Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys dievų miške. Epidemijos aukos
| ←Mirties siaubas | Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys dievų miške: kaceto pergyvenimai. Epidemijos aukos. |
Biurokratija→ |
IŠBADEJUSIAM ŽMOGUI nedaug reikėjo susirgti. Išgėrė vandens iš užteršto čiaupo, suvalgė purvinų lupynų, padaugino duonos iš gauto siuntinėlio — ir serga. Atrodė normalu, kad kalinius vargina vidurių negalės. Tuo niekas perdaug ir nesirūpino. Gydėsi žmonės patys, kaip kas išmanė. Matydavai vienus graibstant kavos tirščius, kitus traukiant iš krosnelės anglis, trečius deginant duonos riekelę, ir visa tai valgant. Kas visai nusilpdavo ir paeiti nebegalėdavo, buvo siunčiamas į kripelių bloką.
Balandžio mėnesi šių ligonių skaičius pernelig jau pradėjo didėti. Tą dieną, kai man reikėjo eiti į ligoninę, į kiemą buvo suvaryta koks šimtas žmonių. Dauguma jų pasirodė viduriuoją. Vienus Heidlis pasiuntė į kripelių bloką, kitus į ligoninę. Turbūt jis dar nesuvokė, kad tai nėra paprastas viduriavimas, o baisioji kraujaligė, cholerine vidurių epidemija.
Sriubos samtis Sriubos samtis
Ši epidemija anksčiausia prasidėjo, vėliausia baigėsi. Ji pareikalavo daugiausiai aukų. Tik balandžio — birželio mėnesiais mirė 43% kalinių (iš 3300 — 3400 bendro skaičiaus); jų tarpe vienas trečdalis nuo viduriavimo. Su juo kovoti vis nerasta tinkamų priemonių. Galutinai jis buvo sustabdytas tik gruodžio mėnesi.
Šios epidemijos įkandin sekė nauja — dėmėtoji šiltinė. Ją sukėlė nešvara. Prausykla su purkšlėmis ir šiltu vandeniu buvo tik naujiems kaliniams praustis. Senesnieji, išskyrus prominentus, mėnesiais negalėdavo čionai patekti. Nuutėlinimo kamera degindavo atėjusiųjų rūbus, o senieji savo skalbinius dėvėdavo tol, kol suplyšdavo ant nugaros. Nieks jų nekeitė ir nedezinfekavo. Lovose buvo tie patys pridvokę, prišutę, beveik niekad nevėdinami čiužiniai ir antklodės. Ne tik nešvara, bet ir žmonių kamšatis labai lengvino veistis tokiems padarams, kaip utėlės. Lovose kaliniai gulėjo po du ir tris, valgomajame susikimšę stumdėsi, rikiuotėse stovėjo šalia vienas kito susispaudę. Utėlių perėjimas iš vieno “inkubatoriaus” į kitą buvo pats lengviausias.
Utėlės
Kiekvieno bloko valgomajame buvo iškabintas įrašas: “Viena utėlė — mirtis!” Tačiau atsirasti tai vienai nebuvo sunku. O kai jau buvo viena, iš jos greit išaugo visa kirbelynė. Balandžio mėnesį jos buvo jau užplūdusios visus barakus. Kovoti su jomis buvo bergždžia, ypač pačiam kaliniui. Viena, kaliniai neturėjo priemonių, o antra, pats jų psichologinis būvis netiko šiai kovai. Sakoma, kai žmogų užpuola vargas, kai jo jėgos išsenka — tada šie padarai dar labiau jį apsėda.
Kaliniai ne kovojo, tik gynėsi, — kiekvienas savaip; gynėsi dėl to, kad nebepakentė kandžiojimų. Kad ir atbukusiam žmogaus jautrumui tos kančios buvo perdaug. Jis gynėsi reaktvviniu būdu, bent tam laikui norėdamas sumažinti šį persekiojimą. Prisimenu, kai pareidavome pietų, lįsdavome kur į užuovėją prie barako ir vykdydavome “egzekuciją”. Tai buvo nepakeičiama pietų meto programa. Nagai įvargdavo spaudžiant tuos padarus ant akmenėlių. Vienas rusas padarė išradimą ir užmušinėjo tuo pačiu šaukštu, kuriuo ką tik buvo valgęs sriubą. Mums buvo linksma ir koktu žiūrėti į jo darbą. Jis sakėsi šaukštu galįs iš karto po keletą tų piktų padarų nudobti.
Pradžioj kai kas turėjo ir matematinio “malonumo”, kiek gi šį kartą įvykdys “mirties sprendimų”. Vienas pasigyrė pagerinęs rekordą iki 120. Kitas apgailestavo, kad jo skaičiai kasdien kyla, tačiau šį kartą tepavykę sulikviduoti tik 83 kraugeres.
Toj kovoj labai aktyviai reiškėsi ir mūsų didieji akademikai — profesoriai Vladas Jurgutis ir Balys Sruoga. Galima suprasti, kokia kančia buvo jautriam ir išdidžiam literatui Sruogai išsirengti prieš publiką, užsidėti akinius ir jieškoti priešo. Žmogus visą gyvenimą kūręs poeziją, rašęs klasines dramas, vadovavęs teatro seminarui ir dėstęs rusų literatūrą universitete, dabar su baisiu pasišlykštėjimu rinko šiuos padarus, ir ne rankomis, bet klumpe juos naikino. Matydavau, kaip jis po pietų jieško nuošaliausio kampo, kad tik toliau nuo svetimų akių atliktų šį veiksmą. Tačiau tūkstančių masėje tokį kampą surasti nebuvo lengva.
Profesorius Jurgutis mažiau varžėsi. Realios ekonomikos atstovas, matyt tą “kovą už būvį” laikė natūraliu dalyku. Buvusiam Lietuvos Banko direktoriui skaičiuoti taip pat nesudarė didelio sunkumo. Tik abejoju, ar jis tai darė; buvo perdaug rimtas žmogus, kad jieškotų sporto šitame užsiėmime. Čia jį pakeitė jaunesni.
Neįmanoma pavaizduoti kančios, kokią sudaro šitas masėmis užplūdęs žmogų priešas. Jei ilgai ji būtų tvėrusi, tikriausia, ne vienas kalinys būtų išėjęs iš proto.
Prisimenu, prieš areštą man pasakojo vienas rytų fronto karys, kad aną šaltąją žiemą utėlės padarė psichiniais invalidais ketvirtadalį vokiečių kareivių. Masės utėlių persekiojusios karius dieną ir naktį. Einantieji sargybas turėdavę išplėšti apatines kelnes ir jas išmesti lauk, kad sumažinus sau kančią. Ištisas naktis nebuvę galima akių sudėti dėl to nerviško jausmo, kaip tave kandžioja išalkę padarai. Taip nemigo naktys ir nuolatinis persekiojimas dienomis per keletą mėnesių išvesdavęs iš pusiausvyros stipriausius vyrus. Didelė dalis karių ilgainiui pasidariusi netinkama frontui — juos tekę siųsti į nervų klinikas gydyti.
Šitas pasakojimas buvo vaizdingas ir su daugeliu aplinkybių susietas. Jį dažnai prisimindavau dabar, kai teko vesti kovą su tuo pačiu priešu kacete. Nevienas kalinys nebeapsikęsdamas, darbo metu atėjęs į išvietę, taip pat išplėšdavo kai kurias apatinių kelnių vietas ir sumesdavo jas į duobę. Bent keletui valandų norėjo atgauti ramybę.
Dezinfekcija
Balandžio mėnesio pabaigoje utėlė pradėjo kerštingąjį savo darbą. Prasidėjo susirgimai dėmėtąja šiltine. Iš kiekvieno bloko kasdien buvo siunčiami į ligoninę iš pradžių po keletą, paskui po kelioliką žmonių. Per visus blokus kasdien susidarė tų ligonių po kelias dešimtis. Ligoninė sunkiai galėjo juos sutalpinti, ir ji buvo plečiama aplinkinių blokų sąskaita. Vadinas, pasiruošta priimti kandidatus mirčiai, tačiau vis dar negalvota apie tuos, kurie lieka blokuose, kad juos apsaugojus nuo susirgimo. Ir kam? Epidemija galėjo sunaikinti žmones daug paprasčiau ir greičiau, negu buvo numatyta sistemoje.
Vokiškasis savisaugos instinktas atbudo tik tuomet, kai susirgo keletas esesmanų, einančių pareigas stovykloje: kai užsikrėtė vienas kitas civilinių tarnautojų, ateinančių į kacetą iš aplinkinių kaimų. Epidemija galėjo persimesti į plačią apylinkę ir pareikalauti pačių vokiečių gyvybių. Savųjų mirtis, aišku, perbrangi, o be to šiai ligai vokiečiai mažiau atsparūs — ne taip, kaip rusai ar kiti “mažiau” civilizuotieji.
Pradėta neišleisti kalinių į darbovietes, kur jie galėjo susidurti su civiliniais gyventojas. Kalinių paleidimas iš kaceto, kuris būdavo trečiadieniais, buvo visai sulaikytas. Jis lietė nedidelį žmonių skaičių, nes išleisdavo tik administraciniu būdu gestapo nuteistuosius, atlikusius trumpalaikes baudas.
Pradėta ruoštis ir stovyklos dezinfekcijai. Naujoji stovykla, kurioje turėjo tilpti apie 25.000 naujų kalinių, buvo baigiama įrengti. Paskubinta parengti keletas barakų, kad galėtų priglausti senosios stovyklos gyventojus. Gegužės mėnesio pradžioje prasidėjo perkraustymas. Atskiri blokai turėjo pereiti prausyklą, gauti naujus rūbus, naują patalynę ir išeiti į naują vietą. Minėti barakai buvo aklinai uždaryti, visi plyšiai užklijuoti, o viduje ant grindų papiltas žalsvas kristalas, kuris garuodamas pripildė patalpas nuodijančiomis dujomis. Dvi paras garuodamos turėjo sunaikinti patalpose bet kokią gyvybę.
Į išnuodytas senąsias patalpas vėl buvo grąžinami gyventojai. Pirmiausiai grižo specialistai, dirbą įvairiose įstaigose, biuruose ir dirbtuvėse, nes jie buvo labiau reikalingi. Po to — visi kiti kaliniai iš eilės pagal gyvenamus blokus. Grįžtančius dar kartą maudė, asmeniškai kiekvieną dezinfekavo ypatingais skysčiais, perrengė naujais skalbiniais ir viršutiniais rūbais. Seniau gautus drabužius kaliniai turėjo palikti naujoj stovykloj. Užsimetę apsiaustus ateidavo iki senosios stovyklos vartų. Čia ir juos numesdavo ir nuogi bėgdavo į prausyklą. Vėl buvo išduoti nauji rūbai, ir šį kartą kaliniai gavo į rankas muilo gabalėlį ir rankšluosti. Visiems buvo įsakyta griežčiausiai žiūrėti švaros. Kas ras pas save utėlę ir apie tai praneš bloko vyresniajam, gaus duonos priedą. Priešingai, pas ką ją atras vyresnieji, tam teks gulti ant plakimo ožio.
Visa ši dviguba ceremonija — išsikraustymas ir parsikraustymas — sutrikdė porai savaičių visą kaceto tvarką ir normalų darbą. Draugai, kurie ligi šiol dirbo kartu, pasimetė ir mažai bežinojo apie kits kito likimą. Nutrūko visi ryšiai kuriam laikui su tais, kurie buvo ligoninėje, nes ši liko senoje vietoje. Ligoninė visai nepriėmė naujai susirgusiųjų. Ligonius ir kripelius naujoj stovykloj talpino į specialų bloką, pavadintą III - čiuoju. ŠĮ bloką pašaliniams lankyti buvo uždrausta; net gydytojai iš ligoninės negalėjo čia ateiti. Šio bloko kaliniai buvo grąžinti į senąją stovyklą tik po to, kai visi kiti jau buvo grįžę. Miniu šį bloką dėl to, kad su jo izoliacija surišta paslaptinga vieno mūsiškio mirtis.
Katinausko informacijos
Į naują stovyklą kiek anksčiau už kitus buvom perkelti mudu su Mackoniu. Porą naktų miegojome naujoj rūbų kameroj, o dienas praleidome tvarkydami perkeltus rūbus. Gegužės 6 - tą, kai visi blokai čionai atsikėlė, mes eidavome nakvoti pas saviškius, tačiau ir toliau dirbome kameroje. Per pietus, suvalgę savo sriubą, skubėdavome atgal ir su draugais mažai susitikdavome. Vakare grįždavome vėlai, kai beveik visi miegojo, todėl mažai tegalėjome patirti, kas tomis dienomis vyko senoje ir naujoje stovykloje.
Vienintelis mūsų informacijos šaltinis buvo Jonas Katinauskas. Jis dirbo kaceto kantinoje — krautuvėje, kaip naujasis jos vedėjas, o šios viena dalis buvo likusi senojoj stovykloj, kita perkelta į naujas patalpas. Mūsų Jonukas, kaip mes jį dėl mažo ūgio vadinome, nuolat vaikščiodavo tarp vienos ir antros vietovės, susitikdavo su įvairiais žmonėmis. Būdamas linksmas ir kalbus, jis greit surasdavo pažinčių ir tuo būdu surinkdavo įvairių tikrų ir netikrų žinių. Lenkiškai ir rusiškai kalbėjo jis neblogai, todėl jo pažintys greit plėtėsi. Vokiškai jam buvo sunku kalbėt, tačiau su keletu šios kalbos žodžių jis galėjo verstis geriau, nei tie, kurie ją puikiai mokėjo. Ne be reikalo mes jį vadinome artistu, nors šia karjera, kaip operetės dainininkas, jis trumpai tesidžiaugė. Jis buvo kaip tik labai gerai vykęs artistas mūsų sąlygose — ko stigo pasakyti žodžiais, jis mokėjo išreikšti gestais.
Jeigu reiktų pavaizduoti išorinę jo povyzą, užtektų paimti mūsų filosofijos profesoriaus ir politiko Leono Bistro fotografiją. Iš veido juodu sunkiai galėtum atskirti, ypač kai Jonukas būdavo rimtas ar piktas, nors šitokį mes retai jjįmatydavome. Savo temperamentu jis galėjo būt panašus į mūsų Tumą - Vaižgantą, tik gal dar keletu laipsnių pagyvintą. Jonukas buvo iš tų retų žmonių, kurie ir tragiškiausius mūsų gyvenimo momentus mokėjo linksmai sutikti. Nebuvo jis komikas, kurs juokiasi pro ašaras. Ne! Jo charakteris — tyro sangviniko, nieko giliai neužgriebiančio. Gal ir filmos pasaulis, kuriam jis dirbo kaip “Dainos” kino direktorius Kaune, įspaudė jame tą praeinančių ir neužkliūvančių įspūdžių žymę. Politikas ir kalinys jis pasidarė atsitiktinai: pasirašė po vienu Lietuvos Aktyvistų memorandumu prieš okupantus, ir už tai buvo areštuotas. Gyventi jam, net mūsų sąlygose, reiškė daug negalvoti — tik kalbėti ir juoktis. Operetinis žmogus!—vadindavome jį balsiai. Šarka pleputė!—juokdavomės tylomis. Tačiau širdyje buvome jam dėkingi už jo giedrumą ir linksmumą, kurio jam niekada nestigo. Po devynių mėnesių jam pagerbti buvom sukūrę, sekdami jo kalbos stilium, šį jo paties apibudinimą:
Aš Jonelis iš Kantinos, Man metelių trys devyni, Lenkias man visi po plynių!
Kilęs kaimiškoj padangėj — Pagyvent gerai nevengiu, Figaro keliais vis žengiu.
Turiu praeitį aš “čystą”, Savo žodyje neklystu — Greit užsidegu, greit pykstu.
Turiu būrį draugų didį, Jų ne vienas man pavydi, Mūsų žingsnius juokas lydi.
Dainavau aš operetėj, Į Bendroves mane kvietė, Kino žvaigždžių vargau “sviete”.
Keliavau aš po Paryžių, Gėriau vyną, valgiau ryžius, Tik ženatvei nesiryžau.
Aš kovojau aktivistu, Dėjau parašą ant visto, Už tai Stutthofan atklystu.
Bet ir čia asai neprastas — Pirklio talentas man bręsta, Na, ir meilė dar negęsta.
Aš Direktor Stutthof - Totus, Linksmas, gerbiamas ir sotus, Nors draugų dažnai vis tvotas.
Karaliauju aš Kantinoj, Greit bus mėnesiai devyni, Ir čia klojas man, po plynių.
Be manęs kas būt iš jūsų, Kuo pateptumėte ūsus, Kaip apeitumėte prūsus!
Na, padumai, iš figūros, Kas jums ateitį būt būręs, Keitęs nuotaikas, kaip būręs...
Kasdien Katinauskas atnešdavo naujų žinių ir stengėsi jas rūpestingai perduoti. Pietų metu apeidavo beveik visus mūsiškius, o kam nebuvo spėjęs papasakoti per pietus, tiems rasdavo progos vakare ar iš ryto. Iš naujų jo žinių buvo ir ta, kad susirgo dėmėtąja šiltine du nauji draugai — Pilypas Narutis ir Vladas Darginavičius, abu studentai.
Mane kiek jautriau palietė pirmojo liga. Su Naručiu gulėjome vienoje lovoje ilgoką laiką, vadinas abu maitinom tas pačias utėles. Jei jos įliejo į jo kraują šiltinės nuodų, neišvengiamai tai bus padariusios ir man. Kai Katinauskas pasakojo toliau, skųsdamasis lenku, kantines kolega, kuris ankčiau buvo vyriausias, o dabar jo pavaduotojas, ir kai jis juokėsi, kaip šis organizuoja savo labui kantinos turtą, — man galvoje dar sukosi nejaukios mintys, kad ir aš galįs greitai susirgti. Tačiau ilgai galvoti mūsų smegenys jau nebuvo pajėgios. Pagaliau argi ne vis tiek, kas ir kaip bus!
— Beje, ir mano Vytautas, tože figūra, jau serga, — skundėsi Jonukas. — Kantinoje jau nebegali man padėti!
Katinauskas baiminosi, kad Vytauto Stanevičiaus liga galinti susilpninti mūsų pozicijas, nes į jo vietą tikriausiai įsodins lenką ar vokietį.
Teko matyt paskui ir patį Vytautą. Jis atrodė visai ligos palaužtas, tik dėl savo nepaprasto atsparumo dar laikėsi ant kojų — bent pietų metu pats dar ateidavo pasiimti sriubos.
— Palaukit, aha, turbūt girdėjot, — kalbėjo toliau Jonukas, — ligoninėje mirė Bronius.
— Koks Bronius? — kažkas paklausė.
— Mūsų Grigas!
— Tikra žinia?
— Netikrų žinių aš jums nepasakoju! Ką jūs, — pyktelėjo.
Katinauskas dar kažką kalbėjo, bet mano mintys sustojo ties šia nauja auka.
Broniaus Grigo mirtis
bronius grigasDar prieš dezinfekciją žinojau, kad Bronius yra sunkiausias Starkaus ligonis. Viduriavimu jis susirgo balandžio mėnesio pabaigoje. Starkus jam negailėjo įvairių švirkštų, tačiau sustabdyti ligos nepavyko. Per 10 dienų organizmas šio vyro, turinčio 40 metų, visai išseko. Blogiausia, anot Starkaus, kad ligonis pats nebekovojąs už savo egzistenciją, nebetekęs vilties pagyti. Tokiu atveju ir gydytojui esą sunkiausia pagelbėti.
Starkus nemėgo reikšti greitų abejonių, todėl atrodė, kad Grigo mirtis tikrai neišvengiama.
— Būtų gera, kad pats pas jį užeitum, — tarė jis man tada. Galvojo, kad tai būtų galima padaryti, atėjus man pas jį švirkšto. Jis žadėjo mane aprengti baltu chalatu, kaip sanitarą, ir įvesti pas Grigą į infekcinį skyrių. Starkus šitai dėstydamas nepasakė kuriam reikalui, bet aš supratau, — paruošti jį mirčiai. O gal jis galvojo, kad kunigo patarnavimas įkvėps ligoniui naujų dvasinių jėgų ir vilties gyventi.
Starkaus planas, deja, nebegalėjo būti įvykdytas dėl užklupusios dezinfekcijos. Buvau tikras, kad dabar Katinauskas pasakė tiesą. Vėliau sužinojom, kad Bronius mirė gegužės 2 d. rytą — Atvelykio sekmadienį.
Broniaus Grigo vaizdas man neišliko ryškesnis. Dirbome su juo keletą dienų prie statybos ir plytų. Išsikalbėti neteko, o iš anksčiau su juo nebuvau pažįstamas. Žinojau, kad jį areštavo kaip Vilniaus miesto viceburmistrą. Jis buvo karys — teisininkas, perėjęs dirbti į administraciją (teisę buvo baigęs dar Kaune). Darė jis protingo, taktingo, bet neveržlaus žmogaus įspūdį. Tokie, kaip jis, nelinksta greit į opoziciją ar pasipriešinimą. Ir vis dėlto, matyt, jis vedė kitą Vilniaus miesto politiką — ne tą, kokios vokiečiai norėjo.
Žinojau, kad Vilniuje paliko jo žmona ir dukrelė. Kas jo žmonelė, taip pat man nebuvo žinoma. Tik po trijų metų, kai Vakarų Vokietijoje pasidariau buv. politinių kalinių pirmininkas, į mane kreipėsi Jadvyga Grigienė, prašydama pažymėjimo, kad jos vyras tikrai žuvo kacete. Šiuo faktu nenorinčios tikėti UNRRA įstaigos ir iš viso atsisakančios teikti jai globą. Ji pati tada sirgo, dėl to padėtis atrodė tragiška. Pasiunčiau jai raštą, patvirtintą visais antspaudais; rašto tonas gal prasilenkė su įprastu formalumu: UNRRA elgesys buvo kvalifikuojamas daugiau negu pasityčiojimas iš moters; bet kokia globa jai buvo teiktina pirmoj eilėj.
Po poros mėnesių ją sutikau Scheinfelde, jau priimtą į UNRRA stovyklą. Tada ji atrodė sveika ir dvasiškai pajėgi. Tas trumpas susitikimas sukūrė jos vaizdą, priešingą jos vyrui Broniui. Ji buvo temperamentinga, drąsi ir veržli, linkusi kovoti už savo teises ir apskritai dėtis į darbą bendram tautiečių gėriui. Malonu buvo patirti, kad ji buv. mūsų diplomato ministerio Voldemaro Čarneckio sesuo. Čarneckį teko dar prieš karą pažinti Romoje, kai jis ten buvo pasiuntiniu prie Kvirinalo, ir vieną vasarą, atostogų metu, susitikti gražiuosiuose mūsų Dubingiuose. Grigienė šiuo metu neturėjo ne tik vyro, bet ir brolio Voldemaro, nes šį su šeima bolševikai 1941 metais išvežė į Sibirą.
Kazio Baubos išgąstis
kazys baubaDezinfekcijos meto tvarka buvo neapskaičiuojama. Nežinojai, kas tau ką įsakys. Taip vieną vakarą po patikrinimo, kažkoks puskarininkis įsakė visiems lietuviams išeiti iš eilių. Surikiavęs jis vedė mus vartų linkui ir pats pirmas išdidžiai žygiavo. Iki tų vartų galėjo būti koks 150 metrų.
Nežinojom koks reikalas, dėl to buvom ramūs. Tik vienas Kazys Bauba jaudinosi: išbalo, griebė kun. Lipniūnui už rankos ir, kaip vėliau sužinojom, paprašė duoti išrišimą jam ir draugams. Jis atrodė netekęs pusiausvyros, lyg laukdamas korimo ar sušaudymo.
Iš tikro jis to laukė. Pirmasis iš mūsų patekęs į biuro tarnybą, jis sumezgė pažintis su politinio skyriaus tarnautojais kaliniais lenkais. Šie buvo jam bičiuliški ir pasakydavo tokių žinių, kurios kacete viešai neskelbiamos. Taip vieną dieną kaip didelę paslaptį, jie pasakė jam, kad kaceto administracija padariusi pasirengimus sušaudyti tą lietuvių grupę, kuri buvo atgabenta į Stutthofą kovo 25-26 dd.
Bauba buvo atgabentas į Stutthofą su kauniškių grupe ir nieko nežinojo apie panašų įspėjimą, padarytą vilniškių grupei, esančiai dar Tilžės kalėjime. Kai jis dabar šią paslaptį pasakė kun. Lipniūnui, šis priminė jam tai, ką Tilžės kalėjimo viršininkas buvo sakęs prof. V. Jurgučiui. Baubos žinia buvo gauta iš kitų šaltinių. Lenkai negalėjo išsigalvoti ir, atrodė, neturėjo intereso. Greičiausiai vokiečiai norėjo mus sušaudyti ir dabar, pasinaudodami kaceto dezinfekcija, galėjo mažiausiai pastebimu būdu tai įvykdyti.
Padėtis atrodė labai rimta. Bauba su Lipniūnu nutarė ją aptarti dar su dviem draugais — prof. Jurgučiu ir Dr. Kuču. Jurgutis šios žinios buvo priblokštas, nes ji jam buvo pirmosios pakartojimas. Jis, kaip ir Bauba, galvojo, kad apie tai reikia įspėti visus draugus. Kiti du buvo tam priešingi. Jei turi ateiti staigi mirtis, geriau, kad žmonės nesijaudins iš anksto — galvojo. O gal, kaip ir Tilžės įspėjimas, liks neįvykęs.
Bauba buvo neapraminamas. Galvojo bėgti iš kaceto ir šią mintį svarstė su gerai pažįstamu lenku Konaszewskiu. Mirties sakėsi nebijąs, tačiau jaudinosi dėl savo vaikų ir žmonos. Jo vaikai buvo dar labai maži: Dalytė 4 metų, o Vitalijus gal kokių 8 mėnesių. Man teko šį vaiką krikštyti ir po to keletą kartų lankytis į Baubų namus. Mačiau, kaip Kazio rūpestis vaikais reiškėsi nebe tėviškai, bet stačiai motiniškai. Tai suprasti galėjo tie, kurie žinojo Baubų šeimos tragediją. Jo motina mirė anksti, pakirsta džiovos; jaunametę seserį, rodos, ištiko motinos likimas; jaunesni brolį Jurgi, teologijos studentą, palaužė sclerosis multiplex: tėvas mirė, gavęs nervų priepuolį. Liko gyvi ir sveiki tik jis ir brolis; šis turėjo didelių nesėkmių gyvenime, kurios labai slėgė Kazį. Išlikęs nepalaužtas, jis sielojosi bent savo vaikus taip paruošti gyvenimui, kad jų neištiktų jo tėvų ir brolių dalia. Atsimenu, jis ne kartą rašė man į Berlyną, prašydamas specialių vaistų Dalytei. Kaune stingant maisto, jis dviračiu važinėjo į kaimus parvežti jai pieno. Kas visu tuo, be jo, galėjo pasirūpinti dabar? Žmona buvo silpnos sveikatos ir mokytojavo V - toje Kauno gimnazijoje. Važinėti į kaimus ji negalėjo. Ir jis vaizdavosi, kaip be jo vaikai silpsta ir skursta. Štai kodėl jis negalėjo prileisti minties, kad turės beprasmiškai žūti. Žūti po to, kada buvo švystelėjusios gražios viltys išlikti ir sulaukti laisvės. Jis buvo tarnautojas, turėjo draugų, kurie būtų beveliję patys mirti, kad jį išgelbėtų. Čekų rašytojas Jan Tymlis pats pasitraukė iš unterkunftsverwaltungo, kad užleistų savo vietą — geresnę ir saugesnę — jam. Tymlis išėjo prie fizinių darbų, kur kapas jam išspyrė dantis, ir šį naują kryžiaus kelią jis ėjo dainuodamas Baubos išmokytą lietuvišką dainelę “Ant kalno karklai siūbavo...” Bauba jautė, kad turėdamas tokių draugų, kacete neprapuls. Dabar, epidemijos metu, tiesa, jis susirgo viduriavimu. Bet draugai vėl jį gelbėjo: parūpino kavos tirščių, anglių ir sudegintų plutų. Jis valgė šiuos “vaistus” ir turėjo vilties, kad į ligoninę nereikės eiti.
Bet štai ši žinia — baisi, nešanti neatšaukiamą sprendimą. Jis dar galvojo bėgti, tikėjosi dar turįs keletą dienų prieš akis, o čia jau veda pro vartus — galbūt į laukus, į mišką. Jis buvo tikras, kad sušaudymo valanda ateina kaip tik dabar, vedant mus vartų link. Pajautrinta jo vaizduotė turėjo matyti laukiančius esesmanus su paruoštais šautuvais.
Pro vartus mus tikrai išvedė. Bet čia pat sustabdė ir liepė pakelti rankas.
— Kas iš jūsų supranta apie vaistažoles? — paklausė puskarininkis. Paskui paaiškino, kad reikia specialistų, kurie jų jieškotų miškuose.
Atoslūgis palietė keletą draugų, kurie žinojo apie kalbamą sušaudymą. Tačiau Bauba, man rodos, mažai begirdėjo esesmano žodžius. Jis atrodė, kaip sąmonės netekęs.
Grjžęs į baraką, jis atgulė į lovą. Jį krėtė šaltis ir rytą jis karščiavo. Tą dieną jo draugai lenkai bandė nuvesti į ligoninę, tačiau jų protekcija nieko negelbėjo — ten jo nepriėmė.
Gegužės 11 dieną jis buvo perkeltas į III - čią kripelių ir ligonių bloką. Su juo atėjo ir Vytautas Stanevičius, kuris buvo tiek ligos palaužtas ir pavargęs, kad tris paras miegote pramiegojo. Baubą globoti ėmėsi Pilypas Narutis, kuris fiziškai buvo stipresnis. Jis su Bauba dar kartą bandė nueiti į senąją stovyklą ir prašytis priimami į ligoninę. Tačiau buvo grąžinti atgal be teisės į ją patekti dezinfekcijos metu. Paaiškėjo tik iš apžiūrėjimo, kad vienas ir antras serga ne tik viduriavimu, bet ir dėmėtąja šiltine.
Bauba vis dar galėjo vaikščioti, nors turėjo aukštą karšti. Jaudinosi ypač dėl viduriavimo kraujais, kuris buvo labai nemalonus. Savomis priemonėmis jis ir toliau bandė šią ligą sustabdyti. Reikėjo vengti skysčių, bet šiltinė jį kepino, ir jis maldaute maldavo blokinį, kad duotų jam ko nors gerti. Blokinis buvo jam paslaugus — gal dėl to, kad Baubą laikė tarnautoju, o be to iš jo buvo gavęs lašinių. Mat Bauba greičiau negu kiti susisiekė su Lietuva ir gana anksti gavo pirmą siuntinėlį. Pats negalėdamas lašinių dabar valgyti, padalino juos Mokiniui ir bloko sekretoriui, kad jie būtų žmoniškesni jam ir jo draugams lietuviams.
Šiedu “ponai” dažnai lankėsi prie Baubos lovos, pasiteiraudami, kaip jam einasi. Kartą — tai buvo gegužės 12 d. — bloko sekretorius priėjo prie Baubos ir patylomis ėmė keistai kalbėti:
— Žinau, kad tu esi katalikas, kaip ir aš, o katalikai nebijo mirti. Neišsigąsk, jūsų visų laukia sunaikinimas. Aš tik ką sužinojau, kad bus sunaikinti kripelių bloko kaliniai. Tai yra tikra. Kaip senas kalinys žinau, kad panašiai yra daroma ir kituose kacetuose. Kas dveji metai būna dezinfekcija, po to sveikieji grįžta į stovyklą, o kripeliai sunaikinami.
Bauba dar nebuvo pilnai atsigavęs nuo pirmųjų sušaudymo žinių, gautų iš politinio skyriaus, kaip štai dabar stovi prieš jį naujas mirties siaubas. Tada jis laukė mirties visai lietuvių grupei, dabar — kartu su visais kripeliais ir ligoniais. Šitos dvi žinios ėjo iš skirtingų šaltinių ir turėjo skirtingus motyvus, tačiau Bauba, matyt, norėjo jas surišti, bent pasitikrinti, ar kartais sekretorius nekartoja nugirstos pirmosios žinios. Jis ėmė sekretorių egzaminuoti:
— Kokia turėtų būti mirtis: sušaudymas?
— Nežinau, — atsakė sekretorius, — galbūt sušaudymas arba nuodijimas dujomis. Iš kitų kacetų praktikos žinau, kad tokiais atvejais kripelius nuodija. (Soldau šaudė — žr. J. Grigolaitis “Nacių pragare”, 26-29 p.).
— Kada tai turi įvykti, kokią dieną? — vėl klausė Bauba.
— Smulkiau nieko nežinau, bet kai sužinosiu, pasakysiu.
Sekretorius išėjo.
Bauba buvo tikras, kad juos sunaikins. Jį tik jaudino ir neramino tas mirties aplinkybių nežinojimas. Jis dar, matyt, galvojo bėgti.
— Man rodos, sekretorius žino dieną, tik nenori sakyti!— kalbėjo jis Naručiui.
— Iš kur jis gali žinoti, — abejojo šis.
— Aš turiu žinių iš kitur, — tvirtino Bauba. —Sekretoriaus pranešimas atrodo sutampa.
Bloko sekretorius vykdė administracijos parėdymą: patikrino visų kripelių ir ligonių stovį, sudarė kažkokį specialų sąrašą.
— Gal kaip tik tie bus naikinami, kurie pateko į sąrašą?—norėjo patirti Bauba. —Sekretorius turėtų apie tai žinoti...
Ir kai vakare jis vėl atėjo aplankyti Baubos, šis, norėdamas išgauti pilną tiesą, nutarė jį palenkti. Savo žinioje jis turėjo prof. Jurgučio platininį dantų tiltelį. Jurgutis bijodamas, kad dėl tų platinos dantų kuris nors kriminalistas jo neužmuštų, perdavė juos Baubai pasaugoti biure. Dezinfekcijos metu Bauba tą brangenybę buvo pasiėmęs su savim ir nūnai nutarė ją atiduoti bloko sekretoriui.
— Kadangi mūsų laukia mirtis (jis turbūt manė, jog vistiek jos neišvengs ir visi mūsiškiai), tai aš tau atiduodu platinos dantis. Pasakyk tik, kada numatyta mirties diena ir kurie dar su kripeliais bus sunaikinti.
Pamatęs tokią brangenybę, vokietis išplėtė akis.
— Gerai, — pasakė. — Jei turite dar ko vertesnio, atiduokite man. Vistiek tai pateks pas esesmanus, o aš geresniems dalykams sunaudosiu...
Į paskutinį Baubos klausimą jis tiek tepasakė:
— Gal man pavyks tiksliau sužinoti. Palaukite, pranešiu.
Narutis ėmė abejoti, ar sekretorius ne tam tik ir skelbia šią žinią, kad tikisi iš Baubos ką nors gauti. Jis laukė, kad gavęs brangenybių, sekretorius sustiprins tos žinios įspūdį ir gal dar šį vakarą pasistengs atsakyti į Baubos klausimą. Tačiau sekretorius nieko naujo nepasakė, nors jų palatoje dar ne kartą tą vakarą buvo pasirodęs. Tačiau per naktį apsigalvojęs, pats Narutis nutarė kaip nors tos mirties išvengti. Rytą po jų bloko patikrinimo, kuris buvo lauke, jis įsimaišė į vieną darbo koloną ir bandė išeiti pro vartus. Grįžęs iš darbo, jis galvojo patekti į kitą bloką ir gal taip išvengti mirties. Tačiau prie vartų tas pats sekretorius jį atpažino ir, ištempęs iš darbo kolonos eilių, grąžino atgal į III bloką. Ir Bauba, norėjęs pasekti Naručio pavyzdžiu, buvęs sugautas prie kito bloko durų ir grąžintas atgal į lovą.
Kitą dieną, gegužės mėn. 13 - tą, sekretorius atėjo ir pasakė, kad esą blokui įsakyta pasiruošti. Rytoj, gegužės 14 - tą, numatytas likvidavimas.
— Iš ryto ar dieną? — klausė Bauba.
— Nežinau, bet paprastai būna iš ryto, prieš aušrą. Ateisią esesmanai, apsupsią, išvesią ir, jis manąs, sušaudysią, nes dujų kamera iš ryto neveikianti.
Tą dieną jau buvo sugriežtinta bloke tvarka. Niekas nebegalėjo iš ten išeiti. Narutis norėjo dar sutikti ką nors iš mūsiškių, pranešti, kas jų laukia. Matė pro langą grįžtančius daržų kolonoje mūsiškius — Malinauską, Kriaučiūną, Masiulį, Mačioką. Bet susitikti su jais nebegalėjo.
Vakare Bauba buvo labai nervingas. Galvojo, kaip būtų galima pabėgti. O gal kaip Červenėje šaudant kalinius, pavyks kai kam anksčiau parkristi ir po lavonais išlikti gyvam.
— Jei man nepavyktų, tu gal liksi, tada perduok mano žmonai žinią, kad mirštu ramus, dvasiškai pasirengęs, atlikęs išpažintį, kad apie ją galvoju, už ją meldžiuos ir kad ji gerai išauklėtų vaikus. Jeigu mus sušaudytų ir nesudegintų, o užkastų žemėje, tai norėčiau, kad mano kaulai būtų parvežti į Lietuvą.
Jis ypatingai pabrėžė, kad yra ramus. Šį žodį pakartojo net keletą kartų. Tuo tarpu buvo matyti, kad jis kaip tik neramus ir sujaudintas.
Kiek vėliau jis ėmė kalbėti apie bėgimą. Tai esąs kraštutinis bandymas, bet gal pasisektų. Jis laukė nakties ir ryžosi tai padaryti. Jis ėmė dėstyti savo planus lotyniškai, turbūt, kad kiti jų nesuprastų.
Dar buvo atėjęs sekretorius pasakyti labanakt ir prigrasino, kad Bauba ir Narutis niekam šios žinios nesakytų. Tačiau Narutis bandė iš tolo teirautis kitų kalinių, ar jie ko nors panašaus nežino. Paaiškėjo, kad ir kiti taip pat kažką žino. Vienas kitas galvojo, jog sušaudys tik tuos, kurie turi karščio. Atrodo, šią grėsmę jautė ir visas blokas — 200 žmonių. Tą naktį niekas nemiegojo. Visi kalbėjosi ir tos kalbos pasidarydavo tiek garsios, jog blokinis net tris kartus turėjo keltis iš lovos. Atėjęs, jis pašūkaudavo, liepdavo miegoti, kai kuriuos net apmušė.
Vienu metu, kai Narutis buvo prisnūdęs, pažadino jį sekretorius ir išbarė, kodėl jis, būdamas stipresnis, nesaugąs Baubos. Girdi, šis buvęs pabėgęs, tik prie vartų pavykę sugauti. Mažai betrukę, kad sargybiniai jį būtų nušovę. Sekretorius jį nurengė (prieš išeidamas buvo spėjęs ir apsirengti) ir paguldė į tą pačią lovą tarp Naručio ir Stanevičiaus.
Narutis po to nebeužmigo. Bauba dar kažką kalbėjo, keletą kartų bandė keltis ir bėgti, tačiau Narutis jį sulaikė. Protarpiais jis kalbėjo apie vaikus ir žmoną, tačiau be vientiso ryšio, matyt, pusiau kliedėdamas.
Vietoj kulkos — lentgalis
Jau išaušo, o daugelis kalinių vis dar nemigo — vartėsi, pusgarsiai kalbėjo.
Pagaliau atėjo patikrinimo laikas. Visi blokai išsirikiavo, o šio bloko jau nebevedė į lauką. „Net valgį, kuris rytais po patikrinimo buvo išduodamas kieme, dabar išdalino pačiame bloke.
Sveikieji kaliniai išėjo į darbą, ir Narutis su Bauba sprendė, kad juos išves sunaikinti kitiems nematant.
Po pusryčių įsakyta visiems pasiruošti, atlikti švarą — nusiskusti ir apsikirpti. Kripeliai ir ligonys dar nesuvokė, ką tai reiškia. Tik apie 11 valandą šį bloką pradėjo vesti į entlausungą (nuutėlinimo įstaigą). Narutis pasiskubino su pirmaisiais išeiti, galvodamas, kad kas liks ir nepajėgs eiti — tie bus sunaikinti. Kvietė eiti kartu ir Baubą, bet šis dar nebuvo spėjęs nusiskusti barzdos.
Atrodė, kad mirties sprendimas atšauktas. Tačiau niekas nebuvo dėl to tikras. Atėjęs į entlausungą, Narutis pirmiausia sutiko Starkų, kuris tą dieną čia dežūravo.
— Gelbėkit Baubą, nes jį gali sušaudyti! — pasakė Starkui.
Šis, nieko nesuprasdamas, išplėtė akis. Pamatavo Naručiui karštį ir radęs 40 laipsnių, palingavo galvą. Narutis bandė įtikinėti, kad jis nekliedi, kad jų blokas iš tikrųjų turėjo būti sušaudytas. Bauba likęs. Jis nežinąs, ar jo neištiks mirtis. Starkus pasiuntė Narutį po šilta purkšle ir toliau tikrino kitus ligonius.
Tuo metu vienas lenkutis skuto Baubą. Kažkas įpuolė į vidų ir pasakė, kad entlausungas skubiai laukia visų šio bloko gyventojų. Štubiniai pradėjo varyti ir visomis kalbomis šūkauti:
— Schneller! Prędko! Skoro!
Tokiais atvejais jie būna pasiutę: pasipainiojusiam spiria, kumščiu smogia, pagaliu paleidžia.
Štubinis ruselis prišoko prie Baubos ir ėmė jam grasinti. Skutęs lenkas atkirto, kad greit baigs darbą ir savo keiksmu turbūt dar labiau užerzino “tvarkdarį”. Ruselis nelaukęs smogė lentgaliu — ne lenkui, bet Baubai ir nuėjo kitų varyti.
Bauba susvyravo ir neteko žado. Lenkas ištempė jį už rankų į kiemą. Reikėjo jį su visais gabenti į nuutėlinimo kamerą. Bet kol kolona išsijudino, kol praėjo visus vartus ir sustojo prie prausyklos, Baubos likimas jau buvo galutinai išsisprendęs. Starkus, pamatęs įvelkamą Baubą į vidų, puolėsi žiūrėti jo pulso, bet šis jau neberodė gyvybės ženklų. Pakeliui į čia, jis jau buvo miręs.
Nežinau kiek laiko buvo praėję, gal kokia penkiolika minučių, kai kažkas mudviem su Mackoniu pasakė, kad Bauba prausykloje marinamas. Nuskubėjome pažiūrėti, nes prausykla buvo visai netoli senosios mūsų kameros. Starkus tepasakė:
— Jau miręs. Jei norit pamatyti, eikit į lavoninę.
Nuėjome pažiūrėti — įsitikinti. Jis buvo patiestas nuogas ant lentų — pajuodijęs, ypač veidas. Tai nebuvo įprasta mirusiųjų išvaizda: visi kiti atrodė išgeltę, o jis pajuodijęs.
Starkus paaiškino, kad lentgalio smūgis turėjęs pakirsti gyslas, ir kraujas išsiliejęs smegenyse.
Kiek vėliau šį įvykį mes stengėmės tirti. Atsargiai buvo apklausinėti mačiusieji. Norėta reikalą perduoti kaceto administracijai, kad ruselį atitinkamai nubaustų. Pagaliau ir mums patiems, o ypač jo šeimai, buvo svarbu nustatyti jo mirties aplinkybes. Tačiau įsitikinom, kad pavojingas bet koks gilesnis tyrimas, ypač teisybės jieškojimas. Kerštas gali pareikalauti iš mūsų naujų aukų, o Baubos jau nebeprikelsi.
Prisimenu, Baubos mirtį visi išgyveno gal daugiau nei kitų draugų. Jis buvo labai simpatingas, draugiškas, paslaugus. Ypač kauniečių grupei liko neužmirštami jo optimizmo, sąmojaus įspūdžiai iš tų dešimt dienų, keliaujam su juo per kalėjimus iki Stutthofo. Vieną vakarą Tilžės gestapo daboklėje buvo užsimezgę nepaprastai įdomūs pasikalbėjimai pasaulėžiūriniais klausimais. Bauba juos sprendė visu plačios kultūros ir išsilavinimo mostu. Tikrai, Bauba buvo reto išsilavinimo ir dvasinės kultūros žmogus. Iš profesijos jis buvo klasinių kalbų ir kultūros žinovas. Šalia to, jis buvo studijavęs filosofiją ir tris metus teologiją. Pedagogika ir psichologija jam taip pat buvo gerai pažįstamos. Šalia klasinių kalbų, jis mokėjo dar vokiečių, lenkų ir rusų. Jaunam žmogui, turinčiam tada tik 35 metus, tai buvo didelis kapitalas ateities darbams. Kai minėtais vakarais iškildavo koks klausimas, ypač religinis, tyčia sakydavau draugams:
— Leiskite pirma pasisakyti direktoriui Baubai.
Žinojau, kad geriau aš nepajėgsiu į tuos klausimus duoti atsakymo. Ir reikėdavo man šitai patvirtinti su giliu nusižeminimu. Bauba kalbėjo kaip eruditas, suvesdamas visas jam pažįstamas sritis tam vienam laukiamam atsakymui duoti. Tada aš galvojau, kad Baubą reiktų atitraukti iš gimnazijos ir skirti didesniems uždaviniams. Jis būtų buvęs idealiausias redaktorius plataus masto kultūros žurnalo. Tiesa, prieš pat karą ėmėsi redaguoti “Židinį”, tik neilgam. Krašto okupantai uždarė šį žurnalą, ir Bauba nespėjo mūsų visuomenei pasakyti savo žodį, kuris gal būtų sukūręs mūsų tautoje naują dvasini pulsavimą.
Jauną talentą ir didelę asmenybę palaidojo kacetas vienu ruselio smūgiu.
Ilgai mes negalėjome jo užmiršti. Pasigesdavome jo ypač tuomet, kai iškildavo mūsų tarpe įvairūs klausimai ar konfliktai.
Netenkam dar dviejų
Apgailestaujant Baubą, tą dieną buvo lyg ir nepastebėta kita mirtis — agr. Igno Budrio. Gydęsis nuo flegmonos, jis susirgo dėmėtąja šiltine ir ta jį pribaigė. Jo puoselėta viltis dar pamatyti ir man parodyti savo sodus ir ūkį, buvo palaidota. Jo džiaugsmas tada, kai mane išrašė iš ligoninės — džiaugsmas, kad jis dar gali joje palikti — taip pat buvo apviltas. Lenkų draugystės ir protekcija buvo nebereikalingos. Vienintelis, kurs jį galėjo išgelbėti, buvo dar Dr. Starkus, bet ir jis buvo bejėgis prieš siaubingą epidemiją.
Kitos dienos rytą, gegužės 15 - tą, dar neišsiblaivius dviejų draugų mirties liūdesiui, buvo pranešta iš ligoninės, kad mirė Algirdo Tumėno brolis Vytautas, buvęs Vilniaus Mokslų Akademijos sekretorius. Kaip ir jo brolis, jis sirgo viduriavimu. Liga buvo lyg ir gerėjanti, bet staiga prisidėjo vidurių šiltinė, ir išsekusios jėgos nebeišlaikė. Nors ir kaip Starkus stengėsi, Vytauto išgelbėti jau nepavyko.
Antano Starkaus drąsa
Kai Starkus į ligoninę atėjo, buvo apie 200 ligonių. Epidemijos metu šis skaičius išaugo iki 1200. Iš jų apie 900 buvo vidaus ir infekcinio skyriaus ligonys, o apie 400 chirurginiai. Tas skaičius su mažais svyravimais išliko iki galo. Starkus rado apie 50 sergančiųjų rože, kurie gulėjo savaitėmis ir niekas jų negydė. Lenkai bijojo juos gydyt, nes tai neatitiko kaceto valiai. Galėjo už tai pačius gydytojus likviduot. Ligoninėje buvo dviguba politika: sanitarai turėjo ligonius žudyt, o gydytojai — gydyt. Šie nežinojo, kaip jiems išsiverst, kad nesusidūrus su žudomąja politika. Drąsiau jie elgėsi su saviškiais — lenkais: jų gydymui galėjo nesipriešinti ir sanitarai.
Sanitarai buvo iš lenkų karevių ir puskarininkių, o šie labai neapkentė buvusių karininkų ir inteligentų. Jie skaitė, kad šie kalti dėl Lenkijos žlugimo. Dėl to ėjo tyli beatodairiška kova pačių lenkų tarpe. Pirmiausia kovota su kaceto šnipais, buvusiais parsidavėliais ir volksdeutschais. Veikė tautinė lenkų žvalgyba ir slaptas teismas, kuris rašė sprendimus ir juos vykdė be kitko ir ligoninėj. Šiaip jau veikė šūkis: padėt saviškiams, pirmon eilėn ištikimiesiems, — į kitus nekreipt dėmesio, jų negelbėt! Sanitarai, priešingai, pagelbėdavo žmogui greičiau nusibaigti. Dėl to retas kitatautis, jų tarpe ir lietuvis, išeidavo gyvas iš ligoninės. Taip buvo iki Starkaus. Kaliniai šitai juto ir ligoninės iš tolo bijojo. Vienas kitą atvirai įspėdavo: tik neik į ligoninę, jei nori dar likti gyvas.
Administracija palaikė kalinių grupių pjautynes. Džiaugėsi, kad jie vienas kitą žudo, palengvina naikinimo darbą. Ji negalėjo tik susekt, kas ir kaip žudo jos pačios šnipus, nes tai buvo daroma labai atsargiai.
Pradžioj Starkus viso to nežinojo, ir tai buvo jo ir ligonių laimei. Jis jautė pareigą visiems padėt, dėl to nepaisė pavojaus savo paties gyvybei. Lenkai leido jam gydyt tuos 50 rožininkų — galbūt tyčia, kad įkištų savo galvą ir tuo būdu išnyktų jiems iš akių. Starkus pavartojo atitinkamą normą sulfa vaistų ir visus rožininkus išleido pagydytus. Lenkai labai nustebo, kad už tai Starkui nieko neatsitiko.
Jie buvo įbauginti, per keletą metų suterorizuoti. Vienintelis dar jų noras buvo — saugot savo gyvybę. Dėl to nesistengė administracijai referuoti tikrosios padėties, neprašė reikalingu vaistų. Ir kai Starkus jiems tai primindavo, jie įspėjamai pastebėdavo:
— Tik neprašyk vaistų. Heidliui tai nepatinka.
Daugiau jie nedrįsdavo sakyt, tik tą vieną “nepatinka”. Starkus nesuprato tikrosios šio įspėjimo prasmės ir būdamas tiesus ėmė tų vaistų reikalauti. Pastebėjo, kad Heidlis anaiptol nerodo nepasitenkinimo. Gal jo galvojimą jau buvo pakeitusi epidemija, o gal Starkaus drąsa priversdavo jį skaitytis. Gana to, jis pasirašydavo vaistų sąrašus, kuriuos Starkus paruošdavo su ligoninės sekretoriumi Benschu. Ne viską iš tų sąrašų jie gaudavo; sakysim negaudavo kalcijumo ampulėmis, kuris buvo labai reikalingas. Tada Starkus išreikalaudavo pristatyti kalcijumo kristalo ir iš to darė sterilius skiedinius. Ligoninės vaistininku nepasitikėjo — patys darė.
Starkui buvo patikėtas vidaus ir infekcinis skyrius; jo žinioj dar buvo džiovininkai, ausų, akių ligonys — žodžiu, viskas, išskyrus chirurginį skyrių. Jo valdžioj buvo 12 gydytojų, jų tarpe du latviai (Sopronovas ir Jakovickis) ir du prancūzai (vienas štrasburgiškis, antras “De Gaulis” — taip vadinamas dėl panašumo į generolą — iš vidurio Prancūzijos).
Starkus dirbo daug — nuo 6 val. ryto iki 11 nakties. Jam tindavo kojos, pavargdavo, bet gyvas reikalas padėt žmonėms jį laikė. Dirbo jis greit ir meistriškai. Būdavo praeina pro jo “kabinetą” būriai žmonių, ir negali atsistebėt, kaip jis lyg žaisdamas daro plevros punkcijas, valo užputusias, uždegimo pažeistas akis, kaip lyg akrobatas vartoja švirkštą. Jo kolegos lenkai su pasigėrėjimu ėmė sekti jo darbą ir net mokytis.
Starkus gydė mane nuo džiovos; suleido į venas apie 150 kalcijumo švirkštų. Tai truko pusantrų metų. Per tą laiką dažnai užeidavau į ligoninę. Teko būti artimu liudininku daugelio panašių jo darbų.
Kartą laukiau savo eilės ir Starkus man pamerkė į vieną jauną lenką gydytoją. Kai tas išėjo, jis sako:
— Pasiskelbė buvęs akių ligų specialistas. Pažiūrėjau, kaip dirba, išvadinau šiaučium ir pavariau. Taip man pačiam reikia dabar akis gydyt.
Jis atstatė ne vieną “specialistą”, ne vienam įžeidė puikybę. Buvo net purkštaujama prieš “litwiną”. Bet matydavo, kaip jis dirba, koks jo teorinis ir praktinis pasiruošimas, ir ilgainiui nebepaisė tų “įžeidinėjimų”.
Būdavo gražu žiūrėt, kaip tie patys baramieji lenkišku mandagumu kreipiasi į Starkų:
— Pane profesorze, pane profesorze!
Jie klausinėjo jo patarimų, kvietėsi konsiliumo, teiravosi terminų, rodė laboratorinių tyrimų rezultatus. Starkus mokėjo lenkiškai, o nūn pasisavino varšavietišką tarimą, ir atsakinėjo jiems, vėl barė arba gyrė — tiesiai, be lenkiško “švelnumo”.
Ne visi Starkų mėgo, bet reikėjo skaitytis. Nemėgo, kad “litwinas”, kad įkaria nemalonų žodį, globoja prancūzus ir latvius gydytojus, kad estą Soerreną beveik prieš lenkų valią padarė sanitaru. Tik vienas mažas, pagyvenęs žmogus Juliusz Węgžinowičius, buvęs lenkų avijacijos gydytojas, pasidarė jo draugas. Jiedu dažniausia kartu dirbdavo, pasišnekėdavo ir pasivaišindavo. Węgžinowičius turėjo geresnių ryšių su “užnugariu”; už patarnavimus, už vaistus gaudavo kartais “kraliką” iš angorų komandos lenkų. Jis pats tuos “kralikus” ir iškepdavo. Buvę jie labai skanūs, iki paaiškėjo, kad tai gerai nuluptos katės.
Starkus nepaisė, ar kas jį mėgsta ar ne. Prieš lenkus neturėjo principinio nusistatymo. Globojo visus, o kai reikėjo — net lenkus daugiau nei kitus. Jo “kabinete” buvo simpatingas kokių 10 metų vaikas Franekas. Lenkai būtų gal nedrįsę jo palikti ligoninėje, o Starkus paliko, padarė jį savo pasiuntiniu. Prisirišo prie jo vaikas, o ir jis prie vaiko; šis priminė jam kiek vyresnį Lietuvoje paliktą jo sūnų.
Starkus įveikia epidemiją
starkusStarkaus autoritetas iškilo ypač kovoje su viduriavimo epedemija. Ligšiolinei gydytojų patirčiai tai buvo neperkandamas riešutas. Reikėjo patologo — tyrinėtojo, koks buvo Starkus, kad šios ligos diagnozę tiksliai nustatytų. Tam reikalui Starkus patobulino primityvišką ligoninės laboratoriją, pradžioj pats joje dirbo, paskui pasitelkė latvį gyd. Sopronovą. Tyrė šios ligos bakterijas; nepasitikėdamas savom priemonėm, siuntė tirti į Danzigą. Vis nebuvo aiškių rezultatų. Reikėjo ligonius gydyti žinomomis priemonėmis — tannalbinu, anglimis. Anglis tačiau iššaukdavo vidurių skausmus, dėl to ją nustojo vartoti. Stiprino viduriuojančiųjų širdį, kad ji geriau atlaikytų kovą su liga. Išreikalavo, kad jiems būtų duodama ryžių sriuba vietoj kopūstų ir griežčių. Visa tai tačiau mažai padėjo.
Pagaliau Starkus nustatė, kad ši liga yra panaši į dezinteriją — speciali liga, vadinama colithis ulcerosa fuso — spirochaetosa. 1943 metų rugpjūčio mėnesį jis pradėjo naują gydymo būdą. Parinko tris fiziškai stipriausius ligonius ir pradėjo jiems duoti Neo - Salvarsan vaistą švirkštais. Rezultatai pasirodė nelauktai geri. Po dviejų valandų praėjo vidurių skausmai, ligonis nebebėgdavo į lauką, naktį galėjo ramiai miegoti. Pas kitus sumažėjo reikalas laukan ir nebuvo toks skaudus. Visi atgavo greit apetitą, ėmė valgyti ir eismas laukan pasidarė visai normalus.
Šio bandymo padrąsintas, Starkus davė parėdymą vartoti šį vaistą visiems šia liga sergantiems. Sekančią dieną po šių vaistų ligonių nebegalėjai pažinti: dingdavo apatija, bejėgiškumas, atsirasdavo vėl noras gyventi ir viltis pagyti. Kartais užtekdavo vieno švirkšto, kad ligonis pasveiktu, kartais reikėdavo pakartot antrą ar trečia.
Šių vaistų pagalba colithis epidemija pagaliau buvo sulaikyta, o gruodžio mėnesį (1943) galutinai likviduota. Daugelis gyvybių buvo išgelbėta, ir visi žinojo, kam už tai reikia dėkoti. Jo vardas buvo linksniuojamas visoj stovykloj. Taip ir girdėjai su pagarba tariant du žodžius “Professor Starkus!” Susidarė net savotiškas įsitikinimas, kad Starkus viską gali, ir jei jis nebegali, nieks ligonių nebeišgelbės. Net esesmanai, kuriems buvo uždrausta kreiptis pas kalinį gydytoją, slapta prašydavo jo pagalbos.
Išėjęs iš kaceto Starkus aprašė šios ligos istoriją, reiškinius, komplikacijas ir gydymą tarptautiniame gastroenterologijos žurnale, išeinančiame Baselyje, Šveicarijoj.
Starkų buvau pažinojęs seniau. Jis visuomet darydavo gabaus, ryžtingo, drąsaus ir atviro žmogaus įspūdį. Žinojau, kad jis tėvynės laisvės kovose tarnavo kavalerijoj ir už narsumą apdovanotas Vyties kryžiumi (vėliau pakeltas į leitenantus). Baigęs mediciną, išvyko į kaimą, kur tuo metu labai stigo medicinos globos. Trejus metus išdirbęs Vabalninko apylinkėse ir išgarsėjęs, kaip gabus “geros rankos” gydytojas, grižo į Kauną, perėjo dirbti į medicinos fakultetą ir parašė geriausią dizertaciją. Norėdamas pasišvęsti savo dėstomai patologijai (vėliau anatomijai Vilniuje), jis atsisakė pelningos privačios praktikos.
Dešimts metų šalia kitų darbų, jis dėstė pastoralinę mediciną ir higieną metropolijos kunigų seminarijoj ir teologijios fakultete; buvo ir tų įstaigų gydytojas. Ir čia paliko geriausią įspūdį kaip mokslininkas ir gydytojas.
Ka ikas Starkų galėtų pavadinti dvilypiu žmogumi. Iš tikro, jis vienoks yra savo kabinete, kitoks šalia jo. Prie ligonių jis tylus, mažakalbis, bet veiklus. Šalia darbo jis šnekus, spalvingas, gyvas. Žiūrėdamas į jį ligoninėje, galėjai galvot, kad be medicinos jis gyventi negalėtų. Būdavo baugu dėl jo, kad visiškai save užmiršta. Baigęs darbą, jis tačiau nieko daugiau nenorėdavo apie mediciną girdėti. Tada jo neklausk apie sveikatą, neprisimink gydymo.
— Gana! Leisk pabūt žmogum. Iš proto gali išeit apie ligas tegalvodamas, — sakydavo.
Tada jis norėjo būti žmogum: kalbėdavo, teiraudavosi apie įvykius, pasidalindavo turimomis žiniomis, jas vertindavo kritiškai.
Dr. Starkus turėjo kažką, kas ne dažnam gydytojui būdinga. Ligonis, jo globon patekęs, pasidarydavo jam savas, kaip jo paties žaizda. Tau nebereikėjo rūpintis: jis už tave sirgo ir budėjo.
— Šiandien ateisi patikrinimo!—nei prašant, nei kreipiantis gauni jo įsakymą. — Rytoj pradėsim kalcijumo kursą! —Parnešk Jurgučiui ir Sruogai kofeino ampulių: jų širdis nusilpo.
Kartą jis išsivedė mane į kiemą. Buvo darbo metas. Nei kaliniai nei esesmanai nesimaišė. Jis pradėjo filosofišką kalbą apie ligonius ir sveikuosius.
— Negaliu pakęsti tų atletų, tų žydinčių veidų. Kaip parazitai jie. Kam jie tarnauja — parodai, pilvui? Ką jie gera gyvenime duoda? Nesveikieji turi dvasios, aukos. Jie teikia gyvenimui prasmės. Neverta būt gyventi, jei jų nebūtų...
Ši kalba buvo per griežta pirmiesiems. Bet ji parodo Starkų — tikrą gydytoją, kuriam gyvenimo prasmė yra tarnauti silpniesiems.
Januševičiaus nuojauta
Dėmėtosios šiltinės epidemija buvo pašalinta. Utėlės buvo sunaikintos. Pavojus, atrodė, praėjo.
Nuutėlinimo įstaiga tačiau veikė ir toliau. Ji dezinfekavo naujai atvykusiųjų rūbus. Mūsiškių ketvertukas —
Butkus, Januševičius, Šiurna, ir Šernas - juos “degino” pečiuose, o mudu su Mackoniu nurengdavom atvykusius ir išdegintus rūbus parsinešdavom į savo kamerą.
Šis dviejų įstaigų bendradarbiavimas teikė progos saviškiams susitikti, pasikalbėti. Daug laiko nebuvo, bet protarpiais, kai viršininkų akys nestebėdavo ir būdavo valandėlė laisva, išklausydavom vienas kito rūpesčių. Su Januševičium buvom pažįstami kiek iš seniau, tat jis mėgdavo prisiminti savo šeimą. Dažniausia jis kalbėdavo apie savo dukrelę, kuri tuo metu galėjo turėti septynetą metukų.
— Kažin ar bepamatysiu savo mažąją? — sakydavo.
— Kodėl gi ne!
— Matai, dirbu tame nelemtame nuutėlinime...
— Kuo gi jis daugiau nelemtas, nei rūbų kamera?
— Nežinau, bet man vis rodos, kad užsikrėsiu...
— Pavojus jau praėjęs. Jei neužsikrėtei tada, kai šimtais jas (utėles) skaičiavome, kodėl gi dabar, kai nei vienos nebeturi.
— O kaip norėčiau dar ją pamatyti...
Praeina diena, ir Januševičius vėl grįžta prie tos pačios minties. Iš pradžių ši jo kalba nekrito perdaug dėmesin. Tačiau, kai jis jau kelintam savo draugui ėmė kartoti tuos pačius dalykus, mes galvojom, kad tas žmogus įsikalba sau ligą, o tai jau nėra geras ženklas. Tačiau kitų jo dvasios puolimo ženklų nepastebėjom. Atrodė ramus, kaip visuomet, bičiuliškas visiems, ir savo darbe pareigingas. Praeis kiek laiko, galvojom, ir mūsų Antanas pames šią mintį. Kartais tikrai jis mažiau bekalbėjo apie tai, turbūt juto, kad tas mums ima nepatikti. Iš jo veido galėjai tačiau išskaityti, kad jis su ta mintim nesiskiria, kad jį kažkas nuolatos slegia.
Tada mums dar nekilo įtarimas, kad jis jau yra šiltine užsikrėtęs. Inkubacinis laikotarpis trunka dvi savaites: žmogus jaučiasi dar visai sveikas, bet nuodai nejučiomis pradeda veikti.
Nereikėjo laukti nei dviejų savaičių, kai mūsų Antanas vieną dieną pasijuto blogai, o patikrinęs temperatūrą, rado ją pakankamai aukštą. Po dviejų dienų jis jau turėjo būdingus ženklus savo kūne, kurie reiškė dėmėtąją šiltinę.
bredikisKas šiandien pasakys, kas tai galėjo būti — baimė užsikrėsti ar jau užsikrėtusiojo nujautimas. Liga dar nebūtinai reiškė mirti. Nevienas sirgęs iš mūsiškių liko gyvas.
Kasdien teiraudavomės Starkaus apie jo padėti. Starkus darė visa, kad ligą sustabdytų. Tačiau vieną dieną, birželo 6 - tą, jis atėjo į mūsų bloką ir man tarė:
— Stasy, einam pas Antaną!
— Ar jis izoliacinėje?
— Taip. Dabartiniai tavo rūbai, kaip ir ligoninės personalo (tada jau buvom garbės kaliniai ir beveik tokius pat rūbus dėvėjom). Niekas tavęs nepastebės.
Mudu nuėjom. Vienoj lovoj gulėjo Antanas ir Juozas Brėdikis — du kontrastai: Brėdikis šypsos stojiškam ramume, Antanas, klaikiai iškreipęs veidą, blaškosi, vartalioja galvą, bando ją kelti ir vėl įremia į pagalvį. Brėdikis jau visai sveiko, o Antanas laukė paskutinės savo valandos, bet abu buvo vienoj ankštoj lovoj. Pasveikinęs Bredikį, bandžiau kalbinti Antaną:
— Ar pažįsti mane?
— Čia kunigas Yla, — sako Starkus.
— A, Y! — atverčia galvą ir pastato akis.
— Antanai, aš tau išrišimo atėjau suteikti... Antanai!
Paėmiau jį už rankos ir bandžiau lyg iš miego žadinti.
Valandėlei jis aprimo ir pro dantis bandė ištarti, gėriau sakant sumikčioti žodį iš —riš..!
Jo sąmonės veikimas atrodė mažas. Nieko daugiau nebuvo galima laimėti. Pasižiūrėjau į Starkų.
— Jau kuris laikas tokioj padėty. Beviltiška!—pasakė tyliai.
Daviau išrišimą.
Jis blaškėsi toliau, gaudė orą, akis smeigė į viršų, tačiau jo vyzdžiai nieko nebestebėjo. Prislėgta širdim dar kiek laiko stovėjau prie jo. Mano akys vis krypo į Bredikio šypsni, tačiau jo nekalbinau, tik stebėjau. Tas šypsnis man atrodė keistas. Kaip gali žmogus šypsotis, būdamas šalia draugo, kuris beveik miršta. Sakytum, po šiltinės Brėdikis būtų pasidaręs nebenormalus. Bet jis atrodė mažai pasikeitęs, — toks pat, kaip ir prieš ligą.
— Kaip Brėdikis? — išėjęs iš izoliacinės paklausiau Starku.
— Greit ji išrašysime! — pasakė nieko neįtardamas.
Daugiau nesiteiravau, kad nepasirodyčiau juokingas pirmuoju savo įspūdžiu.
Birželio 7 - tosios rytą Antanas Januševičius mirė ir po pietų buvo “palaidotas” krematoriume.
Mirė devintasis iš eilės, tretysis iš gimnazijos direktorių, pirmasis iš buvusių su mumis istorikų, užbaigęs savo gyvenimą istoriškame mirties slėnyje. Jo mažoji dukrelė tikrai daugiau jo nebesulauks ir jo istorijų nebegirdės. Ir visuomenė daugiau neišgirs jo kalbų, neskaitys jo straipsnių.
Januševičius dar studentaudamas redagavo “Ateitį”. Vėliau mokytojavo įvairiose gimnazijose, buvo direktorium Mažeikių gimnazijoje ir pagaliau grįžo į Marijampolę pas Rygiškių Joną, kur anksčiau pats buvo mokęsis. Gyveno ten mažame namuke šalia gimnazijos rūmų. Mokykla ir jauki namų pastogė pastaruoju laiku sudarė visą jo gyvenimo turinį. Dukrelė buvo mažiausia mokinė jo namų mokykloje. Prisimenu ją, kai vasarą prieš areštą lankėme Antaną su jo mokslo draugu Juozu Brazaičiu. Jo paties neradom namie, bet dukrelė tik apie jį ir kalbėjo:
— Čia tėtuko kambarys! — rodė ji. Pasigyrė ir žaisleliais, kuriuos tėtukas nupirko. Išvedė į sodą, parodė suolą po obelim, po kuria jiedu praleidžia savo popieti.
— Antanas daug dirba, — pasakojo žmonelė. — Negaliu jam talkininkauti, kaip kitados (ji pati buvo gimnazijos mokytoja). Nebėra ko nei už ką pasitelkti namų ruošai.
Vadinas, mama namuos — įprastas dalykas, o tėtukas — retas svečias. Štai kodėl tiek daug kalbos apie jį. Žinia, ir tėtukui šis vaiko meilumas taip giliai įstrigo i širdį, ypač paskutinieji įspūdžiai... Ir jis nusinešė juos į amžinybę.
Juozo Bredikio šypsnys
Tuoj po Januševičiaus mirties Brėdikis grįžo iš ligoninės. Keletą dienų pagulinėjo, paskui pradėjo vaikščioti ir atrodė toks pat, kaip seniau. Tarsi jokios ligos nebūtų persirgęs, ypač tokios kaip šiltinė, dargi kaceto sąlygose. Šypsojosi jis ir dabar, ir jo šypsnyje nebuvo nei naivumo, nei keistumo. Ilgiau įsižiūrėjus, galėjai pastebėt, kad ta šypsena nėra jausminė, priešingai — racionali.
Domino jis mane ir dėl to, kad pažinojau jo Šeimą. Žmona buvo tėvų komitete Marijos Pečkauskaitės gimnazijoj Kaune. Dukrelė lankė pirmąją klasę ir man teko būti jos mokytoju, net pirmajai komunijai paruošti. Per iškilmes, kurias ruošė pati gimnazija, tėtis nesirodė, tik mama, atsivedusi dar mažą sūnelį. Žinojau iš jos, kad vyras dirba užsienių reikalų ministerijoje.
Ši pažintis su šeima duodavo progos kaikada jį užkalbinti. Jis trumpai atsakydavo, į platesnes kalbas kažkodėl nesileisdavo, tačiau nesudarydavo įspūdžio, kad nenorėtų iš viso kalbėtis. Jis buvo tylus ir ramus. Akimis viskuo domėjosi, buvoti draugų tarpe stengėsi. Klausydavosi pokalbių ir šypsodavosi kiekvienam, norinčiam pasidalinti su juo ryškesniu pergyvenimu. Jis dalyvaudavo mūsų gyvenime, tačiau tyliai ir ramiai.
Ji charakterizuoja vėliau sukurta dainos parafrazė, skirtą jo vardinėms:
Tykiai, tykiai Nemunėlis teka, O dar tykiau mūsų Juozas šneka. Juozai, Juozai, kodėl mažai kalbi, Ar vertimai mūs laiškelių slegia?
Meski, meski laiškelius rašyti: Mums žodelį be žodyno tarki! Tykiai, tykiai mūsų dienos plaukia, Bent vardinėms triukšmą mums sukeiki.
Gerai mokėjo jis vokiečių kalbą, todėl kiekvienam prašančiam išversdavo laiškus, rašomus į Lietuvą. Šitai su malonumu jis darė. Bet jo tyla ir ramybė buvo nepakeičiami jokiais mūsų bandymais. Niekas neprivertė jo jaudintis ar erzintis. Ilgainiui pastebėjom, kad jis kuria sau pasauli, visai kitokį negu kacete buvo. Kalinio tragiką užkasė kažkur šalia savęs. Nedidino sau kančios asmeniškai; išorinę kančią stengėsi neutralizuoti savyje. Taip jis taupė savo dvasines ir fizines jėgas.
Sunku buvo pasakyti, ar tai eina iš prigimties ar iš filosofinių nusiteikimų. Filosofas jis neatrodė, nors šiuos mokslus buvo baigęs Šveicarijoj, Zueriche. Tai buvo pirmojo pasaulinio karo metu.
— Pastebėjau, kad iš filosofijos duonos nevalgysiu (o grižti į Lietuvą dar negalėjau), pradėjau farmacijos mokslus ir juos ten pat baigiau — kartą pasakė jis.
Grįžęs į Lietuvą buvo provizorium. Paskui perėjo į diplomatinę tarnybą: buvo patarėju mūsų atstovybėse Rygoje ir Prahoje. Pagaliau grįžo į Kauną ir toj pačioj ministerijoj ėjo vakarų skyriaus vedėjo pareigas — pasiuntinybės patarėjo titulu.
Vakarų skyriuje jis vedė ir santykių su Vokietija reikalus. Vokiečiai šito nepamiršo. Okupavę Lietuvą, turėjo jį ant akių ir, nežiūrėdami amžiaus — 55 metų uždarė su mumis į kacetą. Jų informacija turbūt nebuvo pastebėjusi vieno dalyko, kad šis žmogus turi silpną širdį. Jau Kaune vos nemirė nuo keletos priepuolių. Piliulės, kurių jis įsidėjo areštuojamas, išsibaigė iki Stutthofo. Čia jis turėjo mirti sava greita mirtimi.
Mums, kurie vieną jo priepuolį pergyvenome Tilžės kalėjime, buvo nuostabu, kaip jis pakėlė pirmojo sekmadienio “krikštą”. Merkelio rimbu vaikomi nežinojom, ką daryti, o Bredikis vos gaudė kvapą. Atrodė, tuoj kris, nes širdžiai to viso buvo perdaug. Bet jis atlaikė. Atlaikė tolimesnius penkių savaičų fizinius darbus. Pakliuvo į ligoninę ir čia atlaikė šiltinę. Po dviejų metų, išvedus mus į evakuaciją, jau antrą dieną jis nepajėgė eiti toliau ir išsiprašė paliekamas pakeliui. Atrodė, kad šį kartą baigs savo dienas. Bet po šešių savaičių vėl išniro prieš mūsų akis viename Pamario žvejų uoste. Ir tada jis šypsojos, buvo ramus ir tylus, kaip seniau.
Kas buvo ta jėga, kuri jį — tokiame amžiuje ir su tokia širdimi — išlaikė? Aptarti ją sunku. Mūsų priežodžiai sakė: “Renka kaip Bredikis vaistus”. Jis juos rinko — tai reiškė profesinį jo palinkimą. Žinia, jis vartojo juos ir sau. Bet ne šie vaistai jį palaikė. Jis turėjo kažkokią asmeninę jėgą. Ši nebuvo antgamtinė, greičiau natūrali. Religingas jis nebuvo, tai visi žinojom. Bent nematėm jo religijos išpažįstant. Tačiau nė vienu žodžiu jis nebuvo pasisakęs ir prieš religiją. Savo laikysena nebuvo pažeminęs ir mūsų ruošiamų pamaldų. Kunigams buvo bičiuliškas, kaip visiems draugams.
Žinojau, kad Bredikis yra joniškietis — šiaurės aukštaitis. Bandžiau kartą iškvosti, kaip jis apibudins savo krašto žmonių būdą ir jų santykį su religija. Joniškiečiai, kalbėjo jis, turi jausmo, bet persveriąs juose šaltas protas. Viską jie sprendžia kritiškai; kritiškumo jie turi ir religijoje, nors iš konservatyvumo stipriai jos laikąsi. Jausminio, nuoširdaus religingumo joniškiečiuose nepastebėsi. Jie ir bažnyčioje daugiau galvoją nei įsigyveną. Protu jie apsprendžią tai, ką girdi... Joniškiečiams Bredikis priskyrė šiuos būdingus bruožus: individualizmą šeimos gyvenime, racionalizmą religijoje ir pažangumą ūkyje.
Ir Bredikis pats man atrodė pirmon eilėn joniškietis— individualistas, racionalistas, paskui gal filosofinės— racionalistinės Zuericho mokyklos auklėtinis, pagaliau diplomatinės tarnybos ir gyvenimo suformuotas stojikas.
Jo šypsena ilgainiui man nebeatrodė nei keista, nei stebinanti. Tik jo valia ir indivdualybė darė jo asmenį įdomų.
Inž. Pilypas Narutis
INŽ. PILYPAS NARUTISNetrukus grįžo iš ligoninės ir Pilypas Narutis. Grįžo gyvas lavonas — vieni kaulai, nušutę plaukai. Baisiausia buvo, kad jis atrodė kaip nebylys, vos žodį galįs pratarti. Lipniūnas norėjo pranešti motinai, kad jis dar gyvas. Klausė jo namų adreso, bet jis nežinojo, nebegalėjo atsiminti. Kad ji gyvena Panevėžyje, dar galėjo pasakyti, o gatvė jam buvo jau išdilusi iš galvos.
Gulėjo jis lovoj kaip stuobris, nepasijudindamas, pats savęs neaptvarkydamas, pavalgyt negalėdamas. Reikėjo draugų, kurie jį tvarkytų. Jie grįždavo nuo jo lovos kraipydami galvas.
— Pilypas bus nenormalus. Matyt, paraližuota visa nervų sistema. Gal ir smegenys paliesti.
Tikrai jis darė nenormalaus žmogaus įspūdžio. Slinko dienos, o jis vis nepajėgė savo rankų ir kojų valdyti. Pradėjęs kiek, aiškiau kalbėti, jis skundėsi:
— Noriu kelti ranką, stengiuos, bet ji nekyla. Neklauso ir gana!
Negreit pradėjo jis tvarkytis su tom rankom ir kojom. Bet kaip jis jautėsi laimingas paskui, galėdamas paimti duoną į burną, pagalvį pasitaisyti, kojas nukelti nuo lovos, prilaikomas atsisėsti.
Praėjo kokie du mėnesiai. Nebekreipėm didelio dėmesio. Jis pamažu gėrėjo. Apsipratom ir su tuo, kad jis, jaunas žmogus, vos 24 metų — liks visai plikas. Kartais ir pajuokaudavom, žinodami jo gerą būdą, kad jis kaip viščiukas tik pūkelius turi ant galvos.
Ilgainiui jis atsigavo, net plaukai ėmė ataugti. Atrodė neliks jokių žymių nei kūne, nei prote, nei nervų sistemoje. Jis vėl šypsojosi, buvo ramus, sprendimuose protingas.
— Jaunas, tai ir pakėlė lengviau, — sprendė su nuostaba draugai.
Pakelti pakėlė ir atsigavo, tačiau baisūs pėdsakai pasireiškė vėliau. Pirmomis išsilaisvinimo dienomis pro burną šoko kraujas; tai buvo staigios džiovos ženklas. Tik vėl jaunystė ir gerų žmonių globa laikinai išgelbėjo. Po to sprogo pūliuotas apendicitas. Viena operacija sulaikė mirtį; reikėjo dar antros, paskui trečios. Jaunystė vis gelbėjo. Ir po keturių metų dar dviem atvejais kraujas prasiveržė pro burną. Vieną kartą jis liejosi net ištisas dvi savaites. Gera jaunos žmonelės ir gydytojų priežiūra jį vėl pastatė ant kojų. Pradėjo dirbti. Bet praėjo pusmetis, ir vėl atsivėrė kaverna...
Kas palaikė šio vyro jėgas? Panašumo jis turėio į “stojiškąjį” Bredikį: buvo šaltas, ramus, visada giedrios nuotaikos. Tokį jį pažinau Kaune prieš mūsų areštą. Buvo jis tada studentas technikas, vadovas slapto studentų ateitininkų veiklos sąjūdžio. Vokiečiai buvo jį suėmę jau 1942 m. birželio mėnesį, tardę, kankinę. Jis atlaikė, neišsidavė ir nieko neišdavė. Po keletos savaičių paleido, bet paliko savo priežiūroje. Dažnai turėjo pas juos registruotis, bet savo darė ir toliau — tęsė rezistencijos darbą. Gestapas juto, grąsino išsiusiąs į Vokietiją, siūlė išsipirkti šnipinėjimu. Jis atsisakė. Siūlė stoti į vokiečių kariuomenę.
Jis vėl šaltai ir ramiai atsisakė. Pagaliau 1943 m. kovo 16 d. ji prijungė prie mūsų grupės.
Kauno gestapo rūsyje mudu vienoj celėj praleidom pirmąją naktį. Jis buvo nuostabiai ramus: galvojo ne apie save, bet apie draugus. Kacete jis buvo toks pat. Galėjai iš jo mokytis takto, išminties, ryžtumo, drąsos ir žmonių meilės. Viso to jis turėjo keleriopai daugiau, negu jo amžius leido. Gal šiom savybėm jis buvo apdovanotas, o gal šie nepaprasti laikai buvo jį subrandinę. Gyvenimo principus jis turėjo ne stojiškus, bet religiškus. Ir jo religingumas vėl buvo vertas sekti: tvirtas, gilus, pastovus, niekam neužkliūvantis. Kai atsivėrė slaptos durys Dievui į mūsų tarpą, jis nebuvo slaptas Jo išpažinėjas— nebuvo Nikodemas, bet tikras evangelinis Pilypas.
Epidemija sukrėtė jo kūną, bet nesukrėtė jo dvasios. Nesukrėtė jos nei džiova. Jo laiškuose vis randi tą pačią ramią ir giedrią nuotaiką. “Pas mane kaip visada, rašo jis, tarp didžių nelaimių nusišypso ir laimė... Guliu Schoenblicko sanatorijoj ir esu labai patenkintas. Jau praėjo du mėnesiai kaip guliu. O gyjimo rezultatai geri. Jau pradėjau vaikščioti ir grožėtis gamta. Ruduo. Bet ilgesnį laiką nebuvus ore, gražu ir gera rudenį... Tokia mano praeitis. O ateitis taip pat aiški: dabar būsiu čia tol, kol mane suremontuos. Tada bandysiu vėl emigruoti. Į USA patekti vilčių jau neturiu, ir žvalgausi į Kolumbiją... Elvyra su Vytuku (žmonelė ir sūnelis — Y.) taip pat netoli, maždaug ant priešingo kalno, negu mano sanatorija — latvių stovykloj. Jie abu, ačiū Dievui, gana sveiki. Vytukas ypatingai esąs linksmas ir gyvas; jam ir dantukai jau kalasi. (Savo vaiko jis beveik nė nematė — Y.). Elvyros stovyklą perims kariuomenė, tat ji pereis į vokišką ūkį... Kaip matot, dar netoli nuemigravau. Tokia jau Dievo valia!”
Kai lozoriai atsigauna
Tie maži duonos trupiniai ir tas gabalėlis lašinių iš siuntinėlių, gaunamų retkarčiais iš Lietuvos, padėjo mums atsistoti ant kojų. Gal ir savijauta, patekus į biurus, palaikė mūsų jėgas. Padėtis pamažu gėrėjo ir mums ilgainiui susidarė iliuzija, kad esame pilnai atsigavę. Bet fiziški sunaikinimo pėdsakai pasirodė didesni, negu mes galvojome.
— Pražydom kaip bijūnai!—juokėmės pradžioje — Tokie apvalūs net laisvėje nebuvom.
Iš tikro mūsų išvaizda nelauktai pagražėjo: veidai išsipūtė, skruostai nusidažė krauju ir pienu, akys pažvalėjo. Ir plaukai augo ant galvos — tos utėlių autostrados nei pėdsakų nebeliko; augo jie ir ant smakro ir ant lūpų. Kai pasidarėm garbės kaliniais, auginti niekas jų nedraudė. Juozas Valenta, buvęs karininkas, pasidarė kaip filmų artistas Clark Gable, o pulk. Mačiokas, kuriam anuomet Chemnitzas pažadėjo nuskusti barzdą ir nuskuto, dabar ją vėl atsiaugino ir priminė maršalą Balbo. (Jis buvo avijatorius, karo akademiją baigęs Italijoje Balbos išgarsėjimo laikais). Sekdami šiuodu pavyzdžiu, barzdas ir ūsus ėmė auginti ir kiti. Ne tik jiems, bet ir kiekvienam buvo savotiškai įdomu stebėti savo išvaizdos kitėjimą. Kam stigo veidrodžio šukės, tas prisitaikęs langą, kraipė žandus, kėlė galvą, lyg pats netikėtų, kuo dabar pavirto buvęs kripelis.
— Tau barzda netinka!—pasakė vienam draugas.
— O tau kas! — atsikirto šis.
Kai įdomumas praėjo, nebereikėjo nei pastabų nei pajuokos: barzdos ir ūsai savaime dingo. Dingo ir ta gražioji išvaizda, tie pražydę veidai. Pamažu “normalėjome”, pasidarėme tokie, kokie kacete ir turėjome būti. Tada paaiškėjo atsigaunančio organizmo pokštas — pagražinti žmogų daugiau negu reikia.
Šis pokštas buvo surištas su kitu — ne tik neįdomiu, bet ir skausmingu. Mus apniko niežai ar kas panašaus.
Nežinojome, kaip numalšinti niežėjimą, o naktimis — kaip atsigulti. Vytautas, mano lovos kaimynas, turėjo gulėti kniūpščias, nes visas jo “dugnas” aplipo šašais. Sanitaro pareigas einąs Vladas Butkus tepė ji visokiais tepalais, lipdė tvarsčiais, vyniojo perrišamu popierių, bet visa tai mažai padėjo. Ir kiti, pametę gėdą, vakarais išsirengdavo ir tepdavosi kažkokiu rudu tepalu, kuris tariamai sumažino niežėjimą ir skausmą. Pats Starkus nežinojo, kas tai per reiškinys: laisvėj medicina su tokiais susirgimais iš viso turbūt nesusiduria. Jo atneštas tepalas apramindavo, tačiau gydė mažai. Ilgainiui ir Starkus įsitikino, kad ši nauja liga yra tik praeinamas organizmo kerštas už truputi pagreitintą jo atstatymą, gal už riebalus.
Organizmas keršijo dar įvairiomis formomis. Nepraėjo šašai, o prasidėjo šunvotės, abscesai. Jiems mažėjant, ėmė kojos tinti, ir tai truko dar ilgą laiką, kai kuriems net iš kaceto išėjus. O tos naktelės! Saldžiai užmiegi, bet staiga turi keltis, griebti klumpes ir bėgti prie puodo. Tas bėginėjimas po du tris kartus trukdavo barake ištisą nakti. Iš pradžių jis labai kliudė miegoti, nes ne tik pats turi keltis, bet ir kiti savo bildančiomis klumpėmis tave išbudina. Ilgainiui apsipratom, nors tai tęsėsi visą mūsų buvimo laiką kacete.
Gerai, kad mes negreit sulaukėme riebių siuntinėlių. Kitaip gal ir su mumis būtų atsitikę, kaip su tuo lenku, panorėjusiu kartą kaip reikiant pasisotinti. Tai buvo vieną vakarą prie mūsų barako. Siuntinėli gavusi vyrą užpuolė draugai ir ėmė maldauti bent kąsnelio. Šis kaip katė su pūsle, bėgiojo aplink baraką, kol nusikratė bičiuliais. Atsisėdo palei sieną ir pradėjo sotintis: valgė greit, ryte rydamas, ar dėl to, kad vėl nepasimaišytų draugai, ar norėdamas baisų alkį greičiau numalšinti. Pasikišęs siuntinėlį po skvernu, išsitiesė ant smėlio, parėmė ranka galvą ir vis valgė ir valgė. Gal ir miegas pradėjo merkti akis, nes turėjo būt nepaprastai gera vieną kartą nebejausti alkio. Lauke buvo šilta, ir jis užmigo. Iš ryto miegojo ilgiau nei kiti. Sotus, ką gi! Tik kai vienas žaliųjų vyrų susidomėjo šiuo “tinginiu”, rado ji jau amžinai užmigusį.
Perėjimas iš mirties į gyvenimą — atsigavimas mūsų padėtyje turėjo būt labai lėtas ir sunkus. Prisimenu, koks buvo kai kurių noras pagreitintai tapti normaliais, išsivaduoti iš visų negalių. Kai kas tikėjo, kad sportas galėtų čia padėti. O sporto mokytoją turėjome. Tai buvo iš Marijampolės Leonas Puskunigis, senojo kanklininko sūnus. Vyras jis buvo tikras atletas, tik prieš areštą motociklo katastrofoj sutriuškinęs vienos kojos kelį. Tokį jį atvežė ir į kacetą, ir čia koja jam puto, tino, raudo; jis šlubavo, vos vilkosi, bet dirbti turėjo. Vienu metu ir jis buvo nurašytas į kripelių bloką, bet pragulėjęs savaitę is ten pabėgo ir vėl grįžo į darbus. Sunkiai kovodamas su skausmu, vis dėlto sulaukė mūsų padėties pagerėjimo. Virtęs “garbinguoju” ilgėliau pagulėjo, o paskui ėmė savomis sportiškomis priemonėmis gydytis. Kaip rabinas, būdavo, linkčioja prie lango, kas vakaras klūpčioja — vadinas, koją treniruoja, kad nesurambėtų.
— “Štyva” tavo koja!—sakydavo jam draugas Valenta. —Pas panas dar negalėtum eiti!
— O tau kas, lelijavas vyre!—juokais atsikirsdavo Puskunigis.
Kartais ir kiti draugai susirinkdavo aplink jį, belinkčiojantį, pasijuokti norėdami.
— Ko žiopsote!—pyktelėdavo Levas, kaip mes jį vadindavome. —Stokite į eilę. Ramiai!—imdavo įsakinėti. — Jum reikia sporto: pranyks ir šašai ir kojų tinimas.
Atsirado keletas entuziastų. Kas rytas bei vakaras bandė juos Levas gydyti. Be judesių, jis mokėjo dar rasti taiklų žodį, kuris sportą surišdavo su komedija. (O juoktis pro ašaras mes jau buvome pramokę!). Bet tas Levo mokinių būrys ėmė nei iš šio nei iš to tirpti. Vienam nakčiai širdis pagreitintai ėmė plakti, kitas tuoj uždusdavo, keletą judesių padaręs.
— Ei, Levai, dar peranksti mums! Palik mus ramybėje. Matai, nei niežai mažėja, nei kojų atleidžia, o širdį tu mums visai pribaigsi.
— Žinokitės! — šypsojosi Levas. —O man kas: nei jūs už tai man pinigą mokate, nei duonos duodate.
Vienintelis įmanomas sportas buvo pasivaikščioti kieme. Pradžioj nelabai leido mums kieme maišytis, kad nepiktintume dirbančiųjų, bet kai daugumas kalinių persikėlė į naująją stovyklą, tos laisvės užteko. Sukome, būdavo, po du ir kalbamės, ir guodžiamės, ir vis svajojam apie grįžimą į laisvę kaip toj anuomet parafrazuotoj Maironio dainoj:
Eina garsas nuo Malburgo: Reiks namo važiuoti; Viens žaizdotas, kitas šlubas — Kam juos atiduoti?
Pasilikit, broliai, gyvi, Širdžių negraudinkit: Mes sugrįšim nepražuvę Jūsų pasiimti.
Jau ir vasara praeina, Nebgied vieversėliai. Vis negrįžta nuo Malburgo Mūsų haeftlingėliai.
Saulė leidžias, gula lovon, Su niežais kovoja, Atsikėlę, vargdienėliai, Vienas kitą tvoja.
Šaltiniai
- Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys dievų miške. N. Pr. Seserų spaustuvės, Putnam, Conn. Išleista 1951 m. Dievas ir Tėvynė
| Autorius: Stasys Yla |