Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys dievų miške. Biurokratija

(Europos futbolo duomenų bazė)
Peršokti į: navigacija, paiešką
  1. Turinys
  2. Immaculata
  3. Pirmosios dienos
  4. Darbo kolonos
  5. Mirties siaubas
  6. Epidemijos aukos
  7. Biurokratija
  8. Dievo pogrindis
  9. Mokslas ir menas
  10. Charakteriai
  11. Masinis naikinimas
  12. Pamario laukais
  13. Po rusų jungu
  14. Išsilaisvinimas

BALANDŽIO 28 DIENĄ pasidarėme tarnautojais. Iš ryto dar buvome darbo vergai, o vakare—jau prominentai, kaceto aristokratai. Išprausti, švariau perrengti, raudonais kryžiais dailiau perdažyti, naujos medžiagos numeriais ir politinio kalinio ženklais “papuošti”, mes iš karto išsiskyrėme iš pilkos masės, kėlėme joje nuostabą, pavydą, gal net baimę. Mušti mus niekas būtų nebedrisęs, priešingai, jau mes galėjome kitus mušti.


Prominentų pramoga Prominentų pramoga

Gyventi tačiau turėjome ten pat, pono Kozlowskio bloke. Blokinis buvo nepalankus, vadindavo mus ne kitaip, kaip tik “cholerna litewska inteligencja”, “cholerna litewska banda”.

Galvojome, jis turės pasikeisti, padarys mums kokių išimčių. Valgio davinys tačiau liko tas pats — badmiriškas. Stovėjom eilėje kartu su visais, kovojom už pilnesnį ir tirštesni sriubos samti. Lovose gulėjome po du ant tų pačių nešvarių plikų čiužinių, klojome jas rūpestingai, kaip pirma, nes buvom įspėti, kad baus už netobulumus, kaip ir kiekvieną kitą. Po darbo negalėjome be Kozlowskio žinios išeiti iš bloko. Vakarais jis sugalvodavo “žąsies eitynes” kieme visiems, neišskirdamas nei “prakeiktosios lietuviškų inteligentų bandos”.

Bloke buvo ir keletas vilniškių lenkų. Jie iš pat pradžių buvo mums nedraugiški, o dabar visai atvirai ėmė pulti. Esą, mes buvę vokiečių kolaborantai, skriaudę lenkus Vilniuje, o dabar už tai atlyginami poaukščiais. Atrodė, vilniškiai nuteikia prieš mus kitus lenkus, o gal šie kurstė anuos. Tiesiogiai mūsų paaukštinimas palietė ne vilniškius. Vietos, kurios dabar mums teko, buvo užimtos varšuvinių arba poznaniškių lenkų ir keletos čekų. Iš čekų nepatyrėme jokio priekašto. Jie suprato, kad mums šis pakaitas reiškia išsigelbėjimą, o jiems, seniems kaliniams, nebus bloga ir prie fizinių darbų. Lenkai šito negalėjo suprasti. Jie siuto, jieškojo gilesnių šios permainos priežasčių, įžiūrėjo politinę mūsų pačių kombinaciją prieš juos.

Ką vilniškiai kalbėjo, nebuvo taip svarbu. Blogiau buvo tai, kokias išvadas padarys kiti, nekalbėdami. Lenkai mokėjo ginti savo interesus ir su priemonėmis perdaug nesiskaitė. Politiškai jie buvo gerai organizuoti: turėjo savo štabą ir lyderį. Šiam būtų užtekę mostelti ranka, ir mūsiškiai vienas po kito būtų “gavę” tarnybas krematoriume.

Mes tačiau nesijautėm kalti dėl lenkų pozicijų pralaimėjimo. Patys prie to nei piršto nepridėjome. Nebuvo mūsų tarpe nei šnipų nei parsidavėlių, kurie saviškiams būtų stengęsi kuo nors padėti. Draugų taip pat neturėjome nei iš senųjų kalinių, nei iš administracijos. Mums patiems buvo neaišku, kodėl ir kam užtariant įvyko šis pasikeitimas. Gal Lietuvoj mumis kas nors daugiau susirūpino? Gal administracija pati pakeitė planą ir ruošias mus paleisti? Tų “gal” buvo įvairių, bet nei vieno negalėjome patikrinti. Žymiai vėliau pasiekė mus žinios, kad Lietuvoj tikrai daromos pastangos mus išlaisvinti. Bet ar dėl to mus dabar ištraukė iš fizinių darbų? Siūlų galai susivėrė tik išėjus į laisvę. Apie tą laiką Himmleris buvo pakeitęs mūsų mirties sprendimą kalėjimu (kacetu) ligi gyvos galvos. Vadinas, tokia buvo visa politinė šio įvykio “kombinacija”, nieko bendra neturinti su lenkų spėliojimais.

Szwarzbartas - lenkų lyderis

Reikėjo rasti modus vivendi su visų tautybių prominentais, o ypač su lenkais. Prie jų viršūnių pirmieji priėjo Jurgutis, Noreika ir Kuprėnas.

Ši trijulė buvo paskirta į statybos biurą, kurio kapu buvo Szwarzbartas, asimiliavęsis lenkų žydas. Taip daugelis sprendė iš nelenkiško jo charakterio ir gana žydiškos išvaizdos. Aukštas, liesas, palenktos galvos, iš padilbų žvelgiančių akių, santūraus žodžio, lėtų judėsiu — Szwarzbartas turėjo daryti stiprų įspūdį patiems lenkams. Kaip prozelitas turėjo būt ir didesnis patrijotas už kitus lenkus. Tai jis įrodė kaip karininkas savo narsa Vesterplates kovose 1939 metais. Kovėsi prieš vokiečius iki paskutiniųjų, ir tik su nedaugeliu išlikusių gyvų lenkų pateko į nelaisvę. Stutthofe jis pasidarė jų vadu.

Iš jo biuro turėjo pasitraukti trys lenkai, kad užleistų vietą lietuviams. Jau to užteko, kad naujus “ateivius” Szwarzbartas sutiktų nepalankiai. Šaltai paskirstė jiems darbus ir nepaleido iš savo akių. Sunkiausias uždavinys teko Jurgučiui: spręsti komplikuotus matematinius apskaičiavimus. Szwarzbartas, matyt, laukė, kad Jurgutis “supa-suos” ir duos progos pasiūlyt biuro prižiūrėtojui puskarininkiui netinkamą tarnautoją atsiimti. Jurgutis tačiau laikėsi: matematika bankininkui nebuvo naujiena. Szwarzbartas pastebėjo, kad jis dirba kiek kitaip, negu jo ankstyvesnis tarnautojas kažkoks inžinierius, tačiau išsprendžia uždavinį net greičiau. Jurgutis buvo kruopštus, pareigingas, drausmingas. Kiekvieną kartą, kai Szwarzbartas prieidavo prie jo staliuko, profesorius pakildavo, sudauždavo užkulniais ir, klausiamas, atsakydavo greit ir tiksliai.

Ilgainiui Szwarzbartas darėsi mažiau oficialus ir šaltas. Nuo techniškų klausimų pereidavo į kitus — bendrus ar asmeniškus. Jurgutis pasirodė eruditas: kurį klausimą tik palieti, jis duoda visą referatą. Lenkų kalba jam nesudarė nė mažiausio sunkumo. Užkliuvęs lenkų istorijos, jis galėjo pasakyti net daugiau, negu pats Szwarzbartas žinojo.

Ir kiti du mūsiškiai — Jonas Noreika ir Kazys Kuprėnas — pasirodė geri darbininkai ir šiaip puikūs vyrai.

Szwarzbartas buvo “nuginkluotas”. Lietuviai jo akyse atsistojo tokioj vietoj, iš kurios nedera jų nustumti. Liko dar politinis Vilniaus klausimas. Szwarzbartui rūpėjo išgauti mūsiškių nusistatymas. Nežinau, kaip Jurgutis apsidorojo su istorine klausimo dalimi; be ilgo referato jis negalėjo visai apsieiti. Praktiškai, kam Vilnius turėtų priklausyti, jis pasiūlė dabar nespręsti. Kacetas nesanti tam tinkama vieta.

— Išėję į laisvę mes susitarsim pagal bendrus savų tautų interesus!

Atrodė, kad Szwarzbartas su tuo sutiko.

Kartą vyriausias biuro vedėjas esesmanas, atėjęs į biurą, ėmė Jurgutį ir Szwarzbartą provokuoti kaip tik dėl Vilniaus. Turbūt jis buvo pastebėjęs, kad šiedu “priešai” pamažu pradeda susigyventi. Geresnio kylio vokietis, aišku, nesugalvojo, kaip Vilnių.

— Tai mūsų reikalas. Mes patys ji ir spręsim! —kietai atkirto Szwarzbartas.

Kai esesmanas išėjo, jis Jurgučiui pasakė:

— Jie nori mus supjudyti. Žinau, jiems rūpi, kad mes suvesdami tautines politines sąskaitas, imtume vienas kitą užmušinėti. Bet to jie nesulauks.

Tai buvo raminami žodžiai ne tik trijulei, bet ir visai mūsų grupei. Praktiškai tai reiškė, kad lenkai iš savo pusės pakeitė mums mirties sprendimą.

Tik Kozlowskis paliko kaip buvęs. Prie politinės lenku grupės, matyt, nepriklausė, dėl to savo taktikos mūsų atžvilgiu nė kiek nekeitė. Užeis, būdavo, koks siutulys ir ima mus kolioti rinktiniausiais žodžiais, palieka paskutinius pietų, paskutinius grįžti i bloką. Kartą iš visų atskyrė mus kieme ir nežinia už kurio mūsiškio kaltę (turbūt, dėl netobulo lovų klojimo) ėmė mankštinti.

— Cholera, ja vam pokarzę, — laikė rankoje lazdą ir grąsino.

— Gult! Keltis! Gult! Keltis!—šaukė prikimusiu balsu, beveik švogždamas.

—Bėgti!... Sustot! Gult!

Taip tęsėsi keliolika minučių.

Išsipurvinom, uždusom, suprakaitavom. Betrūko, kad prišokęs imtų kuri spardyti, kaip tai pasitaikydavo mankštinant visą bloką, arba pradėtų tvoti pagaliu.

Vienu metu, kai Kozlowskio balsas pritilo, kažkas staiga ir garsiai šūktelėjo jo vardą.

Kozlowskis nerviškai pasuko galvą į tą pusę.

Statybos biuro lange, išeinančiame į mūsų kiemą, stovėjo Szwarzbartas. Matyt, buvo grįžęs kažko pasiimti, nes tuo laiku niekas biure nebedirbo. Pamatęs, kad jo tautietis kankina lietuvius, jis ir šūktelėjo:

— Kozlowski!

Szwarzbartas nieko daugiau nepasakė, tik demonstratyviai uždarė langą ir nuo jo pasitraukė.

Kozlowskis tuoj nutraukė bausmę ir grąžino mus į bloką.

Nesupratom, kas įvyko. Ką norėjo pasakyti Szwarzbartas? Ir kodėl taip greit nubaigė “pratybas” Kozlowskis?

Paslaptis paaiškėjo vėliau. Tarp šių dviejų lenkų buvo karo stovis. Kozlowskis buvo išgarsėjęs savo žudynėmis. Be lentpjūvės aukų, kurias anksčiau minėjome, matyt, buvo ir kitų. Szwarzbartas, kaip atsakingas lenkų vadas, panoro Kozlowski sutvarkyti. Žodžių šiam nuožmiam žmogui nebeužteko, tad Szwarzbartas pavartojo jėgą. Kozlowskis buvo nulinčiuotas ir keletą savaičių pragulėjo ligoninėje. Po to jam buvę pagrasyta, jei nesiliaus ir toliau užmušinėięs tautiečių, antrukart jau nebeišeisiąs gyvas. Tačiau Kozlowskis turėjo valgyti duoną ir savo vietą pateisinti žiaurumu, nes tokia buvo vokiečių valia. Dabar reikėjo rinktis vieną iš dviejų: arba nevykdyti vokiečių valios arba prasilenkti su Szwarzbarto valia.

Szwarzbartas, vykdydamas savo pažadą Jurgučiui, panoro užstoti mus ne tik prieš vokiečius, bet ir prieš savo tautieti. Kozlowskis, žinia, nesuprato, kur šuo pakastas. Jis tik, kaip šunelis kartą jau muštas, žinojo, ką reiškia Szwarzbarto šūktelėjimas.

Kozlowskio siaubas buvo tam kartui apramintas, bet pilnai nesutramdytas.

Ernstas Schuras - kriminalistų vadas

Gerus santykius reikėjo palaikyti ne tik su politiniais, bet ir su kriminaliniais “aristokratais”. Stutthofe jų nebuvo daug, tačiau kaip vokiečiai jie turėjo didelį administracijos pasitikėjimą ir buvo atsakingose pareigose.

Vienas įtakingiausių kriminalistų buvo mūsų rūbų kameros kapas Ernstas Schuras. Jis buvo pusamžis vyras, vidutinio ūgio, trykštančios valingos energijos, kiek žydiškos tamsios išvaizdos. Kilme jis buvo bavarietis— muencheniškis, tai buvo galima pastebėti iš jo akcento. Kaip baigęs gimnaziją, jis savo išsilavinimu stovėjo aukščiau visų puskarininkių. Gal dėl to, o gal ir dėl kitų motyvų, kaip toliau matysim, jis prieš juos nesilankstė. Kitiems kaliniams nebuvo žiaurus, o dirbantiems jo priežiūroje nepriekabus. Šiaip jau jis mėgo vaidinti “džentelmeną” — buvo visad gražiai, švariai apsirengęs, laikėsi atokiau nuo kitų kalinių, netgi valgį stengėsi nugriebti geresnį, negu kiti prominentai.

Į kacetą jis pateko už pagyvenusių turtingų moterų viliojimą ir išnaudojimą. Areštuotas buvo, rodos, 1936 metais. Sėdėjo anksčiau Buchenwaldo ir Sachsenhauseno kacetuose; vėliau buvo perkeltas į Stutthofą.

Mūsų kameros kapu jis pasidarė prieš pat dezinfekciją. Mackoniu ir manimi — naujokais — pradžioj jis nesidomėjo. Paskui, po vienos aferos, išvogus mūsų grupės rūbus, jis ėmė darytis “geresnis”. Kartą jis net tiek “pasitarnavo”, kad užsiundė prieš mus Kozlowskio pyktį.

O buvo taip. Rūbų kamera dirbdavo kartais ilgiau, negu kitos įstaigos. Vakarienės metu Mackonis pareidavo į bloką, paimdavo sau ir man duonos riekelę ir vėl grįždavo; čia, gavę kavos, pavalgydavom. Gulti pareidavom jau visiems sumigus. Kozlowskis šią išimti pakentė, nes ji ėjo iš aukščiau, iš mūsų kameros puskarininkio. Kartą, kai Mackonis pasiėmęs duonos grižo, Scburas jo pasiteiravo, ką veikiąs Kozlowskis. Mackonis pasakė, ką matęs:

— Moko bloką žąsies žingine vaikščiot.

Turbūt pridėjo dar koki nereikalingą žodį ar ironišką šypsnį. Schuras mįslingai pasijuokė iš lenko išradingumo ir Mackonio žodžius tuoj pat persakė puskarininkiui Hapkei. Paskui per savo patikėtinius visa tai perdavė Kozlowskiui, galbūt dar pagrąžindamas.

Buvom su Mackoniu tik ką grįžę į bloką ir jau atsigulę vienoje lovoje, kai įdūkęs, kaip liūtas, įsiveržė į miegamąjį Kozlowskis ir ėmė jieškoti lietuvio profesoriaus. Atsisėdo lovose Jurgutis, Sruoga — senieji ir profesoriais vadinamieji mūsiškiai.

— Ne tas, po perkūnais!—numojo ranka. —Kas dar, psiakrev. iš jūsų profesorius? A, kurs dirba effektenkameroj?

Pakilau aš.

— Tai tu mane skundei! Jus kankinu, a? Dar aš jus pakankinsiu, gyvatės!—prišoko visas įraudęs, bet kumščio nekėlė.

— Ja tobie pokarzę — aš tau parodysiu!—pagrasino ir išbildėjo atgal į savo dieninį kambarį, kur turėjo lovą atskirai nuo visų kalinių.

Visiems buvo aišku, ką reiškia Kozlowskio “pokarzę”.

— Kas įvyko, Rapolai? — klausiau Mackonį. —Aš nieko nežinau.

Iš tikro ir nežinojau, nes tuo metu, kai jis pasakojo Schurui apie Kozlowskio mankštas, aš dirbau kitame kambary, kabindamas rūbus ant karčių.

— Ir gerai, kad nežinai, — atsakė Rapolas. — Ne tu, bet aš prasiplepėjau. Skųsti, tegu jis mane sukapoja, nesu jo skundęs.

Mackonis kaip buvo lovoje be apatinių kelnių (tokia mūsų miegojimo griežčiausia tvarka), taip ir išlėkė paskui Kozlowskj.

Laukiau, ką jis parneš.

Po keliolikos minučių pareina suerzintas, bet savimi patenkintas.

— Pasikalbėjom kaip žolnierz polski z žolnierzem (kaip lenkų karys su kariu). Ne tas kunigas, sakau jam kaltas, bet aš. Jei nori, atsiskaityk su manim. Bet žinok, aš tavęs neskundžiau. Manęs paklausė, ką veikia jūsų blokas, ir pasakiau žąsies žingine vaikšto. Galėjau to nesakyti, bet į klausimą, kaip lenkų kariuomenėj buvau įpratintas, atsakiau tiksliai. Dobranoc, pan Kozlowski! Tylko niezapomni, že ja tež bylem žolnierzem polskim (Labanakt, ponas Kozlowski! Tik neužmiršk, kad aš taip pat buvau lenkų karys).

Mackonis galvojo, kad ši paskutinė frazė turės padaryti įspūdžio tam žvėriui, kuris be kitko viešai didžiavosi buvęs lenkų kariuomenės puskarininkis. Mažiausia, Rapolas buvo tikras, kad mano kailis nenukentės.

Taip ir buvo. Kozlowskis daugiau dėl to reikalo nekibo. Ir Schuras nesidomėjo, bent mums neišsidavė, kuo reikalas baigėsi. Supjudyti mus, savo tarnautojus naujokus, su lenkais ir šių rankomis mus sugniuždyti, jam nepavyko. Tik man vis liko mįslė, kodėl jis ne Mackonį, o mane Kozlowskiui nurodė. Ar dėl to, kad buvau kunigas ir jam, moraliniam kriminalistui, labiau nepriimtinas?

Vėliau mūsų santykiai su Schuru ėmė vėl švelnėti, ypač kai abu atsidūrėme nuosavybės skyriuje — pas tą patį puskarininkį Hapkę, kur dirbo ir mūsiškis pulkininkas Narakas.

Janekas Rožinskis

Antrasis rūbų kameros kapas buvo lenkas, buvęs pr. mokyklos mokytojas iš Silezijos — Janekas Rožinskis. Pradžioj dirbo jis kaip lygus mums, nors kacete buvo nuo 1939 metų pabaigos. Paskui, Schurą perkėlus i nuosavybės skyrių, buvo pakeltas i kameros kapus. Kad jis ligi šiol išliko gyvas, buvo labai nuostabu. Iš 22.000 kalinių numerių mūsų buvimo metu, jis turėjo, rodos 69 - tąjį. Tuo metu gyvų kalinių tebuvo arti 4.000. Vadinas, iš 18.000 jau mirusių, jis buvo tik kelioliktas išlikęs. Kartą rūbų kameros sandėliuose rūšiuojant numeriuotus rūbų maišus, jis atkreipė mano dėmesį į numerius jo draugų, atėjusių į kacetą vienu laiku, bet dar gyvą. Mat, rūbai buvo laikomi tik tų, kurie dar buvo gyvi; mirus kam nors, jo rūbą maišas būdavo išimamas iš pakabų ir išmetamas į bendrus sandėlius arba grąžinamas giminėms. Tikrai, tų pirminių kalinių numerių tebuvo tik keliolika.

Rožinskis turėjo didelius kaceto pėdsakus savo kūne, iš dalies ir dvasioje. Jis buvo kokių 30 metų, bet sukumpęs, su dirbtiniais dantimis, robotas, užvytas padaras, tylus, nieko daugiau nematąs, kaip tik savo darbą. Ir tapęs kapu, jis dirbo daugiau už kitus. Jam buvo įėję į kraują “judėti”, ar kas mato ar ne. Gal tam, kad sukurtų nuolat dirbančiojo įspūdį. O gal jis jieškojo darbe nusiraminimo, sunku pasakyti. Jis turėjo šeimą, ir kartais išsiduodavo išgyvenąs didelį jos ilgesį.

Atsargus jis buvo iki pedantiškumo. Nieko stengėsi nematyti, nieko neprasitarti, niekam nepasitikėti; net su tais pačiais lenkais jis nepalaikė artimesnės draugystės. Niekas į jo kamerą negalėjo įkišti nosies, kad ko nors nenuorganizuotų, nepasivogtų ir neužtrauktų jam kaltės. Tačiau kartą mane nustebino nelauktas jo atvirumas.

Buvo sekmadienis. Kameros viršininkas Hapkė tą dieną nesirodė, nors priešpietis buvo laikomas oficialaus darbo laiku. Mackonis sėdėjo kameros raštinėje, o mudu su Janeku rūšiavome rūbų maišus ir kabinome į pirmo ir antro aukšto pakabas. Sandėlis buvo tada dar senose patalpose, priešais moterų blokus. Dauguma moterų tą priešpietį nebuvo išvarytos į darbus ir, sėdėdamos savo barakuose, lenkiškai giedojo religines giesmes. Aš atkreipiau Janeko dėmesį, nes jis atrodė tuo visai nesidomįs.

— Ar tai galima? — paklausiau:—niekas už tai jų nebaudžia?

— Dabar ne! Pagaliau jie nesupranta, ar tai giesmė ar daina, o dainuoti neuždrausta.

Kai baigėme maišus rūšiavę, aš atsisėdau ant grindų ir klausiausi. Lyg iš požemio sklido tų giesmių tonai. Jie man atrodė stipriai išgyventi, kupini maldos dvasios.

Galėjo būti kokia vienuolikta valanda, vadinas, sumos metas. Mano vaizduotė ir mintys krypo į laisvę, kai tuo metu galėjau būti prie altoriaus. Nieko šventa, nei maldaknygės, nei šv. Rašto negalėjau dabar turėti prie savęs.

— Klausyk, Janek, ar gi nieks stovykloj neturi šventos knygos?

Visą laiką dirbęs, krovęs senus batus į maišą, jis pakėlė į mane akis.

— O ką tu su ja veiksi?

— Tu žinai, kad aš esu kunigas. Nors šventą diena, kaip šiandien, rastum žmogus paguodos.

— Ar skaitai lenkiškai? — paklausė. Mat, mudu kalbėjome vokiškai.

— Šiek tiek!

Jis atsitiesė nuo batų krūvos ir pasuko į kitą maišų prikrautą kambarį. Po valandėlės, įsukęs į kažkokį skarmalą, atnešė man Skargos verstą Šventą Raštą, Išminties knygą.

— Eik toliau nuo lango, tarp rūbų. Aš būsiu prie durų ir sukosėsiu, jei kas ateis į sandėlį.

Tai buvo pirmoji knyga kacete po pusantro mėnesio. Brangi knyga! Varčiau, ryte rijau. Tik akys nepajėgė ilgiau tų eilučių sekti.

Taip praėio laikas iki pietų. Janekas parodė man maišą, kur ta knyga slepiama.

— Kai norėsi, pats pasiimk. Tik žiūrėk, kad kas neužkluptų. Atims, gausi lazdų. Supratai!

— Ačiū, Janko.

Nuo to laiko mudu pasidarėme artimesni, tačiau ir po to jis kalbėjo mažai. Kartais pasiųsdavo prižiūrėti kokio nors darbo, kad ten mažiau dirbčiau. Matyt pastebėjo, jog dūstu maišus kilnodamas ir grindis plaudamas. Dulkės, kurių gausu buvo rūbuose ir ant grindų, mane pjaute pjovė. Kartais ir nesvarbiam reikalui, kai ko parnešti, jis siųsdavo mane į naująją rūbų kamerą. Į ten buvo geras kilometras kelio, pro daržus ir tyrą orą. Man tai buvo ir atvanga ir poilsis. Žinojau, kad tuose daržuose, kai krematoriumas dar buvo neįrengtas, sulaidota tūkstančiai kalinių. Jų kūnai smėlėtą žemę buvo pavertę derlingu daržu. Dabar čia žaliavo pirmieji tankūs ir vešlūs daržovių diegai. Ir vis dėlto man buvo miela stebėti tuos naujos gyvybės daigus. Purvinas stovyklos kiemas, barakų niuruma veikė užmušamai. Akims ir dvasiai reikėjo rasti pakaitą. Nedaug teko vaikščioti pro tuos daržus, bet ligi dabar man prisimena, kaip šviesus brėžis visoj toj niaurumoj. Už visa tai turiu būt dėkingas Janekui.

Rūbų kameros plutos

Mudu su Mackoniu nebuvome siunčiami nurenginėti naujų kalinių. Tačiau jau pirmosiomis dienomis supratom, kad tai yra didelė mūsų įstaigos privilegija. Atimamas iš naujokų maistas — duona, riebalai tekdavo mūsų kameros kapui ir bendradarbiams. (Atimti nebuvo jų sugalvota, bet kaceto administracijos įsakyta). Nebūdami prie šios ceremonijos, mudu su Mackoniu patys nieko negaudavom į rankas. Tačiau Janekas, ir prieš tai buvęs Ernstas, leisdavo mums iš jų atsargų paimti kokią plutą ir užsitepti riebalo. Didesnės šventės mes negalėjom turėti, kaip tokie “užkandžiai”. Mūsų alkis anaiptol nebūdavo tuo pasotintas. Pavydžia, bet apvaldyta akimi žvelgdavai žmogus į tą ryšulėli, kur buvo dar plutų ir riebalo likutis, laukdamas, kada vėl gerieji mūsų “viršininkai” pradės valgyt ir mums iš malonės pasiūlys.

Po kiekvienos naujai į kacetą atsiunčiamos partijos, (po 100, 75, 50 asmenų), susidarydavo ir kitokių gėrybių. Pereinamu laiku jos patekdavo taip pat į mūsų kamerą. Pintinėse būdavo sumesti batai, gabalai muilo, kojinės, megztiniai, rožančiai, medalikėliai, kryželiai... Matydavome, kaip Ernstas ar Janekas išvertę tas pintines ir radę ką vertingesnio, pasiimdavo su savim arba užvilkdavo ant barako lubų, ypač geresnius batus, megztinius, skalbinius. Muilu, rožančiais jie nesidomėjo. Pasitaikydavo taip, kad tarp batų ir skalbinių įkrisdavo kokia duonos pluta. Mudu su Mackoniu, žinoma, labiausiai domino tos plutos. Ir mes išdrįsdavome jas pasiimti.

Alkis buvo nenumalšinamas. Bet sąžinė neleido viską vieniems suvalgyti. Grįždami vakare namo, įsidėdavome rastų plutelių į kišenius ir parsinešę pakišdavom po paklode vienam kitam draugui, jau gulinčiam lovoje. Mūsiškiai jautė, kad tušti nepareiname, tai laukdavo mūsų sugrįžtant. Ne visuomet galėjome parnešti tų plutų. Bet draugams stigo ir kitų dalykų — muilo, lenktinių peilių, adatų.

Kartą pareinu, įsikišęs į kišenę keletą gabalėlių muilo. Prieinu prie Rakūno, Vilniaus partizanų vado (jis tokiu save laikė ir už tai pateko į kacetą), ir įspaudžiau jam gabalėli į ranką. Jis tik prisidengė antklode burną ir puolėsi kąsti. Greit nesusivokė, jog tai ne duona. Tik pakramtęs, išspjovė į delną.

Rakūnas visą laiką kentė baisų alkį. Jis suvalgydavo mūsų dubenėliuose likusias apipuvusias morkas ir griežčius. Maldaudavo palikti jam nors porą šaukštų. Savo dalį greičiausiai suvalgęs, jis atsistodavo šalia kito ir stebėdavo, ar neliks jam bent dubenėlis išlaižyti.

Kazys Rakūnas buvo kiek prasilavinęs kaimietis nuo Vabalninko, pakankamai gudrus ir karingas, beveik beatodairiškas savo sprendimuose ir veiksmuose. Jis dėjosi pašauktu vadovauti ir jautė pareigą globoti viso pasaulio nuskriaustuosius. Vėliau daugeliui mūsiškių atrodė, kad jis, jei nebūtų didelis patrijotas, iš pačios savo prigimties turėjo būt komunistas. Tam tikru atžvilgiu jis buvo panašus į Kozlowskį — savo pykčiu inteligentams, net saviesiems. Jis mus koliodavo, net tuos, kurie su juo dalinosi savo siuntinėliais. Geras jis būdavo tol, kol gaudavo pavalgyt. Žinia, jo nervai buvo palaužti, tačiau jis turėjo valios vesti egzistencijos kovą labiau už kitus, kurie išlaikė sveikesnius nervus.

Tuo metu, kai aš jam įdaviau muilo gabalą, jis dar nebuvo pasireiškęs šiuo savo charakteriu. Taip pat nebuvo man žinomas iš prigimties jo rajumas. Rakūno vietoj tada bet kuris galėjo čiupti į burną ne tik muilą, bet ir kiekvieną daiktą, panašų į duoną. Visų mūsų mintys tik ir sukosi apie duoną. Godžiai klausėmės kalbų apie valgi. Ir tas kalbas instinktyviai išgirsdavom net tolimiausiame barako kampe. Ir akys pačios gręždavosi į tą pusę, kur pasigirsdavo kramsnojimas. Užuosdavom net trupinius duonos, krapštomus iš kišenės. Alkiui apraminti mes, tiesa, nesirausėm šiukšlių dėžėse, kaip tai darė ruseliai, jieškodami purvinų lupynų. Tačiau esu tikras, kad ir mes taip būtume darę, jei nebūtume žinoję, kad suviduriavę tik greičiau pasimirsime, o neišsigelbėsime.

Šitame nužmogėjimo vyksme, dvasia nebepajėgė jausti savo alkio. Jokia aukštesnė mintis nebekilo savaime. Ją reikėjo gaivinti sąmoningomis pastangomis. Nedrįsčiau tvirtinti, kad kunigas tuo atžvilgiu būtų skyręsis nuo kitų. Tačiau jis instinktyviai naudojo progas savo ir draugų dvasiniam ilgesiui pažadinti.

Prisimenu, kai mano akys pamatė pintinėse sumestus rožančius ir medalikėlius, toptelėjo mintis, kad galėčiau padaryti džiaugsmo savo draugams, po vieną jiems nunešdamas. Nebuvo jie vertingi savo išore, bet simboliškai turėjo daug pasakyti tam, kurs visą amžių su jais nesiskyrė. Paėmiau keletą medalikėlių ir parsinešiau per pietus į baraką. Lyg sveikindamasis įspaudžiau vienam kitam į rankas. Mačiau žybtelėjusią jų akyse ugnelę, paženklintą nustebimu ir džiaugsmu. Man rodės, kad aš bent kiek gero jiems padariau.

Kartą Hapkė įsakė išvalyti jo raštinės langus ir grindis. Jis kaip tik tuo laiku nesimaišė raštinėje. Vargau ilgai, norėjau, kad šefas būtų patenkintas švara. Jo raštinėje buvo dvi pintinės, prikrautos maldaknygių, rožančių, medalikėlių. Tarp jų mačiau ir vertingų, meniškų, rankų darbo; kiti su graviūromis, pasidabruoti ar tikro sidabro. Pasiteiravau Janeko, ką jie su jais veiks. Atsakė, išmes kur į šiukšlių duobę. Jei taip, galvojau, paimsiu aš dalį jų savo žinion.

Eidamas pas Starkų švirkšto, aplankiau kai kuriuos sergančius draugus. Buvo palatoje Čiuberkis, Mackevičius, Darginavičius. Aš jiems įteikiau po medalikėlį. Neapsirikau juos pradžiuginęs. Kai kurie jų priglaudė prie krūtinės, o vienas net pabučiavo.

Kai naciai atiminėjo kryžius

Buvo skubinama įrengti naujoji stovvkla, kuri augo šalia senosios. Joje turėjo tilpti apie 25.000 naujų kalinių. Šitai rodė, kad netrukus prasidės naujos areštų bangos ir Stuffhofą užplūs dideli būriai naujokų.

Ilgai nereikėjo laukti. Kasdien matydavome pro vartus įžengiančius būrius vyrų (rečiau moterų), kartais geriau, kartais labai prastai aprengtų. Jie turėjo su savim lagaminus, maišus, ryšulėlius. Kiti buvo be nieko, matyt, praėję kalėjimus ar pakeliui apgrobti. Stovėdavo jie prie vartų, ties raportų skyriumi ir kartais pusdienį laukdavo. Jie buvo tikri “naujokai” — žvalgėsi abejingomis akimis, nesitikėdami pamatyti tai, ko paprastai net vaizduotė nesukuria. Atrodė, lyg jie dar lauktų, gal atsivers vartai ir išleis juos, nes kam gi laikytų čia visą pusdienį? Turbūt aiškinasi jų bylą ir, neradę didelės kaltės, paleis. Keisčiausia buvo tai, kad jie iŠ savo akių ir beveik iš rankų neišleisdavo lagaminų; matyt, galvojo, jog jie dar bus jiems labai reikalingi. Nelaimingieji! Jie nežinojo, kad mes jau laukiame greičiau juos “apgrobti”, turėjome paruošę numerius ir virvutes jų rūbams surišti ir pintines jų maistui sudėti.

Tuos numerius man pačiam tekdavo rašyti. Kartais imdavo pasibaisėjimas, kaip greit mes daromės seni kaliniai, palyginus su naujai ateinančiais. Manasis numeris — 21257 greit atrodė juokingai mažas. Aš rašiau 23353, 24527, 25875. Antrųjų metų pabaigoje manęs jau nestebino toks eilės numeris, 100400, nors tada jau nebeteko jo rašyti.

Sumetę į pintines numeruotas korteles, paėmę keletą maišų batams, kamerą užrakinę, bėgdavome prie nuutėlihimo įstaigos. Čia, atskirame kambaryje, buvo perrengiami naujokai. Hapkė ir jo pavaduotojas Liutkė, kurie sėdėjo prie staliuko ir registravo naujokų pavardes, paimdavo iš jų aukso žiedus, laikrodžius, auksines plunksnas ir kitus brangesnius daiktus. Mūsų uždavinys buvo perimti rūbus, batus ir visa kita, išskyrus diržą, kuris palikdavo savininkui.

Po to mūsų puskarininkiai nuogą žmogų dar galutinai iškrėsdavo, jieškodami, ar jis ko nors neslepia pažastyse, burnoje ar kitose įmanomose kūno vietose. Ta apeiga buvo surišta su savotiška mankšta — reikėjo žiotis, rankas kelti, pasilenkti...

Kartą mano dėmesį atkreipė puskarininkio tonas, ir aš pakėliau galvą nuo rūbų, kuriuos tada raišiojau. Naujokas buvo sučiuptas užslėpęs savo burnoje kažkokį metalinį daiktą. Pareikalavo išimti. Bet šis nenorėjo paklusti. Liutkė pats bandė išimti, bet naujokas sukando dantis.

— Maul auf! Du Schweinehund (atidaryk snukį, tu kiaulšuni)! — suspiegė vokietis.

Žmogus nesuprato jo žodžių nei keiksmo. Janekas turėjo išversti. Jis jam dar pridūrė: “Nėra prasmės priešintis!”

Naujasis kalinys pagaliau išėmė iš burnos... medalikėlį, kuris niekuo nebuvo vertingas.

— Zum Teufel! Toki nieką slėpti, — nusispjovė Liutkė.

Žmogus dar bandė kreiptis į Janeką, aiškindamas, kad

tai jo motinos dovana, ir jis niekam to nenorįs atiduoti. Bet Liutkė nugriebė, sviedė tą medalikėlį ant grindų ir dar keletą kartų demonstratyviai kojomis trypė.

Bunkantiems mano nervams ši scena buvo nauja, daug pasakanti. Medalikėlis nebuvo brangus, bet jis išreiškė su motinos pienu jam perduotą tikėjimą. Lig šiol nebuvau pastebėjęs, kad bet kurs jų būtų kovojęs už aukso žiedą ar laikrodį, — daug vertesnius dalykus nei šis paprasčiausias aliuminijaus gabalėlis.

Kitą dieną mes priiminėjome didelius būrius kalinių iš Gudijos ir Ukrainos. Mackonis man pakuždėjo:

— Šitie greičiausiai bus bolševikai!

Tai pasakęs, jis kiek suabejojo.

— O gal jie iš lenkiškų sričių? — Ir jis, priėjęs vieną kitą bandė prakalbinti lenkiškai. Atsigręžęs į mane, papurtė galvą: vadinas, ne iš lenkiškosios. Toliau girdėjom, kaip prie puskarininkių stalelio jie garsiai tarė vietoves, iš kurių buvo kilę, ir jos buvo sovietiškos.

Pradėjus juos rengti, nustebom, pamatę, kad kiekvienas jų turėjo ant kaklo aliuminijaus kryželį, su mažu įstrižu skersinuku, pasikabinę ant siūlo ar plonos virvelės ir tik retas ant grandinėlės, pažaliavusios nuo prakaito.

Mackonis buvo linkęs vis dėlto įtarti: gal jie tyčia užsidėjo kryželius, kad užmaskuotų savo komunistiškus nusiteikimus. Visos abejonės tačiau išnyko, kai buvo pareikalauti nusiimti tuos religinius ženklus. Mackonis tai darė vis dar jais nepasitikėdamas. Atitinkamai, iš pareigos, nuiminėjo ir Janekas. Mane itin domino, kaip tie žmonės reaguos. Mačiau juos nustebusius, išplėstomis akimis.

Vienas vyras, pamatęs, kad kryželius atima, pats skubiai nutraukė su visa grandinėle ir sugniaužė delne. Kitas sudėjo rankas ant krūtinės ir užspaudė jį delnais. Mackonis bandė gudiškai (jis mokėjo ir šią kalbą) įtikinėti, kad kacete tokia tvarka ir prieš ją nieko nepaveiksi. Vyras sukandęs dantis tylėjo. Pastebėjo tai Liutkė, pašoko nuo savo staliuko, smogė vyrui į veidą ir jėga atplėšė rankas nuo krūtinės. Kryželį vienu ypu nutraukė ir taip sviedė į sieną, kad šis keletą kartų dzingtelėjęs ir atšokęs nusirito į kampą ant cementinių grindų.

Mūsų puskarininkių tonas tą dieną buvo paerzintas. Beveik kiekvienas naujokas, klausiamas, kokios tautybės, atsakinėjo: gudas arba ukrainietis.

— Nėra jokių gudų, nėra ukrainiečių! Jūs tik rusai!

Mudviem su Mackoniu buvo tai nauja mįslė. Kodėl vokiečiai nebenori pripažinti gudų ir ukrainiečių. Juk karą su rusais jie pradėjo šūkiu “išlaisvinti pavergtas tautas”. Ukrainiečius prieš karą jie globojo, rėmė jų požeminį veikimą ir egzilinius komitetus. Šitas pasikeitimas negalėjo būt tik kaceto pramanytas, nors tai ir galėjo sudaryti tam tikrą patogumą administracijai. Mat, rusų rūbai nebuvo saugomi mūsų kameroje, o ėjo į bendrus nenumeruotų rūbų sandėlius; mirus rusui, nereikėjo jo gėrybių siųsti atgal. O gal tai reiškė, kad rusų vardu vokiečiai nori tūkstančius įvairių Rusijos slavų pervaryti per kacetus ir tuo būdu sumažinti jų skaičių vokiečiams, kurie veržėsi į jų erdvę. Bendroji vokiečių politika nebuvo prielanki šioms tautybėms — tai mes žinojom. Ypač užėmus Ukrainą ir Gudiją, tautinis šių kraštų sąjūdis darėsi patiems vokiečiams pavojingas.

Keisčiausia, kad su mumis dirbęs rūbų kameroje lenkas kalinys, buvęs karininkas, lygiai tokiu pat pykčiu, kaip vokiečių puskarininkiai kartojo: “Nėra jokių ukrainiečių ir gudų, tik rusai!” Turbūt ir kai kurių lenkų imperializmas sutapo su vokiškuoju.

Kunigo pastangos padėt ukrainiečiams

Ukrainiečių ir gudų priėmimas užtruko keletą dienų. Aukščiau minėtos scenos kartojosi įvairiais variantais. Įsidrąsinau ir aš įsijungti į “apgrobimo” vyksmą. Tai dariau su tam tikra mintimi. Prieidavau prie naujo kalinio, paprašydavau nuimti kryželi ir jį pagarbiau padėdavau į pintinę arba palaikydavau rankoje. Galvojau, kad tuo būdu mažiau bus užgauti jų religiniai jausmai. Susidūręs su pasipriešinimu, aš pamerkdavau žmogui, kad šis man nesipriešintų.

— Tas man brangus, suprantat, — atminimas iš žmonos. — Chorošo!—atsakydavau, ir žmogus tuojau suprasdavo, kad aš turiu galvoje šį atminimą jam grąžinti.

Kai nurengtasis stodavo į kerpamųjų eilę ir niekas daugiau juo nebesidomėdavo, aš, eidamas mesti surištų rūbų į atitvertą gardą, įspausdavau į rankas atimtą kryželi ar medalikėlį. Kartais puskarininkių akys nebuvo užstotos kitų, stovinčių prie staliuko, tada palaukdavau tinkamesnės progos. Nukirptasis ėjo į maudyklę, į purkšlių skyrių, kur durys vedė iš nurengimo kambario. Prieidavau prie durų, apsimetęs ko nors paklausti nuutėlinimo ir prausyklos tarnautojų, tada jau mūsų lietuviškų draugų — ir ukrainiečiui ar gudui įspausdavau iš jo atimtą religinį ženklą.

Tai dariau keletą dienų, gana atsargiai. Savųjų per daug nesislėpiau, ypač Mackonio, bet nenorėjau, kad ir jis žinotų. Vieną dieną Mackonis man pastebėjo:

— Stasy! Tu nesistebėk, jei aš tave barsiu už vieną dalyką!

— Už ką?

— Suprantu, tu nori žmonėms padėt. Kaip kunigui tau tinka, bet jei pastebės Hapke, o ypač Liutkė, geruoju nesibaigs. Draugiškai patariu, nedaryk to. Vis tiek tvarkos nepakeisi.

Porą dienų susilaikiau. Man buvo skaudu. Skaudu, kai žmonėms atimamas tas paskutinis su visa jų dvasia suaugęs tikėjimo ženklas.

Kai Mackonis apsiramino, aš retesniais atvejais dar kartojau tą savo paslaugą, tačiau buvau dar atsargesnis.

Vėliau matydavau tuos žmones, stovinčius patikrinimo metu arba grįžtančius iš darbo savo kolonose, ir man jie buvo savotiškai artimi, lyg broliai, paženklinti tuo pačiu ištikimumu savajai religijai. Būdavo jų ypatingai gaila, kai matydavau diena iš dienos vis labiau sunykstančius.

Kryželių ir maldaknygių krūvos augo mūsų kameroje. Dalis jų buvo sumesta pintinėse, dalis ant grindų. Man buvo sunku atsispirti pagundai, einant į baraką ir nepasiimti jų į kišenių. Maldaknygių buvo ir rusų kalba, todėl ir jas paimdavau savo žinion. Rytais, kai prieš patikrinimą žmonės slankiodavo kieme, jieškojau akimis pažįstamų veidų ir, sutikęs, atsargiai įduodavau jiems maldaknygę. Išrikiuotųjų eilėse matydavau kai kuriuos atsargiai besižegnojančius arba iš lūpų atpažindavau, kad jie kalba rytines savo maldas. Tiems, prisitaikęs, įdėdavau į kišenių medalikėlį, rožančių ar maldaknygę. Kartais per pietus, kai žmonės išsrėbę savo sriubą, išsitiesdavo ant smėlėto kiemo prieš saulutę kiek atsikvėpti, nejučiomis įdėdavau į kišenių medalikėlį. Galvojau, jie pradžiugs ji radę ir gal prisimins, ką jis reiškia; gal sustiprins tai tikėjimą ir vilti.

Daugelis, kuriems asmeniškai įteikiau tuos dalykus, nė žinot nežinojo, kad esu kunigas. Kitus matydavau pirmąkart tarp tūkstančių ir jie tikriausia manęs neįsidėmėdavo. Net savotiškai būdavo gera, kad jie nežino, kas esu. Galvojau, jie daugiau džiaugsis, negu žinodami, kad tai daro kunigas.

Patikrinimo metu, įsimaišęs tarp svetimųjų, mieliau žegnojausi maldai. Man rodės, jog ir tai turi sustiprinti jų tikėjimą. Prie saviškių ne visuomet tai darydavau, nes jie mane žinojo. Jie galėjo ir šiaip jau pastebėt, kad ne vienas mūsų per patikrinimus tylos metu meldžiasi. Nevykusios tai buvo maldos: sunkiai sumezgama išsekusi mintis ir žodis. Tačiau žaibu lekiojantys atodūsiai verždavosi— už tuos, kurie čia šiandien miršta, kurie gyvena nevilty, vaitoja ir verkia, už tuos, kurie kovoja tėvynėje, kurie dreba dėl artimųjų nežinios, už tuos brolius ir sesės, kurie labiau sielojasi mumis. Ir su mirusiais bendravimas buvo didesnis, kaip įprastai. Nebūdavo maldos, kada neprisimintum Stasio, Algirdo, Petro, Zigmo..., nes jie tik ką buvo tais, kas mes dabar dar esam. Rodos, išlėkę pro krematoriumo kaminą jų pelenai dar tebeskraido mūsų kieme, vėjo pustomi...

Ugniagesių garaže

Stutthofe buvo ir toks dalykas, kaip ugniagesių komanda, tiesa, jau mūsų laikais neveikusi. Tačiau tebestovėjo garažas įvairioms priešgaisrinėms priemonėms. Buvo jis mažas, su dviem siaurais langučiais, bet su didelėmis plačiai atsiveriančiomis durimis. Gaisrų nepasitaikė, dėl to tos priemonės praktiškai nebuvo reikalingos, o patalpų labai stigo, ypač epidemijos metu, kai ligoninė vis labiau plėtėsi. Sugalvota tą garažą iškraustyti ir apgyvendinti kalinius.

Buvo mums staigmena, kai gegužės viduryje į tą garažų mus atkėlė. Nors nedaug bebuvo mūsų dirbančių, tačiau visi čia netilpom. Dalis mūsiškių, jų tarpe ir kun. Lipniūnas, turėjo likti kituose blokuose.

Po tuo pačiu stogu buvo geresnė ir kiek erdvesnė patalpa, į kurią surinko įvairių tautybių kalinius, nebetelpančius senuose blokuose. Ši patalpa buvo pavadinta 8b bloku, mūsiškė 8a. Abiejų blokų vyresnysis buvo vienas vokietis — kriminalistas Zimmermannas. Mūsų blokas dar turėjo neoficialų sekretorių, ir juo mes išsirinkome pulk. J. Naraką.

Nedidelė buvo ši autonomija, tačiau pirmoji mūsų gyvenime. Atsipalaidavę iš Kozlowskio globos, jautėme didelį palengvėjimą. Džiaugėmės, kad būsime vieni — saviškiai, kad nieks į mus nešnairuos, nieks neapvaginės. Dienomis, tiesa, buvome išsiskirstę įvairiose darbo vietose ir mažai vienas kitą matydavome. Tačiau rytais kokį pusvalandį, po pietų pertraukos metu ir vakare po darbo galėjome bendrai pasikalbėti. Visada reikėdavo laukti kontrolės, tačiau garsus “achtung — dėmesio!” laiku įspėdavo visus. Dienos metu nebuvo leidžiama prigulti, tačiau, jei kuris jautėmės blogai ir tai padarydavom, savasis sekretorius stengdavosi nematyti.

Vandens ir prausyklos šitame garaže nebuvo. Rytais, kai skambutis pažadindavo iš miego, skubėdavom sutvarkyti savo lovas ir bėgdavome į kiemą praustis prie lovio. Po to su savo indais stodavome į eilę atsiimti kavos ir duonos riekelės, kuri buvo išduodama 8b bloke. Parsinešę ir suvalgę, indus išplaudavome tame pačiame lovyje ir juos tvarkingai sudėdavome lentynoje. Tada laukdavome rytinio patikrinimo. Kadangi mūsų mažesni blokai greičiau spėdavo atlikti visus pasiruošimus nei didieji blokai, turi po 800 asmenų, kartais turėdavom valandėlę laisvo laiko.

Šiaip jau viskas buvo, kaip ir seniau — ta pati skuba, ta pati tvarka, tas pats budrumas, kad kur nepavėluotum, kad kas nelauktai neužkluptų; tas pats buvo alkis ir netikrumas. Šeštadienių vakarais stodavome į eilę tie, kuriems ateidavo siuntinėliai (mūsiškiams buvo dar retenybė). Čia blokinis, kaip įprastai, atimdavo trečdali sau. Vakarais eidavome į bendrą abiejų blokų rikiuotę mokytis kaceto dainų apie Sauerlandą2. Dainos tos mums buvo svetimos — nei melodijų nei žodžių nepajėgėme atsiminti. Užtai Zimmermannas visų akivaizdoje mus iškoliodavo.

2 Tai pietinė Westfalijos provincija, savo grožiu primenanti Schwarz-waldą. Daina apie Sauerlandą buvo sukurta kacete, ir ji vokiečiui kaliniui priminė tėvynės grožį. Mums ji buvo — naujas mūsų dvasios laužymas. Dainos tekstą žr. pabaigoj.

— Inteligentai! — suurgzdavo piktai ir grasinamai.

Supykęs jieškodavo įvairių priekabių ir, suprantama, visada jam pavykdavo surasti pas mus netvarkos, įsivaizduokit—pas inteligentus! Tekdavo malšinti jo rūstybę kokiom dovanom. O rūstus jis būdavo ypač tada, kai kas gaudavo siuntinėlį arba kai mūsų kišenėse atsirasdavo keletas cigarečių. Tuo metu mes jau turėjome teisę gauti kuponus už mūsų pačių atsineštus pinigus ir už juos galėjom pirktis kantinoje gazuoto vandens, cigarečių ar burokėlių. Ramybės dėliai mes “susimesdavome”, ir blokinis Zimmermannas kurį laiką vėl būdavo geras. Tai darydavome ir dėl to, kad nenustotume savosios autonomijos, kad vėl nebūtume išblaškyti po didžiuosius blokus.

Viskas tat čia buvo po senovei, tik kiek kitokia savijauta ir kai kurios smulkmenos rodė pagerėjusią padėtį. Darbo metu turėjome pastogę, kartais maisto priedą, geresnį apdarą, — tad visi kacetinės aplinkos nemalonumai nebeatrodė taip baisūs. Pagaliau mes darėmės vis labiau senaisiais kaliniais, o tai reiškė daugiau nei visi kiti priedai. Senasis žino, mato ir pažįsta daugiau nei naujokas; išsisuka iš nelaimės, lengviau prieina, kur reikia. Tačiau mes nenorėjome pasidaryti tokiais senaisiais, kurie gudriau išnaudoja kitus. Mes naudojomės tik tomis progomis, kurios galėjo bent kiek mūsų padėtį pagerinti. Tai buvo reikalinga, nes gyvenimas vis dar nebuvo tikras. Buvo draugų, kurie sirgo ir jiems grėsė mirtis; mūsų pačių, dirbančiųjų, jėgos buvo labai išsekusios. Štai, vieną dieną Lipniūnas, pašte kilnodamas maišus, neišlaikė: kažkas trūko nugarkaulyje ar strėnose. Jį surėmė diegliai. Vilkdamas kojas, jis vos - vos pasiekė savo bloką. Kriaučiūnas išbadėjęs svirduliavo, dėl to kaikurie draugai atiduodavo jam rytinės duonos dalį. Ką reiškė tokiais atvejais tavo senumas kacete!

Garbės kalinių poaukštis

Visokių netikėtumų prityrę, nelaukėme to, kas įvyko gegužės 31 dieną. Po pietų liepta mums palikti darbus ir rinktis į antrąjį kiemą, prie savo 8a bloko. Nežinojome kam ir kodėl. Spėliojimams atsivėrė plačios durys. Tokiu neįprastu laiku, iš paties darbo, dažniausiai iššaukia kokioms nors baudoms ar žudynėms. Bet gal jau atėjo staigus įsakymas mus paleisti?

Kieme laukė pats kapitonas Mayeris. Išrikiavo mus, priėmė pagarbą, kurią jam atidavėme kepures nusiimdami, ir pradėjo savo kalbą:

— Nuo šiandien jūsų grupė vadinsis garbės kaliniais (ehrenhaeftlinge). Būsite apgyvendinti naujoje patalpoje, kuri bus vadinama 8E bloku. Nuo šiandien esate atleidžiami nuo privalomo darbo, nebent patys to panorėtumėt. Nereikės nešioti kalinio numerio, tik geltoną raišti ant rankos. Galėsite auginti plaukus, rašyti kas savaitę laiškus, gauti iš SS bibliotekos knygų. Į jūsų bloką bus įvestas garsintuvas, galėsite klausyti radiją. Viena jums griežčiausiai draudžiama: susitikti ir bendrauti su kitais kaliniais.

Kaip Mayeriui buvo įprasta, jis paburbėjo visus šiuos nuostatus po nosim, sunkiai suprantamu bavarišku akcentu, ir viskas. Vadinas, nei sušaudė, nei paleido, o kažką trečią išmislijo — visai nauja, nežinoma ir neįtikėtina.

Mayeris išsitraukė sąrašą ir kiekvieno dar atsiklausė:

— Nori dirbti ar ne?

Atsakyti buvo sunku, nes kiekvienas galvojo ligšiolinėmis kategorijomis. Atsisakysi biuro darbo, tave išvarys į laukų darbus, nes atrodė neįmanoma būti kacete ir nedirbti. Ligi šiol Stutthofas neturėjo garbės kalinių kategorijos, dėl to niekas nežinojo jų teisių ir privilegijų. Tik visiškai silpni bei senyvi mūsiškiai pasisakė nedirbsią. Pabaigoje pašaukti jau turėjo laiko apsispręsti, ir kai kurie. net pajėgesni, rizikavo atsisakyti darboviečių.

Vakare, po patikrinimo, prie Narako, Mackonio ir manęs priėjo puskarininkis Hapkė ir prašė pasilikti jo skyriuose. Jis vertinąs mūsų darbą ir galįs pilnai pasitikėti mūsų sąžiningumu. Narakas ir Mackonis sutiko, aš dar kiek svyravau. Tuo metu stipriai kosėjau ir jutau, kaip man vis sunkiau darosi kvėpuoti. Starkus buvo pasakęs, kad mano plaučiuose nėra gerai. Bandžiau teisintis, kad rūbų kameroje, prie dulkių, man sunkiai bepakeliama. Hapkė nusišypsojo ir pasakė:

— Aš turiu tau kitą darbą. Jei sutinki, nuo ryt dienos dirbsi SS bibliotekoje ir biuro reikmenų sandėlyje. Būsi vienas kambaryje, oro užteks, o ir darbas nebus sunkus.

Reikėjo sutikti. Hapkė buvo visai pakenčiamas puskarininkis. Ligšiolinis jo elgesys su mumis, palyginti, buvo korektiškas, nors ir išdidus. Jis vaidino poną, didesnį nei jo kariškas rangas leido. Pagaliau tikras ponas jis buvo savo skyriuose — be jo niekas kitas nekišo nosies. Jis buvo baigęs kacetų administracijos mokyklą ir savo kelerių metų tarnyboj, matyt, laimėjo visišką viršininkų pasitikėjimą. Į kitus kaceto reikalus jis nesikišo, tačiau norėdamas galėjo ne vieną kalini spirti koja arba paleisti jam savo vokišką kakarinę. Tačiau jo elgsenoj to mes vis dėlto nepastebėiome. Pas jį dirbant nesijautė persekiojančių akių ar vidinės prievartos. Dabar jis turėjo būti dar korektiškesnis, nes mūsų talkos reikalingas, net pats jos prašosi.

Civilinius raudonais kryžiais išdažytus rūbus pakeitė mums dryžuotais švariais kacetininkų rūbais; tokius šiuo metu dėvėjo tik ligoninės personalas. Tarp visų kitų kalinių apdaro — civilinių skarmalų — šie rūbai atrodė gana gerai. Mums buvo skirtas naujas blokas, buvęs anksčiau rūbų kameros dalimi, o paskutinėmis dienomis — siuvykla. Siuvyklą tuoj iškraustė, sienas perdažė, sunešė dviejų aukštų geležines lovas, kaip ligoninėj, ir pirmą kartą jas paklojo skalbiniais. Metalinių dubenėlių vietoj gavome baltus molinius, o kavai net puodukus — tokius pat, kokius vartojo ir SS vyrai.

Šis pasikeitimas mums buvo nesuprantamas, kaip ir pirmasis. Nesuprantamas buvo ir kitiems, ypač lenkams. Bet šį kartą jie mažiau jaudinosi. Daliai mūsiškių išėjus iš biuro darbų, kai kurie iš jų galėjo ten grįžti.

Garbės kalinių atsiradimo faktas vis dėto buvo visam kacetui naujas. Senieji kaliniai pasakojo, kad kituose kacetuose, ypač Dachau, tokia kalinių kategorija iš seniau buvusi. Tai reiškė, mažiausiai, pažangą ir Stutthofe. Bet kodėl ji pirmiausia pritaikyta lietuvams, kad ir ne visiems? (Vėliau atgabenta žurnalistų ir spaustuvininkų grupė į šią kategoriją nepateko). Pirmasis įspūdis: mus nori grei

čiau paleisti, geriau atšerti! Kam gi būtu reikėję visus mūsų ligonius tuoj perkelti į naująjį bloką, ir paskirti Dr. Starkų čia juos specialiai prižiūrėti? Starkus net buvo įspėtas atsakysiąs savo galva, jei kas iš mūsų ligonių dabar mirtų. Vadinas, mūsų nusibaigimas jiems pasidarė nebenaudingas. Galbūt Lietuvoj prasidėjo protestai, neramumai dėl tų staigių ir gausių mirčių? O gal lietuviška administracija ten veda kokias derybas, rūpinasi gelbėti?

Kurie metė darbus, turėjo daugiau laiko svarstyti naują padėtį. Mes kiti per dienas dirbome ir net darbovietėse mažai galėjome susitikti ir pasikalbėti.

SS biblioteka

Bibliotekoje nebuvo daug darbo. Ateidavo pas mane SS puskarininkiai ir karininkai, patys pasirinkdavo knygų, ir man tereikėdavo į korteles užrašyti, ką jie grąžino ir ką vėl pasiėmė. Kai pačiose lentynose jie nesusigaudydavo, pakišdavau jiems katalogą. Į kalbas su manim jie nesileido, nors šiaip buvo korektiški ir mandagūs. Tai mane stebino; stebino ne tai, kad jie iš oficialumo mažai kalbėjo, bet kad jų veiduose nejutau reiškiamos paniekos. Stutthofe tai buvo retas dalykas: pažeminimo reikėjo laukti visur ir iš visų. Dabar susitikdamas su viešpačiais, jautei jau laisvesnį toną, kuris, žmogiškai žiūrint, kaliniui yra visada malonus.

Buvo įdomu stebėti jų vidinius nusiteikimus. Knygų, tiesa, nebuvo daug. Tačiau be politinių — partinių ir propagandinių leidinių prieš žydus, masonus ir krikščionybę, nestigo kelionių aprašymų, dailiosios literatūros, kai ko iš psichologijos. Iš pirmųjų nacių ideologų buvo H. St. Chamberlain, Poul de Lagarde, Hans Schemm. Buvo Nietsche, Meister Eckerhardtas, Schillerio ir Goethes kai kurie raštai, Georg Schmucklės literatūriniai svarstymai, Lissnerio apie japonus, Loescho apie lenkų charakterį ir t.t. Mane stebino, kad karininkai renkasi beletristinius dalykus ir kelionių aprašymus. Partinė literatūra juos mažiausiai domino; galbūt jie pakankamai jos buvo prisiskaitę.

Knygos alkis pagavo ir mane. Keista, tokio per visą gyvenimą nesu, atrodo, turėjęs. Dar, rodos, nebuvo praėjęs ilgas laikas, kai mes čia esame, tačiau bedugnė, i kurią buvome įstumti su kūnu ir dvasia, šaukėsi dvasinės atgaivos. Nuovargis ir išsekimas dar labai kliudė susitelkti ir galvoti, bet knyga teikė poilsį, atsigavimą, pasisotinimą. Ji perkėlė tave į visai kitą pasauli. Bent keletai pusvalandžių ji nešė savotišką katarsis — apsivalymą. Tai jutau ne tik aš — visi. Net tie, kurie savo gyvenime knygos nebuvo mėgę, nešiojosi ją dabar rankoj ir, užsislėpę už bloko kertės, ją skaitinėjo. Knyga buvo savotiškas žaibolaidis mūsų mintims ar nuotaikoms.

Kai dabar sklaidau ištraukas, išsineštas iš kaceto, darosi suprantama, kodėl pasirinkau tas, kurios tuomet žmogų stiprino. Štai Georg Schmucklės posakis: “Kančia, kurią kūrėjas iškenčia, pavirsta į aukščiausią kūrybos laimę”. Lissnerio knygoj “Menschen und Maechte um Pazifik” išrašyta vieta apie japonus, gyvenančius kraterių viršūnėse: “Japonų jėga glūdi giliau — jų viduje. Japonai turi negirdėtus moralinius rezervus, ir tai yra Japonijos jėga. Žmonės ten tarp užgesusių kraterių turi nepaprastą instinktą. Šitas instinktas išbandomas mažiausiomis sunkenybėmis, ir verčia žmones pasitenkinti labai mažais dalykais. Japonijos pasisekimas yra ne žmonių skaičius, bet jų dorybės.”

Tarp kitko nutariau perskaityti Rosenbergo “Mythus des XX Jahrhunderts”. Ši knyga, kaip Markso “Kapitalas” socializmui, buvo pagrindinė nacių pasaulėžiūrai. Tariausi atrasiąs tas šaknis, kuriomis mito nacizmo smegenys, apsprendžiančios dabar mūsų gyvenimą. Paprašiau Hapkės, kad laisvesniu laiku leistų man šią knygą paskaityti. Pastebėjau, kad tai jam labai patiko. Užeidamas patikrinti darbo, jis neretai atrasdavo mane užgulusi šią knygą.

— Ar ne per sunki? — paklausdavo.

— Lengva nėra, bet suprantu!—atsakydavau.

Hapkė, lyg abejodamas, pakraipydavo galvą.

Bandžiau paliesti ir aiškintis kai kuriuos knygos

klausimus. Jis tylėdavo arba atsakydavo banaliai. Pagaliau kartą jis prisipažino:

— Aš jos neskaičiau. Manau, retas iš mūsų ją tėra skaitęs. Tai tik vadams, mokslo žmonėms.

Nukreipiau kalbą į kitą dalyką. Pasakiau, baigęs šią knygą, norėčiau dar perskaityti “Mein Kampf”. Kataloge buvo pažymėta, bet lentynose jos neradau. Jis pasakė, kad ji esanti pas vieną karininką jau labai seniai.

— Mein Kampf, — pastebėjau, — privalo turbūt perskaityti kiekvienas SS vyras.

Hapkė vėl pakraipė galvą.

— Ne visi ją pajėgia skaityti, — pasakė.

Jaunesnysis puskarininkis Klawonas

Dažniausiai mano biblioteką lankė jaunesnysis puskarininkis Klawonas, buvęs Estijos vokietis, repatrijavęs ir mobilizuotas į SS. Pažinojom jį visi iš pat pirmųjų dienų kacete; jis išsiskyrė savo paprastumu ir ramumu. Vėliau jis ėjo sargybą kaceto viduje: su raktais dažnai vaikščiojo nuo vienų vartų prie kitų, išleisdavo pro juos kalinių grupes ir vėl jas įleisdavo. Kažkodėl jam nebuvo duodama atv sakingesnių pareigų. Kiti esesmanai iš jo šaipėsi, praeidami pro jį pasiųsdavo linksmas ar užgaulias replikas. Jį, matyt, laikė savotišku keistuoliu ar nevykėliu.

Dabar jis pradėjo dažniau ateidinėti į SS biblioteką. Ilgai žiūrėdavo katalogą, jieškodamas ko nors įdomesnio. Švedų autorių romanai, kurių čia buvo, jam labiau patikdavo nei vokiečių. Kartą jis prisipažino, kad jo žmona esanti iš švedų kilmingųjų. Jis turėjęs didelių ūkių Estijoje, baigęs gimnaziją su lotynų ir graikų kalbomis, mokąs estiškai ir rusiškai. Jis bandė pacituoti kai ką iš Homero, kai ką iš Ovidijaus. Pagalau jis paklausė, kokia mano buvusi profesija.

— Teologas, — atsakiau.

— Kaip jūs žiūrite į nacionalsocializmo santykį su krikščionybe? — paklausė jis.

Neatrodė, kad provokuotų ir už tiesų pasisakymą vėliau atsikeršytų. Tačiau nebuvau tikras. Tylėjau ir laukiau, ką jis daugiau pasakys.

— Ar jūs laikote tas dvi pasaulėžiūras suderinamomis? Ar galima jas suderinti? — pakartojo.

Jis turbūt nebuvo nieko girdėjęs apie slaptą nacių programą sukurti naują religiją. Hitlerio “Mein Kampf turėjo pakeisti evangeliją ir kardas — išganymo taurę. Tie du objektai turėjo puošt naujos nacių šventyklos altorius. Klasikų koncertai, prakalbos turėjo pakeisti pamaldas. Didysis penktadienis buvo numatyta didžiausia šventė, tik be Kristaus mirties... Šitą projektą teko skaityti 1941 metais, esant Berlyne lietuvių pabėgėlių kapelionu. Neabejojau, kad tai tikra, nes buvau gavęs paskaityti iš labai rimtų šaltinių. Manau, tas projektas būtų buvęs įvykdytas, jeigu naciai būtų laimėję karą.

— Ar jūs manote, kad fuehreris nori šias dvi pasaulėžiūras suderinti — paklausiau.

— Aš tuo neabejoju! — pakėlė jis galvą. —Fuehreris tikintis, net giliai religingas...

— Rosenbergas pasisako prieš žydišką krikščionybės charakterį. Man rodos, Rosenbergas pasaulėžiūros klausimais turi daug įtakos...

— Taip, bet galutinis žodis priklauso fuehreriui. Jis turės šį klausimą išspręsti teigiamai.

Tuo tarpu kažkas užėjo į kambarį ir mūs pasikalbėjimą nutraukė. Po keletos dienų jis vėl užėjo ir pastebėjo, kad aš skaitau Rosenbergo “Mitą”. Tuo metu buvau perskaitęs 215 puslapį.

— Herr Scharrfuehrer, jei jums įdomu, — tariau jam, — aš paskaitysiu, ką sako Rosenbergas mūsų kalbėtu klausimu. Štai: “Wir erkennen heute, dass die zentralen

Hoechstwerte der roemischen und protestantischen Kirche als negatives Christentum unserer Seele nicht entsprechen, da sie den organischen Kraeften der nordisch - rassisch bestimmten Voelker im Wege stehen, ihnen Platz zu machen haben, sich neu im Sinne germanischen Christentums umwerten lassen muessen. Das ist der Sinn des heutigen religioesen Suchens” (Šiandien mes jau žinome, kad Romos ir protestantiškosios Bažnyčios atstovauja neigiamajai krikščionybei; pagrindinės ir aukščiausios šių bažnyčių vertybės neatitinka mūsų dvasiai, nes jos stoja skersai kelio rasiškai nordiškų tautų organiškosioms jėgoms, kurioms jos privalo užleisti vietą, pasikeisdamos germaniškosios krikščionybės prasme. Tokia yra šių dienų religinio jieškojimo prasmė).

— Ši knyga krikščionybės ir nacizmo santykių neišsprendžia, — pastebėjo Klawonas atvirai.

Jis vis kėlė tuos pačius klausimus, kiek tik kartų ateidavo pas mane. Atrodė, kad jį kažkas kankina, kad jis neranda ramybės.

Kartą jis paklausė:

— Ar būtina Kristų laikyti žydu? Savo psichologija jis nebuvo žydams artimas.

— Žydais (Juden) vadinosi tie, kurie gyveno Judėjoje, o Kristus buvo iš Galilėjos, — bandžiau netiesiogiai jam atsakyti. — Judejiečiai galilejiečių nelaikė žydais ir jų nemėgo.

Tuo skirtumu Klawonas kiek susidomėjo, tačiau mačiau, kad mano atsakymas jo pilnai nepatenkino. Jis svarstė, kaip lėto galvojimo žmogus. Lyg dar norėjo ką sakyti, bet susilaikė. Matyt, nedrįso kaliniui visų savo abejonių reikšti. Buvo tačiau galima jausti, kad jis jieško žmogaus, kuris tas jo abejones išsklaidytų.

Vėliau jis pradėjo užeidinėti į mūsų bloką. Susipažino su prof. Sruoga ir Jurgučiu. Prasėdėdavo pusvalandžiais, keldamas iš tolo ir atsargiai tuos pačius klausimus. Kartais būdavo atviresnis ir pasisakydavo, kad šie naciai, kuriuos matome, nėra tikrieji nacizmo atstovai. Esanti dar kažkokia elito grupė, senųjų riterių ordino tradicijų tęsėja, kuri į viską žiūrinti daug idealiau. Po karo ji duosianti toną ir pakeisianti daug ką, kas dabar žemesnės klasės nacių yra sugadinta. Kaip Estijos baronas, jis, matyt, save laikė tų riterių palikuoniu. Bet jis nesuprato, kad nacizmas kopijuoja tik karines ordino tradicijas, jų imperijalizmą, bet ne pačią riterių dvasią...

Fronto padėčiai blogėjant, jis vis dažniau prisimindavo savo žmoną ir vaikus. Jie esą viename jam duotame dvare Wartegau srityje. Jei karas baigsis pralaimėjimu, jis nužudysiąs savo vaikus, žmoną ir pats nusišausiąs. Supratom iš jo kalbos, kad tokia yra aukštųjų nacių valia.

Knygos apie anglų ir rusų kacetus

Lentynose netikėtai atradau vieną nedidelę knygelę apie anglų kacetą pietų Afrikoje. Užkariautiems būrams jis buvęs įrengtas atvirame lauke, aptvertas, vielomis. Ne tik vyrai, bet moterys ir maži vaikai buvę ten sugrūsti, badu marinami, už pasipriešinimus šaudomi. Autorius stengėsi pavaizduoti, koks baisus buvęs anglų žiaurumas tiems nekaltiems žmonėms. Anglosaksinis imperializmas tuo būdu stiprinęs savo pozicijas užgrobtame krašte.

Buvo nesunku suprasti, ko naciai siekia tokias knygas leisdami. Reikėjo plačiosioms masėms parodyti anglų skriaudas tautoms, jų žiaurumą, imperialistinius jų tikslus. Naiviam skaitytojui galėjo susidaryti įspūdis, kad fuehreris teisingai pradėjo karą prieš tą “pabaisą”, kad jis nieko kito ir nesiekia, kaip išlaisvinti pavergtąsias tautas, joms žmonišką gyvenimą grąžinti. Bet kam šią knygelę reikėjo laikyti SS bibliotekoje? Kariai, kurie ją skaitė, nebuvo naivūs: matė čia pat daug žiauresnę kacetų tikrovę ir jiems galėjo susidaryti priešingas įspūdis, kad anglai anaiptol nėra tokie žiaurūs. Gal tai buvo neapsižiūrėjimas? Gal noras paskatinti saviškius mokytis iš netobulų pavyzdžių, o gal apraminti kai kurias jautresnes jų sąžines, nes, štai, ne mes kacetus išradom, o kiti — anglai!

Nemažiau nustebino kita knyga — apie rusų kacetus. Tai buvo moters — rusės išgyvenimai vienoje Sibiro priverčiamųjų darbų stovykloj. Išgyvenimai gana sunkūs, vietomis net klaikūs. Palyginęs tačiau rusišką ir vokišką sistemą tuoj pastebi skirtumą. Rusų kacetų tikslas — sutelkti masinę darbo jėgą, vokiškų — mases naikinti. Masės žūva ir rusų kacetuose — iš begalinio pervargimo, alkio, moralinės grėsmes, o čia jos specialiai naikinamos badu, mušimu, šalčiu. Rusai maitina kalinius blogai, blogiau nei visą tautą, tačiau nori, kad jie galėtų būti darbingi, kad iš jų išspaustų didesnius darbo rezultatus; bent specialistai pas rusus susikuria geresnę padėti, geriau išsilaiko. Tuo tarpu vokiečių kacetuose šimtai specialistų, geriausiai paruoštų ir kvalifikuotų, dirba visiškai nenaudingą darbą; niekas iš jų čia neprasimuša į geresnę padėti, nes žmogus, kaip darbo jėga, kaip naudingas specialistas, nereikalingas. Vokiečių kacetai buvo plečiami tam, kad per juos būtų perleista nukariaujamųjų tautų masės. Tai buvo nauja “kariavimo” priemonė, gal net sėkmingesnė, nes atlaisvinanti nacių ūkinius, politinius ir karinius rūpesčius užimtuose kraštuose. Kiekvienas sveikas, dinamiškas, bet nepalankus žmogus turėjo čia žūti. Žinia, ir rusų kacetai turėjo panašių tikslų: ir jie norėjo išimti iš laisvojo gyvenimo politiškai nepatikimas mases.

Skirtumą galėjai pastebėti ir priežiūros sistemoje. Rusas visada lieka rusas. Kartais gali tave primušti, sužaloti, bet kartais būna geras, net bičiuliškas. Dažnai nemato kalinio išsisukinėjimų, kartais jam padeda, maisto normą padidina. Tik lenkų, latvių, žydų tautybės prižiūrėtojais autorė labai nusiskundžia: jie esą žiauresni. Vokietis gi prižiūrėtojas yra šaltas ir beatodairiškas. Jis aklai vykdo sistemą, ir jo nepalenksi nei širdimi, nei jumoru, kaip rusą.

Toki kacetų skirtumą galėjai pastebėti, paskaitęs rusės atsiminimus. Žinia, dabartiniai bolševikų konclageriai yra padarę didelę “pažangą”, galbūt pasimokę iš vokiečių, nes šios sistemos nuostabiai viena antrą kopijuoja.

Biuro reikmenų sandėlis

Toj pačioj patalpoj, kaip ir SS biblioteka, buvo biuro reikmenų sandėlis. Įvarūs blankai, kartotekoms lapeliai, atleidžiamųjų pasižadėjimai laikyti paslaptį (nieko nepasakoti apie kacetą), įvairių rūšių rašomasis popieris, orderiai, rašalas, plunksnos, pieštukai, trintukai — žodžiu, visa, ko reikėjo kaceto raštinių ir skyrių biurokratijai. Visa tai turėjau išdavinėti, pakvitavimus priimti, žymėti į specialiai užvestas apyskaitos knygas ir kas mėnesį viską subalansuoti. Peržiūrėjęs apyskaitas, Hapkė užsakydavo trūkstamų dalykų Ausschwitzo kacete, nes ten kaip tik buvo spausdinami visiems kacetams reikalingi blankai ir kartotekos. Gautus naujuosius užsakymus reikėjo taip pat priimti, pakvituoti, pas save užregistruoti ir lentynose pagal tvarką sudėstyti.

Šis darbas iš manęs pareikalaudavo daug laiko ir pastangų. Tačiau ir čia jaučiausi pakankamai savarankus. Hapkė pasitikėjo manimi, tik kartais pakontroliuodavo pačių apyskaitų tvarką, kurioje aš vis dėlto buvau naujokas. Kartais jis įspėdavo kai kurių mažiau turimų dalykų neišduoti niekam, ar tik labai ribotą skaičių.

Kaliniai, dirbą atskiruose skyriuose, tų priemonių gaudavo su skyriaus viršininko puskarininkio lydimuoju raštu. Tačiau aš galėjau mažinti jų reikalaujamų dalykų skaičių. Kartais tekdavo visai nepatenkinti jų reikalavimų. Negavęs prašomų dalykų, kalinys pranešdavo savo skyrius viršininkui, ir šis išpūtęs akis atlėkdavo reikalauti. Mano paaiškinimu nepatenkintas, jis susirasdavo Hapkę, ir čia pat matydavau, kaip jie koliojasi. Hapkė buvo griežtas ir išprašydavo savo draugus iš kambario.

Kartą atėjo esesmanai iš kareivinių ir arogantiškai reikalavo pakuojamo popierio. Manęs jie beveik nepaisė.

Patys jieškojo po sandėlį ko reikia, ir pyko, kad jiems to popierio bus permaža. Pakilęs nuo stalo, žiūrėjau, ką jie darys toliau. Kai jie bandė išsinešti ir tą esamą likutį, aš paprašiau jų pakvitavimo iš jų kuopos karininko.

— Was? — šūktelėjo man vienas.

— Be šito, aš jums negaliu nieko išduoti.

— Jūs! Kas jūs toks, kad galėtumėt mums įsakinėti?

— Įsakinėti aš negaliu, bet vykdau kitų įsakymus.

Neklausydami manęs, jie pasiėmė ryšulį ir bandė išeiti.

— Palaukite, — bandžiau sulaikyti.

Per koridorių priešais mano kambarį buvo Hapkės raštinė. Aš pasibeldžiau ir paprašiau jį išeiti.

— Ar galiu šiems kareiviams išduoti popierį be pakvitavimo, — paklausiau jį aniems girdint.

Šie laikėsi išdidžiai ir buvo beeiną su našuliu pro duris.

— Ką čia paėmėt— klausė Hapkė.

— Kas mums reikėjo!—pasakė vienas.

— Karininko raštas ?

— Mums įsakyta žodžiu.

— Pagal žodį mes nieko neišduodame. Prašau raštą!

Susiriejimas buvo trumpas. Hapkė ištraukė ryšulį ir išvarė lauk interesantus.

— Man nesvarbu jūsų ramovė, — pasakė jiems. — Mano sandėlis tarnauja ne jūsų kuopai, bet kalinių stovyklos reikalams. Jei jums ko reikia, važiuokit į Danzigą parsivežti.

Šis faktas davė kiek drąsos ir pačiam kaliniui: ir jis šį tą reiškia prieš esesmanus! Šių ponų, tapę garbės kaliniais, iš viso mažai bepaisėm. Buvo įsakyta nusiimti kepurę praeinant pro juos. Šį įsakymą apėjom labai paprastai: kepurių visai nedėvėjom. Kad nereiktų rankų suglausti, galvos atsukti, ėmėm tų praeinančių esesmanų “nepastebėti”. Taip “nepastebėdavom” už poros metru žygiuojančio pono. O kai būdavom prie savo bloko ir sėdėdavom prieš saulutę, nepakildavom net iš vietos. Už tai buvo skundžiamasi karininkams, kad garbės kaliniai labai “nepastabūs”. Karštesnieji, nelaukdami, kol vyresnybė mus sutvarkysi, sulaikydavo ir už tai patys mus iškoliodavo. Pažeminimų taurė buvo jau kupina, kur buvo galima, stengėmės jos nebegerti.

Pranešimai giminėms

Trečias mano darbas buvo talkinti pulk. Narakui. Reikėjo sudėlioti į bylas įvairūs kalinių turto raštai. Dažniausiai tuose raštuose būdavo ir kalinio pavardė, tačiau pagrindinis dalykas — numeris. Žmogus kacete reiškė plūdimąsi. “Du Mensch (tu žmogau!)” buvo beveik keiksmažodis. Eidamas pro vartus turėjai sakyti ne savo pavardę, bet numerį. Tapę garbės kaliniais, numerių nebeturėjome, dėl to kreipėmės kiek kitaip:

— Garbės kalinys prašosi išleidžiamas. Arba: du garbės kaliniai eina ten ir ten.

Niekas negalėjo sakyti “eina du v y r a i”. Prisimenu, gydytojas Sopranovas vedėsi į naująją stovyklą keletą sanitarų ir prie vartų pasakė:

— Vienas gydytojas ir penki vyrai!

— Scheis, mit Maenner! Nėra jokių vyrų, tik numeriai!— sušuko budintis puskarininkis.

Taigi, mano pareiga buvo tvarkyti tų “numerių” raštus. Tai nebuvo sunku, tik gaila laiko, nes galėjau vietoj to kai ką paskaityti. Įdomesnė pareiga tekdavo paimti iš Narako pranešimus mirusiųjų giminėms, juos užpildyti, nurodyti mirimo datą ir ligą, grąžinamų rūbų ir daiktų rūšį bei skaičių. Tų pranešimų susidarydavo nemažas glėbys. Imdavo kartais siaubas, rašant vaikams tėvo pavardę ar sūnaus motinai. Vienu metu parašiau keletą pranešimų ir apie lietuvių mirtį. Tai buvo darbininkai, beveik visi bent iš seniau man nepažįstami. Kartą šovė į galvą mintis, pareikšti giminėms užuojautą, kad pastebėtų, jog net tuos pačius pranešimus rašo tautietis. Į sulankstytą blanką, prieš ji apklijuodamas raudonais didokais popierėliais, įdėdavau vieną jų įrašęs su pieštuku: “Reiškiu giliausią užuojautą”. Tokį įrašą uždėdavau kartais kur nors nežymioj blanko vietoj. Vėliau apsigalvojau, kad šitas triukas gali brangiai atsieiti, nes iš vieno gauto rašto pastebėjau, kad tuos pranešimus gestapas perdavė giminėms, ir šie skundžiasi gavę ne visus rūbus. Vadinas, mano įrašai gali būt vietos gestapo pastebėti, ir dėl to gali atsiklausti kacetą.

Administracijos rūmų užkulisai

Hapkė mane dažnai pasiųsdavo į vieną ar kitą administracijos skyrių kvitų nunešti, sąskaitoms parašų paimti, kartais jų parnešti. Ta proga susitikdavau su ten dirbančiais kaliniais ir viršininkais — puskarininkiais. Susidarė atsitiktinės pažintys ir vaizdas, kaip dirbama mūsų mirštančiųjų miestui išlaikyti ir tvarkyti. Kai kurie skyrių puskarininkiai buvo pikti ir nervingi. Jiems nepataikydavai tinkamai padėti atneštus dalykus, užkliūdavai savo žingsniu, duris darydamas.

Kartą buvau pasiųstas į karininku ramovę. Mane pribloškė įrengimų prabanga. Visi baldai minkšti, kilimai puikiausi, dekoravimas meniškas. Mačiau ir bufetą. Už jo stovėjo baltai apsirengęs esesmanas; gėrimų rūšių nemokėjau skirti, tačiau jų “rikiuotė” buvo gausi. Galvojau, kaip gali žmonės nejausti to baisaus priešingumo, koks yra čia ir kalinių barakuose. Puskarininkių ramovė buvo kuklesnė, tačiau vis tiek kaip dangus nuo žemės skyrėsi nuo geriausiai įrengto prominentų barako.

Kartais tekdavo užklysti į puskarininkių būstus. Jų kambariai, tiesa, buvo nedideli, bet ištaigingi. Netoli jų savo kambarius turėjo civilinės tarnautojos — raštininkės. Pastebėti tekdavo jų flirtą su savo šefais. Net mūsų Hapkė, kuris turėjo savo žmoną ir vaikus Danzige, turėjo vieną raštininkę, su kuria dažnai vedžiodavosi.

Administracijos rūmuose dirbo ir moterys kalinės, daugiausia lenkės inteligentės. Jų pareiga buvo valyti koridorius, langus, prausyklas. Be šių patarnautojų, dar viename fligelyje buvo SS rūbų skalbykla, kurioje dirbo taip pat lenkės. Vienos ir antros skyrėsi. Galbūt ir skalbykloj dirbančiųjų tarpe buvo gerų ir išauklėtų, tačiau vienas epizodas rodė esant ir labai puolusių. Tai buvo Brajto skandalas. Šitą lenką, vyriausią ligoninės kapą, jau buvau minėjęs. Jis buvo žiaurus žmogus ir fanatiškas lenkas. Savo pareigose jis jautėsi kaip karalius valstybėje. Atrodė, kad jo palenkti yra ir esesmanai, bent ligoninės puskarininkis, mėgęs degtinę ir su Brajto žinia vartojęs ligoninės reikalams skirtą spiritą. Kadangi ta pati esesmanų rūbų skalbykla aptarnavo ir ligoninę, Brajtas turėjo valdžios ir čionai. Ir štai jis čia, prie klozeto įsirengė bordelį, kuriame išnaudojo skalbyklos mergaites. Po kurio laiko šis nešvarus jo darbas išėjo aikštėn: jis pats išlėkė iš vyriausio kapo pareigų ir atsidūrė plytinėj. (Jį pakeitė kitas, padoresnis lenkas Zbigniewas Wendtas). Kas atsitiko su mergaitėmis, nežinau, greičiausiai ir toliau jas paliko dirbti skalbykloje.

Kiekvieną kartą einant pro garais pakvipusį skalbyklos rajoną, man vis prisimindavo šis klaikus dalykas. Brajtai čia prievartauja savo kančių draugus! Prievartauja, nes turi valdžią ir galią mušti ir užmušti. Nusikaltimų eilė nebesuskaičiuojama... Bet vieną dieną ir jiems ateina galas. Brajtą, išėjusį jau į laisvę, 1945 m. pačių lenkų teismas Danzige nuteisė pakarti, liudijant kaceto draugams.

Man buvo neaišku, kas per moterys yra tos patarnautojos, valančios koridorius ir kambarius. Viena jų keletą kartų buvo valiusi ir mano kambarį. Pasisveikindavom ir toliau dirbdavome kas savo darbą. Kartą ji atėjo ir pati ėmė mane kalbinti. Pasisakė iš Narako patyrusi, jog aš esąs kunigas. Nors ji visai gerai kalbėjo vokiškai, tačiau iš kalbos paaiškėjo mokanti ir prancūziškai. Buvo malonu pašnekėti primiršta kalba — taip sau, iš nuobodumo. Ji pasipasakojo palikusi tėviškėje vyrą karininką, kuris turbūt slapstosi miškuose. Už vyrą vokiečiai paėmę ją. Jau esanti čia pusantrų metų. Tačiau jos ryšiai esą neblogi su namiškiais, kurie gyvena Pamaryje. Ji dirbusi mokyklose. Tokių kaip ji, inteligenčių, esą per 80. Jos esančios katalikės ir labai ilgisi religinių praktikų.

Schuro širdis atsiveria

Tarp lenkių inteligenčių buvo ir viena, dar gana jauna graži ponia, vieno karininko našlė. Ji buvo skalbyklos kapė, o ta skalbykla buvo įrengta tarp nuutėlinimo įstaigos ir statybos biuro. Ši įstaiga turėjo priemonių rūbams valyti ir lyginti, dėl to mūsų džentelmenas Schuras dažnai ten užeidavo savo eilutės sutvarkyti. Gal turėjo jis ir kitų įstaiginių reikalų, kaip buvęs rūbų kameros kapas. Ne vienam tačiau ėmė kristi į akis, kad tie jo reikalai pasidarė perdažni. Turėdamas savo žinioje sviesto, dešros, geros duonos, jis nunešdavo to gero ir skalbyklos vedėjai. Kartą, kai dar buvome rūbų kameroje, jis pasigyrė josios gimtadieniui užsakęs geriausią tortą, į kurį būsią įmaišyta 15 kiaušinių; būsianti jos garbei ir šampano bonka.

Ilgai netrukus ėmė visa stovykla kalbėti apie bėdą, kurios laukianti skalbyklos vedėja. Sužinojo apie tai ir administracija, kuriai buvo galvosūkis, ką su ta moterimi daryti. Nors gimdymų jau buvo pasitaikę, ypač iš areštuotų nėščių moterų, tačiau šiuo atveju jos nenorėta palikti stovykloje. Perdaug visi žinojo, kas yra laukiamo kūdikio tėvas. Pats Schuras to neslėpė. Moteris buvo išleista į laisvę, kaip norėjo Schuras (tai buvo retas, beveik vienintelis atsitikimas), o jis buvo nubaustas — perkeltas iš rūbų kameros į nuosavybės skyrių, prie mudviejų su Naraku. Iš tikrųjų ši bausmė jam buvo paaukštinimas, suprantamas, turint gerus pečius administracijoje.

Savo elgesio Schuras nelaikė nusikaltimu, tačiau kažkodėl jieškojo mudviejų su Naraku pritarimo. Buvo mudviem malonus, net paslaugus: iš SS virtuvės, kuri buvo netoli mūsų biuro, atnešdavo pietų sriubos likučių, kai kada geros duonos gabalėli. Kartą SS bibliotekos kambaryje, po užkandos, susėdom ir jis pradėjo kalbėti:

— Ar vyras gali būt laikomas nusikaltėliu, jeigu jis aptarnauja moteris? Suprantat, moteris, kurios neturi vilties ištekėti? — klausė jis mūsų.

Mudu tylėjom, lyg nesuprasdami, ką jis nori pasakyti.

— Jeigu jos tokį vyrą kviečiasi, pačios jam apmoka...— tęsė jis toliau. — Jos sukuria tam tikrą šeimos pakaitalą, turi iš to malonumą, joms mažai atsieinantį.

Jis valandėlę patylėjo, lyg laukdamas, ką mes pasakysim. Ir kai mes vis dar neskubėjom, jis pats davė atsakymą :

— Aš tai nelaikau nusikaltimu, priešingai paslaugumu, patarnavimu. Pagaliau — tai privatus žmonių reikalas, valstybei nepavojingas.

Kalbėjo jis atitrauktai, neužsimindamas, kad kaip tik dėl to jis į kacetą uždarytas. Apie naujausi savo nusikaltimą jis neužsiminė, turbūt laikydamas iš esmės nebe nauju.

Kai jis taip kalbėjo, ir mums buvo laisviau pareikšti savo nuomonę. Aišku, mes laikėme tai vyriška prostitucija, nors šitą mintį jam pasakėm ne visai tiesiai. Gudrus vyras, koks buvo jis, galėjo suprasti, ką mes norim pasakyti.

Kitą kartą tame pačiame kambaryje vėl atsivėrė jo širdis. Jis mudviem kalbėjo apie vokiečių nusikaltėlių organizacijas, kurių nariais buvęs ir ne vienas dabartinis esesmanas.

— Įsivaizduokit, — kalbėjo jis, — kokia likimo ironija: mes sėdime čia, kaip kriminalistai, o jie mus saugo, kaip garbingi reicho atstovai.

Jis pasakojo apie minėtos organizacijos sudėtį, pobūdį, veikimą. Ji veikusi sporto klubų vardu. Skyriai buvę visoj Vokietijoj, ir jiems priklausę įvairūs žmonės. Aišku, ne visi priklausę pačiai bandai, nes reikėję maskuotis...

Buvę daromi suvažiavimai pačiame Berlyne ar Muenchene. Vadai važinėję limuzinais, dėvėję frakais, cilinderiais. Niekam neatėję į galvą atsekti tikruosius tikslus... Naciai suvarę po savo vėliava visas organizacijas, bet ir po to dar buvęs nevienas kriminalistų suvažiavimas. Savų žmonių buvę ir aukštuose nacių postuose.

— Nemanykit, kad jų neturime čia ir Stutthofe, — pasakė jis. —Kai kurie mūsų rankose, ir dėl to mums nėra pikti...

Šis pasakojimas buvo daugiau nelauktas, nei pirmasis. Kai kas po to mums ėmė aiškėti ir Stutthofo įvykiuose. Gegužės pradžioj buvo didelė vagystė. Iš rūbų kameros, perkeltos į naujai statomuosius barakus, vieną naktį buvo išnešti mūsų grupės geriausi drabužiai ir daiktai: eilutės, paltai, kailiniai, portfeliai, skutamieji aparatai, batai. Buvo praplėštas naujojo rūbų sandėlio stogas, tačiau nustatyta, kad per jį visų gėrybių išvilkti negalėjo. Durys tariamai buvusios nepaliestos, bent neišplėštos, tačiau greičiausiai per jas viskas buvę išgabenta. Pėdsakai vedę į lauko pusę, į sargybų rajoną.

Jau tada kai kas tyliai spėjo, kad tai paties rūbų kameros kapo Schuro darbas, susitarus su esesmanais sargybiniais. Tolimesnis tyrinėjimas ir tardymas buvo nutrauktas.

Tikrai, kažkas artima buvo tarp vienų ir antrų. Tai nebuvo artimybė tik vokiečių su vokiečiais, tarnaujančių tai pačiai sistemai: vienų kaip reicho atstovų ir viešpačių, antrų — pastatytų prižiūrėtojų kitiems kaliniams auklėti ir naikinti.

Reikėjo gilesnių ir intymesnių santykių, kurie pati Schurą išvestų iš nelaisvės namų, ir iš tikrųjų jį išvedė. Po Stalingrado nesėkmės, rusams vis artėjant Vokietijos. Schuro bausmė buvo “padidinta”. Jis buvo išsiųstas su grupe kalinių į Danzigą, prie uosto darbų — kapo pareigoms. Kai rusai atsidūrė netoli Elbingo (1944), Schuras su pora esesmanų dingo iš Danzigo ir, mūsų gautomis žiniomis, laiveliu atsidūrė Švedijoje. Vadinas, “bausmės" jam buvo parinktos labai apskaičiuotai, galbūt jo paties suplanuotos. Senoji bandos organizacija nebuvo mirusi.

Kozlowskio vaišės

Kitas “bandos” atstovas Kozlowskis (greičiausiai jokiai bandai nepriklausęs, tik šį žodį labai mėgęs vartoti) kartą parodė mudviem su Lipniūnu nelauktą prielankumą. Per savo bloko sekretorių Wladeką atsiuntė mums kvietimą užeiti pas jį kavutės. Įsivaizduokit — kacete ir pas tokį poną, kaip buvęs mūsų pabaisa! Buvome įspėti, kad Juzefas švenčia savo gimtadienį. Tikėjomės rasti ir daugiau svečių, ir didžiai nustebom, kad ši malonė buvo padaryta tik mudviems. Kodėl? Išsiaiškinti niekaip negalėjom. Atrodė per maža, kad mes dabar garbės kaliniai. Jau buvo praėjęs geras laikas, kai šią garbę nešiojome. Kunigų buvo ir lenkų, jei jis būtų jieškojęs artimesnio ryšio su jais.

Žiūrėjome, kaip jis priims ir ką pasakys.

Pasitiko mudu prie durų, matyt, laukęs ir gal nerimavęs. Buvo mandagus, nors kažkaip nejaukiai nerviškas. Didelis dieninis kambarys buvo tuščias ir joks kitas jo valdininkas nesimaišė. Tik štubinis atnešė tris puodukus kavos, pagerintos — kaip buvo galima spręsti iš kvapo — ir išniro iš akių. Likome tik trys.

— Matot, didžiai gerbiamieji kunigai, — pradėjo Kozlowskis, — šiandien švenčiu gimtadienį. Gavau iš žmonos siuntinėlį su geros kavos trupučiu. Na, ir laišką.

Jis ėmė jo jieškoti kišenėse. Neiškentė neištaręs “cholera” — ne mums, tik tam laiškui, kuris nerviškai jieškomas kaip tyčia greit neatsirado. Atrodė, kad į tą laišką sutelktas visas jo dėmesys.

Pagaliau praskleidė lengvai virpančiose savo rankose ir ėmė mudviem skaityti:

— Mano mylimas, pasiilgtas, brangus Juzefe! Tu mano saule, mano brangiausias, geriausias...

Ties tais žodžiais lyg kas užspringo Kozlowskio gerklėje. Valandėlę stabtelėjo ir padilbomis užmetė akimis į mudu.

—... Meldžiuosi už tave — kasdien, laukiu grįžtant ir vis man rodos, kad tuoj tave pamatysiu. Ir šiandien, tavo gimimo dieną, man prisimena viskas — ypač skaistus tavo veidas, tos mėlynos akys, tie brangūs neužmirštami tavo žodžiai... Ak, Juzefe, tu nežinai, kaip tavęs pasiilgau. Niekas man tavęs neatstos, nes nieko geresnio už tave pasaulyje negali būti...

Tą veidą ir tas akis mes buvome gerai pažinę. Gal jis ir buvo geriausio žmogaus veidas — pakankamai stambus, raudonas, ryškių bruožų; akys, giliai įsodintos kaktoje, tikrai buvo mėlynos, bet įsižiūrėti į jas, net dabar, nebuvo galima. Jos bėginėjo, ties niekuo nesustodamos, kažkaip vengė ramiai ir tiesiai žvelgti į kitą. Plaukai buvo tamsiai geltoni, aukštyn versti, bet pakritę vietomis ant kaktos, kuri buvo sukarpyta skersai, išilgai ir įstrižai stambesnių ir smulkesnių raukšlių. Kaip vyras jis turėjo labai patikti: status, aukštas, pilnas jėgos, gal kiek grubus, bet su širdim, sutirpdoma gražiais komplimentais ir mylavimais. Matyt, ir jis mylėjo žmonelę... Ir dabar, gavęs iš jos tokį šiltą laišką, kam gi kitam jis galėjo jį parodyt ir savo džiaugsmu pasidalinti? Niekas jo turbūt čia nesuprato ir niekas nemėgo. Visiems jis buvo pasidaręs pabaisa, vengiamas arba šlykščių pataikavimų supamas. Jis norėjo kam nors atsiverti, kai ką pasakyti apie save, ir tokių nerado iš saviškių.

— Tak jest — taip! — atsiduso jis pamažu lankstydamas laišką. — Nors vienam žmogui aš dar esu geriausias ir mylimiausias... Ji nematė manęs nuo 1939 metų rudens. Išėjau į frontą kaip puskarininkis, buvau paimtas ir įgrūstas čia. Nematėt ir jūs manęs anksčiau. Buvau gal žmogus... O dabar — sulaužė mane Stutthofas. Be nervų...

Jis kapojo žodžius. Jieškojo savo bėginėjančiomis akimis atramos, judinosi ant suolelio — jieškojo pozicijos ramiai sėdėti.

Ryškus, beveik kariškas jo kalbos tonas darė jo minti suvokiamą. Jis norėjo teisintis prieš mudu, o iš tikrųjų — gal prieš savo žmoną. Jis nebesąs tas gerasis jos Juzefas, kuris kruopščiai dirbo skerdykloj, sąžiningai parnešdavo jai uždirbtus zlotus, paskui išėjo su visais ginti tėvynės... ir nebegrįžo.

Grįžti turbūt jis dar tikėjosi, bet ar galės pamatyti žmonelę, ar bebus jai toks pat geras, koks buvo? Jo širdis galėjo justi, kas jo laukia grįžus į namus. Nors du žmonės, tegu ir lietuviai, težino, kad jis buvo kitados geras ir kad tik Stutthofas jį kitokiu padarė...

Ant kartuvių tiltelio 1945 m. rudenį — Gdynėje jis turbūt nebeturėjo laiko šitai pasakyti. Apstoję būriu jo tautiečiai ir buvę kaceto draugai laukė greitos jo agonijos. O ir bylos metu jis galėjo aiškinti tik atskirus įvykius — užmušinėjimus ir žiaurumus.

Keistai užsibaigė šios mūsų “vaišės”. Jis atsistojo, ištiesė mudviem ranką, padėkojo ir palydėjo iki durų. Buvo galima jausti, kad jis nebaigė to, ko norėjo. O gal jis pats nežinojo, ko norėjęs. Staiga prasiveržė širdis, vėl kažkas užkrito ir nutrūko.

Po to, kai vėl sutikdavom jį, nebuvo daugiau malonus, tarsi nieko nebūtų tarp mūsų įvykę. Jis nebedarė įspūdžio žmogaus, kurį galėtum vertinti normaliu mąstu.

Savotiškai įdomios buvo tarnybinės patirtys. Po stogu greičiau atsiveria žmonių širdys, negu po atviru dangum. Gal dėl to, kad čia mažiau seka svetimos akys, o gal, kad patys žmonės, praėję sunaikinimo kelią, pradeda atsigauti, galvoti ir grįžti, bent kartais, į save. Pagaliau po stogu nebėra masė, o asmenys, savotiški rinktiniai; su jais gali kaip žmogus ir bendrauti. Įdomesnis pasidarė bendravimas religiniu pagrindu — žmogaus su tavim jau kaip kunigu. Ir kunigui su šiais buvo kita kalba, negu anuomet su mirštančiais.

Šaltiniai


Autorius: Stasys Yla

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.
Leidėjai:
Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys

Variantai
Veiksmai
Pradžia
Knyga KLIP
Naršymas
Įrankiai