Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys dievų miške. Išsilaisvinimas

←Po rusų jungu

Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys dievų miške: kaceto pergyvenimai. Išsilaisvinimas.

Turinys→

Turinys Immaculata Pirmosios dienos Darbo kolonos Mirties siaubas Epidemijos aukos Biurokratija Dievo pogrindis Mokslas ir menas Charakteriai Masinis naikinimas Pamario laukais Po rusų jungu Išsilaisvinimas

PUCKO dienų niekas iš mūsų dar nelaikėm pravirais vartais į laisvę. Laisvesnis pasaulis atsivėrė kelyje į Varšuvą, bet ir jis nebuvo toks, kokio galėjai laukti. Vis dėlto ši kelionė bent man buvo lemiamos reikšmės.

Iš Pucko išsirengėme apie 40 žmonių. Dauguma buvo lenkai su gyd. Zelina, trys Latvijos lenkai — Zigmantas, Henrikas ir vienas darbininkas, žydė gydytoja iš Prahos, kurią kitados Heidlis išgelbėjo iš mirties, kaukazietis karininkas, slėpęsis Pucko ligoninėje, ir trys lietuviai — Butkus, Malinauskas ir šių eilučių autorius.

Praeitį “apdūmojant” Praeitį “apdūmojant”

Kelionė iki Tczewo (Dirschau) nebuvo be pavojų. Čia dar šeimininkavo ir sauvaliavo rusai, kaip fronte. Jie mus galėjo paimti į darbus, kariuomenę ar kalėjimą; galėjo pakeliui apiplėšti, kaip tai buvo žinoma iš kitų patirties. Dėl to mūsų lenkai išsirūpino civilinės ir karinės valdžios leidimus, gavo iš milicijos sunkvežimi ir palydovus. Taip pasirengę, tikėjomės pasiekti užfrontę, kur pilietis jautėsi tikriau ir saugiau. Čia jau tvarkėsi pačių lenkų administracija. Iš čia nebereikėjo leidimų keliauti toliau į Lenkijos gilumą.

Bėgliai ir pirkliai

Buvo pinna valanda dienos, kai mūsų sunkvežimis laimingai pasiekė Tczewą. Tolimesnė kelionė nebuvo tikra, nes traukiniai vaikščiojo dar nereguliariai. Nužygiavome į prekinę stoti, išsitiesėme palei bėgius ir laukėm. Oras buvo šiltas. Kai kam belaukiant ir miegas užspaudė akis. Kai kas nerimavo, nes ir saulė nusileido ir temti ėmė, o traukinio vis nebuvo.

Pagaliau jis atsirado, bet toliau važiuoti nesiskubino. Sulipom ant tuščių platformų, susimetėme po du, pasitiesėme vieno kailinius apačion, antrojo užsiklojom ir sumigom.

Gražiai švietė mėnulis, aukštokai pakilęs, kai stuktelėjo kažkas ir išjudino mus iš vietos. Buvo ženklas, jog važiuojam. Jei jau važiuojam, reikia lipti į vagonus su sienomis. Ko gera, iškrisim užmigę, ir vėl bus sunku sulaukti naujo traukinio.

Perlipom. Susėdom ant savų kuprinių, susiglaudėm ir snūduriavom. Staiga pajutom, kad kažkas meta mums ant galvos maišus, lipa per kojas, šūkauja. Tai buvo pirma sustojimo vieta ir pirmas zugangas (prieauglis), kaip mes kacetiškai pavadinom.

— Dieve, Dieve! — dejavo moterys. — Ir vėl reikia bėgti.

— Kur bėgti ir ko bėgti? — teiravosi išbudęs mūsų draugas Zigmantas.

— Ar nežinot. Vokiečiai apšaudo. Mūsų sodybas degina, ar nematėt prošvaisčių?

— Vokiečiai? Ar toms moterims galvos susisuko. Iš kur tie vokiečiai, kai juos sumalė ties Gdyne ir Dancigu. Patys dar šiandien tuos miestus pravažiavom... — kalbėjo tarp savęs mūsiškiai lenkai.

— Ach, Bože moj! Jie dar... — guodėsi toliau moterys.

Mes buvom permažai akylus, nors dar Tczewe matėm prošvaistes, girdėjom karinius lėktuvus burzgiant ir kažkokius trenksmus. Pasirodo, vokiečiai dar laikėsi Vyslos prieupyje. Prakirtę jūros užtvankas, jie užplukdė vandeniu didelius plotus ir pasidarė sau neprieinamą salą. Kaip vėliau patyrėm, toj saloj buvo ir Stutthofas. Į ten grąžinti mūsų draugai, kurie aną vakarą atsiskyrė nuo mūsų Pucke (Blažys, Germantas, Kuprėnas, Narakas, Meilus, Starkus, Šernas ir Urbonas), kaip tik šią naktį — balandžio 25 — buvo išvesti iš ten, susodinti į laivus ir evakuojami toliau į vakarus. Esesmanai, paėmę dali kalinių, bėgo iš tos salos ir turbūt norėdami užmaskuot savo pasitraukimą, apšaudė rusus ir civilius gyventojus...

Dalis tų mūsų bėglių iš traukinio išlipo Graudenze, bet į jų vietą prikopė naujų. Ir šie buvo netušti: su kuprinėmis, krepšiais, ryšuliais. Jie vėl apkrovė mūsų kojas, net pajudėti buvo sunku. Išsiaiškinome, kad jie vis dėlto ne bėgliai, o maisto elgetautojai ir pirkliai. Iš jų kalbų paaiškėjo, kad Varšuvoj sunku maisto gauti, viskas labai brangu. Pirklius buvo lengva išskirti iš elgetų. Jie gerai žinojo kainas, žemas ir aukštas čia ir Varšuvoj, ir buvo mažiau gailestingi.

Ilgesnėj kelionėj viskas paaiški: paaiškėjo ir mūsų dar vakarykštė praeitis.

— Bože, Bože! Tai jus vokiečiai kankino, — dūsavo moterys ir traukė duonos, pjovė dešros ir dalino lenkams kaliniams.

Šie nenorėjo imti, nes matė, kad jos pačios, vargšės, vežasi to maisto tik sau ir vaikams.

Tuo tarpu pirkliai nesidomėjo, ką mūsų draugai pasakojo apie savo kančias ir daugelio lenkų mirtį.

— Co tam! — mojo jie ranka. — O kiek žuvo Varšuvoj, kiek Vokietijoj prie darbų, kiek Rusijoj! Kas žuvo, žuvo — jų nebeprikelsi. Reikia žiūrėt, kad išliktų tie, kurių dar nepapjovė.

Pirkliškųjų tipų tarpe buvo net labai nesimpatingų veidų. Vienas, apsirengęs odiniu švarku, sėdėjo šalia mūsų. Jis neišleido iš akių vienos senyvos moters, kuri buvo su maža mergyte. Manėm, kad jis yra jos žentas ir tos mažos mergytės tėvas. Vienoj stoty moteris išlipo, nes mergytė prašė gerti. Vyras padėjo jai pasiimti našulį ir išlipo pats iš paskos. Matėm, kaip ji lagaminą prinešė prie policininko, paprašė jį pasaugoti ir nuėjo su vaiku į stotį. Po keleto minučių išgirdom policininką šaukiant laikyti vagį. Kai moteris grįžo, policininkas ją mandagiai atsiprašė, žadėjo vagį surasti, užrašė jos pavardę ir liepė eiti į vagoną.

Grįžusi moteris pasakojo mums visą istoriją. Ta mergytė esanti tikra našlaitė: jos tėvas žuvęs, o motina išvežta į Vokietiją ir greičiausia taip pat žuvusi. Lagamine buvęs jos kraitelis, ir dabar jį pavogė. Moteris verkė, jieškojo bent užuojautos.

— Man sakė žmonės nepasitikėti policininkais, — kalbėjo ji. — Jie surankioti iš visų pakampių ir labai nepatikimi. Jie padeda ne žmonėms, bet vagims...

Sekančioj stoty vėl įlipo į mūsų vagoną tas pats vyras su odiniu švarku. Dabar jis visai nebežiūrėjo į moterį, tik rūkė cigaretę po cigaretės. Moteris vis labiau į jį žvilgčiojo, atrodė lyg jį įtaria ar kažką norėjo prisiminti. Po valandėlės jį ėmė pulti:

— Kur padėjai lagaminą — tos mergaitės paskutinį turtą? Juk tu jį pagrobei...

— Co pani? — klausiamai pasižiūrėjo vyras ir toliau rūkė.

— Aš tave policijai... — nerimo nuskriaustoji.

— Ką tu policijai, — atsiliepė kita moteris. — Pati sakei, kokia šiandien policija. Ims jie tokį, o ir paėmę, laikys ilgai. Nereikia šiandien niekuo pasitikėti.

Tai buvo įspėjimas ir mums, kurie turėjome šį tą brangesnio savo kuprinėse. Ir reikėjo nelaimės, kad besigrūsdami į persikimšusius vagonus Bydgosčio stoty, patektume ant naujų vagių. Buvo tamsu, o žmonių tiek daug, kad vos galėjome greitai sumestus savo daiktus surinkti ir atpažinti. Pasigedau ryšulėlio su kacete mišioms vartota taurele, patena, mišiolėliu, komunikantais, trupučiu vyno, “Goesta Berlings Saga” ir skalbiniais. Visa kita nebuvo taip svarbu, tik tos relikvinės mišių priemonės Lipniūno išnešiotos, mus bevarant. Butkus ramino, kad ryšulėlis atsiras. Bet rytą, kai dalis keleivių išlipo ir buvo galima apsižiūrėti, ryšulėlio jau nebebuvo.

Godžios rusų akys

Bydgosčio stotyje, belaukdami traukinio, pastebėjome įtartinas rusų akis, kurios buvo godžios, kaip kai kurių lenkų grabišių rankos. Žvalus seklys galėjo nesunkiai pastebėt, kad 40 žmonių sudaro vieną grupę, kurios tačiau neriša nei tautybė, nei profesija, nei amžius. Kas gi šiuos žmones galėjo suvesti į vieną būrį? Aišku, sąmokslas prieš rusus! Taip turėjo galvoti seklys.

Jis buvo pagyvenęs vyras, apsitaisęs keistoka kariškos rusų spalvos miline, tačiau be jokių kariškų ženklų. Kepurė jo buvo nei rusiška, nei lenkiška, nei kariška, nei civiliška. Margoje masėje jo drabužis ir išvaizda vis dėlto perdaug neišsiskyrė. Pastebėjom, kad jis suka aplink mus iš tolo, paseka einantį atsinešti vandens. Kitose stotyse jis viskuo domėjosi, bet neišleido iš akių ir mūsų.

Mūsiškis kaukazietis pasijuto nejaukiai. Juo toliau, juo labiau jis baiminosi. Stengėsi niekur nuo mūsų nenutolti, stotyse nesimaišyti.

Vienoj vietoj pamatėm italus belaisvius ir civilius, laukiančius prie savo traukinio. Jie atrodė tokie laimingi, kad mūsų kaukazietis neiškentė neprasitaręs:

— Kad gi galėčiau ir aš, kaip šie, laisvai grįžti namo!

Kutno stotyje jis užėjo į sovietų sanitarijos skyrių ir prašė pažymėjimo, kad esąs ligonis ir norįs grįžti pas šeimą. Pažymėjimo negavo, bet jam buvo patarta Lodzėje kreiptis į sovietų karo ligoninę. Ten būsianti patikrinta jo sveikata, galbūt suteikta net pagalba.

Grįžo jis liūdnas ir susirūpinęs. Ilgai tylėjo ir kažką galvojo. Paskui nusiėmė savo “turbaną”. (Taip mes vadinome jo galvos tvarsčius). Nusiimdavo, kai saulutė kaitriau šildydavo. Po to vėl užsidėdavo. Jo galvoje pamatėme labai ryškias sužalojimo žymes. Galbūt kada jis buvo NKVD tardomas, mušamas, ir šie ženklai galėjo jį lengvai išduoti. Karo metu juk ir nepatikimuosius ėmė į kariuomenę.

Juo arčiau Lodzės, juo didėjo jo iškalbingumas. Pasakojo apie Kaukazą, lygino jo grožį su pravažiuojamomis vietovėmis. Jos buvo taip menkos jo akims, palyginti su jo tėvyne. Kalbėjo apie savo šeimą, vaikus, kurių seniai nematęs ir labai pasiilgęs. Kalbėjo rusiškai su ryškiu akcentu. Jo sakiniai buvo labai paprasti. Galėjai iš to spręsti, kad jis tik paprastas kalnietis, išlavintas tam tikriems kariškiems uždaviniams. Metų mes jam davėme 45-is, tačiau, išsikalbėjus, paaiškėjo, kad tik 32. Gal stambus rytietiškas veidas, gal tamsi spalva jį taip sendino, o gal ir išvargimas. Juk ir mes visi atrodėme daug senesni.

Prieš Lodzę jis numetė po kojom savo “turbaną” ir nebepasiėmė. Tai buvo ženklas, kad jis, ruošdamasis eiti į ligoninę, nebenori toliau vaidinti ligonio. Šitai būtų tik padidinę įtarimą.

Stotyje jis atsisveikino su mumis ir nuėjo į sanitarinį skyrių registruotis. Dar grįžo su kortele pasisakyti, kad siunčiamas į ligoninę. Jis tuo nesidžiaugė, nenorėjo būti gydomas. Bet kitos išeities nebeturėjo. Tas gydymas baigsis grąžinimu į kariuomenę, — prasitarė jis.

— Sudie, draugai lietuviai! Linkiu laimingai grįžti namo, — pasakė ir išnyko iš mūsų akių.

Kaukaziečio noras grįžti namo didino ir mūsų panašų pasiryžimą. Jis nori, bet negali, galvojom, o mums juk jokių kliūčių neturėtų daryti. Mūsų norą didino ir tos nejaukios pirmos patirtys Lenkijoje. Pamaryje siaučia areštai, Varšuvoj beveik badas, o visur, net policijoj, vagys. Ką mes veiksim svetimame krašte, ypač nemokėdami gerai kalbos.

Įspūdis apie Lenkiją kiek gėrėjo keliaujant iš Lodzės į Varšuvą. Traukiniai jau buvo keleiviniai, rusų juose buvo nedaug, o lenkai gana bičiuliški. Jie mūsų nesivaržė, kalbėjo visai atvirai, kritikavo rusų politiką ir net šaipėsi iš jos. Mes tylėjome ir klausėmės. Ilgainiui įsitikinom, kad lenkai, bent čia, nėra dar stipriau rusų spaudžiami ir sekami.

Teiravomės keleivių, kur Varšuvoj būtų galima apsistoti. Jie mus įspėjo, kad nakčiai nebandytume tenai vykti. Miestas labai sunaikintas, nesą jokių viešbučių. Pasiūlė išlipti P. miestelyje, prieš Varšuvą, kur esą simpatingas klebonas. Jis mus tikrai priglobsiąs ar bent nurodysiąs žmones, pas kuriuos būtų galima prisiglausti.

Ar bepritapsime?

Buvo šeštadienio vakaras, kai išlipome nurodytame miestelyje. Klebonija buvo toli nuo stoties. Palikęs draugus laukti, išsiskubinau surasti jiems nakvynės. Iki nuėjau, susitariau ir grįžau, mano draugai — Butkus, Malinauskas, Zigmantas, Henrikas ir vienas darbininkas iš Latvijos — jau buvo suradę nakvynes miestelyje. Grįžau į kleboniją vienas. Tą vakarą pažintis su lenkais kunigais buvo trumpa. Jie davė man lovą ir paliko ilsėtis.

Sekmadienį po pamaldų klebonas pakvietė pietų. Puošni karo nepaliesta klebonija man atrodė svetima. Stalas, už kurio sėdėjo klebonas - prelatas, du vikarai ir klebono giminaičiai, mane varžė lenkiškai išdailintomis formomis. Kalbos atrodė banalios, paviršutiniškos ir net juokingos. Klebonas kalbėjo, kad gegužės 3 dieną — tautinę lenkų šventę

— įvyksiąs stebuklas: Dievo Motina padarysianti, kad rusai pasitrauksią ir Lenkija būsianti vėl nepriklausoma. Buvo prisiminta ir Vilniaus arkivyskupas Jalbžikovskis, kuriam už iškentėtas dienas popiežius atsiuntęs kardinolo skribelę. Patyriau, kad jis šiuo metu išsikėlęs iš Vilniaus į Balstogę.

Šios kalbos man vėl priminė kacetą — lenkų mėgtas įvairias “antis” ir stebuklus jų tautai gelbėti.

Nepatiko ir tie du šunes, kurie šniukštinėjo aplinkui ir lindo prie valgančiųjų. Klebonas kalbino juos vardais ir tvarkė kaip vaikus. Jie man priminė kaceto šunis, kurie geriau užlaikomi negu žmonės.

Pakilęs nuo stalo, norėjau tuoj iš tos klebonijos pabėgti. Bet prelatas paprašė pasilikti kavos, kurios ateisiąs ir vyskupas. Pasirodo, laikinai čia buvo prisiglaudęs vienas pavyskupis. Vokiečių ištremtas, nė dabar jis negalėjo grįžti, nes toji sritis atiteko bolševikams. Jis kalbėjo neblogai vokiškai. Visai nenustebo, pamatęs mane be kunigiškos apikaklės, visai prastu drabužiu. Kalbėjo jis kaip žmogus, kurs jaučia gyvenimo tikrovę. Laikėsi kukliai ir paprastai, beveik neišsiskirdamas iš vikarų. Domėjosi jis Lietuva ir lietuvių kančiomis. Kančia ir jam pačiam nebuvo svetima. Tai paaiškėjo besikalbant.

Netrukus atėjo mano draugai ir išsivedė į miestą. Parodė namus, kur jie buvo apsistoję; supažindino su žmonėmis, juos priglaudusius. Zigmanto šeimininkai buvo turtingi fabrikantai. Jų salonas labai puošnus, išklotas kilimais, apstatytas prancūziško stiliaus baldais. Jie buvo čion persikėlę iš Varšuvos, nes miestelyje turėjo savo namus ir įmones. Buvo nejauku puošniame salone vaikščioti ir sėdėti. Atėjęs pats šeimininkas dar pareiškė, kad Zigmantas sekančiai nakčiai susirastų kitą nakvynę; jis turįs išvykti į Varšuvą, o svečiui netiksią pasilikti viename bute su moterimis. Jis buvo mandagus, net perdaug.

Išėjome ir kas sau išsiskyrėme. Zigmantas panoro mane palydėti. Dvi valandas slampinėjome šaligatviais, kaip pamesti žmonės, kuriems sunku buvo įeiti į naują gyvenimą. Besikalbant Zigmantas papasakojo ir savo įspūdžius, kurių jis patyrė, susidūręs su kitų draugų šeimininkais. Visi jie, tie laisvėje gyvenę žmonės, rodėsi jam esą be sielos ir gilesnio turinio.

— Jie gyvena ne žmogaus gyvenimu. Perdaug jis tuščias ir tik paviršiumi nublizgintas... Tai kažkokios lėlės, muziejaus manikenai. Gyvenimas turėtų būti daug prasmingesnis. Gal mes perdaug išgyvenome? Gal daugiau matėm ir iškentėm negu žmogus gali pakelti? Tai mus skirtingus padarė. Laisvėje gyvenę mūsų jau nebesupranta. Vargu ar kada besupras, ar mes prie jų bepritapsim?... Norėčiau pabėgti iš tų žmonių pasaulio. Gyventi vienišas arba su keletu kaceto draugų. Toli nuo miesto. Gamtoj. Norė

čiau klausytis jos gyvo pulso, geros muzikos, skaityti pačias gerąsias knygas...

Nutrūko jo balsas, kaip žmogaus atvėrusio savo širdį, kuri jieškojo naujos gyvenimo prasmės. Pats būdamas teisininkas Zigmantas, naujų įspūdžių pagautas, grimzdo į filosofiškus svarstymus. Nustebau, kad jie buvo labai artimi maniesiems.

“Nedarykite klaidos!”

Vakare nuėjau pas vikarą. Galvojau anksčiau atsigulti šalia jo esančiame kambarėlyje. Tačiau jis ėmė kalbinti. Nusivedė į savo kambarį, kuriame buvo tik stalas ir kieta lova. Kėdės jis visai neturėjo. Mudu susėdome ant lovos. Kalbėjo jis neblogai prancūziškai, ir tai lengvino mūsų pašnekesį. Jis sakėsi norįs stoti pas trapistus ar kartūzus: ilgstasi vienumos ir tylos. Atrodė ir jis nusivylęs žmonėmis, bet kitaip negu mudu su Zigmantu. Vikaras norėtų aukotis už savo tautą ir jos kaltes. Mes savo auką, rodėsi, jau buvome sudėję, nors ruošėmės grįžti į savus kraštus, kur ji dar galėjo prasitęsti. To jauno kunigo žvilgsnis buvo šviesus, gal kiek asketiškai romantiškas, kai mūsų akys dar buvo apsiblaususios kacetine tamsa. Gal ir mes buvome savotiški romantikai? Galvojom, kad gyvenimas turi būt gražesnis, negu mes jį kacete pažinome.

Mūsų pokalbį nutraukė kitas senesnis vikaras. Jis taip pat paprašė užeiti pas save. Kambarėlis jo buvo toks pat skurdus, tik turėjo dvi kėdes.

— Girdėjau jūs ruošiatės grįžti į Lietuvą. Ar turite žinių, kas ten darosi? — pradėjo jis.

— Ne.

— Mūsų žinios taip pat negausios. Bet atvykę iš Vilniaus pasakoja nedžiugias naujienas. Jūs turėtumėte su tais žmonėmis susitikti ir gerai pasiteirauti.

Jam išdėsčiau motyvus, kodėl negaliu pasilikti Lenkijoj..

— Čia dar pakenčiama. Galėtumėt ir pasilikti. Kunigų trūksta. Ne vienas vyskupas apsidžiaugtų jus gavęs... Girdėjote ką nors apie Varšuvos arkivyskupą Ruškys’ą — taip jis jį ir vadino. — Jis buvo lietuvis, o paliko Lenkijoj geriausią vardą. Yra ir daugiau lietuvių kunigų, iš seno dirbančių įvairiose mūsų vyskupijose.

Jis kalbėjo labai nuoširdžiai ir paprastai. Bandžiau jam dar kartą pagrįsti anksčiau išdėstytus grįžimo motyvus. Pats norėjau, kad kas mane įtikintų priešingai. Tačiau naujų argumentų jis nedėstė ir manųjų nesistengė griauti, o tik kartojo:

— Pasilikit! Nedarykit klaidos. Ten jus laukia greičiausiai naujas kacetas. Jus aš sutinku pirmą kartą ir gal paskutinį. Neturiu jokių sumetimų keisti jūsų nusistatymo. Bet jūs paklausykit manęs: negrįžkit, bent palaukit, apsižiūrėkit.

Tas tvirtas, lyg kokiu nujautimu grįstas jo žodis, ir toks nuoširdus bičiuliškas noras nukreipti mano kelius nuo tėvynės, mane ėmė dominti. Man dingtelėjo, kad jis kalba ne iš savęs: jo lūpomis mane įtikinėja kažkas kitas...

— Tas žmogus bando suprasti kitą žmogų. Gal ir jį būtų galima suprasti, — pagalvojau, atsisveikinęs.

Ruošiausi jau gult. Mačiau pro praviras kambarėlio duris kaip jaunasis vikaras meldėsi ant grindų suklupęs ir rankas aukštyn iškėlęs (prancūzų maldos forma!). Tuo metu vėl pasibeldė į duris senesnysis vikaras ir paprašė dar kartą užeiti.

— Rytoj mes nebepasimatysim: aš anksti išeinu į mokyklą, o jūs išvažiuojat.

Įsivedė Į kambarį, atidarė savo stalčius, išėmė pundą zlotu, apjieškojo savo kišenius, iš jų dar išėmė ką rado, ir teikė man, sakydamas:

— Jums, gyvenimo pradžiai!

— Atleiskit, negaliu priimti. Pagaliau ir nereikia. Kuprinėįe dar turiu maisto. Jo man užteks kuriam laikui.

— Atlaikykite porą mišių už švento atminimo mūsų ganytoją ir jūsų tautietį arkivyskupą Ruškys’ą.

Nelaukdamas mano sutikimo, jis įspaudė pinigus man į kišenę, ištiesė ranką ir atsisveikino:

— Iki pasimatymo kada nors. Tik maldauju: nedarykite klaidos!

Sugestyvi vikaro mintis lydėjo mane visu keliu, kai kitą dieną vykau į Varšuvą. Čia sutarėme su draugais, kad visų pirma pasiųsime į sovietų konsulatą paprastą darbininką, Latvijos lenką, ir žiūrėsim, ką jam pasakys. Taip ir padarėm. Iš jo parneštų informacijų paaiškėjo, kad reikės grįžti pro Balstogę ir pereiti surenkamąją stovyklą, kur bus dar politinės ištikimybės egzaminas. Stovykloje teks prabūti dar mėnesį ar daugiau, kol bus surinkta informacijos iš krašto, į kurį norima grįžti. Vadinas, dar viena stovykla, dar lūkesys ir tyrinėjimas. O kas po to: tėvynė ar plačioji Rusija?..

— Palauksim. Gal sutiksim žmonių iš Vilniaus, — sutarėm.

Varšuvoj bandėm jieškoti kun. Aleksandro B. Bet nesuradom nei jo, nei kitų savo draugų kacetininkų, turėjusių anksčiau grįžti namo. Neužtikom nei žmonių iš Vilniaus, nei tokių, kurie mums parūpintų kokio darbo.

Ruošėmės grįžti į stotį ir keliauti atgal. Buvom jau netoli Vyslos, kai mus prisivijo vienas kunigas. Jis žinojo, kad ir aš esu kunigas, nes drauge sėdėjom už stalo, kai valgėme pas žmones paskutinius pietus, apsisprendę išeiti iš Varšuvos. Dabar jis, mane prisivijęs ir įkalbinęs palikti vienam vienuolyne prie Varšuvos, sudarė naują vingį mano likimo kelyje. Kažkas vedė kitą kreivę šalia planuojamos manosios, kažkas sulaikinėjo grįžti į tėvynę. Kiti kalbėjo, aš klausiaus. Kiti veikė, man beliko tik sekti.

Likau Lenkijoj.

Vienuolyno nuošalumoj

Netoli Varšuvos gyveno keturios vienuolės seserys, kurios turėjo koplytėlę, bet nebuvo kunigo. Jos prašė kuriją, prašė lenkų marijonų, bet niekas kunigo joms negalėjo surasti. Ir dabar vienas marijonų klierikas atvedė mane pas jas — tokį, koks buvau kelionėje, — be jokio kunigiško ženklo, ir pasakė:

— Štai, vyresnysis siunčia jums kunigą.

Senutė vyresnioji išskėtė rankas. Atėjo kitos trys. Žiūrėjo jos ir negalėjo tikėti, kad tai tiesa. Kasdien jos keliavo tris kilometrus į V. miestelį mišių ir komunijos. Dabar turės visa tai vietoje.

— Bet kur mes tokį svečią dėsim? — staiga jos susirūpino.

Kitados to klausimo nebūtų buvę. Dabar, po Varšuvos sukilimo, grįžusios namo neberado nei vieno baldo, nei indų, nei vienos paklodės. Viskas buvo išnešta, išvogta. Jos būkštavo, kad kunigas norės prabangos, o jos neturėjo net paprasčiausių žmogui gyventi reikmenų.

Atsiprašinėdamos, užvedė jos mane į antrą aukštą, parodė kambarį. Ten nieko nebuvo — tik sienos. Bet jos paketino surasti lovą ir kėdę. Ir per savaitę tai joms pavyko. Dar po keleto dienų atsirado kambaryje ir stalas. Nešdamos valgyti, jos kiekvieną kartą gailinosi neturinčios indų. Tą vieną ištrupintą lėkštę nešiojo viršum, plovė ir vėl nešė. Šakučių ir peilių nebuvo visuos namuos, tik tas vienas — duonai riekti.

Jos galėjo pastebėti, kad kunigas anaiptol nesistebi iš jų skurdo. Priešingai, jam visa tai buvo natūralu. Jis tik stebėjosi, kodėl jos dėl viso to jaudinasi. Pagaliau liovėsi jos atsiprašinėti, tik vis rūpinosi, kad kunigui būtų geriau. O jam buvo taip gera vienam tarp tų plikų mėlynai dažytų ir žvaigždėmis išdabintų sienų! Pro langus jis matė žaliuojančią pievą, tolumoje rugius, čia pat mažą sodelį ir medžius. Jis juto nepaprastą tylą, kurios nedrumstė joks žmogus. Atrodė, kad miestelyje nebuvo nė gyvos dvasios: nieks nėjo gatve, bent iš tos pusės, kur buvo jo kambarys.

Du kartu per dieną teko eiti į koplytėlę — mišių ir vakarinių gegužės pamaldų. Niekas daugiau ten nesilankė, tik seserys. Vakarais ateidavo dar Tadzio, kokių 9 metų vaikas, patarnaudavo ir vėl išbėgdavo namo.

Pasirodė, kad miestelyje būta nemaža žmonių, tik daugelis atkilę iš Varšuvos ir vienas kitam nepažįstami. Iš ryto jie išeidavo, kas darbo, kas į Varšuvą spekuliuoti ir grįždavo vėlai vakare. Buvo čia įsikūręs ir rusų karių dalinys, bet ir jis perdaug nesikišo į žmonių gyvenimą.

Gegužės 3 dieną žadėtasis stebuklas neįvyko: rusai iš miestelio nepasitraukė. Lenkijos apleisti jie ir nemanė. Jutau juos čia pat, pašonėje, ir man buvo nejauku.

Atlaikęs pamaldas, sėdėjau kambary, džiaugiausi ramybe, mokiausi lenkų kalbos. Vieninteliai mano bičiuliai buvo musės ir vorai — pirmosios žaidė žvaigždėtoje palubėje, antrieji spendė tinklus ant keturių puslangių. Jie manęs nelietė, o aš jų: gyvenome taikoje. Palangėje čireno kregždės ir lipdėsi sau lizdus. Žiūrėjau, kaip vikriai jos skraidė ir snapeliuose nešė purvo. Jos manęs nesigąsčiojo ir manimi nesidomėjo. Net išėjus sodelin, manęs rodos nepastebėdavo. Ir skruzdės, kurias stebėjau ant tako betriūsiančias, buvo taip užsiėmusios savo darbu, kad nei galvos nepakeldavo pasižiūrėti, kokia čia juoda pabaisa spokso.

Man viskas buvo įdomu, tarsi pirmą kartą tai matant ir girdint. Įdomi buvo gamta, bet ne žmonės. Pastebėjau, kad seselės vis mažiau bedrįsta mane kalbinti. Lyg suprasdamos, jos stengėsi nesirodyti kieme ar lange, kai aš būnu sodelyje, apžiūrinėju vaismedžius, genėju nudžiuvusias šakeles. Stebėjau ir džiaugiausi gyva šakele, kuri be baimės mano rankoje graižėsi ir sotino mano akis savo žiedu. Nėjo seselės ir į mano kambarį; valydavo jį tik tuomet, kai išeidavau į kiemą.

Palaiminta vienuma ir ramybė gaivino mano nervus. Buvau patenkintas ir skurdžiu valgiu. Jis pamažu stiprino mano išsekusias jėgas. Seselės buvo vargšės, pačios valgė dar skurdžiau. Tai buvo galima pastebėti, ir man jų darėsi gaila. Stengiausi kuo galėdamas joms padėti: priskaldydavau malkų, sutaisydavau išlaužytas duris, suirusią kėdę, durų užraktus. Kiekviena menka mano talka darė joms džiaugsmą — gal daugiau dėl to, kad jos matė mane pamažu išeinantį iš savo vienumos ir uždarumo.

Pradėjo rištis su jomis kalba. Jos taisė mano lenkiškus sakinius, patikslindavo mano tarimą, pagirdavo, lyg norėdamos, kad greičiau tos kalbos išmokčiau. Prisimindavo apie išpažintis, konferencijas, pamokslėlius, kurių jos iš manęs laukė.

Jos surado man vieną knygą ir labai patarė perskaityti. Tai buvo šv. Alfonso Ligouri gyvenimas, parašytas vieno lenko redemptoristo. Sunki buvo pradžia, bet juo toliau, juo lengviau galėjau suprasti. Ir kai baigiau tą tūkstantį puslapių, keturiose mano kambario sienose atsirado daugiau šviesos ir dar daugiau džiaugsmo. Jutau, kad ši knyga mane buvo perkėlusi į kitą pasaulį, kad mano pasąmonėje ji pamažu tirpdė klaikius išgyvenimus.

Toliau pats jieškojau knygos, kuri mane taip stipriai paveiktų. Ji vėl buvo panašaus turinio, ir ją skaičiau kaip romaną. Tai buvo ilgas, vaizdus, dinamiškas šv. Pranciškaus Salezo gyvenimas.

Daugiau skaičiau jau ne tam, kad lenkų kalbos geriau pramokčiau, o kad dvasia alko. Kalba man jau nebebuvo taip svarbu, kaip pats turinys. Keletai dienų buvau pavergtas prancūziškos R. Thibauto monografijos apie Dom Columbą Marmioną — tą didįjį airių dvasinį mokytoją, tolimą mūsų dvarininko, vėliau Dancigo vyskupo O’Rurkės giminaitį. Šio airio žodžiai transformer sans deformer (perkeisti, bet nesužaloti), taikomi dvasiniam ugdymui, turėjo labai tikti ir man. Turėjau pamažu persikeisti, nesužalodamas savęs, atsidūręs laisvėje. Dėkojau Apvaizdai, kuri leido man patekti čia, kur niekas nesistengė manęs žaloti, priešingai — leido man pačiam grįžti į save, mąstyti, jieškoti atgalios kelio į gyvenimą.

Susiradau to paties Marmiono “Le Christ — vie de Fame”. Ta knyga kalbėjo man apie “pamaldų grįžimą į sveiką realizmą”. Ilgai skaičiau ir permąsčiau. Manyje augo ilgesys perkeisto žmogaus, o tikrovė rodė jį baisiai sužalotą. Buvau praradęs tikėjimą į jį, buvau perdaug apkartintas ir nusivylęs...

Tarp lenkų marijonų knygų radau dar lietuvišką arkiv.

Jurgio Matulevičiaus monografiją. Skaičiau jo dienoraščius. Jų niekad nebuvau skaitęs, o jei ir būčiau, gal nebūtų jie į mane taip prabilę, kaip dabar. Jutau, kad jis, kaip Ligourietis, Salezas ir Marmionas, verste verčia mane vėl pamilti sužalotąjį žmogų, prie jo grįžti ir jam padėti.

Į žmones

Kartą, kai į gegužines pamaldas ėmė ateiti daugiau vaikų, pastebėjau, jog manasis patarnautojas Todzio yra kitų skriaudžiamas. Išėję iš koplyčios vaikai tampė ji, juokėsi iš jo, pravardžiavo. Ir man tas Tadzio atrodė kiek keistas, užguitas, vienišas. Pradėjau juo daugiau domėtis.

Vieną vakarą visi vaikai jau buvo išsiskirstę. Kieme nutilo. Aš išėjau į sodelį rožančiaus kalbėti. Žiūriu, stovi prie koplytėlės sienos Todzio, tarsi mokinys, pastatytas klasėje bausmės atlikti.

— Kas tau, Tadzio? — paklausiau.

Jis šypsojos ir atrodė toks laimingas, kaip niekad.

— Laukiu mamos!

— O kur tavo mama?

— Dar meldžiasi koplytėlėje.

Jau buvo praėję koks 15 minučių po pamaldų. Mane nustebino, kad visoje toje maišatyje dar yra žmonių, kurie iš viso nori melstis. Besikalbant su berniuku, išėjo iš koplyčios ir jo motina. Ji, žinoma, pažino, kad esu tas pats, kurs buvau prie atloriaus. Nedrąsiai pasveikino mane galvos linkterėjimu, priglaudė prie savęs berniuką, bet nesiskubino eiti iš kiemo.

— Tadzio man šįryt pasakojo apie jus, — nedrąsiai pasakė ji.

Mane tai kiek nustebino. Aš pasižiūrėjau į berniuką, prisiglaudusį prie motinos, ir užklausiau:

— Tai tu mamai nesakai, kur rytais išbėgi?

— Jis man nieko negalėjo sakyti, — pratarė vėl moteris. — Aš tik šįryt jį pamačiau. Grįžau iš Vokietijos...

Toliau ji pasakojo, kaip vokiečiai prieš dvejus metus išvežė ją į Vokietiją darbams, kaip ji vargusi ir kaip dabar laimingai galėjusi grįžti pas Todzio.

Atsisveikindama, ji kvietė užeiti į jų namus.

— Jūs rasit pas mus knygų. Mano pusbrolis — mokytojas.

Mačiau tą moterį kas vakaras koplyčioje; mačiau, kaip Tadzio vis ilgėliau turi jos laukti, tačiau į jų namus nesirengiau eiti. Pagaliau vieną dieną ji atvedė pas mane savo pusbrolį. Šis buvo mielas, kultūringas ir, sakyčiau, ne lenkiškas (pagal mano susidarytą kacete lenko apybrėžą). Dabar teko priimti jų kvietimą užeiti.

Jie buvo įsirengę vienoj pastogėj kukliai, bet labai skoningai. Nuosavas jų namas buvo subombarduotas, bet dar likusi virtuvė, kurioj jie virdavo valgį. Griuvėsiuose kyšojo perskeltas pianinas. Paaiškėjo, kad ji buvusi mokytoja, pianistė. Jis, pasirodė, esąs ne tik mokytojas, bet ir rašytojas.

Ši pažintis mane nukreipė į naują pasaulį — lenkų literatūrą. Ištisomis valandomis kalbėjo jis apie lenkų autorius, kartais skaitė savo kūrybos, o einant namo vis įduodavo kokią naują knygą.

Ir vis dėlto ne ta literatūra mus jungė, o kažkas kita. Tas visų ujamas Tadzio, ta moteris, kurios visoj būtybėj buvo jausti kančia ir sunkūs išgyvenimai, tas pusamžis mokytojas, kuris per dvejus metus vargo su vaiku, kentė badą ir nacių grėsmę. Kančios artimumas padėjo mums surasti ir artimesnę kalbą.

Kiek vėliau atsirado jiems duktė, kuri už Tadzio buvo keletą metų vyresnė. Moteris atrodė per jauna būti motina 14 metų mergaitei. Paaiškėjo, kad tai žydaitė, priglausta ir jos išauginta. Niekas šios paslapties neprivalėjo žinoti, tačiau man tai buvo pasakyta, nes ją reikėjo krikštyti. Šito norėjo ir pati mergaitė. Vieną vakarą, užsirakinęs duris nuo seselių, kad ir jos nežinotų, pakrikštijau ją Marijos vardu. Vėliau, kai mūsų pažintis pasidarė labai artima, moteris atvėrė ir kitą paslaptį: tas mokytojas nesąs jos pusbrolis. Ji ištekėjusi, o jis nevedęs. Jos vyras, Tadzio tėvas, buvęs girtuoklis, vokiečių vėliau kalintas ir miręs kalėjime. Dabar jos noras buvo surišti savo gyvenimą su šiuo mokytoju. Ji tvirtino, kad su juo rišanti jau sena pažintis, bičiulystė, net meilė, tačiau ligi šiol draugavę be priekaišto. Tikrai, per tuos keletą mėnesių nepastebėjau jų santykiuose nieko daugiau, kaip nepaprastą vienas antram pagarbą. Mažiausias šešėlis nebūtų likęs nepastebėtas mano nusivylusioms žmogumi akims. Šių žmonių prisiminimas man ligi dabar išliko skaidrus — kenčiančių, bet nesulaužytų žmonių. Buvau jau pradėjęs rūpintis jų vedybų reikalais, bet mano keliai greitai išsuko iš šios vietos.

Tuo tarpu suartėjau dar su vienu jaunuoliu, Varšuvos sukilimo dalyviu, kurio pasakojimus buvau jau kartą užsiminęs. Jis buvo per jaunas išgyventi Varšuvos sukilimo košmarą. Jo dvasia buvo užnuodyta. Ji persekiojo baisūs vaizdai, baisi tų visų aukų, kartu ir jo brolio mirties beprasmybė. Jis jieškojo žmogaus, kuriam tai galėtų pasakyti, nes jis nedrįso kalbėti savo tėvams, kad neatnaujintų jų žaizdos — gailesčio dėl žuvusio vyresniojo sūnaus. Ir taip valandų valandas pas mane kambaryje arba išėjus į laukus pasakojo jis apie tą šiurpų šio karo epizodą, išgyventą 16 metų jaunuolio kruvinais jausmais.

Mudu pasidarėme artimi bičiuliai, nors amžius mus skyrė 22 metais. Ilgainiui jis pradėjo lankytis į koplytėlę, patarnauti mišioms, nors visas jo vidaus gyvenimas dar buvo sujauktas. Jis buvo nusivylęs viso pasaulio žmonėmis — rusais, amerikiečiais, anglais, net savo tautiečiais, net tomis mergaitėmis, kurias jis kitados idealizavo. Jo nusivylimas atrodė daug tragiškesnis negu mūsų su Zigmantu.

Per jį suartėjau ir su jo tėvais. Jie gyveno netoli, ir man norėjosi atlankyti juos, kenčiančius ne tik dėl žuvusiojo, bet ir dėl besikankinančio kito sūnaus. Jis vienas jiems bebuvo likęs namuose. Tėvai nežinojo ką daryti, kad tik jis “pagytų”. Tada negalėjau suprasti, kodėl šie žmonės man pasirodė tokie savi, suprantami, anaiptol ne tokie, kurių pasaulis būtų palenktas tik duonai, amatui ar gyvenimo patogumui.

Pastebėjau, kad šis jaunuolis dažnai užeina pas savo senelius. Iš visų sūnėnų labiausiai jį mylėjo, jau iš mažens. Pas juos jis rasdavo didesnio nusiraminimo negu pas tėvus. Kai senelis susirgo, jaunuolis maldavo mane užeiti pas jį, lankyti ir paguosti. To padaryti jis jau nebemokąs. Bet senuko guosti nereikėjo: jis jautė, kad jo mirtis artėja, ir buvo toks ramus, kad priminė man tuos kaceto draugus, kurie miršta be skundo ir baimės. Gal ši senuko savybė, o gal tas jaunuolio noras vertė mane vis dažniau užeiti pas tą žmogų. Aprūpinau ji sakramentais, paruošiau mirčiai ir sėdėjau, iki jis užmerkė akis. Man buvo gera būti prie jo, net geriau, negu pas gyvuosius. Taip kaip anuomet prie Lipniūno koplytėlėje. Miręs žmogus nebežvelgia tau į akis, ir, rodos, sulaikęs kvapą tyliai kalba tau kažką tolimo, nesuprantamo, amžino.

Visi giminės savotiškai žiūrėjo į mano santykius su mirusiuoju. Net senulė jo žmona nedrįso būti prie jo ir nesijautė taip gerai, kaip aš. Turbūt jie pamanė, kad tai darau iš profesinio apsipratimo su mirusiais, gal iš savotiško uolumo. Jie manęs nesuprato: buvau tik žmogus, neseniai išėjęs iš mirties slėnio.

Palaidojau senuką, nulydėjau į V. kapines, keletą žodžių pasakiau. Giminės dar labiau nustebo, nepaėmus man užmokesčio. Man nejauku buvo klausytis tos pasiūlos, tarsi tik dėl to būčiau jį lydėjęs, už jį meldęsis, jį pagerbęs.

Taip artėjau prie žmonių, visai nenorėdamas juos laimėti sau ar Dievui. O jie tarėsi, kad nepatogu neiti į pamaldas, kaip ligi šiol, nes jie ir vėl norėjo man “atsilyginti”. Kai kurie teisinosi, anksčiau neturėję padoresnių drabužių, kai kada nueidavę mišių į Varšuvą.

Spalvų žaismo pagautas

Lenkai man nebeatrodė tokie blogi, kaip anksčiau galvojau. Tačiau iš jų pačių patyriau apie dideles žaizdas, įrėžtas į jų tautos dvasią. Geriausi žmonės buvę išžudyti, ir atrodė sunkiai beužgydoma padaryta žaizda. Juo daugiau žinių rinkosi į mano galvą apie vagystes, plėšikavimus, palaidumą net čia pat, miestelyje, juo labiau norėjau vėl grįžti į savo pasauli, daugiau lindėti savo kambarėlyje.

Į mano rankas pateko teptukas ir dažai, paslėpti pastogėje ir seselių atrasti. Jos tik norėjo parodyti man, kas dar buvo užsilikę nuo to laiko, kai vokiečiai miesteli apleido. Paėmiau tuos dažus ir pradėjau žaidimą. Prieš 25 metus mėgau piešti, ir mano mokytojas dail. Kulvietis skatino šios srities neapleisti. Bet ligi dabar nebuvau nė vieną kartą paėmęs teptuko į rankas. Dabar man buvo nepaprastai malonu užsiimti tais dažais kartais ligi vakaro. Derinau spalvas, vedžiojau linijas, bandžiau pro langą sugauti koki gamtos vaizdą. Nieko man neišėjo, tačiau tas žaidimas mane džiugino.

Mano kambarį seselės užėmė vaikų darželiui, o mane perkėlė iš antro aukšto į pirmąjį prie koplyčios. Mano langai buvo atviri žmonių akims, ir aš panorau nuo jų pasislėpti. Sugalvojau pasidaryti vitražus, suplanavau braižinius ir pradėjau darbą. Piešiau lietuviškais audinių motyvais. Viename lange atsirado rūpintojėlis, antrame — vytis, Gedimino stulpai, vyties kryžius.

Seselėms tai patiko. Jos prašė pagražinti koplytėlės ir prieangio langus. Dirbau keletą dienų, kol perkėliau religinius simbolius į stiklą. Prieangyje talkininkavo ir seselės, nuvalydamos kalkėmis išteptus stiklus.

Juo daugiau norėjau slėptis nuo žmonių akių, juo dažniau jos gręžėsi į mano nudažytus langus. Tai iš dalies man nepatiko. Nedavė ramybės ir tie maži vaikai, paleisti iš darželio, lyg tyčia sugūžėdami žiūrėti, ką księžulek naujo padarė. Jie prašė, kad seselės juos dažniau vestų melstis į koplytėlę. Susirinkę, aišku, daugiau spoksojo į langus, negu į altorių.

Visa tai buvo tik žaismas. Nemokėjau valdyti teptuko ir nesitikėjau išmokti. Tačiau noras bandyti buvo didelis. Iš tikrųjų domino ne vitražai, ne vaizdai, bet žmogaus veidas. Niekad, net gimnazijoj būdamas, nesu bandęs piešti veido. O dabar tai man buvo įdomiausia. Neklausęs se-selių, pradėjau ant savo kambario sienų piešti šventuosius. Jie buvo permaži ir neryškūs. Norėjosi, kad visam mano kambariui dominuotų kažkas didingo. Tai turėjo būt Kristus. Pasilipęs ant kėdės, dariau Jį per visą sieną — nuo lubų iki grindų. Pasekiau olandų Toroppo stiliaus vyrą — skustu veidu, didelėm akim, be aureolės, išskėstom, norinčiom apglobti rankom. Toks man Jis išėjo: paprastas šių dienų žmogus, tačiau Kristus — Dievas. Ir man buvo gera būti arti Kristaus, piešto netobulų rankų, čia pat melstis ir net atgulus žvelgti į Jo dideles akis ir praskėstas rankas. Ak, tos dieviškos rankos, kurios siekė apglėbti kiekvieną kaip kūdiki! “Leiskite pas mane ateiti mažuosius...

Tie mažieji spraudėsi ir į mano spalvų pasaulį. Jie buvo tie tikrieji mano meno pripažinėjai. Viena 7 metų mergytė prašė, kad padaryčiau jos portretą. Pasisodinau, įdėjau obuolį į rankas ir padariau portretą. Ji sakėsi esanti nepanaši, bet buvo labai patenkinta. Pasigyrė tėvams, kurie prašė, kad ji atneštų tą paveikslą parodyti. Panoro ir vyresnis broliukas, mano ministrantas, kad jį nupieščiau. Tai patyrę, ir kiti ministrantai veržėsi į mano kambarį, neprašomi sėdo ant kėdės ir tempėsi, žvelgdami į mane didelėmis vaiko akimis.

Nekaltos vaikų akys ir jų geri, skaidraus šypsnio veidukai mane traukte traukė imti teptuką. Jie manė, kad aš juos tikrai piešiu, o aš norėjau pasidžiaugti jų vaikiško, nesudrumsto dar pasaulio palaima. Jų krykštavimas, pasakojimai, džiugesys ir net šelmystės sudarė man mielą priešingybę neseniai išgyventai tikrovei, kuri vis dar slėgė visu savo niaurumu. Vaikų pasaulyje ji valandėlei tolo nuo manęs ir šiek tiek giedrėjo. Su tais vaikais, ministrantais, kurių atsirado net penki ir trys kandidatai, eidavome ir į laukus. Praleisdavom ten blėstančio vakaro valandas. Jie buvo tokie savi, kad palikę mane sėdintį pievoje, patys vieni žaidė, susipešę šaukėsi mano pagalbos, ypač tas skriaudžiamasis Tadzio, arba apspitę mane, kiekvienas norėdavo būti arčiau, kol sugrįždavom namo. Kai kada jie užsivesdavo mane į savo namus. Jų tėvai stengėsi man būti labai malonūs. Tos pažintys siaurino mano vienišą pasauli. Užėjęs patirdavau jų rūpesčius, sielvartą, skurdą, ir tie žmonės man pasidarydavo dar artimesni.

Miestelyje, tolokai nuo kitų, buvo pasistatęs savo namus ir įsitaisęs atelje vienas Varšuvos dailininkas. Jau mano pažįstamas mokytojas buvo apsakęs tam dailininkui “meniškus” mano palinkimus. Dailininkas susidomėjo lietuviu kunigu, nes pats buvo kilęs iš lietuviškų protėvių. Jo antroji žmona buvo taip pat lietuviškos kilmės. Kartą mokytojas nusivedė mane į jų namus. Dailininkas buvo žymus lenkų skulptorius, Krokuvos ir dabar Varšuvos akademijos profesorius. Jis parodė savo darbus, kurių per karą išliko tik nuobiros ir nuotraukos. Parodė ir pirmus meno bandymus savosios dukters, kuri, būdama akademijos studentė, žuvo Varšuvos sukilime. Jis surado jos nuotraukų, rodė man jas ir... susigraudino. Atrodė, kad jis ne tiek gailėjo žuvusių didžiųjų savo kūrinių, kiek savo kūno ir kraujo kūrinio, kurį karas jam išplėšė.

Vieną dieną dailininkas teikėsi ateiti pas mane ir atsivesti savo uošvį, taip pat dailininką. Uošvio tėvai buvo abu lietuviai, kilę iš Sūdavos, tik jis gimęs ir augęs Lenkijoj ir nė žodžio nebemokąs lietuviškai. Pagrindinis šio vizito tikslas buvo patikrinti mano meną. Uošvis ir žentas susiginčijo mano akyse. Pirmasis rado mano darbus labai netobulus; jo išvada buvo — man reikia mokytis. Antrasis džiaugėsi primityvumu ir spalvų deriniu; mokykla, pagal jį, tuos dalykus kaip tik užmušanti. Iš pradžių maniau, kad jie tik susitarę taip kalba. Bet vėliau, dažniau susitikdamas, įsitikinau, kad tarp jų eina senas ir nesibaigiąs ginčas. Uošvis nebuvo nei garsus nei žinomas dailininkas, bet jis norėjo apginti savo teisybę, kaip tikras sūduvis. Kartais būdavo net nejauku, kai pajausdavau, kad iš to kyla beveik šeimos nesutarimas. Uošvė, žinia, palaikydavo savo vyrą, o jaunoji ponia — savo, nes ir ji buvo skulptorė.

Uošvis neiškentė slapta nepradėjęs manęs mokyti taisyklingų dailės formų. Jis dėstė paišybą mokyklose ir turėjo savo metodą. Norėdamas parodyti, kaip reikia dirbti, jis paėmė vieną mano ministrantą, pasisodino, piešė pats ir man liepė šalia jo piešti. Abiem buvo tas pats modelis, bet ir vėl jam išėjo labai dailiai, o man, kaip ir pirma, šiurkščiai. Tačiau jis buvo patenkintas, kad aš stengiuosi ir po keletos pamokų padariau pažangą. Kai gerokai vėliau užsimaniau nukopijuoti Limpijos Kristų, jis stovėjo šalia manęs, davinėjo nurodymus, tačiau nekliudė pasireikšti ir mano “stiliui”.

Taip mano vienišumas mažėjo, savijauta darėsi normalesnė, bendravimas su žmonėmis paprastesnis, naktys ir sapnai ramesni.

Savi draugai

Turbūt turėjau keistai atrodyti tiems mane atlankantiems draugams — Kučui, Mackevičiui, Sejai, Rimašauskui, — kuriuos tuoj sodindavau ant kėdės ir liepdavau pozuoti. Tai buvo mano pamišimas, tačiau, kai dabar galvoju, naudingas pamišimas. Ką gi mes, susibėgę, būtume kalbėję, jeigu ne apie tas neseniai pergyventas dienas. Teptukas savaime užčiaupdavo burną ir pozuotojui ir piešiančiam, ir buvo geriau taip prasėdėti dvi valandas, nieko nekalbant, negu leistis į klaikią praeiti.

Dr. A. Kučas dažniausiai mane lankydavo. Tai teikė progos ji iš arčiau pažinti — jau kaip laisvą žmogų. Lenkai marijonai priglaudė jį pas save, davė jam versti į lenkų kalbą Matulevičiaus monografiją. Šis darbas vertė jį ne tik sutelkti dėmėsi ties svetima kalba, bet ir įsistebėti į šviesią Matulevičiaus asmenybę. Veikė jį ir vienuolyno tyla bei vienuma, galbūt ir du, labai skaidrūs, bičiuliški jo kambario draugai — gudai marijonai.

Beveik kas savaitę ateidavo jis pas mane vienai ar dviem dienom. Mudu sąmoningai nelietėme senų prisiminimų. Kalbėjomės iš viso nedaug, ir keista, kaip galima daug pasakyti, mažai kalbant. Mes džiaugėmės vienas antru, pačiu susitikimu. Ėjome kartu į gamtą ir tylėdami džiaugėmės. Buvom savi, daugiau nei brolis broliui. Savi, rodos, buvom ir kacete, bet kažkaip kitaip. Tada būdavo ir kas mudu skyrė, o čia nebuvo nieko, kas skirtų, nors sunku buvo pasakyti, kas mus taip rišo. Jis man buvo kaip vienas iš tų piešiamų mano vaikų. Jo veidas buvo giedras, akys džiugios, šypsnys laisvas. Man atrodė — jis nebe tas, koks buvo kacete. Tada galėjai jo šypsnyje atrasti ironijos, pasipiktinimo; kartais atrodė užsidaręs, santūrus. Mėgo jis tada tvarką ir buvo labai tiesus, bet kai kada panorėdavo, kad ir kiti nusilenktų tvarkai, teisybei, kaip šaltam objektyviam įstatymui. Dabar “Kunigaikštis Kęstutis” (taip mes kartais jį vadindavome) buvo visai kitas.

Tai pastebėjo ir kiti, kurie su Kuču dabar susitikdavo, bet anksčiau jį kitaip vertino.

— Jis visai nebe tas — toks šiltas, toks savas! — prasitardavo Rimašauskas, Mackevičius, Stanevičius.

Dr. Kučas buvo išsivadavęs ne tik iš kaceto padiktuotų santykių su žmonėmis, bet ir ramiau išgyveno žmogiškai suprantamą tragiką dėl savo šeimos. Apie ją jis nieko dar tikro nežinojo, kaip ir kitas mano draugas, Mečys Mackevičius. Abu juos graužė tas pats rūpestis, nerimas ir baiminimasis dėl saviškių likimo. Kučas tačiau buvo ramus. Nei vienu žodžiu nereiškė šio rūpesčio. Tuo tarpu Mackevičius, kuris apie dešimt dienų viešėjo pas mane, visą laiką jaudinosi, rūkė pypkę po pypkės, vaikščiojo po kambarį ir vis kalbėjo apie saviškius. Jis norėjo būti tenai, pas vaikus, žmoną, uošvę, — galvojo, kad jie be jo žūsta. Ir jis jieškojo galimumų ištrūkti iš Lenkijos. Tačiau juo greičiau jis norėjo tai padaryti, juo sunkiau jam vyko.

Kučas turėjo tvirtesnę religinę atramą. Jis meldėsi, dažnai ėjo komunijos — stiprino save, pasitikėdamas kita valia. Mackevičius daugiau tikėjo į savo žmogiškas pastangas ir tik likimo rankose matė savo šeimą. Tiesa, ir jis užeidavo į mūsų koplytėlę, ir man rodėsi, kad grįždavo kiek aprimęs. Tačiau širdies žaizda vėl greit atsiverdavo.

Tuo metu sprendėsi jo ir Sejos planai išvykti iš Lenkijos. Sejai reikėjo daugiau jaudintis, nes tie planai, o kartu ir sunkumai, jį daugiau lietė. Bet Seja buvo ramesnis; gal ir jam, tikinčiam evangelikui, buvo lengviau kuo kitu pasitikėti. Į mūsų koplytėlę ir jis nepastebimai įslinkdavo ir gerą pusvalandi praklūpodavo. Po to buvo lygus, vienodas ir, palyginti, ramus.

Sena unijos žaizda

Norėjosi šias draugų nuotaikas kiek praskaidrinti, bent nukreipti jų dėmesį kitur. Dėl to buvo suruoštas vizitas pas mano bičiulius lenkus — mokytoją ir dailininką. Nebuvo tačiau laukta, kad šie vizitai iškels vieną jautrų klausimą — abiejų tautų santykius. Šį klausimą pirmasis iškėlė mokytojas — žinia, labai atsargiai ir kultūringai. Mūsų lietuvių garbei jis parašė eilėrašti, kurio pirmas posmas skambėjo taip:

— Juk žinote, Vytauto Sūnūs, kad jūsų Vytis yra brolis mūsų Karūnos, kad Žalgirio lauke išugdėme jėgą, bendra ugnimi išbandytą...

Toliau eilėraštis pasakojo apie atidarytas lenkų duris, kur lietuvis turėtų būt ne svečias, bet brolis. Pagaliau šią minti mokytojas paryškino savais žodžiais, suvesdamas į tradicinę unijos idėją ir paprašydamas mus pasisakyti. Mackevičius pasiūlė pirmam kalbėti Sejai, kaip neutraliam šiuose klausimuose asmeniui.

Seja, senas diplomatas, rado švelnią, bet taiklią formą pasakyti lenkams visą tiesą. Jis pažįstąs abi tautas, jų nusiteikimus ir santykius. Buvęs jis kitados lenkų klausimams referentu latvių užsienių reikalų ministerijoje, turėjęs neblogų pažinčių su lenkų atstovais. Iš antros pusės buvęs ilgesnį laiką Kaune, kaip latvių ministeris Lietuvai. Pažįstąs istorinę lenkų romantiką Lietuvai, žinąs, kokia gyva lenkų tautoje esanti unijos idėja, tačiau nemažiau jam žinomas ir aiškus lietuvių nenoras grįžti prie tų senų ryšių. Lietuva norinti eiti savu keliu, bet ji nebijanti gerų, draugiškų, gal ir artimų santykių su Lenkija. Pagrindinis dalykas, kurs šiuos santykius kliudė, buvo Vilniaus klausimas. Čia Lenkija, iš šalies žiūrint, padariusi klaidą. Jei ši klaida nebūsianti vienu ar kitu būdu atitaisyta, jis netikįs, kiek pažįstąs lietuvius, kad jų santykiai su lenkais galėtų išsilyginti.

Mokytojas, išklausęs Sejos žodžio, bandė savo eilėraščio mintį kiek patikslinti. Tie namai, kuriuose lietuvis ir lenkas jaustųsi broliai, galėtų būti ir atskiri, tačiau bent vienoj sodyboj. Vilniaus klausimu jis nieko nepasakė.

Grįžę pas mane ilgokai dar kalbėjomės. Nežinojom, ko reikia lenkų tautai, kad ji pasigydytų iš savo svajonių. Dviejų skirtingų tautų, kultūrų ir charakterių niekad nesujungsi. Ir mums atrodė, kad lenkų galvojimas perdaug sustingęs praeities tradicijoj; jie kažkaip apsvaigę buvusia savo didybe. Gal čia kaltas perdidelis unijos liaupsinimas jų mokyklose, gal kalta jų literatūra, nelaimei stipriausia istoriniais Lenkijos - Lietuvos laikotarpio kūriniais, kalti gal ir tie žymiausieji lietuviškosios kilmės rašytojai, kariai ir politikai, kurie Lenkijos gyvenime suvaidino įtakingiausi vaidmenį.

Atrodė, kad Lenkija, apimta kažkokios menkavertiškumo būsenos, instinktyviai jieško stipresnės dvasinės atramos lietuvių tautoj. Lenkų tauta, iš tikro, yra dramatiška ir tragiška. Ji verda savo viduje, nerimsta, blaškosi, veržiasi į aukštį ir vėl krinta į prarają. Net eiliniai lenkai blaškosi tarp didybės ir menkystės, tarp šventumo ir niekšybės. Jie nepajėgia surasti laimingo, realaus, paprasto ir žmogiško vidurio. Išskyrus nedaugelį, kurių tikėjimas buvo gyvas kaip to jaunojo kunigo, būsimo trapisto, visi kiti tebuvo krikščionys iš vardo. Dievas ir Bažnyčia jų gyvenime nebevaidino jokio praktiško vaidmens.

Mūsų tauta, palyginti su lenkais, turi labai sveiką tikrovės ir pusiausvyros pajautimą. Tai yra jai įgimta, nors laiko bėgyje ir jai buvo kai kas primesta. Ji pajėgė nusikratyti tais istoriniais unijos laikų surogatais. Ji išaugo sveika, realiai galvojanti ūkininkų, kaimiečiu tauta, kuriai pagrindiniai dalykai yra darbas, kūryba, tikėjimas, gyva tautinė tradicija ir laisvė. Ji ir toliau nori šioj dvasioj bręsti, dėl to instinktyviai bijosi to, kas ją vėl laužytų, kaip buvo praeityje. Ji nenori ir niekad nenorės jungtis su Lenkija, nes ji jaučia, kad lenkiškos dramos ji neišves iki laimingo galo, priešingai — pati pateks į tragišką sūkurį. Lietuviams, kurie žvelgia plačiau, visuomet buvo gaila lenkų. Kaimynai vis tiek turi vienas kitam įtakos. Lietuviai norėtų matyti Lenkijos galvoseną ir jauseną realią, blaivią, santūrią ir kitus suprantančią. Tada ir mums būtų lengviau rasti su ja sveiką bendradarbiavimą; su tokia kaimyne būtų lengviau kurti ir mūsų ateities gyvenimą.

Tokias išvadas galėjo padaryti “Vytauto Sūnūs” iš pasikalbėjimo su “Karūnos Broliais”. Pažinę juos arčiau, mes pasidarėme laisvi nuo paniekos ar pašaipos, kuri mumyse kartais kildavo. Liko tik gilus rūpestis ir gailėsis dėl jų tautos negalių ir tragikos.

Lietuviškos lakštingalos lenkiška giesmė

Išleidęs draugus ir vėl likęs vienas, turėjau laiko mąstyti ir save stebėti. Pasąmonėje vis dar glūdėjo stiprūs kaceto įspūdžiai. Nepajusdavai, kaip pereini į tokias elgesio formas, kokias buvo sukūręs tas pragaras. Nepastebėdavai, kaip kiekvieną naują situaciją, įvykį ar elgesį — savo ir kitų — imi lyginti su situacijomis, įvykiais ir elgesiu kacete. Dažnai išsprūsdavo palyginimas — “kaip pas mus, kacete”. Kovojai su tuo, nes žinojai, kad kitiems neįdomu. Bet tas palyginimas buvo ir išganingas. Tuoj suvokei, ko nereikia daryti, nes taip buvo daroma kacete.

Tos svetimos įtakos buvo nesąmoningos, nenorimos. Bet jos skaldė ir laužė. Norėjosi iš jų išsivaduoti, ir atrodė, jei būčiau tarp savųjų, savoj žemėj, visa tai greičiau praeitų. Apsidžiaugiau radęs bent knygą apie Lietuvą. Tai buvo Kazimieros Illokowiczuwnos “Slowik Litewski” (Lietuviškoji Lakštingala). Žinojau, kad ji kilusi iš Dubingių. “Lietuva, mano tėvyne, — rašė ji, — išbloškusi ir atstūmusi mane, nors mano kūną priglausk Dubingių ežero pakrantėn”... Šie žodžiai mane supurtė. Nieks jos neatstūmė, neišbloškė — ji pati tarėsi esanti lenkė ir savo tėvyne pasirinko Lenkiją. Bet jos širdis buvo plėšoma. Jos ilgesys vis augo. Ji skrido savo tėvų žemėn su Darium ir Girėnu, skrido mintimis ir jausmais, sukurdama jų žygiui baladę. Apdainavusi keletą naujosios Lietuvos didvyrių, ji grįžta prie Pilsudskio, kurio asmens sekretore ji ilgą laiką buvo. Ji kalba apie jo širdį lietuviškajame Vilniuje, meldžiasi už ji į Aušros Vartų Dievo Motiną originialiomis savo litanijomis. Ta širdis jai, buvusiai labai arti, matyt, atrodė taip pat lietuviška.

Pilsudskį parengė mirčiai kun. Kornilowiczius, buvęs Liublino universiteto profesorius, dabar vadovavęs aklųjų institutui mano kaimynystėje. Susipažinau su juo ir kartą ėmiau teirautis apie šį “lietuvį”. Kornilowiczius buvo santūrus, bet neslėpė tikrovės. Pilsudskis labai nemėgęs lenkų, juos niekinęs, buvo apsistatęs tik lietuviais (kilusiais iš Lietuvos), negalėjęs gyventi be Vilniaus. Ne lenkų tautos buvusi valia pavergti Vilnių, bet asmeniškas Pilsudskio noras turėti savo širdžiai artimą lietuvišką kampelį... Kasmet ten vykdavęs, paskui į Druskininkus, kur ant Nemuno kranto sėdėdavęs ir valandomis žiūrėdavęs į Lietuvos pusę...

— Kaip Jogaila, — pagalvojau. Ir šis Krokuvoj buvo apsistatęs lietuviais tarnais, pasiilgęs Lietuvos. Dažnai vyko į jos girias medžioti, klausytis jų ošimo, paukščių čiulbesio. Lakštingalų giesmės beklausydamas jis persišaldė ir mirė, palikęs savo širdį svetimoj Krokuvoj.

Svetima žemė plėšo visus, ir žmogus jieškai savo kampelio ilgesiui pasotinti. Žinojau, kad Varšuvoj, Moniuszkos gatvėj, buvo toks kampelis, į kurį rinkosi senieji lietuviai. Susiradau jį. Kunigaikštytės Radvilaitės dovanota lietuviams koplytėlė buvo tuščia, be stogo, be lubų, išdegusi. Bet ji turėjo sienas ir prieangyje dar buvo išlikęs Lietuvos Vytis ir Radvilų giminės herbas. Apėjau ją visą, apžiūrėjau ir nesinorėjo jos palikti. Atsisėdau ant grūzdų ir ilgai laukiau, kol tos sienos atgaivino mano vaizduotėje lietuvių maldininkų būrius, kol mano ausyse pasigirdo tylus “Pulkim ant kelių”. Per kalnus griūvėsiu išėjau į gatvę, kurioje nebuvo jokio gyvo padaro.

Jieškojau buvusių šios koplytėlės maldininkų. Zaliborze radau vieną mokytoją, kilusi iš Sūduvos. Jis buvo jau susenęs, bet jo jausmas Lietuvai tebuvo jaunas. Išsikalbėjus, pasirodė, kad jo galvojimas stipriai supintas su šio krašto žmonių galvojimu. Jo suaugę vaikai ir anūkai klausėsi mūsų lietuviškos kalbos ir nieko nesuprato. Radau ir kitą — paprastą darbininką, kilusi nuo Rokiškio. Po pirmo pasaulinio karo jis iš Rusijos buvo čia atblokštas, vedė lenkę, įsigijo turto, bet vis nerimo, ruošėsi grįžti į tėvynę. Dabar jis tą mintį buvo palaidojęs. Kalbėtis mudviem iš pradžių labai nevyko. Paskui, po keleto apsilankymų, jis darėsi nuoširdesnis ir atviresnis. Domėjosi Lietuvos gyvenimu, apie kurį aš jam pasakojau, bet čia pat pridėdavo:

— Taip buvo ir pas mus, Lenkijoj.

— Jei jis grįžtų į tėvynę, — pagalvojau, — jis jaustųsi panašiai, kaip aš. Lygintų įvykius, situacijas ir elgesius su turėtais Lenkijoje. Ir dažnai jis pasielgtų ne kaip lietuvis, o kaip lenkas, nors to ir nenorėtų.

Pasąmoniškas svetimas elementas neišvengiamai skaldo žmogų. Skaldo ne tik ilgiau svetur pagyvenusius, bet ir išaugusius iš sulenkėjusio dvaro, miesto, mokyklos. Lenkus skaldo stiprus lietuvių įnašas jų istorijon, literatūron ir iki pastarųjų laikų politikom. Mus skaldo lenkiškos kultūros ir tradicijų likučiai, kartais dar jaučiami senojoje kartoje.

Norėjo Dievą išsprogdinti

Mano dėmesį vėl pavergė naujas darbas. Pradėjau ruošti vaikus pirmajai išpažinčiai ir komunijai. Kalbos gerai dar nemokėjau, bet vaikai mane suprato ir uoliai ruošėsi. Susidomėjimas artėjančia iškilme buvo jaučiamas visame miestelyje. Ir į koplytėlę ėmė rinktis vis daugiau maldininkų, ypač vaikų. Šie užpildydavo pirmąjį koplyčios kambarį.

Vieną rugsėjo sekmadienį koplytėlė buvo pilna žmonių. Mažai kas buvo likę namuose. Du lenkų kareiviai, atsibeldę iš Zaliborzo ir valkiojęsi po miestelį, buvo nepa-

tenkinti neradę savo pažįstamų. Jie kažkam prasitarę:

— Mes eisim ir visus maldininkus iš ten ištaškysim.

Iš tikro, jie atėjo. Atėjo ne tušti — atsinešė dar sprogstamos medžiagos. Vienas paėmė ją į rankas ir paliko kieme, o antras įsuko į koplyčios vidų.

Pamaldos greit baigėsi. Mudu su Dr. Kuču, patarnavusiu mišioms, grįžom į mano kambarėlį. Lenkai dar giedojo paskutinę giesmę ir nei vienas nėjo iš koplyčios. Tik kai giesmė nutilo ir pirmieji vaikai bėgo pro duris, pasigirdo baisus sprogimas, langų stiklų čerškėjimas, vaikų klyksmas. Pro abu mano langu čia pat įkrito skeveldros.

Išbėgęs į kiemą, pamačiau sukritusius ir sukruvintus abu kareivius. Viena aštuonių metų mergytė buvo užmušta vietoj. Kita, penkių metų, buvo taip sužeista, kad netrukus mirė. Vienuolyno vyresnioji, kaip tik šiai dienai atvykusi iš Čenstakavos, gavo daugiausiai šukių į nugarą, ir jos gyvybei grėsė pavojus. Lengviau sužeisti buvo dar keturi vaikai.

Kilo baisus sąmyšis ir panika visame miestelyje. Subėgo ir tie, kurie nebuvo pamaldose, pirmiausiai išleistųjų į koplyčią vaikų tėvai. Pasigirdo koliojimų kunigui, seselėms; piktžodžiavimų Dievui.

— Sakiau, kad neitumėte į bažnyčią! — šaukė vienas tėvas.

— Liepiau neleisti į pamaldas! — puolė žmoną kitas.

— Sudeginsim, kad koplyčios neliktų nė ženklo! — isteriškai rėkė užmuštosios mergytės tėvas.

Buvau tų žmonių tarpe, girdėjau jų kalbas, bet manęs nejaudino. Nejaudino nei sužeistų vaikų vaitojimas nei kareivių šauksmas. Rūpinausi tik jiems padėti. Kareiviai atrodė tuoj mirs. Vieną išklausiau išpažinties, o antras atrodė taip silpnas ar girtas, kad negalėjau susikalbėti, bet ir jam daviau išrišimą. Abu priėmė komuniją. Tuo metu, kai prie jų buvau, pamačiau vyrus, laikančius vieną, kuris veržėsi prie kareivių. Tai buvo aštuonmetės užmuštosios tėvas. Jis atrodė kaip pamišęs ir buvo sunkiai suvaldomas.

— Aš juos pribaigsiu vietoj! — šaukė ir bandė išsivaduoti.

Apramintas, jis grįžo prie savo vaiko. Nusekiau jį ir aš. Mergytė buvo paguldyta zokristijoje. Tėvas atsiklaupė prieš ją ant abiejų kelių, glostė jos rankutes, priglaudęs ausis prie krūtinėlės klausėsi, ar neplazda dar jos širdelė. Staiga jis vėl pašoko, metėsi į kiemą, vėl norėjo pulti kareivius ir juos užmušti.

Koplytėlės prieangyje senutė laikė ant rankų mažąją mergytę. Jos žaizda prie pat širdelės buvo tokia didelė, kad galėjai į ją įdėti tris pirštus. Kraujas sroveno, priemonių sulaikyti nebuvo ir mergytė pamažu užgęso senelės rankose.

Manęs nejaudino nei šis vaiko kraujas.

Kieme vienas tėvas jieškojo savo berniuko. Šaukė jį vardu, bet šis neatsiliepė. Pagaliau išlindo iš krūmų, vos vilkdamas kojas, kurios buvo kruvinos. Tėvas ėmė bartis:

— Aš tau sakiau, kad neitum. O tu, psiakrek, išbėgai.

Berniukas tylėjo ir virpėjo — matyt, iš baimės, kad tėvas jo nemuštų. Dėl to, jis ir į krūmus buvo įniręs. Kraujas žliaukė per kojas ir darėsi ties juo klanas.

— Parodyk! — suriko tėvas.

Vaikas atmovė kelnaites. Blauzdos buvo sužalotos.

Kareivius išgabeno į Varšuvą, vaikus į netolimą miestelio ligoninę.

Po pietų nuėjau į mažosios mergytės namus. Ji dar nebuvo pašarvota. Atrodė, nelabai jos gailėta, nes ji buvo atėjusi į pasaulį ne iš moterystės. Gailėjosi jos tik senelė. Ji ir vaiko motina nelabai laukė manęs, nes galvojo, kad aš nedrįsiu peržengti negarbės paženklinto jų slenksčio.

Antrosios tėvai gyveno toliau nuo miestelio. Tėvas buvo amatininkas, komunistiškų pažiūrų. Ir jis nelaukė, kad kunigas ateitų į jo namus. Vis dar jis siuto, bet jau buvo galima susikalbėti. Žmona, tikinti, atrodė rami ir tyli. Ji pasakė, kad mergytė buvusi labai gabi mokslui ir švelni tėvui, dėl to jis ją labiau mylėjęs.

— Šito taip nesigailėčiau, — parodė ir tėvas į berniuką.

Mergaitė buvo pašarvota, papuošta pirmosios komunijos rūbeliais ir apkaišyta gėlėmis.

Seselės perėjo per namus, parinko aukų abiejų vaikų laidotuvėms. Tuos pinigus paskirstęs, nunešiau tėvams. Komunistuojantis nenorėjo priimti. Pagaliau nusileido, pažadėdamas pinigus panaudoti kitur.

Vaikus palaidojau iškilmingai, su procesija, vainikais, dalyvaujant daugeliui vaikų ir miestelio gyventojų. Prie kapo pasakiau žodeli. Komunistuojantis buvo taip ramus, kad mane net stebino. Po visam, jis užėjo pas mane padėkoti ir prašė ateiti į jo namus suraminti žmonos.

— Kai aš siutau, ji mane ramino, — kalbėjo jis. — O dabar negaliu aš jos benuraminti. Dėl to ji nebuvo nei prie kapo. Ateikite jūs.

Nuėjau. Iš tikro, dabar buvo atėjusi jos eilė. Ji neturėjo vietos, verkė be pertraukos, glostė mergytės rūbelius, knygas. Svetimo žmogaus buvimas ją kiek apramino. Tai pastebėjęs ir vyro prašomas, buvau užėjęs dar keletą kartų.

Vis dažniau lankėsi pas mane ir jisai. Kalbėjomės įvairiomis temomis, ir man buvo miela atrasti jame šviesų, darbštų, gražių papročių žmogų. Pagaliau kas sekmadienį su berniuku ir žmona pradėjo lankytis į pamaldas. Turbūt tada jam kilo mintis už tuos pinigus pastatyti koplytėlėje dukrelės atminimui Marijos statulą. (Mergytės vardas taip pat buvo Marija). Jis prašė, kad aš jos pajieškočiau Varšuvoje. Jam pasiūliau kitą išeitį — pakalbinti jaunąją dailininko žmoną skulptorę, kad padarytų visai naują originalią Marijos statulėlę. Ji sutiko. Dirbo su dideliu įkvėpimu ir jai pavyko sukurti kūrinį, kuriuo ir jos vyras profesorius buvo labai patenkintas. Dailininkė paprašė žuvusios mergytės fotografijos, kad galėtų įvesti į kūrinį ir jos bruožų. Tėvas buvo taip laimingas, lyg rodos jo mylimas vaikas vėl būtų atgijęs ir matomas.

Du berniukai, nugabenti į V. miestelio ligoninę, vis dar buvo gydomi. Teko ir juos dažniau lankyt:. Vienas iš jų gijo greičiau, antras buvo kartą operuotas ir dar atrodė reikės naujos operacijos. Pirmasis spėjo grįžti pirmosios

Ministrantai Ministrantai ir kiti vaikai, priėmę pirmąją komuniją. Šalia kunigo, su vainiku ant galvos, slapta pakrikštytoji Marija.

komunijos iškilmėms, o antrajam teko pirmąją komuniją nunešti į ligoninę. Tai buvo graudi iškilmė, labai paveikusi piktą tėvą. Seserys ir slaugės berniuką išpuošė, jo lovą apkaišė gėlėmis, parengė įvairių dovanų. Gėlių ir dovanų, o taip pat lankytojų pribuvo iš paties miestelio. Tėvas, pats atvykęs į ligoninę, buvo taip visu tuo nustebintas ir sujaudintas, kad savo vaiką po komunijos išbučiavo. Vėliau jis pakvietė į savo namus ir mane, nebedraudė abiem savo berniukams ne tik į bažnyčią eiti, bet ir mano ministrantais pasidaryti.

Šis nelaimingas įvykis sukūrė man visą eilę naujų išgyvenimų. Buvau galutinai išblokštas iš vienišumo, iš nepasitikėjimo žmonėmis ir, svarbiausia, iš nejautrumo fizinei kančiai, žiaurumui. Pats po to stebėjausi, kaip čia dabar pasidarė: juk anksčiau niekas manęs nejaudino.

Netikrumas

Mano teisinė padėtis vis dar buvo netikra. Jokioj lenkų įstaigoj nebuvau registruotas. Nenorėjau patekti ir į oficialius kurijos sąrašus, kad kam nors nekrisčiau į akis, kaip lietuvis. Tačiau taip ilgai gyventi nebuvo galima. Platėjančios pažintys ir gyvėjantis religinis gyvenimas miestelyje turėjo būti sekamas. Čia pat buvo aršių komunistų, kurie sutikdavo mane. Jie nesisveikindavo ir į mano pasveikinimus demonstratyviai neatsakydavo. Ir su rusų daliniu, esančiu miestelyje buvo įvykęs vienas nesusipratimas. Reikalas buvo toks. Seselėms reikėjo malkų. Jos surado tarpininką, davė jam pinigų, o šis rado rusų karininką Varšuvoj, pakišo jam degtinės ir susitarė, kad pasiųs kareivi su malkomis. Vieną dieną kažkoks ruselis atsirado mūsų kieme su rąstagalių vežimu. Tai pastebėjo vietinio rusų dalinio puskarininkis. Prisistatęs, liepė rąstagalius vežti jiems, bet kareivis nepaklausė ir iškrovė mūsų kieme. Girdėjau jų susikirtimą. Puskarininkis piktai grąsino. Tai pirmiausiai turėjo paliesti seseles, o paskui ir mane.

Rusai viską sekė. Tai buvo daroma gana gudriai. Nebe vieną kartą naktimis jie buvo užpuolę gyventojus, apiplėšę, prigrąsindami niekam nesiskųsti. Atrodė, kad jie tik plėšikauja. Iš tikrųjų, jie darė kratas. Vieną naktį jie įsiveržė į mano bičiulio, buvusio Varšuvos sukilėlio namus, viską išvertė, išbarškino visas sienas, išplėšė grindis. Ko jie jieškojo? Ginklu, bunkerio, pasislėpusių partizanų? Iš tikrųjų, jie suvaidino plėšikaujančius kareivius. Pasiėmė naujintėlaičius batus, vieną kitą smulkmeną ir pasitraukdami prigrąsino nepranešti policijai ar rusų vyresnybei.

Partizanų veikla šioj apylinkėj buvo labai gyva. Vieną naktį jie nušovė mūsų miestelio gyventoją, kuris per savo kvailumą norėjo juos sustabdyti ir atkišo prieš juos lazdą. Buvo tamsu, ir partizanai palaikė tą lazdą tikru ginklu; paleido salvę iš automatų ir paklojo žmogelį vietoje. Paskui susirado seniūną, įspėjo, kad gyventojai toliau tokių kvailysčių nedarytų, atsiprašė ir išėjo. Kitą kartą, pačiame vidudienyje, jie visu būriu atėjo į kaimyninį M. miestelį ir beveik iš milicijos panosės išplėšė valsčiaus kasą ir viešai nužygiavo į miškus.

Vieną naktį partizanai ar rusai nušlavė ir mano stalą, esantį prie lango pirmame aukšte. Tai buvo mažmožis, ką jie pasiėmė, bet padidino netikrumo ir nesaugumo jausmą.

Partizanų judėjimą rusai sekė pakankamai maskuotai. Lengvieji jų biplanai (lėktuvai) nuolat skraidė požemiais, kontroliuodami apylinkės , kelius, pamiškes ir nuošalesnes vietas. Rusės mergaitės ir vyrai, apsikarstę maišeliais, taip pat keliavo įvairiais keliais ir takais, tariamai elgetaudami, o iš tikrųjų šnipinėdami. Juos vis sutikdavau laukuose, eidamas į Varšuvą. Pačioj Varšuvoj, Pragos priemiesty, vienas toks valkata karys su dideliu maišu ant pečių ir didele lazda rankose ėjo gatve ir švaistėsi. Vieni lenkai traukėsi į šalį, kiti apkulti ėmė šaukti. Miesto milicija bandė įsikišti, sulaikyti, bet kareivis tik apsuko lazdą, sutvojo vienam milicininkui per pečius ir šis atlyžo. Lenkas karininkas bandė rusą sulaikyti, bet ir jam kliuvo lazda. Tada šis pripuolė prie praeinančio ruso karininko, prašydamas kareivi sulaikyti. Šis tik patraukė pečiais. Sukėlęs visą lenkų gatvę ant kojų, pasiramsčiuodamas lazda, kareivis įsuko į vieną kareivinių kiemą Vilniaus gatvėj.

Panašiai užsimaskavę rusai sekė ir traukinius. Važiuojant iš Liublino į Varšuvą, į vieną kupė įlipo rusų kareiviai ir pamatė, kad keleivis turi daug lagaminų. Visus kitus keleivius išvarė į kitą kupė, o tą vieną pasiliko. Iškraustę lagaminus, jie primušė jų savininką ir išmetė dar pro traukinio langą. Artimiausioj stoty rusai išlipo ir dingo. Važiuojant iš Varšuvos į Lodzę gretimoj kupė įvyko, matyt, tardymas. Rusai gėrė su vienu lenkų milicijos viršininku ir paskui pradėjo ji mušti. Keleiviai nerimo, tačiau kištis nedrįso. Kol jie gėrė, langai buvo neuždengti; kai pradėjo mušti — iš koridoriaus nieko nebesimatė. Tik buvo girdėti daužoma galva į sieną, šauksmai, vaitojimas, keiksmai ir grasinimai. Artimoj stoty kai kurie išlipo ir perėjo į kitus vagonus, bijodami, kad girti rusai nepradėtų šaudyti.

Visos šios priemonės reiškė sauvaliavimą, plėšikavimą, o iš tikrųjų sąmoningą sąskaitų suvedinėjimą ar improvizuotą tardymą, tikrinimą. Tikri plėšikavimai buvo galimi pradžioj, dar nesusitvarkius, bet ne šiuo metu.

Išsilaisvinimas

Jutau, kad man reikia keisti vietą, šalintis nuo akių kurios vis labiau domėjosi mano padėtimi. Visiškai iš Lenkijos išvykti tuo tarpu nebuvo vilčių. Reikėjo čia pat susirasti saugią vietą, kur būtų tikriau ir prasmingiau. Galvojau, jei jau taip lemta, kad šiame krašte tenka liktis, tai geriau tą laiką panaudoti lenkų gyvenimui ir kultūrai pažinti, jų kalbai tobuliau išmokti. Varšuva jau nebebuvo Lenkijos centras. Pradėjęs veikti teologijos fakultetas, deja, neturėjo stipresnių jėgų. Kitoks gyvesnis katalikiškas ir kultūrinis gyvenimas čia visai nesireiškė. Taip mano mintys krypo į Krokuvą, kuri šiuo metu buvo faktinis Lenkijos centras. Šią minti sustiprino mano kelionė į Čenstakavą.

Čenstakavoj valgiau pas vienas seseles, kurios turėjo vaikų darželi. Darželį tuo metu inspektavo Lenkijos žydė, buvusi kacetininkė Auszwitze. Per vieną vakarienę ji man pasakojo mačiusi kieme keistą žmogų. Tai patvirtino ir seselė, kuri tą asmenį taip pat matė. Buvęs kažkoks vienuolis — ne vienuolis, keistais nematytais drabužiais, kalbėjęs neaiškia kalba, atrodęs labai išalkęs. Jis nieko neprašęs, tik stovėjęs ir keistom akim žvelgęs į žaidžiančius vaikus. Jos suprato, kad jis labai alkanas, ir atnešė jam valgyt. Po to jis išnykęs. Žydės manymu, šis žmogus galėjęs būt ir ne vienuolis, tik kažkoks užsislėpėlis. Tada man dingtelėjo mintis, ar nebus tai mūsų pulk. Andriušaitis, kuris, žinojau, dar yra Lenkijoj ir vaidino vienuolį. Išbėgau į kiemą, apėjau artimąsias gatves, bet žmogaus nebesuradau. Grįžęs, patyriau iš žydaitės, kad lenkų policija ir rusai tokius įtartinus žmones gaudo. Esą net kunigų drabužiuose vaikščiojančių buvusių nacių ir esesininkų. Jie būsią visi išaiškinti ir atiduoti į teismą.

Mano persikėlimas kitur turėjo būt įteisintas. Dėl to ištyręs galimumus ir pažintis, atėjau kartą į mūsų valsčių ir paprašiau mane įregistruoti. Sulenkinau tik vardą ir paprašiau nežymėti kilmės vietos (Lietuvos). Šis raštas turėjo man patarnauti keliantis į Krokuvą. Į ją išvykti ruo-šiauši tylomis, pranešęs tik seselei vyresniajai. Niekas neturėjo žinoti, kur esu dingęs. Bet tuo metu atsirado kažkoks reikalas nueiti dar pas savo “tėvą” — Dr. Kučą. Tarpduryje susitikome su vienu lenku kunigu, kuris mums pranešė matęs vieną seną mano pažįstamą svetimtautį. Sutarėme su Dr. Kuču jį aplankyti. Po trumpo pasikalbėjimo šis bičiulis ištiesė mudviem ranką ir pasakė:

— Galit važiuoti į vakarus, pas savo tautiečius.

Tai buvo 1945 metų spalių 17 d.

Grįžęs tuoj į savo miestelį, pasakiau vyresniajai, kad išvykstu. Kur ir kuriam laikui, nesakiau, bet iš visos nuotaikos ji galėjo suprasti. Maldavo dar palikti, bent tol, kol bus galima grįžti į Lietuvą.

— Jūs taip reikalingas ne tik mums, bet visam miesteliui, ypač vaikams. Kas mumis besirūpins...

Jos skruostais riedėjo ašaros. Buvo sunku ją raminti.

— Dievas jums siuntė mane. Atsiųs ir kitą. Išvykstu nebe Jo žinios ir valios.

Prašiau niekam apie tai neprasitarti, net seserims. Bet mano pasiruošimas ir vyresniosios nuotaikų permaina greit buvo pajusta visų. Jos susirinko, prašė laiminti.

Su kuprine išėjęs į kiemą, sutikau kaip tyčia savo ministrantų būrelį. Jie panoro mane lydėti iki Zaliborzo. Pakeliui pasimaišė ir grįžtantieji iš mokyklos. Ir šie prisijungė. Jie, matyt, juto, kad šis kartas yra paskutinis mūsų gražiam bendravimui. Jie buvo tokie geri ir kartu susirūpinę. Išbučiavau visus ir liepiau eiti namo. Bet jie nėjo, stovėjo susirūpinusiais veidais ir laukė, kol išnykau iš jų akių.

Varšuvoj sėdau į traukinį, pravažiavau Lenkiją iki Oderio, perėjau paskutinį NKVD punktą ir kontrolę, ir atsidūriau Berlyne. Dar prieš apleisdamas Lenkiją, spėjau Mečiui Mackevičiui palikti laiškutį, kad kreiptųsi pas tą atrastąjį mano bičiulį, kuris ir jį galėtų išgelbėti. Kučas sėdo į kitą traukinį, pasiekė Prahą, o iš ten atsidūrė Prancūzijoj.

Taip nelauktai, lyg paties Dievo angelui įsikišus, išsilaisvinom iš rusų — tos paskutinės nelaisvės, kuri dar buvo mums likusi. Įvairiais kitais keliais išėjo į tikresnę laisvę dar keletas mūsų draugų — Andriušaitis, Čiuberkis, Kantvilas, Narutis, Rimašauskas, Stanevičius, Valiukavičius. Kitus palietė NKVD ranka, nes atsirado išdavikas Kiseliauskas, buvęs išvežtas darbų į Vokietiją. Vieni prievarta buvo grąžinti į Lietuvą, kiti išsisklaidė.

Kitų draugų likimas

Tik atsidūręs Vakarų Vokietijoje patyriau, kas įvyko su tais draugais, kurie nuo mūsų atsiskyrė Pucke. Tą naktį (kovo 11 d.) esesmanai išsivarė 167 kalinius. Tarp jų buvo Blažys, Germantas, Kuprėnas, Meilus, Narakas, Šernas ir Urbonas. Juos kelias dienas laikė Troylio stovykloj, prie Dancigo, o iš čia (kovo 20 d.) nugabeno atgal į Stutthofą. Kitą dieną iš Zukau atvežė Dr. A. Starkų, o iš Burggrabeno — inž. Mališką, Pajaujį, maj. Šiurną.

Stutthofe buvo likę apie 4.000 kalinių. Tvarkos jau nebebuvo. Stigo vandens, nes vandentiekiai bombų buvo suardyti. Nebuvo ir šviesos. Elbingo elektros jėgainė, tiekusi Stutthofui šviesą, buvo sugriauta. Maža vietinė elekrinė įstengė apšviesti tik sargybų bokštus.

Sovietų kariuomenė stovėjo už 8-10 kilometrų. Ją skyrė nuo stovyklos tik balos. Stovyklos plote ir dievų miške buvo pilna vokiečių kariuomenės. Sovietų lėktuvai nuolat puolė. Vokiečių artilerija, išrikiuota aplink stovyklą, atsišaudė, Sovietų bombos krito ne tik į karinius taikinius, bet ir į kalinių barakus. Kasdien buvo aukų. Vieną dieną žuvo 21 kalinys. Sužeistųjų skaičius nuolat augo. Beveik visą senąją stovyklą, išskyrus moterų blokus, reikėjo paversti ligonine. Nuo kovo 21 ligi balandžio 25 sužeistiesiems kaliniams buvo užleista 1000 lovų o kitiems ligoniams — 200. Ligoninės direktorium buvo paskirtas Dr. A. Starkus.

Valgyti nebuvo ko. Nebuvo ir jokios maitinimo organizacijos. Kaliniai patys turėjo susirasti maisto. Bešniukštinėdami jie užtiko slaptus bulvių sandėlius. Jonas Šernas, nueidamas į SS sandėlius, rado ir kitų maisto atsargų. Mūsiškiai turėjo teisę išeiti už vielų. Vieną dieną jie parsivedė iš miestelio du kuinus, kurie buvo papjauti maistui.

Paskutines dvi savaites teko nežmoniškai badauti. Badavo ir vokiečių kariai. Jie atrodė baisiai — sunykę, suplyšę, purvini. Sužinoję, kad kaliniai dar turi bulvių, jie maldaute maldavo, kad ir jiems duotų. Buvo išmesta jiems per vielas pora maišų. Dėl tų bulvių kariai taip plėšėsi, kaip mūsiškiai Ganse dėl žarnų ir kaulų.

Žydžių stovykloje vis dar siautė dėmėtosios ir dezinterijos epidemija. Susirgdavo ir vyrai. Germantas, užsikrėtęs būdamas voroje, dar vaikščiojo. Buvo apatiškas, nieku nesidomėjo, savimi ir švara nesirūpino. Netrukus atgulė ir nebekėlė. Jo liga vystėsi paralitinėj formoj, kaip pas Antaną Januševičių. Sirgo 10 dienų. Matyt, buvo paliesti smegenys, nes tris dienas prieš mirtį neteko žado. Mirė balandžio 10 d. Jo pelenus draugai pasistengė išgelbėti. Papirko krematoriumo komandą, paprašė, kad jį atskirai sudegintų ir pelenus jiems grąžintų. Pasidarę urną, juos sudėjo ir saugiai paslėpė.

Po Germanto mirties Stutthofą apleido komendantas Hoppė, jo padėjėjas Mayeris, vyr. stovyklos kapas Zelonkė ir visi žymesnieji kriminalistai pareigūnai. Naujuoju komendantu liko 3-ios kuopos vadas — SS kapitonas. Jis buvo žmoniškas, tik mažai begalėjo kaliniams padėti.

Rusai vis labiau puolė. Vokiečiai gynėsi, bet ir matė, kad joks paslaptingas ginklas jų nebeišgelbės. Dėlto balandžio 25 d. pradėjo kraustyti kalinius, kad jų priedanga išsigelbėtų patys. Apie 3.000 kalinių išvarė prie Vyslos. Čia per naktį išlaikė, ir tik ankstį rytą pakrovė į laives ir pervežė į Helos pusiasalį. Dalis kalinių liko Stutthofe. Tarp jų buvo ir Lodzia Smitalis, čekas sanitaras, kitados išgelbėjęs mane iš mirtininkų bloko. (Atėjus sovietams, jis buvo paleistas, grįžo į tėvynę ir greit mirė).

Heloje vokiečių karių buvo grūste prigrūsta. Kalinius nuvarė į mišką, kad nesimaišytų. Sovietai be atvangos bombardavo pusiasalį. Stiprūs sprogimai maišėsi su klaikiu sužeistųjų klyksmu. Buvo girdėt ir lietuviškų aimanų. Matyt, ten būta apkasams kasti paimtųjų ar įjungtų į priešlėktuvinę tarnybą.

Balandžio 26 d., popietį, kalinius pakrovė i 3 laives po 900 žmonių. Į ketvirtąją sugrūdo ligonius ir ant stiebo iškėlė geltoną vėliavą (karantinos ženklą). Ligonių galėjo būti apie 300. Belipant i laives sovietų lėktuvai vėl ėmė pulti. Bombos sproginėjo aplinkui, bet į laives nė viena nepataikė.

Laives traukė vilkikai, ginkluoti ir esesmanų apgulti. Jų buvo ir laivėse — kalinių apsaugai. Laivės buvo taip perkimštos, kad nebuvo vietos kur stovėti. Geriamo vandens turėjo tik laivių įgula. Kaliniams neleido juo naudotis. Valgyt taip pat nedavė. Išviečių nebuvo: reikėjo eiti prie denio briaunos... Nevienas taip nupuolė į jūrą. Nevieną esesmanai tyčia pašovė. Kitus pastatė prie denio krašto ir sušaudė. Jie buvo laivių įgulos apskųsti, kad vogę gėlą vandeni. Stovėjusieji ant denio matė šias žudynes. Matė, kaip valandėlei parausdavo jūros vanduo, bet nauja banga greit užtrindavo piktadarybės pėdsakus... Panašiai, kaip Pamario laukuos — naujai pūstelta sniego banga...

Laivės plaukė pro Swinemuendę, Stralsundą, Ruegeno salą. Ties sala vienas vilkikas sugedo ir su laive atsiliko. Kitos trys į šeštą dieną (gegužės 1) pasiekė Neustadtą. Trečioji, su ligoniais, visą laiką plaukė atokiau. Neustädte, laivėms sustojus prie krantinės, kaliniai išgirdo garsiakalbių žinią: fuehreris žuvęs, valdžią perėmęs adm. Denitzas.

Kitą rytą vilkikai traukė laives toliau ir sustojo Luebecko įlankoj. Ligonių laivė liko už keletos mylių atviroj jūroj.

Pasirodė priešo lėktuvai, sėdami kulkosvydžiais ugnį. Kaliniai sukrito ant denio. Laimei, svetimos kulkos nė vieno nepalietė. Tuo metu jūroj pasigirdo duslus sprogimas. Iškilo dūmų ir vandens kamuoliai toj vietoj, kur buvo atsilikusi ligonių laivė. Esesmanai paskelbė, kad priešo povandeninis laivas paleido torpedą ir paskandino kalinius. Visiems buvo aišku, kad tai ne priešų darbas.

Luebecko įlankoj stovėjo du didesni laivai: vienas 23, antras 25 tūkstančių tonų. Jie buvo prikimšti kalinių (apie 7.000) iš Lueneburgo, Stutthofo filialės prie Hamburgo. Prie tų dviejų laivų esesmanai tuoj pristūmė stutthofines laives ir pritvirtino storais lynais. Kaliniams buvo aišku, kad visus kartu veš į atvirą jūrą ir skandins. Visi, susirūpinę, laukė nakties. Kai esesmanai pasitraukė į krantą, kaliniai nupjovė lynus, iškėlė prieš vėją švarkus ir paklodes ir ėmė irtis Neustadto pusėn. Per naktį pasiekė Neustadtą. Visai prie kranto negalėjo prisiirti. Teko nuleisti mažesnius laivelius, kurių buvo du, ir dalimis pergabenti kalinius į krantą. Darbas nėjo greit: visi buvo nusilpę, vieni nepajėgė greit nusiristi nuo laivių, kiti skubiau irkluoti laivelių.

Saulė buvo vos patekėjusi, kai pirmieji kaliniai išlipo į žemę. Per 8 dienas nieko nevalgę, jie puolė jieškoti maisto. Užmiršo ir bet kurį atsargumą. Veržėsi į butus, plėšė krautuves. Išgąsdinti gyventojai pakėlė triukšmą. Pakirdo esesmanai, griebė ginklus ir ėmė šaudyti “sauvaliautojus”.

Abi laivės vis dar stovėjo viena šalia antros, surištos virvėmis. Ant abiejų denių dar buvo nemaža kalinių, laukiančių savo eilės sėsti į laivelius. Esesmanai šūvių salvėmis greit nuvalė visus nuo denio. Po to šaukė “raus, raus”, kad išeitų esantieji viduje. Kas tik išeidavo, būdavo nukaujamas. Pagaliau ėmė šaudyti į pačias laivių sienas, kad pribaigtų ten betūnančius. Taip žūvo 77 kaliniai, tarp jų ir vienas lietuvis darbininkas, lipęs į laivelį.

Išlipusius į krantą esesmanai apsupo, išrikiavo, nuvarė į Neustadtą ir sugrūdo į dideli kareivinių kiemą. Čia, visų nuostabai, pasirodė komendantas Hoppė. Jis buvo atvykęs anksčiau, galbūt paruošti plano, kaip atgabentus kalinius sunaikinti. Atrodė šaltas ir išdidus. Praėjo pro išrikiuotus kalinius, lyg jieškodamas pažįstamų veidų. Prie vieno kito stabtelėjo ir pasakė:

— Esate laisvi, tik dar turėsite kolkas palikti čia.

Taip “paleido” į laisvę ir mūsų bičiulį čeką Jan Tymlį, kuris kartu su mūsiškiais spėjo anksčiau išsiirti į krantą.

Po to Hoppė nusisuko ir nuėjo į kareivines. Esesmanai atnešė sriubos ir padalino kiekvienam po dubenėlį.

Po keletos valandų visus vėl išrikiavo ir išvedė į uostą. Čia stovėjo laivas “Athen” — prekinis, bet ginkluotas. Šis, kaip vėliau paaiškėjo, turėjo būt išvestas į jūrą ir susprogdintas kartu su anais dviem, kuriuose buvo 7.000 kalinių. Į tą laivą pradėjo varyti atvestuosius iš kareivinių. Mūsiškiai buvo kolonos priekyje, tad pirmieji suėjo į vidų. Kai jau trečdalis kalinių buvo suėję į “Athen”, pasirodė britų lėktuvai. Pradėjo mėtyti bombas, o vokiečiai šaudyti iš priešlėktuvinių pabūklų. Trenksme ir tratėjime pasigirdo stiprus, duslus sprogimas jūroje. Britai pataikė į kalinių laivus, kurie stovėjo toliau nuo kranto. Laivai pradėjo skęsti. Likę gyvi, kaliniai šoko į jūrą, bandė gelbėtis. Išplaukė apie 300, tarp jų ir lenkas Kazikas — mūsų Masaičio žudikas, buvęs perkeltas iš Stutthofo į Lueneburgą. Visi kiti kaliniai paskendo. Paskendo ir nemaža lietuvių, perkeltų iš Praveniškių į Stutthofą, o per didžiuosius transportus išgabentų į Lueneburgą.

Tai įvyko gegužės 3 d., 3 val. 40 minučių po pietų. Britai nežinojo, kad tuose laivuose buvo kaliniai. Jie buvo įspėję vokiečius, kad sprogdins kiekvieną jų laivą, esantį ne uoste. Jie greit atėjo į Neustadtą ir ėmė šį įvykį tyrinėti. Buvo suimtas vietos povandeninių laivų bazės komendantas. Teisme liudijo prieš jį vienas SS leitenantas. Jis patvirtino, kad komendantas davęs priemonių kaliniams naikinti ir laivams skandinti. Britų karo lauko teismas komendantą pasmerkė mirti.

Pasirodžius pirmiesiems britų daliniams, kaliniai ėmė šaukti “mes laisvi” ir apleido “Athen” laivą. Britai juos perdavė Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus atstovų globon. Po 10 dienų mūsiškiai autobusais buvo išgabenti į Daniją. Kelionėje juos globojo švedų gydytojas Anderssenas. Iš Stutthofo jie buvo pasiėmę Germanto pelenus, kelionėje pasikeisdami juos globojo, o dabar, atsidūrę Kopenhagoj, nutarė juos palaidoti. Atrado vieną lietuvaitę, kuri buvo ište-

Prano Germanto palaikų Dr. Prano Germanto palaikų laidotuvės Kopenhagoj, Danijoje. Ant tako stovi pulk. O. Urbonas, nuo jo į kairę — J. Šiurna († 1951. 3. 18 Stockholme, Švedijoj), J. Pajaujis ir K. Kuprinas; tarp šių dviejų matyt V. Meilaus galva. Į dešinę kunigas Sudetas, atlikęs laidojimo apeigas, nuo šio į dešinę — J. Šernas (su juodais akiniais), J. Narakas, Dūda ir Dr. A. Starkus.

kėjusi už dano Tafto. Ji sekretoriavo pas buvusi Lietuvos garbės konsulą daną. Garbės konsulas sutiko lietuvius kalinius su didele užuojauta. Jis padėjo jiems susirišti su Kopenhagos kapinių administracija ir pats dešimčiai metų apmokėjo vietą, skirtą Germanto palaikams.

Po keletos dienų, susirinkus lietuvių tremtinių būriui ir visiems buvusiems stutthofiškiams, Germanto palaikai buvo iškilmingai palaidoti.

Kopenhagoje gyvenimo sąlygos nebuvo geros. Dėl to mūsiškiai susirišo su Kun. J. Tadarausku Švedijoje, gavo iš jo pinigų, pasisamdė laivelius — baidares ir po vieną arba du persikėlė Švedijon.

Paskutinis atodūsis

Dalis draugų įstrigo tarp dviejų geležinių uždangų. Jų padėtis buvo nepavydėtina. Vieno žodžiais, “kūnas palaužtas, dvasia prislėgta. Svetima padangė nemaloni, ne! Nėra artimų, nėra draugų, o kurie buvo — šunkeliais nuklydo. Nenoriu jų nei prisiminti. Dieve, kada leisi man grįžti į savo žemę, joje dirbti ir numirti?”

Vienas jų tikrai grįžo mirti su mirštančiais už tėvynę. Tai buvo Jonas Noreika. Dar Stutthofe, tomis dienomis, kai tūkstančiai traukėsi iš krašto į vakarus, jis kalbėjo savo draugui Naručiui:

— Visi nepasitrauks. Didesnė dalis liks, kentės ir kovos. Kodėl gi mes turėtume bėgti? Ne, mes turim būt kartu su jais. Kartu kentėt, kovot ir, jei reikės, mirt.

Šį jo ryžtų, — tada dar tolimą, — atrodė pakeis iš vakarų gauta žinia. Jo žmona ir dukrelė buvo pasitraukusios... Jos rašė jam dažnai. Tikėjosi pačios ir jame žadino vilti netrukus susitikti, vėl gyventi kartu, kaip seniau.

Vieną laišką jis parodė ir man. Žmona rašė: “Meilė gili kaip vandenyno gelmės, skaidri kaip dangaus mėlynė, tyra kaip iš dangaus nukritusi sniegulė... Niekas mums jos neatims, niekas!”

Kol aš skaičiau, jis įsikniaubęs žiūrėjo į anglų kalbos vadovėlį. Grąžindamas pasidžiaugiau jų meile. Jis pakėlė galvą, pasižiūrėjo dar kartą į laišką ir nieko nepasakė. Tik jo lūpose ir veide pastebėjau susirūpinimo ir graudulio virpesius.

Mudviejų lovos buvo greta, antrame aukšte. Skyrė tik takas. Matydavau, kaip vakarais jis užsidengia rankomis veidą ir kiek ilgėliau užtrunka. Tarpais jo rankos pakildavo, pirštai įsinerdavo į plaukų garbanas ir vėl išnirdavo. Tai buvo nesąmoningi, nekontroliuojami judesiai. Atrodė, kad tada jis gyveno gilia mintimi, kažko siekė savo jausmais. Tai buvo jo malda. Per mišias jį matydavai labai susitelkusį, tačiau laisvą ir atvirą, toki, kuris nieko nenori slėpti, ką išgyvena, išpažįsta, ką garbina.

Man norėjosi arčiau pažinti tą jo ryši su Dievu. Kartą paprašiau, kad parašytų maldą. Jis tuo susidomėjo, bet nieko nepasakė. Po keletos dienų — tai buvo 1944 m. sausio 27 dieną — jis man pakišo prirašytą lapą. Skaičiau keletą kartų. Viena vieta man atrodė kiek išsišokusi iš viso turinio.

—Kruvinoj kovoj, granatų išraustoj duobėj, uždususio kario paskutinis atodūsis šaukia Tave. Mylimoji, prie lango rymanti, krūpteli ir šaukia Tavo vardą, išgirdusi žinią baisią. Palydi žemė, ir dangus palydi šauksmą tą.

Pagalvojau, kad tai bus įsipynęs koks stipresnis įspūdis ar įsijautimas.

Praėjo lygiai metai, ir mes išsiskyrėm. Mes klajojom Pamario laukais, o jis viename kaime slaugė prof. Jurgutį. Atėjo rusai ir juodu paėmė: vieną į ligoninę, paskui į Lietuvą, o antrą — į kariuomenę. Kai mes skirstėmės iš Pucko, jis su “išlaisvintojų” būriu buvo pasiųstas į Stettiną.

Iš ten galėjo pasitraukti į vakarus pas mylimąją žmoną ir dukrelę. Bet jis nepasuko pas jas. Nesitraukė ir iš bolševikų kariuomenės, tikėdamasis greičiau patekti į Lietuvą. Jis savą žemę tikrai pasiekė.

Numetęs į šalį sovietinį ginklą, jis paėmė į rankas savąjį, prieš ketveris metus užkastą Žemaitijoj. Įsijungė į partizanų kovą, sukūrė vieną jų apygardą, jai vadovavo ir bandė apjungti visus Lietuvos kovotojus.

Šį žygį įpusėjęs, pateko priešui į nagus ir su keleta draugų pakibo kartuvėse...

Paskutinis jo atodūsis buvo turbūt toks, kaip maldoj įrašyta. Mylimoji, rymanti ir vis tebelaukianti, gal “krūptels... išgirdusi šią žinią baisią”, kurią nuo jos ligšiol slėpėme. Dabar težino ir teneliūsta — jis išpildė Tėvo valią savoj žemėj...

Kur tik akis užmato, kur benuklysta mintis, visur matau, visur pažįstu aš Tave. Ar diena išaušta, atskleisdama kalnus ir lygumas, ar žydinčių bangų kvapas nubanguoja per pievas, ar paukštis miško glūdumoj suklyksta — visur matau ir girdžiu Tave.

Kalėjimo rūsy nykstančio žmogaus kaulėtos rankos tiesias į Tave. Kruvinoj kovoj, granatų išraustoj duobėj, uždususio kario paskutinis atodūsis šaukia Tave. Mylimoji, prie lango rymanti, krūpteli ir šaukia Tavo vardą, išgirdusi žinią baisią. Palydi žemė ir dangus palydi šauksmą tą. Nuo marių iki marių, nuo vieno žvaigždynų krašto iki kito, girdisi Tavo vardas, o Dieve!

Mano širdis dreba kaip audroje siūbuojamas medžio lapas. Nežinau nei kur pradžia nei kur pabaiga. Norėtųsi, o kaip baisiai norėtųsi aprėpti visą žemę. Visą žemę sutalpinti į savo širdį. Kad Tavo vardas aidėtų ir aidėtų. Kad galėčiau ilsėtis, kad galėčiau nurimti!

Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy! O galia mana tokia menkutė. Kaip skruzdelės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena praeinanti pėda gali sutrinti, sumindyti. Kas būčiau, jei Tavo vardas neskambėtų! Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoj laikantį mane. Jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia. Mano Dieve! Štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti Tavo valią žemėje. Šaukti Tavo vardą, kartoti Tavo žodį. Be Tavęs viskas beprasmiška. Pragaras be Tavęs. Ir dreba širdis, Tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti Tavo meilės ugny, o Dieve!

JONAS NOREIKA

Kodėl taip niekinamas buvo žmogus ir taip kankinamas? Gal tam, kad ji nubaustų, o gal tam, kad tame paniekinime ir kančioje jis sutvirtėtų, taptų kilnesnis.

Aš manau, niekas, kas kentėjo ir buvo niekinamas, negalėtų kitų kankinti ir niekinti. Dabar aš suprantu, kad mylėti savo priešą ir jam atleisti (gal labiau atleisti) yra daug daugiau, negu keršyti ir neapkęsti. Dabar jau suprantu ano didžiojo Vyro - Kristaus žodžius ir darbus.

Gal per drąsu būtų pasakyti, kad kacetas — tai demokratijos mokykla. Nedaryk kitam to, ko nenori, kad kitas tau darytų, — tai juk pagrindinis demokratijos šūkis. O kacete mes labai daug sužinojom, ko negalima kitam daryti.

Aleksandras Kantvilas

Iš laiško autoriui 1947.8. 1.

ŽENKLŲ PAAIŠKINIMAS

Pušynas

Kopos

Pievutė su krūmais

Gyvatvorė

Kūdra su gulbėm

Senoji vandentiekio stotis

Kalinių barakai

Ginkluoti sargybų bokštai

Kartuvės

Plakimo ožys

Dvipusiai vartai

Pelenų kalnas iš krematoriumo

Spygliuota tvora

Pinučių tvora

1 m. pločio, apšviesta, viduj išpinta spygliuota tvora

Spygliuota tvora su aukštos įtampos elektros srove

Geležinkelis

Kelias

Kelias su grioviais

D — Dujų kamera

E — Entlausungas — nuutėlinimo kamera

F—Focke-Wolf lėktuvų dirbtuvės

K — Karceris

Kl — Kiaulidės, arklidės

Kr — Krematoriumas

L— Laužų vietos lavonams deginti

M — Moterų blokas

P — Paštas

R — Raportų skyrius — kalinių raštinė

SK — SS-inkų Kantina — salė

SL — SS-inkų Ligoninė

Šl — Šiltadaržis

V — Virtuvė, vėliau skalbykla

8E — Garbės kalinių blokas

Šaltiniai

• Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys dievų miške. N. Pr. Seserų spaustuvės, Putnam, Conn. Išleista 1951 m. Dievas ir Tėvynė

Autorius: Stasys Yla