Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys dievų miške. Pamario laukais

(Europos futbolo duomenų bazė)
Peršokti į: navigacija, paiešką
  1. Turinys
  2. Immaculata
  3. Pirmosios dienos
  4. Darbo kolonos
  5. Mirties siaubas
  6. Epidemijos aukos
  7. Biurokratija
  8. Dievo pogrindis
  9. Mokslas ir menas
  10. Charakteriai
  11. Masinis naikinimas
  12. Pamario laukais
  13. Po rusų jungu
  14. Išsilaisvinimas

BUVO vidunaktis. Kažkas įsiveržė į mūsų palatą ir klaikiu balsu sušuko: Keltis, stovykla evakuojama! Galvotrūkčiais pakilome. Visas barakas buvo apšviestas. Laikrodžiai rodė 4-tą valandą nakties. Mažai kas bėjo praustis. Niekas nebeklojo lovų. Tik rengėsi vienas už kitą skubėdami. Kuprinės ir rogutės jau keletas dienų buvo paruoštos. Reikėjo tik skubėti prie vartų. Per keliolika minučių visi buvome kieme. Daugiau kalinių prie vartų nebuvo.


kacetas Paliekame spygliuotąsias vielas ir ošiančią Baltiją

Speigas degino skruostus, karpė ausis, šaldė kojas. Tačiau kartą atsisveikinę su baraku, nebėjome į jį. Buvome tikri, jog netrukus pasakys: Marš! Kažkam tačiau iš draugų prireikė grįžti.

Buvo praėję gal kokių 20 minučių. Atrodė, niekas daugiau neatsikėlė, tik evakuojamieji. Kur tau! Mūsų barakas jau buvo pilnas svetimųjų. Pajutę, kad palikome savo “namus”, jie čia sugūžėjo. Vertė ir griozde spinteles, lovas, rinko ir graibstė kiekvieną mažmoži — net paliktuosius kacetinius indus, paklodes, skalbinius. Tų “svečių” buvo daug. Nepasidalindami jie stumdėsi, riejosi, koliojosi.

— Mūsų blokelis, kaip po gaisro! — pasakojo grįžęs. — Pamatytumėte! Bet aš nepatariu. Jie mane sutiko nebičiuliškai... Tarsi būtų sakę: ko tau čia reikia! Gana! Dabar mes šeimininkai!

— Ar aš nesakiau, — bandė kažkas prisiminti savo pranašystę. — Jau dabar grobia, o kas būtų, jei ateitų bolševikai.

— Įsitikins, kad nėra pas mus ko grobti, — įsiterpė kitas.

— Ačiū Dievui! Kad tik greičiau iš čia!

Iš tikro, visi džiaugėsi, kad greičiau iš Stutthofo pasitrauks. Tik Jurgutis jaudinosi. Jo veidas buvo desperatiškas. Gal tai buvo liga, nes jau iš vakaro turėjo karščio, o gal nervingo pasiruošimo ženklai. Lipniūnas ir Noreika stovėjo šalia ir bandė jo nuotaikas prablaivinti.

Jis pasivedėjo Lipniūną į šalį.

— Mano nujautimas blogas, — pasakė. — Šios kelionės aš neišlaikysiu. Jūs jaunesni, gal išeisite gyvi. Dieve, jums padėk! Jei žūčiau, pasakykite mano pažįstamiems, bičiuliams ir mokiniams, kad žūvau kaip atgailojantis kunigas...

Lipniūnas jį guodė.

— Atlaikėt ne tokius smūgius! Pagaliau išeiname visi kartu. Jei kas būtų, mes Jūsų neapleisime.

Prie vartų rikiavosi kiti evakuojamieji. Nemažas jų skaičius buvo ligonys, neseniai išrašyti iš užkrečiamųjų skyriaus. Su jais pasirodė gydytojas Witkowskis, senyvas žmogus, ir keletas sanitarų, jaunų pajėgių vyrų. Netrukus atsirado krematoriumo komandos dalis su mums pažįstamu ruseliu Miša. Buvo dar keletas vokiečių kriminalistų, jų tarpe ir vyriausias kolonos kapas. Be to, buvo dalis prancūzų legionierių. Daugumą tačiau sudarė lenkai ir kašubai iš įvairių blokų, po jų ėjo rusai. Iš lietuvių ir latvių, be mūsų — garbės kalinių, buvo dar keletas darbininkų.

Šita mišri publika — viso 823 kaliniai — turėjo sudaryti pirmąją evakuacijos koloną.

Jos apsaugai ir palydai atėjo apie 80 esesmanų su kolonos vadovu puskarininkiu Bratke. Jie buvo stipriai ginkluoti šautuvais, lengvaisiais kulkosvaidžiais, granatomis. Kas kelintas turėjo šalia savęs išdresiruotą vilkų veislės šunį.

Vėliau pastebėjome, kad ne visi esesmanai vokiečiai. Keliolika jų buvo ukrainiečiai, keletas latvių, o vienas, kaip trečią dieną paaiškėjo, ir lietuvis. Ukrainiečiai buvo iš Stutthofo, o latviai specialiai atsiųsti iš Dancigo. Tarp jų turėjo būt ir vieno mūsų grupės latvio du sūnūs.

Tėvas kalinys, o sūnūs esesmanai! Pas kašubus tai buvo dažnas atvejis. Vienas jų iš fronto atvykęs kartą bandė pamatyti tėvą. Vokiečiai esesmanai nenorėję prileisti. Kašubas įdūkęs. Girdi, mes kraują liejam, o jūs čia patogiai gyvenate ir mano tėvą dar kankinate... Mes jus, žalčiai, pamokysime! Grąsinimas padėjęs: sūnus pamatęs tėvą ir, žinoma, dar labiau įsiutęs. Tėvas vos laikėsi ant kojų; iš baisaus sunykimo nei ašaros nubraukti nebepajėgęs. Už ką? Ar kad vienas sūnus jau krito už fuehrerį, o antras dėl čia parodytos drąsos bus pasiųstas į pirmąsias eiles?

Su latviais įvyko kitaip. Šie, patyrę, kad reikės lydėti savo tėvą, griežtai atsisakė vykdyti įsakymą.

— Tiedu už šią drąsą turės apmokėti dabokle, — pasakojo vėliau latviai esesmanai.

— Kvailas užsispyrimas, — galvojo mūsiškiai. — Tėvo padėties tuo nepalengvino, o kartu eidami gal būtų jam padėję pabėgti.

Vėliau paaiškėjo, kad tėvas pateko į bolševikų NKVD nagus, o sūnūs, išlikę gyvi ir laisvi, atsidūrė Vakarų sąjungininkų rankose.

Žygis

Jau aušo, kai slinkome pro Stutthofo vartus.

Savotiškas jausmas kuteno krūtinę. Jautėmės tarsi būtume išėię į laisvę. Pasiilgę laukų ir platesnės erdvės, dabar galėjome svaigti jos apstumu. Matėm pusnis, užklojusias guburius, gėrėjomės lyg bangų raštais, vėjo išraižytais sušalusio sniego paviršiumi. Ir medžiai, sniegu apkri-tę, ir krūmai, švelniai apšarmoję, atrodė taip didingai, kad negalėjai nuo jų žvilgsnio atitraukti. O vidudienį buvo tiek saulės blizgesio, kad akys raibo.

Kitados mums pasakota apie Kašubų Šveicariją. Gailėjomės, kad dabar, kai pro ją turėjome eiti, nebuvo pavasaris. Matėm tik kalnus ir guburius, apaugusius mišku, pasipuošusius ežerėliais ir upeliais, deja, apdengtus ledo ir sniego. Gamtos stebuklo nepastebėjom, o gal nepajėgėm pastebėti. Buvo dienų, kada mūsų akis temdė pikta pūga, maišydama dangų su žeme. Tada galėjome žvelgti tik ties savimi. Žvalgytis į šalis kliudė ir didelis žmonių būrys. Kai ėjai kraštu per žmonių masę negalėjai matyti, kas dedasi kitoj kelio pusėj. Atsidūręs kolonos vidury per kilų galvas galėjai tematyti medžius, kalnelius, sodybas.

Žygio tvarka neleido stebėtis nei grožėtis. Ėjome gretomis po dešimtį vyrų, o tų gretų buvo 80. Viena nuo antros turėjo būt per metrą. Reikėjo žiūrėti, kad neužliptum prieky einantiems ant kulnų ar atsilikęs nekliūtum užpakalinės gretos vyrams. Esi surištas su kitais, lyg koks mechanizmo narelis.

Tokiame žygyje žmogus visiškai netenki individualybės, negali nei kalbėti, nei svajoti, nei turėti savo jausmų ar minties.

Ilgainiui nebegalėjom net pačios žygio tvarkos besilaikyti. Blogas kelias, šaltis, alkis, troškulys ir nuovargis padarė iš mūsų kolonos paprastą bandą. Taip varomi pasidaro kaip genami gyvuliai. Lieka tik vienas aklas, žiaurus gyvuliškas instinktas. Kiekvienas žiūri tik savęs, renkasi tik sau patogesnę vietą, išstumdamas kitą iš eilės, ar net nuo aukštokai supilto kelio nuleisdamas jį apačion. Apsižvalgęs, ar nemato esesmanas, nusilaužia medžio šaką, peiliu nusigenėja ir nežiūrėdamas, kad kitiems kliūva, ramstosi kaip jam patinka. Arba užsimauna ant lazdos kuprinę ar maišioką, o lazdos galas kyšo užpakalyje, ir saugokis, kad tau akių neišbadytų. Per keliolika valandų ta jo lazda pasidaro kaip Demoklio kardas; erzina ir pykina iki pasiutimo, kol pagaliau prisitaikęs įsiterpi kiton eilėn.

Per dvylika žygio dienų net kaikurie mažmožiai pasidarė sunkiai bepakenčiami. Kad ir tos kuprinės! Palygint tobulas vokiečių išradimas. Turint šiek tiek raumenų ir žmoniškai keliaujant, tas keletas kilogramų svorio būtų vieni juokai, o mums jos pernelig pasunko. Diržai kaskart labiau ir pikčiau pjovė. Užsikiši už jų rankas, šiek tiek geriau! Bet greit rankos ima tirpti, ir vėl atleidi. Užsikiši pirštines, o plikas rankas mėgini sušildyti kišeniuose, bet tada neturi kuo į orę “atsiremti”, esi suvaržytas — vėl sunkiau eiti. Nusiėmęs kuprinę, persveri ją per vieną petį, kiek paėjęs per antrą — jau geriau. Tada turi eiti persikreipęs ir vėl greitai įvargsti. Įsitaisai pagaliau lazdą, pasikabini ant jos kuprinę, bet lazda pjauna pečius ir vėl grįžti į seną padėtį.

Kelias visą laiką ėjo laukais, buvo vingiuotas, kartais geriau, kartais blogiau pravestas. Didžiausiais, tiesesniais keliais neleista eiti, nes jie tarnavo wehrmachtui, telkiančiam savo dalinius ir ginklus prie Vyslos. Gal plačiuos keliuos nenorėta rodyti ir mūsų varganos kolonos. Kartais tie laukų keliai sukdavosi vis apie tą pačią vietovę; gal mūsų vadovai klydo ar sąmoningai nenorėjo perdaug nutolti nuo Dancigo. Apie Kartuzus (Karthaus) sukomės net tris dienas: vieną dieną radyklė į juos rodė 18 klm., antrą dieną — 16, o trečią vėl 18. Kuriems gi galams darėme per dieną po 30 kilometrų kelio ir nei kiek nėjome pirmyn? Gal tyčia norėta mus išvarginti, leisti pakeliui didesniam skaičiui nubirti, pasilikti pusnynuose amžinam poilsiui? Ilgainiui ėmėm abejoti, ar mes planingai evakuojami, ar tik planingai naikinami.

Mirties procesija

Evakuacijos tikslų niekas nepajėgė iš karto permanyti. Atrodė, administracija nori mus gelbėti iš bolševikų pavojaus; atseit, bent vieną kartą naciai nori būti garbingi, padaryti gerą paskutini įspūdį. Kažkodėl mes tuomet tikėjom, kad velnias gali pasikeisti. Kaip daug kartų, taip ir šį, labai apsirikom. Naciška sistema jokiomis aplinkybėmis negalėjo pakisti: arba ji pati turėjo būt sunaikinta arba ji naikino kitus — ligi galo, ligi paskutinio savo kvėptelėjimo.

Antrą evakuacijos dieną paaiškėjo, kad mums gresia bolševikų aukų likimas ties Červene, t. y. iššaudymas. Jau išėjus iš Prausto keliolika kalinių vos vilko kojas ir aiškiai matėsi, kad jie toliau eiti nebegalės.

Po keleto valandų, ėmė kristi vienas po kito pakelėje. Atrodė, juos taip ir paliks ten nusikankinti. Nekrito per daug mums į akis, kad vienas esesmanas su dviračiu kai kada atsilieka ir vėl prisiveja mūsų koloną. Jis neturėjo nei kuprinės, nei granatų, tik vieną paprastą šautuvą. Popiet mūsų keliui pasisukus pavėjui, kai tik tas esesmanas atsilikdavo, pradėjom išgirsti šūvių garsus. Argi imtų ir pribaigtų tuos pasiliekančius? Nenorėjome tikėti.

Tai kartojosi ir trečią dieną iki pusiaudienio. Įtarimas didėjo, tačiau patikrinti nebuvo galima. Vakarop pasikeitė oras. Ėmė snigti ir pustyti. Greit pasidarė vietomis neišbrendamos pusnys. Klampoti buvo sunku, kalinių eilės vis labiau kriko ir “uodega” ilgėjo. Vieni sėdosi ant pasitaikiusio akmens, ir net kapo ar esesmano raginami, nebeturėjo jėgų iš vietos pakilti. Kiti stačiai krito į sniegą ir nebekėlė.

Greitai pasitvirtino įtarimas. Klaikioje pūgoje šūviai padažnėjo. Jie buvo jau ne tik girdimi, bet ir matomi ten, kur praėjo kolona, palikusi nebepaėjusius. Dar pajudančius, bet jau atsiliekančius, tai vertė paskutinėmis jėgomis stumtis pirmyn. Prisiminiau tada ir aš sportiškas gilaus kvėpavimo taisykles, kad tik pajėgčiau prisivyti toli nuėjusius ir nepatekčiau po kulka. Mat, buvau jau “uodegoje”, o iki Zukau dar buvo kokie penki kilometrai. Pamažu temo. Žygio tempą, ačiū Dievui, kiek sulėtino.

Besikasdamas į priekį pastebėjau vyrą, išsverdėjusį iš eilių ir čia pat kniūpščią sukritusi. Jis turėjo būti nauju taikiniu esesmano kulkai.

— Gal tik apalpo. Juk nebetoli Zukau. Ten atsigautų, — žaibiškai pynėsi galvoj mintys, ir kažkaip instinktyviai prišokau jj judinti.

— Steh auf! — sušukau. — Vstavaj! — bandžiau rusiškai. Rusiškas žodis, rodos, jį pažadino. Pasižiūrėjo į mane. Jo veidas buvo geltonas, kaip vaškas. Pakilo sviruodamas — sunkiai, vos vos laikydamasis ant kojų.

Įsitempiau jį į eilę. Paėmiau už rankos, bandžiau vesti. Buvo sunku jį vienam suvaldyti. Netoliese ėjo Patronas — tas, kuris buvo bėgęs iš stovyklos. Jis prislinko ir pasisiūlė iš kitos pusės man padėti.

Švarko kišenėlėje turėjau kažkokių piliulių, kurias bičiuliai buvo atsiuntę man iš Lietuvos. Mėginau jam įdėli į burną, bet jis net nuryti jų nepajėgė. Padaviau sniego gniuštę, liepiau čiulpti, kad kvėpuotų geriau. Jis tačiau vos gaudė kvapą ir, kaip paraližuotom kojom, tik velkamas slinko pirmyn. Toje pačioje eilėje ėjo ligoninės sanitarai — trys lenkai. Jie kažką gėrė iš savo kariškų indelių ir man dingtelėjo, kad tai bus alkoholis.

— Duokit bent gurkšnį šiam! — paprašiau vokiškai.

— A kto on, polak? — paklausė jie.

— Nežinau! Žmogus, ar ne vistiek!

— Iš kur tu? — pasiteiravau, galvodamas gal jis iš tikro lenkas.

— Iš Stalingrado! — vos vos ištarė nelaimingasis.

— Rusas! — pasakė sanitarai ir neberodė daugiau jokio dėmesio.

— Bent gurkšnį! Argi ne vistiek, kas jis! — pasakiau piktu tonu.

— Duokit, duokit! — maloniai prašė Patronas.

— Jei Patronas prašo, duokim! —pakišo spirito indelį. Stalingradietis springdamas užgėrė. Akys kiek prasišvietė, ėmė giliau ir lengviau kvėpuoti. Pajutom, kad ir mums pasidarė lengviau jį vesti.

Prieš pat Zukau buvo kalnelis. Ir mums pylėsi prakaitas, krūtinėje ėmė stigti oro. Tačiau reikėjo baigti iki galo.

Zukau paleidome ji daržinėje, ir jis čia pat sukrito ant šiaudų. Toliau domėtis juo nebuvo kada. Kai susiradau vietą, norėjau jam duoti duonos, bet neberadau. Dingo kažkur masėje, gal nusivilko prie kito prėslo.

Po trijų naktų, sausio 30-tą, apleidom Zukau. Nebesnigo, tik vėjas vis dar pustė sniegą. Kelias vietomis buvo aukštai išpiltas ir dėl to neužpustytas. Tose vietose buvo galima aiškiai pastebėti užšalusio kraujo latakus. Toliau jau matėsi nustumti nuo kelio, pusiau užpustyti lavonai. Vadinas, prieš mus praėjo kita Stutthofo kolona. Ir jie buvo šaudomi pakeliui. Tai reiškė sistemą, iš aukščiau duotą parėdymą.

Mes žygiavome kol kas patenkinamai. Mirusieji ir silpnieji paliko Zukau. Dabar niekas nekrito ir jokių šūvių nebuvo girdėti, Tik vakarop suerzino mane viena scena. Iš mūsų gretų iškrito vyras. Prie jo prišoko kitas. Maniau, jis nori jį pakelti. Kur tau! Griebė jam už batų ir, įsispyręs. bandė juos nuauti.

— Ką darai! — šūktelėjau. — Gėdikis! Gal tau pačiam netrukus reikės kristi!

Kalinys atstojo, ir tuo metu pamačiau tą patį stalinv gradietį.

Nustebimas buvo tikrai nelauktas. Vis dėlto jis nemirė Zukau! Išlaikė, kaip tik rusas gali išlaikyti. Tiesą sakant, jis turėjo būt gruzinas ar armėnas, nes veido bruožai ir plaukų spalva buvo tipiška šių tautu žmonėms; ir kalba jo buvo nė tikro ruso. Gal vėl atsigautų, galvojau, ir dar kartą pakėliau nuo žemės.

Esesmano arti nebuvo. Niekas nekliudė daryti netvarką. Įsitempiau į rikiuotę ir, paėmęs už parankės, vedžiausi.

Vyras manęs neatpažino. Atrodė vos gyvas, pageltęs, kaip aną dieną, akys gęstančios, kvėpavimas sutrikęs.

— Kvėpuok giliau! Giliau...

Jis nesuprato, ar negirdėjo.

— Šlušaite! Daryk taip! — rodžiau savo pražiotą burną ir kilnojamą krūtinę.

Jis stengėsi, bet sunkiai vyko.

— Ne-ma-gu.., — purtė galvą.

Paėmiau sniego gniūžtę, daviau čiulpti. Išėmiau iš kišenės duonos plutelę, liepiau pamažu kramtyti.

Atėjo Barakauskas, Latvijos lietuvis, anksčiau vilkęs sergantį pulk. Naraką, o dabar, šiam likus Zukau, ėjo vienas. Su juo, dviese, buvo lengviau šią naštą tempti.

Porą kilometrų vilkę vis dėlto ir mudu su Barakausku pavargom. O kelio galo vis dar nesimatė. Ką daryti? Palikti buvo gaila.

Apsidairiau, ar nėra kurioj gretoj stipresnių vyrų.

— Kas norite cigarečių? — paklausiau. — Pavedėkite šį vyrą, gausite!

Atsirado pora latvių. Jie paėmė. Už tai gavo truputį duonos. Cigaretes jie turėjo atsiimti vėliau; gavę jas iš anksto, galėjo greit atsisakyti arba visai pamesti pakeliui.

Pradėjo temti. Esesmanai šaukė eiti greičiau.. Ir kapai ėmė šlajoti paskutiniuosius, kur ir mudu su Barakausku vilkomės. Reikėjo pasistūmėti kiek pirmyn, kad apsaugotume nuo smūgiu save ir velkamą žmogų.

Po kiek laiko latviai su stalingradiečiu vėl nuo mūsų atsiliko. Tuo metu vėl užėjo nauja lazdomis vaikymo banga ir mes pasimetėme. Kai vėl kiek aprimo, bandėm su Barakausku stabtelti ir pasekti praeinančius.

— Letten, Latiši, Latvieši, kur jūs? Atsiimkite savo cigaretes! — bandėm prieš vėją šaukti į artimąsias eiles.

Niekas tačiau neatsiliepė.

Kolonos pabaigoj įtampa didėjo. Silpnieji vis labiau atsiliko. Kelionės skuba buvo per didelė. Vis labiau ir dažniau skardėjo šūviai. Kažkas sakė matęs kaip nušovė sukritusį vieną simpatingą lenką, dar gana jauną vyrą, kurį ir mes pažinojome. Nesinorėjo tikėti, kad ir latviai būtų sukritę, nes jie atrodė dar pakenčiamai stiprūs. Greičiausiai, užvyti jie bus pametę stalingradietį ir dabar nebenorėjo prisipažinti nei žadėtų cigarečių atsiimti.

Tą vakarę, Pometšino laukuose, turėjo likti keletas dešimtų, gavusių cuop de grace. Esu tikras, su jais liko ir manasis stalingradietis.

Klaikiausia buvo vasario 2 diena. Šį kartą turėjom padaryti 45 kilometrus kelio. Pusiaudienyje vadovas Bratke pasuko geresniu keliu ir susidūrė su wehrmachto barikadomis. Reikėjo grįžti atgal, sugaišti daug laiko, sulaukti tamsos ir visa tai išpirkti beprotiška skuba.

Kaip tyčia nuo to pasisukimo pradėjo keistis oras. Ėmė snigti, pustyti ir juo toliau, juo labiau. Kaliniai ir taip buvo pervargę, o toks oras kirste pakirto jėgas.

Buvo vos pradėję temti. Pakelėj pamačiau sėdintį dar gana jauną vyrą. Jis kreipėsi į esesmaną, kuris ėjo prie pat mūsų.

— Prašau mane nušaut! — pasakė švaria vokiečių kalba. Iš to buvo galima spėti, kad jis kašubas. Esesmanas nekreipė dėmesio, tarsi būtų neišgirdęs.

— Prašau mane nušauti, — pakartojo vyras. — Toliau eiti nebegaliu.

Esesmanas tačiau praėjo ir prašomos malonės nepadarė. Kodėl? Vėliau paaiškėjo, kad ne visi turėjo teisę ar pareigą šaudyti. Kitataučiai esesmanai šito nedarė. Nedarė ir kai kurie vokiečiai. Tik vadinamos strafkomandos žaliukai, turbūt specialiai buvo prikomandiruoti prie kolonų, kad medžiotų kalinius.

Šį prašymą nušauti ligi šiandien girdžiu ausyse. Ir vis dėlto tada man neatėjo mintis šį vyrą pakelti. Kažkoks svaigus nuovargis buvo apvaldęs. Ėjai žmogus, apimtas kažkokios apatijos, vos vilkaisi ir buvo vistiek, kas darosi aplinkui.

Iš šios apatijos vėliau išjudino klaikus nerviškumas. Pūga didėjo, vėjas švilpė, sniegas sukūriais vertėsi per mus. Tuo metu ir esesmanai nerviškai ėmė šaukti “Greičiau, greičiau!” Turbūt ir jie buvo pavargę ir sušalę. Gamtos ir žmonių pyktį pajutę, pradėjo loti ir staugti mūsų vilkai.

Paleisti nuo raiščio, jie bėgiojo tarp pakrikusių gretų, tarsi taikstydamiesi ką užpulti.

Šūviai dažnėjo ir artėjo. Strafkomandos vyrai, matyt, nebenorėjo atsilikti ir čia pat, pamatę sukritusius, šaudė. Šūvių garsas dar labiau erzino šunis; lyg įgelti cypė, stūgavo, šuoliais puolėsi į tą pusę, kur šūvis pasigirsdavo, tarsi norėtų paragauti šilto pašautojo kraujo.

Šitoj įtampoj netoliese pasimaišė Balys Sruoga. Jį vedė minėtasis Barakauskas. Sruoga buvo apsikabinęs šį vyrą ir man pasirodė kažkas įtartina.

— Profesoriau, kas jums? — paklausiau.

— Sudiev, bičiuli! — dusdamas pasakė. — Nebegaliu. Aš palieku... — taip tragiškai, išgąstingomis akimis jis dar pažvelgė į mane.

— Netoli pastotė. Laikykitės! — prislinkau ir pagelbėjau jam iš antrosios pusės.

Sruoga laikėsi iš paskutiniųjų. Bet jo širdis, matyt, sunkiai “bevežė”. Jis stigo kvapo, glaudė galvą prie vienų pečių, prie kitų.

Vilkti jį buvo sunku. Stambus, didelis vyras buvo “nepatogus” mums mažesniesiems. Nei jo už rankų gali dorai laikyti, nei per juosmenį apglobti. Reikėjo labai arti prisiglausti, kad galėtų savo rankas persverti per mūsų pečius. Pastebėjau, kad ne tiek fizinė, kiek moralinė talka jį veikia. Matė žmogus, kaip mes patys esame uždusę, tačiau pasiryžę jo nepalikti.

Netoliese pamačiau senąjį Darginavičių. Jis buvo senesnis už Sruogą ir vis dėlto nesidavė panikai. Numetęs savo geruosius kailinius, jis ėjo tik su vienu megztiniu. Ir taip jis prakaitavo, duso. Nebegalvojo žmogus, kur paskui gaus apsiaustą; reikėjo gelbėti save bent šiam kartui. Netoli jo ėjo sūnus Vladas. Kartais paimdavo tėvą už parankės, bet šis vėl atsipalaiduodavo.

— Žiūrėk savęs! — sumurmėdavo senukas.

Sūnus buvo persirgęs šiltinę ir turėjo džiovą. Šitai tėvui neleido priimti pagalbos. Pagaliau sūnaus šeima buvo likusi Lietuvoje. Senukas turbūt galvojo, jei jis kris, mažiau bus nuostolio, nei kristų sūnus.

— Matot, profesoriau, Darginavičius net kailinius numetęs!... — bandžiau atkreipti dėmesį. Neturėjau minties, kad Sruoga padarytų tą patį. Tačiau gal būčiau apsidžiaugęs, jei tai būtų jam padėję. Sruogos kailiniai tikrai buvo per sunkūs. Jis sukeitė juos Stutthofe su adv. Kriaučiūnu. Juos ir man teko prisimatuoti. Tai buvo geri, bet nežmoniškai sunkūs kailiniai, suorganizuoti iš rūbų kameros. Tik dėlto, kad jie buvo labai geri, beveik naujintėlaičiai, Sruoga susigundė juos paimti. Toks svoris vis dėlto turėjo labai pasunkinti Sruogos padėtį, ypač šioje beprotiškoje skuboje.

Vienu metu galvojau, kad mes visi trys susikibę sukrisim. Širdis beldėsi kaip pamišusi. Gerklėje buvo kartu ir prakaitas žliaugė per akis. Jei esesmanai pastebėtų mūsų geltonus raiščius ant rankų — garbės kalinių žymes, galvojau, gal mūsų nenušautų. Bet vėl toptelėjo mintis: kas žiūrės į ženklus. Pagaliau tokioj tamsoj...

Jieškojom akimis kokių nors šviesos žiburėlių. Gal tuoj bus pastotė, gal liausis tas beprotiškas vijimas. Vis dar ne, vis ne... Spaudėmės prie Sruogos, vilkome jį ir patys vos vilkomės.

Pagaliau užsukus vieną kalnelį staiga pasirodė ir šviesa. Tai buvo Streepės miestelis.

Dar ketvertą dienų žygiavę, mes iš 823, bepalikome tik 593. 230 buvo “iševakuoti” į amžinybę, išskyrus gal keliolika, kuriems pavyko pabėgti.

Alkis ir troškulys

Kelionėje kažkodėl visai nesinorėjo valgyt. Tačiau jausmas, kad turi ko valgyti kuprinėje, rodos, tave stiprino. Kartais ir nenorėdamas prisivertei sučiulpti kokią plutelę, nes galvojai — reikia, kitaip visai išsibaigsi. Ir kai šitai mato tas, kurs nieko neturi — mato, kad tu vis dėlto valgai, — jam ateina tikras alkis. Matei, kaip jie su pavydu žvelgė į tavo kuprinę, kurioje dar šis tas yra. Jie būtų talkinę tą pasunkusią tavo naštą nešti, jeigu būtumei jiems už tai pasiūlęs plutelę. Ir ne iš pasigailėjimo, bet iš reikalo — iš nuovargio — pradėjome jiems šitai siūlyti. Savanorių atsirado net iš pačių silpniausių. Stačiai maldaute maldavo leisti panešėt, kai įsitikino, kad tai neveltui.

Mes rinkomės pirmon eilėn lietuvius, Latvijos lietuvius, o paskui latvius ir pažįstamus lenkus ar rusus. Ne iš principo kas artimesnis, bet dėl paprasto saugumo. Nepažįstamasis būtų išnykęs su tavo “turtu”, ir surask tu jį 800 draugų tarpe. Jei ir surasi, bus per vėlu, nes kuprinė bus švariai iškraustyta. Taip pradžioj kaikam ir atsitiko. Pažįstamas vis dėlto bus garbingesnis ir patikimesnis. Bet ir pažįstamas galėjo būt suviliotas didžiausio, koks tik žmogui duotas gundymo, — pasotinti alkį. Dėl to kuprinės savininkas neišleido savo nešėjo iš akių, ėjo greta jo, kaip du sukinkyti jungo jaučiai. Buvo rūpesčio, ypač sutemus, kad iš paskos einantieji tavo kuprinės neatsegtų, iš jos kai ko nepasiimtų. Pats greičiau pajusi, o nešėjui kas — negi jo turtas! Badaujančiųjų etika kita: pasitikėti niekuo perdaug negalima.

Gal dėl to senyvas mūsų kariškis visą laiką vilko savo kuprinę vienas, su nieku nesidalindamas. Ji buvo didelė, didžiausia iš visų, o svorio tie lašiniai turėjo ape 10 klg. Buvo gaila žiūrėt, kaip jis sunkiai eina — susikūprinęs, kepurę nusėmęs, prakaitą nuo kaktos braukdamas. Taikstėsi eiti kitų jau pramintu taku pačiame krašte, kartais atsilikdamas. Raumenų jis turėjo, nes Stutthofe valgė riebiai, o ir užsigrūdinti galėjo iš anksto, nes visą laiką vaikščiojo aplink barakus. Bet jo amžius jau buvo senyvas. Kodėl jis savęs negailėjo? Kodėl tų lašinių, kurių dar turėjo ilgesniam laikui, nesidalino su nešėju? Jis jų gailėjo — tai buvo visai tikra, o svarbiausia bijojo, kad nešėjas tų lašinių visai nenuneštų.

Kaip kariškis iš “baimės”, taip Lipniūnas negalėdamas nesidalino savo našta su niekuo. Jis nebeturėjo už ką “pasisamdyti”. Tai buvo vienos gailestingos jo klaidos, kaip ją draugai vadino, vaisius. Mat, trečioj nakvynės vietoj keletas mūsiškių buvo apvogti. Šitai patyręs, Lipniūnas atidarė savo kuprinę ir nukentėjusiems išdalino visą savo maistą. Dalinosi su jais ir kiti, bet taip, kad ir jiems dar šis tas liktų. Lipniūnas pasirodė gailestingiausias, ir liko plikas kaip tilvikas.

— Ką pats valgysi! — puolė tada ji adv. Kriaučiūnas ir dr. Kučas.

Lipniūnas šypsojos.

— Manai, visai nevalgęs gyvensi? Aišku, reikės mums tave maitinti.

Lipniūnas pasijuto nejaukiai. Jis tikriausiai taip negalvojo. Iš viso turbūt nieko negalvojo — išdalino ir tiek, kaip jo gyvenime ne kartą yra buvę.

Minėti draugai, iš tikro, turėjo jį visą laiką maitinti. Spyrėsi Alfonsas, nenorėdamas priimti duodamos plutelės. Bet draugai ceremonijų su juo nedarė; kartais tiesiai atkirsdavo: jei nenori, nereikia! Šitai jį nuginkluodavo. Aišku, samdyti dar nešėją, kad šis Lipniūnui pagelbėtų, būtų šiems vyrams perdaug. Bet jie, savąsias naštas perleidę kitiems prieidavo prie Lipniūno ir nors trumpai atlaisvindavo jo pečius nuo tos mažos kuprinėlės. Kartą iš paprasto bičiuliškumo šitai ir man teko padaryti. Galvojau, kad ta kišeninė kuprinėlė visdėlto perdaug jam pečių neturėtų sverti.

— O, o! — ištariau, užsimetęs ant pečių, nes ji anaiptol nebuvo lengvesnė už manąją. — Kasgi čia paties per turtai, tokie svarūs?

— Užrašai, apie 5 klg., viena kita knyga ir mišioms laikyti priemonės...

Tada supratau, kodėl kun. Alfonsas visą laiką ėjo sunkiai, nors ir smulkiu, rodos, lengvu žingsneliu. Jis buvo susigūžęs, galvą panarinęs, visą laiką tik ties savimi žvelgdamas. Jo veidas, ypač po keleto dienų, nebeteko giedros. Jis buvo tik “rimtas”, be jokio šypsnio. Mat, kas Lipniūną pažinojo, prisimena, kad tik “du” veidu jis mokėjo turėti: besišypsantį ir labai rimtą, atseit, susimąsčiusį arba susirūpinusį.

Skirtumas tarp tų, kurie šį tą turėjo valgyti, ir tų, kurie nieko neturėjo, vis dėlto pasidarė labai didelis. Kapai, sanitarai ir garbės kaliniai jau Stutthofe buvo sotesni, o paprasti darbininkai, ypač iš ligoninės išrašytieji, buvo peralkę ir išsekę. Išeinant į žygį buvo duotas dviejų dienų davinys — 400 gr. duonos ir kelios dešimtys gramų margarino ir dešros. Visa tai sutirpo burnoje išeinant pro Stutthofo vartus. Per 12 dienų valdiškų “užkandžių” gauta tik tris kartus. Jau į trečią dieną vieni dar galėjo eiti normaliu žingsniu, o kiti vos vilkosi. Nebe metras skyrė vieną gretą nuo antros, bet keletas, o tarpais, prieš kalnelį, net keliolika.

— Žeby ich cholera! Ko jie taip skuba! — murma po nosim lenkai “uodegiai”.

— Neskubėkit! — šaukia pirmiesiems.

Kai vėjas palankus, maldavimas pasiekia priekį ir pirmosios gretos sulėtina žingsnius. Tada kolonos vadovas Bratkė, eidamas pirmasis, apsižiūri, kad toli vienas nuėjo ir ima rėkti “Schneller — Greičiau!”.

Šitaip žingsniai vienų ir kitų nebesiderino. Fizinės priemonės — lazda ir šautuvo buožė — skirtumo išlyginti nebepajėgė. Nuovargis pasiekdavo tokio laipsnio, kad vargšai paskutinieji nebeidavo, o tik šliauždavo, ir jiems būdavo pagaliau vistiek — eiti dar ar jau sustoti.

Kartais stabtelėdavom poilsio, per dieną ne daugiau kaip tris kartus po 15-20 minučių. Paskutinieji galėjo tada prisivyti pirmuosius ir tuojau čia pat krisdavo ant žemės, ant tos šaltos, gaivios, lengvu sniegu paklotos žemelės! Tai buvo vienintelis būdas atsigauti pečiams ir kojoms. Jos buvo prisitvenkusios kraujo, papurtusios — net batuose sunkiai betilpo. Parkritęs ant žemės, kojas ant kuprinės užmetęs, pajunti, kaip darosi lengviau.

— Žmogau! Turbūt plaučių uždegimą nori gauti, — įspėja higienistai.

— Uždegimą? — pasižiūri žmogus keistom akim. Ta žemelė anaiptol neliepsninga, kad nuo jos kas užsidegtų!

Pagaliau keliolika minučių — per mažas laikas. O jei ir atvėsi, tolimesniam kely vėl išprakaituosi.

Mūsų kolona garavo kaip koks sunkiai traukiantis garvežys. Šutas veržėsi iš po kepurės, prakaitas iš po pažastų varvėjo ir lėtais atvėsusiais lašais žliaugė iki pat strėnų. Nori kiek atsigauti — atsisagstai apsiaustą, švarką, atleidi apykaklę. Bet ir vėl turi dangstytis, nes šaltis darosi nemalonus, kaip ir tvankuma iš vidaus.

Prakaitas gimdė troškulį, o vandens buvo sunku gauti. Išsigalvojom čiulpti sniegą. Paimi saują, suspaudi gniūžtę ir, atsikandęs, tirpdai burnoje. Savotiškas malonumas ir, sakytum, užsiėmimas — vis kas nors burnoj.

— Ką jūs darot! — vėl barasi draugai. — Tik daugiau prakaituosit. Kęskit, mažiau norėsit vandens, ir eiti bus lengviau.

Pigu pasakyti — kęskit. Praeini kaimą, pamatai šulinį ir kur tu iškęsi nepripuolęs. Neiškenčia daugelis, užmiršta ir draudimą iš gretų išeiti. Vanduo šaltas kaip ledas, o čia reikia jį greitai praryti; iš tolo jau rėkia “zum Teufel”, ir žinai, kad tuoj priartės lazda ar buožė. Bet iki tave šitai pasieks, jau būsi spėjęs savo gomurį atvėsinti. O jei kam ir kliuvo koks lazdos galas, žmogus nesigaili. Vis dėlto gera vieną kartą nejausti troškulio! Gyveni žmogus tik vienu instinktu — pasisotinti, ir daugiau nieko nesvarstai. Tik vienas kitas galėjo pastebėt, kad numalšintas troškulys didina prakaitą, o šis vėl reikalauja vandens. Tokioj apykaitoj širdis taip nusilpsta, jog neišvengiamai turi likti “uodegoj”.

Štabo viršininkas ir jo kareivis

Trečią dieną “uodegoi” dar nedaug tesimaišėsi mūsiškių. Vienas antras atsilikdavo, bet ir vėl, pasispaudę, įsisprausdavo į pajėgesniųjų tarpą. Tačiau vienas pastoviai prisijungė prie galo, — tai buvo pulk. Narakas. Mane, taip pat jau esanti “gale”, tas kiek nustebino. Pulkininkas buvo stambus, pajėgus vyras, bet šį kartą atrodė visai susmukęs.

Su juo ėjo ir jo kuprinę nešė Latvijos lietuviukas Barakauskas. Jis atrodė kaip vaikas, palyginus su pulkininku. Abu svyravo: vienas, spėjau, dėl širdies nusilpimo, o antras, matyt, iš viso nedaug jėgų teturėjo.

— Kas jums? — pasiteiravau, priėjęs.

Narakas nieko neatsakė, tik papurtė galvą. Jis buvo išbalęs ir sunkiai gaudė kvapą.

— Padėkit, — prašė Barakauskas.

Priėjau iš kitos pusės, paėmiau už rankos ir taip kurį laiką žingsniavome. Prisiminiau, kad turiu kuprinėje tris kofeino ampules, kurias Dr. Starkus buvo davęs prieš evakuaciją. Išsiėmiau, nuskėliau vienos galvelę ir bandžiau sulašinti Narakui į burną. Tačiau tai padaryti nevyko. Sugniaužiau sniego gabalėlį, stengiaus ant jo nukrėsti lašus, bet sutraiškiau stiklą ir turėjau numesti į šalį. Norėjau žmogui greičiau padėti, ir beskubėdamas sutraiškiau antrą ampulę.

Trečiosios lašus pavyko su sniegu įduoti Narakui. Jis kiek atsigavo, lengviau buvo pavedamas, net bandė kalbėti.

— Karšta! — kartojo jis.

— Nuo ko? — galvojom.

Barakauskas tvirtino, kad jis jau antrą dieną nieko nevalgo. Truputį karščio jis turėjo jau išeidamas iš Stutthofo, bet ligi šiol tuo nesiskundė. Nesiskundė gal dėl to, kad jam, kariui, tai buvo svetima. Matęs gyvenime šalta ir karšta, jis išmoko daug ką pakelti, o svarbiausia — nejieškoti kitų užuojautos. Tas jo dažnas “karšta” neįstengė kelti tavyje jokio pasigailėjimo, užuojautos, susirūpinimo. Jam reikėjo padėti, bet jis nė vienu savo išraiškos bruožu nereikalavo ir neprašė tos pagalbos. Taip pat nereiškė jis jokio dėkingumo, tarsi tai būtų savaime suprantamas dalykas, jog žmogus žmogui padeda. Ir jis nė kiek nenustebo, kai pavargau ir nebegalėjau toliau taikinėti Barakauskui.

Palikęs juodu, bandžiau pasivyti toliau nuėjusius mūsiškius.

— Narakas nebepaeina, — pasakiau pirmam sutiktajam.

— Narakas?

Galėjo nebepaeiti bet kuris kitas, tik ne Narakas. Jis buvo iš mūsų bene vienas stipriausių. Vadinasi, čia nebe nuovargis, o liga.

Kažkas nuėjo jam į talką. Kiti truputį prisibijojo, nes jeigu šiltinė, tai einant susiglaudus, nuodingoji utelė gali perkeliauti ir į tavo skarmalus.

Ėjau kolonos pakraščiu, norėjau turėti kiek laisvesnį taką. Netoli ėjo ir vienas esesmanas. Nejučiomis jis prisigretino ir prakalbino mane lietuviškai.

— Ir jūs lietuvis? — paklausiau.

— Šitoj uniformoj nesitikėjot tokio atpažinti?

— SS Legijono lietuviai juk nesudarė, — pasakiau paprastu tonu.

— Kaip tik dėl to man tenka būti vokiškame, — pasakė jis kiek ironiškai.

Pasižiūrėjau į jį. Iš veido atrodė simpatingas, iš akių

— taikus žmogus. Esesmano uniforma neperdaug derinosi prie kaimietiškos jo išvaizdos

— Iš kur jūs? — paklausiau.

— Nuo Marijampolės.

Jis išsiėmė cigaretę ir pasiūlė man. Uždegęs, jis lyg laukė, kad pradėsiu kitaip su juo kalbėti.

— Repatrijantas? — paklausiau vėl.

— Taip!

— Tikra vokiška kilmė ar suklastota?

— Jei būtų tikra, netektų perdaug gailėtis. Suklastojau, kad galėčiau išsigelbėti.

Jis papasakojo kaip tai įvyko. Atėjus į Lietuvą bolševikams, jis iškoliojęs vieną žydą komunistą. Šis pažadėjęs jį tuoj sutvarkyti ir netrukus pradėjęs ji sekti. Nebuvę kitos išeities, kaip smukti į Vokietiją. Kaip tik tuo metu prasidėjusi vokiečių repatriacija. Jis nuvykęs į kitą miestą, suklastojęs savo metrikus ir prisijungęs prie “grižtančiųjų” į savo tėvynę. Visi jo namiškiai, tėvai ir broliai, nieko apie jo žygi nežinoję. Taip jis pasitraukęs nuo komunistų keršto. Vokietijoj, kaip daugelis jaunų repatrijantų, buvęs paimtas “savanoriu”. Oranienburge turėjęs praeiti apmokymą, tačiau ilgai netekę mokytis: užskaityta jam buvusi karinė Lietuvos tarnyba. Buvęs fronte, pagaliau neseniai atsiųstas į Stutthofą. Nežinojęs, kad čia yra lietuvių, nes prie kalinių jo neprileidę. Buvęs eilinis kareivis paprastiems uždaviniams kareivinėse.

Kai jis baigė pasakoti, paklausiau, kur tarnavęs Lietuvos kariuomenėje.

— Kaune, aviacijos daliniuose, — atsakė.

— Naraką pažinojai? Ar nebuvo tada jis štabo viršininkas?

— Pulkininką Naraką? Kaipgi! Visada būdavo su pypke dantyse. Ramus, bet griežtas viršininkas...

— Ar dabar jį atpažintum?

Jis pasižiūrėjo į mane, lyg nustebęs tokiu klausimu.

— Narakas čia, mūsų kolonoj. Turbūt serga, nebegali eiti. Jam reikia pagalbos.

Jis susirūpino.

— Ar negalėtumėt jį paimti į esesmanų vežimą?

Toks vežimas kuprinėms ir amunicijai vežti kaip tik ėjo

kartu.

— Abejoju. Puskarininkis Bratkė šito neleistų. Pagaliau mano balsas čia nieko nereiškia, — pasakė jis. — Bet aš eisiu pažiūrėti.

Kiek atsilikome, ir aš jam parodžiau Naraką.

Pulkininkas, žinia, neatpažino buvusio kitados savo kareivio Striubelio. Tačiau noriai priėmė iš jo rankų pagalbą. Tai buvo kava iš kariško indelio, gera šilta kava su konjako mišiniu. Po keletą gurkšnių tos kavos jis davė ir Narako palydovams, kad šie pajėgtų geriau vilkti ligonį.

Priėjęs jis ir man pasiūlė to gėrimo. Pasirodė, kad esesmanai turėjo savo vežime keletą “kanių” ir galėjo savo indelius iš jų pasipildyti. Taip šis lietuvis esesmanas galėjo laiks nuo laiko stiprinti mūsų Naraką iki jis pasiekė naują pastotę.

Kova už geresni guolį

Buvo tikra, kad dalis kalinių yra užsikrėtę utėlėmis ir gali kitus užkrėsti. Reikėjo tat pastotėse taip sugulti, kad utėlės neperkeliautų iš nualinto organizmo į vešlesnį ir stipresnį. Buvo rūpesčio ir dėl kuprinių, kurios naktį galėjo patekti į svetimas rankas.

Tai vertė mus jau Prauste išsiskirti iš kitų. Oficialiai turėjom pagrindą prašyti išskirtinos padėties. Pasiuntėm Dr. Germantą tartis su kolonos vadovu, kad mums duotų atskirą patalpėlę.

— Užmirškit, ką jūs turėjote Stutthofe, — piktai atkirto Germantui Bratkė. — Čia evakuacija. Pagaliau neturiu jokio parėdymo. Eikite ir patys jieškokitės vietos tarp kitų.

Jieškotis tarp kitų reiškė tą patį, ką ir nieko negauti. Lovos buvo užimtos, o ant grindų nebuvo nieko pasitiesti. Kova už vietą savomis rankomis būtų nešusi pralaimėjimą. Mes buvome per kultūringi ir neskaitlingi, kad būtume įveikę kitų kalinių beatodairiškumą. Tolimesnėje kelionėje dar labiau įsitikinome, ką reiškia, kai patiems kaliniams paliekama vesti kovą už egzistenciją.

Sumetėme cigarečių ir pasiuntėme Germantą dar kartą derėtis su kolonos vadovu. Po keliolikos minučių Germantas grįžo su gera žinia: nauja patalpa atsirado. Vadinas, laimėta. Bet principinis klausimas ir toliau lieka neišspręstas. Mums dar teks vesti kovą su puskarininkiu.

Kam ta patalpėlė buvo skirta, nežinia, bet ji buvo tuščia. Tai vienas kambarėlis dideliame barake, kuriame gyveno Stutthofo filialės žydės, dirbusios prie Prausto aerodromo. Jos koletai dienų buvo suspaustos į kitus barakus. Šie atlaisvintieji nebuvo panašūs į mūsiškius Stutthofe. Jų lauko ir vidaus išvaizda rodė, kad čia skurdas panašus, koki mes turėjome senoje stovykloje. Juose nebuvo vandens ir išviečių. Lovos dviejų aukštų, langai su grotomis, grindys prairusios, sienos vėjo perpučiamos. Mūsų kambarėlis, greičiausiai, buvo kokių prominenčių, o gal pradžioj paminėtos žydės gydytojos, kurią išgelbėjo Heidlis, pasiųsdamas į Praustą. Patalpėlė turėjo vieną privalumą, kad jos viduryje stovėjo pečiukas, kuriuo ir mes galėjome pasišildyti.

Draugai, nieko nelaukę, pasidalino lovomis po du ir tuoj stengėsi sugulti. Kaikurie ėmė svarstyti, kas gi mūsų reikalus gins šioje kelionėje, nes, kaip paaiškėjo, reikės vesti kovą su “vyriausiąja kolonos vadovybe”? Reikėjo pasirinkti iš mūsų tarpo toki, kurs gerai mokėtų vokiečių kalbą, būtų pažinęs vokiečių psichologiją ir kuris turėtų pakankamai drąsos bei gudrumo. Tokius radome du — Praną Germantą ir Oskarą Urboną. Germantas mokėjo apsukti vokiečiams galvas okupacijos metu, nors už tai šie jam pačiam vos nenusuko galvos. Urbonas taip pat gerai pažinojo vokiečius, be to, kaip karys, turėjo drąsos ir sumanumo. Gal buvo tarp jų vienas skirtumas, kad Urbonas mėgo prie reikalo eiti tiesiu keliu, o Germantas turėjo valenrodišką suktumą, ypač su priešu.

Nežinau, kodėl didesni pasitikėjimą laimėjo pulk. Urbonas. Gal tai buvo ženklas, kad mes vis dar norėjome būti garbingi ir tiesūs. O gal dėl to, kad Germanto daugelis dėl kai kurių jo charakterio pasireiškimų nelabai mėgo.

Urbono tiesumas tuoj pasirodė nepritaikomas mūsų sąlygose. Jis panorėjo tvarkyti ir mūsų pačių reikalus. Šį kartą jis paprašė draugus keltis iš lovų ir paskirstyti jas taip, kad visiems jų užtektų. Čia ir įvyko tai, kas Urboną privertė kapituliuoti. Daugelis net klausyti nenorėjo, ir toliau pasiliko lovose, kaip jas patys buvo pasirinkę.

— Prašau pasirinkti kitą grupės vadovą, — pasakė

trumpai Urbonas ir pats pasiliko nakčiai sėdėti ant grindų.

Iš ryto grupės vadovu išsirinkome Dr. Germantą. Šitas prievartos pasirinkimas vėliau pasirodė labai išganingas. Vienintelis Germantas su savo “dvigubu” veidu ir galėjo prieiti prie mūsų vadovų, kurie mūsų atžvilgiu taip pat vedė dvilypią politiką.

Antrą naktį Germantui nepavyko iškovoti mums atskiros nakvynės. Nepavyko dėl to, kad ir pati nakvynė šį kartą nebuvo pramatyta. Visą dieną keliavę, nepasiekėme Zukau (Žukowo), o eiti naktį iki tos vietos pasirodė turbūt nesaugu. Kaliniai galėjo pasinaudoti tamsa ir pakelės miškuose išsibėgioti. Patys esesmanai taip pat turėjo būt pakankamai pavargę.

Sustojom ties kažkokiu dvareliu, palaukėme kol Bratkė susižinojo su savininku. Išgirdome komandą eiti į pakelės daržinę lįsti į šiaudus ir nedrįsti iš daržinės pasišalinti. Tamsoje turėjome susikarti ant prėslų ir gulti. Mūsų grupei pavyko susimesti kertėje, prie dviejų sienų. Taip turėjo būt saugiau. Mažiausiai iš dviejų pusių niekas mūsų nestumdys ir į mūsų tarpą neįlys. Įsikasėme į šiaudus, ir sumigome. Apie valgį ir gėrimą nebuvo galima nei svajoti.

Esesmanai pasidalinę ėjo sargybas aplink daržinę. Pora jų stovėjo ir prie durų. Reikalo galėjai pasišalinti tik taip toli, kiek esesmanas tave matė.

Tada atrodė perdrąsi mintis pasislėpti tuose šiauduose ir atsiskirti nuo kolonos. Mūsų būrys buvo permažas ir perdaug gerai pažįstamas. Vienam pabėgus ar pasislėpus, galvojom, užgriūtų nelaimė visai grupei. Kas kita buvo kitiems kaliniams. Pasilikti šiauduose šį kartą nebuvo sunku. Iš ryto skaičiavo, žinoma, visus, siuntė kapus ant prėslų patikrinti, ar kas nepaliko. Skaičiai, matyt, pilnai nebesutapo, tačiau nebelaukta ir išsiskubinta toliau. Pasilikti šiauduose galėjo tik vienas kitas, nes dėl didesnio skaičiaus būtų buvę labiau susirūpinta.

Bulvių rūsyje

Trečioj nakvynės vietoj Zukau daržinėje, patys stengėmės susivokti ir pasirinkti saugiausią vietą. Keletas vyrų, palikę savo kuprines prie Pečeliūno, metėsi ant vieno prėslo, kuris buvo aukščiausias; be to, jis buvo įsirėmęs į dviejų sienų kertę ir iš priekio stačiai nugriautas. Trysdešimt šešiems žmonėms—tiek mūsų bebuvo—turėjo būt gana vietos. Ją užėmus, buvo galima sakyti kitiems, kad daugiau nebetelpa. Vadinas, būtume izoliuoti ir nuo utėlių ir nuo pasikėsinimų į mūsų kuprines. Turbūt pats instinktas padiktavo šią geriausią išeiti. Buvo jausti, kad po trijų bado dienų, šią naktį prasidės beatodairiška kova.

Nespėjome keletas susikarti ant prėslo, kaip pasigirdo klaikus šauksmas daržinėje. Ūžesyje ir klegesyje, tas balsas nesunkiai buvo atpažįstamas. Pasirodo, Pečeliūną apstojo būrys kalinių ir pareikalavo atiduoti jo kuprinę, Rakūno maišą ir dar kažkurio mūsiškio mantą. Vos Pečeliūnas spėjo šūktelti, kaip viskas buvo sutvarkyta. Kita kalinių grupė apstojo pulk. Mačioką ir liepė nusiimti nuo pečių kuprinę. Šis bandė nepaklusti, netgi šūktelėjo mūsiškiams pagalbos, bet tuo metu pasipylė jam smūgiai ir jėga jo kuprinė buvo nuplėšta nuo pečių.

Kova vyko ir ant prėslo. Į mūsų užimtą kūgį ėmė kartis svetimieji. Užlipti nebuvo lengva. Aukštis iki viršaus buvo 3 - 4 metrai: reikėjo, kad kas kitas tave iš apačios keltų ir iš viršaus ištiestų ranką. Be grupės ar draugų talkos, neužsikarsi. Ir mes matėm, kad čia veržėsi grupė, norinti ne tiek to prėslo, kiek būti arčiau mūsų kuprinių. Atkakliausi kovotojai su šiais atakuotojais pasirodė mūsų latviai: be atodairos jie stūmė žemyn kiekvieną priartėjusį “priešą”. Tai buvo kažkas panašu į senųjų pilių gynimą — neprisileisti priešo, sukliudyti, kad jis neužsikartų ant viršaus.

Germanto vis dar nebuvo tarp mūsų. Jis jieškojo mums saugesnės vietos. Atrado po daržine kažkokį bulvių rūsį, jį apžiūrėjo ir nusprendė, kad ten bus geriau. Visi sutilpti negalėjo, tat jis kvietė keliolika, kurie patys pano-rės. Ne daug kas benorėjo palikti iškovotos vietos. Čia atrodė tikriau, negu kažkur rūsy. Jau buvo padaryti įsikasimai šiauduose, išstatytos sargybos nakčiai, kurios turėjo kas tris valandas keistis.

Nusiritome tačiau keletas ir prisijungėme prie Germanto, nes jis primygtinai tvirtino, kad ir ten yra gerai. Jis apgailestavo, kad visų negalįs paimti, nes ten jau esanti įsikūrusi krematoriumo komanda su ruseliu Miša ir dar keletas kriminalistų. Bet jie esą padorūs, net patys šią vietą pasiūlę: esą, jiems geriau su garbės kaliniais, negu su “lakūdromis”.

Bulvių rūsys buvo giliai po daržine ir įėjimas į jį ėjo iš prieangio. Vadinas, kiti kaliniai šito greit negalėjo suuosti. Vietos jame nebuvo daug, o oro dar mažiau, nes visos į lauką einančios skylės buvo stipriai užkamšytos šiaudais. Gera tačiau buvo tai, kad jis turėjo elektros šviesą, kurios daržinėje nebuvo.

Susirinkę keliolika mūsiškių, susimetėme vienoje vietoje, pasiklojome truputį šiaudų, atsineštų iš daržinės, ir bandėme gulti. Vis dar netilo ūžesys ir triukšmas daržinėje, ir mes galvojom, kad pasilikusiems draugams nebus taip gera, kaip mums. Kuprines pasidėjome po galva, kad būtų aukščiau ir kad justume, jei kas panorėtų jas iš po mūsų ištraukti. Apsiklojome apsiaustais, o švarkus ir kelnes pasitiesėme po savim. Šį kartą norėjome miegoti išsirengę, kad geriau pailsėtume.

Džiaugėmės, kad šviesa palieka visai nakčiai: niekas nedrįs mus užpulti. Sumigom. Buvo retai ramus ir gilus miegas. Vidunaktį tačiau kilo triukšmas. Staiga užsižiebė šviesa (nei nepastebėjome, kad ji vėliau buvo užgesyta) ir, rodos, Miša ėmė šaukti, kad kažkas išbėgęs laiptais į viršų.

— Apsižiūrėkite, ar kartais jūsų kas neapvogė! — pasakė.

Visi išbudom ir ėmėm aplink save graibstytis. Rodos, viskas tvarkoj.

— Mano batų nėr! — staiga pašoko adv. Kriaučiūnas.

— Mano kelnių! — šaukė kažkas kitas.

— O mano kuprinės! — nusiminęs, prisipažino trečias.

Iš pradžių galvojom, kad tikrai kas nors iš daržinės atslinko ir pritaikęs pasigrobė. Bet greit išsiaiškinome, kad tai Mišos ir jo bendrų, vokiečių kriminalistų, darbas — tų pačių, kurie teikėsi mus atsikviesti į rūsį.

Užmigti jau buvo sunku. Ypač jaudinosi nukentėjusieji. Atsargumo dėliai sutarėme palikti sargybas ir jas keisti iki ryto kas valandą.

Ne geriau buvo ir daržinėje palikusiems. Pakartotinai jie buvo puolami beveik per visą naktį. Iš apačios gerai remiami, vis korėsi nauji žmonės. Jie buvo apsiginklavę peiliais: supjaustė keletai mūsiškių kuprines, o latviui Kuzei, kurs atkakliausiai kovojo, net ranką sužalojo.

Iš ryto siautė baisi pūga, ir Bratkė nusprendė mūsų nevesti toliau. Taip likomės bulvių rūsyje per visą dieną. Patyrę, kas dėjosi naktį daržinėje, nutarėm paimti į rūsį ir likusius draugus. Už tai kriminalistai gavo iš mūsų sutarto kyšio — cigarečių. Naraką paguldėme atskirai prie akmens sienos, nes įtarėme, kad jis turi dėmėtąją šiltinę. Vakare jis jau kliedėjo, garsiai šnekėdamas ir davinėdamas įsakymus eskadrilėms. Padėti jam nebuvo priemonių. Gyd. Witkowskis, deja, neturėjo tinkamų vaistų, tik konstatavo, kad tikrai šiltinė. Karščiavo ir vienas mūsų latvių —-Obolinis, tačiau sąmonės nebuvo praradęs.

Vakarop į mūsų rūsį atėjo vienas esesmanas ir jieškojo Germanto. Nustebom, kad jiedu kalbėjosi kaip seni bičiuliai. Pasirodo, jau antrą žygio dieną Germantas buvo su juo susipažinęs. Jis vadinosi Zeiskė, sakėsi esąs filosofijos daktaras, studijavęs Koolne, buvęs wehrmachte, bet už kažkokį prasitarimą prieš nacius iš ten perkeltas į esesmanų eiles. Zeiskė prisipažino nemėgstąs savos esesmanų draugystės, dėl to atėjęs pas mus. Jis domėjosi mūsų padėtimi, klausė ar gavome valgyti, ir, kai šito nepatvirtinome, jis pažadėjo tuo pasirūpinti. Netrukus jis mums atnešė pora kibirų visai neblogos sriubos. Ta proga jis pažadėjo Germantui pasiųsti laišką į Berlyną ir tam reikalui davė popierio.

Sekantį rytą turėjo mus vesti toliau. Bet pustyti nesiliovė, keliai buvo užversti sniego. Taip likome Zukaue dar dienai ir nakčiai.

Išeidami su reikalais už daržinės pastebėjom, kad mūsiškiai kriminalistai valkiojasi kieme, kalbasi su esesmanais, veda kažkokias derybas. Sužinojom, kad jie, esesmanų palydimi, galėjo nueiti į miesteli, ten kai ką iškeisdavo (turbūt ir mūsų pavogtus daiktus), gaudavo šnapso ir gerai pavalgydavo. Tuo tarpu kiti kaliniai tysojo įsikasę šiauduose, gynėsi nuo šalčio, arba slankiojo takais, nežinia ko šniukštinėjo aplink gulinčius, turbūt jieškodami ką nors nučiupti. Vienas kitas, pasislėpęs, prie daržinės sienos prisispaudęs, pūtė pro plyšį dūmą. Iš kur jie galėjo jo gauti? Galbūt, iš tų kuprinių, kurias aną vakarą atėmė iš mūsiškių, nes jose dar buvo cigarečių. Visdėlto buvo nejauku maišytis šioje minioje. Veidai buvo pikti, erzūs, sunykę ir pastyrę nuo šalčio.

Ne kažinkoks malonumas buvo ir rūsyje. Iš po bulvių ėjo šutas, nuo lubų stambiais lašais varvėjo vanduo. Tvankuma darėsi sunkiai pakeliama, ir mes atkišome skyles į lauką. Šalto oro srovė gaivino, tik arčiau skylių sėdintieji turėjo dangstytis, kad neperšaltų.

Dr. Zeiskė vėl aplankė mus ir šį kartą atnešė truputį duonos. Užtruko ilgėliau, kalbėjosi įvairiais klausimais ir ypatingai domėjosi mūsų ligoniais.

— Aš jais pasirūpinsiu! — pasakė. — Nugabensiu į saugią vietą ir surasiu jiems medicinos globą.

— Ar jiems negrės sunaikinimas? — pasiteiravome.

— Ne. Aš pats nugabensiu į Burggrabeną (Stutthofo filialę) ir prie jų pasiliksiu. Jei yra daugiau negalinčių eiti, prijungsiu ir juos.

Taip sekantį rytą prie ligonių prisijungė silpnaširdis Bredikis ir džiovininkas pulk. Blažys. Tam tikras netikrumo jausmas dėl jų mums buvo likęs. Tik kai išėjom iš daržinės, pamatėm per smilkstanti sniegą atžygiuojančią į tą pačią daržinę norvegų grupę su mūsų Dr. Starkum (jis buvo prie jų prikomandiruotas). Spėjom, kad jis dar atras mūsiškius rūsyje ir suteiks jiems galimą pagalbą. Jis ją suteikė ne tik mūsų trijulei, bet ir prof. Jurgučiui, kurį atrado Zukau bažnyčios zokristijoj. Jurgutis sirgo dėmėtąja šiltine, turėjo 40° C karščio, kliedėjo ir blaškėsi. Jį slaugė Noreika. Atlikęs patarnavimą, Starkus atsiskyrė nuo norvegų ir prisijungė prie ligonių. Jis pats jau sirgo.

Germanto pažintis su Zeiske nebuvo nereikšminga. Nors ir degraduotas, vis dėlto šis vyras mokėjo įtikinti kolonos vadovą Bratkę, kad su mūsų grupe būtų geriau elgiamasi.

Dvi skirtingos mokyklos

Tas “geriau” paaiškėjo Pometšine (Pommersdorfe), ketvirtoje nakvynės vietoje. Visi kaliniai vėl buvo suvaryti į daržinę, o mus nuvedė į mokyklą. Vienoje klasėje apsistojo keletas esesmanų, o antroje leista apsigyventi mums. Mes buvome 36. Sargybų prie mūsų durų nieks nestatė.

Mokyklos sargienė, miela kašube katalikė parūpino šiaudų. Sužinojusi, kad mes visi katalikai ir kad mūsų tarpe yra du kunigai, ji ėmė jaudintis. Sumišusi ji nežinojo, kuo mums galėtų padėti. Paprašėm jos tik šilto vandens, ir ji greitai parūpino. Vėliau ji dar atnešė truputį karštos sriubos. Iš jos, matyt, sužinojo ir kiti gyventojai apie mus. Kažkas atsiuntė mažą mergaitę su duonos kepalu. Mudu su Lipniūnu davėm jai po paveikslėlį ir paprašėm padėkoti jos tėveliams.

— Tėvelio aš neturiu, jis mirė Stutthofe, — pasakė.

— Mane siuntė mama.

Ji buvo dar vaikas, kokių septynių metų. Turbūt ji nieko nesuprato, kas yra Stutthofas. Ir apie tėvelio mirtį ji pasakė labai paprastai. Tik jos akelės baugiai žvelgė į mūsų veidus. Mūsų išvaizda, matyt, atrodė jai labai keista.

Anksti rytą atėjo tos mergaitės motina su ką tik šviežiai iškeptu pyragu. Žvelgdama į mus ji ašarojo iš susijaudinimo. Tą pyragą ji norėjusi specialiai perduoti kunigui, ir jai buvo parodytas Lipniūnas. Kalbėjosi juodu lenkiškai, bet ji pati per ašaras mažai ką tegalėjo pasakyti.

Besiruošiant tolimesnei kelionei, atskubėjo dar keletas moterų, jų tarpe ir viena mergina, kuri taip pat buvo buvusi Stutthofe. Jos atnešė naujai iškeptų pyragaičių ir kažkokios kašubiškos duonos, keptos su kopūstais. Mus jaudino pirmą kartą šioj kelionėj sutiktas žmonių gailestingumas. Bijojom, kad esesmanai šių moterų neaprėktų ar nesumuštų. Bet keletas jų jau buvo išėję tvarkyti kitų kalinių, o du, pasilikę mus saugoti, dar tvarkėsi klasėje. Pro langus jie galėjo matyt, kaip mes gatvėj kalbamės, tačiau nieko nesakė.

Ilgai dar tos moterys stovėjo vietoje, kai mes atsisveikinom ir dirvomis išėjom prisijungti prie kolonos. Šitas vaizdas ne vienam mūsų sukėlė savųjų motinų ir seserų ilgesį. Gal gerai, galvojom, kad tos mūsų paliktos artimosios nemato šios graudžios procesijos. Jų širdis turėtų plyšti iš skausmo.

Pasotinti, šiltai sutikti bei išleisti, pagaliau išskirti iš tų daržinės nakvynių, šią dieną mes jautėmės kiti žmonės: ir kojos lengvai tarnavo, ir kelias atrodė geresnis, ir oras “nepiktas”. Saulės šią aštuntąją evakuacijos dieną buvo tiek, kaip ir pirmąją — išeinant iš Stutthofo. Taip, kas septintą dieną turi būt žmogui šventė, mažytis džiaugsmo pragiedrulis.

Mums jau nebuvo staigmena, kai pasiekę Labno, vėl gavome nakvynę mokykloje. Laikėm mūsų padėtį išsisprendusią į gerąją pusę. Ir Germantas šios dienos kelionėje keletą kartų buvo priėjęs prie Bratkės, jį pakalbinęs, cigaretėmis pavaišinęs.

Tačiau pačioje mokykloje neradome tokio nuoširdumo. Sargienė ir mokytoja buvo sunkiai prisišaukiamos. Net šilto vandens nenorėjo mums duoti. Jos aiškiai mūsų vengė. Kažkas mūsiškių bandė pasigirt, esą mūsų tarpe du kunigai, bet ir tai nerado atgarsio. Užkandę iš savų kuprinių, pramigom naktį, išsidžiovinom prie pečiaus sudrėgusias nuo prakaito kojines ir sušlapusias nuo sniego kelnes. Iš ryto Lipniūnas dar spėjo pirmąkart kelionėje atsilaikyti mišias.

Išniekintoj bažnyčioj

Po klaikaus žygio šią, vasario 2 dieną, pasiekėme Streepės miestelį. Oras buvo pasikeitęs, stačiai sunkiai pakeliamas. Nuovargis, padarius 45 kilometrus, šį kartą buvo neįsivaizduojamas. Laukėm, kad mus įvestų į kokią pastogę ir leistų greičiau atsigulti. Ir įvedė visus, neišskiriant ir mūsų, į bažnyčią. Tikėdamiesi, kad mus ir šį kartą išskirs, buvom sąmoningai pasilikę paskutinieji. Taip paskutiniai įėjome ir į Dievo namus.

Kiti kaliniai jau buvo susimetę tarp suolų, aplink altorių, dar kiti ant viškų. Bažnyčia buvo pilna, net takais darėsi neįmanoma praeiti. Tuo tarpu reikėjo atsinešti šiaudų, kurie buvo šventoriuje. Ne vienas vilko kūlius, darkė šiaudus, lipo per kitus. Daugelis tačiau stoviniavo ir stumdėsi tarp suolų, nes svarbiau buvo turėti vietą negu kovoti dar už patogumą.

Kaip paskutinieji, mes įstrigome prie durų bobinčiuje. Prasiveržti toliau į bažnyčios vidų buvo neįmanoma. Bet ir stovėti čia nepakenčiama, nes vis ėjo žmonės šiaudų ir su šiais vėl grįžo pro mus.

— Traukitės! Eikit po velnių iš kelio. Prakeikti lietuviai, ko čia maišotės! — šaukė lenkai, niekaip negalėdami praeiti pro mus ir kitus susigrūdusius prie durų.

— Bandykime ant viškų! — kažkas pasiūlė.

Durys į viškas pasirodė užblokuotos, net išstatyta sargybos. Sugūžėję ten lenkai sanitarai ir jų pažįstami, nebenorėjo nieko daugiau įsileisti. Nuo viškų kiti šaukė: “Nepasiduokit!”

— Gal reikia pasiūlyti cigarečių! — prasitarė kažkuris.

— Palaukim Germanto. Jis turbūt ką nors daro.

— Ko jis nesirodo, kur dingo, kad ji...! Nebegaliu, — jaudinosi kiti.

Nesulaukdami Germanto, pora mūsiškių bandė prašyti esesmanų, stovinčių prie durų, kad leistų išeiti ir kalbėtis su Bratke. Šie neleido.

Tuo tarpu bažnyčioje vyko neaprašomas ūžesys, šauksmai, erzelis. Net prie altoriaus ėjo kova už vietas. Lingavo vėliavų kotai. Kiti lipo, ritosi savo purvinomis kojomis per Dievo stalą. Pora vyrų stumdėsi ten pat ir pagaliau ėmė muštis. įprasti lenkams keiksmai, skambėjo iš visų pusių.

— To betrūko! — atkreipė kažkas mūsų dėmėsi į vieną, kuris įsilipo į sakyklą.

Jis skėčiojosi rankomis, bandė kažką į visus kalbėti.

— Ar pamokslą, dėl Dievo! Gal iš tikro, kunigas? Ne, tokio Stutthofe kunigo nieks nepažinojo, — traukėme pečiais.

“Sakytojas” plojo rankomis ir dar gausiau šaukė. Tuo tarpu kažkas degė ant altoriaus žvakes. Ūžesys ėmė kiek tilti, ir pagaliau išgirdome, ką tas žmogus norėjo pasakyti.

— Przyjiecielie! tu prszecierz kosciol! — Draugai, juk tai bažnyčia! Nusiraminkit. Juk tai mūsų lenkiška bažnyčia...

Tuo metu kažkas užtraukė “Bože cos Polskę”. Kažkas net vargonuose ėmė jieškoti atitinkamos gaidos. Triukšmas pamažu tilo ir giesmė stiprėjo. Pagaliau suskambo tartum visa bažnyčia. Veidai ėmė gręžtis į altorių, daugelis tik dabar suprato, kad reikia kepures nusiimti. Kai kas klaupėsi. Rodos, tik dabar pastebėta, kad esama bažnyčioje.

Pasirodė ir Germantas.

— Sakyk, gausim kur? — apspito draugai.

- Truputi kantrybės! — ramino Germantas. — Tuoj ateis puskarininkis. Gal įsitikins, kad nebetelpam.

Netikrumas vėl ušsiutino kai kuriuos. Kad nors ne taip šalta būtų. Vėjas tarpduryje taip traukė, o ir šaltis gėlė kojas.

— Ką nors daryk, nebeišlaikysimi

— Geriau tegu sušaudo! — kažkas netekęs pusiausvyros grąsino eiti ir tai pasiūlyti esesmanams.

Paskutinė pastotė kašubijoj

Lenkai buvo baigę savo giesmę, kai tarpduryje pasirodė Bratkė. Germantas prišoko prie jo ir įtikinėjo, jog tikrai čia nebėra vietos.

— Išeikit! — liepė mūsų grupei. Pristatė esesmaną parodyti salę ir pats kažkur dingo.

Privedęs prie vieno namo, esesmanas paliko mus stovėti, o pats nuėjo į šalį. Mus apspito vietos gyventojai, klausinėjo apie jų gimines ir pažįstamus, buvusius Stutthofe.

— Ar nebuvo tame būryje mano sūnaus, tokio ir tokio?

— Gal pažinojote mano tėvą? Gal jis bažnyčioj?

Pora vyrų atitempė prie mūsų sriubos kubilą. Tų kubilų mes matėm, praeidami miestelį. Burmistras patyręs, kad praeis kaliniai, įsakė gyventojams paruošti šiltos sriubos. Bet Bratkė nesiteikė kalinių sulaikyti ir leisti jiems pavalgyti. Tas geras dabar teko mums. Rydami, nebe valgydami, dorojome tą sriubą — šiltą, su kruopomis ir spirgučiais. Kažkoks baimės jausmas vertė skubėti: o gal pasimaišys esesmanas ir atims mums šį malonumą!

Kai atsirado antras kubilas su bulvėmis ir kopūstais, mes buvom jau beveik apsiriję. Kaip gaila, kad tie vargšai, esantieji bažnyčioj, to viso negavo. Gal netaip klaiki šaltoje, plikoje bažnyčioje būtų buvusi jiems naktis.

Mums davė erdvią salę. Savininkai buvo malonūs ir paslaugūs. Nereikėjo net prašyti vandens. Jie šildė jį ir mums nešė.

— Nusiplaukite kojas, juk jos peršlapusios ir sušalusios. Duokit čia kojines ir autus, mes išdžiovinsime. Gal kam batai prakiurę, duokit, nunešim kurpiams — jie per naktį pataisys.

Mus jaudino šis jų rūpestingumas. Pasijutom kartą esą žmonės tarp žmonių.

Vis dar ėjo pas mus moterys ir paaugliai teirautis apie saviškius kalinius. Bet mes mažai galėjome pasakyti, ar tas žmogus su mumis išėjo, ar ne. Jeigu išėjo, galėjo pakeliui sukristi ir būti pašautas. Tačiau tos baisios tikrovės, kurios liudininkai mes buvome ypač šį vakarę, negalėjome jiems pasakyti. Prie šio miestelio mūsų kolona paliko daugiausia aukų. Rytojaus dieną gyventojai bus varomi surinkti nušautųjų ir patys įsitikins. Gal ne vienas atras ir savo sūnų ar tėvą. Tegu bent per naktį pagyvena viltimi. Vėliau mums buvo pasakojama, kad po mūsų žygio tėvas berinkdamas kitų lavonus, radęs ir savo sūnaus.

Su Streepės miesteliu baigėsi tikroji Kašubija ir katalikiška Pamario sritis. Laukėme, kad toliau tokio gyventojų nuoširdumo nebesutiksim. Neapsirikom. Tolimesnės pastotės — Labuhn, Sprechthagen, Soldentow - Lenz, Labehm — buvo vokiškai šaltos. Mūsų grupė visur nakvojo atskirai nuo kitų: salėse, restoranuose, naciškais ženklais papuoštuose. Vienoj vietoj savininkas, paėmęs net pinigą už šiltą vandenį, jo nepristatė. Praeinant pro kaimus ir miestelius, niekas jau nenešė ir nesiūlė vandens ir neišmesdavo kepalo duonos pro langą. To galima buvo laukti tik Kašubijoje, kuri gerai suprato, kokie mes buvome nusikaltėliai. Kašubai tai žinojo iš savo nelaimingų brolių, tėvų ir giminių.

Streepėj patyrėm, kad ir iš bažnyčios vienas kitas kalinys galėjo išeiti su esesmanais į miestelį, aplankyti gimines ir pažįstamus. Pavaišinti ar už gerą kyšį, kaip mums pasakota, esesmanai nevieną paleido į laisvę — atseit, leido pabėgti. Vienas lenkas prominentas, parnešdavęs esesmanams degtinės, kartą buvo išleistas vienas, be sargybos. Jis ėmė ir nebegrįžo. Kitas, atsiskyręs nuo kolonos, į kelintą dieną vėl atsirado.— prisivijo. Teisinęsis buvęs nugėręs ir nebepajėgęs anksčiau prisijungti. Už tai jis turėjo būt nubaustas, ar geštapui atiduotas, bet jis ir toliau liko esesmanų malonėje. Draugai jį vadino kvailiu. Kartą pasilikus, dar grįžti — juk tai idiotiškumas! Matyt, neturėjo gerų pažįstamų ar nenorėjo statyti jų į pavojų. Nutvertas, ir jis būtų buvęs sušaudytas, o pats prisistatęs galėjo teisintis. Pagaliau, kas žino, kokius uždavinius jis turėjo, atsilikdamas nuo kolonos ir vėl grįždamas; gal jam buvo pavesta patirti gyventojų nuotaikas, o gal sušnipinėti, kas ir kur pabėgo. Visokių juk buvo žmonių, o vokiečiams tokių reikėjo. Jie Kašubijoje jautėsi svetimi, o kalinys geriau galėjo viską patirti.

Ganso stovykla

Vasario 6 d. pasiekėme Ganso stovyklą, kitados naudotą naciškai “Darbo Tarnybai”. Ji buvo apleista, barakai apipuvę. Viduje mažai bebuvo lovų, stalų ir suolų. Mums pavyko išsikovoti atskirą patalpėlę — buvusi sandėliuką ugniagesybos reikmenims sudėti. 36 žmonės vos tegalėjo sutilpti. Po pirmos nakties jau nebekėlė Sruoga, Stanevičius, senasis Darginavičius ir Čiuberkis. Jie sirgo. Kiti tvarkėmės, valėm tą patalpėlę ir takus aplinkui ją. Valgyti nesitikėjome greit gauti. Sotinomės paskutiniais savo likučiais. Jie buvo tikrai paskutiniai. Neturėjome net šilto vandens, nes virtuvė vis dar nepajėgė susitvarkyti. Pagaliau nebuvo tikra, ar mes čia ilgėliau paliksime.

Trečią dieną pradėjo veikti ūkio skyrius. Mes pirmą kartą gavome 130 gr. duonos. Ketvirtą dieną žygis buvo atšauktas. Vėl gavome 375 gr. duonos, 135 gr. margarino ir pirmą kartą 1/2 lt. virinto vandens. Sekančiomis dienomis davinys pablogėjo. Vasario 15 d. gavome 300 gr. duonos ir 18 gr. margarino, 17 d. — 190 gr. duonos ir 32 gr. margarino. Buvo dienų, kad nieko negavome, išskyrus virinto vandens.

Po mūsų, į antrą ir trečią dieną, atėjo dar dvi Stutthofo kolonos. Pakeliui jos taip pat buvo gerokai praretėjusios. Dabar kalinių buvo virš pusantro tūkstančio, o esesmanų apie du šimtu. Vyriausią vadovybę sudarė trys kolonų vadovai — puskarininkiai. Vieną iš jų pavadinome maršalu. Jis buvo, rodos, vengrų kilmės vokietis — repatriantas, tikras ponas, maršališkos išvaizdos, skardinio balso ir geležinių kojų, kurias iš spyrių kaliniai greit pažino. Kaip dera maršalui, jis visuomet nešiojosi lazdą. Patikrinimų metu, atstatęs vieną koją į prieki, įsisprendęs, atskirai stovėdavo ant pylimo kaip Napoleonas. Dėl to kiti kaliniai vadino jį stačiai Napoleonu. Palyginus su juo, mūsų Bratkė buvo daug kuklesnis ir žmoniškesnis. Su savuoju mes stengėmės palaikyti ryši, pasikviesdami pas save, pasiūlydami cigarečių, kurių jam ėmė stigti.

Tai nebuvo daroma veltui. Germantas kiekvieną kyšį stengėsi apsukti mūsų reikalui. Kartą jis paprašė Bratkę leisti porai mūsiškių išeiti į kaimą paelgetauti. Puskarininkis sutiko, tik liepė pasiimti esesmaną. Parinkom pulk. Mačioką ir Katinauską, o palydovu pasiprašėm lietuvį Striubelį. Kai juos išsiuntėme, mūsų viltys buvo labai didelės. Ilgokai laukėm jų grįžtant ir pradėjom įtarinėti, kad mus užmiršę perilgai “užsivaišino”. Buvom taip išalkę, kad tik apie duoną tekalbėjom. Deja, grįžę mūsų “elgetos” parsinešė labai nedaug. Jie viską darę, visaip bandę vokiečius ūkininkus sugraudinti, tačiau niekaip nevykę.

— Žiūri į mus, kaip nusikaltėlius, o šneka, kad duona išsibaigusi, naujos neiškepta. Esą ir pabėgėlių privažiavę — šiems taip pat reikią duoti.

Iš to pasakojimo susidarė mums įspūdis, kad parinkome blogus “ubagus”. Pulkininkas mažai kalbus, o Jonukas, kad ir plepus, bet vokiškai gerai nemokėjo.

Vis dėlto parneštos duonos užteko bent to vakaro alkiui apraminti. Didžiausiu rūpestingumu, keletą kartų atmatavus, ji buvo “lygiomis” padalinta. Buvo sušluostyti net ir trupiniai ir atiduoti kam atrodė teko mažiau.

Po keleto dienų tie lankymaisi kaimuose buvo uždrausti, nes kaliniai ir esesmanai perdaug pradėjo ūkininkus varginti. Šie pasiskundė aukštesnei valdžiai ir buvo įsakyta niekam daugiau — net esesmanams — neišeiti iš stovyklos. Mūsiškis Striubelis tačiau ėjo ir toliau: nešė savo daiktus, mūsų skalbinius, naujus batus (kuriuos vienas mūsiškių buvo įsidėjęs į kuprinę) ir visa tai keitė mums į duoną.

Kartą jis buvo sugautas, duona atimta ir pagrąsyta dabokle. Keletą dienų jis paklausė, tačiau toliau ir vėl pradėjo išeidinėti. Jam buvo gaila mūsų, o kitokio būdo mums padėti neturėjo.

Striubelis pasidarė mūsų nepavaduojamas globėjas, ir mes džiaugėmės, kad bent vieną toki esesmaną turime. Mūsų latviai buvo laimingesni, nes jų esesmanų buvo daugiau, o globotinių tik devyni. Vienu metu iš to kilo mūsų tarpe net nesutarimas. Ką atnešdavo mūsų Striubelis, mes dalinomės su visais — ir su latviais, o ką jie gaudavo — su mumis nesidalino. Mūsiškiai reikalavo teisingumo ir lygybės. Latviai buvo nepatenkinti ir nelabai norėjo su tuo sutikti. Tada buvo nutarta nesidalinti ir su jais tuo, ką Striubelis atnešdavo mums.

Vagystė ir prekyba

Pastebėję, kad netoli mūsų yra žiemai užkastų bulvių duobės, sutarėm vieną naktį su broliais latviais jų nudžiauti. Bulvės priklausė vienam ūkininkui, ir buvo jo paties praimtos. Kaip kiekviena vagystė, taip ir ši turėjo būt gerai parengta. Buvo reikalinga išvengti mūsų kompromitacijos, antra — neįkliūti, kad negautume į kailį. Ir badaudami šito nepamiršom. Suradom porą maišų, parinkom jaunesnių ir drąsesnių vyrų. Buvo išstatyta sargyba, ir tamsią naktį išeita į žygį. Laimei mūsų barakėlis stovėjo pakraštyje, netoli tos bulvių duobės. Kariškų sargybų prie mūsų namuko paprastai nebūdavo, o toliau stovinčios buvo palenktos, kad nematytų. Tada budėjo latviai esesmanai ir su jais mūsiškiai latviai iš anksto buvo susitarę. Ekspedicijos dalyvių persvarą taip pat sudarė latviai.

Jaudinomės ir skaičiavome minutes. Pagaliau pasigirdo barakėlio lange sutartas ženklas. Vadinas, vyrai laimingai grįžo. Tuoj buvo atidarytos durys ir vėl bematant užtrenktos. Prie durų atsistojo sargybiniai, kad nieko svetimo neįleistų. Grobis buvo greit pasidalintas: kiekvienas gavo po kokį 30 bulvių. Jas reikėjo suslėpti šiauduose arba pasieniuose dėžėse, kad niekam nekristų į akis.

Bulves virti pradėjom iš ryto. Keletas mūsiškių turėjo su savim katilėlius, kiti pasiskolino iš lietuvių ar latvių darbininkų. Ant mūsų geležinės krosnelės tilpo jų koks ketvertas. Šiaip taip įstatytas penktasis, kartais nusirisdavo, nuversdamas ir kitus. Tai buvo tragiškas reikalas. Žmonės laukė, apstoję, rijo seilę ir galvojo, kada gi pirmą kartą po dviejų metų galės įdėti į burną tikrą, gerą bulvę. Ir štai, ima ir nusiverčia katilėliai.

— Kas kaltas?

— Aišku, Kuzė, latvis!

Ramus, flegmatiškas, taikingas ir kuklus žmogus Kuzė norėjo tų bulvių kaip ir visi. Kas galėjo jį įtarti, kad tyčia tai padarė. Bet alkaniems ir tokios mintys iškyla. Juoba, kad tai ėmė kartotis dažniau. Būdavo, padeda katilėlį beveik ant paties krašto, tačiau nusirita svetimasis, o ne jo. Ilgainiui užtekdavo, kad Kuzė prieidavo prie pečiaus, net rankų nepriliesdamas, ir katilėliai jau ritasi žemyn. Žmogus ėmė stačiai bijotis ir maldauti savo draugą Olovą, kad tas už jį rūpintųsi jo bulvėmis. Kai Olovas susirgo, jis prašė kitų, bet niekas nenorėjo globoti to užburto katilėlio.

Ši nelaimė Kuzei buvo antroji, nemažesnė kaip ir pirma, kai jam užpuolikai sužalojo rankas Zukau daržinėje.

— Vis tos rankos, turbūt užkeiktos! Tai jas kiti pjausto, tai jos dabar katilėlius varto, — juokėsi pagaliau draugai, lyg jį ramindami.

Svetimos bulvės, kaip ir kiekvienas vogtas daiktas, turbūt niekada nesti skalsus. Taupiai jas valgėm, bet per dvi dienas tirpte sutirpo. Naujos vagystės nebedrįsom daryti. Reikėjo kitų, garbingesnių kelių, šiam produktui parūpinti. Susekę kas yra tų bulvių savininkas, pradėjom derybas. Vokiečio širdis suminkštėjo, kai pamatė auksinį laikrodį, kurį vienas mūsiškis dar Stuttsofe buvo radęs muilo gabale ir dabar paaukojo bendram reikalui. Vokietis pažadėjo keletą centnerių, bet ir tuos ne iš karto. Ir mums buvo geriau gauti dalimis, nes didesnį kiekį galėjo kiti pastebėti.

Ūkininkas sutiko pats atgabenti, tik reikalavo mūsų kolonos vadovo Bratkės leidimo. Germantas pasistengė reikalą taip nušviesti, kad Bratkė tylomis sutiko. Vėlų vakarą, kad niekas nematytų, ūkininkas pristatė keletą maišų. Tačiau kai kurie kaliniai užuodė. Tą naktį, kai visi buvom gerai įmigę, įslinko pas mus vagis ir vieną draugą apvogė. Vagystė pasikartojo ir kitą naktį. Tada mes iš eilės po valandą ėjome sargybą. Ir dienomis nuolat kas nors varstė duris ir maldavo duoti užvalgyti.

Mūsų mityba vis dėlto pagerėjo. Per dieną galėjome išsivirti po katilėlį bulvių dviem žmonėm, o kai kada ir po du. Trūko tik duonos. Jei jos būtume kur gavę, mūsų gyvenimas, atrodė, jau būtų buvęs karališkas. Vis nepametėm vilties kaip nors ir jos suorganizuoti.

Vienu metu, vandens tarnybos viršininkas pulk. Mačiokas (mat, ir vandenį reikėjo organizuoti, nes jį galėjo naudoti tik virtuvėj) atrado pašonėje vieną vokietį ūkininką, pas kurį tarnavo lietuvis pabėgėlis su šeima. Jis, buvęs ūkininkas, dabar pasidarė vokiečio arklių šėrikas. Pats vertėsi skurdžiai, tačiau sužinojęs, kad čia yra tautiečiai kaliniai, kurie kenčia badą, ėmė kepti mums duoną iš arklinių miltų. Tai jis darė su dideliu pavojumi, nes už tokį darbą būtų ne tik išlėkęs iš vietos, bet ko gera ir į kalėjimą įsodintas. Jo duona nebuvo gera, bet mums atrodė kaip pyragas. Deja, ir jos negalėjo mums užtekti. Tada sugalvojome kreiptis į pirmąjį vokietį ūkininką. Kuprėnas atidavė jam savo naujutelaičius batus, o kažkas kitas savo laikrodį, — prastesnį nei pirmąjį. Ūkininkas pažadėjo atsilyginti duona, bet šio pažado neištesėjo. Vis kažko delsė, turbūt jautė, kad frontas artėjo, o gal pats ruošėsi bėgti. Mes širdyse pajutom apmaudą. Nesitikėjom, kad vokietis paimtų iš kalinio mokestį ir jį taip begėdiškai išnaudotų.

— Ateis dar jam bausmė! — kalbėjo kaikurie. — Gal pats kada atsidurs tokioj padėty. Tada supras už ką jis kenčia badą.

Čakstės mirtis

Keturi mūsų draugai tebesirgo. Prie jų dar prisidėjo Buragas ir Ptašinskas, o iš latvių Olovas ir Čakstė.

Konstantinas Čakstė kelionėje laikėsi gana gerai. Pavargdavo, tačiau nuotaikos neprarado ligi galo. Tik Ganse pradėjo jam skaudėti vienas petys. Šildė jį prie krosnies ir atrodė kad yra kiek geriau. Draugai tvirtino, kad tai jam nuo kuprinės, o gal iš viso nuo pavargimo.

Tačiau skausmas nepraėjo. Vasario 17 d. jis atsigulė kaip tikras ligonis. Kalnelis virė jam bulves ir dažnai prie jo sėdėjo. Čakstė valgė, kalbėjosi, bet jo nuotaika kaskart blogėjo. Vasario 18 popietyje jis Kalneliui pasakė:

— Paimk mano vestuvinį žiedą, auksinį kryželį (šį jis dėvėjo ant kaklo) ir perduok mano šeimai, jei kada ją matysi. Po keliolikos minučių aš jau nebekalbėsiu.

— Ką tu, Konstantinai! — nustebo draugas. — Paprastas negalavimas, praeis.

— Ne, aš daugiau nebekalbėsiu!..

Kalnelis manė, kad tai įsikalbėjimas, kurį reikia kaip nors išsklaidyti. Prašė Lipniūną, Čiuberkį, mane, Čakstei artimesnius, jį pakalbinti, su juo pajuokauti ir, jei prisimintų ką jam sakęs, įtikinti, kad tai nesąmonė.

Vienas po kito mėginom viską daryti, bet nevyko.

— Su manim blogai... — kartojo jis.

Mes juokėmės, gal net perdaug:

— Lyg čia naujiena susirgti! Va, ir kiti serga, bet niekas iš jų nesako, kad būtų taip prastai.

Nepraėjo turbūt nei valanda, kaip Čakstė neteko žado. Pasidarė kaip nebylys, paralitikas. Ne tik nebekalbėjo, bet nereagavo į klausimus, nebevalgė, net savęs visai nebekontroliavo. Kalneliui ir kitiems teko jį kilnoti kaip lavoną, valyti ir tvarkyti. Kartais judinamas jis praverdavo akis, bet jose nebuvo jokio sąmonės ženklo.

Ligoniams čia mažai buvo kreipiama dėmesio. Klegesys patalpoj būdavo per didelis, o blogiausia, kad čia pat reikėjo skaldyti malkas. Mūsų stipruolis Šernas atlikdavo šį sunkiausį darbą. Atsinešti iš miško žali beržai, kaip tyčia, sunkiai skildavo. Čakstė ir į šį trenksmą nereaguodavo.

Taip praėjo daugiau kaip para. Rodos, vasario 20 d. naktį, apie 12 valandą, jis pabudo, pakilo, pasišaukė Kalninį, paprašė valgyti ir, tarsi niekur nieko nebuvę, vėl pradėjo kalbėti. Kalnelis nudžiugo. Tuoj pranešė Lipniūnui, dar porai draugų ir prašė ateiti prie Čakstės.

Jis atrodė visai normalus. Bandė net prancūziškai kalbėti ir juokauti. Buvo, tiesa, išbalęs, tačiau nei žvilgsnyje, nei mintyje nepastebėjai nieko įtartino. Po kokios valandos jis vėl atgulė, o mes pasišalinome kiekvienas į savo guolį. Iš ryto Čakstė vėl buvo be sąmonės.

Pakviestas gyd. Witkowskis jokios tikslios diagnozos negalėjo nustatyti. Davė vieną kitą švirkštą širdžiai stiprinti — ir viskas. Kitokių priemonių jis ir neturėjo.

Iš mūsų barako Čakstė buvo perkeltas į suorganizuotą sanitarinį stovyklos skyrių. Tuo pasirūpino Kalninis. Tačiau ligonio padėtis nė kiek negerėjo. Nebeatgavęs sąmonės, vasario 21 d., 22 valandą mirė. Buvo konstatuotas nervų priepuolis, o galbūt ir plaučių uždegimas.

Pradėjom rūpintis kaip ir kur jį palaidoti. Sutarėm prašyti Bratkės, kad leistų velionies palaikus nuvešti į artimojo miestelio kapines. Jam buvo paaiškinta, kad velionis buvo pirmojo latvių prezidento sūnus, žymus teisės profesorius...

Puskarininkis išklausė, žadėjo pažiūrėti. Mažiausiai, jis nebūsiąs laidojamas bendroje duobėje.

Prie mūsų barako buvo malkinė. Kaliniai pamažu ją ardė kurui, bet dar buvo stogas. Mes čia parengėme katafalį, apdengėme antklodėmis, pašarvojome ir per visą naktį ir sekančią dieną iki laidotuvių po du ėjome garbės sargybą.

Be kitko, ta proga tarp mūsų ir latvių iškilo mažas nuomonių skirtumas. Tai noriu paminėti, nieko nekaltindamas, nes tose sąlygose viskas labiau suprantama. Latviai panorėjo velioniui išimti auksinius dantis ir juos kada nors atiduoti šeimai. Kai kas jų net kėlė mintį, kad laidojant reiktų jį perrengti prastesne eilute, o jo geresniąją atiduoti kuriam nors iš gyvųjų. Mes, lietuviai, tam pasipriešinome. Mūsų supratimu, tai būtų buvusi velioniui nepagarba. Latviai mūsų paklausė. Auksinius dantis vis dėlto kažkas išėmė. Mes įtarėme, kad tai padarė lenkai sanitarai.

Puskarininkis laidoti kapinėse neleido. Sutiko tačiau, kad palaidotume atskirame kape, viename kalnelyje. Sutarėme tai padaryti vasario 22 d. 15 valandą. Liko dar neišspręstas klausimas, kaip laidosim. Niekas čia nesijautė kompetetingas, išskyrus artimiausią velionies bičiulį Kalninį. Nežinau kodėl jis paprašė mane atlikti laidotuvių apeigas.

— Konstantinas buvo tikintis. Derėtų jį palaidoti krikščioniškai. Gal galėtumėt pasakyti ir keletą religinių žodžių. Jo šeimai bus malonu, kad jų mylimas vyras ir tėvas buvo bent kunigo palydėtas.

— Bet ar šeima bus patenkinta, kad tai bus atlikęs katalikų kunigas?

— Evangelikų dvasiškio čia neturim. Kas gi kitas tai galėtų padaryti? Aš pats apie tai nesuprantu. Manau, didelio skirtumo nebus. Pagaliau jūs buvot jam artimas...

Tas nuoširdus ir tiesus Kalninio pareiškimas mane nustebino. Žinojau, kad jis yra laisvamanis, netgi buvęs laisvamanių vadas. Iškilti jam aukščiau savęs, pagerbti draugą taip, kaip jis būtų norėjęs — reikėjo vis dėlto aukštos kultūros.

Pakartotinas ir nuoširdus Kalnelio prašymas vertė mane sutikti.

Sutartą valandą išsirikiavome po du į procesiją, keturi paėmė ant lentos gulintį velionies kūną. Šernas sukalė iš berželių kryžių ir nešė jį priekyje, o aš, tais pačiais civiliais drabužiais, ėjau tuoj po Šerno. Prisijungė latviai iš kitų kolonų, jų tarpe ir buvusieji Čakstės studentai.

Linojo. Dangus vis daugiau niaukėsi. Prie duobės, ties kurią augo du skurdūs berželiai, vienas nulaužta viršūne, turėjom atsisveikinti su savo kančių draugu. Teko pasakyti keletą prašytų religinių žodžių, bet, prisimenu, jie strigo gerklėje. Per ašaras kalbėjo Kalnelis, iš mūsiškių — Dr. Germantas ir vienas buvusių Čakstės studentų. Pagaliau buvo pašventinta duobė, atkalbėtos maldos, sugiedota “Viešpaties Angelas” ir velionis įleistas į žemę. Karsto nebuvo. Padėtas ant lentos, galva ir krūtinė apvyniota tolium. Po pažastim padėjom butelį, kuriame buvo mirties ir laidotuvių aktas su mūsų visų parašais.

Užžėrėm po saują žemės ir supylėm kapą. Ant kryželio, įsmeigto ant kapo, buvo padėtas parašas “Prof. Konstantinas Čakstė”.

Mūsų puskarininkis ir kolonos vadovas nelaukė nei tokių laidotuvių, nei tokios procesijos. Šitai perdaug atkreipė visų esesmanų dėmesį. Nepatiko turbūt ir tas kryžius su parašu. Bratkė padarė priekaištą Germantui. Tačiau faktas jau buvo įvykęs.

Badas

Kasdien buvo nešami lavonai į bendrą duobę. Ji buvo plati ir gili, dėl to badė mums akis, kai eidavome į miškelį malkų pasikirsti. Įmesdavo į ją lavonus, užžerdavo žemių sluoksnį ir taip palikdavo. Kitą dieną kraudavo ant jų kitą eilę, ir vėl užžerdavo truputį žemių. Tos gilios plačios duobės turėjo užtekti ilgam.

Lavonai buvo vieni skeletai. Tai reiškė, kad badas skina savo aukas. Tas aukas turėjau progos pamatyti viename barake, kuris vadinosi kripelių bloku. Nuėjau aplankyti marijampoliški Makavičių, jauną vyrą, kurį arčiau pažinau žygyje. Jam duodavau kartais panėšėti savo kuprinę ir atsilygindavau už tai duona. Tada jis pasipasakojo, kaip vokiečiai išvežė jį prievartos darbams į Vokietiją, ir paskui nebepajėgiantį atlikti darbo normos pasiuntę į Stutthofą. Ganse jis ateidinėdavo pas mus prašyti bulvių. Vieną dieną pastebėjom, kad jis kažkur dingęs. Pasiteiravę sužinojom, kad susirgęs dezinterija ir paguldytas kripelių bloke.

Buvo praėję vos keletas dienų, kai aš jį susiradau. Atrodė pusiau miręs: akys išsišovusios, vyzdis išplėstas, žvilgsnis nebevaldomas.

— Pasakyk mano motinai... — vapaliojo jis. — Pasakyk, kad aš... nebegrįšiu. Norėjau, bet nebegrįšiu...

Barake buvo apie 80 žmogystų — gyvų lavonų šaltomis, kaip numirėlių, ir blizgančiomis, kaip pamišėlių, akimis. Jų žvilgsniai nebesuvaikė savo krypties ir tikslo. Jie žvelgė visu pločiu. Veidai atrodė lyg besišypsančių kaukuolių. Pro praviras bumas kyšojo ilgi dantys. Pažiaunės buvo išsišovusios, ausys sutrauktos, rankos ilgos ir pasimetusios, nebevaldomos. Vienas kitas dar sėdėjo naruose, galvą atrėmęs į sieną, kiti tysojo.

Kasdien iš čia buvo nešami lavonai. Kas dar pajėgė vaikščioti, tas slankiojo kieme, aplink virtuvę, jieškodamas kokio nors trupinio. Virtuvės tarnai juos vijo šalin, ir taip užvijo ant vienos bulvių duobės, esančios stovyklos pašonėje. Pradėta jos grobti — pradžioje tik keleto, paskui viso būrio. Bulvės priklausė kažkuriam ūkininkui, tat esesmanai vijo kalinius ir nuo jų. Jie imdavo iš tolo šaukti, paleisdavo į viršų ar per galvas šūvį, prisiartinę apkuldavo šautuvo buože. Kaliniai, sugriebę po keletą bulvių, nerangiai skirstydavosi. Bet praeidavo keletą valandų, ir jie vėl traukdavo į tą pusę.

Kartą į tą reikalą įsikišo minėtasis maršalas. Su šūviais kaliniai buvo jau apsipratę, todėl visai nesijaudino, kai jį paleido maršalas. Tik tada, kai savo ginklo tūtą jis nukreipė į patį būrį ir vienam pataikė, “užpuolikai" ėmė trauktis nuo duobės. Vienas, ilgai laukęs savo eilės, panoro dar pasiimti keletą bulvių. Maršalas jį nutvėrė, partrenkė žemėn ir ėmė spardyti. Kalinys raitėsi, dangstėsi rankomis veidą, šonus, bet maršalas jį priveikė. Lyg nugalėtojas, laimėjęs kovą, jis įsisprendė ir valandėlę laukė. Po to nutvėrė auką už drabužių ir vilko prie barakų. Pametęs ant žemės, jis vėl pradėjo savo darbą. Dar keletą minučių spardęs, paliko pasliką ir nuėjo.

— Kels žmogus ar ne? — galvojom, žiūrėdami pro savo barakėlio langus.

Po keletos minučių vis dėlto pakilo. Svyruodamas, apčiupinėdamas šonus ir galvą, pamažu nuslinko už barakų.

Ši bausmė tačiau neatgrasė kalinių nuo bulvių, tik jie pasidarė atsargesni — apsižiūrėdavo ar esesmanai nemato.

Vasario pabaigoj, kai maisto davinys sumažėjo iki 100 gr. duonos per dieną, net be šilto vandens “sriubos”, stovyklos vadovybė nupirko seną sulysusi kuiną ir atidavė virtuvei. Kaliniai varvino seiles, laukdami mėsos. Bet virtuvės tarnautojai patys panoro pirmiausiai pasisotinti, o kaliniams teko maži gabalėliai, užtinkami sriuboje. Arklio kaulai ir viduriai turėjo būt išmesti į duobę, esančią stovyklos pakrašty. Vežimėlis riedėjo pakalnėn į duobės pusę. Kaliniai ji sulaikė, nustūmė vežėją ir puolėsi dalintis. Bematant vežimėly nieko neliko. Tačiau kaulų buvo mažiau negu kandidatų. Prasidėjo kova. Po du, tris susikibę tampėsi, parkritę žemėn, vienas kitą net susikramtydami. Laimėjusieji traukėsi į šalį bijodami, kad iš jų neatimtų. Tuos kaulus daužė akmenimis ir čiulpė.

Valandėlei visi kažkur dingo. Bet kai nuo virtuvės atriedėio kitas vežimėlis, vėl iš įvairių kerčių pasipylė būrys ir sulaikė vežėją. Šį kartą buvo ne kaulai, bet arklio žarnos ir viduriai. Kaliniai puolėsi tampyti žarnas ir plėšyti vidurius. Žinia, apsiteršė, apsitaškė. Kiekvienas norėjo gauti daugiau ir vėl kovojo tarpusavy. Paskui, pabėgę į šalį, valė sniegu ir čia pat valgė.

Mes, ačiū Dievui, tiek dar nebadavome. Bet ir mums labai norėjosi gauti kiek daugiau tų arklienos trupinių, kurie buvo dedami į vandens sriubą. Jei kam pasitaikydavo rasti indelyje didesnis gabalėlis, sakysim, dviejų pirštų storio, tas skubiai prarydavo, kad draugai nepastebėtų ir neprašytų pasidalinti.

Dalintis su kitais mes galėjome nebent bulvėmis. Mūsų darbininkai, sekdami Stutthofo tradicijas, laukė, kad mes ir čia juos maitintume. Jie rinkosi prie mūsų barakėlio, siūlėsi kuo nors padėti, neprašomi šlavinėjo takus aplinkui, kad tik būtų arčiau mūsų ir ką nors gautų. Turėdami tų bulvių, mes negalėjome ramiai žiūrėti į juos, taip baisiai sunykusius. Reikėjo kaip nors dalintis. Buvome tačiau gana šykštūs, duodavom tik po porą bulvių per dieną. Tačiau iš 27 mūsiškių susidarydavo jau šis tas. Kaip “ponai”, mes dažniausiai virdami bulves, nuskusdavome ar nulupdavome. Tos lupynos buvo baisiai plonos, tačiau ir jų nemesdavom į lauką, o leisdavome inž. Naručiui surinkti. Jis, pasidaręs tų mūsų darbininkų maitintoju ir globėju, lupynas nuplaudavo, prisitaikęs prie pečiaus išvirdavo ir kartu su išvirtomis bulvėmis padalindavo.

Šią šalpą reikėjo kaip nors slėpti. Visiems juk nepadėsi, o kiti pamatę pradės mūsų darbininkus užpuldinėti ar net apmušti. Dėl to jie ateidavo pas mus po vieną, katiliukus pasikišę po skvernu. Vienas kartais turėdavo parnešti ir kitiems, dėl to pastebėję svetimieji pakeliui ne kartą iš jų atimdavo.

Šelpiamųjų mūsiškių buvo iš viso 15 vyrų. Jų sąrašą inž. Narutis laimingu būdu išnešė į laisvę. Štai jis: Barakauskas, Barauskas, Bronius Burba (29909), Mikas Daminauskas (16731), Antanas Gailiūnas (29802), Vytautas Karkimas (21400), Antanas Kazlauskas (44698), Vitalis Krikščiūnas (29801), Vaclovas Linkevičius (29857), Juozas Makevičius (19075), Jonas Skalickas (63475), Ignas Stankevičius (29829), Vaclovas Tuzikas (19932), Petras Vasilenka (63823), Jonas Zapalskis (19080).

Į vasario pabaigą jų skaičius sumažėjo. Dezinterija, šiltinė, badas vedė juos į kripelių bloką, o iš ten — i bendrąją duobę. Ar bent vienas iš jų liko gyvas, vienas Dievas težino.

Germantas gelbsti mus nuo bado

Jeigu mes kiti išlikome gyvi ir dar pajėgūs pakelti tolimesnius sunkumus, tai didele dalimi yra mūsų grupės vadovo dr. Germanto nuopelnas. Vargiai kas kitas būtų galėjęs ir sugebėjęs taip veikti, kaip jis. Tie mūsų viršininkai buvo budeliai, o kiti prominentai — sukti išnaudotojai. Kiekvienam kitam iš mūsų virė širdis, juos pamačius, ir stigo žodžio į juos pratarti. Tik vienas Germantas mokėjo prie jų prieiti, rasti kalbą, pataikyti į jų interesus. Kaip, tai buvo jo paslaptis, o gal praktika iš to meto, kai jam teko veikti su naciais.

Mažai jis besėdėjo mūsų barakėlyje, vis kur nors ir su kuo nors tarėsi. Jis slankiojo pas virtuvės ponus, kalbėjosi su puskarininkiais, planavo su Striubeliu, kaip patekti į kaimą, rinko iš mūsų ką radęs geresnio, kad galėtų išnešti ir už tai gauti duonos. Dažnai užmiršdavo ir pavalgyti. Lipniūnas, to paties katilėlio draugas, turėdavo jo jieškoti, beveik priversti, kad savo bulvių dali suvalgytų. Tik tada mes išgirsdavom juodu besikalbančius vis tuo pačiu klausimu — apie realizmą. Lipniūnas norėjo, kad viskas būtų daroma teisingai, švelniai, o Germantas jam tuoj atkirsdavo:

— Nesąmonė. Reikia būti realistu. Su vagim būk vagis, pataikyk į jo interesus. Kitaip nieko nelaimėsi.

Kiekvieną svarbesnį laimėjimą Germantas visiems pranešdavo, dėl kiekvieno naujo projekto atsiklausdavo, prašydavo pasisakyti, net balsuoti. Ne visi tuo džiaugėsi.

— Veiktų pats vienas — jis geriau žino. Kam čia vis klaustis?

Jam išėjus iš barakėlio, kai kas net pastebėdavo:

— Ar jums ne keista, kad Germantas pasidarė demokratas. Prisimenat, ką jis kalbėdavo Stutthofe?..

Prisiminti nebuvo sunku. Tada jis atrodė prisiekęs diktatūrininkas. Taip bent jis galvojo ir kalbėjo. Dabar, kai jam reikėjo veikti, tų diktatūrinių palinkimų nė ženklo nebebuvo.

Germantas atrodė suvargęs ir sunykęs daugiau negu mes, bet patenkintas, kad gali veikti ir kad visa tai neina veltui. Patenkinti juo buvo ir draugai.

— Bravo Germantas! Puikus vyras! Matot, kaip mes jo anksčiau nepažinom.

Tik vienu dalyku kaikas buvo nepatenkinti — tai Germanto pradėta drabužių organizacija. Savų skarmalų, kuriuos būtų buvę galima nešti į kaimą, nebeturėjome. Bet turėjome dar bulvių. Germantas už jas pradėjo organizuoti drabužius iš kitų kalinių. Kai kuriems mūsiškiams buvo baimės, kad tie drabužiai gali būt apkrėsti utėlėmis.

— Germantai, žiūrėk, tu mus užkrėsi!

— Nebijokit. Štai dedu ant lentynos virš savo galvos. Jei utėlė nukris, ant manęs kris.

Taip jis tų drabužių prisinešdavo, o vakarais perduodavo Striubeliui gabenti į kaimą. Dalis jų likdavo nakčiai. Tai buvo pavojingiausia. Bet Germantas, norėdamas mus gelbėti, užmiršo pavojų. Nuodingoji utėlė užkrito ne tik ant jo, bet ir ant šalia gulėjusio kun. Lipniūno. Tai paaiškėjo tik po dviejų savaičių, kada jam niekas iš mūsų nebegalėjo padėti.

Atsiliepė Lauenburgas

Pagaliau pasitvirtino gandai, kad Stutthofas keliamas į Lauenburgą. Pirmiausia, matyt, perkėlė maitinimo skyrių ir kantiną, nes vasario 16 d. į šias žinybas buvo pašaukti grįžti ir du mūsiškiai — Meilus ir Katinauskas. Vasario 24 d. buvo perkeltas prie sandėlių ar buchalterijos ir Kuprėnas. Šių vyrų išvykimu buvome patenkinti, nes žinojome, kad ten būdami jie neužmirš ir mūsų.

Iš ten dabar buvo vežama duona kaliniams ir kitas maistas esesmanams. Prie tų vežimų, susitaręs su virtuvės lenkais, prisidėdavo ir mūsų Pečeliūnas. Jis parveždavo mums kaikurių maisto priedų, suorganizuotų anų mūsų draugų, o kartu ir įvairių naujienų. Iš jo sužinojom, kad Berlynas jau baigiamas rusų paimti. Vadinas, esame jau apsupti iš abiejų pusių. Tai kėlė mums rūpestį. Kažkas dar paskleidė gandus, kad vokiečiai ruošiasi telkti naujas jėgas ir pajėgesnius kalinius ims į frontą. Kas tie pajėgesnieji? Aišku, pirmon eilėn mes. Nuo tos dienos — vasario 25-tos — vienas senyvas mūsų karys, žilas ir praplikęs pulkininkas, pradėjo auginti barzdą, kad atrodytų dar senesnis. Po keleto dienų paaiškėjo, kad šis gandas neturi pagrindo ir draugai privertė pulkininką savo paaugintą barzdą nuskusti. Tačiau rūpestis išvengti bolševikų nelaisvės liko. Kito išgelbėjimo nematydami, ėmėm svarstyti galimumus pasiekti Švediją. Jūra ir žvejų uostas Leba nuo mūsų buvo tik už 12 klm. Reikėjo papirkti esesmanus, pasiekti pajūrį, gauti laivę — ir būtume išgelbėti.

Germantas susirišo su latviais esesmanais. Šie nesipurtė. Po to jis mėgino įtikinti Bratkę, kad mus išleistų iš Ganso tariamai apsigyventi kaime, kaip jau ne viena kalinių grupė apgyvendinta. Iš tikro, tokių grupių buvo. Net mūsų dešimtukas, kuris pirmąją evakuacijos dieną buvo nuo mūsų atsilikęs — Mackevičius, Kiškis, Jurgutis, Noreika, Kantvilas, Liudžius, Andriušaitis, Grudzinskas, Seja ir Einbergas — buvo visai netoli taip pat viename kaime. Jų padėtis buvo geresnė negu mūsų, tik Jurgutis sunkiai sirgo šiltine. Taigi, jei gali gyventi kaime kiti, kodėl mūsų grupės negalėtų išleisti.

Bratkė perdaug nesispyrė, tačiau kažko delsė. O mums reikėjo tik atsipalaiduoti; tolimesnį kelią į pajūrį būtume radę patys. Kelionei jūromis vadovauti jau buvome radę vieną latvį, buvusį jūrininką. Jį tuoj paėmėm savo globon, bandydami bulvėmis atmaitinti.

Laikas bėgo, o mūsų planas vis nesirealizavo. Vieną dieną — tai buvo kovo 4-ta — susilaukėm tokios staigmenos, kad visą planą buvom užmiršę. Tai buvo danų Raudonojo Kryžiaus paketėliai, kuriuos Pečeliūnas iš Lauenburgo parvežė mums ir kitiems kaliniams. Mums teko net po vieną su įvairiu konservuotu maistu.

— Šv. Kazimiero dovana. Stebuklas! — kartojo draugai.

Rytojaus diena atnešė kitą staigmeną. Lauenburgas nutraukė mums elektros srovę. Tris dienas buvom be jokios šviesos. Kovo 8 d. buvo nutrauktas ir mūsų stovyklos telefono ryšys. Pasitikrinti, kas ten vyksta, buvo pasiųstas vežimas, į kurį įtilpo ir mūsų Pečeliūnas. Vakare grįžęs, jis pasakė, kad ten jau panika. Artėja bolševikai. Bet mums nuraminti ištraukė iš maišo kiaulės galvą ir iškėlęs už ausų sušuko:

— Bus košelienos!

Su tais žodžiais nublanko baugios naujienos. Specialistai tuoj ėmėsi mėsinėti, užkūrė pečių ir ant jo pastatė dubenį. Virė iki vėlyvos nakties, o paskui, išstatę sargybas prie barako, šaldė. Niekas nėjo gult, laukė sustingstant. Kitas dubenis turėjo būt užkaistas iš ankstyvo ryto, kad turėtume pietums.

Pirmojo sulaukėme ir skaniai po mažą gabalėli suvalgėme. Bet antrasis, išvirtas, padėtas lauke, apkasinėtas sniegu taip ir liko nebaigęs sustingti. 12 valandą pasigirdo artilerijos šūviai ir netolimuose kaimuose kilo gaisras. 14 valandą sviediniai sproginėjo netoli mūsų, padegdami kitas sodybas. Per durpyną, kuris skyrė mūsų stovyklą nuo miškelio, pamatėm su rišuliais bėgančius žmones.

Stovykloj kilo panika. Mes sekėme įvykius. Netrukus buvo paskelbtas įsakymas žygiuoti. Ėmėm skubiai ruoštis. Stanevičius, visą laiką sirginėjęs, apsisprendė pasilikti. Su juo nutarė likti ir pulk. Mačiokas. Jie tikėjosi pasitraukti į kaimą, ten prasimaitinti ir taip praleisti audrą. Mes gi susikrovėme gautų siuntinėlių likučius ir išėjome į kiemą. Dar vienas kitas bandė grįžti prie košelienos, bet ir jiems nebe tas jau rūpėjo. Prie vartų dar gavome 170 gr. duonos ir 50 gr. margarino.

Vėl 3 dienų žygis

Reikėjo labai skubėti, kad sovietai nesusemtų. Mums tai buvo vistiek, nes Švedijos planą nusinešė šuva ant uodegos. Svarbiau buvo esesmanams. Dėlto jie, daugiau įsiutę nei paprastai šaukė “skubiau, skubiau”. Už keleto kilometrų pamatėm vokišką tanką. Vadinas, priešinsis. Bet jis pasisukaliojo ant kalnelio, pasisukaliojo, ir vėl nuniro į pakalnę. Jis buvo tik vienas ir turbūt neturėjo drąsos eiti į atvirą kovą. Sovietų šūviai vis artėjo.

Vakarop išėjom į platų kelią, kuriuo plūdo ir plūdo rytų pabėgėliai. Šį kartą nebe į vakarus, bet atgal — į rytus. Prie jų turėjo prisidėti ir bėgliai iš vakarų. Kelias vietomis buvo visai užsikimšęs. Ištisos eilės vežimų buvo sustojusios. Tik mes niekur nestojom — buvom genami vis greičiau ir greičiau. Aišku, mes “svarbesni” už savo piliečius. Greičiausiai ne mes, o pačių esesmanų kailis, kurį jie norėjo dar išnešti. Juk mūsų priedanga dabar jiems turėjo labai praversti.

Nebuvo kada atydžiau stebėti tų vežimų. Kiekviename matėsi palapinė. Joje lindėjo moterys ir vaikai. Vyrai stovėjo šalia arklių. Jų likimas pasidarė panašus į mūsų. O dar taip neseniai jie gailėjo mums duonos ir vandens. Kažkas matė ir tą sodybą, į kurią buvo pasiųsti Mačiokas su Katinausku išmaldauti. Visi gyvuliai buvo paleisti ir klajojo kieme. Šeimininkų sodybose jau nebebuvo.

Vakare, 9 val., priėjom Soldentow - Lenz. Susidūrėm su kitom dviem stutthofiečių kolonom, viena moterų — daugumoj žydžių. Jų kryptis buvo kita nei mūsų. Bet tarp vežimų nei jos nei mes nebegalėjom pajudėti ir sustojom. Gal kokią valandą taip maišėmės vietoj, iki mūsų koloną pagaliau išvedė iš maišaties ir suvarė į kiemą. Laukėm, gal susiras kur pastogė, nes piktai krito ant mūsų šlapdriba. Laukėm keletą valandų, bet nieko negavo. Turėjome nakvoti po atviru dangum, ant vandeniu pažliugusio kiemo. Susimetėme po du ir tris, susiradom kur sausiau atsisėsti, apsidankstėm galvas paklodėmis ir bandėm sumigti. Silpnesnieji krito stačiai ant žemės. Mudu su pulk. Urbonu sutūpėme prie tvoros ant nedidelės eglaitės. Ją susilaužėm, apsidangstėm ir užsnūdom.

Šeštą valandą ryto pasigirdo komanda eiti. Rengtis nereikėjo, tik suklostyti sušlapusią paklodę ir pritaikyti prie kuprinės. Kiti jau ėjo pro vartus. Kiek suvėlavęs, bėgau kiemu ir užklupau prof. Sruogą. Jis vienas gulėjo kieme ir nebekėlė.

— Profesoriau!? — pasižiūrėjau.

— Nebegaliu. Palieku. Sudiev!

Jis ištiesė ranką, ir taip graudžiai, tragiškai pasižiūrėjo, tarsi šis atsisveikinimas būtų priešmirtinis.

Netoliese pamačiau ir vokieti Gruenwaldą ši Karaliaučiaus, kuris kovo 7 d. su kitu vokiečiu Klosowskiu iš Dancigo (abu socialdemokratų veikėjai, kalinti Stutthofe) buvo priskirti į mūsų garažą gyventi. Ir šis storas vokietis buvo apsisprendęs pasilikti.

Matydamas Sruogos padėti, jis priėjo ir lyg nuramindamas mane pasakė:

— Būsim kartu ir jieškosim kokios išeities.

Sruogos paskutinis žvilgsnis liko neužmirštamas. Iš tikro, tai buvo paskutinis mūsų atsisveikinimas. Mes išėjom, o jis po kokių trijų valandų pateko rusams į rankas. Paskui patyrėm, kad rusai jį nugabenę į vieną ligoninę, o paskui lėktuvu parvežė į Lietuvą.

Vos išėjus pasigirdo netoliese tankų šūviai. Atrodė, kad rusai mums užkirto kelią. Vadovai valandėlę laukė, spręsdami kur link pasukti. Tuo metu keletas kalinių nusprendė pagreitinti savo išsilaisvinimą. Jie pasileido bėgti ton pusėn, kur pasigirdo sovietų šūviai. Ten už kokių 700 metrų buvo miškelis. Mes juos pastebėjome tik tuomet, kai esesmanai ėmė vytis ir šaudyti. Vyrai buvo nukūrę jau gerą kelio galą. Koks buvo reikalas juos vytis? Greičiausiai, kad šie nepraneštų sovietams, jog čia vedami kaliniai ir kad pastarieji nepaskubintų jų išlaisvinti. Matėm, kaip vienas krito nuo šūvio. Paskiau ir antras. Du dar bėgo. Jau čia pat ir miškelis, bet krito trečias ir už keleto sekundžių paskutinis.

Lenzo miestelis buvo slėny, už kurio styrojo kalnas. Turėjome labai skubiai į jį kopti. Toliau tęsėsi ilgas miškas. Mus vedė blogu keliu, kad sunkiau būtų praeiti sovietų tankams.

Šūviai vis artėjo ir artėjo. Praėję mišką, pamatėm volkssturmą su vadinamais panzerfaustais rankose. Jie gulėjo pagrioviais ir laukė priešo. Pažiūrėjus į tuos senius, neatrodė, kad jie galėtų priešą sulaikyti. O mums buvo vistiek, kas už ką ir su kuo kovoja. Pasidarėm dar labiau abejingi kai toliau atradome pakelėse pašautus savo likimo draugus, stutthofiškius. Jų smegenys buvo ištaškyti, kraujas šviežiai nutekėjęs ant žemės, veidai baisiai iškraipyti ir sužaloti. Net keletas moterų tysojo atmestomis, tarsi rėkiančiomis ir keršto ar atleidimo šaukiančiomis galvomis, prasižiojusiomis burnomis. Viena iš jų buvo sukritusi kniūpsčia.

Ties sekančiu miškeliu pasigirdo čia pat tanko šūviai. Bėgančios vokietės metė ryšulius ir vijosi mus, rėkdamos, kad čia pat sovietų tankas. Vienoj vietoj ir mes ji pastebėjom. Bet kažkodėl jis pasuko kitu keliu į kitą kaimą. Tuo metu drąsusis mūsų puskarininkis Bratkė sustabdė koloną ir pats pasuko į miškelį. Ko?

— Kelnių sutvarkyti! — grubiai atsakė vienas mūsiškių.

— O gal drabužius pakeisti. Ko gera po munduru jau turi civilinius?

Mūsų žiniomis, kiekvienas esesmanas buvo susiorganizavęs Ganse po civilinę eilutę.

Po valandėlės Bratkė vėl pasirodė. Jo veidas buvo surūgęs. Liepė eiti toliau. Ta proga prislinko prie jo Germantas ir prašė leisti mums atsiskirti nuo visos kolonos. Puskarininkis pasakė, kad tuoj turįs pasitikti mūsų koloną kapitonas Mayeris. Jis visiems išrašysiąs paleidimo orderius.

Germantas ir kai kurie mūsiškių jam patikėjo. Tačiau kai viename miestelyje pamatėme automobilį ir šalia jo Mayerį, kuris nekreipė į kalinius jokio dėmesio, nutarėm, kad tai buvo Bratkės blefas. Už keletos kilometrų vėl išniro Mayeris. Tai buvo miškelis, kur wehrmachtas skubomis statė barikadas. Vadinas, čia bus kovos linija. Mayeris čia jautėsi drąsiau ir atsistojęs priėmė mūsų paradą, praleisdamas visus pro save. Ta proga Germantas priėjo ir prie jo, ir prašė leisti bent mums išeiti iš gertų ir žygiuoti atskirai.

— Nueisit iki Danzigo ir ten gausite į rankas atleidimo raštus.

Šito užteko įsitikinti, kad tai sena naciškos apgaulės giesmė, silpnumo ir bailumo ženklas. Bent prieš mus, kalinius, galėjo šiuo aiškiai permatomu menkystės šydu nesidangstyti.

Miškas buvo išraustas, vietomis klampus kaip liūnas. Jis taip mus privargino, kad bevelijome greičiau sulaukti sovietų. Pradėjo ir temti, o kelionės galo vis dar nebuvo matyti. Sekančiame miške wehrmachtas vėl rengė barikadas ir statė prieštankinius pabuklus. Mes svarstėm, ar nepabandyti smukti į mišką. Esesmanai buvo apatiški, tvarkos perdaug nebežiūrėjo, — gal gi nepastebėtų. Germantas bandė dar kartą kalbėtis su Bratkė, kad leistų atsiskirti bent nebegalintiems toliau eiti.

Dideliam nustebimui jis leido keturiems, ir tai buvo abu Darginavičiai — tėvas ir sūnus — Kuzė ir Olovas. Prie jų priskyrė vieną esesmaną. Gailėjausi nepaprašęs Germanto, kad prijungtų ir mane prie tos ketveriukės. Jėgos buvo tiek išsekusios, jog dantis sukandęs ir orą gaudydamas vos begalėjau jau eiti. Tą dieną buvome sukorę apie 40 kilometrų ir vis dar turėjome eiti. Atrodė, kad eisim net visą naktį.

Taip biro mūsų eilės. Per pusantros dienos atsiskyrė penki mūsiškiai ir du latviai.

Sutemo, o mes vis dar ėjom. Ėjom pro barikadas, išstatytas kelyje, pro pylimus ir medžio rastų užtvaras. Visur praėjom be jokio leidimo, nes buvom reichui svarbūs... Vakarų padangėj vis labiau liepsnojo gaisrai, šūviai kiek tolo, tai reiškė, kad mes sparčiai stumėmės pirmyn.

Tą naktį žvaigždės švietė ir mirgėjo, o mes ėjom ir ėjom. Nebėjom, bet buvom vejami. Buvo keista žiūrėti, kaip krito ir nusitiesė per visą dangų žvaigždelė, kaip rakieta. Krito ir užgęso, kaip mūsų draugai kolonos pabaigoj.

Nežinau, gal jau buvo 11 valanda, kai pasiekėme Les-snau. Šį kartą galvojau — toliau nebeisiu. Tegu sušaudo šiauduose. Bet kai rytą 7 val. vėl pasigirdo balsas kelti ir eiti toliau, mano draugai, tie geri bičiuliai, neleido man pasilikti. Esą netoli žvejų uostas (tokios žinios buvo iš kašubų) ir iš čia, greičiausiai, kalinius laivais veš į vakarų Vokietiją. Pasiliko tik vienas — tas žilasis senyvas pulkininkas su savo lašinių kuprine. Vėliau patyrėm, kad jis čia, draugų nekliudomas, užsiaugino savo žilą barzdą ir su lašiniais iškeliavo į Lietuvą. Praktiškasis žmogus niekur nepameta savo nusistatymo, jokiomis, net sunkiausiomis aplinkybėmis. Ar jis tuos lašinius tikrai parnešė i Lietuvą, ar jų kas neatėmė pakeliui, tai jau būtų sunkiau sutikrinti.

Puckas - puzig

šapalasKelyje į Pucką iš kažin kur išniręs, prisijungė prie mūsų inž. Antanas Šapalas. Iš Stutthofo jis buvo išėjęs su trečia ar ketvirta kolona. Atsidūręs netoli Lessnau, prasirgo dezinteriją. Dabar jis iš ten pabėgo. Koks instinktas ji traukė, sunku pasakyti. Jis nenorėjęs ten mirti, bet toli nuo mirties ir dabar neatrodė. Sunykęs, pamėlynavęs, kaip tik begalima įsivaizdinti. Bet jis nebūtų buvęs Šapalas, tas jaunųjų ateitininkų ilgametis vadas, kad ir tokiame stovyje nesijuoktų. Jis pasakojo savo ir Bartkaus - Vokietaičio bėdas ir visą laiką krėtė juokus.

— Bartkus, man rodos, jau baigtas! Šiltinė tai ne dezinterija. Man gėlė vidurius, o jam galvą. Jei jam dar būtų kojas gėlę kaip man, gal ir jis būtų prisijungęs. Vargšelis, visai be jėgų... — porino jis spoksodamas ir iškėlęs galvą.

Jį, rodos, pažinojau iš seno. Ir kacete jis toks nebuvo. Šapalas — įkūnytas, rodos, paprastumas ir gerumas. Bet šį kartą, nors ir stengėsi būti labai paprastas, jis vis dėlto turėjo keistą išvaizdą. Anaiptol ne pamišėlio, ne! Tik ta veido spalva, kaip numirėlio, didelės ir perdidelės prie jo mažo veido akys vertė geriau į jį nežiūrėti. Jis tačiau juokavo ir pasakojo...

Pucke suvedė mus į kapines, senas, retais medžiais apaugusias, paminklais apstatytas, iškilusias virš miestelio. Susėdom ant tų senų paminklų ir laukėm. Kai kas gaivinosi sniego gniūžtėmis, kiti jieškojo būdų persiristi per mūrą pas gyventojus vandens susirasti. Sėdėjo ant paminklų ir abu mažieji, kaip mes vadinom — Lipniūnas ir Šapalas. Jie turbūt negalvojo, kad už mėnesio kitoj vietoj abu suguls šalia vienas antro.

Tuo metu iš kažkur atsirado jau senai palikti ir beveik nurašyti mūsų pasąmonėje keturi draugai: Narakas, Bredikis, Blažys ir Obolinis. Visi atrodė neblogai.

Trumpai pasikeitėme naujienomis. Pasirodo, tas degraduotasis wehrmachtietis Zeiskė gražiai išpildė savo žodį. Jie visiškai buvę patenkinti jo globa ir iš viso savo evakuacija. Kai mes pasakojom apie mūsų padėti jie nenorėjo tikėti, kad mums būtų buvę taip bloga. Skirtumas mūsų ir jų veiduose rodė, kad mes vargom vis dėlto daugiau.

Taip besikalbant pradėjo mus rinkti nuo senųjų paminklų. Į tą laiką pasirodė ir Katinauskas. Kaip visuomet jis buvo geroj nuotaikoj.

— Ei, ponai, greičiau leiskitės nuo šio kalno. Uoste jau laukia laivai. Greit iškeliausim į laisvą pasaulį. Supratot!

— Kas, kaip? — bandėm jo klausti.

— Sužinosit vėliau. Aš neturiu laiko, man reikia pas puskarininkį.

— Kokie ten tavo santykiai su puskarininkiais?

— Mano viršininkas, suprantat. Evakuojame iš Lauenburgo kantiną, — pasisuko ir nudulkėjo pakalnėn. Dar spėjo pasakyt, kad važiavę kitu vežimu Jurgutis su Noreika, patekę rusams į rankas. Dar pridūrė, kad žinios visai tikros!

— Iš Jonuko lūpų gal tikros, gal ir ne! — pasakė Valenta.

Per miesteli vedė mus į uostą. Praėjom siauromis gatvelėmis, pro vieną bažnyčią, kur grojo vargonai, ir čia pat įsukom į kiemą. Tai buvo ne uostas, o kažkokio kalėjimo ar sandėlių kiemas. Čia rinkosi ir daugiau kolonų likučių. Kitus vedė stačiai į kalėjimą ar sandėlius ir pastatė prie durų sargybas. Mūsų koloną paliko kieme ir joje bebuvo likę tik 230 žmonių (iš 823!).

Susėdom, kas kur suradę vietos, ir laukėm. Man krito į akis Germantas. Jis sėdėjo vienui vienas, nuošaliai nuo visų. Niekas prie jo nėjo. Man jo pagailo. Visų kitų nuotaikos atrodė geros. Jas kėlė iliuzija, kad veš laivais, o gal gaivino jūros vanduo, kaip kokia riba, už kurios nebėra kur toliau mūsų vyti, — gal pagaliau tas susitikimas su senai nebematytais draugais. Tik vienas Germantas buvo ne tas, net keistai nebe tas.

Priėjau ir atsisėdau šalia. Jis nepakėlė galvos ir nepratarė žodžio.

— Jums turbūt bloga? — paklausiau.

— Gal nei Kristus Golgotoj taip nekentėjo! — pasakė jis, vis nepakeldamas galvos.

Tų žodžių ligi dabar negaliu suprasti. Ką jis norėjo pasakyti: ar tai, kad jam labai bloga, ar tai, kad pats Dievas jau mus apleido, ar kad mūsų kančia neturi palyginimo su jokia istorijoje buvusia. Nedrįsau gilinti šio jo skundo, tik atsargiai priminiau:

— Jei tai būtų buvusi Jam tik fizinė kančia? Jei ne ta žmonių nuodėmių našta...

Jis nieko neatsakė, tik palingavo galvą.

Buvo nejauku prie jo sėdėti ir nebuvo žodžio ji suraminti. Vėliau kai kas paaiškėjo. Tas nežmoniškas nuovargis, tie jau suleisti į kraują utėlės nuodai — visa tai turėjo šią valandą jame sueiti tarsi į Alyvų kalno naktį. Gal ir tas nejučiom slėgiąs draugų nedėkingumas. Juk jis, kaip ir anuomet, vėl buvo vienišas, nors stengėsi jiems tiek gera daryti. Jiems dabar mieliau buvo kalbėtis su kitais, tik ne su juo, visiškai palaužtu ir ligos nuodų žudomu.

Tuomet, sumojęs padaryti vieną rizikingą žygį, apleidau ir aš Germantą. Mačiau, kaip pro vartus veržiasi civiliai gyventojai, kaip klausinėja, ar nesą jų giminių ir pažįstamų. Prie vartų nebuvo jokios sargybos. Nutariau išeiti ir aplankyti bažnyčią. Joje vis dar grojo vargonai, grojo pažistamus mišių tonus. Spėjau, kad šiuo metu turėjo būt vakarinės mišios. Dienos nebeprisiminiau. Kelyje sunku buvo jas skaičiuoti — šeštadienis ar sekmadienis. Kiekvienu atveju, bažnyčioj buvo mišios, ir aš pasukau į ją.

Pro zokristijos duris, kad kas nepamatytų, įslinkau į vidų. į pačią bažnyčią nedrįsau eiti. Tačiau pro praviras duris mačiau dalį didžiojo altoriaus ir mačiau kunigą laikantį mišias. Suklupau ir pabiro skruostais ašaros. Pirmą kartą po dviejų metų bažnyčioj! Ne kaip kunigas, o kaip valkata!

Susidomėjo zakristininkas. Paprašiau, kad jis pašauktų man kunigą. Jis turbūt pagalvojo, kad nusidėjėlis prašo išpažinties ir tuoj jį pakvietė. Tačiau nebuvo laiko atlikti išpažintį. Kunigui parodžiau celebratą, kitados išduotą Berlyno vyskupo Preissingo ir susiradusi švarko kišeniuje, atgavus iš kameros mano senąją eilutę. Jis patikėjo manim ir noriai klausėsi. Ant mano rankovės dar buvo kalinio ženklai.

— Noriu pasilikti nuo kalinių kolonos, bet reikia policijos leidimo. Ar jūs negalėtumėte padėti. Kitaip mums gręsia mirtis ar naujas areštas. Be manęs, būtų dar vienas kunigas ir pasaulietis.

— Gerai, — pasakė kunigas. — Duokit savo pavardes, o 9 valandą ateikit pasitikrinti. Bandysiu dar šį vakarą pasiekti vieną kataliką, dirbantį magistrate.

Išėjau iš bažnyčios patenkintas. Atrodė, kartą jau nebereikės beprasmiškai būti vaikomam.

Prie vartų niekas manęs nesutiko ir niekam iš esesmanų neužkliuvau.

Tuo metu draugai jau rinkosi į vietą. Juos vedė žemyn, prie vandens, tik ne į laivus, o į daržinę. Čia turėjome nakvoti. Į tą pačią daržinę atėjo ir norvegai, ir suomių grupė su savo trimis moterimis. Vadinas, mus išskyrė iš slavų, sudarė baltoskandišką bloką.

Šiene draugai ruošė guolį. Painformavau Lipniūną ir Butkų apie savo žygį. Norėjau prijungti ir Germantą, bet jis nė negalvojo pasilikti.

Prieš devintą išnirau iš daržinės. Prie vartų vis dar judėjo. Vis veržėsi civiliai gyventojai su duona ir su tais pačiais klausimais apie savo artimuosius. Prasmukau pro juos ir vėl atsidūriau gatvėj. Klebonas buvo davęs savo namų adresą, ir aš nuėjau tiesiai pas jį. Jo seserys pasiūlė arbatos, atrodė, kad joms buvo pasakyta apie mane. Arbatos išgėriau, bet tikrų pažadų negavau. Klebonas dar negalėjo susisiekti su savo pažįstamais, bet buvo tikras, kad viskas pavyks. Jis dar kartą bandysiąs juos rasti namie. Patarė dar užeiti pas ji rytą 6 val.

Išleisdamas jis įdėjo duonos kepalėlį. Prispaudęs jį po skvernu, ėjau atgal. Pamaniau, kad bus blogai, jei esesmanas pastebės, ir nuplėšiau nuo rankoves savo geltonąjį raištį. Ir nelaimei, net be raiščio mane prie pat vartų atpažino.

— Kur valkiojies? Nežinai, kad draudžiama! — piktai užrėkė.

— Jawohl, Herr Scharfuehrer! — paklusniai, kaip kitados Germantas, sušukau ir įsmukau pro vartus.

Daržinėje atradau Lipniūną, švenčiantį savo 40 metų sukaktį. Kažkam pasisakė, kad, šiandien, kovo 11d. sueina jam tiek amžiaus. Draugai jį sveikino, o jis iš Raudonojo Kryžiaus paketėlių likučių surengė balių: siūlė imti ir valgyti. Kiekvienas noriai prisidėjo prie Lipniūno vaišių. Stigo tik duonos, dėl to mano kepalėlis atsirado laiku.

Į daržinę ėmė veržtis žydės, gal sąmoningai, kaip į nuošalią vietelę, kur galės iš ryto pasilikti ir toliau nebeiti. Mūsų trims tautybėms vietos buvo pakankamai, dėl to su žydėmis nekovojom.

Kai kurie jau miegojo, kiti dar plepėjo, — keista, lyg būtų nebejautę viso nuovargio. Kažkas, rodos, ore buvo jaučiama.

Buvo tikra, kad naktį praleisime čia, dėlto galvojom dar pasilsėsim. Tik 10 val. staiga įbėgo esesmanas ir liepė ruoštis. Kur?

— Į Dancigą. Greičiau “marsch”! — pasakė ir pats išbėgo.

Lipniūnas, Butkus ir aš apsisprendėm toliau nebeiti ir tai pareiškėme kylantiems iš guolio draugams.

— Nedarykit beprotybės! Ateis ir sušaudys.

— Tegul. Geriau čia nei pakeliui...

Prišoko Mackonis, Čiuberkis ir kartojo tą pati:

— Nedarykit beprotybės.

Kiti jau ėjo pro duris laukan, o mano guolio kaimynas pulk. Urbonas, staiga numetė savo kuprinę nuo pečių, išmetė ant šieno visą savo proviziją ir pasakė:

— Jums, kurie liekate.

— Pulkininke! Jums labiau reikės nei mums. Mes gi liekam.

Trumpa, atkakli kova baigėsi pulkininko laimėjimu. Jis paspaudė ranką, apglėbė ir pridėjo:

— Gerai, kad liekat. Aš negaliu, jokiu būdu.

Su mumis liko beveik visos žydės, įsikasusios šiene. Pamatę, kad esesmanai jų nelaukia, pamažu iš už durų grižo ir keletas kitų mūsiškių: Pečeliūnas, Kučas, Bredikis, Čiuberkis, Buragas, Narutis, latvis Baumanis. Beveik nuo vartų grįžo į daržinę ir Rapolas Mackonis. Likom 11, ir buvo gera, kad daugiau, o ne trys. Susikasėm šiene ir tyliai laukėm, ar dar neateis kas mūsų tikrinti, arba nepaleis kulkosvaidžio šūvių į šieną.

Praėjo valanda, dvi — niekas mumis nesidomėjo. Ėmėm domėtis patys. Pro daržinės tarpus matėm, kad vakaruose gaisrai. Daugiau nieko nesimatė ir nesigirdėjo. Dar ilgai negalėjom užmigti. Tik poryčiais kaip zuikiai užsnūdom.

Kodėl jie mūsų nesušaudė?

Esesmanai nebeatėjo ir nepaleido salvės į mūsų daržinę. Kodėl? Kodėl to nepadarė pakeliui miške? Kodėl pačiame Stutthofe, artėjant sovietams, neišvedė į laukus ir ten nesunaikino? Kodėl pagaliau jie nesušaudė mūsų, tuoj areštavę ar atgabenę į Stutthofą, kaip nekartą buvo laukta? Juk mūsų ir visų kalinių galas vistiek turėjo būti tas pats.

Kartą tuos pačius klausimus kėlė man vienas tautietis, išklausęs pasakojimų apie kaceto žiaurumus. Aš jam neradau tikslaus ir pagristo atsakymo. Visoj toj beprasmiškoj kankinimų sistemoj atrodo nebūta jokios logikos ir jokio paaiškinamo tikslo.

Šiandien man kai kas aiškėja. Kacetai buvo vienas karinių uždavinių. Frontas buvo svetimoms armijoms naikinti, o kacetai — civiliams. Laimėtos karinės pozicijos turėjo būt apsaugotos iš vidaus. Dėlto, nacių akimis, tie tūkstančiai karių, pastatyti kacetams saugoti, buvo reikalingi.

Antra, kacetai turėjo išlyginti masių disproporciją, prieš kurią vokiečiai atsidūrė, užėmę naujus kraštus. Pavojingiausia jiems buvo slavų masės persvara. Vokiečių tauta, net karą laimėjusi ilgainiui būtų pasijutusi mažumoje. Reikėjo skubiai ir sistematingai juos naikinti. Slavų ir kitų užimtų kraštų plotai turėjo išretėti ir ten turėjo susirasti vietos vokiečiams kolonistams. Kacetai būtų dar ilgai likę, ir vokiečiams karą laimėjus, — iki būtų buvusi pasiekta gyventojų proporcija, tinkama vokiečių suprastai Europos apvaldymo politikai.

Kodėl jie nešaudė žmonių iš karto, masėmis? Tai turėjo du motyvus: nuslėpti nuo viešumos tą velnišką planą ir apsaugoti ateičiai savo partinius žmones. Šis pastarasis motyvas yra labai įdomus. Savo ištikimuosius partiečius jie saugojo nuo fronto. Tai buvo matoma ir visoje nacių biurokratijoje. Jie taupė savo jėgas, kad būtų kam paskui valdyti Vokietiją ir visą Europą. Ištikimieji ir paruošti žmonės buvo nacių sistemos kariai vidaus fronte. Jie padėjo išlaikyti vieningą krašto nuotaiką ir discipliną. Jeigu ir jie vėliau susidemoralizavo, to jau nebegalėjo apskaičiuoti šaltas ir sistemingas vokiškas protas.

Kacetai buvo ne tik katilas naikinti “nenaudingą” elementą, ne tik antrasis frontas, bet ir savo partiečiams išsaugoti rezervuaras. Jie turėjo rasti pateisinimą savo darbui, dėl to kalinių naikinimas turėjo vykti “normaliai”, nuosaikiai. Vietoj sunaikintuįų, turėjo ateiti vis nauji tūkstančiai. Darbas turėjo būt nesibaigiantis...

Ligi evakuacijos, per 6 metus, Stutthofe ir jo filialėse sunaikinta “tik” 65.000. Dar buvo likę gyvų 50.000. Dalį (10 kolonų, apie 8000) reikėjo išvesti ir pakeliui sunaikinti. Bet ir čia veikė planas. Visų iššaudyti jie nenorėjo. Nenorėjo dėl to, kad paskui patys būtų nepraėję pro visas wehrmachto barikadas. Būtų buvę įjungti į frontą, pristatyti prie apkasų. Šito jie nenorėjo; jie nenorėjo ginti savo tėvynės, o tik išgelbėti savo kailį. Galbūt jie dar tikėjo į tą paslaptingą ginklą, kuris paskutinę minutę atneš jiems pergalę. Mūsų skaičius jiems nebebuvo svarbus. Jie iššaudė tiek, kiek buvo galima (50%), ir paliko tiek, kiek jų pačių interesui reikėjo. Paskutiniu atveju jie mūsų likutį būtų beveik ant rankų išnešę pro visus pavojus, kad tik tuo būdu išgelbėtų patys save. Tik tada, kai jie būtų pasiekę saugią vietą, tą likutį būtų galutinai sulikvidavę. Tai iš tikrųjų pasitvirtino. Kai jie išplaukė su kaliniais iš Stutthofo į vakarus, tai prie Neustadto, atsidūrę saugioj vietoj, pasitraukė iš laivų, o kalinius paskandino. Visų nesuskubo, nes alijantai laiku išgelbėjo.

Evakuacijos metu mes keletą kartų sukėmės apie Kartūzus, tą garsų kryžiuočių laikų kartūzų vienuolyną. Dabar prisimena to vienuolyno abato Beringerio raštas, 1428 m. rašytas didžiajam kryžiuočių magistrui Pauliui Rusdorfui. Jis skundėsi, kad kryžiuočiai beatodairiškai “kariauja ir kovoja tiktai tam, kad išaukštintų ir išplėstų savo puikybę ir gobšumą. Todėl ateis jiems laikas, kad jų dantis sutrupins, dešiniąją ranką nukirs ir dešiniąją koją suluošins, kad jie dar susiprastų ir gyventų. Taip skamba šita (šv. Brigitos) pranašystė. Prūsų krašte darosi lygiai taip, kaip šitas pranašavimas sako, ir jau daugiau kaip šimtas metų... Puikybė, gobšumas ir vargšų prūsų išganymo nežiūrėjimas pasidarė ne kitokie, kaip kad dabar galima matyti... Ne vienas vargingas žmogus su žmona ir vaikais turi žūti. Tie šaukiasi dangaus dėl tokio didelio žmogžudiško smurto, kurį nelaimingas kraštas dabar kenčia...”

Argi vokiečių palinkimas į niekšybę, skriaudas ir žiaurumus nuo to laiko pasikeitė?

Šaltiniai


Autorius: Stasys Yla

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.
Leidėjai:
Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys

Variantai
Veiksmai
Pradžia
Knyga KLIP
Naršymas
Įrankiai