Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys dievų miške. Dievo pogrindis

(Europos futbolo duomenų bazė)
  1. Turinys
  2. Immaculata
  3. Pirmosios dienos
  4. Darbo kolonos
  5. Mirties siaubas
  6. Epidemijos aukos
  7. Biurokratija
  8. Dievo pogrindis
  9. Mokslas ir menas
  10. Charakteriai
  11. Masinis naikinimas
  12. Pamario laukais
  13. Po rusų jungu
  14. Išsilaisvinimas

MES BUVOME tik du kunigai iš 46-šių lietuvių, patekusių į Stutthofą 1943 m. kovo 25 - 26 d. Per dvejus metus, mums čia esant, buvo atvežta dar keletas šimtų lietuvių. Bet kunigų jų tarpe nebuvo. Iš lenkų radome du — Joną Gajkowski ir Niewiadomį. Pastarasis buvo nuslėpęs savo tikrąją pavardę ir kunigystę; dirbdamas rezistencijoje, kartą jau vokiečiu buvo areštuotas, todėl dabar panorėjo būti “Nežinomasis”.

Slaptos pamaldos Slaptos pamaldos miegamajame

Kunigų kategorija Stutthofe nebuvo išskirta, kaip Dachaue. Čia iš pirmos dienos jie buvo įjungti į kalinių masę, ir toliau niekas apie juos nežinojo. Jie dirbo su visais tą patį darbą; buvo mušami ta pačia lazda, bizūnu ar kumščiu, kaip kiti jų draugai.

Ką gi jie šiame pragare reiškė, kaip kunigai? Jiems nevalia buvo viešai melstis, kaip ir visiems kaliniams. Negalėjo laikyti mišių ar klausyti išpažinčių, nes visa tai buvo uždrausta. Čia jiems atėmė rožančių, breviorių, mišiolėlį. Jie nieko negalėjo daryti, net jei būtų norėję.

Taip tiedu lenkai nieko ir nedarė. Niewiadomis pateko eiliniu darbininku į nuutėlinimo kamerą, buvo tylus, nejieškojo bičiulysčių, neišsidavė net lenkams, kad kunigas. Keletas jo artimųjų žinojo, bet ir jiems turbūt neatėjo į galvą prašyti jo patarnavimų, kad neišduotų. Gajkowskis dirbo aprangos skyriuje, kaip kapas. Vokiečiai žinojo, kad jis kunigas; gal dėl to čia jį ir paskyrė, pasitikėdami, kad jis nevogs rūbų, neneš ir kitiems neleis išnešti mainams į “užmiesti”. Kaip kapas, buvo jis po didesne kontrole. Vokietis puskarininkis nuolat maišėsi jo kameroje; maišėsi ir interesantai, kurių tarpe galėjo būt administracijos šnipų. Apaštalauti jis negalėjo, o mišių laikyti net pats vienas nedrįso, nors savo žinioj turėjo vieno anksčiau mirusio lenko kunigo mišiolėlį.

Mudviejų padėtis buvo kiek kitokia. Kitokia ji pasidarė ypač po to, kai buvom perkelti į biurus, paskui apgyvendinti atskirai — garaže, o vėliau paaukštinti į garbės kalinius.

Vieša malda

Vieną rytą, kai buvom garaže ir laukėm rytinio patikrinimo, tyliai nuskambėjo maldos žodžiai. Pirmą kartą viešai.

...Darbo sunkumus pakelsim su auka ir ryžtumu, mielai ir su gera nuotaika. Su Tavimi, Viešpatie, nebus sunki jokia auka, nepakeliamas joks bandymas. Būsim ramūs, kaip rami mūsų tautos dvasia, ir giedrūs, kaip mūsų tautos dangus...

Pasviro visų galvos, pečiai atsirėmė lovų, įsiviešpatavo tyla. Maldos kalbėtojas buvo baigęs savo žodžius, o draugai nesijudino iš vietos. Žodžiai, matyt, pataikė į širdis, o gal jie patys veržėsi iš širdžių, kaip atbudęs šauksmas ištverti, pakelti visa, neprarasti vidinės ramybės ir giedros, kaip tas tėvynės dangus, viršum kurio budi Viešpaties akis.

Tai buvo pradžia oficialaus religinio mūsų gyvenimo. Maža pradžia.

— Kalbėkime kasdien!—prisiartinę kai kurie draugai sveikino kunigą. — Pasijunti kitas žmogus. Tame gyvulių garde vėl suplazda dvasia.

Tos dienos vakarą, kai draugai, sugulę lovose dar kalbėjosi, mūsų sekretorius Narakas atsisėdo lovoje ir tarė:

— Draugai, sukalbėkime maldą!

Visi atsisėdo, kaip šešėliai pasilenkė į priekį. Iš užpakalio nuo vielų tvoros žibėjo lempos, ir jų šviesa krito pro mažą langą ant mūsų nugarų.

Viešpatie, teik ramybės mūsų dvasiai, pavargusiai ir iškankintai. Atleisk mūsų dvejones ir nevilties atodūsius. Mes tikime tavo Apvaizda ir priimame bandymus už savo gyvenimo nuodėmes, už tėvynės ir artimųjų gerovę. Laimink, Viešpatie, mūsų sergančius draugus, duok jiems tvirtybės, o tiems, kurie atsiskyrė nuo mūsų baisioj mirty, suteik amžiną atilsį. Viešpatie, tau pavedame visus tėvynėje likusius artimuosius ir kovos draugus. Tegu ramybė ir palaiminimas ateina į jų širdis. Tėve mūsų...

Pusbalsis choras atsakė “Kasdienės mūsų duonos”...

Kalbos nutilo. Kiekvienas grįžo į save. Gal galvojo dar apie saviškius ir taip persikėlė į svajų pasaulį.

Niekas nesakė po maldos nutilti — tai įvyko savaime. Ir taip lyg taisyklė paskutinis mūsų kalbų žodis kas vakaras buvo skirtas Dievui. Kas rytas — jis buvo paskutinysis, prieš išsiskirstant darbų.

Pradėti šią maldų praktiką, prisimenu, nebuvo lengva. Kunigą visad lydi jausmas — neatstumti tų, kurie kitaip galvoja. Vieša malda kai kam galėjo nepatikti. Spėjau, kad mūsų tarpe tokių turėjo būti, bent seniau, kai jie dar buvo laisvėje. Ar čia jie bus spėję pasikeisti? Vietoj ramybės ir palaimos, gali juos tik sudrumsti. Yra gi žmonių, kurie dar šiaip taip pakenčia tylią, asmenišką maldą, bet vengia viešo Dievo garbinimo. O gal yra tokių, kurie niekad jau nebesimeldžia? Apie vieną kitą čionai tikrai teko patirti tokių žinių. Reikėjo tat pasirinkti tokį būdą, kad mūsų maldos neštų Dievo palaimos visiems.

Tuo tarpu buvo padarytas pirmas bandymas, su virpančia širdim tyliai meldžiant Dievą laiminti šią pradžią.

Ir atsimenu, kaip šilta pasidarė smilkiniuose, kai buvo patirta gražių atsiliepimų ir rasta pritarimas. Vadinas, kunigas jiems neprimetė: tik patenkino jų pačių dvasios alkį. Nei vieno asmeninė laisvė negalėjo būti pažeista, o tai kaip tik atrodė svarbiausia. Didesnės Dievui garbės negali būt, kaip šita laisvu noru Jam siunčiama malda. Vienintelė dieviška laisvė šiuose nelaisvės namuose turėjo būt labiausiai pagerbta...

Neilgai mes gyvenome šiame garaže. Bet tai, ką čionai pradėjom, brendo toliau. Tai buvo šventųjų bendravimo pradžia, dvasinės vienybės pradžia. Juo toliau, juo labiau mes jutome jos reikalą. Vėliau pasitaikė nesutarimų, asmeninių konfliktų, nerimo ir neapykantos, kurios joks žmogus nebūtų galėjęs pagydyti. Viltys greitai išeiti į laisvę subirdavo į visišką nevilti. Laukiama karo pabaiga ir vokiečių galybės žlugimas nešė džiaugsmą, o sovietinės armijos artėjimas — klaikų netikrumą. Keitėsi gyvenimo sąlygos, keitėsi santykiai su tais, nuo kurių priklausėme, ryškėjo mūsų pačių skirtingi charakteriai, atsineštos ydos ir įpročiai, o su tuo augo vidinė mūsų mažos bendruomenės įtampa. Dvasinė vienybė ir pusiausvyra buvo tas stulpas, kuri su Dievo pagalba reikėjo mūsų tarpe žūtbūt išlaikyti. Čia kunigo vaidmuo turėjo pasireikšti ne nuo altoriaus, ne iš sakyklos, bet įsimaišius į lygių tarpą. Visais atžvilgiais jis turėjo būti lygus ir niekuo nepabrėžti skirtingumo. Ir jo nebuvo nei darbe, nei varge; nebuvo patogumuose nei privilegijose. Tačiau nejučiomis jis pasireiškė santykiuose, žodžiuose. Pasireikšti jis turėjo neišvengiamai, tačau tokia forma, kuri kitų nevaržo, neįpareigoja, neprimeta. Kantrybė, ištvermė, atsargumas turėjo pamažu vesti į tikslą, savaime visų jaučiamą ir trokštamą.

Šitos pastabos gal padės suprasti mažos kaceto “parapijos” sunkumus ir laimėjimus, vaizduojamus ne tik šiame, bet ir vėlesniuose skyriuose.

Pirmosios mišios

Perkelti į garbės kalinių bloką, mudu su Lipniūnu sukome galvas, kaip atsilaikyti mišias. Neturėjome nei vyno, nei ostijų, nei kitų mišioms laikyti priemonių. Tikėjomės tačiau visa kita surast, jei tik būtų vyno ir neraugintos duonos.

Ir štai vieną dieną, man bedirbant SS bibliotekoj, ateina pažjstamoji patalpų valytoja lenkė ir pasigiria gavusi siuntinėlyje razinkų.

— Puikus dalykas! —pakilau iš džiaugsmo net nuo kėdės.

Lenkė suprato, kad razinkas aš mėgstu ir pažadėjo kitą dieną man jų atnešti.

— Turėsime vyno!—parėjęs į bloką pasigyriau Lipniūnui. Jis vis dar dirbo pašte ir savu keliu mezgė ryšius su lenkais, tikėdamas per juos ką nors gauti.

Mūsų svajonė laikyti mišias darėsi realesnė. Dvi dienas prieš Sekmines užraugėme gautąsias razinkas. Reikėjo dar gauti neraugintos duonos arba pyrago, tačiau niekur jo neradom. Tuo tarpu Dr. Kučas užtiko pas rakandų kameros kapą vokietį Ottą manų kruopų. Kitos išeities nebuvo — reikėjo iš jų daryti paplotėlį ostijos vietoje. Nežinau, kodėl mudviem tada neatėjo į galvą, kad manai nėra iš kviečių ir pagal Bažnyčios nuostatus mišioms laikyti netinka. Jūrų inžinierius, buvęs laivo “Antanas Smetona” kapitonas Adolfas Darginavičius pasiėmė iškepti paplotėlį ir tai jis padarė ant paprasto špižinio mūsų pečiuko viršaus, pirma gražiai jį nuvalęs. Trūko dar taurės. Juozas Valenta kažkur buvo gavęs mažą sidabrinį indelį ir jį vartojo muilui, skutantis barzdą. Paprašėm jį duoti mums ir pasakėm kuriam reikalui. Mišiolėlį iš savo kapo Gajkowskio parnešė Mikas Pečeliūnas, prigrasydamas žiūrėti, kad kas svetimas jo nepastebėtų.

Sekminių rytą, birželio 13 dieną, atsikėlėme prieblandoje. Visa stovykla dar miegojo. Visur buvo tylu ir ramu. Apsaugai užsidangstėme paklodėmis langus. Į dienines patalpas susinešėme suolelius, sudėjom du vieną ant kito, užtiesėm švariu nosinuku, padėjom ant jų manų paplotėli, Valentos taurelę, paprastą arbatos lėkštelę patenos vieton, Gajkowskio mišiolėli, užžiebėm žvakigalį, gautą iš minėtojo Otto, ir pradėjom.

Buvom sutarę, kad Lipniūnas mišias laikys, o aš pasakysiu keletą žodžių. Dr. Kučas ir adv. Kriaučiūnas pasisiūlė patarnauti Lipniūnas kaip buvęs, — su klumpėmis, su dryžuotu kalinio apdaru, — taip ir pradėjo pamaldas.

Įspūdis buvo neapsakomas. Netilpo galvoj, kad štai meldžiamės kartu su laisvėje esančiais, ir čia mūsų tarpan atsikviečiame eucharistini Dievą. Kambary — mirtina tyla. Atrodė, draugai nedrįso kvėpuoti. Tik juntamai kiekvienas šluostėsi ašaras, riedančias skruostais. Gyvenime galima užmiršti viską, bet šių įspūdžių — niekados, nors jų apibudinti nėra įmanoma.

Į pamaldas atėjo net vos galį iš lovų pakilti ligonys. Prilaikomi draugų, jie visą laiką prasėdėjo ant suolelių. Vienintelis mūsų tarpe evangelikas — Jonas Šernas buvo taip pat su mumis. Trūko tik keturių katalikų — Bredikio, Butkaus, Kiškio ir Sruogos. Jie pasiliko lovose, nors iš vakaro žinojo, kas bus. Pastebėję pakilusias mūsų nuotaikas po pamaldų, jie jautėsi kiek nejaukiai. Su jais apie tai mes nekalbėjom, lyg būtume nepastebėję jų išsiskyrimo.

Tą dieną gyvenome kitu gyvenimu, rodos, palengvėjusiu. Saulės buvo daug, ir ji mums atrodė tokia pat kaip Tėvynėje.

Velykinė išpažintis

Po savaitės turėjo būt Trejybės šventė, paskutinė diena velykinei išpažinčiai atlikti. Galvojome, jog reikia šiai išpažinčiai paruošt draugus. Mus areštavo gavėnios pradžioje, tat niekas iš jų, išskyrus vieną kitą ligonį ir mirusį, per tą laiką nebuvo atlikęs šios pareigos. Tik vis nebuvome tikri, ar iki to laiko gausime komunikantų. Jų parūpinti buvo paprašyta mano pažistamoji lenkė. Jos tėvai gyveno Pamaryje. Ji turėjo ir greitesni ir turbūt neoficialų kelią pasiųsti jiems laišką. Tačiau manėme, kad bėdos atveju pavyks iš siuntinėlių gauti baltos duonos ir supjausčius į gabaliukus konsekruoti. Kaip tik tą savaitę kažkam iš mūsų atėjo siuntinėlis su balta duona, bet ji buvo permirkusi taukais. Pasiteiravom lenkių, ar jos neturi visai grynos baltos duonos. Jos pažadėjo pajieškoti tarp savo draugių.

Rodos penktadieni prieš Trejybę mano pažįstamoji lenkė atėjo į SS biblioteką, išsitraukė iš užančio mažą ploną ryšulėlį ir greit pakišo po mano knygomis ant stalo.

— Komunikantai, — pasakė. —Tik vakar gauti. Yra ir vyno truputis — atnešiu rytoj.

Užsikišau už marškinių šį rišulėlį ir parėjęs į bloką perdaviau Lipniūnui. Jis apsidžiaugė kaip vaikas. Rodos, pati Apvaizda parūpino “maisto” mūsų alkstantiems broliams.

Jau penktadienio vakarą artimiesiems draugams pranešėme savo sumanymą. Jie mielai pritarė ir pažadėjo pakalbinti kitus. Buvo galima jausti, kad ne visi tam ryšis, dėl to reikėjo juos paruošti. Ir mes matėm, kaip mūsų artimieji dar tą patį vakarą pradėjo apaštalauti. Einant gult jie dar spėjo mus painformuoti apie pakalbintųjų pritarimą. Apaštalauta ir visą šeštadienį.

Vakarop vienas kitas pasiprašė mus į kiemą pasivaikščioti. Ir prašymo tonas ir jaudinantis nuolankumas rodė, ko prašoma. Ligšiolinė draugystė atrodė baigta, nes dabar jau reikia susitikti su kunigu. Kurie sėdėjo prie lango, pastebėjo vaikščiojančius ir jiems krito į akis neprasta dviejų nuotaika. Ne vienas stovėjo prie lango ir galvojo apie savo nuodėmes. Buvo nuostabu ir graudu. Pasivaikščiojęs su vienu, grįžti į bloką, atsisėdęs prie sta

lo paskęsti susimąstyme. Prieina naujas ir vėl prašo:

— Gal išeitume truputį į kiemą!

Taip buvo iki sutemų.

Kai kieme nebebuvo galima vaikščioti, mudu su Lipniūnu pasidalinome: vienas atsisėdome dieninėje patalpoje, antras prieangyje, ir draugai vienas po kito artinosi pas tą, katro labiau norėjo šiam aktui. Artinosi prie sėdinčio suolely tokio pat dryžuoto ir klumpėto savo draugo, suklupdavo ant grindų ir nebesivaržė nei žegnotis, nei muštis į krūtinę. Ne visų nuotaikos tačiau buvo vienodos. Ne vienam reikėjo padėti, padrąsinti. Ne vienas ta proga ryžosi atlikti sąžinės apyskaitą iš viso savo gyvenimo. Gal jie galvojo, kad jų gyvenimas nebuvo toks, kokį dabar mato naujų išgyvenimų šviesoje.

Nuodėmklausiams paguoda iš to buvo didelė. Viena, galėjome atlikti savo pareigą, galėjome perteikti atleidimo malonę — panašiai, kaip tai buvo daroma per eilę metų laisvėje. Vėl pasijutome kunigai — žmonių dvasios paslaugai skirti. Antra, matėme draugus, jieškančius naujo kelio, besistengiančius keistis.

Rytą sukilo draugai gana anksti — kai kurie nelaukdami nė sutarto keltis laiko. Vienas priėjo prie mano lovos ir pamatęs, kad jau esu prabudęs, pasiprašė išpažinties. Skubėjau. Pasirodė ir dar pora draugų. Ir per visas mišias iki komunijos dar vis atsirasdavo vienas kitas — suklupdavo prie sėdinčio prieangyje kunigo. Išsiskyrė kokie penki ar šeši.

Išpažintys valant langą

Pirmadienį po šių iškilmių, susitikęs biure minėtą lenkę, nuoširdžiai jai padėkojau už įteiktą anądien dovaną. Nepasakiau, kam ji buvo reikalinga, tačiau ji galėjo nujausti. Lenkės gyveno per kokius 8 metrus nuo mūsų bloko ir mėgdavo žiūrėti į mūsų vyrus, ypač sekmadieniais, kai neidavo į darbus. Ir mūsiškiai mielai žvelgdavo į jas, stoviniuojančias prie savo barakų, besikalbančias ar prie savo langų rymančias. Tiesioginis ryšys buvo griežčiausiai draudžiamas, nors jokios vielos mūsų neskyrė. Mes tačiau laikėme garbės dalyku nesileisti į jokias pažintis nei iš tolo. Mūsų laikysena moterų atžvilgiu išsiskyrė iš kitų kalinių: jokių viliojimų, jokio flirto, jokių sutartinių ženklų. Kaikas mūsiškių kartais bandydavo, užsimiršęs, duoti koki ženklą i kitą pusę. Tačiau draugai, pastebėję, tuoj sudrausdavo. Lenkės, ypač inteligentės, kaip vėliau patyrėm, labai gėrėjosi mūsų elgesiu. Jos jau pažinojo kiekvieną mūsiški, žinojo, kas kur dirba, kokios profesijos. Jos iš tolo sekė ir visas mūsų nuotaikas. Ir, man rodos, jos nujautė, kas vyko Trejybės dieną mūsų barake. Tikrai, mūsų nuotaikos tą dieną turėjo būti visai kitokios. Visi buvome labai rimti, pakilios dvasios. Mūsų vyrai mažiau žvalgėsi i moterų baraką. Daugelis jų persimetė į kiemo pusę, kur net daugiau buvo erdvės. Kurie pasiliko moterų pusėje, vaikštinėjo su draugais ir jų veiduose galėjai matyti šventiškas nuotaikas.

Visa tai turėjo matyti mūsų kaimynės lenkės. Viena jų sekančią dieną atėjo į mano darbo kambarį, šluostė prausyklą, langą ir vis dairėsi ar neateina pro duris Hapkė. Pastebėjau, kad ji nori kažką labai svarbaus pasakyti ir pakėliau klausiamai galvą. Staiga ji priėjo arčiau ir paklausė:

— Ar būtų galima atlikti išpažintį?

— Taip, — atsakiau.

Ji padėkojo ir išėjo iš kambario ir tą dieną daugiau nesirodė. Kitą priešpietį, kai Hapkė buvo išėjęs iš savo kambario į rajoną, ji atėjo su savo kibiru, mazgotėmis ir, padėjusi prie prausyklos, paprašė ją išklausyti. Tačiau nebuvom tikri, kad neateis į kambarį koks interesantas. Reikėjo nekristi niekam į akis. Sutarėm, kad aš sėdėsiu prie stalo, neva rašysiu apyskaitas, o ji valys langą ir taip atliks išpažintį. Jos rankos mechaniškai braukė skudurą per stiklą, tačiau akys buvo nuleistos, ir visa jos statūra lyg sukniubus. Toliau į ją nebežiūrėjau, prisidengiau ranka akis ir klausiau. Pasakiau keletą žodžių prancūziškai, daviau išrišimą ir atsisveikinau lenkiškai “Niech będzie pochwalony Jėzus Christus!”

— Ar negalėtų ateiti kitos mano draugės? — paklausė dar ji.

— Jeigu tik jos gali, prašau!

Po kokių dešimties minučių atėjo antroji, taip pat su kibiru ir mazgotėmis. Trumpai pasisveikinusi, gal pirmosios pamokyta, ji ėmė valyti langą ir pradėjo išpažinti savo nuodėmes.

Laimei ir ši kartą niekas neatėjo į kambarį.

Trečioji, man nepažįstama, pakartojo tą pat. Tačiau vos baigė savo išpažintį, į kambarį atėjo Hapkė ir keistai į ją pasižiūrėjo.

— Kas čia tave siuntė? :— paklausė.

Lenkės buvo pasiskirsčiusios darbą aukštais. Mūsų aukšto kambarius valė pirmoji, todėl pastarosios pasirodymas čia buvo nelauktas.

Lenkė sukosi kambaryje, skubiai braukė dulkes nuo lango briaunų ir dėjosi negirdinti klausimo. Priėjusi prie prausyklos, smarkiai paleido vandenį, sukėlė tokį ūžesį, pro kurį ir norint nebūtų galima išgirsti naujų Hapkės klausimų. Greit baigusi darbą, pasiėmė kibirą ir išniro iš kambario. Aš, sėdėjęs prie atskleistų apyskaitos knygų, pakilau kaip paprastai ir sumušiau kulnis.

— Na ja, setzen Sie sich! —ramiai pasakė jis ir dirstelėjo į mano darbą. Aš suvedinėjau skaičius ir juodraštiniame lape dariau sudėties veiksmus.

Tai buvo įprastinė Hapkės kontrolė. Atrodė, kad jis nieko pikto neįtarė, tik paklausė, ar ši lenkė neužeinanti dažniau. Pasakiau, kad pirmą kartą ją čia matau.

Po pietų pirmoji lenkė pasiteiravo, ar ketvirtadienį. Dievo Kūno dieną, nebūtų galima joms gauti komuniją.

— Turbūt! —pasakiau. Nežinojau, ar bus mums progos tą dieną atlaikyti mišias.

— Turėčiau dar vieną prašymą!—pasakė ji. —Savo artimosioms draugėms pietų pertraukos metu pasisakiau, kad pirmą kartą po pusantrų metų atlikau išpažinti. Jos labai prašė paklausti, ar kunigas negalėtumėte duoti joms bendrą išrišimą.

— Tai būtų galima, — pasakiau, pagalvojęs. —Bet reikia sutarti aplinkybes.

Lenkė pasiūlė tai padaryti vakarinio patikrinimo metu. Mes, garbės kaliniai, pirmieji buvome atleidžiami iš rikiuotės, o moterys kiek vėliau. Sutarėm, kai mes būsime jau kambary, o jos dar stovės kieme, kunigas atsistos prie lango, kad jos visos ji galėtų matyti. Tuo metu kunigas suteiks išrišimą. Tai turėjo būti taikoma 80 inteligenčių lenkių, kurioms buvo galima šią paslaptį patikėti.

Paaiškinau, kokios sąlygos ir koks turi būt jų pasiruošimas šio akto atveju. Ji žadėjo visoms tai priminti.

— Gal ta proga jūs galėtumėte parūpinti visoms ir komuniją?

Tai buvo žymiai sunkesnis klausimas. Reikėjo pasitarti su Lipniūnu, nes komunijos duoti patys negalėjome, o perduoti ją per pasauliškį, dargi moterį, buvo mums čia naujas dalykas. Nieko nepasakiau, tačiau įspėjau, kad jos būtų iš ryto nevalgiusios. Sutarėm, kad tuoj po išrišimo rankos mostu pro langą bus duotas ženklas, kad rytojaus dieną jos galės gauti ir komuniją.

Moteris diakono pareigose

Reikėjo šiose sąlygose ryžtis neįprastam patarnavimui. Sutarėme su Lipniūnu, kad kiekvieną komuniją atskirai įvyniosime į švarų popierėlį, ir moterys niekam nepastebint galės pačios pasidalinti ir priimti, o popierėlį sudeginti. Taip įvyniotas komunijas reikėjo surišti į atskirą pundelį ir perduoti lenkei, su kuria man teks susitikti.

Vakare buvo jaudinantis momentas. Atsistojau tarpulangėje ir prieš savo akis pamačiau įsmigusias į mane moterų akis. Turbūt ir jos virpančiomis širdimis lauke to momento. Jos pažinojo mane, bet ne visos. Nepažįstančiosios turėjo būti įspėtos, kuris yra kunigas, nes tuo metu galėjo prieiti prie kito lango kitas kuris mūsiškių ir lygiai taip pat į jas žiūrėti. Tačiau beveik visi draugai tuoj po patikrinimo suėjo į miegamąjį arba ruošėsi prieangyje vakarienei. Prie lango buvau aš vienas. Momentui susitelkiau, atkalbėjau Confiteor ir pakėlęs akis tyliai ištariau išrišimo žodžius. Pagaliau mostelėjau ranka, duodamas ženklą, kad rytoj jos galės gauti komuniją.

Komunikantų tiek neturėjome, tat laužėme juos į mažas daleles. Anksti rytą Lipniūnas atlaikė mišias ir pakonsekravo komunikantus. Po pusryčių aš paėmiau šį brangų ryšulėlį, pasikišau po marškiniais ir išėjau į darbą.

Tuoj atėjo mano pažįstamoji.

Trumpai paaiškinau, kaip ji privalo perduoti komunijas savo draugėms ir kaip jos pačios turi jas priimti. Pasilikau tris komunikantus, o visą kita atidaviau jai. Perimdama iš mano rankų, ji priklaupė ir paslėpė ties kaklu už suknelės.

Ji norėjo priimti Švenčiausiąjį iš mano rankų. Tai turėjo būti padaryta greitai, kad kas neužkluptų.

Ji piklaupė, persižegnojo ir aš, ištaręs “Corpus Domini Nostri...”, padėjau komuniją ant jos lūpų. Moters skruostais pabiro ašaros. Ji greit atsistojo, nusišluostė veidą, pabučiavo man ranką ir greit išėjo iš kambario. Po keleto minučių atėjo antroji ir turbūt per pusę minutės taip pat priėmė komuniją. Po to atėjo ir trečioji. Reikėjo kiek įtempti nervus, laukiant ir atidžiai sekant ausimis judėjimą koridoriuje, kad kas neužkluptų. Ačiū Dievui, niekas nė justi nejuto, kas dėjosi SS bibliotekoje. Ji pasidarė koplyčia, nes joje buvo kunigas ir tikintieji, o svarbiausia jon atsilankė Dievas.

Nežinau, su kokiu jausmu nešėsi prie savo krūtinės Švenčiausiąjį pirmoji lenkė. Niekad nedrįsau jos apie tai klausti, ir ji man nesisakė. Jai buvo patikėtas švenčiausias turtas po keliolikos šimtmečių, įprastai nepatikimas niekam iš moterų ir niekam iš nepašvęstų žmonių.

Pareidama pietums į bloką, ji parnešė Dievą savo draugėms. Kaip vėliau patyriau, jos visos laukė ir buvo dar nevalgiusios. Pasidalinta labai tyliai. Laimei, jos turėjo savo atskirą patalpą, dėl to galėjo lengviau šitai atlikti. Paskui man pasakojo, kokia didelė šventė ir koks tą dieną neapsakomas džiaugsmas buvęs joms. Ji dėkojo savo ir draugių vardu, prašė padėkoti ir mano draugui kun. Lipniūnui. Labiausiai jas jaudinęs momentas, kad švenčiausiąją komuniją turėjusios priimti jos pačios.

Lūkesčiai ir nusivylimas

Viltį kažkas pavadino tikėjimo seserim. Iš tikro, kalinys daug labiau viskam tiki nei laisvėje esantieji žmonės. Reikia kartais labai mažo dalyko, kad jis išaugtų į kalną...

Garbės kaliniai audė svajas greitu laiku grįžti į laisvę. Ateina esesmanai teirautis, ar jau mūsų ligoniai gėrėja, mes manom — jie domisi, ar mes greit būsim visi tinkami transportuoti namo. Gauna kas laišką iš Lietuvos, kur rašoma, kad gestapas pasakęs, jog greit pamatysite saviškius, ir mes visą dieną tik apie tai tekalbame. Mackonis parneša žinią, jog rūbų kamerai duotas įsakymas sulyginti mūsų rūbus ir pavogtųjų vietoje parinkti naujus, galimai geresnius. Mes tuoj išsiaiškinome — kam gi daugiau, jei ne mūsų laisvei. Kažkuriam iš politinio skyriaus pasakyta, jog Dr. Greffė, aukštas SD valdininkas Berlyne, teiravosi telegrama apie Dr. Pr. Germantą, buv. švietimo tarėją, ir mes išsprendėme visai paprastai: šis mūsų draugas anksčiau nei mes bus paleistas į laisvę. Kai kurie mūsiškiai šitai aiškino ne tik su pavydu, bet net su nepasitenkinimu. Žodžiu, mums visi ženklai “rodė”, jog mūsų dienos čia neilgos. Jei ne dėmėtoji šiltinė, kurios pavojus dar nebuvo visiškai praėjęs, žinia, mes jau čia nebesėdėtume. Karantinui laikas mėnesį pratęstas. Dar mėnuo! Atrodė baisiai ilgas laikas, tačiau vis kaip nors ištversim. Jau ir laiškuose nebeprašėm siųsti maisto.

Kasdieninis greitos laisvės lūkesys pradėjo kilnoti mūsų dvasios sparnus. Geriau sakant, tie sparnai jau plasnojo viršum tėviškės laukų, atgaivindami senas laisvės nuotaikas. Mažiau buvo beatjaučiamas nelaimės draugas, nevengiama kartais neatsargaus žodžio, rūpinamasi tik savo padėtimi. Tai buvo žmogiška, tačiau bendram gyvenimui kliudė.

Vieną rytą kažkas pasigedo duonos riekelės, kurią iš vakaro buvo palikęs savo spintelėje. Spintelės buvo prieangyje; jų neužteko kiekvienam, dėl to viena buvo dviem ir trim. Galvojome, gal kuris kaimynas apsiriko. Po keletos dienų kažkam iš gauto siuntinėlio dingo vėl duonos gabalas.

— Tarp mūsų turi būt vagis!—tarėmės. Niekas svetimas tą dieną pas mus nesilankė, o naktį durys buvo užrakintos.

Reikėjo pašalinti kilusį tarpe savųjų nepasitikėjimą, kuris buvo skaudžiausias. Greitesnieji ėmė jieškoti ir rado tris įtartinus; vieną, kurs turėjo liguistą alkį, antrą, kurs po viduriavimo rūipinosi visokiais būdais savo jėgas atstatyti ir buvo šiaip nelabai socialus, ir trečią, kurį kai kas žinojo iš seniau savo reikalams nevengiant panaudoti svetimą labą. Už rankos nė vienas nebuvo nutvertas, tačiau kartumo liko.

Vidaus tarnyboje dirbo visi pakaitomis — vieni kasdien plovė grindis, kiti valė indus, treti turėjo globoti ligonius. Nuo šios tarnybos buvo laisvi, kurie dirbo biuruose. Kol mūsų ligoniai buvo labai silpni, ypač Vladas Darginavičius, Jonas Čiuberkis, Pilypas Narutis, juos aptarnauti buvo lengviau. Bet vos kuris pradėjo atsigauti, ir privalomai jų globai nebebuvo skiriamas žmogus, kiti nesistengė savu noru tiek padėti, kiek ligoniai dar buvo reikalingi.

Ir atleisk mums mūsų kaltes..

Persikėlę į 8E bloką meldėmės jau kas rytą ir kas vakarą. Po pirmųjų bandymų garaže tai atrodė normalu ir būtina. Į formą nekreipėme dėmesio, palikome laisvę melstis kaip kam patogiau. Daugumas būdavo jau lovose, kai kunigas, pats lovoje atsisėdęs, persižegnodavo ir pradėdavo kalbėti. Tada ir kiti pakildavo savo lovose. Kiekvienai dienai buvo sukuriama nauja malda, pritaikinta liturginei dienos minčiai. Tačiau reikėjo mūsų maldas derinti ir su aplinkinėmis nuotaikomis. Malda turėjo ugdyti ne tik bendrą religingumą, bet ir visą toki skirtingą mūsų gyvenimą! Štai, birželio 17 dienos vakaro malda, atrasta išgelbėtuose užrašuose:

Mūsų diena, Viešpatie, baigėsi. Mes džiaugiamės ja, nors mūsų dvasiai stigo vieno — mūsų laisvės. Bet tu, Viešpatie, davei mums vidinę laisvę, kurios niekas negali išplėšti. Tu davei laisvę džiaugtis turtingu minties pasauliu; Tu leidai mūsų valiai stiebtis, kaip augalui į saulę, į savo gėrį; Tu leidai mūsų jausmui, kaip laisvės paukščiui, veržtis i meilę.

Dėkojame Tau, Dieve, už šią dovaną, be galo didžią ir turtingą. Jei kas šiandien mūsų džiaugsmą mažina, tai žmogiška patirtis, jog Šios Tavo duotos laisvės nesugebame tinkamai panaudoti. Tu matai, Viešpatie, kokios klaidžios ir blankios buvo šiandien mūsų mintys, — gėda prisipažinti — pavergtos tik kasdieninei duonai ir išorinei laisvei; lyg pelenais buvo apnešti mūsų kilnieji jausmai, lyg slogutis varžė mūsų valią sunki kasdienybė.

Viešpatie, spręsdamas mūsų išorinės laisvės klausimą, nežiūrėk i tuos mūsų nusikaltimus vidinei Tavo laisvei. Leisk mums šiandien padaryti apyskaitą sau patiems, kad nereiktų jos duoti kada nors prieš Tave, Teisingąjį Teisėją — apyskaitą iš mūsų minčių, valios pastangų, jausmų ir žodžių. Ir atleisk mums mūsų kaltes prieš vidinę laisvę, kaip ir mes atleidžiame kaltę tų, kurie mums atėmė išorinę laisvę. Amen.

Kiekviena diena atnešdavo ką nors naujo. Prisimenu, birželio 10 dieną keletas mūsiškių gavo siuntinėlius. Vieni tuoj pasidalino su pasitaikiusiais čia pat draugais, kiti, gal labiau išalkę, pasidėjo į spinteles. Tačiau alkis visus labai kankino. Jėgos visų buvo labai išsekusios. Tomis dienomis buvo mažiau vilčių laukti paleidimo, nes po pirmųjų garbės kalinių įspūdžių, gyvenimas ėjo ir toliau, kaip ėjęs. Tos dienos vakaro maldoj pinasi nerimo ir džiaugsmo jausmai.

Viešpatie, mūsų dienos kaip knygos lapai verčiasi viena po kitos, vis tų pačių rūpesčių ir atodūsių prirašytos. Kaip debesys dengia mūsų dvasią naujos neviltys. Mūsų jėgos ima išsekti. Mes iriamės dar pirmyn kaip jūreiviai audrų iškankinti, bet, rodos, paskutinėmis savo jėgomis.

Kas būtų, Viešpatie, jei Tavo siunčiami giedros spinduliai negaivintų mūsų; jei Tavo vedančios į gera rankos jutimas neguostų mūsų; jei Tavo duotų artimųjų mums siunčiamos dovanos, kaip šiandien, nesustiprintų mūsų.. .

Dėkojame Tau, Tėviškoji Valia, už visa, ką gera šiandien per Tave patyrėm, — už sveikatą, už kasdienę duoną, už draugų gerą širdį. Atlygink tiems geradariams, kurie dalinasi su mumis savo kąsneliais. Skalsink tai, ką esame gavę, leisk broliškai pasidalinti su tais, kurie gaunančiųjų džiaugsmo nepatyrė.

Stiprink mus, Dieve, glausk vienus prie kitų, kad bendrumos dvasioj pakeltume visus esamus ir būsimus sunkumus.

Vieną liepos mėnesio dieną mūsų draugas V. buvo paskirtas vidaus tarnybai. Reikėjo gerai iššluoti patalpas, jas išplauti, nuvalyti suolelius ir stalus. Savo pareigą jis atliko, tačiau kiti pastebėjo daug dulkių ir nešvaros po lovomis.

— Tu molio motiejus!—ėmė iš jo juoktis.

Draugas V. nebuvo iš tų, kurie lengvai nusileidžia.

— Ne jūsų reikalas!—atkirto, pridėdamas keletą aštresnių žodžių.

— Tarnybos reikalas, — atsakė vienas, kiek pakeltu tonu. — Aš tave pažįstu. Tu jau prie vandentiekio pakankamai simuliavai...

Pyktis ir ginčas pasidarė pernelig karštas. Jis greit nenutilo, įtraukdamas ir daugiau žmonių. Vieni palaikė V., kiti jo puolėjus.

Tą vakarą, liepos 12-tą, atėjus maldos laikui, kunigas kiek sujaudintu tonu pradėjo maldą:

Dieve, mūsų Viešpatie, išgirsk šią maldą, kurią siunčiame Tau iš apkartintų širdžių. Tu davei didžią kalbos dovaną; Tu į mūsų lūpas idėjai kalbos žodi; Tu juo praturtinai mūsų būtį; Tu mus padarei panašius į didįjį savo Žodį. O koks neatsargus mūsų žodis! Kaip dviašmenis kardas jis žeidžia mūsų širdis ir tų, kuriems jį tariame. Dieve, kaip sunku mums jį apvaldyti, kilnesnės prasmės jam duoti, palenkti jį meilei ir tiesai!

Dieve, mūsų Tėve, taręs nuo amžių didįjį Žodį ir jį begaline meile pamilęs, duok mums tarti savąjį žodį — kurs gilia meile dvelktų ir amžiams brolių širdyse skambėtų.

Dieve, Sūnau, amžinasis Žodi, iš Tėvo išėjęs ir mums amžina meile ir tiesa apsireiškęs! Duok, kad mūsų žodyje atsispindėtų tavoji tiesa ir meilė.

Dieviškasis Žodi, tapęs kūnu ir gyvenąs tarpe mūsų, leisk, kad mūsų žodžiai nebūtų tuščios frazės, bet brandūs, kaip laukų varpos — kad virstų kūnu kūrybinėj mūsų veikloj ir gyventų mūsų tarpe, kaip Tavo tiesos žiburiai.

Dieve, Šventoji Dvasia, praturtinusi dieviškąjį Žodį nauja išminties šviesa, duok naujos šviesos mūsų žodžiui, taip dažnai blankių šešėlių supamam. Amen.....

Po maldos visi nutilo, o kurie šnekėjo — pakuždomis, vos girdimai.

Taip buvo kasdien. Šitie tylos vakarai daugumai buvo labai brangūs. Grįždavo mintimis į save, į namus, pas artimuosius. Po dienos triukšmo kiekvienam būdavo miela atgauti ramybę kartu su gamtos tyla. Kartais buvo girdėti ošimas pušų, kurios už vielų stiebėsi. Kartais sucirpdavo koks paukštelis ar iš labai toli pasigirsdavo šuns amtelėjimas. Vis tai mums būdavo laisvės aidai, kurių dienos metu mūsų ausys neišgirsdavo.

Kai poetas susižavi maldomis

Kertėje, prie lango, vienaukštėj lovoj gulėjo prof. Sruoga. Kartais jis nueidavo gulti anksčiau, lyg norėdamas būti vienas, kitų nekalbinamas. Tačiau, kai ateidavo maldos metas, pasirodydavo, kad jis nemiega. Iš antrojo lovos aukšto man buvo gerai matyti kaip tik ta kertė. Galvojau, kad jis iš viso maldos nevertina. Dėl to buvo nelauktas dalykas, kai jis kartą pakilo, lovoj atsisėdo, užsidengė rankomis veidą ir prabuvo visą maldos laiką kaip kiti. Kartais, maldai pasibaigus, jis dar ilgiau prasėdėdavo, veidą rankom uždengęs.

Vieną rytą Sruoga priėjo ir, spausdamas man ranką, labai nuoširdžiai padėkojo už skaitomas maldas. Neprisimenu, kad jis ligi šiol bent kartą būtų mane prakalbinęs. Ir visiems jis buvo nekalbus. Tuo nesistebėjau, nes nebuvo ir progos kalbėtis, juoba, kad mudu iš Lietuvos nebuvome pažįstami.

— Tavo maldos nuoširdžios, paprastos, artimos poezijai. Sveikinu! Jei tokios maldos būtų mūsų bažnyčiose, aš mielai į jas eičiau!

Pasakė, keletą kartų nervingai papurtė man ranką, nusisuko ir nuėjo.

Po kokios savaitės Vytautas Stonys man pasakojo:

— Sruoga patenkintas tavo maldomis. Jis norėtų su tavim arčiau pasikalbėti. Gal turi ką paskaityti, — susimestume prie jo lovos.

Mačiau, kad Stonys pradėjo lankytis Sruogos kertėn, kalbinti, kažką jam pasakoti. Gal jie buvo pažįstami iš Lietuvos, o gal Sruogai patiko atviras ir drąsus Stonio charakteris. Man šito stigo. Net po to mielo komplimento, nedrįsau pats prie jo prieiti.

Vieną vakarą Jonas Rimošius (taip vadinom Rimašauską) turėjo skaityti keletui draugų savo sukurtą vaizdelį. Stonys pakvietė prie Sruogos lovos ir mane. Profesorius buvo, palyginti, geroj nuotaikoj. Vertino Rimošiaus kūrinėlį, padarė ta proga įdomių pastabų apie kūrybą. Visi klausytojai buvo patenkinti, visų akys ir dėmesys kažkaip ėmė gręžtis į Sruogą. Kažkas pasiūlė, kad kita proga panašiam pasikalbėjimui paruoščiau ką nors paskaityti ašai.

Mano rašinėlis buvo apie spalvų simboliką. Dėl jo pasisakė keletas draugų, po to ir Sruoga. Profesorius be kitko nesutiko su mano patiekta rūtos simbolika. Rūta nesanti nekaltumo ženklas, bet vaistas, pašalinąs kaltumo žymes. Tokia esanti rūtos prasmė ir rusų literatūroje. Bandžiau nesutikti: mūsų liaudies dainos težino rūtą, kaip nekaltumo, skaistumo simbolį. Sruoga įrodinėjo toliau, ir šį kartą pastebėjau, kad jo tonas pasidarė kietokas. Kai mano minčiai dar vienas kitas pritarė, profesorius visai susierzino.

Diskusijos sudarė nemalonią padėtį. Sruoga jautėsi mano įžeistas. Po keletos dienų pasirodė kupletai, kuriuos — buvo aišku — parašė profesorius, o perrašė savo ranka Stonys ar Rimošius. Kupletai lietė keletą žmonių, tarpe jų ir mane. Visas posmas buvo skirtas rūtai, na, ir Ylai. Kiti, kurie nebuvo dalyvavę mūsų diskusijose, reikalo gerai nesuprato, tačiau mielai įsikando kupleto frazę “kaip Yla su savo rūta.” Net po pusės metų mūsų karikatūristas Aleksandras Kantvilas, bandydamas kiekvieną mūsiškį charakterizuoti, įdėjo man į rankas rūtos šakelę.

Maniau, kad mano santykiai su Sruoga visai nutruks. Tačiau buvau ramus, nė vienu žodžiu ar veiksmu neparodžiau, kad būčiau juo nepatenkintas. Priešingai, kai jis turėjo kartą paskaitėlę apie religines rusų legendas, aš, sužavėtas, ji nuoširdžiai pasveikinau.

Maldas skaičiau ir toliau, o Sruoga kartais pakildavo lovoje, kartais — ne. Vieną pavakarį atsitiktinai susėdome abu palangėje, ir jis vėl prisiminė maldas:

— Jas reiktų kiek pataisyti. Yra stilistiškai netikslių vietų. Duok man savo užrašėlius, aš pataisysiu.

Jis išbraukinėjo visas konkretybes, žodžius “taigi”, “bet” ir grąžindamas pasakė:

—Poezijoj ir poetinėj maldoj tie dalykai netinka!

Jis buvo vėl malonus. Pirmas susikirtimas dėl rūtos atrodė pamirštas. Tačiau jieškoti artimesnės bendrystės ir toliau nedrįsau. Kaip ir anksčiau, Sruogos ir mano tarpininkas buvo Stonys. Kartą jis vėl man ėmė dėstyti, esą, Sruoga manąs, kad man reikia rašyti poeziją, bent tas pačias maldas eiliuoti. Jis nusitempė mane prie Sruogos lovos ir pradėjo ta tema kalbėti.

— Rašyk eiles!—pradėjo profesorius. —Turi stilių, valdai žodį. Bandyk! Parašęs, atnešk man — peržiūrėsiu.

Norėjau parodyt, kad jo pageidavimų neniekinu. Ėmiau bandyti. Pirmiausia eiliavau maldas, tačiau ir kituose bandymuose reiškėsi religinis mano pasaulis. Pradžioj Sruoga į turinį nekreipė daug dėmesio — jam rūpėjo forma, žodis. Vienu kitu kūrinėliu buvo patenkintas, sveikino ir toliau skatino rašyti. Vėliau jis Stoniui pasakė:

— Ylos poezija perdaug kunigiška.

Kita proga pats pastebėjo:

— Jieškok naujų temų!

Suvedęs šias dvi pastabas, galvojau, kad Sruogai nepatinka religinė tematika. Po kiek laiko įsitikinau, kad ne tai jam rūpėjo. Naujose temose jis tikėjosi išgauti naujų formų. Religinė tematika jam nebuvo svetima, nes vėliau jis prisispyręs ėmė mane įtikinėti:

— Rašyk religines legendas. Mūsų literatūroje nebandyta sritis. Tau ji bus artimesnė, kaip kam kitam.

Rašyti nebuvo lengva. Pavargusiuose smegenyse vis dar buvo minčių chaosas. Be to, stigo popierio, vietos kur atsisėsti ir pakenčiamos ramybės susitelkti. Tik kai pradėjome atsigauti, apsipratom su aplinka, rašymas davė džiaugsmo, nešė išsivadavimą iš esamos klaikumos. Man buvo graži proga bendrauti su plunksnos draugais, o ypač su Sruoga.

Kartą kai jis sirgo ir gulėjo lovoje, priėjau pasiteirauti, kaip jaučiasi. Jis atsisėdo ir leidosi į kalbas. Kalbėjo ramiai, kiek pavargusiu tonu. Vienu metu kažkaip nelauktai jis paėmė man už rankos, įsmeigė savo žvilgsnį į mano akis ir kiek nervišku pakeltu balsu tarė:

— Sakyk!.. Sakyk, ar tikrai Kristus yra Švenčiausiame Sakramente?

— Tikrai! — atsakiau ramiai.

Jis dar labiau smeigė savo akis, lyg norėdamas rasti manyje netikrumo, abejonės.

— Realus Kristus?

— Taip, realus!—vėl tariau.

Jis atlyžo, paleido mano ranką, priglaudė galvą prie sienos.

— Argi tai galima? — nei klausdamas nei tvirtindamas, ištarė.

— Ne taip seniai profesorius kalbėjai apie meninę tikrovę. Sakei — ji skiriasi nuo kasdieninės. Kristaus buvimas Švenčiausiame Sakramente yra tikras, bet ta tikrovė nėra tokia pati, kokią mes matome gyvenime. Jūs tikite menine tikrove, argi negalit tikėti sakramentine?

Sruoga tylėjo. Pagaliau neramiu tonu pasakė:

— Šis vienas klausimas man kliudė būti tikinčiam.

Daugiau jis nekalbėjo. Ir aš prie šio klausimo negrįžau.

Politiko kelias šalia dievo

Apie tą laiką, kai Sruoga pirmą kartą išreiške savo pasitenkinimą maldomis, pastebėjome kitą reiškinį, sukėlusį mums kiek rūpesčio. Vienas draugu ėmė klausinėti kitus, kaip jie žiūri į mišių laikymą mūsų barake. Kalbino juos privačiai, bet buvo matyti, kad nori juose sukelti viešą nepritarimą pamaldoms. Taip bent atrodė tiems, kurie mums pasakojo tų pasikalbėjimų turinį. Reikėjo laukti, kad minėtas draugas iškels panašų klausimą ir bet kuriam iš kunigų. Buvo laiko tą reikalą pergalvoti. Kacetas draudžia betkokią religinę praktiką — tai aišku. Bet neteisingas draudimas mūsų sąžinių nesaistė. Teko tik saugotis pavojaus ir baumės. Atrodė, kad šitai mums pavyks. Savo draugais galėjome pasitikėti, o nuo svetimų akių apsisaugoti turėjome priemonių.

Vieną vakarą minėtasis mūsų draugas pasikvietė mane į kiemą pasivaikščioti.

— Girdėjau, sekmadienį vėl ruošiate pamaldas, — pradėjo.

— Taip, — atsakiau.

— Labai gražu! Bet mūsų aplinkybėse pavojinga.

— Kodėl?

— Jei, sakysim, mus užkluptų... Religija čia blogiau vertinama nei bolševikų.

— Kas bijo — neina į pamaldas, o kas ateina — tas nebijo rizikos. Pagaliau, čia privatus reikalas. Kas kita, jei tai būtų viešai daroma.

— O vis dėlto. Aš dėl jūsų turiu baimės.

— Dėl kunigų?

— Taip. Jums kristų visa atsakomybė.

— Mes jos nebijome.

— Bet ar jums neatrodo, kad kliūtų ir kitiems?

— Man neatrodo, — pasakiau. — Bet jei jūs tą dalyką laikote pavojingu, galime atsiklausti visų draugų. Išdėstykit jūs savo motyvus, mes išdėstysime savo. Tada tegu sprendžia visi. Žinia, tai liestų bendrų pamaldų reikalą, nes privačiai, manau, niekas nenorės kunigui kliudyti mišias laikyti.

— Draugų viešai atsiklausti nenorėčiau, — staiga jis atlyžo.

Turbūt jis jau buvo patyręs, kad draugai jam nelabai pritars. O gal jam būtų buvę nepatogu viešai pasisakyti prieš pamaldas.

— Manau, kad mišios iš viso čia netikslinga laikyti, — staiga pakeitė jis toną.

— Kodėl?

— Tai švento dalyko profanacija. Nei čia liturginių rūbų, nei kitų tinkamų priemonių...

— Rūbai nesudaro mišių esmės.

— O man tokios mišios nedaro įspūdžio.

— Galimas dalykas. Bet katalikas tokiais atvejais nesivaduoja įspūdžiais.

Draugas nutilo.

— Galbūt nesu toks katalikas, kaip reiktų. Bet aš laikausi savo nuomonės, — pasakė jis pagaliau.

— Tada leiskite ir mums laikytis savo. Jūsų nuomonė turbūt nebus užgauta, jei mes ir toliau bandysime pamaldas laikyti.

— Jūsų reikalas. Aš tik norėjau jums gera.

— Už tai ačiū. Bet jūs matot, kad šiuo atveju to dar neužtenka. Dievo pagalbos dabar mums reikia daugiau, kaip bet kada. Galbūt šios mišios, kurias mes čia drįstame laikyti, neša palaimos ne tik mūsų vargstantiems draugams, bet ir visiems šiame pragare esantiems.

— Galbūt.

Šiuo “galbūt” nutrūko mūsų pasikalbėjimas. Jis jautėsi nesmagiai. Tačiau neatrodė, kad būtų buvęs įtikintas.

Ko gi jis siekė? Ligi kaceto nebuvau jo pažinojęs. Girdėjau tik, kad turėjęs daug kentėti dėl politinių savo įsitikinimų. Vadinas, bailus jis vis dėlto nebuvo. Jo keliamas pavojus kol kas atrodė nepagristas. Tačiau minėtosios jo mintys galėjo sukelti nepasitenkinimą ir kitų tarpe. Spėjom, kad tokių galėtų būti. Suskilimas nuomonių dėl tokio švento dalyko, kaip pamaldos, būtų negeistinas mūsų dvasiniam gyvenimui. Nutarėme šį sekmadienį vistiek pamaldas ruošti, nes jau daugumas tai žinojo. Toliau galėsime vieną kitą sekmadienį praleisti arba, anksčiau atsikėlę, atlaikysime jas su tais, kurie to norės.

Po kokių 10 dienų minėtasis mūsų draugas nelauktai susirgo. Temperatūra kilo iki 39 laipsnių, širdis silpo, ir rankose jautė didelį skausmą. Iš pradžių nebuvo aišku, kas jam galėtų būti. Nejau dar šiltinė? Ar atlaikys, vieną ligą anksčiau pakėlęs? Draugai jaudinosi.

Jaudinosi ir pats ligonis. Prisirišęs prie savo šeimos kaip retai kas, jis dabar tik ir kalbėjo apie ją. Galėjai išskaityti jo mintį: kas bus su jais tenai, jei teks mirti.

Prisimenu, antrą vakarą atnešiau jam gauto siuntinėlyje pyrago. Prašė, kad prie jo pabūčiau ilgiau. Kvėpavo sunkiai. Termometras rodė 40 laipsnių.

Sėdėjau prie jo, taisiau guolį, kai jis blaškydamasis nusimesdavo antklodę. Stengiausi nekalbinti, nes mačiau, kad jam sunku. Tik jis pats kartais prisimindavo savo šeimą, kartodavo brangius jam vaikų vardus.

— Stasy (jis mane visad taip šaukdavo), — ištarė, paėmęs mano ranką, — norėčiau su tavim pasikalbėti. Dar šį vakarą.

— Suprantu! — pasakiau.

Pirmą kartą sirgdamas ligoninėj, prieš Velykas jis taip pat buvo prašęs išrišimo. Apsidairiau. Miegamajame draugų mažai buvo. Jie dar kalbėjosi patylomis, kad ligonio nevargintų. Bet man atrodė šis laikas netinkamas išpažinčiai.

— Gal atidėtume iki ryto, kai būsi kiek stipresnis. Gal temperatūra kiek nukris.

Jis patylėjo. Po valandėlės vėl paėmė mano ranką:

— Vis dėlto norėčiau su tavim pasikalbėti.

— Gerai, rytą! O dabar bandyk užmigti.

Dar porą kartų buvau prie jo priėjęs, apkamšiau paklodę, bet nebekalbinau. Atrodė apatiškas ar mieguistas. Tik palietė mano rankas padėkos ženklui. Jis buvo tiek jautrus, kad už kiekvieną parodytą užuojautą ar patarnavimą stengdavosi dėkoti.

Rytą atnešiau jam kavos ir duonos iš bendro katilo. Jautėsi kiek geriau. Tačiau nebeprisiminė vakarykščio prašymo. Stengiausi ir vakare prie jo pabūti, bet jis vengė grįžti prie tos temos.

Starkus nustatė ligos priežastį ir pasakė, kad kitą dieną teks ji vežti į ligoninę operacijai. Draugus jis įspėjo, kad mirties pavojus tebesąs. Širdis nesanti stipri, o karštis per didelis. Su dideliu netikrumu išleidome jį į ligoninę.

Netekus devynių, nebūtų buvusi didelė staigmena dar vieną numarinti. Tačiau visiems tada buvo susikūrusi iliuzija, kad galime greit važiuot namo. Tokiu atveju mirtis darosi tragiškesnė, panašiai kaip mirtis laisvėje.

Po keleto dienų su dideliu palengvėjimu išgirdome iš Starkaus žinią, kad mūsų draugas jaučiasi geriau ir kad mirties pavojus visai praėjęs.

Kai jis pasveikęs grįžo, ne kartą teko su juo kalbėtis. Religijos klausimų giliau nelietėme, nes atrodė nei pats nori į juos gilintis, nei kunigui tokiu atveju nebuvo patogu brautis. Paklausęs jis dažnai žiūrėdavo, lyg žaismo, lyg bandymo dėlei, ką gi tu atsakysi. Dažniausiai jam kildavo praktiniai religijos klausimai. Kartą jis piktinosi, kad mūsų pačių pasidarytas šv. paveikslas, kurį vartojome pamaldoms, padėtas nepagarbioj vietoj — už lovos. Nors tokios pagarbios vietos mes neturėjome, tačiau jis turėjo pagrindą; mes galėjome tomis pačiomis sąlygomis daugiau jį pagerbti. Tuokart, man atrodė, jis nuoširdžiai buvo pasipiktinęs mūsų nejautrumu. Bet iš kur jo paties toks jautrumas? Pagaliau, kodėl jis jautrus dėl formos, o ne dėl esmės?

Vienu metu galėjai pastebėti lyg lūžimą, lyg tam tikrą artėjimą į religiją. Gal dėl to, kad gaunami šeimos laiškai buvo giliai religingi. Kai kuriuos laiškus jis parodydavo; juose buvo prašoma, kad jis melstųsi už namiškius. Tada prašydavo, kad kunigas pasimelstų už jo šeimą.

Kartą, vieno savo vaiko vardinių proga, jis paprašė atlaikyti mišias ir pats sandėliukyje per jas prabuvo. Tiesa, jis dažnai užeidavo ir į viešas mūsų pamaldas sekmadieniais. Atrodė, kad jis tikėjo Dievą, tiki ir maldos galią, tik bijo vieno, kad kas jo nelaikytu kataliku — viešąja prasme.

Jo santykis su religija man ilgą laiką buvo didelė mįslė. Tačiau ilgainiui ėmė aiškėti svarbiausia priežastis. Iš jaunų metų jis buvo patekęs į liberalinės politikos sūkurį, nors išaugęs buvo religinguose namuose. Atrodė, jis kovojo savyje už vidaus balsą ir už politinę liniją, kuri jį varžė.

— Jei tu nebūtum politikas, vienas iš partijos vadų, tu būtum tikintis, — kartą šitai jam atvirai pasakė mano lovos draugas, kurio tėvas priklausė tai pačiai partijai, bet buvo tikintis.

— Tai politikos nuodėmė prieš Šventąją Dvasią! — pasakiau jam kartą ir aš, būdamas gerai nusiteikęs.

Į tas pastabas mūsų draugas nieko tada neatsakė. Tačiau jų nepamiršo. Matyt, jos buvo skaudžios, nes pataikė į silpnąją vietą.

Kad šitas mūsų sprendimas buvo teisingas, aš tebesu įsitikinęs. Vėliau tai patvirtino dar ne vienas pasikalbėjimas ir įvykis. Mūsų draugas galvojo tik politiškai, viską matavo politikos mastu, neišskiriant nė tų pačių pamaldų. Tikintis, praktikuojantis žmogus jam vaidenosi, kaip oponentas jo partijai.

— Už ką toks žmogus balsuos rinkimų metu? Tik už krikščioniškąsias partijas! — kalbėjo kartą jis. — Kunigas ta prasme yra didžiausias politikas ir krikščionis demokratas.

Jis, tiesa, nepasakė, kad kunigo pamokslai, jo pamaldos yra taip pat politinis veiksmas. Tačiau, man rodos, jis tai įžiūrėjo ir anose pirmose mūsų pamaldose. Jis turėjo baimintis, kad visi mūsiškiai — ypač šiose klaikiose sąlygose — pradės tas pamaldas lankyti, ir kunigai savo pamokslais ilgainiui perauklės juos “krikščionimis demokratais”.

Politika, kaip narkotikas, atrodė, buvo persunkusi visą jo galvoseną ir veikseną. Mes matėme ir jautėme, kaip jis tą politiką veda tyliai, atsargiai, pats neišeidamas niekad į prieki.

Politikos dievas kliudė artėti prie religijos Dievo. Iš to vieno žmogaus aiškėja ir bendras politikos atžvilgis į Dievą. Nacizmas ir bolševizmas tą reikalą išsprendė logišku kategoriškumu, pastatydami Dievo vietoj partiją. Kiti laviruoja, daro kompromisus, nukrypdami kartais į vieną, kartais į kitą pusę.

Kai išskaičiavimas lemia

Tam tikra mįslė buvo dar dviejų draugų laikymasis. Pirmą kartą jie priėjo išpažinties, atrodė, nenorėdami išsiskirti iš daugumos. Toliau jie to nebekartojo. Pamaldų metu, kurios buvo laikomos miegamajame tarp lovų, jie demonstratyviai pragulėdavo. Tai rodė jų kultūros stoką. Po gero pusmečio, kai bendro gyvenimo varžtai atsileido, jie pasirodė tokie, kokie buvo.

Ar jie buvo ekonomikos žmonės, sunku pasakyti, bet valgis ir egzistencija lėmė jiems viską. Kai buvo vilties, kad kuris draugas jiems padės, taikstėsi prie jo. Bet kai patys gaudavo siuntinėlius ir jautėsi sotūs, vėl traukė savo keliu.

Pradžioje jiems atrodė, kad kunigai galės būt naudingi. Juk jų artimieji, pažįstamieji neužmirš, o gavę gal nebus tokie šykštūs pamesti kokį kąsnį ir kitiems. Taip iš dalies ir buvo.

Buvo vienas mūsiškis darbininkas iš tų, kuriuos kunigai globojo. Jis buvo aistringas rūkorius ir gautus lašinius, kaip vėliau paaiškėjo, keitė į tabaką. Žinia, po to teko priversti jį čia pat tuos lašinius suvalgyti. Jis buvo uolus savo religinėse praktikose, ligi pateko į tų išrinktųjų tarpą, nors jo parinkimą apsprendė ne jo religingumas, o tai, kad jis tėvynėje paliko didelę šeimą. Kai mūsų ištekliai, bolševikams užėmus tėvynę, išsisėmė, ir darbininkams nebegalėjome tiek padėti, tas vyras nustojo rodęs savo religinį uolumą.

Normaliame gyvenime, kai valgis nesudaro gyvybinio reikalo, tokių dalykų gal nepasitaiko. Tačiau kacete žmogaus palinkimai išryškėja daug stipriau ir Dievas kartais virsta priemone pilvui pasotinti, juoba, kai visiems buvo matoma, jog sistema be Dievo vedė į badą.

Mes jieškojome Dievo kiekvienas eidamas savu keliu. Tačiau tikrąjį, gyvą Dievą surasti žmogui negreit pavyksta, o kai kam gal iš viso nepavyksta. Kaceto sąlygos, kurios sukrečia žmogų iki gelmių, anaiptol dar nėra tikroji mokykla žmonėms pasikeisti. Kas ėjo Dievo keliu, tas jį čia pagilino, kas juo nėjo — mažai pasimokė. Gal tie išgyvenimai vėliau turės savo įtakos. Atgailos, atsivertimo dvasia, kančios galia kaliniui nedaug ką sako. Kartais jis ryžtasi ir žada būt kitokis, kaip tas mūsų Vladas:

— Grįžęs į laisvę nieko nebesakysiu žmonai, kad valgis neskanus. Kad tik jo būtų, ir bado nereiktų kęsti.

Bet esu tikras, kad grįžęs jis vėl pastums lėkštę ir pasakys:

— Negalėjai ką geresnio šiandien išvirti!

Šaltiniai


Autorius: Stasys Yla

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+53050-0=53050 wiki spaudos ženklai).
  • Edvinas Giedrimas – redaktorius – 0% (+0-30=-30 wiki spaudos ženklai).