniško deficito židinius. Chroniško deficito problemas aštrino ne tik gamybinių pajėgumų respublikoje stoka, bet ir dėl pagamintos produkcijos diskriminacinio planinio paskirstymo respublikinės ir sąjunginės rinkos fondams.
Lietuviškos nomenklatūros teisingai suvoktas krašto ūkyje sukurto nacionalinio produkto pridėtinės vertės didinimo strateginis kriterijus kėlė kompleksiniam LSSR ūkio vystymui specifinius reikalavimus. Mažinant visuomeninės gamybos sąnaudas, ekonomiškai tikslingas buvo, pirmiausia, maksimalus vietinių energijos ir materialinius išteklių panaudojimas gamyboje, tinkama gamybos adaptacija prie krašto klimatinių sąlygų. Nuo 8-jo dešimtmečio darbo jėgai tapus deficitiniu ir tuo pačiu svarbiausiu strateginiu nacionaliniu ištekliumi, padidėjo jos efektyvesnio panaudojimo svarba sukuriant krašto ūkyje didesnės pridėtinės vertės nacionalinį produktą. Formuojant racionalią krašto ūkio struktūrą, prioritetinėmis strategine prasme buvo laikomos tos ūkio šakos, kurios reikalauja mažiau atvežtinių iš kitų respublikų energetinių ir materialinių išteklių, iš vienos pusės, ir daugiau aukštos kvalifikuotos darbo, iš kitos pusės. Todėl didelis dėmesys buvo skiriamas aukštos kvalifikacijos darbininkų parengimo ir jų kvalifikacijos kėlimo sistemos plėtotei.
Krašto ūkį administruojanti lietuviškoji nomenklatūra suprato, kad didžiausią pridėtinę vertę nacionaliniame produkte sukuria mokslui imlios gamybos. Formuojant racionalią krašto ūkio struktūrą, prioritetinėmis strategine prasme laikomos mokslui imlių produktų gamybos šakos, kryptingai plėtojant ir efektyviau išnaudojant nacionalinio mokslo potencialą. Tokios politikos rezultate Lietuvoje susikūrė ne tik fundamentinių mokslinių tyrimų kolektyvai (Mokslų akademijos institutai, aukštųjų mokyklų laboratorijos), bet ir platus projektavimo ir konstravimo įstaigų tinklas, užtikrinantis nacionalinio fundamentalaus mokslo rezultatų pritaikymą visuomeninėje gamyboje.
Racionalios krašto ūkio struktūros formavimo siekis yra glaudžiai susijęs su krašto ūkio kompleksiškumu. Sovietinėje ideologijoje visuomet buvo išskirtinai deklaruojamas SSRS vieningo ūkio komplekso kūrimo strateginis prioritetas, nors pati ūkio kompleksiškumo samprata keitėsi. Tokiems pokyčiams esminę įtaką turėjo SSRS ūkio uždarumo laipsnio mažėjimas. Pirmaisiais SSRS egzistavimo dešimtmečiais, esant aukščiausiam ūkio uždarumo laisniui, sovietinio ūkio kompleksiškumas buvo vertinamas pagal galimybes tenkinti svarbiausias šalies reikmes vietinės gamybos pagrindu. Vėlesniais dešimtmečiais, plečiantis tarptautiniams ekonominiams SSRS ryšiams, vieningas ūkio kompleksas turėjo užtikrinti augančio importo subalansavimą su augančiu eksportu.
Net ir esant menkai lygiateisiško tautų vystymosi tezės ideologinei įtaigai, SSRS valdžia negalėjo nepripažinti būtinumo kompleksiškai plėtoti LSSR ir kitų sovietinių respublikų ekonomiką kaip SSRS vieningo ūkio komplekso sudedamąją dalį. Tik skirtingais laikotarpiais LSSR valdžios savarankiškumo laipsnis kompleksiškai plėtojant krašto ūkį nebuvo vienodas. Jau anksčiau minėjau, kad 1957 m. N. Chruščiovo iniciatyva panaikinus ministerijas ir įkūrus LSSR ir kitų sovietinių respublikų Liaudies ūkio tarybas (LŪT), nebeveikė SSRS centralizuoto ūkio valdymo principas. SSRS vieningas ūkio kompleksas, funkcionavęs iki N. Chruščiovo reformos kaip šakinių ūkio kompleksų visuma, po reformos tapo sovietinių respublikų ūkio kompleksų visuma. Perėjimas nuo šakinio prie teritorinio ekonomikos valdymo Lietyvai suteikė sąlyginę ūkio automomiją, sustiprino respublikos ekonomiką. 1957–1965 m. naudodamiesi LŪT, LSSR vietiniai ūkiniai vadovai sugebėjo labiau atsižvelgti į vietos poreikius ir šiek tiek sistemingiau bei sparčiau nei visoje TSRS plėtoti ūkį. LŪT autonomiškumas ir jos vadovų noras išlaikyti sparčią pramonės plėtrą buvo labai palankus Lietuvos energetikos sektoriaus plėtrai.
1965 m. LŪT buvo panaikintos ir vėl grįžta prie centralizuoto šakinio ūkio valdymo modelio– įkurtos sąjunginės, sąjunginės respublikinės ir respublikinės ministerijos. Net ir vėl grįžus prie SSRS ūkio centralizuoto šakinio valdymo modelio, lietuviškoji nomenklatūra sugebėjo surasti nacionalinių interesų realizavimo būdus, kad plėtotų LSSR ūkį kaip vieningą ūkio kompleksą. LSSR vieningo ūkio komplekso koncepcija buvo teisiškai įforminta LSSR miestų vystymo ir gamybinių jėgų išdėstymo schemos dokumentu. Pagrindiniai šios schemos rengėjai ir įdėjų generatoriai buvo LSSR Valstybinio plano komiteto specialistai praktikai ir Mokslų akademijos institutų ir aukštųjų mokyklų mokslinių institucijų mokslininkai. Kad suteikti schemai didesnį politinį svorį santykiuose su SSRS ministerijomis, schemą 1964 metais patvirtino LKP CK, jos vykdymo kontrolę ir koordinavimą pavesdamas LKP CK sekretoriaus ekonomikai ir pramonei pirmininkaujamai Gamybinių jėgų išdėstymo ir išvystymo tarybai. Nors sąjunginiame valdžios lygyje schema patvirtinta ir nebuvo, LSSR MT ir VPK ministerijoms Maskvoje bandė pateikti schemą kaip baigtinę nacionalinę krašto ūkio plėtros strategiją, kuria SSRS ministerijos turėjo remtis, rengdamos savo inveticijų planus Lietuvos teritorijoje. A. Brazausko vadovaujama LKP CK Gamybinių jėgų išdėstymo ir išvystymo taryba, kaip politinis organas, ir A. Drobnio vadovaujamas LSSR Valstybinis plano komitetas, kaip vykdomosios valdžios institucija, tapo galingu instituciniu duetu ginant LSSR ūkio nacionalinius interesus.
LSSR miestų vystymo ir gamybinių jėgų išdėstymo schemos dokumente vyravo technokratiniai argumentai, išreikšti tokiomis svarbiausiomis kategorijomis: “kultūrinis buitinis gyventojų aptarnavimas”, “tolygus miestų išdėstymas”, “tolygus transporto kelių pasiskirstymas”, “efektyvus darbo jėgos panaudojimas”, “vietinių gamtinių sąlygų ir išteklių bei gamtosaugos veiksniai”. Schema buvo programa, išreiškianti kompleksinį požiūrį į socialines ir ekonomines LSSR problemas ir atspindinti respublikos valdžios nacionalinius interesus. Joje numatyta riboti didžiųjų respublikos miestų- Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio augimą, pramonę plėtojant naujuose regioniniuose centruose- Alytus, Marijampolė, Utena, Telšiai, Mažeikiai. Schemoje buvo pateiktas sąrašas respublikos mažų ir vidutinių miestų, kuriuose kuriuose SSRS ir LSSR ministerijoms rekomenduota statyti pramonės įmones.
LSSR miestų vystymo ir gamybinių jėgų išdėstymo schemos nuostatų realizavimas iš esmės priklausė nuo SSRS centrinės valdžios institucijų. Nors schema rėmėsi N. Chruščiovo laikotarpio teritorinio pramonės valdymo dvasia, SSRS valdžia L. Brežnevo valdymo laikotarpiu nebuvo prieš ją kategoriškai nusistačiusi, nors ir skyrėsi jos ekonominės politikos strateginiai prioritetai. Vieningame SSRS ūkio komplekse akcentuojami jau ne teritoriniai vienetai su jose plėtojama gamyba, o atskirų pramonės šakų išdėstymas visoje SSRS teritorijoje. Net ir šitaip pasikeitus Sovietų Sąjungos ekonominei politikai, respublikos nomenklatūra neatsisako teritorinės pramonės išdėstymo programos, o atvirkščiai, siekia respublikos šakinį pramonės išdėstyme vadovautis LSSR miestų vystymo ir gamybinių jėgų išdėstymo schema. Atkreiptinas ypatingas dėmesys į aplinkybę, kad ekonominio rajonavimo ir mažų miestų vystymas turėjo didžiulę įtaką darbo jėgos iš kitų respublikų srautų ribojimui. Jau to laikotarpio tyrimai rodė, kad LSSR mažuose ir vidutiniuose miestuose naujai pastatytos pramonės įmonės daugiau kaip 90% reikalingos darbo jėgos sukomplektuodavo iš vietinių darbo jėgos išteklių ir tik nuo 3% iki 10% visų darbuotojų sudarė atvykusieji iš kitų respublikų.
Respublikos parengta ir patvirtinta schema nevisiškai atitiko sąjunginės valdžios interesus. SSRS VPK schemą traktavo kaip siūlymus ir SSRS ministerijoms pateikė pakeistą mažų ir vidutinių miestų, kuriuose rekomenduota statyti pramonės įmones. Respublikos institucijų vadovai buvo priversti prašyti, kad SSRS ministerijoms būtų pateiktas schemoje rekomenduotas miestų sąrašas. Schema LSSR valdžia rėmėsi bandydama riboti sąjunginių ministerijų gamybinių pajėgumų plėtrą Vilniuje, Kaune ir kituose didžiuosiose miestuose, tarp respulikos valdžios neigiamų ar investicijas ribojančių argumentų akcentuodama ir ministerijos ketinimų neatikimą LSSR miestų vystymo ir gamybinių jėgų išdėstymo schemai. Atsispirti sąjunginių ministerijų spaudimui LSSR valdžiai tapo lengviau, kai 1981 m. buvo priimtas TSKP CK ir SSRS MT nutarimas, numatęs pramonės stambiuosiuose SSRS miestose apribojimas. Statyti gamyklų ir fabrikų naujas patalpas Vilniuje buvo galima tik gavus LSSR MT, o Kaune- SSRS VPK sutikimo.
LSSR ūkį administruojančiai nomenklatūrai kompleksiškai sprendžiant pramoninės ir komunalinės infrastruktūros plėtros problemas ir atliekant krašto pramonės vystymo koordinatoriaus vaidmenį naudinga buvo pramoninių mazgų idėja. Pati idėja atsirado ir buvo pradėta realizuoti N. Chruščiovo valdymo pabaigoje sudarius ir patvirtinus SSRS 72 pramonės mazgų schemas. Kiekvieno pramoninio mazgo svarbiausias tikslas buvo užtikrinti kompaktišką kelių gamyklų ir fabrikų statybą viename rajone. LSSR valdžia pramoninių mazgų įdėjoje įžvelgė palankias galimybes įgyvendinant jau minėtus du svarbiausius ūkio plėtros strateginius prioritetus: didesnės pridėtinės vertės ūkyje sukūrimas ir konkurencinės galios varžantis su sąjunginėmis institucijomis dėl įtakos krašto ūkiui stiprinimas. Kelių sąjunginio ir respublikinio pavaldumo įmonių buvimas vienoje teritorijoje yra kur kas ekonomiškesnis, nes leido visoms pramoninio mazgo įmonėms nutiesti ir naudoti bendrą susisiekimo kelių bei inžinerinių komunikacijų tinklą. Patogu buvo spręsti ir miestų vystymo problemas, kadangi pramonės įmonių statyba užmiestyje netrukdė gyvenamųjų rajonų ir ir kitų socialinės paskirties objektų statybai. Pramoninių mazgų kūrimas leido sovietinei Lietuvos valdžiai sustiprinti ir išplėsti ministerijų veiklos koordinatoriaus vaidmenį. Formuojant pramoninį mazgą LSSR vyriausybė įgaliodavo sąjunginio, sąjunginio- respublikinio ir respublikinio pavaldumo įmones finansuoti bendrų komunikacijos ir inžinerinių tinklų tiesimą, elektros pastočių, katilinių ar valymo įrenginių statybą. Sąjunginės ministerijos nebuvo itin suinteresuotos statyti savo įmones naujuose pramoniniuose mazguose, o siekė plėsti jau esančias gamyklas, nes naujų statybai reikėjo daugiau kapitalinių investicijų, įskaitant ir išlaidas bendrai naudojamiems objektams.
Ekonominio nacionalizmo aiškaus pasireiškimo forma buvo LSSR valdžios siekis gaminti Lietuvoje galutinį “lietuvišką“ produktą, o ne komplektuojančias detales gamyboms kitose respublikose. Galutinis produktas sovietinėje komandinėje sistemoje buvo labiau vertinamas ir sureikšminamas. Visos sovietinės respublikos stengėsi, kad TSKP suvažiavimų direktyvose būtų įvardijama kuo daugiau jų gaminamų konkrečių galutinių produktų. Šiems gaminiams buvo skiriama daugiau dėmesio nors ir buvo didesnė atsakomybė už įvardytų direktyvose gaminių planų vykdymą. Tačiau siekis gaminti galutinį produktą tik dalinai gali būti paaiškintas noru akivaizdžiau pademonstruoti SSRS valdžiai respublikos ekonominius laimėjimus ir pasipuikuoti tokiais laimėjimais “socialistiniame lenktyniavime” su kitomis respublikomis. Tuo labiau, kad komunistinės ideologijos cenzoriai LSSR ekonominių laimėjimų tarp kitų respublikų aktyvesnę reklamą laikė ideologiškai žalinga ir šių laimėjimų tarprespublikinių palyginimų viešas propogavimas buvo griežtai ribojamas. Ekonomikos plėtros sekmė, ūkinių laimėjimų įvertinimai, nors ir buvo labai svarbūs nacionalinio pasididžiavimo momentai, viešai buvo vengiami akcentuoto. LKP CK plenumų medžiagos projektuose buvo išbraukiami teiginiai apie planuojamą didesnį respublikos pramonės augimą negu vidutiniškai SSRS, apie respublikoje vidutiniškai vienam gyventojui pagamintų gaminių apimtis, ženkliai viršijant SSRS vidutinį gamybos lygį ir pan.
LSSR ūkį racionaliai administruojanti nomenklatūra suprato, kad prioritetas galutinio, o ne tarpinio produkto gamyboms krašto ūkio struktūroje leidžia sukurti didesnę nacionalinio produkto pridėtinę vertę. Kompleksiškai plėtojamas krašto ūkis turėjo apimti, pirmiausia, tokių galutinių produktų gamybas, kurios geriausiai atsižvelgia į specifines respublikos sąlygas. Didžiausia pridėtinė vertė sukuriama gamybos vertikaliose grandinėse, kurios susieja tarpusavyje vietinių žaliavų gavybą, tarpines ju perdirbimo gamybas ir galutinio produkto vietinių žaliavų pagrindu gamybą. Vertikalių gamybos grandinių formavimo strategija strateginio valdymo teorijoje vadinama vertikalios integracijos strategija. Tokios strategijos taikymo Lietuvoje tipišku pavyzdžiu yra linininkystės žemės ūkyje, pirminio linų apdirbimo, lininių verpalų, audinių, rūbų siuvimo ir dailės bei kitokios paskirties lininių dirbinių gamybos grandinė. Vertikalios integracijos strategija galėjo būti racionaliai pritaikyta ir atvežtinių iš kitų respublikų žaliavų pagrindu. Formuojant racionalią krašto ūkio struktūrą, prioritetinėmis strategine prasme laikytos mokslui ir aukštos kvalifikacijos darbui imlių galutinio produkto vertikalios gamybos grandinės, kurios reikalauja mažiau atvežtinių iš kitų respublikų energetinių ir materialinių išteklių. Archyviniai šaltiniai liudija ir nesekmes, kai LSSR valdžiai nepavykdavo įtikinti SSRS valdžią galutinio produkto gamybos Lietuvoje tikslingumu. 8-ajame dešimtmetyje daug pastangų buvo įdėta įtikinėjant Maskvos institucijas motociklų (sunkiųjų mopedų) gamybos tikslingumu Šiauliuose. Daugkartiniai raštai ir įtikinėjimai nepadėjo įgyvendinti LSSR nomenklatūrai idėją gaminti lietuviškus motociklus, panašiai kaip ir 6-ajame dešimtmetyje nepavyko realizuoti inciatyvą gaminti lietuviškus automobilius. Nepavyko išvengti SSRS ministerijų inicijuojamos masinės gamybos detalių, skirtų ne respublikoje gaminamų galutinių gaminių komplektavimui (tipiškas tokios gamybos pavyzdys buvo sovietinės pramonės gigantas Lietuvoje- Vilniaus kuro aparatūros gamykla).
Antroje 7-ojo dešimtmečio pusėje sovietinės Lietuvos nomenklatūros svarbiu strateginiu prioritetu tapo respublikinių teritorinių sąjunginio pavaldumo gamyklų susivienijimų steigimas. Ši strategija strateginio valdymo teorijoje vadinama horizontalios integracijos strategija. Susivienijimas turėjo tapti efektyvia priešpaskutine pakopa, jungiančia panašaus profilio įmones, perimamčia iš ministerijos operatyvinį valdymą, paliekančia ministerijos žinioje iš esmės tik strateginį valdymą. Tačiau nežiūrint ideologijos propaguoto gamybos stambinimo pranašumo, gamybiniai susivienijimai nebuvo itin efektyvūs. Sovietinės Lietuvos valdžia gamybinių susivienijimų steigimo bumą siekė panaudoti savo ūkinėms galioms stiprinti.
Sąjunginės ministerijos sau pavaldžioms įmonėms vadovavo per tarpines struktūras- vyriausiasias valdybas, kurios buvo išsidėsčiusios ne vienoje respublikoje ir mažai atsižvelgdavo į vietos valdžios nuomonę. Sovietinė Lietuvos valdžia siekė formuoti susivienijimus pagal teritorinį jų valdymo principą: į susivienijimą bandė apjungti esančias Lietuvoje visas tam tikros šakos įmones. Tokiu atveju susivienijimo vadovai buvo labiau priklausomi nuo respublikos valdžios, kuri turėjo įtakos skiriant susivienijimų generalinius direktorius bei kitus vadovaujančius kadrus. Iš didesnės ekonominės galios susivienijimų buvo galima tikėtis didesnių investicijų gamybai, socialinei infrastruktūrai plėsti, gyvenamosioms patalpoms statyti. Respublikos valdžiai pavyko tik iš dalies įgyvendinti gamybinių susivienijimų steigimo siekius. Nepaisant respublikos valdžios pastengų, sukurti staklių pramonės teritorinį susivienijimą sekėsi sunkiai. Buvo suformuotas ne vienas respublikinis, o mažesnio masto “Džeržinskio“ susivienijimas Kaune.
Įgyvendinant racionalios ūkio struktūros formavimo politiką buvo reikalinga krašto ūkį administruojančios lietuviškos nomenklatūros dvejopos pastangos. Pirma, reikėjo blokuoti SSRS ministerijų iniciatyvas steigti Lietuvoje naujas ir plėsti esamas įmones, kurios prieštarauja krašto ūkio struktūros racionalumo kriterijams. Lietuva sąjunginių ministerijų inicijuojamoms investicijoms buvo patraukli dėl darbo jėgos aukštos kvalifikacijos ir aukštesnės visuomeninės gamybos kultūros. Antra, iš Lietuvos pusės buvo būtini aktyvūs pasiūlymai ir pastangos apginant reikalingus kapitalinius įdėjimus ir materialinių išteklių fondus.
SSRS valdžia buvo delegavusi sovietinių respublikų vyriausybėms tam tikras teises, tarp kurių lietuviškai nomenklatūrai buvo palanki ir dažniausiai naudojama TSKP CK ir SSRS MT 1965 metų spalio 4d. nutarime numatyta galimybė peržiūrėti sąjunginių ministerijų joms pavaldžioms ministerijoms parengtus planus ir jų atžvilgiu teikti pasiūlymus SSRS MT ir Valstybiniam plano komitetui. Šios dvi sąjunginės valdžios institucijos sovietinėje ekonominėje sistemoje vykdė vyriausiojo arbitro funkciją ir respublikos valdžios teikiami šioms instucijoms siūlymai praktiškai prilygo reikalavimams, kad sąjunginės ministerijos koreguotų savo investicijų respublikoje planus. Prieš pradėdamos naujos įmonės statybą ar jau esamos plėtrą, sąjunginės ministerijos privalėjo gauti išankstinį respublikos MT pritarimą. Iš pirmo žvilgsnio žodžiai “teikti siūlymus” skambantys kaip labai ribota teisė, savo praktiniu turiniu buvo plačiu įgaliojimu.
Jeigu LSSR valdžia siekė sureikšminti TSKP CK ir SSRS MT 1965 metų spalio 4d. nutarimą, SSRS ministerijos tam tikrą laikė neteikė jam didelės svarbos ir ieškojo būdų, kaip šį nutarimą apeiti arba išvengti būtinybės gauti respublikos sutikimą. Turėjo praeiti tam tikras laikotarpis, kad nusistovėtų sąjunginio ir respublikinio lygių institucinių galių pusiausvyra ir sąjunginės ministerijos pripažintų respublikos teisę peržiūrėti jų investicinius ketinimus. Respublikos teisės peržiūrėti SSRS ministerijų investicinius planus praktika formavosi skrupulingai ir net ambicingai prižiūrint LSSR MT ir VPK. Siekdama realizuoti šią teisę respublikos valdžia imdavosi ir preventyvių veiksmų. Minėtame 1965 m. nutarime SSRS ministerijos nebuvo tiesiogiai įpareigotos supažindinti LSSR valdžią su jos rengiamu SSRS MT nutarimo projektu, net jei šis nutarimas lietė konkrečias Lietuvos teritorijoje esančias sąjunginio pavaldumo įmones. Susipažinti su projektu ir prašyti pateikti respublikos valdžios pastabas galėjo sąjunginė centrinė valdžia.
Iš ankstesnės patirties žinodama, kad sunku yra užginčyti jau priimtus SSRS MT nutarimus, LSSR valdžia reikalavo, kad SSRS ministerijos iš anksto derintų su ja naujų įmonių statybos ar jau esamų plėtros sprendimus Lietuvos teritorijoje, kurie įteisinami ir SSRS MT, ir pačių ministerijų nutarimais. Todėl kildavo tam tikra trintis ar net konfliktai, kai SSRS ministerijos buvo linkusios sumenkinti šią respublikos teisę ir laikyti ją papraščiausiu biurokratiniu formalumu. LSSR MT neretai apskųsdavo nesuderintas su ja sąjunginių ministerijų sprendimus SSRS MT ir VPK. Sąjunginių ministerijų vengimas derinti naujų įmonių statybos ar jau esamų plėtros sprendimus Lietuvos teritorijoje su respublikos valdžia, iškilę tarpusavio konfliktai vertė LSSR valdžią labiau sukonkretinti šią derinimo teisę, mažinant galimybes skirtingoms šios teisės interpretacijoms.
Nors sprendimų sąjunginiu lygmeniu suderinimo teisę LSSR valdžia laikė labai svarbia ir neginčijama, konfliktai dėl leidimų naujoms įmonėms statyti ir esamoms plėstis pasireiškė ne tik 7-ajame dešimtmetyje, bet ir vėlėsniu sovietmečio laikotarpiu. Respublikos valdžios teisė peržiūrėti SSRS ministerijų rengiamus kapitalinės statybos planus 1965 m. SSRS MT nutarime suformuluota kaip sūlymų teikimas, todėl LSSR valdžia privalėjo įrodyti savo pozicijos pagrįstumą ne tik sąjunginėms ministerijoms, bet ir aukščiausiajai SSRS valdžiai. Rengiant neigiamus atsakymus sąjunginėms ministerijoms LSSR Valstybinis plano komitetas tvirtai taikė ir gynė du svarbiausius argumentus: darbo jėgos respublikoje trūkumas; statybinių organizacjų, galinčių vykdyti ministerijos prašomos įmonės statybos ar plėtimo darbus, užimtumas. Suprantama, kad tokią argumentaciją atkaliai stengėsi paneigti sąjunginės ministerijos, bet kartais jų interesams talkindavo LKP CK ir LSSR MT aparato kai kurie funcionieriai.
Kai kuriuose šiuolaikiniuose sovietinio laikotarpio Lietuvoje tyrimų darbuose formuluojama nuostata, kad LSSR valdžia mažai galėjo įtakoti krašto ūkio struktūros raidą, kadangi, jų nuomone, respublikos valdžia neturėjo įtakos ne tik sąjunginio pavaldumo ekonomikos šakoms, bet ir mažai kontroliavo sąjunginio-respublikinio ir net respublikinio pavaldumo krašto ūkį. Tačiau nesusaistyti su siauriais ideologiniais kriterijais darbai, kurie remiasi gilesne istorinių šaltinių analize, nepatvirtina panašių tvirtinimų. Suprantama, kad buvo visa eilė reikšmingų politinių aplinkybių- SSRS ekonominė politika, sąjunginių ministerijų žinybiniai interesai-, neleidę iki galo įgyvendinti respublikos iniciatyvų ir programų. Tačiau šalia politinių aplinkybių veikė sovietinės ekonominės sistemos ir tam tikrų geografinių aplinkybių sąlygoti pozityvūs veiksniai, kurie suteikdavo nemažas lietuviškai nomenklatūrai laviravimo galimybes nacionalinių ekonominių interesų realizavimui.
Svarbi aplinkybė buvo tai, kad lietuviškos nomenklatūros strateginis prioritetas maksimizuoti sukuriamo nacionalinio produkto pridėtinę vertę derinosi su visos SSRS ekonominės naudos ir ekonominių sąnaudų subalansavimo būtinumo interesu. Dėl šio prioriteto lietuvišką nomenklatūrą negalima buvo apkaltinti vietininkiškumu, nes efektyvaus vietinių gamtinių išteklių ir darbo jėgos panaudojimo, mokslo ir techninės pažangos spartinimo, perėjimo nuo ekstensyvaus prie intensyvaus ekonominio augimo argumentai neprieštaravimo sovietinio ekonominio mąstymo logikai ir skambėjo įtikinamai ir valstybiškai. LSSR valdžia turėjo galimybę savo svabiausią strateginį tikslą grįsti SSRS ūkinio tikslingumo principu. Savaime suprantama, kad ideologinio korektiškumo ir politinio atsargumo sumetimais nacionalinis interesas išvengti krašto ūkiui SSRS ekonominio išlaikytinio etiketės viešai negalėjo būti deklaruojamas. Tačiau respublikos ekonomistai mokslininkai, planuotojai ir statistikai praktikai bent paskutinius tris sovietmečio dešimtmečius akylai stebėjo LSSR situaciją šiuo aspektu, panaudodami specialų ekonominės analizės instrumentarijų- tarpšakinį balansą, įvežimo ir išvežimo balansą. Šių balansų skaičių neigiamą saldo kai kuriais metais nulemdavo aiškiai Lietuvos nenaudai deformuota SSRS planinės kainodaros sistema: SSRS valdžia, siekdama sureikšminti sunkiosios pramonės produkcijos svarbą, buvo nustačiusi šiai produkcijai gerokai padidintas kainas, lyginant su vartojimui skirtų prekių, ypač maisto ir lengvosios pramonės kainomis.
LSSR valdžios siekiui riboti sunkiosios pramonės plėtrą palanki buvo tinkamų gamtinių išteklių (geležies rūdos, spalvotųjų metalų ir kitų iškasenų) stoka. Lietuvos gamtiniai ištekliai buvo palankūs vystyti sąjunginio-respublikinio ir respublikinio pavaldumo statybinių medžiagų, medžio apdirbimo, lengvosios ir maisto pramonės šakoms. Sunkiosios pramonės plėtrą Lietuvoje įtakojo pasaulinės ekonomikos situacija. Pavyzdžiui, 8-ojo dešimtmečio pasaulinės energetinės krizės sąlygomis išaugus naftos produktų kainoms, SSRS valdžia pagrindinį investicijų sunkiąjai pramonei srautą nukreipė rytinių žaliavų rajonų įsisisavinimui ir sąjunginių ministerijų investicijų į Lietuvą aktyvumas sumažėjo. Kadangi su nedidele teritorija ir mažu gyventojų skaičiumi LSSR poveikis visos SSRS ekonomikos raidai buvo nedidelis, atsirado daugiau vietos lobistinei veiklai, galimybė siekti daugiau (arba, priešingai, mažiau) kapitalinių įdėjimų ar materialinių išteklių sunkiąjai pramonei. Nors didžiųjų respublikų funkcionierių galia ir galimybės daryti poveikį centrinėms valdžios institucijoms buvo didesnės, LSSR atstovų lobistinė veikla buvo mažiau pastebima, nes krašto ūkio poreikiai, lyginant su Rusijos ar Ukrainos respublikomis buvo mažyčiai. Įsiminė vieno LSSR VPK ilgamečio darbuotojo pasakojimas, kaip, laukiant priėmimo pas SSRS VPK funkcionierių su paraiška kapitaliniams įdėjimams, atvykusius su tokio pat turinio paraiška Rusijos RSFSR atstovus nustebino lietuviško poreikio dydis. Sekė jumoro forma pateiktas pasiūlymas- “Užleiskite eilę mums ir grįžkite į Vilnių. Kapitalinius įdėjimus, prilygstančius rusiško poreikio skaičiaus ketvirtam-penktam ženklui po kablelio, dovanosime jums RSFSR skirto fondo sąskaita”
Net ir sovietinio laikotarpio aktualijų požiūriu LSSR ūkio struktūrai buvo būdingi akivaizdūs trūkumai. Penelyg didelė į Lietuvos pramonę investuotų lėšų dalis buvo primesta respublikai SSRS militariniais tikslais. Sąjunginių ministerijų primestos pramonės įmonės padidino krašto ūkio priklausomybę nuo SSRS kapitalinių įdėjimų ir ypač nuo žaliavų ir energetinių išteklių. Spartūs pramonės augimo tempai Lietuvoje buvo pasiekti daugiausia plėtojant gamybos priemonių gamybą. Plataus vartojimo reikmenų pramonė netenkino gyventojų poreikių nei, kiekybės, nei kokybės, nei asortimento atžvilgiu. Daug lengvosios ir maisto pramonės gaminių buvo išvežma į Maskvą, Leningradą, kitas sovietines respublikas. Vartojimo prekių fondus skirstant centralizuotai, Lietuvos rinkai buvo skiriama per mažai maisto ir pramonės prekių. LSSR vadovybė kritikavo tokią padėtį, bet iš esmės nieko negalėjo pakeisti. Vis dėl to Lietuvos parduotuvėse visada buvo pagrindinių maisto produktų ir lengvosios pramonės gaminių. Į Vilnių kasdien važiuodavo apsipirkti gretimos Baltarusijos gyventojai, o iš SSRS atvykę turistai išvešdavo ir išsiųsdavo paštu nemažą kiekį produkcijos.
Atrodytų, kad atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio aktualijų požiūriu LSSR ūkio struktūros atitikimą šiandieniniams krašto ūkio nacionaliniams intersamas aiškiausiai galėtų atskleisti sovietinio laikotarpio svarbiausių pramoninių statybų likimas. Didelė šių statybų dalis suiro natūraliai fiziškai arba buvo sugriauta Lietuvos ūkiui atsiskiriant nuo TSRS ekonomikos ir planiniam ūkiui transformuojantis į rinkos ekonomiką. LSSR ūkį administravusios sovietinės nomenklatūros nuopelnus šių dienų Lietuvos ūkiui tik dalinai prasminga sieti su palyginti nedidele išlikusių ir veikiančių sovietinių statybų dalimi. Hipotetiškai samprotaujant, gal ir galima daryti prielaidą, kad išlikusi sovietinio ūkio dalis po transformacijos būtų ženkliai didesnė, jeigu plėtodama ūki LSSR valdžia būtų mažiau skyrusi dėmesį esamai sovietinei realybei, o būsimai vėl nepriklausomos Lietuvos vizijai. Tik akivaizdu, kad Maskva “prolietuvišką” nomenklatūrą, vykdžiusią tokio autarkijos lygio politiką, nedvejodama ir per trumpą laiką būtų pakeitusi “prorusiška” (o tiksliau, “rusiška”) nomenklatūra.
Šiandien Lietuvoje tebeliepsnoja ideologinis disputas tarp stovyklų su skirtingais lozungais: “Mes pastatėme, Jūs sugriovėte!” ir “Mes sugriovėme, Jūs ne tai pastatėtė!”. Gali susidaryti pirmasis klaidingas įspūdis, kad abiejų stovyklų lozungai pagal savo turinį yra kategoriškai prieštaraujantys vienas kitam. Tačiau reali tikrovė pavirtina, kad net abi pusės yra teisios, jeigu atsisakytų kategoriškos išankstinės nuostatos, kad tik jos vienos susikurtas mitas yra nenuginčyjamas. Akivaizdu, kad sovietinės Lietuvos planinio ūkio transformacija į suverenios Lietuvos rinkos ekonomiką negalėjo apsieiti sugriovimų, o visos sovietinio laikotarpio statybos nebuvo beprasmės. Šalių ginčai, kuri yra teisesnė, nėra ir negali būti produktyviai išspręsti, kol moksliniais, o ne siaurai ideologiniais kriterijais remiantis nebus išanalizuotas sugriovimų mastas po sovietinės Lietuvos planinio ūkio transformacijos į suverenios Lietuvos rinkos ekonomiką ir gauti pagrįsti vertinimai, kokia dalimi ir kokiais būdais tuos sugriovimus buvo galima išvengti arba juos sumažinti.
Kolektyvinėje monografijoje “Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija“ pernelyg primityviai sureikšminamos korupcijos apraiškos, teigiant, kad “siekiant centralizuotai skiriamų fondų, į Maskvą valdininkams buvo vežami kyšiai, vadinamosios lauktuvės (mėsos gaminiai, gėrimai ir pan.)”. Nežinau, kokios faktinės informacijos pagrindu tvirtinimo autoriai galėtų kategoriškai patvirtinti kyšių ir vadinamųjų lauktuvių LSSR funkcionierių komandiruotėse į Maskvą didelio masto tikroviškumą, nors atskiri tokio Maskvos funcionierių pamaloninimo atvejai ir tikėtini. Man pačiam, daugybę kartų komandiruočių Maskvoje bendravusiam su LSSR VPK darbuotojais, tvirtinimai apie kyšių ir lauktuvių vežimo SSRS VPK funkcionieriams ilgametę tradiciją skamba absurdiškai.
SSRS VPK (o taip pat SSRS ministerijų) Lietuvai centralizuotai skiriamus kapitalinių įdėjimų ir materialinių išteklių fondus nulemdavo derybų su funkcionieriais Maskvoje sekmė, kuriai pasitarnaudavo draugiški ilgalaikiai kontaktai. Daugybę metų bendravusiam su LSSR VPK darbuotojais, man labai primityvi atrodo prielaida, kad ilgalaikiai draugiški SSRS VPK ir LSSR VPK funkcionierių kontaktai galėjo susiklostyti į “Maskvą valdininkams vežamų kyšių, vadinamųjų lauktuvių (mėsos gaminiai, gėrimai ir pan.)” pagrindu. Aš nežinau nei vieno tokias “lauktuves” patvirtinančio konkretaus fakto, tačiau taip pat negaliu ir argumentuotai paneigti atskirų korupcijos atvejų galimybę. Abejones dėl tokių faktų masiškumo man taip pat išsakė buvęs VPK pirmininko pavaduotojas A. Jovarauskas daugkartiniuose pokalbiuose šios knygos rašymo metu. Mūsų abiejų nuomonės sutapo, kad ilgalaikiams draugiškiems SSRS VPK ir LSSR VPK funkcionierių kontaktams pasitarnavo formalus ir neformalus bendravimas daugkartinių tarnybinių komandiruočių į Maskvą ir į Lietuvą metu. Susiklostė tradicija iš Maskvos į Lietuvą atvykusius įtakingesnius funkcionierius laisvalaikiu po formalių susitikimų pamaloninti pažintinėmis ekskursijomis po kraštą ir pavaišinti restoranuose ar suomiškoje pirtyje. Neretai sąjunginių žinybų įtakingi funkcinierių priėmimai (suprantama, su pavaišinimu) vykdavo Maskvoje Vorovskio gatvėje esančiame LSSR MT Nuolatinėje atstovybės prie SSRS MT pastate. Paminėsiu A. Jovarausko man papasakotus tik du įdomesnius neformalaus bendravimo su Maskvos funkcionieriais pavyzdžius.
Vyresnio amažiaus skaitytojas tikriausiai dar prisimena Alytuje gaminamus šaldytuvus su mediniu korpusu. Siekiant pereiti prie Alytaus šaldytuvų su metaliniu korpusu gamybos respublikai buvo reikalingi nemaži metalinės skardos kiekiai. Respublikos oficialų prašymą skirti papildomą metalinės skardos fondą šaldytuvų su metaliniu korpusu gamybai SSRS VPK keletą kartų nepatenkino. Buvo nuspręsta LSSR MT Nuolatinėje atstovybėje prie SSRS MT Maskvoje surengti šaldytuvo su metaliniu korpusu bandomojo eksponato prezentaciją, į kurią šalia kitų įtakingų Maskvos funkcionierių buvo pakviestas SSRS VPK pirmininkas N. Baibakovas. Kad prezentacija atrodytų įspūdingiau, LSSR VPK pirmininko A. Drobnio pasiūlymu šaldytuvas buvo pripildytas geriausiais lietuviškos maisto pramonės produkcijos pavyzdžiais. “Eksponatas” padarė tokį didelį įspūdį N. Baibakovui, kad jis pasiūlė pademonstruoti jį SSRS MT pirmininkui A. Kosyginui ir tokio lygmens prezentacijai “eksponatą” teko pergabenti į SSRS VPK pastatą. Nekamantinėjau A. Jovarausko apie tolimesnį “eksponato” likimą, tik spėju, kad į Lietuvą pargabentas atgal jis nebuvo. Sėkminga prezentacija užtikrino, kad respublikai buvo skirtas papildomas metalinės skardos fondas šaldytuvų su metaliniu korpusu gamybai. Manau, kad šią prezentaciją tikrai nederėtų priskirti “kyšiui, vadinamosioms lauktuvėms (mėsos gaminiai, gėrimai ir pan.)” N. Baibakovui ir A.Kosyginui bei jų pavaldiniams.
Teko girdėti apie atvejus, kad kai kurie į Lietuvą atvykę Maskvos funkcionieriai patys išreikšdavo pageidavimus dėl “lauktuvių”. LSSR VPK pirmininko pavaduotojas A. Jovarauskas prisimena SSRS Staklių gamybos pramonės ministro pavaduotojo atvykimą į Lietuvą, kai jam, pasitikus ir palydėjus į viešbutį svečią, raštu buvo išvardintos “lauktuvės”, kurių pageidauja pats svečias, jo žmona, vaikai ir uošvė. Sukviesti susitikimui su svečiu stakles gaminančių įmonių direktoriai pasipiktino jo įžulumu ir nusprendė ignoruoti pageidavimą. Pamatęs atvykusį į viešbutį išlydėti A. Jovarauską be “lauktuvių” paketų, svečias tiek susinervino, kad traukinio vagone net užsirūkė pasiūlytą cigaretę, nors visos kelionės Lietuvoje metu skelbėsi nerūkančiu. A. Jovarauskas prisimena, kad visi vėlesnieji jo prašymai asmeniniam priėmimui buvo atmesti, pasiteisinant ministro pavaduotojo dideliu užimtumu. Jau anksčiau minėjau, kad LSSR nacionalinių ekonominių interesų leistinumo lygį ribodavo sovietinės imperijos ekonominės sistemos prigimties apspręstas Centro Maskvoje ir jo vietininko Lietuvoje santykis. Iš respublikos į centrą Maskvoje buvo perduodami planinių užduočių projektai, paraiškos materialiniams ir finansiniams ištekliams, kurie reikalingi šių užduočių įgyvendinimui, duomenys apie planų vykdymo eigą. Iš centro Maskvoje į respubliką buvo perduodamos partvirtintos planinės užduotys ir skirti materialinių ir finansinių išteklių fondai, kuriuos pavykdavo apginti po ilgų ir varginančių derybų Maskvos institucijoje. LSSR ūkio plėtros faktinius rezultatus lemiamu mastu nulemdavo tai, kiek sėkmingos ar nesėkmingos būdavo derybos Maskvoje apginant planinių užduočių realumą ir joms vykdyti reikalingų išteklių pakankamumą.
Metinio respublikos liaudies ūkio vystymo plano projektas, kurį parengdavo LSSR VPK pagal vieningą visoms sovietinėms respublikoms planinių rodiklių ir planavimo dokumentacijos formų sistemą, buvo pristatomas į SSRS VPK. Planiniai tvirtinamieji ir skaičiuojamiji rodikliai atspindėdavo konkrečias planines užduotis ir joms pagrįsti būtinus skaičiavimus. Derinant metinį planą SSRS VPK, sąjunginės ministerijose ir kitose žinybose dalyvaudavo LSSR VPK ir ministerijų specialistų brigados. Derinimų dalyvių liudijimu virš 20 tomų pilname metinio plano projekto dokumente pateikti planines užduotis pagrindžiantys skaičiavimai didesnės svarbos neturėjo. Derinimas praktiškai virsdavo derybomis, kuriose respublikos atstovai gynė poziciją “mažesnės planinės užduotys- didesni finansinių ir materialinių išteklių fondai”, o centras atstovavo priešingą poziciją “didesnės planinės užduotys- mažesni finansinių ir materialinių išteklių fondai”.
Dvipusiame argumentacijos žaidime respublikos atstovų argumentams buvo priešpastatomi Centro atstovų kontrargumentai. Kartais Centro išankstinė nuostata būdavo tiek nepajudinama, kad jokia respublikos atstovo argumentacija negalėdavo jos pakeisti. Tačiau neretai ir Centro atstovas nusileisdavo, kai nesugebėdavo pateikti respublikos atstovui tinkamo kontrargumento. Įsiminė LSSR VPK darbuotojų pasakojimai apie sėkmingų derybų atvejus, kai Centro atstovus įtikindavo net kurioziniai argumentai. Pavyzdžiui, vienose derybose ginant respublikos aliuminio metinio fondo paraišką, LSSR VPK pirmininko pavaduotojas P. Dragelis po daugybės atmestų argumentų, pateikia sekantį: “ Bet Lietuvoje vyrauja šiaurės vakarų vėjai”. Centro atstovas, ilgokai apmąstęs šį “svarų argumentą”, nelauktai pripažino respublikos paraiškos pagrįstumą. Grįžtantiems po derybų dalyviams P. Dragelis paaiškino, kad išsakė atsitiktinai pirmą galvon šovusį, nors ir beprasmį, argumentą, nes matė, kad, nepateikus jokio argumento, derybos bus pralaimėtos. Supratęs, kad nesugebės argumentuoti, jog nėra tampresnio priežastinio ryšio tarp respublikos aliuminio poreikių ir vyraujančios vėjo krypties Lietuvoje, Centro atstovas nusprendė derybose nusileisti.
Šaltiniai
- Aleksandras Vasiliauskas. Sovietinė Lietuvos industrializacija: strateginiai sprendimai ir jiems įtaką dariusios asmenybės. Knyga Lietuvai ir pasauliui. Vilnius. 2016. – 116 p.
| Autorius: Aleksandras Vasiliauskas |