Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Aleksandras Vasiliauskas. Sovietinė Lietuvos industrializacija. Paminklo ar pasmerkimo vertas Aleksandras Drobnys

(Europos futbolo duomenų bazė)
Jump to navigation Jump to search

Turinys

Prologas

  1. Krašto industrializacija agrarinės pramonės pagrindu tarpukario Lietuvoje
  2. LSSR pramonės raida sovietinio planinio ūkio ideologiniuose gniaužtuose
  3. LSSR pramonės plėtros nacionaliniai interesai
  4. Vadovavimas ir partinė konrolė iš Maskvos LSSR pramonės plėtrai
  5. Lietuvos visuomenės totalinė sovietinė kontrolė
  6. Nomenklatūra - partinės įtakos kadrams forma
  7. LSSR valstybinio plano komiteto specifinės funkcijos
  8. Paminklo ar pasmerkimo vertas Aleksandras Drobnys
  9. Naftos perdirbimo įmonės gimimas Lietuvoje

Vietoj epilogo


Paminklo ar pasmerkimo vertas Aleksandras Drobnys

Noriu šiek tiek plačiau pateikti Aleksandro Drobnio, kurio 100-mečio jubiliejų pažymėjome 2012 metais, asmenybės vertinimą. Pasitraukė jis iš gyvenimo jau sulaukęs garbaus beveik 86 metų amžiaus 1998 metais lapkričio 6 dieną. Gyvenimui žemėje jam skirtas laikas apima carinės Rusijos ir kaizerinės Vokietijos Lietuvos okupacijas, atkurtos Lietuvos nepriklausomos valstybės laikotarpį, TSRS ir fašistinės Vokietijos Lietuvos okupacijas, naujai atstatytos Lietuvos nepriklausomybės kelis pirmuosius metus. Taigi kodėl šio pastraipos antraštėje keliu tokias diametraliai priešingas alternatyvas A. Drobnio gyvenimo kelio vertinimui.

Pastraipos antraštės pasirinkimą suintrigavo perskaityta A. Streikaus recenzija pavadinimu “Ar tikrai Aleksandras Drobnys vertas paminklo? Arba kaip jie dirbo sovietų Lietuvai” (Knygų aidai 2007/4). Istorikas, recenzuodamas 2007 metais išleistą Algirdo Brazausko knygą “Ir tuomet dirbome Lietuvai”, vien tik neigiamai interpretuoja bet kokių A. Brazausko kaip LSSR valstybinio veikėjo veiklos rezultatų naudingumą Lietuvai. Tiesa, gale recenzijos pagiriama (bet su aiškiai juntama ironija) knygos aukšto lygio poligrafinė kokybė. Iš recenzijos akivaizdžiai jaučiasi autoriaus išankstinė neapykanta ne tik A. Brazauskui, bet kitiems LSSR valstybiniams veikėjams. Niekaip kitaip negaliu suprasti, kodėl jau recenzijos A. Brazausko knygai antraštėje iškeliamas paminklo A. Drobniui klausimas. Negi recenzijos autorių taip suerzino epizodinė užuomina A. Brazausko knygoje, kad A. Drobnio veikla verta paminklo. Nenoriu čia plačiau aiškinti minėtos recenzijos autoriui, kad profesionaliam istorikui nederėtų, remiantis tik siaurais ideologiniais kriterijais, kurti vien tik neigiamą LSSR valstybės veikėjo ir ekonomisto A. Drobnio veiklos įvaizdį. Dirbau virš 20 metų Valstybinio plano komiteto (anksčiau komisijos) sistemoje ir drįstu teigti, kad A. Drobnys ne tik vertas paminklo, bet kad tas paminklas jam jau šiandien egzistuoja. Realus paminklas nebūtinai turi įgyti monumentalios skulptūros ant aukšto pjedestalo pavidalą. Nemanau, kad tokį paminklą įsivaizdavo ir A. Brazauskas savo knygoje.

Svarbiausiu paminklu tampa atmintis apie A. Drobnio asmenybę ir jo naudingus Lietuvai darbus. Daugybė faktų apie tai savo galvose išsaugojo dar gyvi tebesantys bendradarbiai ir senesnės kartos ekonomistai, kurių apie pusšimtį susirinko paminėti A. Drobnio 100-mečio jubiliejų jo vadovavimo laikais pastatytame Valstybinio plano komiteto administraciniame korpuse (jame dabar įsikūrusi LR Ūkio ministerija). Ilgametis Valstybinio plano komiteto sistemos darbuotojas Leono Rinkūnas internete patalpino asmeninių memuarų rinkinį, kuriuose surinkta nemažai faktų apie naudingą Lietuvai A. Drobnio veiklą (“Naftos perdirbimo įmonės gimimas Lietuvoje 1962-1970 metais”, “Be teisės nusisnešti į anapilį”, Žymės Lietuvos žemėlapyje. Likimo lemtis” ir kiti). Faktų apstu ir sovietmečio ekonominiuose žurnaluose ir leidiniuose, jeigu juos ne ideologizuotai, o moksliškai interpretuos nauja istorikų ir ekonomistų karta. Jau ir šiandien tarp tokių istorikų darbų paminėtini J. Rudoko (“Aleksandras Drobnys tarp kūjo ir priekalo”-Veidas 2007/13), V. Ivanausko (monografija „Lietuviškoji nomenklatūra biurokratinėje sistemoje: tarp stagnacijos ir dinamikos 1968–1988 m.“) ir S. Grybkausko (monografija “Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965-1985”) darbai.

Man neaišku, kodėl, tirdami sovietmečio periodą Lietuvoje, vienpusiškai ideologiškai poliarizuoti istorikai kaip mokslininkai absoliučiai neigia LSSR valstybinių veikėjų memuarų svarbą ir vertina juos labai priešiškai. A. Streikus minėtoje recenzijoje tiesmukiškai paaiškina kodėl: “…Galima teigti, kad kertinė tokio pobūdžio literatūros strategija yra siekis “išplauti” aiškius sovietmečio vertinimo kriterijus, nutrinant ribas nuo sovietinės praeities ir dabarties, tarp kolabaravimo ir pasipriešinimo. … Tais metais (turima omenyje 1957-65 metų Liaudies ūkio tarybos funkcionavimo laikotarpis, pastaba autoriaus) susiformavęs sovietinės visuomenės elitas prarado paskutinius valstybingumo sąmonės likučius. Tai matydama Maskva galėjo daugiau pasitikėti vietos kadrais…” (citatų pabaiga). Iš paaiškinimo seka, kad Lietuvoje visas “sovietinės visuomenės elitas” (siaubas gali sukaustyti ne vieną, pagalvojus, o gal ir jis priklausė tam elitui), “praradęs paskutinius valstybingumo sąmonės likučius” (išsigelbėjimo viltis nuo pasmerkimo nedidelė*, net aptikus, kad kažką prisimeni ir didžiuojiesi Vytauto Didžiojo laikų LIetuva), išimtinai dirbo tik Maskvai ir nieko nedarė savo gimtajam kraštui.

Be abejonės, A. Drobnys priskirtinas sovietinės visuomenės elitui Lietuvoje. Matomai tik vadovaudamasis “aiškiais sovietmečio vertinimo kriterijais” istorikas V. Tininis pateikia sekančius A. Drobnio veiklos skurdžius vertinimus 2005 metais išleistoje Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (V tomas): “…1940 m. liepos mėn. paskirtas Lietuvos banko valdytoju; V. Dekanozovo spaudžiamas pasirašė įsakymą užsienyje saugomą Lietuvos auksą perduoti TSRS valstybiniam bankui. 1942-44 m. LSSR finansų liaudies komisaro pavaduotojas, 1944-57 m. liaudies komisaras, ministras. Jo vadovaujama Finansų ministerija, vykdydama sovietinę ūkininkų alinimo politiką, kasmet didino mokesčius ir prievoles, dėl to 1944-53 m. (daugiausia po 1948 m.) dėl nepakeliamų žemės ūkio mokesčių nesumokėjimo nubausta 107 900, o už valstybinių prievolių nevykdymą – 33 000 ūkininkų. 1957-58 m. ir 1965-84 m. buvo LSSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas. Atšilimo laikotarpiu ir vėlesniais metais bandė paisyti Lietuvos ūkio interesų. 1958-84 m. LSSR valstybinės plano komisijos (nuo 1978- komiteto) pirmininkas…” (citatos pabaiga).

Kaltinimas, kad V. Dekanozovo spaudžiamas A. Drobnys pasirašė įsakymą užsienyje saugomą Lietuvos auksą perduoti TSRS valstybiniam bankui, yra melagingas. Kas galėtų paneigti, kad tokiu kaltinimu enciklopedijoje nesiekta, pasirėmus istoriko autoritetu, diskredituoti A. Drobnį platesniuose šalies visuomenės sluoksniuose (juk J. Paknys atsilaikė prieš Dekanozovą, o A. Drobnys išsigandęs praskydo). Laikydamasis elementarios mokslinės etikos, istorikas tokiame fundmentaliame leidinyje- Visuotinė lietuvių enciklopedija neturėtų mesti žmogui sunkų kaltinimą, kurį galėjo pateisinti tik vieno asmens memuarais (Juozas Vaišnoras. “Istorijos kryžkelėje”-Pergalė 1988/10).

Kai panašų kaltinimą žurnalui Pinigų studijos pateiktame straipsnyje, skirtame Lietuvos banko 75 metų jubiliejui, suformulavo ekonomistas V. Terleckas, savo recenzijoje šiam straipsniui, kaip žurnalo redkolegijos narys, pasiūliau autoriui pasikalbėti šiuo klausimu tiesiogiai su dar gyvu Aleksandru Drobniu ir giliau panagrinėti kitus šaltinius. Buvau perskaitęs J. Vaišnoro memuarus ir keletą kartų kalbėjęs su A. Drobniu Lietuvos aukso perdavimo SSRS valstybiniam bankui temomis. Pokalbiai mane įtikino, kad A. Drobnys negalėjo pasirašyti tokio įsakymo, nes buvo paskirtas Lietuvos banko valdytoju, kai Lietuvos auksas jau buvo perduotas SSRS valstybiniam bankui.

V. Terleckas, kuriam niekas neišdrįs priekaištauti dėl palankumo sovietiniam režimui, kruopščiai išnagrinėjęs faktus, jau 2000 metais (5 metai iki išleidžiant Visuotinės lietuvių enciklopedijos V tomą) pirmasis išteisino A. Drobnį dėl įsakymo užsienyje saugomą Lietuvos auksą perduoti TSRS valstybiniam bankui pasirašymo (“Mažakalbis Juozas Paknys- ketvirtasis Lietuvos banko valdytojas”- Pinigų studijos 2000/4). Vėliau panašų išteisinimą pagrindė lietuvių išeivijos ekonomistas L. Gryna (“TSRS bandymai periimti Lietuvos banko auksą ir sąskaitas užsienyje 1940-1941 metais”- Pinigų studijos 2005/2). Tikiuosi, kad Visuotinės lietuvių enciklopedijos redkolegija, o gal ir pats istorikas V. Tininis pagaliau susipras ir ras būdą, kaip ištaisyti melagingai enciklopedijoje pateiktą faktą.

Pozityvesnė A. Drobnio veikla Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje apibūdinama tik sekančia trumpa dviprasmiška fraze: “Atšilimo laikotarpiu ir vėlesniais metais bandė paisyti Lietuvos ūkio interesų”. Autorius kažkodėl nepanoro pateikti enciklopedijoje nors du - tris svarbiausius tokių “bandymų” atvejus ir nepasistengė giliau atskleisti A. Drobnio vaidmenį plėtojant Lietuvos ekonomiką sovietmečiu.

Juk vienu iš esminių yra kad ir sekantis faktas. Ilgus metus A. Drobniui vadovaujant Valstybiniam plano komitetui praktiškai ne vienas objektas Lietuvoje nebuvo statomas be jo parašo. Kapitalinių įdėjimų skirstymas buvo planinės ekonomikos strateginis svertas, nulemiantis visus kitus šalies ekonominius rezultatus. Kapitalinių įdėjimų skirstymo sferą A. Drobnys laikydavo tik jo imperija, kurią gindavo kaip liūtas nuo kitų partinių ir valstybinių pareigūnų pasikėsinimų (kurių buvo nemažai). Neoficialiuose pokalbiuose neretai jis pats savo vaidmenį nusakydavo fraze “Čia Aš Imperatorius”. Manau, kad bendradarbių ir kitų asmenų A. Drobnys dažnai buvo pagarbiai vadinamas imperatoriumi, visuotinai pripažinus jo paties pretenziją į tokį aukštą titulą.

Atrodytų, kad tokia svarbių sprendimų koncentracija vienose rankose galėjo tapti daugybės ir didelių klaidų šaltiniu. Tik siaurai pagal rinkos ekonomikos kriterijus priekabūs kritikai galėtų kvestionuoti gal ir nemažai A. Drobnio parašų atitikimą šiandieninio Lietuvos ūkio interesams. Drįstu tvirtinti, kad Lietuvai Maskvos primestų ekonominės sistemos apribojimų rėmuose A. Drobnys, pasirašydamas kapitalinių įdėjimų ir statybų sprendimus, griežtai paisė Lietuvos ūkio interesų, kuriuos diktavo tų dienų reikmės ir situacijos. Jokiu būdu nelaikau A. Drobnio aplamai neklystančia fenomenalia asmenybe, kurios visi sprendimai buvo protingiausi. Neklystančių žmonių tikrovėje nebūna. Tačiau klaidų galimybės sprendimuose buvo minimalios dėl griežtų taisyklių sistemos arba sprendimų logikos, kuria asmeniškai vadovavosi A. Drobnys. Tai, kad kapitalinių įdėjimų ir statybų Lietuvoje sprendimus nulemdavo paskutinis A. Drobnio žodis, užtvirtintas jo parašu dokumentuose, nereiškia, kad žodis tuose sprendimuose nebūdavo suteikiamas kitiems. Priešingai, sprendimuose A. Drobnys buvo bendro darbo su specialistų komanda tikru virtuozu. Jo pastangomis Valstybiniame plano komitete buvo sukomplektuota įvairiapusiška aukščiausios kvalifikacijos ekonomistų, inžinierių ir kitų sričių specialistų komanda. Bendradarbiai už savo aukštas dalykines savybes ir gerą darbą visuomet nusipelnydavo A. Drobnio pagarbą, buvo jo tvirtai ginami ir palaikomi. Ne paslaptis, kad A. Drobnio tvirtu pasiūlymu tekdavo darbo pasieškoti kitur tiems, kurie nesugebėdavo tinkamai atlikti savo funkcijų.

Rizikuodamas ir aršiai kritikuojamas A. Drobnys savo komandą papildydavo ir atnaujindavo ne iš Maskvos siunčiamais, o vietiniais (lietuvių, rusų, lenkų, žydų ir kitų tautybių) kadrais. Tik nepiktavališkoje dvasioje kolektyve buvo paplitęs pokštas “Kacas, Kanas ir Každanas- tai lietuviškas gosplanas” (pokšte išvardinti didelį autoritetą kolektyve turintys trys žydų tautybės VPK skyrių viršininkai). Visos Valstybinio plano komiteto kolegijos ir kiti posėdžiai, jeigu juose nebūdavo iš kitur atvykusių dalyvių, vykdavo tik lietuvių kalba. Didžiausios pagarbos nusipelnė revoliucinių nuopelnų turėjęs Valstybinio plano komiteto pirmininko pavaduotojas K. Pivoriūnas, kuris buvo pažemintas pareigose, kai, siekdamas išsaugoti A. Drobnį poste, prisiėmė sau “kaltę” už planavimo kadrų lietuvinimo iniciatyvą. Aukšto profesinio lygio vietinių, o ne Maskvos atsiųstų planavimo specialistų komanda, tampriai bendradarbiaudama su kitų žinybų specialistais, puikiai išmanė tuometinio Lietuvos ūkio situaciją, svarbiausius jo poreikius ir problemas. Daugelis su šypsena prisimena A. Drobnio neretai išsakomą pašaipą “Mitrofanovai, nebūk nacionalistas”, kai šis patyręs rusų tautybės specialistas užsidegęs gindavo Lietuvos lengvosios pramonės reikalus. Niekam iš jų net nekildavo abejonių, kad svarbiausi Lietuvos ūkio interesai buvo plėtoti darbo vietas, pragyvenimui būtinas pajamas, produktus ir paslaugas, būstą, infrastruktūrą (energetika, susisiekimas, gydymas, švietimas, kultūra) Lietuvoje (o ne Maskvoje ar Rusijoje) gyvenantiems žmonėms. Ne paslaptis, kad Maskvos interesai buvo paimti kuo didesnę dalį Lietuvos ūkio sukurtų gėrybių savo naudai (sovietinės kariuomenės reikmėms, taip vadinamiems benrasąjunginiams fondams ir t.t.). Todėl buvo reikalingos atkaklios ir sudėtingos derybos su Maskvos įstaigomis, stengiantis kuo sėkmingiau apginti Lietuvos ūkio interesus ir apriboti Maskvos interesus.

Labai gaila, bet šiandien vis dar reikia atkakliai aiškinti, kad A. Drobnys su savo įstaigos bendradarbiais dažnai vykdavo į Maskvą ir ištisas savaites ar net mėnesius joje praleisdavo tam, kad darbuotis savo gimtojo krašto, o ne Maskvos labui. Juk vadovaudamasis “aiškiais sovietmečio vertinimo kriterijais” istorikas A. Sereika minėtoje recenzijoje skelbia sekančią išvadą: “…Sovietinė patirtis giliai pažeidė visuomenės, ypač valdančiojo elito kodą. Visuotinis įstatymų nesilaikymas ieškant kelių, kaip juos apeiti, sisteminė korupcija- šiandien bene apčiuopiamiausia negatyvaus sovietinio paveldo dalis. Buvę vietiniai komunistiniai veikėjai (ne išimtis ir Brazauskas) didžiuojasi savo sugebėjimais tokiu būdu “pramušinėti respublikai reikalingus” medžiaginius resursus ir spręsti kitas problemas, nepastebėdami moralinės žalos, kurią tokie įgūdžiai daro iki šiol. Pavyzdžiui, jis su neslepiama simpatija rašo apie tolkačius, visiškai ignoruodamas neigiamus šio reiškinio padarinius…” (citatos pabaiga).

Perskaitai tokią citatą ir prisimeni, kaip komunistinės ideologijos aktyvistai, vieninteliai įsisavinę aiškius buržuazinės santvarkos vertinimo kriterijus, visą sovietinį penkiasdešimtmetį priekaištaudavo už buržuazines atgyvenas tavo sąmonėje. Nepriklausomybės metais greitai iškilo naujos ideologijos (neaišku tik, kokiu pavadinimu) aktyvistai, vieninteliai įsisavinę aiškius sovietmečio vertinimo kriterijus, jau trečią dešimtmetį priekaištauja už sovietines atgyvenas tavo samonėje. Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu, kad, keičiantis ideologijoms, atgyvenų sąmonėje nešiotojai lieka tie patys.

Nepolemizuodamas plačiau su tokių minčių autoriumi, drįstu konstatuoti, kad A. Drobnys ir jo komanda (kurios didžioji dauguma buvo komunistai) tikrai galėjo didžiuotis sugebėjimais derėtis su Maskvos įstaigomis ginant Lietuvos ūkio interesus ir ribojant Maskvos interesus. Sudėtingiausi ir svarbiausi derybose buvo tiesiogiai A. Drobnio imperijai priklausantys kapitalinių įdėjimų limitų ir jų paskirstymo klausimai. Sėkmę derybose užtikrindavo geras pasirengimas joms. Prieš A. Drobniui pasirašant sprendimo dokumentą kiekvienam investicijų ir statybos objektui, bendradarbiaujant su kitomis žinybomis ir mokslo įstaigomis, buvo atliekamas išsamus pagrindimas. Pagrindimas daug kartų būdavo visapusiškai apsvarstomas Valstybinio plano komiteto kolegijos poėdžiuose ar pasitarimuoise.. Būdamas Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos instituto direktorium kelioliką metų dalyvaudavau kolegijos posėdžiuose ir galiu atsakingai pareikšti: man neteko stebėti atvejo, kad būtų ginama Maskvai palankesnio sprendimo alternatyva Lietuvos ūkio interesų sąskaita. Atvirkščiai, visuomet prerogatyva buvo teikiama Lietuvos ūkio interesams. Savaime suprantama, kad privalu buvo laikytis tam tikrų Maskvos nustatytų barjerų, kurių ignoravimas galėjo tik pakenkti Lietuvos derybinėms pozicijoms santykiuose su TSRS centrinėmis įstaigomis.

Stebino iškiliems vadovams (lyderiams) būdinga A. Drobnio savybė, kuri labai svarbi didelės kvalifikuotų specialistų komandos efektyviam darbui: gebėjimas įsiklausyti į kitų nuomones. Visuomet jis suteikdavo galimybę bet kuriam kvalifikuotam atitinkamos srities specialistui pateikti savo argumentus. Esant labai skirtingoms nuomonėms, pratęsdavo sprendimo pagrindimo rengimo terminą papildomoms ekspertizėms. Net ir tais atvejais, kai bendradarbiams būdavo žinoma jo išankstinė nuostata tam tikro sprendimo atžvilgiu, o jiems atrodydavo kitaip, bendradarbiai drąsiai prieštaraudavo, tik, savaime suprantama, pateikdami svarius argumentus. Ne sykį teko stebėti kolegijos posėdžiuose jo veide, kuris būdavo kartais ir niurokas, nušvitusią šypseną (o ne įtūžusio dėl prieštaravimų imperatoriaus šuolį iš sosto), kuomet komiteto kolegos jį “nokautuodavo” savo argumentais. Dažniausiai po to jis atsisakydavo savo išankstinės nuostatos. Bet juk A. Drobnys nebūtų tikras imperatorius, jeigu nepasiliktų sau jokios teisės ir individualiam sprendimui.

A. Drobnys su aukštesnių rangų partiniais ir valstybiniais pareigūnais Lietuvoje ir Maskvoje sugebėdavo komunikuoti lanksčiai, bet išlikdavo principingas rimtų konfliktinių situacijų atveju. Tokiais atvejais jis nepabūgdavo tvirtai pareikšti tiesiai į akis savo nuomonę ar prieštaravimą. Plačiai buvo žinomi įtempti jo santykiai su Maskvos atsiųstu (tradiciškai dėl lietuviškos pavardės) J. Maniušiu, kuris sovietinės Lietuvos vadovybėje, užimdamas labai aukštus postus ir aiškiai pataikaudamas Maskvai, neužsitarnavo didesnio autoriteto. Tapęs LTSR Ministrų tarybos pirmininku, jis pabandė “lipti ant sprando” savo pavaduotojui (bet imperatoriui), tiesioginiais nurodymais kišdamasis į kapitalinių įdėjimų paskirstymą. Pagal A. Drobnio pasakojimą “sprandą pavyko išlaisvinti” kategoriškai pareiškus J. Maniušiui akis į akį, kad tokie tiesioginiai nurodymai yra neteisėti ir, jeigu jie nesiliaus, klausimas bus iškeltas artimiausiame LKP CK biuro posėdyje.

Įsiminė kitas A. Drobnio pasakojimas apie santykius su aukštais Maskvos pareigūnais. Derybų praktikoje su jais buvo priimami tam tikri dvišaliai asmeniniai įsipareigojimai, įforminami ne dokumentu, o žodiniu pažadu. Neįvykdžiusiam pažado TSRS Valstybinio plano komiteto pirmininko pirmajam pavaduotojui (labai aukštas postas Maskvos pareigūnų hierarchijoje) A. Drobnys drįso išreikšti priekaištą tokiais žodžiais: “Jūs negalite dirbti tokiame aukštame poste, nes nesilaikote duoto žodžio”.

Kadangi A. Drobnys asmeniniu parašu nulemdavo kapitalinių įdėjimų paskirstymo sprendimus, jo veiklos naudą šiandieniniam Lietuvos ūkiui aiškiausiai galėtų atskleisti sovietinio laikotarpio statybų likimas. Didelė šių statybų dalis suiro natūraliai fiziškai arba buvo sugriauta Lietuvos ūkiui atsiskiriant nuo TSRS ekonomikos ir planiniam ūkiui transformuojantis į rinkos ekonomiką. A. Drobnio nuopelnus šių dienų Lietuvos ūkiui prasminga sieti tik su išlikusių ir veikiančių sovietinių statybų dalimi. Vertinimus apsunkina tarp planinės ir rinkos sistemų šalininkų dar ir šiandien Lietuvoje tebeliepsnojantis konfliktas “Mes pastatėme, Jūs sugriovėte”. Šalių ginčai nėra ir negali būti produktyviai išspręsti, kol moksliniais, o ne siaurai ideologiniais kriterijais remiantis nebus išanalizuotas sugriovimų mastas ir gauti pagrįsti vertinimai, kokia dalimi ir kokiais būdais tuos sugriovimus buvo galima išvengti arba juos sumažinti.

Tarytum mažiausiai reikėtų abejoti, kad pagal reikšmingumą šių dienų Lietuvos ūkiui išsiskiria paveldėtas iš sovietinio laikotarpio automobilių kelių tinklas, dėl kurio finansavimo sprendimų istorikai aptiktų daugybę A. Drobnio parašų. Tačiau minėtoje A. Streikaus recenzijoje tvirtinama kitaip: “Viename iš Brazausko knygos skyrių mėginama įrodyti, kad geri Lietuvos keliai yra LSSR vadovų nuopelnas, tačiau net paviršutiniški tyrimai leidžia daryti išvadą, kad be sovietų karinių struktūrų paramos ar net spaudimo šie keliai nebūtų atsiradę” (citatos pabaiga). Tačiau nesunku paneigti tokį tvirtinimą konkrečiais faktais vien autostrados Vilnius- Kaunas statybos pavyzdžiu.

Autostrada Vilnius- Kaunas, savo lygiu neturinti analogo visoje SSRS, panašiai kaip ir visi šalyje sovietmečiu statomi keliai buvo finansuojami tik iš Lietuvos biudžeto lėšų ir jokios paramos kelių statybai ir SSRS biudžeto ir karinių struktūrų nebuvo gaunama. Pagal nustatytą tvarką, net statant Lietuvos biudžeto lėšų sąskaita, kiekvienam objektui, kurio sąmatinė vertė siekė 1 mln. (vėliau 3 mln.) ir daugiau rublių, buvo reikalingas Maskvos leidimas. Visos autostrados Vilnius – Kaunas sąmatinė vertė tų laikų kainomis siekė virš 100 mln. rublių. Įvertinus, kad gauti iš Maskvos leidimą tokios didžiulės vertės autostradai tikrai nepavyks, buvo nuspręsta išvengti Maskvos leidimo, įforminant pagal nustatytą tvarką iki 1 mln. (vėliau 3 mln.) rublių vertės (vidutiniškai 1 km. ilgio) autostrados atkarpas atskiromis statybomis. Atlikti valstybinį priėmimą statytos ilgiau negu dešimtmetį 100 km. autostrados, savaime suprantama, be Maskvos žinios buvo nebeįmanoma. A. Drobnio pasakojimu, Maskvos komisija savo pirmą įspūdį dėl autostrados išsakė susižavėjimo šūksniu- “Šaunuoliai lietuviai, nuostabų kelią pastatėte!”. Po tokių komisijos išvadų partiniams Maskvos funkcionieriams buvo keblu reikalauti pasiaiškinimų (arba net skirti partines bausmes) dėl savivaliavimo tokiu stambiu mastu.

Moksliškai kol kas neištirtas klausimas, kodėl Lietuvos gyventojų nacionalinė sudėtis ir dabar gerokai skiriasi nuo kaimynių šalių Latvijos ir Estijos. Kartais išsakomas tvirtinimas, kad teroras yra stipri atgrasymo priemonė, ir pokaryje imigrantai neplūdo į Lietuvą, nes bijojo partizanų. Tačiau pirmaisiais pokario metais imigrantai Lietuvoje buvo pradėti apgyvendinti miestuose ir ypač Vilniuje ir Klaipėdoje, kur kūrėsi naujos pramonės įmonės. Tuo tarpu partizanai veikė kaimo vietovėse ir imigrantus miestuose buvo lengviau apsaugoti nuo kovotojų, turėjusių bazes miškuose. Labiau įtikinamas yra tvirtinimas, kad galimybės pažaboti imigraciją padidėjo, plėtojant Lietuvos SSR ūkį pagal ypatingą planą, kuris skyrėsi nuo analogiškų Latvijos ir Estijos SSR planų (Arūnas Brazauskas.”Kodėl sovietmečiu į Lietuvą nepriplūdo atėjūnų?” - Balsas.lt).

Ypatingojo plano, turėjusio pavadinimą: „Lietuvos miestų ir gamybos vystymo schema“, autorių kolektyvas ir vadovas prof. K. Šešelgis 1967 metais buvo apdovanoti LSSR valstybine premija. Plane buvo numatyta Lietuvos teritorijos vieninga apgyvendinimo sistema, susidedanti iš 10 sąlyginai tolygiai išdėstytų regioninių centrų, atliekančių epizodinį gyventojų aptarnavimą, 26 rajoninių centrų periodinam gyventojų aptarnavimui, 174 pastoviai gyventojus aptarnaujančių mikrorajoninių centrų ir 4 tūkst. plėstinų centrinių ir pagalbinių kaimo gyvenviečių. Tvirtai vadovaujantis šiuo planu, statybos buvo tolygiau paskirstomos Lietuvos teritorijoje, maksimaliai išnaugojant vidinius žmonių resursus ir nepritraukiant gyventojų iš SSRS. Latvijoje sovietmečiu buvo pasirinktas visiškai priešingas gyvenviečių plėtros principas- pagrindinės statybos buvo koncentruojamos sostinėje Rygoje, kur susitelkė susitelkė daugiau negu trečdalis šalies gyventojų.

A. Drobnio nuopelnas ne vien tai, kad jis tvirtai rėmė Lietuvos miestų ir gamybos vystymo schemos rengimo idėjos iniciatorius ir išmintingai naudojosi šiuo dokumentu savo sprendimuose. Įsiminė jo pasakojimai, kaip aukštų Maskvos pareigūnų kabinuose tekdavo atremti spaudimą dėl gyventojų iš SSRS imigracijos. Pačiam A. Drobniui atkakliai argumentuojant Maskvoje kai kurių planinių užduočių nepriimtinumą dėl didelio darbo jėgos Lietuvoje stygiaus, neretai sekdavo pasiūlymas gana grubioje formoje- “Darbo jėgos stygiaus problemą Lietuvoje galima lengvai ir greitai išspręsti, perkeliant perteklinę darbo jėgą iš už Uralo”. Tokį spaudimą pavykdavo atremti tik tvirtu ir principingu pareiškimu net atsistojant- “Čia ne mano kompetencijos sritis. Tokiam sprendimui įgaliojimus turi tik LSSR Aukščiausioji taryba”.

Vertindamas pagal vadybos mokslo kriterijus, A. Drobnį laikau iškiliausiu vadovu (lyderiu) Lietuvos ekonomikos tvarkymo klausimais ne tik sovietiniu laikotarpiu, bet ir atkurtos nepriklausomybės metais. Nors skirtingų ekonominių sistemų (planinės ir rinkos) funkcionavimas ir tvarkymas savo turiniu skiriasi iš esmės, šalies vadovų (lyderių) sprendimų efektyvumui vertinti naudojami bendri vadybos moksle apibrėžti principai ir kriterijai. Daugelį metų stebėjęs ir analizavęs mūsų šalies vadovus (lyderius), nerandu tarp jų prilygstančio A. Drobniui pagal strateginį mąstymą, gebėjimą koncentruotis į svarbiausius tikslus (prioritetus), efektyviai formuoti komandą ir paskirstyti (deleguoti) joje sprendimų galią, derinti griežtą reiklumą pavaldiniams su lanksčiu jų skatinimu, prisiimti personalinę atsakomybę (pasirašyti sprendimo dokumentą) pasirėmus visapusiška kompetetingų specialistų ekspertize, laviruoti ir išlikti principingu santykiuose su aukštesnio rango vadovais. Galėčiau išvardinti ir daugiau vadybos moksle apibrėžtų kriterijų iškiliems vadovams (lyderiams), kuriuos puikiausiai atitiko A. Drobnys. Belieka apgailestauti, kad tokiais išskirtiniais vadovo (lyderio) bruožais pasižyminčios asmenybės 50 metų brandžiausių savo gyvenimo metų atiteko sovietiniam laikotarpiui Lietuvoje. Pateiktų čia faktų ir savo ilgamečių stebėjimų ir vertinimų pagrindu drįstu tvirtai teigti, kad visus iškilaus vadovo (lyderio) sugegėjimus A. Drobnys skyrė tam, kad įgyvendinti ir ginti Lietuvos ūkio interesus tame tragiškame šaliai sovietinės okupacijos laikotarpyje.

LR Prezidento A. Brazausko iniciatyva tapus trumpam laikui ekonomikos ministru A. Šleževičiaus Vyriausybėje, A. Drobnys apsilankydavo pas mane savo ankščiau buvusiame kabinete. Visuomet ateidavo rankose su pluoštu statistinių lentelių bei diagramų ir visuomet klausdavo, kodėl blogėja Lietuvos pramonės rodikliai. “Žiūrėk, ministre, pramonę smunka, Vyriausybė ir pats pramonei mažai dėmesio skiriate”, - priekaištaudavo svečias. Mėgindavau aiškinti apie sprendimų tada ir dabar skirtumus: - “Pirmininke, Jūs šiame kabinete pramonei, žemės ūkiui, statybai, transportui galėdavote skirstyti kapitalinius įdėjimus, statybos-montavimo darbų limitus, įrengimus, metalą, cementą, medieną ir t.t. Aš tokių svertų paremti pramonei šiame kabinete neturiu”. Mačiau, kad jis nebesupranta šių dienų ekonomikos ministro funkcijų, kai po tokio mano paaiškinimo sekė sekantis klausimas: - “Tai ką tu čia veiki šitame kabinete? Ir kodėl pas tave ant stalo tokia krūva popierių? Ant tavo stalo netuti būti ne vieno popieriaus. Šitoje kėdėje spręsti klausimus reikia, o ne vartyti popierius”. Ir iš tikrųjų, daug kartų buvęs jo kabinete, ant stalo niekuomet nemačiau jokių popierių. Jis niekuomet nenaudojo stalo kalendoriaus. Atsakymas –arba Taip, arba NE- į pateiktą klausimą ar pageidavimą sekdavo iš karto po pokalbių, be jokių atidėjimų, pasižymint stalo kalendoriuje.

Ideologiškai susiskaldžiusioje mūsų visuomenėje vieni gali mėgti A. Drobnį, kiti neapkęsti jo vien kaip komunisto. Bet neapkęsti jį kaip kolaborantą, kuris gynė Maskvos ekonominius interesus, nepaisydamas Lietuvos ūkio interesų arba juos pažeisdamas, pagrindo nėra. Labai gaila, kad kai kuriems istorikams neapykanta komunizmui virsta išankstine neapykanta kiekvienam komunistui, kurį jau be gailesčio galima smerkti dėl kolaboravimo vadovaujantis vien “aiškiais sovietmečio vertinimo kriterijais”. Žodžio laisvę kiekvienam užtikrinančioje demokratinėje visuomenėje nuomonių įvairovės apie sovietinį laikotarpį niekas negali riboti. Bet mokslinei bendruomenei, kurios narių svarbiausia misija yra ieškoti tiesos, o ne aklai tarnauti siaurai ideologijai, priklausantys istorikai turi laikytis be išlygų mokslinės etikos normų. Skelbiamos išvados, pirmiausia, turi būti pagrįstos faktais arba išvedamos iš šių faktų prisilaikant formalių logikos taisyklių.

Šaltiniai


Autorius: Aleksandras Vasiliauskas

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai:
  • Edvinas Giedrimas – autorius – 95% (+28986-0=28986 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – redaktorius – 5% (+1425-12=1413 wiki spaudos ženklai).