Aleksandras Vasiliauskas. Sovietinė Lietuvos industrializacija. Lietuvos visuomenės totalinė sovietinė kontrolė
| ←Vadovavimas ir partinė konrolė iš Maskvos LSSR pramonės plėtrai | Prof., LMA akademikas Aleksandras Vasiliauskas. Sovietinė Lietuvos industrializacija: strateginiai sprendimai ir jiems įtaką dariusios asmenybės. Lietuvos visuomenės totalinė sovietinė kontrolė. |
Nomenklatūra - partinės įtakos kadrams forma→ |
Lietuvos visuomenės totalinė sovietinė kontrolė
LSSR valstybės ir jos ūkio valdymo sistemos svarbiausia ir sudėtingiausia valdymo funkcija buvo visuomenės- Lietuvos teritorijoje gyvenančių žmonių bendruomenės- totalinė kontrolė dviem aspektais. Pirma, ūkinių subjektų (pramonės įmonių, kolūkių ir tarybinių ūkių, statybos, transporto, prekybos ir kt. organizacijų) dirbančių žmonių kolektyvų veiklos kontrolė, nustatant materialines gėrybių ir paslaugų gamybos valstybinius planus ir kontroliuojant jų įgyvendinimą. Antra, visuomenės raidos ideologinių, socialinių ir politinių tikslų formulavimas ir jų įgyvendinimo kontrolė. Net tik tiesiogiai krašto ūkį valdančios valstybės institucijos turėjo krūvį abiem valstybinės visuomenės kontrolės aspektais. Sovietinė ideologija net pramonės (ir visų kitų ūkio šakų) įmonę traktuodavo kaip socialistinės visuomenės lastelę, kurioje derinama ir ekonominė ir ideologinė funkcijos.
Grynai ekonominiu aspektu žmonių (demografiniai) ištekliai yra darbo jėgos ir specialistų šaltinis materialinės gamybos sektoriui (pramonė, žemės ūkis, statyba, transportas ir kt.) ir negamybiniam sektoriui (sveikatos apsauga, kultūra, švietimas, mokslas, valstybės valdymas ir kt.). Iš kitos pusės krašto gyventojai yra įmonių pagamintų produktų ir jų bei negamybinio profilio organizacijų suteiktų paslaugų vartotojai. Šia prasme gyventojai iškelia savo poreikius, nusakomus kiekybiniais rodikliais ir kokybinėmis charakteristikomis. Pagal tų poreikių tenkinimo lygį, visuomenė ir atskiri žmonės vertina ne tik atskirų ūkio grandžių veiklos rezultatus ir efektyvumą, bet ūkio valdymo visos sistemos ir jos vadovų veiklą. Antrojo pasaulinio karo metais ir pokario laikotarpiu Lietuva patyrė didžiulių demografinių nuostolių, iš esmės pasikeitė kiekybinė ir kokybinė jos gyventojų sudėtis. 1941 metų pradžioje SSRS ir Vokietijos vyriausybės Maskvoje pasirašė susitarimą dėl Vokietijos piliečių bei vokiečių tautybės asmenų perkėlimo iš LSSR į Vokietiją, o lietuvos piliečių bei lietuvių, rusų ir balatarusių tautybių gyventojų – iš Vokietijos į Lietuvą. Pagal šį susitarimą tarp Lietuvą palikusiųjų buvo ir tūkstančiai vokiečiais užsirašiusių lietuvių, kurie gelbėjosi nuo sovietų teroro. Iš Vokietijos ir vokiečių okupuoto Suvalkų krašto į Lietuvą atvyko gyventi apie 21 tūkst. asmenų, tarp kurių šiek tiek daugiau negu pusė buvo lietuviai. 1940-1941 metais buvo išvežti į Rusiją kaip kaliniai ir tremtiniai apie 22 tūkst. Lietuvos gyventojų. Bendras Lietuvos gyventojų skaičius per pirmąjį sovietmetį sumažėjo 20-30 tūkst. žmonių. Labai daug gyventojų Lietuva neteko nacių okupacijos metais: buvo sunaikinti beveik visi žydai, iš viso apie 200 tūkst. žmonių, veveik 50-100 tūkst. žmonių žuvo frontuose ir kaip civiliai gyventojai, baigiantis karui nemažai Lietuvos Lietuvos gyventojų, prievarta išvežtų darbams, pasitraukusių nuo fronto arba nuo sovietinio teroro, atsidūrė Vakarų Vokietijoje. Vertinama, kad Lietuva neteko karo metais apie 0,5 mln. (17%) visų savo gyventojų. LSSR staistikos valdybos duomenimis 1945 metais Lietuva turėjo 2,5 mln. gyventojų.
Lietuvos gyventojų skaičius mažėjo ir pasibaigus karui. LSSR atstovo evakuacijai žiniomis per 1945-1946 metais vykusią lenkų repatriaciją į Lenkiją iš viso išvažiavo 172,8 tūkst. asmenų: 88,9 tūkst. – iš Vilniaus (80% visų miesto gyventojų), 42,6 tūkst.- iš Vilniaus apskrities, 16,8 tūkst. – Trakų apskrities, 13,9 tūkst. – iš Švenčionių apskrities, 10,4 tūkst. iš kitų apskričių. Vilnijoje buvo likę beveik 9 tūkst. tuščių žemės ūkių. LSSR labai varžė išvykimą iš Vilnijai nepriklausiusių Lietuvos teritorijų. Vertinama, kad 1940-1941, 1944-1947, 1957-1960 metais repatrijavo arba pasitraukė iš Lietuvos apie 496 tūkst Lietuvos gyventojų- lietuvių, lenkų, vokiečių “klaipėdiečių”. Tačiau labiausiai pokario laikotarpiu Lietuvą praretino sovietų valdžios represijos: 1944-1953 metais iš respublikos buvo išvežtą į SSRS apie 250 tūkst. žmonių, o kartu su 1940-1941 metų išvežtaisiais tai sudaro apie 275 tūkst. žmonių. Lietuvoje ir už jos ribų (lageriuose ir temtyje) žuvo araba buvo nužudyta apie 100 tūkst. lietuvių. Apie 34 tūkst. - partizanų, vietinių malšintojų ir civilių gyventojų gyvybių - nusinešė partizaninis karas.
Klaipėdos krašto vokiečių evakuacija 1944 metais ir Vilnijos lenkų repatrijacija 1945-1945 metais sudarė palankias sąlygas lietuviams įsitvirtinti savo rytinėse ir vakarinėse žemėse. Tačiau ši istorinė galimybė buvo išnaudota tik dalinai. LKP(b) CK ir Lietuvos Komisarų sprendimais visų apskričių valdžia buvo įpareigota pasiųsti į Vilniaus miestą ir Klaipėdos kraštą nustatytą darbingų žmonių skaičių. Pusėtinų rezultatų apgyvendinat lietuviais buvo pasiekta Klaipėdos krašte, kurio tuščiose žemės ūkiuose iki 1947 metų įsikūrė 6,6 tūkst. šeimų iš Tauragės, Kretingos, Telšių ir kitų Žemaitijos apskričių. Tačiau į M. Gedvilo kreipimąsį į J. Staliną, prašant leidimo perkelti kitų Lietuvos apskričių valstiečius į tuščius Vilnijos ūkius, buvo gautas neigiamas atsakymas. Taip pat valdžiai kur kas blogiau sekėsi apgyvendinti ištuštėjusius sostinę ir uostamiestį. Ištuštėję miestai ir Vilnijos kaimo vietovės buvo apgyvendinamos iš esmės stichiškai ir daugiausia nevietiniais gyventojais. Prie respublikos miestų, ypač Vilniaus ir Klaipėdos, surusinimo prisidėjo pokario metais vykęs Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities apgyvendinimas. Į Lietuvą 1945-1950 metais iš kitos SSRS teritorijos, dagiausia iš šiaurės vakarinių Rusijos sričių ir Baltarusijos, atvyko gyventi apie 130 tūkst. žmonių.
Po visų demografinių pokyčių vertinama, kad Lietuvoje 1951 metais LSSR turėjos 2,3 mln. gyventojų. 1959 metais įvykusio pirmojo po karo visuotinio gyventojų surašymo duomenimis LSSR teritorijoje gyveno apie 2,7 mln. gyventojų, t.y. apie 10% mažiau negu 1941 metų pradžioje. Kitose SSRS respublikose, surašymo duomenimis, gyveno 175 tūkst. lietuvių: 108,6 tūkst.- Rusijoje, 32,4 tūkst.- Latvijoje, 12,1 tūkst. - Kazachijoje, 8,9 tūkst.- Ukrainoje, 8,4 tūkst.- Baltarusijoje. Tautinė gyventojų sudėtis 1959 metais Lietuvoje jau buvo nusistovėjusi ir su nedideliais pokyčiais išliko iki sovietmečio pabaigos: 79,3%- lietuviai, 8,5%- lenkai, 8,5%- rusai, 0,9% - žydai, 2,9% - kitos tautybės. Daugiau negu pusė lietuvių 1959 metais gyveno absoliučioje daugumoje pagrindinių respublikos miestų: Vilnius - 33,6%, Kaunas - 82%, Klaipėda- 56,6%, Šiauliai - 81,6%, Panevėžys - 84,7%, Alytus- 86,3%, Marijampolė- 92,9%, Mažeikiai- 92,1%, Kėdainiai - 80,3%, Ukmergė - 81,0%, Tauragė- 92,2%, Drauskininkai- 44,2%, Palanga- 84,1%.
Ekonomiškai klestinčių šalių sparčiai ir stabiliai ūkio plėtrai svarbiausia sąlyga buvo ir tebėra visuomenės stabilumas. LSSR visuomenė negalėjo būti stabili jau vien todėl, kad sovietinės planinio ūkio sistemos būdingiausiu bruožu buvo chroniškas deficitas: visuomet trūko ir žmonių vartojimui skirtų prekių, ir joms gaminti efektyvesnės technikos ir technologinės įrangos, ir žaliavų, medžiagų ir komponenčių. Sovietinė ekonomika dėl chroniško deficito akivaizdžiai neįstengė patenkinti žmonių poreikių ir kuo toliau, tuo labiau didėjo žmonių nepasitenkinimas ir nepasitikėjimas ūkį valdančiomis institucijomis. Vis dėlto ekonomistai ir istorikai šiandien teigiamai tebevertina nemažos dalies socialistinio ūkio valdyme pasižymėjusių taip vadinamos sovietinės nomenklatūros atstovų už visuomenei ryškiai matomas, o ne demagogiškai deklaruojamas, pastangas ir gebėjimus daryti būtinus ir neatidėliotinus ūkinius sprendimus.
LTSR visuomenė negalėjo būti stabili dėl beveik ištisą pokario dešimtmetį vykusio pasipriešinimo antrinei sovietinei okupacijai Lietuvoje, kurio mastai buvo tokie dideli, kad sovietai turėjo skirti didžiules pajėgas jam palaužti. Buvo didinamas represinis aparatas, kuris veikė per visą stalininį laikotarpį naudodamas itin brutalius metodus (sušaudymus, kankinimus tardant, masinius trėmimus ir pan.). Represiniam aparatui išlaikyti ir jo baudžiamosioms operacijoms finansuoti Lietuvoje buvo reikalingi didžiuliai materialiniai ir finansiniai ištekliai, kuriuos reikėjo akumulioti apkraunant gyventojus sunkiais mokesčiais ir mažinant ūkio plėtrai skirtinas investicijas. Be to stengtasi demoralizuoti tautą, vis daugiau žmonių įtraukiant į sovietinės visuomenės ir valstybės kūrimą, jos ekonomino pagrindo užtikrinimui būtiną krašto ūkio organizavimą. Šie okupantų siekiai buvo lengviau įgyvendinami miestuose, nes, panaikinus privačią gamybą ir prekybą, valstybės sektorius buvo vienintelis darbdavys. Suvarius valstiečius į kolūkius, buvo sunaikintas ir jų sąlyginis nepriklausomumus.
Net ir nuslopinus partizaninį judėjimą ir ganėtinai “atskiedus” lietuvių visuomenę atvykusiais rusakalbiais bei aktyviais vietiniais kolobarantais, Lietuvos visuomenė visą likusį sovietinį laikotarpį nebuvo stabili. Silpnėjant partizanų laisvės kovoms ir supratus, kad tolimesnė ginkluota kova neturi perspektyvų ir net gresia fiziniam lietuvių tautos išlikimui, pradėta ieškoti naujų pasipriešinimo formų, kurios apibendrintai pavadintos pasyviąja rezistencija. Tai viešos politinio protesto akcijos, pogrindinių organizacijų veiklos, gimstantis disidentizmas (vieša komunistino režimo kritika, oponavimas valdžiai, siekis modernizuoti arba pakeisti esamą santvarką). Naujas antisovietinės veiklos tendencijas įtakojo politinės reformos pačioje SSRS, 1955 metų įvykiai Lenkijoje ir 1956 metų įvykiai Vengrijoje, 1968 metų įvykiai Čekoslovakijoje.
Suaktyvėja bažnyčios pasipriešinimas: pradėti organizuoti slapti kunigų susirinkimai, susikuria pogrindinė nelegali kunigų seminarija, pradedama leisti Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika”. Lietuvoje formavosi, veikė, buvo susekamos ir likviduojamos jaunimo pogrindinės organizacijos. 1975 metais Helsinkyje pasirašius Europos saugumo ir bendradarbiavimo Baigiamąjį aktą, susikuria Lietuvos Helsinkio grupė, radikaliausia neginkluoto pasipriešinimo organizacija- Lietuvos laisvės lyga. 1988 metais Mokslų akademijos salėje susirinkę mokslininkai, rašytojai, kitų intelektualių profesijų atstovai, aktyviausi jaunimo organizacijų nariai išrenka 35 žmonių gupę, pasivadinusią Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvine grupe, kurios pastangomis visos šalies mastu išplėstas ir organizuotas judėjimas atvedė prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo paskelbimo 1990 metų kovo 11 d.
Administruoti 2,5 mln. žmonių visuomenę pagal sovietinius standartus LSSR galėjo tik perėmusi vieningą SSRS respublikų administracinio suskirstymo sistemą. Išsiplėtusi nuo 56 tūkst. km2 1938 metais iki 65 tūkst. km2 1945 metais LSSR teritorija pirmą kartą istorijoje apėmė Vilnių ir Klaipėdą, bei tiesiogiai ribojosi SSRS kolonizuota Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritimi. Po karo LSSR administracinis suskirstymas buvo daug kartų keičiamas. 1940 metais respublikoje, apimant ir Klaipėdos kraštą, buvo 25 apskritys ir 267 valsčiai, 1947 metais apskričių skaičius padidėjo iki 37, valsčių- iki 320, kurie buvo padalinti į 2900 apylinkų. 1950 metais panaikinus apskritis ir valsčius, buvo sudaryti 87 rajonai, priklausantys Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Klaipėdos sritims. Toks smulkus suskirstymas buvo pritaikytas griežtesnei gyventojų kontrolei, ypač rezistencijos slopinimui ir žemės ūkio prievartinei kolektyvizacijai. Nuslopinus pasipriešinimą ir užbaigus kolektyvizaciją nusistovėjo iki sovietinio valdymo Lietuvoje pabaigos sutambintas LSSR administracinis suskirstymas: 44 kaimiški rajonai ir 11 respublikinio pavaldumo miestų, Vilnių ir Kauną kaip didžiausius miestus suskirstant į miesto rajonus.
Sovietinei ideologijai traktuojant visų ūkio šakų įmones kaip socialistinės visuomenės lasteles, kurioje derinamos ir ekonominė, ir ideologinė funkcijos, vidinis valdymas sovietinėje įmonėje turėjo savo specifinius bruožus, lyginant su įmonės valdymu rinkos ekonomikoje. Ideologinė valdymo sudedamoji svarbų vaidmenį lėmė įmonės partinei organizacijai ir jos valdymo organams: partinės organizacijos biurui ir komitetui (stambių įmonių skaitlingoms partinėms organizacijoms). Įmonių partinių organizacijų susirinkimų protokoluose galima aptikti nemažai viešajai sovietinei erdvei nebūdingos kritikos. Įmonės administracija ir partiniai vadovai privalėjo prižiūrėti, kad “vidinė demokratija” neperaugtų į polinius apibendrinimus ar kitokią nepasitenkinimo raišką. Ideologinei funkcija buvo keliamas svarbiausias uždavinys užtikrinti administracijos, inžinerijos ir darbininkijos harmoningus santykius ir savitarpio supratimo dvasią. Konfliktas įmonėje vertintas kaip ideologinis administracijos aplaidumas bei svarbiausios politinės funkcijos nevykdymas ir daugeliu atveju baigdavosi partinės bausmės paskyrimu arba pažeminmu pareigose.
Darna gamybiniame kolektyve ir technostruktūros vienybė labai priklausė nuo direktoriaus autoriteto, jo sugebėjimo suvienyti kolektyvą. Pati sovietinė komandinė ūkio sistema direktoriui teikė galimybę pasirinti tik vieną iš sekančių dviejų direktoriaus elgsenos modelių: autoritarinis vadovo tipas, pseudodemokratinis vadovo tipas, kuris dar vadinamas dviveidžio direktoriaus. Abu direktoriaus elgsenos modeliai vertintini kaip pragmatiško laviravimo ir kasdieninės kovos dėl išlikimo poste strategija. Sovietinėje sistemoje buvo įtvirtinta personalinė direktoriaus atsakomybė už gamyklą, dėl ko direktorius buvo priverstas koncentruoti sprendimus savo rankose, o ne paskirstyti atsakomybę padalinių vadovams. Dėl personalinės atsakomybės principo dauguma dierektorių vadovavosi autoritarinio vadovo tipo elgsenos modeliu, kai kurie iš jų gaudavo net griežtas partines bausmes už grubų elgesį su pavaldiniais. Direktorių dviveidiškumo, siekiant susiformuoti “gerojo” vadovo įvaizdį, labiausiai paplitusi veiksmų forma buvo pavedimas savo pavaduotojams atlikti nepopuliarius sprendimus (pavyzdžiui, paskirti nuobaudą). Savo galiai įtvirtinti ir paskatinti sau naudingą pavaldinių elgseną direktoriai disponuodavo taip vadinamo “direktoriaus fondo” lėšomis, darydavo įtaką paskirstant materialines vertybes: butus, kelialapis, mašinas ir pan.
Vien ekonominių svertų direktoriaus autoritetui išlaikyti nepakakdavo, jis privalėjo būti ne tik oficialus vadovas, bet ir neformalus lyderis. Autoritetingas direktorius privalėjo sugebėti būti pirmuoju inžinierium ir pirmuoju darbininku gamykloje. Gamybinio kolektyvo nariams, ne tiek rūpėjo administraciniai sugebėjimai, kiek direktoriaus kaip įmonės profilio specialisto, profesionalaus inžinieriaus įgūdžiai. Valdžios akyse direktorius privalėjo būti ne tik administratorius, bet ir geras visuomenininkas, sugebąs išklausyti kolektyvo narių nuomonę ir rūpesčius. Daugelyje pramonės įmonių nereti kaltinimai vadovams “kabinetine arogancija”- kad jie retai lankosi pas darbininkus. Sudėtingėjant technologijoms, steigiant susivinijimus, direktorius neišvengiamai tolo nuo darbininkų, jų kaip inžinierių profesionalų pripažinimas kolektyvuose darėsi vis sunkiau įmanomas. Įmonės vadovo inžinierinių sugebėjimų sureikšminimas neatitiko net sovietmečiu keliamų reikalavimų. 1965 metų Kosygino reformos vienas tikslų buvo gamyklą paversti veiksminga ekonomine organizacija. Prasidėjo masinio ekonominio švietimo kompanija, siekiant ne tik pagerinti direktorių ekonominę kompetenciją, bet ir padidinti gamyklų ekonominių tarnybų svarbą. Nepaisant sovietinės valdžios pastangų, tik retais atvejais gamyklos direktoriais buvo skiriami ne inžinieriai, o ekonomistai.
Įmonės kolektyve reikšminga vieta teko vidurinės grandies vadovams- meistrams, vyriausiesiems meistrams, pamainos, barų, biurų viršininkams ir inžinieriams. Nors ir lėtai, vyko neišsimokslinusių praktikų, partijos veteranų išstūmimas iš šių postų, pakeičant juos jaunais, inžinerinį išsilavinimą įgijusiais specialistais. Pragmatiška jaunoji inžinerija skeptiškai vertino ideologizuotas priemones sprendžiant gamyklos klausimus, dėl ko kildavo konfliktai su senais partiniais veteranais. Tik įstodami į partiją inžinierių ir tecnikos darbuotojai įstengdavo išstumti iš įmonės patinių organų senuosius veteranus. Lietuvio inžinieriaus įstojimas į TSKP ir staiga pakilusio karjeros laiptais buvo pavyzdys pavaldiniams ir kitiems gamyklos darbuotojams. Tapti partiečiais vertė ne vien valdžios agitacija ar jos naudojami nomenklatūriniai kadrų skyrimo ir atleidimo metodai. Dažnai iškildavusių gamybinių problemų akyvaizdoje nepartinis vadovas turėjo labai ribotą veiksmų laisvę. Priklausymas partijai įmonės , cecho ar skyriaus vadovui teikė didesnį pasitikėjimą ar saugumą. Partinės valdžios nutarimuose dažnai buvo išsakoma kritika dėl nepartinių, einančių aukštas pareigas. Partijos nariui vadovui buvo lengviau atlaikyti ne tik valdžios kritiką, bet ir pavaldinių spaudimą ir nepasitenkinimą.
Pirminių ūkio grandžių lygis sovietmetyje buvo ne kartą pertvarkytas. Didžiausi pertvarkymai įvyko Lietuvos žemės ūkio sektoriuje, kai buvo visiškai likviduoti privatūs valstiečių ūkiai, valstiečiai prievartos būdu suvaryti į kolūkius ir tarybinius ūkius. 1951 metais Lietuvoje jau buvo sukurti 2923 kolūkiai, kurie vėliau buvo kelis kartus stambinami iki 750 kolūkių 1989 metus. Atsilikę kolūkiai buvo apjungiami į tarybinius ūkius, kurių skaičius išaugo nuo 138 ūkių 1958 metais iki 316 ūkių 1965 metais. Stambinant agrarinio sektoriaus ūkius buvo siekiama ne tik pagerinti ūkių veiklos efektyvumą, bet ir sustiprinti kaimo bendruomenės politinę ir ideologinę kontrolę.
Pramonėje sovietmečiu buvo ne tik statoma nemažas skaičius pramonės gigantų, bet ir jungiamos įmonės į gamybinius susivienijimus. Gamybinis susivienijimas- tai ūkiskaitos pagrindais veikiantis specializuotas gamybinis ūkinis kompleksas, apjungiantis bendros vadovybės pagrindu kelias giminingas pagal veiklos sritį įmones. Į gamybinio susivienijimo sudėtį įeidavo fabrikai, gamyklos, mokslo tyrimų, konstravimo, technologinės organizacijos ir kitos struktūros, kurias siejo gamybiniai tarpusavio ryšiai ir centralizuot pagalbinė ir aptarnaujamoji gamyba. Gamybinis susivienijimas turėjo teisinį subjektiškumą- buvo juridinis asmuo, tuo tarpu jį sudarantys gamybiniai vienetai paprastai juridiniais vienetais nebuvo. Vieni pirmieji įsteigti Lietuvoje Vilniaus siuvimo įmonių susivienijimas “Lelija” (1962 m.), skaičiavimo technikos susivienijimas “Sigma” (1965 m.), elektros variklių susivienijimas “Elfa” (1967 m. 1977 metais Lietuvoje veikė 69 gamybiniai susivienijimai, kurie gamindavo apie tris ketvirtadalius visos pramoninės produkcijos.
Šaltiniai
- Aleksandras Vasiliauskas. Sovietinė Lietuvos industrializacija: strateginiai sprendimai ir jiems įtaką dariusios asmenybės. Knyga Lietuvai ir pasauliui. Vilnius. 2016. – 116 p.
| Autorius: Aleksandras Vasiliauskas |