Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys dievų miške. Charakteriai

←Mokslas ir menas

Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys dievų miške: kaceto pergyvenimai. Charakteriai.

Masinis naikinimas→

Turinys Immaculata Pirmosios dienos Darbo kolonos Mirties siaubas Epidemijos aukos Biurokratija Dievo pogrindis Mokslas ir menas Charakteriai Masinis naikinimas Pamario laukais Po rusų jungu Išsilaisvinimas

TUOMET, kai netekome vilties greit išeiti į laisvę, ėmė keistis santykiai ir mūsų pačių tarpe. Pradžioj dar buvo jaučiamas skirtumas tarp buvusių profesorių ir studentų, vyresniųjų ir jaunesniųjų. Tas skirtumas pamažu nyko, o antraisiais metais jo visai nebepastebėjai. Dingo buvę titulai ir poaukščiai, liko tik pavardės, o ir jos reiškė jau kitokias moralines ir asmenines kvalifikacijas. Keleto kvadratinių metrų plote gyvendami žmonės nebeturėjo nei ko varžytis nei prieš ką slėptis. Kai kas turėjo valios: šiame kacete kūrė sau naują kacetą, užsidarydami ir neparodydami savęs kitiems. Toks iš dalies buvo mūsų vadinamas Kaziukas ir gal kiek mažiau — dar pora kitų. Jų nebuvo galima peržvelgti. Jie išgyveno įtampą, kuri kartais prasiverždavo perkūnais. Dantis sukandę jie ėjo prieš srovę, daug kur visai be reikalo. Visi kiti šios antros vergijos neiškentė ilgiau kaip keletą mėnesių ir atsivėrė, kaip prie klausyklos nusidėjėliai. Tiesa, ir prie klausyklos žmogus atsiveria ne visas. Čia, kacete, žmogui dar pasilieka maža moralinė kertelė, kurios kiti negali pastebėti. Bet užtat

Praktiškasis žmogus Praktiškasis žmogus

iškyla asmeninės ydos, įpročiai, charakterio silpnybės, gabumų ir išsilavinimo trūkumai. Žmogus nebejaučia reikalo dangstytis, nes mato, kad ir kiti dažnai neiškyla aukščiau jo. Pagaliau nusiraminti gana to, kad bent keletas yra tokių, kaip aš, o tokių atsirado greit.

Va, kodėl žmonių vertė pasisvėrė kaip svarstyklėse. Turėjome ne vieną studentą, kurie pasirodė daugeliu atžvilgių svaresni už baigusius akademijas. Ir tas vienui vienas kaimietis Jonas Šernas labai dažnai mūsų inteligentiškus pokalbius užbaigdavo vienu protingu sakiniu, po kurio joks saliamonas nebedrįsdavo prasižioti.

Ta prasme Stutthofas buvo Žmogaus Akademija. Galėjai čia pažinti tikrą ir autentišką žmogų — ne tokį, koks jis laisvėje rodosi. Jokia mokykla, joks visuomeninis darbas neparodo iš vidaus draugų tokių, kokie jie yra. Net šeima neturi tokių sąlygų žmogaus dvasiai stebėti, kaip kalėjimas arba kacetas. Čia vienas nuo kito nepasitraukia dieną ir naktį; čia visada matomas, girdimas, stebimas; pagaliau čia nebėra ko varžytis, nes niekas čia tavęs nebeskiria nuo kitų.

Iš karto buvo galima pastebėti, kad tarp mūsų yra ryškių skirtumų. Vieni buvo valios tipai — veržlūs, impulsyvūs. Kiti turėjo stiprų savo vertės pajautimą — ambicingi, greit įsižeidžią. Dar kiti praktiški, o tam tikra prasme taktiški žmonės, ir jiems vis dėlto tekdavo susikirsti su idealistiškai ir kritiškai nusiteikusiais. Buvo logikų, kurie mėgo jieškoti teisybės bei ją dažnai ginti, ir “moralistų”, linkusių pamokslauti, mokyti, barti ir priešingai — to nepakeliančių.

Šie skirtumai laisvėje mažiau pastebimi; jie neturi ir didesnės įtakos kitiems. Čia gi turėjo sudaryti sunkią sugyvenimo problemą. Sunki ji buvo ir dėl to, kad mūsų tarpe nestigo žmonių, turinčių vadų prigimtį. Gal šis bruožas būdingas visiems lietuviams, bet ypač jis būdingas buvo mūsų rezistentų grupėje; juk ne vienas laisvėje turėjo žinomus vado, vadovo, viršininko titulus. Mūsų tat santykiuose piršosi viena išvada: vadai turi kariauti: jei nėra kitų priešų, tai bent tarp savęs.

Šios pastabos ir tolimesnis aprašymas skaitytoją gali kiek apvilti. Jis norėtų matyti mus herojiškus; norėtų musų galvas apsupti kankinių aureole. Bet mes visų pirma buvome žmonės. Ir juo labiau mes buvome žmonės, juo daugiau vieni kitiems sudarydavome sunkumų ir kančios. To sąmoningai nenoriu nuslėpti, nes kitaip kaceto vaizdas nebūtų pilnas. Nebūtų pilna ir pati kančios taurė, jeigu ją gerti verstų tik svetimieji, priešai.

Akademinė ir praktinė politika

Mūsų akademijose iškildavo įdomių nuomonių ir diskusijų. Jos būdavo ramios ir niekad nevirsdavo kovos objektu. Bet užteko kartą pasukti į politinius laukus, ir pažiūros bematant išsiskyrė ir charakteriai susikryžiavo.

Prof. Jurgutis buvo parinkęs temą apie ideologines— politines sroves Lietuvoje. Kun. Lipniūnui jis pavedė apibudinti krikščioniškąsias sroves, dar dviems žmonėms — kitas. Tačiau šiedu atsisakė, siūlydami, kad tas pats kalbėtojas pasiimtų vertinti visas sroves; jie papildysią diskusijose.

Kun. Lipniūnas ruošėsi rūpestingai. Neradęs rašytinės medžiagos, panaudojo prof. Jurgutį, prof. Sruogą ir kitus. Sruoga davė jam daug žinių ypač iš socialistinio liberalinio sąjūdžio. Pats dalyvavęs socialistinėj “Aušrinėj” ir jos būreliuose, Sruoga į tai dabar žiūrėjo kritiškai ir Lipniūnui nepagailėjo savo atvirų pastabų.

Lipniūnas parengė keturias paskaitėles. Pirmiausia išdėstė krikščioniškų srovių istoriją ir ideologiją, paskui kitų.

— Socializmas ir liberalizmas mūsų kraštą pasiekė iš Rusijos ir Lenkijos, — kalbėjo Lipniūnas. — Vienas ir antras nebuvo artimas daugumos lietuvių krikščioniškai dvasiai.

Lipniūnas pastebėjo, kad šios ideologijos susilpnino tautos atsparumą prieš komunizmą ir gal nesąmoningai ne vieną pastūmėjo į jo glėbį. Baigdamas kreipėsi į tuodu draugu, kurie buvo numatyti jį papildyti.

— Galimas dalykas, kad mano pastabos nėra tikslios ir teisingos. Geriausia, kad draugai patys tuos klausimus nušviestų.

— Akademijos vadovas oficialiai manęs neprašė kalbėti,— teisinosi vienas. (Oficialių prašymų paprastai ir nebūdavo). — Politinių grupių istorijos nepažįstų: žinau tik savo grupės programą... Viena norėčiau čia pastebėt, kad kalbėtojas daug kur prieštaravo pats sau.

Draugas neneigė Lipniūno iškeltų faktų ir nebekėlė naujų, tik kedeno logiškus netikslumus.

— Jei srovių kilmė yra šešėlis, tai toks šešėlis nemažiau krinta ir ant krikščioniškosios srovės, nes ir ji atnešta iš svetur. O į komunizmo glėbį pateko ne tik kairiųjų srovių atstovai, bet ir nevienas ateitininkas.

Išvadą padarė maždaug tokią: kalbėtojas nemoka logiškai galvoti, tat jo dėstymas netenka pasitikėjimo.

Trečdalis draugų tuo metu dirbo įvairiose žinybose. Vakare, kai jie grįžo į bloką, buvo painformuoti apie Lipniūno paskaitą. Vienas iš jų, juokais vadinamas Rapkė, buvo atkaklus partijų priešas. Būdamas impulsyvus ir karštas, mūsų mielas Rapkė greit į viską reaguodavo. Reikėjo tik jį pakurstyt, kaip uraganiškai jis puldavo savo mikliu liežuviu.

Jo pyktis nukrypo prieš kun. Lipniūną.

— Kunigai nieko daugiau ir nežino tik krikdemams perėti, — viešai, po vakarienės paleido jis frazę. — Neužtenka, kad jų tarnyboje visas davatkų legijonas, — peržvelgė tuos, kurie lankydavo pamaldas ir dažniau eidavo komunijos.

— Ar ne perdaug darote garbės kunigams? —neiškentė neatsiliepęs vienas iš “davatkų”. — Krikdemai tiek jos neužsitarnauja iš tavęs, mielas kaimyne.

— Aš jų negerbiu ir nenoriu gerbt, bet jie patys save garbina, — atsikirto Rapkė. — Jie viską mobilizuoja. Be jų — nei išganymo nei tikėjimo...

Diskusijos išsiplėtė. Įsitraukė į jas ir daugiau.

— Graži ideologija, nieko sau, — atsiliepė kažkas iš tų, kurie paskaitų negirdėjo. — Įsirašyk į krikdemus ir būsi išganytas...

— Krikdemai ko gera Bažnyčią nukonkuruos, — įsikišo iš kitos kertės naujas balsas.

— Neapsileisk, Rapke, tu gerą darbą darai, — šaukė iš trečios kertės. — Gink šventą tikėjimą nuo krikdemiškos erezijos. Bravo!

— Juokai juokais,— įsiterpia vienas iš vadinamų krikdemų, — katalikybė ir Bažnyčia, rodos, nedaug ką teturi bendra su partijomis, kaip ir su krikščionimis demokratais.

— Žinoma, nedaug, — atsikirto Rapkė. — Krikdemuose nebuvo nei žydų nei čigonų, o tik katalikai.

— O pats kas būsi: žydas, čigonas ar krikštytas katalikas? — išlindo naujas balsas.

— Krikštytas, tai kas?

— Vadinas ir pats krikdemas!

Šita farzė Rapkę suerzino.

— Su jumis negali! Davatkų geriau neliesti: kaip širšės stoja viena už kitą.

Taip iki pusiaunakčio, jau lovose sugulus, virė rietenos. Kovos centre, aišku, buvo Rapkė, o ne tas, kurs jį pakurstė. Šis gulėjo ir tyliai klausėsi.

Tą vakarą ginčas nesibaigė. Užtruko jis antrą ir trečią dieną. Net darbovietėse susimetę artimieji svarstė padėtį.

— Žinot, kodėl krikdemai taip susirūpino kitų srovių kilme. Visa, kas rusiška, dabar nepopuliaru. Suprantat, jie rengia visiems kitiems smūgį.

— O ar žinot, kas pas mus tikri krikdemai? — dėstė Rapkė.

— Na, kas tau rodosi?

— Paliesk tik vieną, tuoj išlis visi.

Rapkė ėmė skaičiuoti pavardėmis. Lenkė vienos rankos pirštus — pristigo. Pradėjo antros.

— Dvylika! Visi, kurie garsiai poterius kalba ir uoliai mišių klauso.

— O kunigus užmiršai? — juokėsi vienas draugų. — Juk jie taip pat kalba poterius ir mišias laiko.

— Jų nereikia nė skaityti. Kaip gi be kunigų bus krikdemai.

— Vadinas, keturiolika! Būtų gražiau, jei išeitų trylika — būtų tikras velnio tuzinas!

Rapkė tačiau nesileido juokauti.

— Jei krikdemai valdys kraštą, mes neišvengsime antro kaceto. Visi, kas nesižegnoja ir poterių nekalba, yra jų priešai ir matysit jie atsiskaitys su mumis: sugrūs į naujas koncentracijos stovyklas.

Su Rapke ėmė jaudintis dar pora draugų. Tik vienas išsiskyrė:

— Man rodos, velnias ne toks jau baisus. Ar ne per anksti mes jaudinamės. Nebe 1905 metai, kada bijota juodašimčių ir galva dėl jų pamesta.

Rapkė plėšėsi ir vakare grįžęs į bloką. Maišė politiką su religija, altoriumi, Dievu, kol vienas iš kunigų, jam artimesnių, sujaudintas šūktelėjo:

— Liaukis žmogau! Tau nevalia įžeidinėti Dievą. Skirk sąvokas.

Kiekvienas pertempimas vedą į lūžį: taip ir šie ginčai. Buvo peržengtos bet kokios leistinumo ribos. Tai pamatė patys besikarščiuoiantieji ir vieną kartą turėjo susigėsti. Tačiau kartumas liko. Liko ir tas politinis tvaikas, politinis vienas kito kleimavimas. Jis atsirūgdavo kitomis progomis, kaip neskanūs barščiai.

Vienybės prašom, Viešpatie!

Šitoj nesutarimų audroj reikėjo įžiūrėti gilesnių pradų. Kažkas kaitino smegenis, dilgino širdis. Kas tai buvo — pertempti nervai ar piktas noras sugriauti mažo mūsų būrio vienybę ir taiką?

Iš to meto, spalių 21 dienos, randu savo užrašuose atodūsius, susipynusius į maldą:

Kažkas, o Viešpatie, pasėjo mūs dirvon kūkalių grūdą; nesantaikos ranka įmaišė įtarimų raugą mūsų dvasion,

Dėl būsimos garbės, kaip obuolio auksinio, mes liejam karčią taurę kančiom išdeginton krūtinėn.

Teisėjais vienas kito daromės ir sprendimus išrašom, lyg vaikai, išpaikinti savos minties!

Užmiršom savo klaikią dalią, kuria mus sujungei labiau nei plieno ryšiais.

Užmiršom vieną Tavo saulę, kuri kaip motina lygiomis glosto mus; ir vieną duoną, kuria kasdieną maitini.

Vienybės prašome Tavęs, o Viešpatie; vienybės ilgisi dvasia, pagraužta nerimties, nesantaikos, nemeilės.

Kaip Tu, ir Sūnus Tavo ir Dvasia, o Viešpatie, esi juk vienas; kaip meilė Tavo ir tiesa, ir grožis vieną turi pradžią; kaip viena Tavo karalystė; kaip kūnas sąnarių sujungtas mistinės Sūnaus galvos; kaip vynmedžio šakelės gyvastį Tavy, o šventasis Vynmedi, suranda - - - - taip mes, o Viešpatie, tebūnam viena.

Tebūnam mes viena, kaip motinos vienos vaikai, kaip motinos, kuri iš meiles ir kančios pagimdė mus.

Tebūnam mes viena, kaip tėvo vieno sūnūs, kaip tėvo, kritusio kovoj už laisvę kūdikių savų.

Kaip broliai brolių, budinčių tėvynės laukuose, tebūnam viena mes, o Viešpatie!

Suteik rimties, suteik vienybės dvasiai, skaldomai nesantaikos, nemeilės, nedarnos!

Šitos maldos XI bloke jau neteko skaityti. Pakriko čionai ne tik bendros nuotaikos, bet ir bendras gulimas ir kėlimasis. Sirena keltis buvo duodama anksčiau, kad spėtų susitvarkyti ir pavalgyti didieji blokai; mažas mūsų blokas galėjo visa tai atlikti per keletą minučių. Pagaliau atsineštoji kava galėjo būti išgerta ir duona suvalgyta po rytinio patikrinimo. Todėl kai kurie keldavosi vos keletą minučių prieš antrą patikrinimo signalą. Vakare vieni eidavo anksčiau į lovą, kiti, užsidangstę langus, vakarojo valgomajame — ką nors dirbo. Iš pradžių dar mūsų štubinis vakarais bandė komanduoti maldai, bent tiems, kurie buvo lovose, tačiau ir po maldos nebebuvo rimties ir tylos.

Lipniūnas jautėsi kiek kaltas, davęs savo paskaitomis progos iškilti rietenoms. Tačiau niekas beveik nelaikė jo kaltu. Lipniūnas darė tai geriausia intencija. Ir tas paskaitas jis stengėsi parengti taip, kad nieko asmeniškai ar politiškai neužgautų. Niekas ir nesijautė paliestas, bent to nebuvo galima pastebėti viešose diskusijose. Vadinas, kažkieno buvo užraugtas raugas, šališkai nuteikiant nebuvusius paskaitose draugus. Kas tai padarė, buvo greit sužinota. Reaguoti prieš tą žmogų buvo nepatogu. Reikėjo tik stebėti ir saugotis, kad vėl neduotum progos kelti naujų ginčų.

Tas asmuo Lipniūnui buvo aiškiai nepalankus. Stengėsi jį suniekinti, jo mintis subanalinti, tvirtinimus paneigti. Abu jie buvo studijavę Prancūzijoje, abu neblogai pažino prancūzų gyvenimą. Lipniūnas ilgiau buvo ten gyvenęs ir geriau mokėjo prancūzų kalbą. Tačiau užtekdavo Lipniūnui tik užsiminti ką nors iš prancūzų gyvenimo, kai jo oponentas šokdavo neigti ir taisyti. Lipniūnas greit nutildavo, parausdavo lyg užkluptas meluojant jaunuolis. Toks kuklus ir drovus jis buvo! Kartais jis įsakmiai teigdavo, kad vis dėlto yra taip, kaip buvo sakęs. Ilgainiui pastebėta, kad Lipniūno teigimai yra tikresni, nes prancūzų gyvenimą pažinojusių tarp mūsų buvo ir daugiau.

Lipniūnas kentė “persekiojimą” kaip tik dėl anų paskaitų. Minėtas asmuo matyt nežinojo, kad Lipniūnas dėstė ne tiek savo, kiek Sruogos patiektą medžiagą. Jei būtų žinojęs, gal būtų nusikreipęs prieš Sruogą. Sruoga šio žmogaus kažkodėl nemėgo; gal dėl to ir tiek medžiagos pateikė jo srovei apibudinti. Bet jis pasiliko nuošaliai, o visą pyktį perkėlė ant Lipniūno pečių.

Teisybės jieškotojai

Atsirado skirtumų ir šalia politikos. Nereikėjo net rimtesnių priežasčių.

— Čia mano vieta. Jau tris dienas sėdėjau, pasitrauk!— įsakmiai prataria vienas.

— Kas tau ją paskyrė! Jei visi apsirinksime vietas, kur sės tie, kuriems stinga suolelių? — atsikerta kitas.

— Kas man! Čia aš sėdžiu, ir tu pasitrauk, — pastumia pirmasis.

— Jėgos prašau nevartoti!

Ginčas virsta kova. Vienas jau griebiasi suolelio smogti antrajam, bet draugai įsikiša ir apmaldo.

Kai oras atvėsdavo, kambariuose vieniems buvo peršalta, o kitiems peršilta. Gulėjusieji antrame lovų aukšte, toliau nuo langų, skundėsi tvankumu, o kam teko miegoti prie lango ir išlaukinės sienos, jautė skersvėjį ir šaltį. Vieni langus uždarydavo, kiti tuoj vėl atidarydavo. Pirmieji kovojo už savo “principus”, o antrieji už savo.

— Tik pabandyk dar kartą atidaryti!

— Pabandyk tik dar kartą uždaryti!

Vėl konfliktas ir rietenos.

Logikos žmonės buvo pasiryžę galvą dėti už kiekvieną teisybę, net tada, kai ji ir ne taip jau teisi buvo. Kartais dėl kokio menkniekio, paprasto žodžio sukildavo kivirčas, taip susipjaudavo, kad keletui dienų pasidarydavo tikras pragaras. Aišku, logikai pjaudavosi su nelogikais, kuriems teisybė lygiai buvo šventa. Tačiau vieni jų buvo vienokių politinių nusistatymų, kiti — kitokių, arba vieni karštesni katalikai, kiti drungnesni. Tokiais atvejais jų teisybė būdavo perkeliama į politinę arba religinę plotmę.

— Negaliu pakęsti tų krikščionių demokratų, tų davatkų. Jie fanatikai, nesukalbamiausi žmonės.

— O kas jūs? Kur jūsų politiniai ar religiniai principai? Ką gi jūs laikote tiesa? Pagal ką jūs vertinate įvykius? Vėpūtės jūs!

Ginčas, prasidėjęs iš kasdieniškiausio dalyko, prieina iki jautriausių įsitikinimų, paliečia pagaliau pačius asmenis. Šito jau nei vienas nei antras nebeužmiršta. Ne tik neužmiršta, bet vienas antram taiko sankcijas, jieško progos atsiskaityti. Gyvendami tame pačiame bloke, jie nebesisveikina, nebesusitinka, nebenori vienas į antrą pažvelgti. Jeigu katalikas eina į pamaldas, jo “priešas” į jas daugiau nebeina.

— Negaliu žiūrėt, kaip tas veidmainiškai per mišias meldžiasi, — teisinosi toks.

Kodėl gi jie negalėtų pasikalbėti kaip žmonės?

— Tebūna taip, kaip tu įsitikinęs. Gerbiu tavo teisybę, nors pats esu kitokios nuomonės.

— Jei mano argumentai tavęs neįtikina, gal kada ir pats be manęs įsitikinsi.

— Jei esi užsispyręs, nėra man ko su tavim ginčytis. Tavęs vis tiek neįtikinsiu, o tik labiau suerzinsiu, — pagalvotų ir mestų ginčus.

Toks galvojimas logikui svetimas. Tegu pasaulis žus, bet jis kovos už savo tiesą; kovos viešai, įtrauks kitus. Jam svarbu ne įtikinti, bet laimėti. Nesvarbu psichologiškai palenkti, bet formaliai savo poziciją apginti. Priešas turi prisipažinti klydęs, arba jis toks turi būti kitų pripažintas.

Šitoks teisybės jieškojimas, pastebėjome, itin būdingas draugams, kilusiems iš pietų Lietuvos — Sūduvijos. Jie daugiausia tarp savęs ir kirtosi.

Kai kada teisybės jieškojimas sutapdavo su moralizavimu, kuris draugų tarpe kėlė nemažiau nerimo.

— Pasižiūrėk į save! — atsikirsdavo gavęs viešą pastabą. — Tavo dorybės nemažiau kitus erzina, bet tau turbūt niekas nepasako. Jei nori, aš tau pasakysiu: tu — veidmainys, pariziejus!

Jie nebuvo pariziejai, tik nesuvokė savo ir kitų dvasinės būsenos. Vidinis jų pačių gyvenimas susidėjo iš formų ir faktų; kituose jie nematė didesnio dvasinio įvairumo ir tų subjektyvių asmens skirtybių. Kitų poelgius jie apspręsdavo tik objektyviomis moralumo normomis ir, svarbiausia, neturėjo pakantos.

Charakterių skulptūra

Vienas draugų, buvęs bolševikų kalėjime, kartą mums pasakojo jų konfliktus. Esą vienas kalinys mėgęs dažnai ir ilgai stovėti prieš vienintelį kameros langutį ir visą laiką pirštu raustis nosyje. Šis dalykas pradėjęs kitus erzinti. Vieno nervai neišlaikę, jis prišokęs prie stovinčiojo, griebęs jam už atlapų ir sušukęs:

— Ar tu liausies pagaliau krapštyti savo nosį? Ar liausies! Kitaip tave vietoj užmušiu.

Ir gal būtų užmušęs, pasakojo draugas, jeigu anas vyras nebūtų buvęs ramus. Ištraukęs pirštą iš nosies, nuėjęs ant savo narų ir atsigulęs.

Taip dėl niekų žmonės netenka pusiausvyros, nebekontroliuoja savęs ir sukuria patys sau pragarą.

Ir mes buvome atsidūrę panašioj padėty. Būdavo sunku žiūrėti į tas rietenas; atrodė, kad jos visai bergždžios. Tačiau visai bergždžios jos nebuvo. Žmonės žėrė karčios teisybės žodžius, tą teisybę labai dažnai atkišdavo vienas kitam į akis. Neužteko žodžio, buvo pavartotas boikotas, kumštis ar net suolelis. Normaliame gyvenime tokių priekaištų niekas neišdrįstų pareikšti. O čia juos darė ne vienas ir ne vieną kartą — vadinas, yra kas nors netvarkoje. Pagaliau ir tavo artimi draugai iškilus konfliktui tyli, tavęs neužstoja, negina: turbūt ir jie nelaiko tavęs teisiu.

Kartą už tai kliuvo ir mudviem su Lipniūnu.

— Jūs, kunigai, mus išduodat! Mūsų neparemiat, tylit! — atskaitė mudviem pamokslą vienas jaunas, išsilavinęs ir uolus katalikas.

— Atrodo, kad jums nerūpi teisybė. O gal jūs norite likti geri tiems, kuriems vis užkliūva katalikybė ir visuomeniniai katalikų reikalai? — kėlė jis toną.

— Mielas! Mums rūpi nemažiau už tave... Tik galėtų būt ir kitas būdas teisybei apginti.

— Mes iš viso nematome, kad jūs gintumėte teisybę, — kalbėjo jis, matyt, ne savo vieno vardu.

— Galima ją gint ir nematomai!

— Aš jūsų nesuprantu!

— Be žodžių yra dar pavyzdys. Nieko neatsakant į užpuolimą, kartais galima labiau įtikinti, negu šimtu žodžių. O ir žodžiais yra dar daug kitų galimybių. Mes turim laiko, kam skubėt. Praeis įkarštis, tada gali ramiai su “priešu” pasikalbėt — labiau įtikinsi, negu keldamas ginčus, užkurdamas pyktį.

— Aš visą gyvenimą taip kovojau, o jūs sakot — reikia nutylėti. Defetizmas, brangūs kunigai! Katalikiškos pozicijos turi būt viešai ginamos.

Porą vakarų iki pusiaunakčių kalbėjomės dieniniame kambaryje. Visi jau miegojo, o mes patylomis diskutavom “kovos metodus”.

— Pagrindinė tavo taktikos klaida: kovoti vienam prieš visus, — bandyta įtikinti jauną vyrą. — Priešų jau turi, ir jų susidarysi dar daugiau.

— Aš priešų nebijau. Man svarbu įrodyt, kad jie klysta, — spyrėsi jis.

— Pažįsti profesorių B. Iš prigimties jis turi gal tų pačių palinkimų kovoti už teisybę, bet žmogus pakeitęs save. Jį visi mėgsta, jis turi begales draugų. Kodėl? Jis moka patylėti, kitų blogybes pakęsti. Tiesa, jis reaguoja, bet kur neišvengiama. Tada jis pasirenka švelnų būdą, kito neužgaunantį. Įtikins jį tokia kalba ar neįtikins — vis tiek! Šiurkštesniais žodžiais juo labiau neįtikinsi...

Jaunas vyras klausėsi, vis labiau ir labiau apsiramindamas.

— Tu jaunesnis, paklausyk mūsų! Mums skaudu, kad dėl tų ginčų nukenčia bendri reikalai, kad kiti ir į pamaldas dėl to nebenori ateiti.

Vyras turėjo daug geros valios, pradėjo save laužti ir gražu būdavo žiūrėti, kaip jis stengiasi susivaldyti. Praeina diena, dvi, trys — jis pajėgia apgalėti save. Bet ketvirtą dieną vėl, žiūrėk, prasiveržia užgniaužtas būdo staigumas. Nelengva, aišku! Bet naujas konfliktas kartais grąžindavo jį vėl į mūsų sutartą kelią.

Be abejo, ne visi buvo tokie, kaip šis. Tačiau nestigo tokių, kurie mokėsi, save tramdė, jieškojo kelių pasikeisti.

Narakas — pasyvus ramintojas

Mūsų vyresnysis, vadinamas blokiniu, buvo pulk. Juozas Narakas. Barnių ir rietenų metu jis visuomet būdavo ramus ir šaltas. Kai ką net erzindavo šis “nepajudinamas” jo ramumas. Į nieką jis nereaguodavo, viską nuleisdavo šypsniu, kartais pasitraukdavo į savo lovą arba išeidavo pasivaikščioti į kiemą. Kai kiti net rietenose nedalyvaudami, nepajėgė nuslėpti susirūpinimo ar kartėlio, Narakas mokėjo nieko nejausti. Ir vis dėlto jis mus valdė, tvarkė, lygino ir derino mūsų nuotaikas. Visa tai jis darė nesistengdamas, sakytum, nieko nedarydamas.

Narakas buvo šiaurietis, šeduvis, jau savo prigimtimi lėtas ir ramus. Tačiau jo ramumas nebuvo pagrįstas šaltu protu ar valia, kaip pas kitą šiaurietį Bredikį. Narakas atrodė patogumo, jausmo žmogus, paveiktas kažkokios nirvanos. Gal tie dveji metai kalėjimo jau nepriklausomybės laikais (dėl nepavykusio gen. Kubiliūno pučo) padarė iš jo lietuvišką budistą. Tuos metus jis praleido vienui vienas, tik su knygomis. Pasaulis, kaip jis pats pasakojosi, jam tada neegzistavo, ir ta būsena jam buvusi laimingiausia gyvenime. Per du metus jis išėjo visą mokslų akademiją —- pasiruošė ekonominių, politinių, filosofinių mokslų srityse, kiek iš viso žmogus iš knygos gali pasiruošti. Jo išsilavinimas dabar išsiskyrė iš kitų jo rango karių. Svarbiausia, ką jis išmoko, tai į viską žiūrėti su šypsniu — ramiu, vienodu, nesuinteresuotu, neironišku, nesmerkiančiu ir neatleidžiančiu. Nežinau, ko jis dar išmoko bolševikų kalėjime, kuriame išbuvo apie 10 mėnesių. Čia, naciškame kacete, jis buvo jau toks nuo pat pradžių, nesikeisdamas — neatsiverdamas ir neužsidarydamas.

Dėl šių savybių jis buvo mėgiamas. Jam tačiau atrodė vistiek, ar kas jį mėgsta, ar ne. Draugų jis nesistengė jieškoti, bet nevengė tų, kurie prie jo labiau glaudėsi, nors ir nesidavė perdaug panaudojamas.

Ar būtų galima jį pavadinti pusiausvyros žmogum, nežinau. Man rodos, jis nesistengė jokios pusiausvyros laikyti, bent tai nėjo iš jo valios pastangų. Jis leido mūsų gyvenimui pačiam susirasti savo pusiausvyrą. Ir atrodo jis labai neklydo. Įaudrintos bangos pačios suduždavo ir nurimdavo, o jis išlikdavo šalia ir viršum viso. Jis buvo savotiška numaldymų uola: pasižiūri į jį, ir pasidaro kažkaip ramiau. Taip “valdė” jis mus pusantrų metų.

Germantas - vienišas mintyto]as

Kitas buvęs valdžios žmogus — Germantas laikėsi nuošaliai visų bloko ginčų. Prabildavo tik prie stalo, valgydamas. Sėdėjo dažniausia su Mečiu Mackevičium, kuris mėgo politines temas. Nejučiomis jis išprovakuodavo pasisakyti ir savo kaimyną. Tada Germantas karščiuodavosi, dėstydavo ir gindavo savo pažiūras. Politika esanti reali kova. Priemonės turinčios būti tokios, kokias priešas vartoja. Prievartos nereikia bijoti. Diktatūra esanti vienintelė protinga valdymo sistema.

Niekas nesistebėjo tokia jo kalba. Daugelis jį vis dar laikė nacių pataikūnu. Toks jis pradžioj bandė reikštis. Jieškojo ryšio su kapais, jiems vokišku stiliumi daužė klumpių užkulnis ir vis kartojo “jawohl”. Paskui to atsisakė, pamatęs, kad čia visai kitas pasaulis. Tačiau draugams galėjo tai palikti keistą įspūdį.

Keista atrodė ir kita jo maniera. Parėjęs iš darbo, jis sėdėdavo vienui vienas, parėmęs galvą, kažką mąstydamas. Valandų valandas, įsmeigęs žvilgsnį į vieną tašką, jis galvodavo ir galvodavo. Atrodė, kad jo smegenis vargina kažkas labai sunkaus, bet kas — buvo sunku atspėti. Gal jis tikrino kai ką savo mintyse, taisė ar keitė? Gal pervertino savo naciškas idėjas, kuriomis buvo užsikrėtęs prieš karą?

Dar studijuodamas lingvistiką Leipcigo universitete jis kalbino kitus lietuvius studentus pasidalinti temomis ir sukurti lietuvišką “Mein Kampf”. Pritarimo nerado, tačiau savo minties neatsisakė. Grįžęs į Lietuvą, bandė patekti lektoriumi į Klaipėdos pedagoginį institutą, tikėdamasis, ten surasti ir prisiauginti sau šalininkų. Tuometinis švietimo ministerijos generalinis sekretorius Masiliūnas, galbūt jausdamas ko Germantas siekia, nepaskyrė jo į Klaipėdą. Germantas tada nuėjo dirbti į saugumą, spaudos skyriaus vedėju.

Prieš pat karą Lietuvoj lankėsi Tilžės gestapo viršininkas dr. Greffė. Germantas buvo paskirtas jį lydėti po kurortus ir gražesnes vietoves. Greffės kelionė turbūt nebuvo betikslė. Savo rankose jis laikė visą žvalgybą rytų šiaurės kraštams sekti. Tad ir pažintis su Germantu jam turėjo praversti. Bolševikams užimant Lietuvą, Germantas pabėgo į Tilžę ir kurį laiką buvo Greffės svečias.

Kai mes atsidūrėme Berlyne, Germantą jau radom ten. Jis nesijungė į lietuviškąjį pabėgėlių gyvenimą, laikėsi nuošaliai, kažką veikė, bet ką —niekas iš karto nesuprato. Tik susikūrus lietuvių sąjungai ir parapijai, susiorganizavus aktivistų sąjūdžiui kovai su bolševikiniu Lietuvos okupantu, pradėta jausti ir Germanto vaidmuo. Greičiausia tas pats Greffė pavedė jam susprogdinti tautinį lietuvių judėjimą Berlyne. Germantas ėmėsi darbo labai atsargiai, pats neidamas į priekį, neišsiduodamas, panaudodamas kitus.

Iš jo antrininkų ar talkininkų buvo ir Mykolas Žilinskas. Vienu metu jis ypatingai susidomėjo manimi. Kartą — tai buvo 1940 m. verbų dieną — jis pakvietė mane į Kaiserbofo viešbutį vakarienės. Sakė turįs svarbų reikalą ir norįs supažindinti dar su vienu žmogum. Sutartą valandą radau jį laukiantį prie durų. Viešbutyje prie vieno staliuko buvo dr. Mikalauskas (Mikonis), autorius šleikštaus vokiško romano prieš Lietuvą, pavadinto “Bala”. Jo nebuvau dar pažinęs, nes jis lietuviškos kolonijos gyvenime nesirodė.

Mikalauskas buvo labai kalbus. Pasakojo apie savo studijas Vokietijoje, savo tarnybą užsienių reikalų ministerijoje Kaune, savo moksliškus darbus. Ta proga užsiminė skaitęs ir mano vieną kitą knygelę; atseit, jau iš seniau mane pažįstąs. Prisiminė ir lietuvių reikalus Berlyne. Jie esą blogi: Skipitis persenęs, nemokąs išnaudoti lietuvių sąjungos pozicijų; Škirpos suorganizuotas aktivistų branduolys galįs būt net žalingas lietuviškajam reikalui. Tuodu žmones reiktų nušalinti ir vadovybę perduoti tinkamesniems. Naujieji galį būt ir nežinomi platesnei visuomenei, bet drąsūs, viskam pasiryžę. Jei tai padaryti pavyktų, būtų daug laimėta. Reiktų suorganizuoti gerą lietuvišką chorą, kuris važinėtų po Vokietijos miestus ir garsintų Lietuvos vardą. Išleistume lietuvišką laikraštį, kuris pasiektų ir informuotų visus lietuvius, išsiblaškiusius po Vokietiją. Būtų gautas lietuvių kalbos lektoratas Berlyno universitete.

— Planas gražus ir remtinas, bet ar vokiečiai sutiks visa tai leisti? Be to, iš kur paimti pinigo? — pasiteiravau.

Mikalauskas nusijuokė.

— Daugiau negu tikra, — pasakė. — Tik, žinia, su sąlyga, jei mes pakeisime lietuvių sąjungos ir aktivistų vadovybę. Pinigų bus. Čia mažiausia bėda.

Iš kur bus tie pinigai, jis nepasakė. Bet man buvo jau aišku. Laukiau, ką jie toliau sakys. Buvau “parapijos” klebonas ir dar lietuvių sąjungos valdybos narys. Galvojau, ką bendra galėčiau turėti su šiais planais? Lyg atspėdamas mano mintį, Mikalauskas ėmė aiškinti:

— Mes ir norėjom pirmiausia su jumis kalbėti. Jūs turite įtakos. Jei prisidėtumėt prie mūsų (šį žodį jis pabrėžė), galėtume lengvai nuversti tą seną, supuvusią kolonijos viršūnę.

— Man, kaip kunigui, nedera dėtis į bet kurį politinį sąjūdį, — pasakiau. — Juo labiau remti skaldymąsi. Jūsų kultūriniai planai gražūs — prie jų mielai prisidėčiau. Bet jei reikia juos laimėti rietenų kaina, nepritariu. Mes esame ir taip negausingi, o jeigu dar suskilsime, vargu ko gero pasieksime. Geriau emigrantų sutarimas, negu daliniai kultūriniai laimėjimai.

Kalbėjau paprastu tonu, nedarydamas įspūdžio, kad juos puolu. Tačiau pastebėjau, kaip Mikalauskas sunerimo, o Žilinskas nejaukiai pažvelgė į savo draugą, sekdamas jo veido išraišką.

— Tada mes jums perdaug pasakėme, — lyg įspėdamas ir grasindamas pareiškė Mikalauskas.

Tolimesnis pasikalbėjimas vyko nesklandžiai. Tema nukrypo kitur. Po kelių dar žodžių atsisveikinom ir išsiskyrėm. Vėliau paaiškėjo, kad Mikalauskas jau iš senesnių laikų yra nacių agentas. Jis dėl to buvo išmestas iš užsienių reikalų ministerijos, ar pats pabėgęs nuo teismo.

Vokiečių sovietų karui kilus, sužinojom, kad naciškos lietuvių grupės vadas buvo dr. Germantas. Jis tuoj išsiskubino į Lietuvą. Savo vietoj ir savo įgaliotiniu paliko rašytoją V. A. Šis kalbino norinčius greičiau grįžti į Lietuvą, bet su ta sąlyga, jei pasižadės įsijungti į lietuviškųjų nacionalsocialistų grupę.

Lietuvoj, tapęs švietimo tarėju, Germantas vedė visai kitą politiką. Nacionalsocialistų nebeorganizavo — gal matė, jog iš to nieko nebeišeis, o gal susidūrė su stipresne nacionalistų grupe, kuri iš pirmų dienų pasisiūlė talkinti vokiečiams. Ši grupė jau turėjo savo vadus, ir Germanto anaiptol nebūtų stačiusi priekyje.

Germantas galėjo vokiečiams labai praversti švietimo darbe. Nacių kėslams tai buvo svarbus postas. Jie siekė susidoroti su lietuviškąja inteligentija ir prisiaukleti naujos. Šį planą išdėstė nediskretiškas, prasigėręs vokietis dr. Scholzas, gyvenęs Lietuvoj dar prieš karą ir dabar perėjęs SD (sicherheitsdiensto — nacių saugumo) tarnybon. Jis aiškino, kad lietuviai yra ūkininkų tauta. Lietuvos valstybė yra tik inteligentų išpūstas burbulas. Ūkininkui visai nesvarbu, kas Lietuvą valdys: jam pakanka, kad būtų sotus, saugus ir galėtų lengvai lankyti bažnyčią.

— Mes neleisime, kad inteligentiška jūsų galvosena klaidintų sveiką ūkininkiją. Jei priešinsitės, mes jus išrausime, — kartojo savo pažįstamiems lietuviams Scholzas.

Germantas, puikiai žinodamas šiuos vokiečių kėslus, jiems pasiūlė:

— Leiskit tik man išplėsti mokyklų tinklą, ir aš perauklėsiu naciškai visą naująją inteligentiją.

Naciai jam leido. Leido kurti naujas gimnazijas, progimnazijas, mokytojų seminarijas. Negailėjo pinigų, kurie, žinia, ėjo iš lietuviškų fondų. Germantas labai greit sukūrė platų vidurinio mokslo tinklą, pasirinko padėjėjais geriausius pedagogus, leido įvairias instrukcijas, pats važinėjo po provinciją ir skatino daugiau dirbti, daugiau mokytis. Apie nacizmą jis niekur nekalbėjo. Švara ir tvarka, darbas ir mokslas — buvo jo tema. Bet tai nebuvo nei naciška, nei vokiška.

Parvažiavęs iš vizitacijų, jis kviesdavo pas save nacių pareigūnus, juos vaišindavo, girdydavo ir vis pasakodavo, kokios vokiškos ir naciškos mokyklų nuotaikos. Išleisdamas į namus, jis juos apdalindavo brangiomis dovanomis, tariamai atsivežtomis iš tų vizitacijų, siunčiamų pačių mokyklų — iš dėkingumo ir prisirišimo vokiečiams. Nacių pareigūnų medinės galvos nesusivokė. Jie gerai žinojo, kad Germantas yra senas nacių garbintojas. Turėjo apie jį ir puikiausias rekomendacijas dr. Greffės, kuris dabar buvo pašauktas į centrą (Berlyną) dar atsakingesnėms pareigoms. Pagaliau pati Germanto laikysena turėjo jiems daryti puikiausią įspūdį. Germantas kiekvienam ir į kiekvieną patarimą, pasiūlymą ar įsakymą kartojo:

— Jawohl, Herr Hauptsturmfuehrer! Jawohl...

Tas jo “jawohl” atrodė koktus. Tai teko man kartą Vilniuje girdėti ir, sakyčiau, pasipiktinti. Tada dar nesupratau visos Germanto vaidybos. Bet tai turėjo labai patikti naciams, įpratusiems paklusti ir šunuodegauti.

Ilgainiui vokiečiai ėmė Germantą įtarinėti. Ateidavo žinios iš provincijos, kad mokiniai platina rezistencinę spaudą, kad nuotaikos visose gimnazijose anaiptol neprovokiškos, juo labiau nepronaciškos. Germantas aiškinosi, žadėjo išsišokėlius tuojau sudrausti. Išleido griežtų aplinkraščių, bet kitu keliu, per patikėtinius, įspėjo jų nevykdyti.

Kartą vokiečiai įsakė jam sumažinti mokytojų seminarijų tinklą. Jis bandė įsakymą nudelsti. Pakartotinai buvo įspėtas uždaryti visas seminarijas. Jis pasakė “jawohl” ir uždarė, bet prie kiekvienos gimnazijos įsteigė seminarinę klasę, kurią turėjo praeiti visi abiturientai. Vadinas, būsimų mokytojų paruošimą jis dar labiau išplėtė.

Vokiečiai pradėjo vis daugiau praregėti — daryti savo patikėtiniui priekaištus. Šis teisinosi vykdąs ankstyvesnių viršininkų žodinį įsakymą. O pas nacius buvo sąmoningas potvarkis visus politiškai nenaudingus įsakymus vykdyti žodžiu, kad joks dokumentas neliktų istorijai. Šią padėtį Germantas stengėsi išnaudoti. Vienas jo viršininkas buvo pasiųstas už kažkokį nusikaltimą į frontą. Jo tariamomis instrukcijomis Germantas galėjo kurį laiką dengtis nuo puolimų.

— Jis man buvo pavedęs tai padaryti...

Tačiau Germantas turėjo ir baimės, kaip jis man vėliau pasakojo kacete. Jis būkštavęs, kad naciai neatsiklaustų to pareigūno, ar jis davęs tokį įsakymą? Ši baimė vis labiau didėjusi, juo dažniau ir ilgiau jis rėmėsi jo vardu. Kaip akmuo nusirito jam nuo krūtinės, kai vieną dieną buvusi gauta žinia, kad tas karininkas žuvęs. Germantas kuriam laikui išsisuko. Bet toliau žaisti darėsi vis sunkiau.

Prispyrė jį siaurinti universitetus. Jis aiškinosi neturįs teisės tai daryti, nes universitetai veikia autonomiškai. Vokiečiai tada pareikalavo iš universitetų senatų, kad jie visus studentus, išskyrus bebaigiančius, siųstų į darbo tarnybą. Esą karo metas, tad visos tinkamos darbui jėgos turinčios būt įjungtos į kovą su bolševizmu. Germantas užuot išėjęs ginti vokiško reikalo, teisino senatų nusistatymą neduoti studentų. Senatų atstovai buvo uždaryti į kalėjimą, o Germantas gavo papeikimą.

Kraštas džiaugėsi Germanto laikysena. Net pogrindžio spauda, be pasigailėjimo kėlusi aikštėn visus išdavikus, Germanto nei karto nepaminėjo. Vokiečių ausys ir akys turėjo tai pastebėti. Pajuto tai ir pats Germantas. Jis prašė savo bičiulių, kad pakurstytų žmones jį keikti, judošium vadinti. Tačiau žmonės nebuvo dar išmokę veidmainiauti.

Pagaliau ir pats Germantas kartą nukrypo nuo savo rolės. Kai generalkomisaras Rentelnas, susišaukęs tarėjus, reikalavo priversti jaunimą stoti į sumanytą įkurti Lietuvos SS Legioną, Germantas nebepakartojo savo “jawohl”. Priešingai, pasakė ilgą kalbą, kritikavo nevykusią partijos politiką ir savo atsakymą dėl SS Legiono užbaigė žodžiu “nein!”

Tai buvo 1943 m. kovo pradžioj. Kovo 15-tos naktį jis buvo areštuotas Vilniuje, o kitą dieną pergabentas į Kauną ir prijungtas prie mūsų, jau sėdėjusių SD kalėjimo rūsyje. Jo karjera buvo baigta.

Visa tai Germantas, sėdėdamas už grotų, dabar turėjo progos apmąstyti ir pergalvoti. Bet ar jis apie tai galvojo? Atrodo, ne! Jis nebuvo iš tų, kurie, permąstę savo kelią, kai ką keičia, kai ko gailisi. Iš tikrųjų, jis nieko nesigailėjo ir nieko nekeitė.

Valenrodiška prigimtis

Germantas turėjo valenrodišką prigimtį. Ką Adomas Mickevičius pavaizdavo savo poemoje, Germantas vykdė tikrovėje. Volenrodas buvo tik legenda apie prūsų lietuvį Alpį, kuris suprato, kad jo tauta nenugalės kryžiuočių atviroje kovoje. Alpis pasivadino Konradu Valenrodu, svetimuose kraštuose pasiekė riterio garbės, įstojo į ordiną ir buvo išrinktas didžiuoju magistru. Tada jis išvedė ordino armiją į žygį prieš Vilnių ir sąmoningai leido lietuviams sužlugdyti visą jos galybę.

Germantas vokiečių galybės nesužlugdė: jis tik sumaišė jų planus Lietuvai iš vidaus pavergti. Tokį vaidmenį tik jis ir galėjo atlikti. Pasivadino Germantu (buvęs Meškauskas), įstojo į nacių partiją, pasiekė SD karininko laipsnio, pasidarė jų generaliniu tarėju, tačiau širdyje liko lietuvis. Lietuvis jis visada buvo — tuo netenka abejoti. Visa jo persikeitimo paslaptis glūdėjo jo charakteryje. Jis buvo iš tų, kurie sunkiai galvoja. Galvoti turėjo už jį kiti. Tie kiti turėjo jam patiekti konkrečius planus, uždavinius. Jo aistra buvo veikti, uždavinius vykdyti, planus pritaikyti. Dėl to jį galėjo nuteikti ir palenkti sau stipresnės galvos.

Sprendžiant iš kacetinių patirčių, Germantą galėjo paveikti ne tik žmonės, bet ir knygos. Priešingai Jurgučiui ir Lipniūnui, kurie skaitė daug knygų, jis buvo tik vienos knygos žmogus. Tą vieną jis skaitydavo mėnesiais, kol ji įsikaldavo į jo smegenis, o tada jau nei su kirviu iš jų nebeiškaposi. Taip jis skaitė Zenono Danilevičiaus “Žmogų”. Skaitė kaip kokią evangeliją. Priėmė viską kaip šventą tiesą, o paskui draugams kartojo, su jais ginčyjosi, karštai gynė. Leipcige panašiai jis turėjo skaityti Hitlerio “Mein Kampf”. Ta knyga, man rodos, ir persunkė jį nacizmu. Būdamas lietuvis, jis norėjo tas “šventas” tiesas pritaikyti savo kraštui.

Tos pačios idėjos ir karo sąlygos jį suvedė su atsakingais vokiečių naciais. O šie, ypač gudrus ir įtakingas dr. Greffė, nuteikė Germantą dėtis su vokiečiais prieš bolševikus. Jis nurodė Germantui praktišką veiklos kelią, pramatydamas iš anksto jam ir konkrečius uždavinius. Greffės mintis buvo Germantą perauklėti. SD mokykla, kurią Germantas lankė būdamas Berlyne, įkalė jam vokiškas veikimo formas, išmokė klastingos jų politikos, bet nepajėgė pakeisti kietos žemaitiškos lietuviškos jausenos. Jis pasidarė tik dar labiau dvilypis. Dvilypį vaidmenį jis žaidė jau Berlyne. Leido kitiems pinti intrygą, sukūrė vokiečiams kovos įspūdį, bet praktiškai nieko nepadarė. Tokį vaidmenį jis apsisprendė tęsti ir grįžęs į Kauną. Čia susirišo su laikinosios vyriausybės šefu Juozu Ambrazevičium, kuris pasidarė jam naujas apsprendžiantis autoritetas. Jiedu slapta susitikinėjo, ir Germantas gaudavo konkrečių patarimų. Gal tokių apsprendžiančių asmenybių buvo ir daugiau, ypač Vilniuje, bet Ambrazevičių jis dažnai prisimindavo, būdamas kacete. Jį laikė vieninteliu savo tolimesnių planų aprobuotoju.

Germantas vis dar planavo, bent tarėsi galįs planuoti. Buvo pavergtas švietimo reikalų, ruošėsi ateityje juos tvarkyti. Kartą po ilgų savo mintyjimų, jis kokias dvi valandas dėstė, kaip reiktų perorganizuoti visą mokslo planą. Kažkodėl daugiau pasitikėjo kunigais, jiems atskleisdamas ne tik politinę savo praeitį, bet ir ateities planus. Tie planai nebuvo blogi, tik nebe nauji — panašūs į tuos, kuriuos vykdė vokiečių okupacijos metu. Nauja galėjo būti nebent tai, kad mūsų mokslus reikia nukreipti į amatus ir pramonę, o taip pat į svetimas kalbas su jų institutais.

— Lietuva turės pasidaryti šviesiausias kraštas visoj Europoj, — svaigo jis savo mintimi. Bet lyg nebūdamas tikras, ar tai įvykdoma, jis staiga paklausė:

— Kaip manai, ką Juozas (Ambrazevičius) į tai pasakytų? Turbūt pritartų.

Germantą reikėjo suprasti ir, man rodos, Ambrazevičius tai sugebėjo. Jis nelietė naciškos jo galvosenos, tik nukreipė į praktišką lietuvišką veiklą. Keisti jo galvoseną būtų buvę bergždžia. Tada jis būtų užsikirtęs, ginčyjęsis, prieš tą žmogų nusistatęs. Mintis pas jį buvo viena, o veiksmas — kita. Naciškas galvojimas jam anaiptol nekliudė veikti prieš nacius. Priešingai, jis veikė kaip tik naciškai, panaudodamas visas suktas ir klastingas jų priemones.

Toks veikimas turėjo ji labai iškreipti iš normalios dvasinės būsenos. Jis buvo pasidaręs grubus, stačiokiškas, sunkiai sukalbamas. Tai pradžioj buvo labai pastebima ir kacete. Dėl to draugų nusistatymas prieš jį buvo suprantamas. Suprato tai gal ir pats Germantas, bet jam buvo sunku grįžti į lietuvišką paprastumą bei nuoširdumą. Sunku dar ir dėl to, kad visa, kas jį galėjo švelninti, buvo pasidarę jam svetima. Nacių tarnyba privertė jį nutraukti praktiškus ryšius su religija. Net Vilniuje būdamas, jis negalėjęs užeiti į bažnyčią. Tik kacete pradėjo lankyti pamaldas, galbūt ir melstis. Kunigų bičiulystė jį pamažu artino prie Dievo, bet didelės įtakos dar negalėjo padaryti. Didesnę įtaką jam padarė nauja knyga, kurios jis pats pasiprašė. Tai buvo evangelijos. Kaip jau buvo įprasta, jis skaitė jas ilgai ir pamažu. Kartais matydavai, kaip jis atitraukęs akis nuo jų, įsmeigęs žvilgsnį į vieną tašką, kažką galvoja. Abejoju, ar kada tą knygą buvo ištisai skaitęs. Ji turėjo jam rodytis nauja ir savo turiniu, ir sugestyviu, dinamišku Kristaus charakteriu. Matyt, ji jam atvėrė naują, lygšiol nepažintą veiklos sritį — žmogaus atsinaujinimą. Maždaug tuo laiku jis pradėjo jieškoti dažnesnių progų atlikti išpažintį ir eiti komunijos. Kartą bevaikštant kieme mane nustebino jo klausimas, ką jis turėtų daryti, kad taptų kitoks. Nesupratęs, ko nori, laukiau, ką toliau sakys.

— Man aišku, kad žmogus turi tobulėti, — pasakė. — Bet ką praktiškai daryti?

Jis norėjo veikti, — tai buvo aišku. Ir buvo džiugu matyti, kaip jis po to veikė, stengdamasis būti kitoks. Nežinau, ar daugelis draugų pastebėjo, kad Germantas mažiau besiginčyjo, mažiau kėlė toną, rečiau erzinosi, kai kada patarnaudavo kitiems, nevengdavo kieme bet kurį susitikti ir pakalbinti. Anksčiau, kažkieno žodžiais, Germantas vienui vienas kaip vilkas, galvą panarinęs, tevaikščiojo.

Ar šis posūkis būtu galutinai išdildęs visas nacių mokyklos įtakas, sunku pasakyti. Nacišku idėjų turbūt greičiausiai būtų nepametęs, nes ir tuo metu jis mėgdavo ginti savo pažiūrą į realią politiką. Tik tuose ginčuose mažiau jautei senąjį grubumą.

Žodžio žmonės

Sakoma, kad kaliniai, jausmams atbukus, kalba per miegus, Neturėdami kam, nerasdami artimų širdžių jie ima kalbėti nakties glūdumai, kalbėti sau patiems.

Turėjome ir mes tokių, kurie kalbėjo per miegus. Kalbėjo jie kažkam dusliai, su dažnais dejavimais, skundais. Jų miegas būdavo neramus: jie vartydavosi ir blaškydavosi. Kalbėdavo per miegus net dieną atgulę į lovą. Tada, žinoma, draugai iš šių juokdavosi: nesuprasdavo, kodėl jiems taip darosi. Ir galėjai matyti, kaip šie jaučiasi nesmagiai, lyg bijodami, kad nebūtų pasakę ką nors nereikalingo ar juokingo. Dienos metu jie paprastai būdavo tylūs ir mažakalbiai. Gal jų sunkumai palengvėdavo tais naktų skundais, nors ir nesąmoningais.

Kitą kategoriją sudarė kalbėjusieji dienomis, vakarais, iki pusiaunakčių. Ar jiems ir laisvėje kalbėtis buvo nepakeičiama būtenybė, nežinau, bet čia tai reiškėsi beveik liguistai. Man rodos, tomis kalbomis jie stengėsi savo dėmesį kitur nukreipti, o gal laisvės gyvenimą iš naujo — bent vaizduotėje — atkurti.

Kalbų turinys būdavo labai savotiškas. Iš pradžių bandyta jas planingai organizuoti. Sugulus lovose, kas nors turėjo pasakoti iš savo išgyvenimų, kelionių įspūdžių, skaitytų įvykių. Tos planingos kalbos patenkino tačiau neilgam. Vieni nemokėjo vesti įdomios intrygos, ir tai keldavo nepasitenkinimą, nuoboduli; kartais būdavo pasijuokiama iš paties pasakotojo. Kiti, ypač vienas senyvas žmogus, pernelig tirštino erotines spalvas, sukeldavo vieniems pasitenkinimo, o kitiems pasišlykštėjimo. Įdomiausios ir labiausiai klausomos pasirodė laisvos kalbos. Jos buvo gyvesnės.

— Puikus buvo Velykio krupnikas, žinot, tas žaliai padažytas!—pradeda vienas.

Ir prasideda kalba apie gėrimus, jų rūšis, jų gamybą ir prekybą. Nukrypsta į kavines — Božegraiką, Tris Milžinus. Po to į žmones, kurie ten rinkdavosi, jų charakteristikas, linksmus nuotykius.

Kartą vienas paklausė:

— Ar pažinojai toki Džordžą?

— Kas jo nepažinojo! — atsiliepė paklaustasis.

Ir pradėjo iš įvairių kerčių atsiliepti jo pažįstami, ir ėmė pasakoti būtus ir nebūtus dalykus.

Juokingiausia, kai viena pavardė pasirodė pažįstama keletui, bet jos savininko charakteristika nesutapo.

— Tai tas, kurs dirbo ministerijoje?

— Ne, jis visą laiką dirbo Tauragėje.

— Jonas Valius?

— Taip, tas pats!

— Juodaplaukis, aukštas vyras, su akiniais?

— Juodas ir aukštas, bet be akinių!

— Kaip be akinių? Tu klysti! Juk tas, kurs dirbo ministerijoje?

— Taigi, kad tas nedirbo ministerijoje. Pienininkas iš Tauragės!

— Fui! Tu vis apie tą tauragiškį. Aš kalbu apie ministerijos valdininką.

Kartais tokios kalbos trukdavo valandomis, įtraukdavo keletą žmonių, suskaldydavo juos į frontus — kol visas pokalbis virsdavo dideliu burbulu.

Kai kada iškildavo vėl nauja pavardė ir kalbėtojai nebesuvesdavo galų. Tada Jonas Šernas ar kuris kitas iš kertės atsiliepdavo:

— Turbūt jūs kalbate apie Joną Valių! Tą tauragiškį pienininką ir kartu ministerijos tarnautoją.

Visi garsiai nusikvatodavo, ir klausimas palikdavo nebaigtas.

Blogiau buvo su Napoleonu. Kažkas pradėjo apie jį kalbėti ir vienoj vietoj, kiek pakeltu tonu, pasakė, kad jis miręs.

— Ar jau mirė? — staiga paklausė Jonukas iš Kantinos.

— Argi nebuvai girdėjęs? — provokavo Vytautas, mano lovos kaimynas.

— Taigi, kad ne! Tai naujiena!—visai rimtai kalbėjo Jonukas.

— Vargšas Napoleonas — taip ėmė ir pasimirė! O Jonukas tik dabar sužinojo... — ėmė draugai juoktis.

Ilgai dar visi prisiminė “ar girdėjai, Napoleonas mirė!”

— Ką jus vis tą Napoleoną! — pyko Jonukas. —Geriau apie sapnus. Ir jis pradėdavo pasakoti, ką praėjusią naktį sapnavęs.

— Ką tavo sapnas! Ot, paklausyk, ką aš sapnavau!

— Sakyk! Aš tuoj išaiškinsiu, — pakeldavo galvą Jonukas.

Jis buvo gyvas sapnininkas: žinojo iš atminties visas sapnų reikšmes. Ir jam buvo malonu pasitarnauti draugams, o dar maloniau išspręsti painias sapnų paslaptis.

— Nelaimė ant galvos! — sušukdavo, nelaukęs pasakotojo “išpažinties” galo.

— Palauk, Jonuk, — ramino sapnuotojas. Ir kai baigdavo dėstymą, Jonukas, pakeitęs nuomonę, pridėdavo:

— Tau šypsosi laimė: greit paleis namo!

Jonuko aiškinimai ilgainiui ėmė kartotis. Ypač juokingai skambėjo ta pati “nelaimė ant galvos”. Ir kai tik Jonukas pradėdavo aiškinti, draugai, užbėgdami jam už akių, patys padarydavo sprendimą:

— Man rodos, bus laimė po kojų ir nelaimė ant galvos.

— Aš daugiau jums neaiškinsiu! — supykdavo “sapnininkas”.

Plepėta tik tam, kad plepėti. Kodėl? Betikslis gyvenimas, betikslis darbas! Kai kas sakydavo: “sumarinuotas gyvenimas!” Tokiu atveju nieko ir nebelieka, kaip tik žaisti žodžiais.

Tokių dalykų būna ir laisvėj. Tik jie retesni, mažiau pastebimi. Žmonės, kurie neturi aiškaus gyvenimo tikslo, kurių nedegina jokia idėja, joks gilesnis rūpestis, nepavergia joks tarnybinis darbas, — visada verčiasi plepalais. Jų rasi kavinėse, pobūviuose, kelionėse. Betikslybės sąmonė apvaldo ir karius fronte, ir civilius okupacijų metais, ir ypač visų laikų ir kraštų tremtinius. Tada žmonės daugiau kalba ir tuščiai.

Tačiau ir pas mus dalis išsiskyrė. Vieni mokėsi svetimų kalbų, kiti kūrė, rašė, treti — tokių buvo keliolika — dirbo biuruose. Šie sudarė atskirą pasauli.

— Ei, mokslininkai! Rimtuoliai! Padėkite knygas — pašnekėkim! — Kartais prie sėdinčiųjų užu stalo ir studijuojančių įkyriai pristodavo Jonukas.

“Mokslininkai” pasidarė pašaipos žodis “kalbėtojų” lūpose. Tačiau “mokslininkai” neėmė šito į galvą. Be mažų “apsišaudymų”, šie du frontai didesnės nesantaikos nesukėlė. “Mokslininkai” vakarais palikdavo valgomajame už stalų, o “kalbėtojai” susimesdavo miegamajame. Šitas pasidalinimas sferomis neutralizuodavo galimą įtampą vakarais. O dienos metui bloko vyriausybė išleido tylos potvarkį, ypač darbo metui, atsieit, kai “mokslininkai” užimti. “Kalbėtojai” tada išeidavo į prausyklą ar į kiemą, kur jų laisvės nebevaržė jokie potvarkiai.

"Dvasininkai"

Gana anksti buvo pradėta sukti lėkštelė — dar tebesant 8E bloke. Vakarais, užsidangsčius langus, susimesdavo keletas draugų prieangyje ir šaukdavo dvasias. Pagrindinis klausimas buvo:

— Kada mus paleis?

Dvasios atsakydavo: tuoj, greit!

— Ar visus? — klausiama buvo toliau.

— Ne visus!

— Kuriuos ir kodėl?

Dvasios išsisukinėjo ir aiškaus atsakymo nedavė.

Apie šiuos atsakymus buvo visiems pranešama. Kažkuriems kėlė rūpesti tas “ne visus”. Kažkodėl mus pasiekdavo ir kitos panašios žinios iš administracijos rūmų. Tai dar labiau didino pasitikėjimą lėkštele.

Naujoje stovykloje, XI - me bloke, spiritistiniai seansai buvo tęsiami toliau. Mėgo juos prof. Sruoga ir keletas jaunesnių draugų. Kiti iš principinio nusistatymo vengė pridėti rankų prie lėkštelės, tačiau mielai klausėsi pranešimų. Apie paleidimą kol kas neklausinėta, nes buvo aišku, kad kacete teks ilgiau pabūti.

— Kada vokiečiai pasitrauks iš Lietuvos?

— 1944 metų sausio 23 dieną! — buvo aiškus atsakymas.

Gal ta dvasia klysta, reikia pasitikrinti pas kitas. Ir tą pati klausimą kartojo keletui saviškų — Kęstučiui, Vytautui, Smetonai, vadinasi, visoms toms dvasioms, kurios tėvynės išlaisvinimu turėjo itin domėtis. Atsakymas visų buvo panašus.

— Kas sudarys pirmąją vyriausybę?

Dvasios, dideliam visų nustebimui, išvardina čia, kacete, esančius mūsiškius.

— Ar Lietuva turės savo kariuomenę, kas bus jos vadas, ar dar reikės kariauti?

— Vadas bus vienas mūsų pulkininkų ir kariauti reikės, — buvo atsakymas.

— Kas tas mūsiškis?

— Pulk. Narakas!

— Kas bus švietimo ministeris?

— Sruoga!

— Kas pirmas prezidentas?

— Prof. Jurgutis!

Miegamajame, kuriame jau beveik vis gulėjo, šios žinios sukėlė didelę sensaciją. Vadinas, vis dėlto grįšime namo, ir mūsiškiai dar turės atlikti didelius uždavinius.

Kęstučio dvasia kalbėjo labai karingai! Ypač prieš maskolius. Ji nevadino jų nei rusais, nei bolševikais, bet

stačiai maskoliais, kaip tais laikais vadinta. Visi jo atsakymai buvo sena, sakytume, legendarine, lietuvių kalba. Pagaliau jis užbaigė:

— Telaimina jus Milda!

Bet atėjo sausio 23 d. Vokiečiai iš Lietuvos nesitraukė, mūsų nepaleido, vyriausybės nieks nesudarė. Dvasios nurodinėjo naujas datas ir naujus asmenis, tačiau palikdamos kai ką ir iš senųjų kandidatų vyriausybėje. Jų tarpe visą laiką būdavo prof. Sruoga, vienas iš lėkštelės sukėjų.

Pradėta nebetikėti ir nusivilti. Vis rečiau sėdo draugai prie lėkštelės, ir vis greičiau baigdavosi seansai.

Kartais kildavo žiūrovams įtarimo, ar kuris nors savo pirštais labiau nestumia. Net dalyviai susiginčydavo tarp savęs. Bet ir vėl įsitikindavo, kad nei vienas daugiau įtakos neturi. Kodėl tačiau dvasios atsako maždaug taip, kaip sukėjai nori? — Aišku, vienas iš mediumų turi daugiau magnetinės jėgos, ir jo mintys apsprendžia kitus ir patį atsakymą. Tinkamiausiu mediumu visi laikė prof. Sruogą, ir kaikas atsakymuose ėmė įžiūrėti net jo stilių. Tačiau neatrodė, kad Sruoga pats būtų tai jutęs. Jis pats tikėjo atsakymais, nerviškai išgyveno seansus, jų metu labai pavargdamas.

“Dvasininkai” išreiškė daugumos mūsų norą sužinoti savo ateitį. Aišku, tikėjimas daug labiau išauga netikrume — perdėtas, prietaringas, nekritiškas tikėjimas!

"Kūnininkai"

Turbūt visuose kalėjimuose gėdos jausmas būva atbukęs. Pas mus tai lietė visus kalinius, ypač senuosius. Jau minėjau Brajto bordelį, įsirengtą moterų skalbyklos pašonėje. Niekas iš kalinių nesistebėjo, kai ši nešvari istorija išėjo į viešumą. Ir pats Brajtas nė kiek nesijautė sugėdintas net prieš savo draugus.

Vienas kapas buvo nutvertas su mergina vienoje dar nebaigtos stovyklos išvietėje. Merginai buvo nukirpti plau-

kai. Patikrinimo metu jinai su tuo kapu turėjo praeiti pro visus išrikiuotus kalinius. Administracija galvojo, kad tai bus labai pažeminąs ir sugėdinąs dalykas, bet ji nesuprato kalinių psichologijos. Niekas tuo nesistebėjo. Kaltininkai be jokios gėdos jausmo praėjo pro visus ir vėl sugrįžo.

Nežiūrint visų drausmės ir apsaugos priemonių, šių nusikaltimų dažnai pasitaikė. Kapai ir kalinių vyresnieji vykdavo į moterų blokus, ypač vėliau, kai naujosios stovyklos pašonėje atsirado žydžių stovykla. Prasikasdavo net skyles po įelektrintomis vielomis, pralįsdavo naktimis ir poryčiais grįždavo. Zelonkė kartą kitų kalinių padedamas parsigabendino vieną žydaitę, įdėtą į skalbinių pintinę ir iš ryto vėl ją nunešė atgal.

Ypač tarp lenkų palaidumas buvo pasibaisėtinas. Be keiksmų, pačių biauriausių, kokių tik žmogus begali priburnoti, jie mėgo didžiuotis dar laisvėje turėtais nuotykiais.

Buvo ir vaikėzų, paauglių — tuo metu apie 300 —, kurie gyveno pasiskirstę po įvairius blokus. Dažniausiai blokiniai ar štubiniai juos laikė patarnautojais. Beveik visi žinojo, kad šie paaugliai yra vokiško iškrypimo aukos, piktnaudojami už duonos riekelę ar sriubos likučius. Vokiečiai prominentai nesivaržė ir beveik nesislėpė su ta jaunuolių “globa ir draugyste”. Tikriausia ne vienas ir esesmanas tai žinojo, bet administracijai savų draugų neišdavė.

Buvo keista, kad pederastus nacių valdžia siųsdavo į kacetą ir prisegdavo jiems rožinį trikampį, o čia jų nusikaltimais jau nesidomėjo. Tik 1944 m., pavasarį administracija atskyrė paauglius nuo kitų kalinių, suvarė į atskirą bloką, jų vyresniaisiais padarė buvusius pedagogus. Po keleto mėnesių juos visiškai išsiuntė į kažkokį specialų jaunamečiams kacetą.

Garbės kaliniai, be abejo, toli gražu nebuvo tiek atbukę, kaip prominentai. Tačiau laipsniškai ir jie klimpo į vaizduotės ar žodžių balą. Būdavo sunku klausytis tų riebių anekdotų ir įvykių, kuriuos mėgdavo kai kurie pasakoti, o kiti su pamėgimu jais džiaugtis.

— Pasakok toliau! Viską atvirai! —drąsindavo klausytojai.

Vienas už kitą “įmantresni” įvykiai nėrėsi iš įvairių pusių. Niekas nieku nesivaržė, o jei kas bandė protestuoti, gaudavo atsakymą:

— Užsimesk paklodę ant ausų ir miegok sveikas! O tu, an va, pasakok toliau.

Dantis sukandus reikėjo kęsti. Ką darysi! Greitai ir dažnai reaguodamas nepaveiksi, tik dar labiau įraginsi. Reikėjo atrasti momentą, kada pasakojimai pasiekdavo kraštutinės ribos.

Nebeprisimenu kokį anekdotą ar įvykį pasakojo minėtasis Rapkė. Visi tyliai klausėsi ir laukė galo. Rapkė lengvu stiliumi visai plikai dėstė įvykius.

— Ar prie savo vaikų galėtum tai papasakoti?—pakilęs iš lovos, paklausiau jo kiek pakeltu tonu.

— Kam prie vaikų pasakot! — atsikirto Rapkė.

— O prie moterų išdrįstum?

— Ko pats iš manęs nori? — nustebo jisai.

— Nieko, tik daugiau drąsos, supranti — riteriškos drąsos.

Rapkė nutilo. Turbūt ir kiti suprato, kad buvo vis dėlto per daug.

Porą vakarų niekas šlykščių anekdotų nebepasakojo. Toliau, žinoma, skaudama širdim vėl reikėjo tylėti. Buvo skaudu ypač dėl tų keletą jaunų, vos dvidešimt metų peržengusių vyrų, kuriems tokios kalbos labiau kaip kitiems galėjo nuodyti vaizduotę.

Vienas kalbų vadovų buvo ir mano lovos kaimynas. Kartą jį geruoju prašiau nepasakoti. Jis paklausė, tačiau neilgam.

Susekiau vieną jo silpnybę. Jis mėgo saldumynus, o tada kaip tik buvau gavęs siuntinėlį su cukraus gabaliukais.

— Vytuk, ar nori cukraus? — paklausiau jį kartą.

— Kaip gi! Jei tik būčiau užsitarnavęs jo gauti.

— Užsitarnavęs esi pakankamai: už riebius anekdotus! — pasakiau.

Vytautas kiek sumišo. Tačiau cukrų priėmė ir padėkojo.

Vieną vakarą, kai jis vėl užsimiršęs pradėjo savo anekdotus, aš jam garsiai pasiūliau cukraus. Nutraukęs nebaigtą pasakojimą nutilo.

Cukraus “nusitvėrė” ir kiti, kuriems tie pasakojimai nepatiko. Vos tik jis pradėdavo kokią nekuklią istoriją, tuoj kas nors iš savo lovos atsiliepdavo:

— Vytautai, gal cukraus?

Po to nuskambėdavo juokas ir istorija likdavo nebaigta.

Lipniūnas vakarais ilgiau skaitydavo savo knygas, o aš rašydavau arba žaisdavau su draugais šachmatais. “Kalbėtojai”, anksčiau sugulę, sotindavosi tomis pačiomis kalbomis. Kai kuris iš mūsų įeidavome į miegamąjį, pasigirsdavo tylus “ša”, ir kalbos staga nutrūkdavo. O mums, vienam ar antram, prireikdvao kartais ko nors į spinteles, stovinčias kaip tik miegamajame. Bet kartais įeidavome nepastebėtai, pasiimdavom reikiamą daiktą ir išeidavom. Kalbos tada nebūdavo sukliudytos.

Supratom, kad kalbėtojai yra sutarę bent kunigų privengti— jų neerzinti. Vadinas, bent tiek laimėta! Tačiau slėpimasis turėjo ir blogą pusę. Pasakojimai darėsi slaptingi kaip iš “Tūkstantis ir vienos nakties”. Bet ir to neužteko. Pradėta atsinešdinėti iš rūbų kameros pornografiškų fotografijų, matyt, kažkieno atsineštų iš laisvės. Jos slapta buvo rodomos pasikalbėjimų “klubo” nariams. Visa iniciatyva ėjo iš vieno vyresnio amžiaus draugo. Jam daugiausia pritarė du jauni vyrai ir trečias Jonukas iš Kantinos. Iniciatorius šiuos tris vyrus “įsūnijo” ir ta proga jiems padovanojo po nuogą paveikslą. Pats gi, kaip “tėvas”, vieną dideli pasikabino prie savo lovos. To vėl buvo perdaug.

Viena proga, kai blokas šventė naujus metus ir suruošė linksmą programą su kaminkrėčio išdaigomis, buvo paskaitytas tėvo garbei pasakojimas, pavadintas “Šeikas Makrapo Paša”. Iš pradžių jis nesuprato, ką ši istorija liečia. Paskui panėrė galvą, atsirėmė sienos ir laukė, kuo viskas baigsis. Pasakojimas baigėsi pastaba: “Antroji dalis seks saulės šventės išvakarėse”. Tai buvo įspėjimas, kad jei tie dalykai nesiliaus, tėvo elgesys bus dar kartą keliamas viešumos teismui.

Po visam keturi paliestieji bandė dalintis įspūdžiais, juokauti, tačiau tai jiems nevyko. Nudistiniai paveikslai greit išnyko nuo tėvo lovos, o “sūnūs”, nežinau ar visi, padovanotus paveikslus suplėšė.

Pamokslo atgarsiai

Naujų metų dieną teko laikyti mišias ir sakyti pamokslą. Po visų rudens rietenų, po “šeiko” aferos ir kitų mūsų vidaus negalavimų šią apyskaitinę dieną sunku buvo neprabilti kietesniais žodžiais. Dvasioj buvo prisitelkę garų — reikėjo tik jiems prasiveržti.

Atsigręžiau. Nežvelgiau į draugus, mačiau tik jų galvas. Jurgutis dar klūpėjo — mačiau nežiūrėdamas. Jutau, kad mano akys dega, lyg koks akmuo slegia krūtinę ir burnoje susitelkęs baisus žodis, kurį man sunku ištraukti.

— Turim duoti apyskatią — pradėjau. — Sau patiems! Bažnyčia, kur dabar aukojame nekruviną auką, daug kartų išniekinta purvinu žodžiu... Dievas — Meilė, atėjęs į mūsų tarpą, neberanda meilės savo įstatymams, savo paveikslui —žmogui... Kančia valo dėmes, bet mums ji nieko nebesako: mes savo dėmėmis tarsi norime apdengti kančią, kad jos nebejustume...

Panašiais žodžiais pradėjau lieti savo skundą. Kalbėjau daugiau kaip įprasta — gal kokia 15 minučių. Tarpais mano kalbą pertraukdavo garsus dienos kambaryje likusių ir žaidžiančių kortomis draugų šūktelėjimas.

— Atleiskit, — sulaikęs kvapą valandėlę, kalbėjau toliau, — ten ka ikurie veda kitą naujų metų apyskaitą... Per slenksti sunku ateiti į mišias! Tačiau triukšmas mišių tylos pašonėje neužmuš atsakomybės, kuri kiekvienam su krikštu įspausta krūtinėn.

— Nauji metai šaukiasi naujos dvasios. Mums reikia išpirkti čionai, šiuos mirties namuos, ne tik savo, bet ir visos tautos kaltes... O mes šią pareigą užmiršom...

Po mišių, tuoj buvo persakyta kortuotojams: esą juos kunigas gražiai išbaręs. Vienas kitas iš jų pasiraukė, tačiau bent man nieko nesakė. Vakarop buvo reiškiamas pusiau viešas nepasitenkinimas, ypač vieno draugo. Mano žodžiai buvo bendri, niekas nekonkretizuota, bet, matyt, nepatiko tonas.

Kitą sekmadienį keletas demonstratyviai neatėjo į mišias, o vienas viešai pasižadėjo į pamaldas nebeiti. Man buvo didelė pamoka. Ilgai svarsčiau: reikėjo taip kalbėti ar ne? Tariausi su Lipniūnu ir dar vienu kitu. Kai kurie džiaugėsi; kaip tik tokio pamokslo esą reikėjo. Bet jų džiaugsmas ir pagyros manęs neramino. Jie patys mėgo moralizuoti: vadinas, jei be jų dar kunigas prie to prisideda, aišku, jiems patinka. Neramino mane ypač tos pasėkos. Ar ne geriau susitelkusį nerimą dėl žmonių netobulybių pertransformuoti kitu būdu — aukomis ir maldomis? O gal kalbant apie tokius dalykus, reikia palaukti, kol susitelkęs skausmas praeis, vadinas — kalbėti bent ramiu tonu, nesijaudinti. Gal tada ramiau priims ir kiti. Noro pasiekti gerų rezultatų, pasirodo, neužtenka. O gal kaip tik nereikia norėt greitų rezultatų; pamažu, daug pakenčiant, gal daugiau galima laimėti. Toks apskritai visuomet buvo mano galvojimas, ir dėl to nesigailėdavau. Bet argi kunigas, kurs stengiasi būti ramus, kartą karščiau ir neatlaidžiau pakalbėjęs, jau nusipelno nepasitikėjimo? Ar neturėtų tokiu atveju ir kiti jį suprast: juk jo kietesni žodžiai ne iš pykčio, bet iš skausmo.

Po keleto dienų vienas iš jaunesniųjų ir mažiau religingų draugų priėjo prie manęs ir pasiskundė mūsų pamokslais. Esą jie nepakankamai paruošti, per maža naujų minčių. Gal dėl to, sakė jis, ne visi benori eiti į bendras pamaldas.

Ramiai ir bičiuliškai išklausiau jo pastabų.

— Žinai ką, — pradėjau kai jis baigė. — Tu valdai plunksną. Še tau sekančio sekmadienio evangeliją: banddyk parašyti ta tema pamokslą, o aš paskaitysiu. Bus naujas stilius, naujos mintys.

Mane labai nustebino jo sutikimas.

— Bet, — pridėjo jis, — rašykite ir jūs. Palyginsime, pažiūrėsim.

Po poros dienų mudu susitikome. Pirmiau jis paskaitė savąjį.

— Gražus, nieko negaliu pasakyti, — pasidžiaugiau.

— Tik kaiką reiktų pataisyt, patikslint. O dabar paklausyk manojo.

— Atleiskit, — kalbėjo draugas, išklausęs manojo. — Aš kapituliuoju. Maniau, kad pamokslą parašyti — vieni juokai, o dabar matau — oi, ne taip lengva. Jūsų išėjo kur kas geresnis: tik jį tegalima sakyti.

Tai buvo mano pamokslas apie šventojo tragizmą, kurį, išėjęs laisvėn, kiek sutrumpinęs paskelbiau spaudoje.

Pastebėjau, kad po to šis draugas ėmė labiau domėtis mūsų pamokslais ir jau nebesiskundė, kad jie prastai paruošti. Gal ir mes kiek pasistengėm, tačiau ir jis suprato, jog pamokslą ne tik reikia mokėt paruošti, bet ir jo išklausyti.

Sunki globa

Įdomiausia ir savotiškai tragiškiausia buvo to paties draugo religinė raida. Bent man pačiam ji sukūrė ištisą kompleksą džiugių ir liūdnų išgyvenimų.

Iš Lietuvos jo nepažinojau. Tik Tilžės geštapo kalėjime atkreipiau į jį dėmesį. Į jo politinę, ideologinę ar religinę istoriją nesigilinau ir vėliau. Dėl to mano santykis su juo buvo laisvas ir nuoširdus.

Pirmą kartą jis mane nustebino, kai ruošėmės antrosioms pamaldoms Švenč. Trejybės dieną. Tada iš vakaro pakalbinau ji juokais ir, rodos, draugiškai:

— Kaip jūsų “oželis”? Ar savo ragų nesirengia numest?

Jis suprato, kad kalbu apie išpažintį, ir man atkirto:

— Palikite jam laisvę. Prievarta čia nieko nepadės.

Jo tonas man buvo nelauktas. Apie jokią prievartą

negalėjo būti kalbos. Mano stiliumi apie daug ką jau buvome kalbėję.

Aš palikau jį ramybėje: niekad ir jokia forma nebeužsiminiau apie religinę praktiką. Ir jis nerodė, kad pašnekesį nešiotųsi širdyje ar keistų santykius su manimi.

Sausio 5 dieną 1944 m., vadinas, po 7 mėnesių, jis pats paprašė išklausyti išpažinties. Išėjome į Himmlerio Alėją neva pasivaikščioti. Jis, kaip vaikas, nuoširdžiai atliko savo sąžinės apyskaitą. Po išpažinties kitą rytą jis mažame mūsų sadėliuky išklausė mišių ir priėmė komuniją. Tą dieną jo užrašuose gimė religinis šedevriukas, kurį jis man dedikavo.

Nežinau, kodėl po to jis manęs prašė nepalikti jo vieno toj pakitusioj nuotaikoj. Jam sunku vienam esą išsilaikyti dvasinėj aukštumoj. Jis davė bendrą įgaliojimą jį globoti, priminti jo religinę pareigą, jeigu jis užsimiršęs ar dėl kitų priežasčių apsileistų.

Įgaliojimas gražus, galvojau, tačiau be galo sunkus. Jauno, bet vis dėlto jau savarankiško žmogaus negali kaip vaiko vesti už rankos. Mano drąsą gal kiek prilaikė ir tas pirmasis jo pasišiaušimas. Tačiau visą laiką nešiojausi širdyje tą įgaliojimą, meldžiausi už jį, žiūrėjau ir stebėbėjau, kaip jam seksis toliau tesėti šio posūkio pažadus.

Pamaldas jis kurį laiką lankė rūpestingai. Vėliau pradėjo praleidinėti. Prieš pat mišias pasirodydavau dienos kambary, prieidavau prie jo, tačiau žodžiu nepasakydavau, kad mestų kortas ir eitų pamaldų. Ir po tokio, berodos aiškaus priminimo jis kartais palikdavo toliau žaisti.

Prieš Velykas sutarėme padaryti susitelkimo dienas. Per tris didžiosios savaitės vakarus prie mano lovos susirinkdavo draugai ir aš jiems aiškinau mišių prasmę. Ateidavo daug kas, net tie, kurie nebuvo iš uolesniųjų. Priminiau ir savajam globotiniui, kad ateitų, tačiau jis pirmą dieną neatėjo. Antrą dieną jis girdėjo, kai sakiau netoli jo stovintiems draugams “einam”. Bet ir tą dieną jis neatėjo. Trečią dieną jam nieko nebesakiau, nes jis turėjo būti tarnyboj. Bet pro atviras dienos kambario duris pamačiau, kad jis stovinėja. Jis matė mano apgultą lovą — vadinas, žino ir mato, o vis dėlto neateina. Jei būtų norėjęs, būtų kitą draugą paprašęs už ji išplauti grindis. O tikėjausi, kad tas mišių aiškinimas labai turėtų praversti ne tik kitiems mišių nelabai vertinantiems, bet ir jam.

Nesistebėjau, kai Velykoms jis nepriėjo išpažinties. Vadinas, ana išpažintis jo dvasioj buvo vienkartinis švystelėjimas. Jo valia traukė jį senu keliu, nežiūrint padaryto ryžto ir jo paties pareikšto prašymo. Daug ką jam galėjau nutylėti ir atleisti — ir tas kortas per mišias, ir kitus dalykus. Tačiau šis pastarasis perpildė mano skausmo ribą. Pasidariau jam rezervuotas. Neberodžiau jokio domėjimosi jo kūryba, nebesileidau į pokalbius. Stačiai nepajėgiau savęs perlaužti.

Jis tai pajuto, nors aš visai to nenorėjau. Nekartą bandė kaip nors prieiti, kažką pasakyti, bet tai jam nevyko. Gegužės mėnesį, kai daugumas kas vakarą rinkosi į miegamąjį gegužinių pamaldų, ateidavo ir jis. Po pamaldų kartą sėdėjau prie stalo dienos kambary ir žiūrėjau pro langą. Daugelis jau buvo lovose, keletas dar vaikščiojo kieme. Tada priėjo prie manęs minėtas draugas ir ėmė kalbinti.

Iš tolo ir labai atsargiai pradėjo aiškintis, kad esąs man nusikaltęs. Jis buvo atviras ir labai nuoširdus. Pradžioj man buvo sunku būti tokiam pat. Ilgainiui ir aš pasakiau, kodėl nuo Velykų ligi šiol nepajėgiau su juo kalbėtis. Viską pasakiau, kaip broliui, švelniu nepriekaištaujančiu tonu.

— Norėjau vėl prieiti išpažinties, — kalbėjo jis, — bet bijojau jus kalbinti. Dabar turbūt leisit man šitai padaryti.

Iki pusiaunakčio užtruko mudviejų pasikalbėjimas.

Jis antrukart atliko išpažinti ir vėl stengėsi išsilaikyti pakilesnėj nuotaikoj. Jo kelias į save ir Dievą pasirodė nelengvas, įvairiais zigzagais pažymėtas, charakterio varžtų kliudomas. Su ta mintimi reikėjo susigyventi. Man pasidarė lengviau pakelti jo svyravimus. Perdaug vilčių į tą žmogų nebedėjau, dėl to nebuvo pavojaus skaudžiau nusivilti. Išpažintis paprastai neteikia kokių didelių vilčių, nors šio draugo atveju, prisipažinsiu, tokių vilčių turėjau ir dėl to, joms nepasitvirtinus, taip skaudžiai išgyvenau.

Kitas draugas mėgo per mišias melstis iš maldaknygės. Jis ją skolindavosi iš manęs. Kartais prieš mišias jis prieidavo ir paprašydavo. Dažniausiai gi, tai žinodamas, aš pats jam ją paduodavau. Šis dalykas man duodavo progos priminti jam pamaldų laiką, ypač kai jis, užsikalbėjęs su draugais, atrodė, nebeateis į pamaldas. Gavęs maldaknygę, jis pakildavo ir ateidavo. Tačiau kartą jis pasijuto nejaukiai ir iš to pasidarė išvadas. Tai aš noriu papasakoti, kad skaitytojas suprastų, kaip nelengva kunigui viską pramatyti.

Kartą, paėmęs maldaknygę, jieškojau jo kambaryje, prausykloj, bet niekur neradau.

— Ar nematėt, kur yra NN (pavadinau ji vardu)? — paklausiau dienos kambaryje esančių draugų.

Tai buvo paprastas, anaiptol neužgaunantis klausimas, kaip dažnai mes vienas į kitą kreipdavomės.

— Už lango!—pasakė kažkas.

Minėtas draugas kalbėjosi su prof. Sruoga, susėdę ant suoliuko priešais baraką. Saulutė jau šildė pasienį. Gal jiedu norėjo ką nors vienu du artimiau aptarti.

Nieko pikto negalvodamas, išėjau ir ištiesiau jam ranką su maldaknyge.

Maldaknygę jis paėmė, tačiau taip nepatenkintu veidu, jog iš karto supratau nepataikęs. Man reikėjo anksčiau susiprasti: jei jis girdi, kad jo jieškau, ir neateina, tai nebesirodyk daugiau akyse.

Į pamaldas jis neatėjo ir tą dieną nesistengė parodyti, jog nėra įsižeidęs.

Daugiau tos maldaknygės jam nebesiūliau, o jis nebeprašė. Tačiau į pamaldas vaikščiojo ir toliau, kartais, tiesa, praleisdamas.

Jis buvo geras vyras ir mudu buvom nuoširdžiai susibičiuliavę. Kiek liberalus namų auklėjimas galėjo jam palikti tam tikrų pėdsakų, kuriuos man buvo sunku suprasti. Bet gal tai buvo atsitiktinumas. Gal jis nenorėjo pasirodyt prof. Sruogos akyse, kad kunigas turi jam kokios “valdžios” ir tampo lyg su virvele.

Sunkiau buvo suprasti kitą jauną draugą, kuris save laikė kataliku. Su mumis, kunigais, jis būdavo ypatingai bičiuliškas: pasipasakodavo savo jauno gyvenimo įvairius vargus ir planus. Vienu metu jis demonstratyviai pradėjo vengti pamaldų ir dargi per jas pratysodavo lovoje. Priežastis galėjo būti tai, kad jis pykosi su kitais gerais katalikais ir negalėjo pakęsti jų pamaldumo, — kaip jis sakėsi, — prieštaraujančio jų išdidumui. Paprašėm vieną jo artimą draugą jį pakalbinti. Nieko! Prieš pamaldas draugas jį pažadindavo, tačiau jis tik apsiversdavo ant kito šono ir toliau gulėjo. Vieną kartą, pasitikėdamas mūsų bičiulyste, priėjau ir aš jo pažadinti. Tada jis atsikėlė iš lovos, išėjo į prausyklą ir per mišias skutėsi barzdą; kai mes baigėme pamaldas, jis grįžo jau švarus.

Tai truko ligą laiką. Jis turėjo jaunos ambicijos — tai tiesa. Tačiau jis galėjo ją parodyti kitomis formomis, ne šia. Gal jam stigo religinio gyvenimo pagrindų, nes mokslus ėjo daugiau privačiai ir paskubomis, o knygos paimti į rankas neturėjo laiko. Gal jam darė įtakos ir kaikurie tariami autoritetai, kurie neidavo į pamaldas. Jiems rodė jis didelio sentimento ir buvo tam tikrais ryšiais su jais susijęs. Sunku pasakyt! Kunigui tokie dalykai sudarydavo daug skausmo.

“Kad juos velniai, tuos kunigus!”

Šiokiomis dienomis buvo nelengva atsilaikyti mišias. Prieš rytini patikrinimą laikydavo jas kun. Lipniūnas. Po patikrinimo buvo kokia 20 minučių laiko, kol draugai pavalgydavo pusryčius. Paskui būdavo kraustomi indai, prireikdavo šluotų. Antrasis, norėdamas mišias laikyti, pats tuos indus ir šluotas išnešdavo ir padėdavo prieangyje arba susitardavo su dienos tarnybos vyrais, kad jie truputį palauktų, jei jis keletą minučių ilgėliau užtruktų.

Vieną dieną po rytinio patikrinimo įsmukau į sandėliuką ir, užsirakinęs iš vidaus, pradėjau laikyti mišias. Sutelkiau visas jėgas per Confiteor, prisiartinau prie altoriaus — tos lentynos, kur buvo patiestas baltas rūbelis, padėtas mažytis sidabrinis indelis, medinė patena... Silpna sandėliuko lemputė mirksėjo, o žvakės galiukas dar nebuvo uždegtas (jį degėm prieš pat pakylėjimą — iki komunijos). Draugai valgė pusryčius ir už sienos skambėjo garsios kalbos. Pakėlęs arčiau akių mišolėlį, skaičiau Introitą, paskui kalbėjau Kyrie, Gloria... Nejutau, kaip rankos užžiebė žvakelę, ir paėmiau mažą komunikantą, ruošdamasis tarti “Čia yra mano Kūnas”. Dienos kambaryje per plonytę, nesklandžiai suleistų lentų sieną, rodos, negirdėjau jokio draugų žodžio, tik stalų ir suolelių trankymą. Vadinas, dienos tarnyba ruošiasi šluoti ir plauti kambarį. Pakėliau Ostiją, priklaupiau. Imu į rankas tą mažą taurelę, ir tuo pat metu užėmė kvapą.

Sandėliuko durys subildėjo, rankena keletą kartų sutratėjo ir pasigirdo skardus balsas:

— Kad juos velniai, tuos kunigus! Jie vis mišias laiko. Kaip tyčia, kai reikia šluotų. Per dieną juk turi pakankamai laiko bambėti tuos poterius!

— Aš tau sakiau, palauk, — įsikišo kitas balsas. — Mane jis prašė.

— Kas toks tavęs prašė!

— Tyliau, jis greit baigs, ir galėsim šluoti.

Pažinau, kas tuos “velnius” paleido į mišių altorių.

Pažinau iš balso. Jaunas vyras, kuris mėgo knygą ir filosofiją. Jį visuomet vertindavau ir jis nemažiau vertino mane, anaiptol ne kaip kunigą...

— Kaip gi jis tai išdrįso! Galėjo man duoti antausį, iškolioti, — ir nebūtų buvę man taip skaudu, kaip šitie žodžiai pačiu pakylėjimo metu.

Baigiau. Sukalbėjau “Šv. Mykole, Arkangele”, išėjau iš sandėliuko ir duris palikau plačiai atvėręs — kad matytų, jog nebėra tų prakeiktų kunigų. Nėjau į prausyklą pasiimti savo kavos, tik suvalgęs savo duoną išėjau į kiemą.

Du kartu prieš pietus sutikau to jauno vyro akis. Laikiausi tarsi jų nematyčiau.

— Kas tau? — klausė manęs draugai. — Ar kokią liūdną žinią gavai? Ar sergi?

Papurčiau galvą ir nieko neatsakiau. Tą dieną nenorėjau ištarti žodžio. Buvo nykiai sunku. Per pietus mačiau Dievo įžeidėjo susirūpinusį žvilgsnį. Po pietų mudu prasilenkėme miegamajame tarp lovų. Jis lyg norėjo ką pasakyti, bet pamatęs nebyliškai sučiauptas mano lūpas, susilaikė.

Vakarop parašiau jam laišką. Padėjau ant lovos, kad po vakarienės jį rastų. Laiško turinys buvo toks:

— Mielas A., noriu tave atsiprašyti — ne už save, bet už kitą. Šiandien laikiau mišias. Per patį pakylėjimą išgirdau mane šiurpu nupurtančius žodžius. Jie buvo taikyti man, bet aš nekaltas, kad norėjau pagarbinti Tą, kuriam mes tiek skolingi! Jis buvo užgautas! Man sunku tau šitai pasakyti. Sakyk, Broli, kuriuo laiku aš galėčiau laikyti mišias, kad Tavęs ir Tavo draugų netrukdyčiau. Prisitaikysiu, tik nenoriu kad dėl manęs turėtų Tavo širdis pykti ant Dievo, Jį įskaudint. Būk geras, atleisk man ir pasakyk, ko prašau. Susiderinkim, kad daugiau tas skaudus dalykas nepasikartotų.

Po vakarienės mačiau jį sėdint savo lovoje, rankomis užsidengus veidą. Paskui jis pakilo, priėjo prie mano lovos. Visuomet šaltas jo veidas buvo pasikeitęs. Būtų sunku aptarti jo išraišką: gal kiek sugėdintas, gal sujaudintas ar priblokštas.

— Labai atsiprašau!—vos galėjo jis ištarti.

— Man to nereikia, — pasakiau ne priekaišto forma.

— Suprantu. Bet ir Jūs man atleiskit...

Buvo sunku pakelti šj susitikimą. Perlaužti savo liūdesio taip staiga nepajėgiau. Pakilau iš lovos, pabučiavau jį ir, palikęs dar tebestovintj, išėjau iš kambario.

Po to jis pasidarė žymiai atsargesnis savo žodžiuose ir ypatingai bičiuliškas man. Ta tyli bičiulystė, paįvairinama retais pasikeitimais žodžiu, grindžiama abipuse pagarba, išliko ligi galo ir į laisvę išėjus. O to mano laiško jis, pasirodo, neužmiršęs ir dabar:

— Atmenat, Jūs man buvot parašęs laišką tada — be voko, be pašto ženklo... Parašykit dar kada nors, parašykit, ką veikiate, ką rašote — man visada patikdavo jus skaityti, — rašė jis praėjus trejiems metams po išsilaisvinimo.

Apsiskaičiavimo žmogus

Mūsų grupėje buvo vienas senyvas buvęs karys — stambios kresnos sudėties žmogus, nekalbus, labai paprastų gaspadoriškų veido bruožų. Jis buvo susikūręs savo gyvenimo sistemą, kuri mus visus daugiau juokino nei erzino. Pirmon eilėn jis buvo sveikatos fanatikas. Visą laiką grūdinosi įvairioms oro atmainoms. Rytais ir vakarais prausykloj išsirengdavo, plaudavosi šaltu vandeniu ir ilgai trindavosi rankšluosčiu. Taip jis darydavo net žiema, šalčiausiomis dienomis, kai vanduo pačioj prausykloj apsitraukdavo ledu. Lijo nelijo, jis vaikščiojo apie baraką, iki parausdavo jo nosis ir pastirdavo sąnariai. Kad visai nesušaltų, jis pradėdavo bėgioti, rankomis save plakti, pečiais trūkčioti.

Tas pečiais trūkčiojimas rudens, žiemos ir ankstyvo pavasario dienomis buvo taip dažnas, kad jis įsigijo nelemtą įprotį. Net parėjęs į bloką, vis dar trukčiojo pečiais.

— Ar jums nešalta lauke? — tyčia klausdavo draugai.

— Šalta, ką darysi. Gali kartais į frotą paimti — ten bus dar šalčiau, — naiviai paaiškindavo jis.

Vadinas, iš anksto reikia viską pramatyti ir visokiems galimumams pasiruošti.

— Išeikvosi visas kalorijas!—juokėsi iš jo kai kurie.

— Maisto turiu: nėr ko gailėtis! — atsakydavo.

Maisto jis tikrai turėjo. Žmona negailėjo jam siųsti,

nes turėjo stambesnį ūkį. Tuos siuntinius jis kraudavo į spintelę ir niekam nieko neduodavo. Jei kas supelydavo, bevelijo laukan išmesti, užuot prieš tai su kuo nors pasidalijęs. Pats valgė gausiai, ypač lašinių ir svogūnų. Kai kantinoje atsirasdavo griežčių ar morkų, jis jų gausiai pirkdavosi ir daug valgė — geriau sakant, ryte rijo.

Savo sistemą jis pakeitė tik evakuacijos metu, kai maisto negalėjo daug išsinešti. Nebeišeidavo į lauką, ištisas dienas gulėdavo barake, galimai ramesnėj pozicijoje. Net nepasiversdavo ant šono, nei į pakalbinimus neatsakydavo.

— Kas jums, ar sergate? — paklausiau jį kartą.

— Ne, kalorijų nenoriu eikvoti, — taip ir atsakė.

— Nei kalbos nebesimokote?

Anksčiau jis diena dienon kalė vokiečių kalbą. Turėjo mažą sąsiuvinėlį, užsirašydavo frazes iš laikraščių ar knygų ir jas atmintinai mokėsi. Vaikščiojo, bėginėjo aplink baraką ir vis frazes kalė. Kai kas iš lenkų galvojo, kad jis kunigas: atrodė, kad pusbalsiu meldžiasi iš savo maldaknygės. Paskui ėmė klausinėti, ar jis nėra kiek nenormalus. Atrodė, kad su savo užrašėliais jis niekur nesiskirs ir savo uolumo kalbai mokytis niekada nepames. Dabargi, evakuacijos metu, jis nei į rankas nebeėmė tų išrašų.

— Juk kalbos mokymasis kalorijų neeikvoja? — klausiau jo.

— Deja, eikvoja! Esu apskaičiavęs...

— O kaip su dvasinėmis kalorijomis? Nieko neveikiant juk visokios mintys, šeima, rūpesčiai...

— Pas mane nėra dvasinės įtampos: stengiuos apie nieką negalvoti.

— Ar negeriau ką nors paskaityt?

— Aš nemėgstu skaityti.

— Niekad nemėgot?

— Beveik niekad! Kai sūnus sirgo, reikėjo jam paskaityti lengvų knygų. Šiaip man jos neturi vertės.

Draugai, kurie jį pažinojo laisvėj, pasakojo, kad ir tada jis, autobuse, važiuodamas į tarnybą ar grįždamas, vis laikydavęs rankose kažkokius užrašėlius ir kažką šapsėdavęs. Tada jis mokęsis anglų kalbos. Per 40 metų amžiaus — tik kalbas!

Kartą jis išdėstė savo pažiūrą: mokėsi kalbų, būsi paaukštintas tarnyboj. Kaip jam gerai buvę su anglų kalba! Buvęs pasiųstas į Angliją; gavęs kelionpinigus, dienpinigius. Tada įsidėjęs iš Kauno riebalų, miltų, duonos, apsigyvenęs pigiame viešbutyje ir gražiai sutaupęs visus tuos pingus.

Didžiausias jo rūpestis vis dėlto buvo šeima. Galvodamas, kad jis gyvena šeimai, o ne sau, stengėsi taip save prižiūrėti, kad galėtų ją tinkamai aprūpinti. Vertybių gradacija pas jį buvo tokia: jis buvo šeimos įrankis, profesija — taip pat šeimos įrankis, svetimos kalbos — profesinės karjeros įrankis, protas — įrankis kalboms išmokti. Visa kita, kas į šią vertybių kategoriją neįėjo, neturėjo jam jokios reikšmės.

Praktiškieji draugai

Buvo 1944 m. vasara, kai masės žydų iš Vengrijos. Lenkijos, Lietuvos buvo atgabentos į Stutthofą. Pro baraku langus matėm, kaip jie laukdami priėmimo, savo gėrybes kasė į smėli arba metė į naujai statomos virtuvės gruzdus. Ko nespėjo iš jų atimti vietoj, tą paskui su grėbliais išsikasė esesmanai ir kapai. Bet tai dar nebuvo viskas: dalį gėrybių žydai vis dėlto atsinešė į barakus; pajutę pavojų, sumetė jas į išvietes. Išrengtus kapus administracija užvarė tas išvietes išgraibstyti. Iš tų žvejonių ne vienas kapas ir esesmanas sau dalį pasiliko. To gero ypač daug teko Chemnitzui: vienu metu už tai jam grėsė teismas ir atleidimas iš pareigų.

Kartą keliolika mūsiškių buvo pavaryti į nuosavybės kamerą kažkokiai “talkai”. Nuėję radome ant stalo krūvas pinigų. Įsakė juos atrinkti pagal banknotų dydį, rūšį ir suskaičiavus liepė perduoti kameros puskarininkiui. Matyt, pasitikėjo mumis labiau nei kitais, nors puskarininkis laiks nuo laiko tikrino mūsų darbą. Daugiausia buvo popieriniai pinigai: USA ir Kanados doleriai, Anglijos, Palestinos, Pietų Afrikos svarai, šveicarų frankai, rusų aukso rubliai, lietuviški sidabro ir popieriniai litai. Dešimtys, o gal šimtai tūkstančių turėjo susidaryti to turto.

Skaičiavome keletą dienų. Dauguma darė tai be didesnio susidomėjimo. Ne visi pažino ir pinigų vertę. Buvo senų anglų svarų, kurie atrodė kaip paprastas popieris — be jokių pinigo ženklų. Draugai juos sumetė į popierio dėžę. Tai pastebėjo puskarininkis, bet nieko nesakė. Kažkas parodė Jurgučiui, ir šis liepė išmestus svarus grąžinti ant stalo. Puskarininkis abejingai sekė akimis. Jurgutis jam paaiškino šių svarų istoriją. Jie dar esą geri...

— Profesorius buvo Lietuvos Banko direktorius, — paaiškino vienas draugų. Norėdamas dar įrodyt, paėmė lito banknotą ir parodė Jurgučio parašą. Draugai sužiuro ne į puskarininkį, bet į profesorių. Jo veide žaidė graudi iranija.

Puskarininkis numojo ranka ir nuėjo į šalį. Matyt, jam buvo neįdomu, kad šis žmogus kitados kūrė nepriklausomos valstybės pinigą, o dabar kaip vergas tik jį skaičiuoja.

— Ką būtu galima už tokius pinigus padaryti! — puskarininkiui nuėjus prabilo vienas.

— Gaila, kad tai tenka naciams, kurie tą gerą panaudos savo niekšybei, — pasakė antras.

Jurgutis tylėjo. Atrodė, kad pinigas jo nedomino, tik pats darbas. Kitiems knitėjo nagai — nudžiauti kai ką ir sau. Vėliau sužinota, kad pora ar trejetas draugų tikrai neatsilaikė pagundai ir priglaudė pas save po keletą rusiškų auksinukų, lietuviškų sidabrinių, o taip pat po keliolika dolerių. Kad šitos gėrybės nebūtų pas juos atrastos, sugalvojo gudriai paslėpti: susiorganizavo dvigubus odos diržus ir ten susikišo tuos auksinukus bei banknotus.

Ką jie galvojo, nežinau. Turbūt tikėjosi, kad ateis sunkūs laikai, ir pinigas pravers jų gyvybei gelbėti. Toks apskaičiavimas daugumai tačiau buvo svetimas. Ko vertas mūsų sąlygomis auksinis ar doleris? Jeigu paleistų į laisvę, vargiai visa tai pavyktų išsinešti. O jeigu atrastų, galėjo tą pačią saugomą gyvybę pražudyti. Apskaičiuojantis žmogus, matyt, galvojo kitaip: jis tikėjo į realią pinigo vertę, ir tas jo tikėjimas turbūt buvo didesnis nei tikėjimas į likimą ar Apvaizdą.

Tą vasarą atsirado ir kitų gėrybių. Mėgėjai organizavo sau sidabrinius portcigarus, sidabrinius šaukštus, parkerius, nusikaldino sau atmintinius kalinio žiedus. Stutthofe buvo ir auksakalių, jų tarpe ir vienas lietuvis — geras graveris, dirbęs žiedus kaceto prominentams. Tie sidabriniai dalykai ateidavo iš rūbų ar aprangos kamerų, kur administracija juos laikė, kaip laužą. Tačiau iš tų kamerų už cigaretes, duoną ar riebalus reikėjo visa tai “organizuoti”.

Mažiau praktiški draugai šito nemokėjo padaryti; kiti negalėjo, nes neturėjo už ką, o treti dėl paties principo nenorėjo. Šie juokėsi iš praktiškųjų vyrų arba tylomis jais stebėdavosi. Greit vis dėlto paaiškėjo, kas juokėsi nuoširdžiai, o kas iš pavydo.

Vienas mūsiškių turėjo savotišką ir retą jumoro leksikoną.

— Tu, Levai, tikras lelijavas molis!—būdavo obliuoja jis savo draugą.

Jis sukurdavo įvairiausių pajuokos terminų ypač kitam mūsiškiui, vadinamam Kaziukui. Dabar gi visas jo išradingumas nuėjo kovai su organizatoriais. Jis juos pjovė, pielijo, klijavo “lelijavu moliu”, juokėsi ir erzino. Pats atrodė gyvenąs saldžiu nerūpestingumu. Levas atsikirsdavo jam, primindavo kažkokį bitutės šokį, jo dažną tysojimą lovoje, jo ūkavimus vakarais.

Didžiausia staigmena buvo visiems, kai Levo draugas, pasidaręs mūsų bloko maistininku, ir pats už duoną susiorganizavo paauksuotą didelį žiedą. Šitas įvykis buvo graži proga visiems pasijuokti. Iš to kilo kūrinys apie “lelijavą molį”.

Jaunas, lelijavas buvo mūsų vyras Vargo ir nelaimių betgi daug patyręs. Dieną glostė pūką, vakarais vis ūkė Ir “obliavo” Levą ir Kaziuką “rūkė”.

Panšos giminėlė kraują jam gadino Ietimi didžiąja dobti ją ketino. Parkerius sumynė, kuprines susmaigė, Auksą ir sidabrą triuškino lyg sraigę.

Avilį jis naują lyg bitutė gauna, Duonelę dalina, marmeladą krauna, Žygio dainą traukia, kraipo ūsą jauną Ir aukso žiedelį veikiai užsimauna...

Visiems dabar gerais: “Ponai, ponai prašom! Valgykit, ką duodu, o mokėt — nei grašio! Levui daugiau duonos, nes jis knygas rašo, O vargšą Kazelį nūn kiti tetašo!”

Socialinė globa

Ši “tipų” galerija vis dėlto neišreiškė visos mūsų grupės ir viso mūsų bloko nuotaikų. Iškilus bendriems reikalams, tie patys žmonės prašokdavo savo charakterį. Ilgainiui ne vienas jų keitėsi, taikėsi prie daugumos, palenkdavo save bendrai visų gerovei. Socialinė ir labdaringoji pagalba buvo svarbiausia sritis, kur vieni daugiau, kiti mažiau parodė savo tauriausi žmoniškumą.

Teikti savo draugams šią pagalbą, aišku, įgalino mus laisvėj esantieji bičiuliai. Negalėdami mus gelbėti politiškomis priemonėmis, gelbėjo bent šalpa. Užteko pirmojo mūsų šauksmo laiškais SOS, kaip į jį atsiliepė visa Lietuva. Mūsų adresai keliavo iš rankų į rankas, ir pats neturtingiausias lietuvis pradėjo mums siųsti maisto.

Tai buvo tautos kova, rezistencja, tęsiama visiškai nelauktu vokiečiams būdu. Šitai neleido mums jaustis pralaimėjusiais. Iš pat pradžių ši pagalbos akcija mus jaudino, paskui privertė susimąstyti, o kai kada kėlė net nerimą. Žinojome, kad kaikurie, ypač kauniškiai, patys alksta. Nevienas iš mūsų rašė laiškuose: neskriauskite savęs! Ir sulaukdavom atsakymo: nesijaudinkit, mums padeda kiti! Sužinojom, kad išvežtųjų artimuosius šelpia įstaigos, bendrovės, oragnizacijos. Kas negalėjo mums siųsti savo vardu, perdavė artimiesiems, kad jie tai padarytų.

Gaunamų gėrybių ilgainiui užteko ne tik mums, bet buvo galima jų duoti labiau alkstantiems kitų grupių mūsų tautiečiams. Matėm, kaip kankina juos alkis, panašiai kaip mus pradžioje, ir dabar savo turtą ėmėme dalintis su jais.

Apie 50 tų vargšų mūsų tautiečių ateidavo pietų į mūsų prausyklą, ir Kazys Rakūnas padalindavo jiems mūsų sriubos davinį. Kad ji nebūtų liesa, pridėdavom į ją riebalų. Rakūnas surinkdavo mūsų maisto likučius ir pats savo nuožiūra padalindavo. Tačiau šito neužteko visiems pasotinti. Keletas mūsiškių atskirai parinkdavo silpnesnius ir juos pastoviai šelpė duona ir lašiniais. Abu kunigai per keletą mėnesių šelpė po 10 vyrų: kasdien jiems duodavo po galbalėlį lašinių ir duonos.

1944 m. vasarą iš garbės kalinių susidarė vadinama duonos kolona. Jie turėdavo iškrauti duonos vežimus ir sunešti į virtuvę. Iškraut tekdavo keletą kartų per dieną, ir už tą darbą mūsiškiai gaudavo keletą duonos kepalėlių. Beveik visas šis uždarbis eidavo mūsų tautiečiams šelpti.

Būdavo gražu, kai suvalgę savo blokuose sriubą, mūsų tautiečiai paskubomis rinkdavosi į mūsų prausyklą. Kad perdaug kam nekristų į akis, visais takais, blokų pasieniais jie prislinkdavo prie mūsų ir įnirdavo į vidų. Pavalgę, vėl išsiskirstydavo. Šitokia labdarybė, aišku, buvo draudžiama. Kartais bevalgydami, mūsų šelpiamieji garsiai kalbėdavos ar net susginčydavo. Tada jų “globėjas” Kaziukas imdavo juos barti, komanduoti, ir tai per ploną sieną girdėdavo darbo biuro vedėjai. Jų vyresnysis kalinys vokietis Dreschas porą kartų atėjo su dideliu rimbu ir visus mūsų šelpiamuosius išvaikė, prigrasindamas, kad jie daugiau nedrįstų čia ateit, nes tai esą pačios administracijos uždrausta.

— Negerai!—pasidejuodavom ir Kaziuką pakaltindavom, kad jis netvarko šio reikalo. Darbo biuro ponams, ypač Dreschui, nuraminti pasiųsdavom delegaciją su dovanomis. Jie suprato, kad mes šios šalpos darbo nenorime atsisakyti, o jų pareiga to nematyt.

Vėl pasidarydavo gerai. Po kiek laiko rimbas vėl išvaikė mūsiškius. Nauja delgacija ir dovanos kuriam laikui palikdavo ramybėje tuos mūsų vargšus.

Šelptinųjų lietuvių vis dėlto buvo daugiau, negu mes galėjome jiems padėti. Buvo atrenkami silpnesni, jaunesni arba namuose palikę didesnes šeimas. Po kiek laiko, atganius vienus, buvo parenkami kiti. Taip visą laiką su jais vargo mūsų Rakūnas. Jis juos griežtai laikė savo rankose. Pastebėjęs, kad kuris nors gautą į rankas maistą (lašinius) iškeičia ant tabako, tam skirdavo bausmę: keletą dienų visai neleisdavo ateiti. Švenčių, ypač tautinių švenčių proga, jis pasakydavo jiems patriotines kalbas, kurių metu jis “pasivarydavo” ir prieš inteligentus. Tai buvo išvada jo pykčio prieš savo draugus. Mums buvo nesmagu, kad Kaziukas piktai panaudoja savo postą, bet jis buvo nepakeičiamas.

Rakūnas, o vėliau ir Lipniūnas rūpinosi mūsų ligonių šelpimu. Du kartu per savaitę jie nešė maistą į ligoninę. Tai taip pat nebuvo leidžiama. Sanitarai kartais maistą atimdavo, o kartais geradarius išvarydavo lauk. Tačiau tais atvejais įsikišdavo Starkus, ir vėl būdavo galima prieiti prie sergančiųjų.

Teko šelpti ne tik lietuvius, bet ir estus, rezistencinio studentų komiteto narius. Šie vyrai tikrai buvo verti pasigailėti. Jie čia neturėjo jokių draugų: nei lenkai, nei vokiečiai nerodė jiems užuojautos ir nepadėjo. Kol dar galėjo dirbti, jie glaudėsi prie mūsų: ateidavo į mūsų bloką, mes juos pamaitindavome, paguosdavome, ir jie būdavo laimingi, kad turi bent kam pasiskųsti. Kai daugumas jų susirgo, reikėjo ir ligoninėje jų neapleisti. Starkus bandė besveikstantį buv. medicinos studentą Soerreną padaryti sanitaru. Mudu su Lipniūnu ypatingai globojome jauną jų pastrių Tamarą, kuris ilgai sirgo.

Kiekviena naujai atvežtų į Stutthofą mūsiškių grupė pirmiausia rasdavo paramą ir globą pas mus. Tai buvo užuovėjos blokas, į kurį galėjo be baimės užeiti, valandomis čia prabūti, užkąsti ir savo vargais pasidalinti. Inž. Antanas Šapalas, studentų ateitininkų pirmininkas, kurį vokiečiai nutvėrė Kaune 1943 m. gruodžio mėnesį, kaltindami slaptos spaudos platinimu ir pogrindine veikla, atsidūręs čia neteko teisės susisiekti su Lietuva laiškais ir iš ten gauti siuntinėlių. Mūsų patarimu, jis užsirašė šaltkalviu ir gavo geresni darbą. Laiškus už jį rašė jo studijų draugas Narutis ir savo vardu gaudavo jam siuntinius. Šapalas dažnai būdavo pas mus ir jautėsi, kaip savo pastogėj. Ir majoras Julius Šiurna, kiek vėliau už mus areštuotas, ir 16 žurnalistų - spaustuvininkų grupė4), ir keletos jaunų inteligentų grupė5), ir atskirai atgabenti žurnalistai — Macejauskas ir Vainoras, ir rezistentas Dr. Vokietaitis - Bartkus, nekalbant apie vėliausiai atvežtus Rinktinės štabo pulkininkus — Urboną, Andriušaitį, Grudzinską ir leit. Ptašinską, — visi buvo mūsų globotiniai ir šelpiamieji.

4 ) Mok. karn. Abramas, inž. V. Alksninis, Balčaitis, žurn. H. Blazas, kpt. VI. Čekauskas (†1944), inž. Aleks. Daniūnas (†1944), Balys Kulys, Stankevičius, Urbanavičius, VI. Telksnys, žurn. Žukas ir kt., atgabenti į Stutthofą 1943 m. balandžio 18 d. ir paleisti 1944 m. kovo mėn.

5 ) Dipl. inž. Mališka, archit. diplomuotas Pajaujis, stud, technologas Bacevičius, stud, elektrotecihn. aviac. leit. Gumauskas ir abiturientas Dūda, atvežti į Stutthofą 1944 m. gegužės 20 d.

1944 m. gegužės 21 d. į Stutthofą atgabeno 110 mūsų rinktinės vyrų, karo mokyklos kariūnų. Iš pradžių jų likimas buvo neaiškus: izoliavo ir neleido su jais susitikti. Norėdami jų nuotaikas palaikyti, rinkomės prie vielų, bandėm vieną kitą padrąsinanti žodį jiems tarti. Jauni vyrai alko. tačiau maisto visiems pasiųsti buvo sunku. Sumėtėme ir pasiuntėme jiems bent cigarečių.

Tą patį pavasarį į Stutthofą atvežė grupę latvių su vienu majoru; tarpe jų buvo keletas Latvijos lietuvių, kurie tuoj susirado mus ir gaudavo maisto. Latvis majoras plakdavo saviškius, o kartu ir mūsų tautiečius lazda. Kai šitai sužinojome, įspėjome latvius, kad savo majorą sutvarkytų arba mes imsimės priemonių; bent mūsų tautiečių jis neprivalo skriausti.

Vasarą su viena lenkų grupe atvyko lietuvis kapitonas. Lenkai prie aprangos skyriaus žiauriai jį sumušė ir pažadėjo vakare visai sulikviduoti. Šiuo įvykiu mūsų blokas buvo taip sujaudintas, jog ilgai svarstė, ką daryti. Tą kapitoną lenkai kaltino, kad jis viename kalėjime, būda-mas su jais, pasakė: “visus lenkus reikia išpjauti”. Išegzaminavę patį kaltinamąjį, įsitikinome, kad šito jis nesakęs, tik lenkai esą įsiutę už tai, jog jis nedavęs jiems tabako. Tada jie pažadėję su juo atsiskaityti. Buvo pasiųstas Jurgutis su delegacija pas Schwarzbartą ir ilgai kalbėtasi, kaip to žmogaus gyvybę išgelbėti. Ir jis buvo išgelbėtas.

Pora mūsų draugų ypatingai globojo du prancūzu: Aleksandrą Trienaux, 700 ha ūkio savininką iš Mobege, ir Patriot iš Liono. Jiedu užeidavo pas mus ir gaudavo pavalgyti. Lankydavosi pas mus ir vienas italas, buv. vicekonsulas, kurį vokiečiai areštavo už tai, kad jis, Mussolini nuvertus, pasisakė* už karalių. Dažnas svečias mūsų bloke buvo ir vienas olandas, kuris pradžioj daug vargo ir badavo. Kai atsirado iš Lietuvos žydų, kai kurie mūsiškiai šelpdavo keletą paauglių vaikų. Ir kiti išalkę veidai sukdavo dažnai apie mūsų baraką. Kartais ištisas valandas prastovėdavo mūsų palangėje, žvelgdami savo išbadėjusiomis akimis. Nors buvom su tais vaizdais apsipratę, tačiau šitos klaikios akys susitikdavo su mūsų jau pakankamai sočiomis, savo bloke užsiėmusiomis ir tik atsitiktinai pasižiūrinčiomis pro langą akimis. Ir žiūrėk, pakyla vienas draugas, kitas, nueina prie savo spintelių, išsiima duonos ir išeina į lauką. Vadinas, pasotino vieną kita alkstantį.

Meilus, dirbdamas maisto skyriuje, nešdavo maistą keletui Lietuvos žydų, jų tarpe ir gyd. Finkelšteinui ir, rodos, dviem mūsų operos orkestro smuikininkams — Stupeliui ir Pomerancui. Starkus visus gautus savo siuntinius išdalindavo savo tautiečiams ir kitų tautų ligoninis ligoninėje. Kuprėnas, dirbdamas vėliau virtuvėje, šelpė estus ir kitus, kurie individualiai jam atrodė labiau tos pagalbos reikalingi.

Visų šalpos darbų šiandien net paminėti nebeįmanoma. Tai rodo, kad mes vis dėlto nebuvome dar praradę tradicinio lietuvių gerumo bruožo; nebuvom dar morališkai pralaimėję.

Šaltiniai

• Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys dievų miške. N. Pr. Seserų spaustuvės, Putnam, Conn. Išleista 1951 m. Dievas ir Tėvynė

Autorius: Stasys Yla