Aleksandras Vasiliauskas. Sovietinė Lietuvos industrializacija. LSSR valstybinio plano komiteto specifinės funkcijos
| ←Nomenklatūra - partinės įtakos kadrams forma | Prof., LMA akademikas Aleksandras Vasiliauskas. Sovietinė Lietuvos industrializacija: strateginiai sprendimai ir jiems įtaką dariusios asmenybės. LSSR valstybinio plano komiteto specifinės funkcijos. |
Paminklo ar pasmerkimo vertas Aleksandras Drobnys→ |
LSSR valstybinio plano komiteto specifinės funkcijos
Rišančios grandies tarp aukščiausių LSSR valdymo organų ir ekonomikos bei pramonės subjektus administravusių ministerijų, komisijų (komitetų) ir valdybų vaidmenį atliko „Valstybinė plano komisija“ (VPK) (komitetas nuo 1978 metų).
Ši institucija užtikrindavo svarbiausios funkcijos planinėje komandinėje ūkio sistemoje vykdymą - rengti ir suderinti su SSRS VPK respublikos ūkio vystymo ilgalaikius, penkmetinius ir metinius planus, apginti SSRS VPK ir ministerijose respublikos planų vykdymui būtinų materialinių ir finansinių išteklių fondus.
Tačiau ne mažiau svarbi buvo VPK kaip kolektyvinio eksperto funkcija praktiškai visuose krašto ūkio administravimo svarbiausiuose sprendimuose, kai konfliktuodavo skirtingų respublikos valdžios žinybų interesai ir LSSR valdžios bei SSRS valdžios institucijų interesai.
Pagrindiniai tiek LKP CK, tiek ir LSSR MT sprendimai remdavosi VPK pateikta informacija ir išvadomis. VPK sudarinėjo daugybę balansų ir vykdė įvairiapusę ekonominę analizę, kuri leisdavo argumentuotai pritarti arba nepritarti konfliktuojančių pusių teikiamoms sprendimų alternatyvoms. VPK buvo vienintelė institucija respublikoje, kuri matydavo vientisą krašto ūkio ekonomikos struktūros vaizdą, ir jos išvados skirdavosi nuo kitų valdžios institucijų kategoriškumu, resursus ir darbo jėgą tausojančiomis išvadomis.
Ne tik LSSR MT aparato funkcionieriai, bet ir partiniai organai tiesiogiai kreipdavosi į VPK dėl nuomonės vienokio ar kitokio sprendimo atžvilgiu. Tokios nuomonės pateikimui, pavyzdžiui, į iš Makvos LKP CK ar LSSR MT adresu gautą raštą nepakakdavo pateikti vien tik reikiamus skaičiavimus ir išvadas, tekdavo parengti net atsakomojo rašto į Maskvą projektą. Neretai buvo daromas didelis spaudimas iš LKP CK ir LSSR MT funkcionierių, kad VPK pritartų jų proteguojamai alternatyvai.
Dažnai tokios išvados siejosi su sąjunginių įmonių ar jas administruojančių SSRS ministerijų, o taip pat LSSR sąjunginių-respublikinių ar respublikinių ministerijų prašymais leisti statyti naujas įmones ar plėsti esamas. Kiekvienam tokiam leidimui buvo reikšminga (nors nevisuomet būtina) VPK išvada, nors kai kada partinės valdžios bei MT sprendimu leidimai būdavo suteikiami, gavus VPK prieštaraujančią išvadą.
Sąjunginio pavaldumo įmonės, jas administruojančios SSRS ministerijos ir LSSR ministerijos ir kitos žinybos, norėdamos paspausti VPK, dažnai kreipdavosi į Ministrų Tarybą ar aukščiausią partinę valdžią. Kreipiantis buvo tikimasi, kad Ministrų Taryba ir ypač partinė valdžia padės surasti tam tikrus “papildomus rezervus”. Respublikos VPK darbuotojai turėdavo skirti nemažai pastangų, kad įtikinti LSSR MT ir LKP CK funkcionierius, kad realiai tokių “papildomų rezervų“ nėra, o siūloma sprendimo alternatyva tik padidins iš Baltarusijos, Rusijos ar kitų sovietinių respulikų atvykstančių darbuotojų skaičių.
Buvo juntama MT ir CK funkcionierių tam tikra neigiama nuostata VPK darbuotojų, kurie tvirtai laikydavosi principingos pozicijos, atžvilgiu. LSSR VPK reikėjo atlaikyti nemažą SSRS ministerijų spaudimą, siekiant plėsti Lietuvoje gerai dirbančias, drausmingas ir laikų įsisavinančias kapitalinius įdėjimus įmones. Tikrai nelengva buvo įrodyti Maskvos funkcionieriams, kad respublikoje nėra laisvos darbo jėgos, o jos įvežimas iš kitur yra nepriimtinas.
VPK pirmininkas ir pirmasis pavaduotojas kartu su LKP CK pirmuoju, antruoju ir ekonomiką kuruojančiais sekretoriais, LSSR MT pirmininku ir jo pavaduotojais priklausė aukščiausiam krašto ekonomikos ir pramonės administratorių sluoksniui, kuris SSRS valdžios žinybose “respublikos“ vardu atstovaudavo LSSR ūkio interesus.
Vizų ant tarnybinių raštų, posėdžių ir pasitarimų protokolai rodo, kad VPK pirmininkas ir jo pirmasis pavaduotojas glaudžiai tiesiogiai bendravo su kitais auščiausio administracinio sluoksnio funkcionieriais, nors šio sluoksnio funkcionierių administravimo galia nebuvo vienoda.
Hierarchija bei aukštesnių supratimas egzistavo ir šiame sluoksnyje ir, savaime suprantama, yra akivaizdus partinių funkcionierių statuso pirmenybiškumas. Pavyzdžiui, LKP sekretoriaus ekonomikai pirmininkaujame posėdyje ar pasitarime be LKP CK skyrių vedėjų dalyvaudavo Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojai ir LSSR ministrai. Tačiau tarp dalyvių vargu ar buvo galima išvysti Ministrų Tarybos pirmininką, nes patarasis aukščiausio administracijos sluoksnio funkcionierių hiererchijoje buvo kotiruojamas aukščiau.
Valstybinės plano komisijos (komiteto) pokariniame egzistavimo laikotarpyje (1945-1990) gerokai daugiau negu pusę (26 metus) pirmininku buvo A. Drobnys (1958-1984). Nuo 1965 metų VPK pirmininko pareigybės administracinė galia buvo sustiprinta lygiagrečiai suteikus jai LSSR MT pirmininko pavaduotojo statusą.
Iki A. Drobnio paskyrimo VPK pirmininkais buvo M. Šumauskas (1945-1950), žinomo SSRS veikėjo A. Mikojano žentas A. Petrovas (1951-1956) ir agranomas pagal profesiją J. Laurinaitis (1957-1958). Po A. Drobnio buvo tik du VPK pirmininkai: B. Zaikauskas (1984-1988) ir V. Šarka (1988-1990).
VPK pirmininko A. Drobnio ir vėlesnių pirmininkų pirmaisiais pavaduotojais buvo A. Bialopetravičius (1962-1965), A. Brazauskas (1967-1977), B. Zaikauskas (1977-1984), H. Jackevičius (1984-1990). VPK pirmininko pirmojo pavaduotojo pareigybės administracinė galia buvo sustiprinta lygiagrečiai suteikus jai LSSR ministro statusą (kuris pagal formalią administracinę galią krašto ūkiniuose sprendimuose buvo gerokai aukštesnis už kitų LSSR ministrų statusą). VPK vadovybės glaudų tiesioginį bendravimą su LKP CK sekretoriais ir LSSR MT vadovais rodo jų vizos ant tarnybinių raštų, posėdžių ir pasitarimų protokolai.
Apie A. Drobnio kaip VPK pirmininko veiklą bus kalbama atskirai vėlesniame skirsnelyje. Noriu tik išskirtinai akcentuoti, kad A. Drobnio ir A. Brazausko duetui teko sunkiausias krūvis argumentuojant ir apginant naudingas šalies ūkiui sprendimų alternatyvas ne tik respublikos aukščiausių ekonomikos ir pramonės administratorių ešalone, bet ir ūkio aukščiausiuose planavimo ir administravimo institucijose Maskvoje.
Šie abu aukščiausio rango sovietinės Lietuvos ūkio administratoriai sėkmingai susidorodavo su jiems tekusiu krūviu, kadangi buvo ir profesionalūs vadovai, ir iškilios asmenybės. Po A. Drobnio išėjimo į pensiją ir A. Brazauskui tapus LKP CK sekretoriumi ekonomikai iškilęs B. Zaikausko ir H. Jackevičius duetas negalėjo ne iš tolo prilygti A. Drobnio ir A. Brazausko duetui.
Tokioje situacijoje suaktyvėjo ekonominių klausimų svarstymas ir sprendimai LKP CK. Su A. Brazausko atėjimu į LKP CK sekretoriaus ekonomikai postą sietinas vis didesnis investicijų bei kapitalinės statybos, darbo jėgos resursų klausimų akcentavimas ne Ministrų Taryboje, o LKP CK aparate ir A. Brazausko vadovaujamoje LKP CK Gamybinių jėgų išdėstymo ir išvystymo taryboje.
Nors aš dar ir nedirbau VPK sistemoje, kai pirmininko pirmuoju pavaduotoju buvo A. Bialopetravičius, bet norėčiau paminėti vieną jo, vėliau tapusio Kaimo statybos ministru, veiklos labai netradicinį epizodą. Šį epizodą prisimenu todėl, kad jis vyko man dirbant Kaimo statybos ministerijos Statybos ekonomikos ir valdymo tyrimo laboratorijoje. Tuo metu buvo vykdoma kaimo vienkiemių Lietuvoje naikinimo programa ir Kaimos statybos ministerijos plane buvo numatytos užduotys, susijusios su individualių namelių persikeliantiems iš vienkiemių į kolūkines gyvenvietes statyba.
Kadangi tokio plano vykdymui nebuvo skirti pakankami darbo ir materialiniai ištekliai, Kaimo statybos ministerijos faktiškai atliktos statybos darbų apimtys gerokai atsiliko nuo nustatyto grafiko. Svarstant LKP CK biure, A Sniečkus ministrui A. Bialopetravičiui iškėlė ultimatumą: arba įsipareigojimas įvykdyti planą, arba atleidimas iš ministro pareigų. A.Bialopetravičius, pareiškęs kad su skirtais ištekliais ministerija plano įvykdyti negali, triktelėjęs durimis išėjo iš posėdžio ir savo sekretorei ministerijoje pavedė į visus telefono skambučius iš CK pateikti tik vienintelį atsakymą: “Ministro nėra, jis išvyko, nepasakęs kur ir kada grįš, meškerioti”.
Nepasirodžius darbe tris dienas, A. Bialopetravičius buvo atleistas iš ministro pareigų. Šis epizodas dar ilgai (nauju ministru paskyrus A. Bagdoną) buvo aptarinėjamas ir teigiamai prisimenamas Kaimo statybos ministerijos darbuotojų tarpe.
Stebėtiną karjerą padaręs B. Zaikauskas VPK pirmininko pirmojo pavaduotojo poste atsidūrė ne išskirtinės ekonomisto kvalifikacijos ar gabaus vadovo patirties dėka ir ne vien A. Drobniui remiant, o laimingai susiklosčius aplinkybėms. Ekonomisto diplomą įgijęs Vilniaus universito Ekonomikos fakultete ir tik trumpai padirbėjęs pagal oficialų paskirstymą ekonomistu Lietuvos mėsos ir pieno pramonės ministerijoje, įtakingo VPK darbuotojo proteguotas (pagal tolimesnės karjeros trajektoriją spėju, kad protegavo VPK Suvestinio liaudies ūkio planavimo skyriaus viršininkas P. Kiuberis) pradėjo dirbti A. Drobnio padejėju. Studijų draugai pagal mokymosi universitete gebėjimus jį priskirdavo ne aukščiau negu silpnesnio vidutinioko lygiui, bet to lygio pilnai pakako VPK pirmininko grynai techninio lygio aptarnavimo (o ne įtakos sprendimams) funkcijai. Tačiau VPK pirmininko padejėjas turėjo plačias komunikacijos galimybes su VPK skyrių viršininkais ir jų pavaduotojais, o taip pat su LKP CK ir LSSR MT aukščiausių pareigūnų padejėjais ir net aukštesniais pareigūnais.
Kruopščiai vykdydamas VPK pirmininko padejėjo pareigas ir kasdien tiesiogiai komunikuodamas su A. Drobniu, B. Zaikauskas įgijo jo palankumą ir buvo paskirtas iš karto į aukštas pareigas- svarbiausio vidinėje VPK hierarchijoje Suvestinio liaudies ūkio planavimo skyriaus viršininko pavaduotoju. Pagal VPK bendradarbių užuominas tokiam staigiam paukštinimui pareigose pasitarnavo ir neoficialaus informacijos šaltinio apie savo bendradarbius A. Drobniui funkcija.
Vadybos moksle pripažįstama, kad geram vadovui šalia oficialių informacijos šaltinių apie savo organizaciją yra būtini ir dera su vadovo etika taip pat neoficialūs informacijos šaltiniai. Tačiau patys neoficialios informacijos teikėjai paprastai didesnio autoriteto savo kolegų tarpe nenusipelnydavo. Suvestinio liaudies ūkio planavimo skyriaus viršininkui P. Kiuberiui grįžus dirbti į Vilniaus universitetą Ekonomikos fakulteto dekanu (darbui į VPK iš Vilniaus universiteto jį buvo pakvietęs A. Drobnys), šio skyriaus viršininku paskiriamas B. Zaikauskas.
1976 metais B. Zaikauskas paskiriamas VPK pirmininko pavaduotoju po to, kai A. Drobnio pasiūlyta šioms pareigoms A. Jovarausko kandidatūra negauna LKP CK palaikymo. Tai ir buvo ši netikėtai palanki aplinkybė lemtingam posūkiui B. Zaikausko karjeroje, nes priešingu atveju šioje karjeros trajektorijoje būtų atsidūręs A. Jovarauskas. 1977 metais A. Brazauskui tapus LKP CK sekretoriumi ekonomikai, paskiriami du VPK pirmininko pirmieji pavaduotojai: B. Zaikauskas ir (pagal A. Brazausko protekciją) H. Jackevičius.
1984 metais išėjusį pensijon A. Drobnį VPK pirmininko poste pakeičia B. Zaikauskas, 1988 metais LKP CK sekretoriaus ekonomikai poste B. Zaikauskas pakeičia A. Brazauską, tapusį tapus LKP CK pirmuoju sekretoriumi. Būdamas apie tryliką metų VPK Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos mokslinio tyrimo instituto (LŪPEMTI), kurį VPK vadovybėje tiesiogiai kuravo B. Zaikauskas, direktoriumi, galėjau stebėti ir lyginti jo bei A. Drobnio vadovavimo stilius, kurie buvo diametraliai priešingi. Pateiksiu tik keletą epizodų.
Kreipiantis kaip direktoriui į B. Zaikauską LŪPEMTI reikalais, jis iš karto nespręsdavo, o pažadėdavo po tam tikro laiko išspręsti, užsirašydamas savo darbiniame kalendoriuje, kuris mirgėjo nuo kitų pažadų įrašų. Kai nesulauki sprendimo po pažadėto termino, apsilankęs išgirsti tradicinę frazę - “O, kad jį kur velnias, užmiršau”, o taip pat naują pažadą išspręsti, suprantama su nauju įrašu darbo kalendoriuje. Gerai, jei po antro ar trečio apsilankymo pavykdavo sulaukti sprendimo. Kiekvieną apsilankymą tekdavo laukiamąjame ilgai laukti nemažose interesantų eilėse, nors ir iš anksto pas sekretorę užsiregistruodavai dėl priėmimo laiko. Susidarydavo įspūdis, kad interesantų atžvilgiu taisyklė “laikas - pinigai” šiame laukiamajame tarsi negalioja.
Nusistatęs iš anksto vienai kokio sprendimo alternatyvai, B. Zaikauskas nepakęsdavo iš savo pavaldinių pusės aštriau prieštaraujančios šiai alternatyvai argumentacijos. Pateikiamą pavaldinių tvirtesnį prieštaravimą argumentais jis laikydavo pavaldinio nepaklusnumo viršininkui demonstravimu. Susidarydavo įspūdis, kad jo kabinete tarsi galioja plačiai kartojama jumoristinė taisyklė “Aš viršininkas - tu kvailys”. Keletą kartų, kai aš tvirčiau prieštaravau jo su LŪPEMTI susijusioms direktyvoms, nebesusitvardęs B. Zaikauskas net pašokdavo iš užstalės savo kabinete piktai išsireikšdamas: “- Aš tave, žemaiti, sutramdysiu”. Tiesa, jokioje kitoje situacijoje, kur dalyvaudavo daugiau (o tuo labiau aukštesnio rango asmenų), tokių jo nesusitvardymo atvejų matyti neteko.
Dirbdamas VPK pirmuoju pavaduotoju B. Zaikauskas bandydavo daryti įtaką sprendimams net tokiose srityse, kuriose neturėjo nei kompetancijos, nei įgaliojimų. Tuometinis Mokslų akademijos prezidentas J. Požela nusprendžia paskirti LMA Ekonomikos instituto direktoriumi E. Vilką, nušalinant nuo šių pareigų buvusį LSSR MT pirmininku J. Maniušį.
Kad valdžios funkcionierių pasipriešinimas šiam paskyrimui buvo didžiulis, rodo ir toks faktas. Dirbdamas Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos instituto (LŪPEMTI) direktoriumi gavau nuo tiesiogiai institutą kuravusio B. Zaikausko kategorišką nurodymą vykti LKP CK ir įrodyti, kad E. Vilkas kaip matematikas negali būti LMA Ekonomikos instituto direktorius. Buvo nurodyta kita „tinkamiausio pretendento“ direktoriaus pareigoms (LKP CK sekretoriaus V. Astrausko brolio) pavardė.
Argumentas, kad toks mano veiksmas prieš savo mokslinį vadovą būtų neetiškas, nebuvo išgirstas. Išsigelbėjau nuo nešvaraus pavedimo tik tokio argumento dėka, po kurio nesusitvardęs B. Zaikauskas net pašoko iš užstalės: „Jeigu matematikas E. Vilkas netinka būti LMA Ekonomikos instituto direktoriumi, tai matematikas A. Vasiliauskas irgi netinka VPK Ekonomikos ir planavimo instituto direktoriumi“. Jeigu ne VPK pirmininko A. Drobnio tvirta parama man instituto direktoriaus poste, antroji mano argumento dalis būtų buvusi greitai realizuota.
E. Vilkas, pradėjęs tyrimus Vakarų šalyse plėtojamos matematinės ekonomikos problematika (dinaminiai ekonomikos modeliai, pusiausvyros egzistavimas ir savybės, optimalus ekonomikos funkcionavimas), garsėjo kaip tvirtas rinkos ekonomikos privalumų propaguotojas ne tik Lietuvoje, bet ir Sovietų Sąjungoje.
Už tokias „tarybiniam ekonomikos mokslui nepriimtinas“ pažiūras jam ne kartą teko aiškintis LKP CK aparato aukščiausio rango funkcionieriams. Juk planinę ekonomikos sistemą šie funkcionieriai laikė tobuliausia pasaulyje, t. y. optimalia, jei kalbėtume optimalumo teorijos terminologija.
Tuo tarpu E. Vilkas suformuluoja ir matematiškai įrodo tokią teoremą: „Jeigu ekonomikos modelio sprendinys nėra pusiausvyros trajektorijoje, jis negali būti optimalus“. Kitaip perfrazavus, toks tvirtinimas reiškia, kad planinė ekonomika nėra ir negali būti optimali. Tokį rezultatą, nors ir paslėptą matematine terminologija, tais laikais paskelbti išdrįso tik Lietuvoje ir dar net 1984 m. LMA Matematikos ir kibernetikos instituto mokslo taryboje pripažinti geriausiu instituto metų darbu. Tik J. Poželos atkaklumo dėka E. Vilkas vis dėl to tapo LMA Ekonomikos instituto direktorium.
Vos tik tapęs VPK pirmininku, B. Zaikauskas mėgino nelabai vykusiai pamėgdžioti A. Drobnį kaip griežtą imperatorių. Buvau liūdininku VPK kolegijos posėdžiuose dar nematytos situacijos, kai viename iš posėdžių paprasčiausiai buvo išvyti du garbūs kolegijos nariai (kaip mokytoja išveja du išdykaujančius pamokos metu mokinukus), nepaklusę pirmininkaujančio posėdžiui pastabai, kad neaptarinėtų tarpusavyje svarstomo klausimo, nesuteikus pirmininkaujančiam žodžio. Nevargindamas skaitytojo dėl daugybės kitų man girdėtų ir pačiam tiesiogiai stebėtų atvejų, man susiformavo nuomonė, kad tokiam staigiam kilimui karjeros laiptais B. Zaikauskui nors ir pakako ekonomisto profesinės kvalifikacijos, bet pagal vadovo (lyderio) savybes VPK Suvestinio liaudies ūkio planavimo skyriaus barjeras jam buvo aiškiai per aukštas tolimesniems karjeros šuoliams.
LSSR VPK pavaduotojai ir skyrių viršininkai kartu su LSSR ministrais ir jų pavaduotojais, LKP CK vedėjais ir Ministrų Tarybos skyrių vedėjais priklausė antram krašto ekonomikos ir pramonės administratorių sluoksniui. Vizų ant tarnybinių raštų, posėdžių ir pasitarimų protokolai rodo, kad VPK pavaduotojai ir skyrių viršininkai glaudžiai tiesiogiai bendravo su kitais šio administracinio sluoksnio funkcionieriais nors ir šio sluoksnio funkcionierių administravimo galia nebuvo vienoda.
Reikalingas gilesnis ir išsamesnis specialus tyrimas, kad konkrečiau apibūdinti vaidmens skirtumus antrojo sluoksnio funkcionierių hierarchijoje. Akivaizdus tik partinių funkcionierių statuso pirmenybiškumas. Pavyzdžiui, LKP CK skyriaus vedėjo pirmininkaujamame posėdyje labai dažnai dalyvaudavo LSSR ministrai, VPK (ne pirmieji) pavaduotojai, bet vargu ar rastume tokių posėdžių protokoluose LSSR MT pirmininko pavaduotojo ar VPK pirmininko pirmojo pavaduotojo pavardę. Sprendimo svarstymui LKP CK, kuris reikalaudavo tokio lygmens nepartinių funkcionierių dalyvavimo, pirminininkaudavo LKP CK sekretorius.
Kiek painiau yra paaiškinti VPK pirmininko ne pirmųjų pavaduotojų administracinį statusą. Pagal egzistavusią hierarchiją tik VPK pirmininko pirmieji pavaduototojai oficialiai buvo laikomi LSSR ministrais, dėl ko logiškai sektų, kad nepirmųjų pavaduotojų administracinis rangas buvo žemesnis už ministro, tačiau aukštesnis už ministro pavaduotojo rangą. Vargu ar aptiksi tarp dalyvių pasitarimų ir posėdžių, kuriems pirmininkaudavo VPK pirmininko nepirmasis pavaduotojas, protokoluose ministro pavardę. Sprendimo svarstymui VPK, kuris reikalaudavo ministro lygmens nepartinių funkcionierių dalyvavimo, pirminininkaudavo VPK pirmininkas arba jo pirmasis pavaduotojas.
Neaptardamas visų VPK pirmininko pavaduotojų, su kuriais teko man turėti reikalų dirbant VPK sistemoje, akcentuosiu kad jie buvo gana skirtingi pagal savo profesionalumą ir vadovo lyderio savybes. Kai kuriems iš jų šios pareigos teko, permetus į vykdomąją valdžią partinius funkcionierius, nebeturinčius partinėje valdžioje karjeros tolimesnio augimo galimybių.
Pavyzdžiui, iki paskyrimo VPK pirmininko pavaduotojais V. Ožiūnas dirbo net TSKP CK poskyrio vedėju, V. Šalyginas buvo LKP CK Organizacinio darbo skyriaus vedėjo pavaduotoju. Savaime aišku, jų veikloje akivaizdžiai jautėsi iš partinio darbo atsineštos vadovavimo stiliaus “atgyvenos”.
Iki VPK pirmininko pavaduotojo P. Dragelis iškilo, turėjęs ilgesnę tik darbininko patirtį Odesoje ir trumpai pabuvęs Rokiškio žemės ūkio mašinų gamyklos ir Vilniaus “Elfos” direktoriumi. Kuruodamas pramonės sritį, išsimokslinimo stoką (inžinieriaus diplomą įgijo tik po neakyvaizdinių studijų Kauno politechnikos institute jau būdamas VPK pirmininko pavaduotoju) P. Dragelis kompensavo savo sveika ir racionalia nuovoka. Garsėjo jis tarp VPK bendradarbių kaip nuotaikingas savo biografijos ir kitų istorijų pasakorius. Įsiminiau Latvijos SSR VPK pirmininko Ramano, mėnesį pabendravusio su P. Drageliu Maskvoje SSRS MT Liaudies ūkio akademijoje kvalifikacijos kėlimo kursuose, pašmaikštavimas: “Tas jūsų P. Dragelis buvo, pasirodo, net Rusijos imperatorės Jakaterinos II favoritu”.
Tarp LSSR VPK pirmininko pavaduotojų ir profesionalumu ir vadybos gebėjimais ryškiai išsiskyrė A. Jovarauskas. Ir šiandien atmintyje išliko tada dar VPK Mašinų gamybos pramonės viršininko A. Jovarausko darbo kabinete įspūdinga asmeninė tarnybinė biblioteka, didžiulėje knygų spintoje talpinusi daugybę dalykinių knygų ir žurnalų ne tik rusų, bet ir vokiečių kalbomis (pastarąją kalbą jis puikiai mokėjo, kas buvo labai reta tarp sovietinių funkcionierių). Kad A. Jovarauskas turėjo aukštą pripažinimą, rodo jo man pasipasakotas prisiminimas apie A. Drobnio paskyrimo 1958 metais VPK pirmininku atžymėjimo vakarienės Vilniaus restorano uždaroje salytėje dalyvių ketvertą: M. Šumauskas (MT pirmininkas), A. Drobnys (VPK pirmininkas), P. Dragelis (VPK pirmininko pavaduotojas) ir A. Jovarauskas (VPK skyriaus viršininkas).
P. Drageliui 1976 metais išėjus į pensiją į vakancinį VPK pirmininko pavaduotojo postą A. Drobnys pasiūlė A. Jovarauską. Pastarajam atkreipus dėmesį į aplinkybę, kad jo kandidatūrą gali blokuoti LKP CK antrasis sekretorius V. Charazovas dėl jo uošvio deportacijos į Sibirą, A.Drobnys, pareiškęs, kad Lietuvoje sudėtinga surasti žmogų, neturintį ne vieno deportuoto į Sibirą kokio nors tolimo giminaičio. Rekomendavus gyvenimo aprašyme nurodyti uošvio deportacijos faktą ir priežastis, A. Jovarausko kandidatūrą buvo pateikta į LKP CK. Ir iš tikrųjų, V. Charazovui pilnai pakako tokios “dėmės biografijoje”, kad pareikšti savo neigiamą požiūrį dėl A. Jovarausko kandidatūros. Ši kandidatūra buvo atmesta, kai V. Charazovui pritarė ir jo nuolankus bendramintis LKP CK sekretorius pramonei A. Ferencas. Pasikeitus LKP CK antrąjam sekretoriui ir LKP CK sekretoriumi tapus A. Brazauskui, A. Jovarauskas vis dėlto tapo VPK pirmininko pavaduotoju.
Pokalbio su A. Jovarausku metu aš jam priminiau kitą aplinkybę, kuri galėjo būti rimtu stabdžiu jo karjerai. A. Jovarauskas galėtų būti pavyzdžiu tarp tų sovietinės nomenklatūros atstovų, kuriems, negalioja jau cituotas prologe istoriko A. Streikaus vienas iš aiškių sovietmečio vertinimo kriterijų: “Liaudies ūkio tarybos funkcionavimo laikotarpiu susiformavęs sovietinės visuomenės elitas prarado paskutinius valstybingumo sąmonės likučius. Tai matydama Maskva galėjo daugiau pasitikėti vietos kadrais”.
Daugybėje artimesnio bendravimo su kolegomis situacijų stebėjausi A. Jovarausko drąsa sakyti ugningas kalbas apie Lietuvos praeitį ir mūsų misiją tarnauti savo gimtam kraštui. Neseno pokalbio metu mes abu aptarinėjom, kad tokius sovietinės ideologijos netoleruojamus pasisakymus galėjo slapti informatoriai perduoti sovietinio saugumo organams (tiesa, neturėdami faktų, nedrįsome įvardinti konkrečius galimus informatorius). Kad sovietinės nomenklatūros didžioji dalis nebuvo “praradusi paskutinius valstybingumo sąmonės likučius”, gana tiksliai nusako nuo TSKP atsiskyrusi LKP narių dalis.
VPK funkciniuose padaliniuose (be ūkio ir kitų organizacijos veiklai reikalingų bendrųjų tarnybų) dirbo apie 200 specialistų, pasiskirsčiusių į tarpšakinius ir šakinius skyrius (valdybas) ir poskyrius. VPK struktūra daug kartų keitėsi, todėl čia pateiksime prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą (pirmininkaujant V. Šarkai) buvusią struktūrą.
Pagrindiniu tarpšakiniu skyriumi, koordinuojančiu visų kitų skyrių veiklą, buvo Suvestinis liaudies ūkio planavimo skyrius (su Suvestinio planavimo ir ekonominės analizės, Bendraekonominių proporcijų ir žmonių gerovės, Regioninio vystymo reguliavimo poskyriais).
Kiti tarpšakiniai skyriai: Suvestinis ekonominės reformos skyrius, Finansų ir darbo klausimų reguliavimo skyrius, Gamybinių jėgų išdėstymo ir ekologijos skyrius, Suvestinis materialinų balansų ir išteklių taupymo skyrius, Materialinių techninių išteklių skyrius, Mokslo ir technikos skyrius (su Mokslinės-techninės pažangos planavimo ir prognozavimo, Mokslo ir gamybos integracijos tarpšakinių problemų, Skaičiavimo technikos poskyriais), Standartizacijos ir produkcijos kokybės skyrius, Ekonominių ryšių su užsieniu skyrius.
Trims svarbiausioms Lietuvos ūkio šakoms funkcionavo sudėtingesni struktūriniai padaliniai- šakinės valdybos, apjungiančios kelis skyrius.
Pramonės valdybai priklausė trys skyriai: Suvestinis pramonės ir tarprespublikinių ryšių skyrius, Liaudies vartojamų prekių skyrius, Sunkiosios pramonės šakų skyrius.
Agropramoninio komplekso valdyba taip pat turėjo tris skyrius: Suvestinis agropramoninio komplekso skyrius (su Suvestinis planavimo ir ekonomikos, Tarprespublikinių santykių ir ūkio mechanizmo, Žemės ūkio gamybos poskyriais), Maisto produktų skyrius, Materialinės- techninės bazės vystymo skyrius.
Kapitalinės statybos valdyboje veikė taip pat trys skyriai: Suvestinis kapitalinių įdėjimų skyrius, Rangos darbų skyrius, Statybinių medžiagų ir konstrukcijų skyrius.
Savarankiškai (neįtrauktį į valdybas) funkcionavo sekantys penki skyriai: Gyvenamųjų namų statybos ir komunalinio ūkio skyrius, Energetikos ir kuro skyrius, Transporto ir ryšių skyrius, Prekybos ir paslaugų skyrius, Kultūros ir sveikatos skyrius.
Painu yra paaiškinti didelio skaičiaus (virš 20) VPK skyriaus viršininkų administracinį statusą. Pačių skyriaus viršininkų organizacijos viduje administracinė galia buvo nevienoda, paprastai, aukščiausią rangą įgydavo skyrių viršininkai, paskirti VPK kolegijos nariais. Pilnai logiška būtų kolegijos nariais tapusius skyriaus viršininkus išorinėje hierarchijoje prilyginti ministro pavaduotojams.
Neformaliai aukštą statusą turėdavo kai kurie vyriausio ekonomisto ar vyriausio inžinieriaus pareigybę skyriuose turintys darbuotojai, ypač planuojantys ir skirstantys deficinius materialinius išteklius. Pavyzdžiui, mane nustebino, kai “kabelio karaliumi” neoficialiai tituluojamą vyriausią inžinierių J. Gocentą 50–čio jubiliejaus proga sveikinančių tarpe vyravo ministro pavaduotojo rango funkcionieriai.
Tuo tarpu, Suvestinio liaudies ūkio planavimo skyriaus viršininko V. Astrausko (LKP CK sekretoriaus V. Astrausko brolis) analogiško jubiliejaus proga sveikinantieji buvo, daugiausia, ministerijų planavimo skyrių (valdybų) viršininkai.
Savo aukštą statusą man vieną sykį nusakė pats J. Gocentas (pasižymintis sveiko jumoro jausmu), kategoriškai atsisakęs siūlomo kabelio poreikių skaičiavimo su kompiuteriu: “Kabelio poreikius aš pats puikiai žinau be jūsų skaičiavimo kompiuteriu. Skirti iš Maskvos kabelio fondai tenkina tik 50% poreikių, todėl, jei moki, suskaičiuok, kaip man gauti iš Maskvos kabelio kitiems 50% poreikių”.
VPK buvo tiesiogiai pavaldūs du institutai: Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos mokslinio tyrimo institutas (LŪPEMTI) ir Lietuvos mokslinės techninės informacijos ir techninės ekonominės analizės mokslinio tyrimo institutas.
Kuriant LŪPEMTI ryškiai atsiskleidė R. Rajecko kaip mokslo organizatoriaus visos Lietuvos mastu gebėjimai. Naujam institutui sukurti ir sėkmingai jam gyvuoti būtinos trys svarbiausios sąlygos: pakankamas finansavimas, stabili valstybės užsakoma tyrimų problematika ir kvalifikuoti moksliniai kadrai. Finansavimo problemas lengvino ta aplinkybė, kad tokie institutai buvo kuriami visose sovietinėse respublikose globojant galingai Maskvoje institucijai– SSRS Valstybiniam plano komitetui (Gosplan). Sudėtingiau dėl stabilios tyrimų problematikos, nes reikėjo perimti nemažą Mokslų akademijos Ekonomikos instituto vykdytų ir koordinuojamų tyrimų dalį, akivaizdu, jaučiant didelį šio instituto vadovybės pasipriešinimą ir pastangas apskritai stabdyti naujo ekonomikos instituto steigimą Lietuvoje.
Svarbiausią dėmesį rengiant mokslinius kadrus R. Rajeckas sutelkė jau 1967 metais, pradėjęs vadovauti VPK Ekonominių - matematinių metodų ir elektroninės skaičiavimo technikos diegimo skyriui. Į šį skyrių tada dar tik būsimas akademikas sutelkė gabius Vilniaus, Kauno, Maskvos ir Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) aukštąsias mokyklas baigusius specialistus, naujos sovietinio ekonomikos mokslo krypties – ekonominės kibernetikos – entuziastus, ambicingus jaunuolius ir merginas.
Skyriaus bendradarbiai vieningai pritarėme savo vadovo idėjai – steigti Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos mokslinio tyrimo institutą ir, kuo galėdami, padėjome ją įgyvendinti. R. Rajecko vadovaujami, rašėme ir gynėme ekonomikos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertacijas. Tam nuostabiai pasitarnavo platūs R. Rajecko moksliniai ryšiai. Nežinau, ar Lietuvoje yra kitas toks mokslininkas ekonomistas, kuris būtų parengęs per trisdešimt ekonomikos mokslų kandidatų. Aš pats R. Rajecko vadovaujamas apgyniau ne tik ekonomikos mokslų kandidato, bet ir šių mokslų daktaro disertaciją. Jo rekomenduotas, 2001 metais buvau išrinktas LMA nariu ekspertu.
Antraisiais naujojo instituto gyvavimo metais įvyksta automobilio, kurį vairavo neblaivus R. Rajecko artimas draugas, avarija, kurioje žūsta kitas jo bičiulis. Gelbėdami vairuotoją, automobilyje važiavę keleiviai mėgina liudyti, kad automobilį vairavo žuvęs keleivis. Teisminei ekspertizei paneigus tokį tvirtinimą, matyt nesusivaldęs tokioje įtemptoje būsenoje, R. Rajeckas įsivelia į bereikalingą kivirčą su LSSR generaliniu prokuroru A. Kaireliu. Į avarijos atvejo „politinį nagrinėjimą“ įsitraukia iš Maskvos siųstasis LKP CK antrasis sekretorius V. Charazovas ir, nepaisant VPK pirmininko A. Drobnio pastangų, R. Rajeckas atleidžiamas iš LŪPEMTI direktoriaus pareigų.
A. Drobnys, tikėdamasis, kad vietoje V. Charazovo netrukus atvyks iš Maskvos naujas emisaras, padaro „rokiruotę“ – paskiria R. Rajecką direktoriaus pavaduotoju, o jo buvusį pavaduotoją įformina laikinai einančiu direktoriaus pareigas. Trejetas tarpusavyje „džentelmeniškai“ susitaria, kad esminiai instituto veiklos sprendimai lieka R. Rajecko kompetencijai.
Užsitęsus V. Charazovo pakeitimui, po dvejų metų R. Rajeckas pereina dirbti į Vilniaus universitetą. Jau tapus ekonomikos mokslų daktaru ir profesoriumi bei man pareiškus norą taip pat pradėti dirbti Vilniaus universitete, buvau A. Drobnio prikalbėtas likti LŪPEMTI, paskyrus mane šio instituto direktoriumi.
LŪPEMTI dirbo virš 200 mokslininkų ir jiems talkinusių nemokslinio statuso darbuotojų (ekonomistų ir inžinierių). Instituto mokslinės veiklos pagrindinės kryptys: planavimo metodų tobulinimas; planavimo automatizuotos informacinės sistemos kūrimas; metodinis vadovavimas ir automatizuotų valdymo informacinių sistemų kūrimo darbams ir jų koordinavimas; metodinis vadovavimas gamybinių jėgų plėtojimo ir išdėstymo schemų rengimui; trumpalaikio ir ilgalaikio prognozavimo metodų kūrimas; ūkio raidos prognozių rengimas; ekonominės analizės, vartojimo, gamybos efektyvumo ir intensyvinimo, techninės pažangos problemų tyrimas.
Didžioji LŪPEMTI veiklos dalis buvo taikomieji ekonominiai tyrimai pagal kolegijoje patvirtintą VPK skyrių užsakymų planą. Buvo vykdomi taikomieji ekonominiai tyrimai pagal ūkiskaitines sutartis su kitais užsakovais. Savų darbuotojų mokslinės kvalifikacijos plėtojimo tikslais buvo reikalingi taip pat teoriniai tyrimai, todėl buvo leidžiamos monografijos ir straipsnių rinkiniai ”Ekonominių sistemų modeliavimas” (rusų kalba).
Šaltiniai
- Aleksandras Vasiliauskas. Sovietinė Lietuvos industrializacija: strateginiai sprendimai ir jiems įtaką dariusios asmenybės. Knyga Lietuvai ir pasauliui. Vilnius. 2016. – 116 p.
| Autorius: Aleksandras Vasiliauskas |