Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys dievų miške. Pirmosios dienos
| ←Immaculata | Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys dievų miške: kaceto pergyvenimai. Pirmosios dienos. |
Darbo kolonos→ |
KAI MŪSŲ sunkvežimis sustojo prie Stutthofo, pasijutome pagaliau lyg savo vietoje. Ta dešimtis dienų, kurias praleidome keturiuose kalėjimuose (Kauno, Tilžės, Karaliaučiaus, Marienburgo) pemelig prailgo ir įkyrėjo. Vis nežinojom, kur mus veža ir kas mūsų laukia.
Stutthofo vardą pirmą kartą išgirdome Marienburge. Lenkas kalinys, kartą jau buvęs kacete, laukė vėl tenai vežamas. Palatoje jis dažė langų grotas ir mus tikino, jog ir mes turėsime ten važiuoti. Trumpai jis bandė vaizduoti Stutthofo gyvenimą, bet mūsų ausys nenorėjo rimtai priimti jo žodžių.
— Lenkutis niekus tauškia! — kažkas iš mūsų pasakė. Dabar, kai jau buvome Stutthofe, nors dar tik prie vartų, lenko kalba atrodė dar labiau neįtikima. Gražus miškas supo šią vietą ir ošė taip raminamai, kaip kurorte. Kiek atokiau nuo kelio stovėjo didelis raudonas dviejų aukštų mūrinis namas, primenąs viešbuti. Šalia jo buvo vienaaukščiai mediniai namai, šviesiai pilka spalva dažyti.
— Jeigu kacetas taip gerai atrodo, — galvojom,— tai geriau būti jame, negu tuose niūriuose kalėjimuose. Patalpos, manėm, bus erdvios ir jaukios, o ir aplinka su šiuo maloniu mišku bus gaivinanti. Tik, žinia, mes neturėsime pilnos laisvės, būsime atskirti nuo žmonių, maža kas mus galės lankyti.
Reti mišku nuaidintys šūviai pertraukė pirmąsias mūsų mintis. Iš garso spėjome, kad šaudo kažkur petoliese. Ką tai reiškė mums buvo sunku susivokti. “Tik jau ne kalinius šaudo”, galvojom, nes šūviai buvo reti ir pasikartoją. “Turbūt, gyvena čia kareiviai ir pratinasi šaudyti?”
Pasirodė, kareivių tikrai čia gyvenama. Prie mūsų artėjo taip pat keturi ginkluoti esesmanai. Jiems priėjus, kažkas įsakė mums rikiuotis po keturis. Mus vedė gerai išgrįstu keliu raudonojo “viešbučio” linkui.
Ėjome pamažu, dairydamiesi į šalis. Tyrinėjančios mūsų akys gėrėjosi vokiška tvarka ir švara. Ji gaubė vienus ir antrus jau matytus namus šalia kelio. Mažas sodelis su fontanu ir ties juo įrengtu gulbės nameliu gražiai derinosi prie raudonojo namo didybės ir puošnumo.
Prieš mūsų akis pamažu vėrėsi aukšti, baltai dažyti, lentelių spinduliais dailiai išpinti mediniai vartai. Jie priminė garbės vartus, bet taip rūpestingai ir skoningai pastatytus, kad retai kur galėjai kitus tokius sutikti. Pusiaudienio saulėje jie mums gal dar gražiau atrodė, negu buvo padaryti. O tą dieną (kovo 25-tą) kaip tik jos buvo apstu. Saulės spinduliai žaidė ant raudonųjų mūrų ir ant šio gražaus žmonių rankų statinio. Viskas tuose vartuose buvo gražiai suplanuota — viršuje net bokštas su langeliu įrengtas. Tik ne visi pastebėjo, kad iš to bokšto, į kiemo pusę, kyšojo kulkosvydžio tūta...
Vartus praėjus, pamatėme dvi eiles mažų žemų barakų, pastatytų beveik po vienu stogu, nusitęsiančių kokius 200 metrų. Jie nesidriekė į atvirą mišką, kaip mūsų akys geidė, bet užsisklendė kitais barakais ir sudarė pailgą, keturkampi uždarą kiemą. Visai uždaras jis nebuvo: pro vieną tarpą, į dešinę, galėjome praeiti. Dabar pamatėme trečią barakų eilę, kuri gale buvo taip pat uždara ir supo antrą kiemą. Abiejų kiemų plotis galėjo būti 150 metrų.
Sargybiniai pasitraukė, ir mes palikome prie vieno barako durų kažko laukti. Nežinojom dar, kad tas laukti pasidarys būdingiausias mūsų dvasios bruožas. Laukti kažko, viltis kažko — juk tai kiekvieno kalinio kasdienybė.
Pirmas laukimas buvo — pasisotinti. Laikrodžiai, tebesą dar ant mūsų rankų, rodė 15 valandą, o pietų dar niekas mums nesiūlė. Kas turėjo maisto, įsidėto dar iš namų, nebelaukė valdiško — skubino apraminti alkį. Žinia, taupiai jie pjovė savo duonos ir lašinių atsargas, nes nežinojo, ar nereikės čia ilgiau jomis naudotis. Buvo ir tokių, kurie jau keletą dienų nieko savo neturėjo.
Antras mūsų laukimas buvo — žmonių, kurių čia, kieme, nebuvo matyti. Nesupratome, kur jie galėjo būti? O gal iš viso čia jų nedaug? Turbūt tik dabar jie pradedami į šią stovyklą telkti? Kažkodėl mes galvojom, kad kaceto istorija turėjo prasidėti su mumis: turbūt dėl to, kad ji kūrėsi visai kitais pagrindais ir nežinomu būdu. Net du istorikai, buvę mūsų tarpe, nieko negalėjo pasakyti nei apie Stutthofą nei apie dievų mišką, kuriame jis buvo įrengtas. Patiems reikėjo su laiku visa atsekti nuo giliausios legendinės jo pradžios.
Dievų miško legendos
Ligi dabar tą mišką vietiniai žmonės vadino dievų vardu, nors oficialiai jį vokiečiai perkrikštijo Forst Steegen. Matyt, jis buvo kitados paaukotas dievams, kaip daugis lietuvių ir lietuviškųjų prūsų miškų. O čia, ligi Vyslos, kuri už 18 kilometrų į vakarus praeina, dar tiesėsi kaip tik lietuviškųjų prūsų žemės. Lietuviškos legendos ligi dabar tegaubė šią apylinkę, ir mes vėliau (1943 m. rudenį) vieną jų išskaitėme “Danziger Vorposten” skiltyse.
Senais laikais dievų miško papėdėje buvęs įsikūręs drąsus lietuvis kunigaikštis, kurį tas laikraštis vadino “litauischer Raeuberfuerst”. Jis plėšęs apylinkės gyventojus, grobęs jų turtą, užpuldinėjęs mažais savo laiveliais kitų kunigaikščių eldijas, keliaujančias jūromis. Jo pilis buvusi įrengta ant jūros kranto, apsupta sodais, tankiais erškėtkrūmiais ir stipriai ginama iš vidaus. Veltui kiti kunigaikščiai bandę ją pulti ir griauti; šitai jiems vis nevykę, nes velniui velniai padėję. Tada jie sugalvoję tą pilį paimti klasta.
Dievų miške ganiusi avis piemenaitė, kuri buvusi graži kaip miškų dievaitė. Jie pasiuntę ją į lietuvio kunigaikščio pilį. Kunigaikščiui ji labai patikusi, ir jis rengėsi ją paimti sau už žmoną. Kai kartą vėl išvykęs į plėšikišką žygį ir ilgiau užtrukęs, piemenaitė pranešusi svetimiems kunigaikščiams, atidariusi jiems pilies vartus, ir šie be vargo užėmę pilį.
Grįžęs iš žygio lietuvis kunigaikštis radęs savo pilį svetimųjų užgrobtą. Nesitverdamas apmaudu jis užbūręs visas jūrų galybes, trenkęs perkūnais į pilį, ir ši paskendusi liepsnose, subyrėjusi į pelenus. Kalnelis, ant kurio stovėjusi pilis, išlikęs, bet sodai nugrimzdę ir virtę pelkynais.
Per ilgus šimtmečius juose velniai perėję savo vaikus...
Atpasakojęs legendą, “Danziger Vorposten” prideda: melas neturįs ilgų rankų, dėl to legenda, kuri išliko ligi šių dienų Stutthofo apylinkėse, matyt, slepia buvusią tiesą. Ji menanti 13 šimtmečio kovas, kada lietuviai užpuldinėję mažais savo laiveliais Hanzos jūros kelią ir pirklius, vykstančius į Rygą.
Dabar ši vietovė turėjo kitą legendą. Velnių perėti vaikai sugalvoję pastatyti mirusiųjų miestą. Prigaudę iš plačių apylinkių gyvųjų vergų ir juos pristatę kirsti dievų mišką. Kad jie neišsibėgiotų, apsupę juos vielų tvoromis, kurios turėjusios nuodingą ir mirtingą srovę. Aplink tvorą pastatę velnių sargybinius, kurių kaktos buvusios paženklintos kaukuolių ženklais. Prie savęs jie laikę didelius šunis, išmokytus plėšyti gyvuosius.
Vergai turėję dirbti nuo ryto žaros ligi vakaro sutemų. Jie buvę alkinami badu, jų kūnai buvę plakami rykštėmis, tvojami lazdomis ir kumščiais, o jų dvasia buvusi apkurtinta riksmu ir keiksmais. Bet jie turėję juoktis ir dainuoti, ir jie dainavę pro ašaras. Turėję priimti smūgius nesipriešindami, ir jie nesipriešinę, nepykę ir nekerštavę. Dievas buvęs išvytas iš šio “miesto”, ir niekas gyvas negalėjęs Jo vardo minėti. Tačiau vergai tylomis Jo šaukėsi... Tūkstančiai, čia negimę, mirė nuo nuodingų švirkštų, nuo dujų, nuo šūvių. Iškilmingiausia mirtis buvusi kartuvėse... Mirti niekas čia nenorėjęs, tačiau ir nebijojęs, nes atrodę geriau mirti nei gyventi. Miesto pakraštyje buvęs išmūrytas didelis pečius, kuris degęs dieną naktį ir buvęs kūrenamas žmonių lavonais... O miestas augęs ir plėtęsis, kol vieną dieną jį užlieję jūros vandenys ir dangaus ugnis, paskandindami dalį vergų ir pačius velnius...
Tokios legendos supo nūnai Stutthofą.
Istorinė žemė
Istorinės aplinkybės pradėjo mus dominti jau Marienburgo kalėjime. Ne vienam keistas atrodė istorinis sutapi-mas: prieš 500 metų čia, vokiečių kolonistų pilyje, buvo kalinami mūsų valdovai — Kęstutis ir Vytautas, o nūn tokiais pat kaliniais tenka būti mums. Žinia, kunigaikščiai ir mes — labai tolimas palyginimas. Tačiau kalinimo priežastys panašios. Vokiečiai tada veržėsi į mūsų žemės, ir lietuvių valdovai jiems pasipriešino. Dabar vokiečiai pavergė mūsų kraštą, ir lietuviai vėl priešinosi. Kaip 14 - 15 šimtmetyje nei vienas kraštas neatsilaikė prieš kryžiuočius, tik Lietuva, taip dabar kone vieni lietuviai atsisakė sudaryti SS Legijoną. Už šitą griežtą ir vieningą tautos valią, mes, 46 vadovaujančių profesijų atstovai, ir buvome pasmerkti kalėti. Aišku, vokiečiai nenorėjo mums sudaryti garbės: jie nepaliko mūsų istoriniame Marienburgo kalėjime, nors jis ir nebuvo dar tebestovinčioje kryžiuočių pilyje, kur kalėjo Kęstutis ir buvo prisiglaudęs Vytautas. Jie atvežė mus į Stutthofą, kuris bent pradžioj, neatrodė turis kiek didesnę istoriją.
Stutthofas, žvejų miestelis, buvo rytiniame Laisvojo Dancigo valstybėlės pakraštyje. Nuo paties Dancigo jį skyrė 33 kilometrai (oro linija), nuo Aistmarių (vokiečių vadinamų Frisches Haff) —trys kilometrai ir tik pusantro — nuo Dancigo įlankos. Važiuodami iš Marienburgo į Stutthofą, mes dar matėme pakelėse valstybinius Dancigo ženklus ir užrašus “Freier Danzigstaat”. Naciai, matyt, nebuvo spėję jų sunaikinti. Taigi, tarp dviejų pasaulinių karų Stutthofas nepriklausė vokiečiams, ir visa ši apylinkė, prasidedanti Nogatės upės atsišakojimu nuo Vyslos, buvo laisva, nors ir užmiršusi savo tolimą ir laisvą praeiti.
Liūliuojama Baltijos marių ir dievų miško ošimo, ši apylinkė, atrodė, pašvęsta tylai ir ramiam darbui. Ji jau nebepriminė kruvinų lietuviškųjų prūsų sukilimų, vykusių kaip tik čia, pavyslyje. Tai buvo seniai, 13-tame šimtmetyje, kai lietuvių ir Pomeranijos kunigaikščio Sventopolko remiami, lietuviškieji prūsai septynerius metus (1242 — 1249) atkakliai grūmėsi su vokiečiais kolonistais, plūstančiais iš Magdeburgo, Brandenburgo, Luebecko. Tuos kolonistus čia traukė ir rėmė kariškai organizuotas kryžiuočių ordinas. Vis dėlto sukilėliams tada buvo pavykę nukariauti ir iš pagrindų išgriauti visas ordino pilis, išskyrus tik Elbingą ir Baigą. Kulmo srityje išsilaikė tik Kulmo, Torno ir Redyno pilys (plg. Dusburg, Scr. r. p. I, p. 69). Nepasiekę galutinės pergalės, lietuviškieji prūsai po 12 metų vėl sukilo prieš atėjūnus ir šią kovą tęsė per ištisus penkiolika metų (1261-1275). Šiai kovai vadovavo septyni žymieji vadai: Mantas, Dyvonas, Skomantas, Auktumas, Glanda, Globonis ir Tirvaitis. Visi jie buvo priėmę krikštą, išėję vokiškas atėjūnų mokyklas, neblogai išmokę jų kalbą. Tačiau matydami skriaudas savo tautiečiams ir žiaurų vokiečių elgesį, jie griebėsi ginklo. Manto vadovaujami sukilėliai 1263 metais laimėjo didelį mūšį pavyslyje, Labuvos srityje. Prūsų varmiečių vadas Globonis (Glopponi) su savo būriais paėmė ir išgriovė Brandenburgo pilį (plg. Scr. r. p. I, p. 115). 1263 metais sukilėliai paėmė ir sudegino Karaliaučių. Šiam žygiui vadovavo Nalubas. Kryžiuočiai pagrobė jo žmoną, vaikus, net jo brolius papirko, bet Nalubo nepalenkė. Jis visko neteko, bet ir toliau savo kraštą vadavo iš vokiečių vergijos. Apie jį J. Voigt’as yra parašęs: “Tik vieną kilnią brangenybę, kurią nešiojo savo sieloje, būtent laisvę, jis teišgelbėjo, ir šiąją jis norėjo išgelbėti taip pat savajai tautai” (Gesch. Pr. III, p. 220). Visos ordino statytos pilys ir miestai, be mažų išimčių, sukilėlių buvo paimta arba sunaikinta. Prūsams mažai betrūko išsilaisvinti, ir to jie būtų pasiekę. Tik stipri iš Vokietijos parama, dažni ir masiniai kryžiaus žygiai, niokoję prūsus, galutinai palaužė ir pavergė šiuos atkaklius savo laisvės gynėjus.
Visą šią istoriją prisiminus, paaiškėja ir minėtoji legenda apie lietuvį kunigaikštį, turėjusį savo pilį ant kalnelio, ten už pusantro kilometro nuo Stutthofo. Vokiečiai jį vadino plėšikų kunigaikščiu, siautėjusiu tarp apylinkės gyventojų, betgi tie žmonės buvo lietuvių vergėjai... Legenda turi istorinį atgarsį — ji mena anas atkaklias kovas, lyg sutelktas Baltijos audras ir baugius perkūnus, skeveldromis triuškinusius pavergėjų pilis, o kartais ir savas sodybas, atėjūnų pavergtas. Pasitraukę į nežinią arba toliau į rytus, pas laisvuosius lietuvius, prūsai dar ilgiems šimtmečiams paliko savo lietuviškus upių ir miestelių vardus.
Ir dabar už kokių 5 — 6 klm. į vakarus nuo Stutthofo buvo kaimai — Lakiai, Pasevarkas, į rytus — Lidakampis, į pietus — Šventakampis, Linai, Laškiai. Už 8 km į pietus nuo Stutthofo tekėjo į Aistmares Šventė (vok. Schwente), už 13 kilometrų į pietryčius į tas pačias Aistmares įsiliejo Sirgūnė (taip ją vadina ir istoriniai vokiečių žemėlapiai). Ant Sirgūnės (dabar vokiečiai ją vadina Sorge) stovėjo Elbingo miestas, vokiečių kolonistų pastatytas 1237; nuo Stutthofo jis buvo už 22 kilometrų į pietryčius. Aukštumose, už kokių 12 kilometrų nuo Elbingo tekėjo Donė, kuri toliau įsiliejo į Baudę (prie šios miestelis Bludai). Penkių kilometrų atstume į rytus nuo Baudės ėjo Pasargė (prie šios miestelis Laukai). Nuo kalnelio ties Stutthofu per žiūronus galėjai matyti žvejų miestelį Tolkiemytį, už 23 klm. į rytus. Į pietus, apie Marienburgą, Traliai, Jonakaimis, Kalvė, apie Marienwerderį — Raudėnai, Gilvė... Kiek tų lietuviškų vardų buvo išnaikinta per ilgą septynių šimtų metų vergovę!
<> <> <>
Tokie prisiminimai, vardai ir įvykiai sukosi aplink Stutthofą, bet apie jį patį mes vis dar nieko nežinojom. Viena tebuvo aišku, kad tai ne tas žvejų miestelis, kurį žemėlapiai žymi.
Naujasis Stutthofas buvo arčiau Dancigo įlankos, įrengtas visai naujoj, ligi šio karo negyventoj, mišku apaugusioj, pelkėmis pažliugusioj vietoj. Jis apėmė 120 ha žemės, kuri turėjo 1350 m. ilgio ir 900 m. pločio.
Visa, ką dabar mūsų akys matė — tą iškirstą miško plotą, išlygintą žemę, tuos puošnius komendantūros rūmus, dailius vartus ir pilkus žemus barakus — visa tai buvo padaryta kalinių rankomis.
Viršininkai
Kai mes vis dar kieme stovinėjome ir lūkuriavome, atėjo du karininkai — vienas mažas napoleoniškos išvaizdos, antras aukštas kiek kreivomis kojomis ir įkritusiais pečiais. Jie apsuko aplink mūsų būrelį, kažką apie mus patylomis kalbėjo — taip spėjom iš jų žvilgsnių ir gestų —, pastoviniavo ir nuėjo pro tą patį barakų tarpą, kurį mes buvome praėję.
Nežinojom, kas jie tokie ir laisvų žmonių papročiu nepažįstamų nesveikinom. Pasirodė, tai buvo tikrieji mūsų viešpačiai — kaceto komendantas SS majoras Hoppe ir jo pavaduotojas bei administracinės kaceto dalies viršininkas SS kapitonas Mayeris.
Šiedu ponai, kaip vėliau sužinojom, jokiais kitais naujokais nesidomi ir jų pamatyti nesiteikia. Vadinas, mes jiems nebuvome paprasti naujokai. Gal pirmoji jiems patikėta “inteligentų grupė” Stutthofe, o gal ypatingas jos kaltinimas, kuri jie gavo į rankas, sudomino ir atvedė čia mus pamatyti?
Netrukus pro tą patį tarpubarakį pamatėme ateinantį kažkokį SS vyresnįjį puskarininkį. Aukštas, panašios išvaizdos kaip kapitonas Mayeris, jis ėjo prie mūsų lėtais žingsniais, portfelį po pažastim kietai pasispaudęs, žemyn galvą nuleidęs. Mostelėjęs ranka, jis parodė mums prieš jį išsirikiuoti. Kai pakėlė akis, peržvelgė kiekvieną iš eilės, tada ne vienas mūsų turbūt pagalvojo: “šis tikrai velnias”. Jo veidas turėjo palyginti gražias formas, bet buvo baisus, ypač akys. Klausinėjo jis mūsų grubiais žodžiais ir visą laiką piktai šaipėsi.
— Kas tu? — parodė pirštu į mano apikaklaitę.
— Kunigas, — atsakiau.
Nepakeldamas galvos jis nusijuokė:
— Kunigai čia neturi ką veikti. Nebent tik krematoriume. Iš kitos eilės galo jis parodė į žmogų, kurs turėjo barzdą.
— O tu kas?
— Stiklo fabriko direktorius, — atsakė pulkininkas Mykolas Mačiokas.
— Pas mus nėra direktorių... O tavo barzdą mes greit nuskusime...
— Du, Paul, komm her!—staiga jis nuo mūsų nusigrįžo ir šuktelėjo pasirodžiusiam kieme civiliui. Šis pribėgo ir patenkinamai šypsojos.
Civilis buvo mažas, sukumpęs, bet neblogos išvaizdos. Jis dėvėjo juodą fraką, o ant jo nugaros buvo išteptas didelis raudonas kryžius.
— Prie tavo frako reikia katiloko. Še! — grubiai ištraukė iš rankų pulkininkui Juozui Narakui ir pametė Pauliui.
Paulius užsidėjo katiloką ant galvos, atidavė karišką pagarbą, o puskarininkis ant viso kiemo klaikiai nusikvatojo. Šį kartą jis ne tik pakėlė galvą, bet net visas atsilošė į užpakalį. Tai buvo Chemnitzas, kaceto raportfuehreris, tiesioginis visų techniškų kaceto reikalų vykdytojas. O Paulius — kalinys, taip pat vokietis, kaceto juokdarys. Ar jis buvo kvailas prieš tai, ar kacetas jį tokį padarė, o gal tik kvailį vaidino, sunku pasakyti. Bet jo reikėjo visam pragaro ansambliui, ir Chemnitzas davė laisvę jo pokštams.
— Paaiškink šiems ponams kaceto tvarką — pasakė Chemnitzas ir nuėjo į šalį.
Paulius prišoko prie mūsų, pasistojo ant dėžės ir beveik uždusdamas kalbėjo:
— Die Arbeit macht das Leben suess (darbas daro gyvenimą malonų). Darbas, suprantat! Kacete yra darbas ir tvarka. Taip norėjo Hitleris. Aš buvau jo pavaduotojas ir žinau jo norus. Pasakęs, kad buvo Hitlerio pavaduotojas, jis laukė, kad mes reikšime didelį nustebimą. Tačiau niekam neatėjo į galvą tuo stebėtis.
— Šioj stovykloj tvarka gera ir darbas geras, — tęsė jis. — Kas nenorės dirbti ir nesilaikys tvarkos, eis į krematoriumą, — parodė pirštu į kaminą. — Ir krematoriumas geras: tinginius ir neklaužadas tuoj paleidžia dūmais. Supratot? Nur die Arbeit macht das Leben suess! — nubaigė atsikrankštęs.
— Ar supratai? — paklausė dar prišokęs prie vieno.
— Ar supratai? — klausė antro.
Bet niekas iš mūsų jam nieko neatsakė.
— Oho, paukšteliai! — iškėlė jis kumščius ir grasino. Paulius pyko — taip buvo galima spėti. Bet kvailas buvo tas jo pyktis, kaip ir visa jo išvaizda.
— Nejau čia viskas taip išdaigomis ir eina? — klausėme savęs.. Tik tas puskarininkis Chemnitzas mums atrodė nėmaž ne juokingas... Žiūrėsim!
Registracija
Pro duris, ties kuriomis stovėjome, išėjo į kiemą keletas vyrų nešini staliukais ir rašomosiomis mašinėlėmis. Jie pašaukė mus prie savęs.
Tai buvo registratoriai iš politinio skyriaus. Jie surašė duomenis ir įtraukė į sąrašus pagal eilės numerius, kurie susidėjo iš penkių skaitmenų; manasis buvo 21257. Tiek kalinių ligi šiol čionai turėjo praeiti. Vėliau patyrėme, kad šis skaičius nėra tikslus. Kalinių registracija pradėta ne tuoj įkūrus kacetą, bet po gerų metų, vadinas apie 1940 metų pabaigą. Prieš tai galėjo jų būti koks trejetas tūkstančių. Vadinas, tikrasis mūsų eilės numeris turėjo patekti į 25 - tąjį tūkstantį, ir manasis galėjo būt maždaug — 24257.
Prie registracijos staliukų sėdėjo trys vyrai, pakenčiamais civiliais rūbais, tačiau su numeriais ant krūtinių. Iš pradžių nesupratome, kas jie: tarnautojai ar kaliniai. Vienas jų prie numerio turėjo raudoną trikampi, antrasis violetini ir tretysis žalią. Visa tai mums paaiškėjo vėliau. Raudonas trikampis reiškė, kad kalinys yra politinis, violetinis — religinis (daugumas šiai kategorijai priklausė biblistai), žalias — kriminalinis.
Įsidėmėjau vieną iš jų. Jis atrodė dvasininkas, nes jo veido bruožai turėjo šių žymių. Jis ir buvo tasai, kurs turėjo violetinį trikampi ant krūtinės. Vėliau teko su juo susipažinti. Iš profesijos jis buvo mokytojas, o į Stutthofą pateko kaip biblistų sakytojas. Dirbo jis nūnai politiniame skyriuje ir tvarkė registraciją. Laisvalaikiais matydavau ji vaikštant su paprastais žmonėmis, kurie taip pat dėvėjo violetinius trikampius. Kartą pasiteiravau, ar jis neturi kokių knygų, ir jis atnešė Selmos Lagerloef “Jeruzalem”. Vėliau jis bandė mane net “atversti”, tačiau jo argumentai buvo man žinomi iš Kauno laikų, kai domėjausi naujosiomis sektomis. Jis greit atkando dantį, tačiau mudu ir toliau išlikome geri pažįstami.
Šios trys kalinių kategorijos — politinių, religinių ir kriminalinių buvo pagrindinės. Tik vienas kitas tuo metu dėvėjo žydišką žvaigždę — rasinio kalinio ženklą. Vėliau 1944 m., šių kalinių atsirado gana daug — iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir ypač Vengrijos. Keletas kalinių turėjo rožinį trikampį (seksualiniai iškrypėliai) ir juodą (girtuokliai ir asocialus elementas). Šį pastarąjį ženklą įsidėmėjau po keletos dienų, kai gavau tris nokautus kaip tik iš “juoduko” kalinio.
Kalinių pasiskirstymas tautybėmis buvo pažymėtas raidėmis, užspaustomis ant spalvotų trikampių: P — lenkas, R — rusas, L — lietuvis (kai atsirado latvių — Le, lietuvių raidė buvo Li), E — estas, D — danas, U — vengras, F — prancūzas ir tt. Vokiečiai neturėjo jokios raidės. Kriminalistų ženklai taip pat skyrėsi: paprastųjų kriminalistų trikampis buvo smaigaliu į viršų, o nuteistų ligi gyvos galvos, — į apačią.
Antrukart patekęs į kacetą, be įprastinių ženklų, dar turėjo ant nugaros trijų spalvų skritulį, panašų į šaudymo taikinį. Turbūt, tai reiškė taikinį artimiausiam pašovimui. Jie dirbo bausmės kolonose ir darbas jų buvo sunkesnis, negu kitų kalinių.
Šį kategorijų margumyną pamatėm vakare, kai sulaukėm grįžtančių iš darbo kalinių. Iki to laiko patys turėjom pasikeisti iš civilių į katorgininkus; turėjom gauti kalinio drabužius ir visus ženklus, kurie mums priklausė pagal tautybę ir nusikaltimą.
Perrengimas
Įstaiga, kuri atima žmogui paskutinius laisvojo likučius, vadinosi nuutėlinimo kamera. Reikėtų suprasti maždaug taip: laisvasis ateina aptekęs nešvarumais ir gyviais, ir čia jis nuo to apvalomas. Nešvarumų ir gyvių galėjo atsirasti mūsų kailiniuose, eilutėse ir skalbiniuose, praeinant pačių nacių kalėjimus. Bet viso to negalėjo būti nei mūsų portfeliuose, nei piniginėse, nei rašomose plunksnose, nei laikrodžiuose, nei maldaknygėse. O tačiau atėmė viską, ką tik turėjome ant kūno ir su savim. Net maisto likučius, ir tuos liepė padėti į šalį ir daugiau jų neliesti. Kad ko nors neužslėptume pažastėse, burnoje ar dar kai kur, viską nuodugniai patikrino, ištyrė. Paliko tik vieną daiktą — diržą, ir mes pagalvojom, turbūt badaujančiam pilvui suveržti ar, jei bus blogai, pasikarti.
Palikę tokie, kaip Dievas sutvėrė, galvojom, kad daugiau jau nieko iš mūsų negali atimti. Bet atėmė — nukirpo plaukus, kiek ir kur jų kas turėjo. Kai kam buvo gaila gražių garbanų; drabužį, daiktus žmogus dažnai keičia ir prie jų ne taip prisiriša, bet garbanos kai kuriems buvo neatskiriamas daiktas nuo veido, kaip akys, antakiai ar ausys. Gailestis tačiau padidėjo, kai nukirpus plaukus dar — išilgai viršugalvio — išskuto didelį “vieškelį”.
— Tai kerpančiųjų sauvalė! — manė kai kurie.
Bet tai nebuvo sauvalė! Kiekvienas kalinys turėjo šį “taką”, ir tai atsargumo dėlei. Jei kam pavyktų pabėgti, drabužius pakeisti, liktų dar viena žymė — kalinių vadinamas “utėlių vieškelis” (Laeusenweg). Utėlių? Po nuutėlinimo? Mes nežinojom, kad paskui, atnaujinant kas savaitė tą “vieškelį”, prastais skustuvais raute beveik raunant jame prasikalusį plauką, bus ten randama ir utėlių!
Tuo tarpu, po visų kirpimų ir skutimų, dar turėjome nuplauti laisvojo žmogaus dulkes ir nešvarumus. Tų dulkių, važiuojant iš Marienburgo atviru sunkvežimiu, tikrai buvo gausiai prisirinkę. Šiltas purkšlės vanduo jas nuplovė, maloniai atgaivino sąnarius. Tik tą malonumą pakeitė dilgėjimas, užpurškus kažkokio skysčio ant kai kurių kūno vietų.
Po to atnešė šiurkščius skalbinius, apiplyšusius medvilnės megztinius ir naujas dryžuotas eilutes, taip pat medvilnės. Laukėm batų, bet jų vietoj buvo duotos me-dinės klumpės. Galvai pridengti dar atnešė dryžuotas kacetines biretes. Tai buvo viskas: jokio apsiausto, jokio kaklinio (šalikučio). Galvojom, kad tai vasarinis apdaras, bet kažkas pasakė, jog čia taip dėvi kaliniai per visą žiemą.
Prie mūsų rūbų dar nebuvo jokio ženklo. Išėję iš nuutėlinimo įstaigos, gavome į rankas raudonos medžiagos trikampį, užspaustą juoda raide L, ir baltos medžiagos juostelę su išrašytu juodais skaičiais numeriu. Visa tai buvo liepta vėliau prisisiūti prie švarko ant krūtinės kairėj pusėj ir ant kelnių virš kelio.
Tik dabar netekom visko, kas dar buvo mumyse žmogiška. Likom numeriai ir daugiau niekas — tik numeriai.
Kažkodėl visa ši žmogaus “perkeitimo” ceremonija priminė man įvilktuves į kunigišką rūbą — sutaną. Ir tada reikėjo nusiimti drabužius, atsineštus iš pasaulio. Bet visa tai buvo simboliška, iškilnu, savanoriška.
Vieną kartą, tiesa, ir kacetas turėjo iškilmingas “įvilktuves”. Ši išimtis buvo padaryta vienam vokiečiui, civiliam tarnautojui. Tai buvo kažkoks meistras, dirbęs prie techniškų kaceto darbų. Ateidavo jis kasdien iš vieno netolimo kaimo, kartais kaliniams (už atlyginimą) atnešdavo maisto, galbūt naujesnių žinių, o kai kada ir degtinės. Visa tai kažkas išdavė komendantūrai.
Vieną dieną buvo sušaukti į aikštę visi civiliai tarnautojai. Čia pat, už vielų tvoros, buvo išrikiuoti visi kaliniai. Atėjo komendantas Hoppe, jį atlydėjo visi SS karininkai ir puskarininkiai. Hoppe atsistojo ant pastatyto tiltelio, pasakė kalbą apie tvarką ir įspėjo:
— Kiekvienas civilis tarnautojas, kurs išdrįs bendrauti su kaliniais, pats atsidurs kacete! Civilių tarnautojų priekyje stovėjo ir tas senyvas stambus meistras.
Hoppe pamojo ranka dviem esesmanam. Šie priėjo prie meistro, paėmė jį iš būrio ir nusivedė į sargybų būdelę prie kaceto vartų.
Valandėlei užviešpatavo tyla. Niekas nežinojo, kas čia darosi, nes niekam iš anksto nebuvo pasakyta.
Po keliolikos minučių esesmanai išvedė dryžai perrengtą, nukirptą, klumpėmis apautą meistrą, privedė prie vartų, plačiai juos atidarė ir kojos spyriu įstūmė vidun, pas mus — kalinius. Šitokių iškilmių mes dar nebuvome užsitarnavę. Bet gal ir geriau: meistras, vėliau atėjęs, greičiau išėjo pro kaminą. Mes dar kai kurie likom ir galim liudyti apie šio “numerio” tragiką.
Patikrinimas
Pastatyti prie nuutėlinimo kameros sienos vėl turėjom laukti. Laiką dabar skaičiavome iš nuovokos, nes laikrodžių nebeturėjom. Drebėjome, nes rūbai buvo per ploni, o oras — šaltas ir vėjuotas. Jautėm ir alkį, nes po silpnų pusryčių Marienburge, nieko burnoj neturėjom (išskyrus tuos, kurie sotinosi prie registracijos durų). Niekas mumis nesidomėjo, niekas nesakė, kur mus dės, ką veiksim. Pradėjom jaustis kaip daiktas, padėtas vienoj vietoj, iš kurios neprivalai pasitraukti ar išjudėti.
Buvo parėjusios gal kokios trys valandos, kai iškilmingųjų vartų bokšte sutrimitavo trimitas. Po to pasigirdo orkestro garsai. Prie vartų pamatėm būrelį vyrų su muzikos instrumentais. Jie grojo žygio maršą, ir mes manėm — pražygiuos esesmanai.
Kolonos artėjo į mus, tačiau vyrai nebuvo panašūs į karius. Jie grįžo kaip armija iš baisaus pralaimėto mūšio — sudulkėję, sukumpę, panarintomis galvomis. Po kiekvienos kolonos buvo velkami už rankų nebegalį patys paeiti. Pabaigoj buvo tempiami du vežimai, primesti mirusiųjų. Galvos jų kabarojo, rankos karojo kaip virvės, persimetusios per kraštus. Vežantieji nerodė mirusiems jokios pagarbos: kalbėjosi tarp savęs ir keletą kartų pusgarsiai nusikeikė.
Maršo garsai nutilo, ir mums liko neaišku, kam visa tai buvo reikalinga — mirusiems pagerbti ar gyviesiems pradžiuginti. Džiaugsmo gyvųjų tarpe nesimatė nei šešėlio, o maršo tonai anaiptol nebuvo marche funebre.
Tik dabar priėjo vienas esesmanas ir liepė mums eiti iš vietos. Jis parodė į tą grįžusiųjų būrį, įsakydamas ten stoti. Nežinojom, kad šis 800 pažemintųjų būrys sudaro atskirą vienetą, vadinamą antruoju bloku. Kiek tų vienetų yra taip pat negalėjome suvokti, bet matėme užtvindytą “numeriais” visą didžiulį pirmąjį kiemą.
Mūsų vienetas buvo kažkam rikiuojamas, ir mes turėjome derintis pagal savo ūgį į įvairias eiles. Tačiau išsiskyrėm iš visų savo gera išvaizda, pakeltomis galvomis ir dryžuotais drabužiais. Nieks šiame būryje tokių neturėjo: visi dėvėjo civiliniais skarmalais, išteptais dideliu raudonu kryžiumi nugarose, o krūtinėse apsagstytais numeriais ir trikampiais.
Vienas puskarininkis praėjo pro mūsų bloką ir, lyg kažką nauja pastebėjęs, sustojo. Įsisprendęs, priėjo arčiau, permetė akimis kiekvieną ’’naujoką” ir paklausė:
— Kas jūs tokie?
— Lietuviai!—paskubėjo vienas iš mūsų atsakyti.
— Lietuviai? Taip, taip!—pakraipė ir palingavo galvą.
Tas jo taip, taip buvo savotiškas, nepakartojamas. Sunku būtų pasakyti, ką jis reiškė: nuostabą, užuojautą, pasmerkimą, pasityčiojimą ar viską kartu.
Jis pasisuko ir nuėjo toliau.
Šis esesmanas. pasirodo, buvo vieno bloko vadovas, vadinamas blokfuebreriu. Tokį vadovą turėjo kiekvienas blokas. Tai buvo ne viskas. Iš pačių kalinių buvo dar blokaelteste — bloko vyresnysis, blokschreiber — bloko sekretorius, keletas stubenaelteste — kambarių vyresniųjų, kurie atskiriems darbams turėjo dar stubendienstus — kambarių patarnautojus. Visa ši viršininkų hierarchija turėjo savo ženklus ant kairiųjų rankų — raiščius su įrašais “blockaelteste”, “blockschreiber”, kiti be įrašų. Mūsų bloko vyresnysis buvo vokietis Esseris su žaliu trikampiu: jis buvo užmušęs savo motiną. Sekretorius — taip pat vokietis su tokiu pat žaliu trikampiu: šis buvo vagis. Kambarių vyresnieji buvo lenkai — politiniai, o jų patarnautojų tarpe buvo ir vienas ruselis — politinis.
Vis dar mus rikiavo ir šį “darbą” vykdė bloko vyresnysis, sekretorius ir kambarių vyresnieji. Turbūt skaičiavimo matematika reikalavo sustatyti kalinius į 40 eilių, kiekvienoje po 20 numerių. Jie skaičiavo eiles ir jas lygino pagal karišką rikiuotės tvarką. Neturėjo būt atkišta ar perdaug įtraukta nei viena krūtinė, nei viena koja. Ir jie be atodairos tvojo kumščiu arba drožė lazda kiekvienam, kas tik prasikišo iš eilės į vieną ar antrą pusę. Buvo keista žiūrėti, kaip mušamieji laikėsi apatiškai. Jie įtraukdavo krūtinę ar koją tik mušami. Atrodė, jog žodžių jie visai neklausė — tik lazda ar kumštis dar žadino atbukusį jų jautrumą.
Bloko vyresniesiems, matyt, buvo skubu suskaičiuoti, ar ko nors netrūksta. Keletą kartų jie perėjo eiles, vis tikrino “numerių” sudėtį, vis žiūrėjo į lapelius, laikomus rankose.
Pagaliau pasigirdo skardus rėkiantis balsas:
— Stillstand — ramiai! Muetzen ab — kepures nuimt!
Visi blokų vienetai išsitempė, sutrenkė klumpėmis, dusliai šleptelėjo nuimtomis kepurėmis į šlaunis.
Tai buvo pagarbos ženklai tam mūsų vadinamam velniui Chemnitzui — raportfuehreriui, kuris dabar pasirodė kieme, paspaudęs portfelį po pažastim.
Blokų vyresnieji ėjo prie jo kiekvienas su kortele rankoje, tempėsi prieš jį, buvo didžiai nužeminti, be kepurių, ir iš eilės raportavo:
— Antrame bloke tiek sveikųjų, tiek ligonių, tiek šiandien darbe mirusiųjų; bendras skaičius toks ir toks.
— Trečiame bloke tiek...
— Šeštame tiek...
Kiek tų blokų iš viso, taip mes šį kartą nebespėjome susigaudyti.
Chemnitzas kažką žymėjosi savo didelėj knygoj. Jo turimi raportų skyriaus skaičiai turėjo sutapti su blokų “valdžios” diktuojamais skaičiais. Ir atrodė, kad šį vakarą jie laimingai sutapo. Jautresnis stebėtojas šitai būtų suvokęs iš to, kad kaliniai lengviau atsiduso, kažkaip pastebimai palengvėjo širdis jų krūtinėse. Vadinasi šį vakarą greičiau baigsis patikrinimas, nebereikės ilgai stovėti ir laukti.
Vėliau ir mes supratome, ką reiškia, kada skaičiai nesutampa. Tada pasigirsta komanda “marš, marš!”, ir blokų vyresnieji, jų sekretoriai, darbų prižiūrėtojai — visi bėga iš stovyklos į laukus. Kiti stovi ir laukia. Laukia valandą, dvi, tris. Pilvas šaukia vakarienės, kojos nebeišlaiko, o šaltis, ypač žiemą, taip knisasi po tuo vasaros apdaru, kad dantis sukandęs negali sulaikyti drebulio. Ne vienas silpnesnis sukrinta ir nebekelia, ne vienas, belaukdamas patikrinimo pabaigos, miršta.
Dėl vieno, mėginusio pasprukti, kenčia tūkstančiai.
O prieš pabėgant reikia pasislėpti. Lauke dirbant šitai nebuvo sunku. Kolonos grįžta iš darboviečių, sargybos nuimamos, ir tada duok kojoms laisvės, jei dar turi jėgos. Šitai ir sugundo nevieną kalinį. Bet vakarinis patikrinimas greit nustato, kiek trūksta kuriame bloke ir kurio numerio.
Pasitaikė, kad tas “numeris” net negalvojo bėgti. Tik pasijuto silpnas, užlindo kur ir numirė. Grįžtant visiems į stovyklą prižiūrėtojai nesuskaičiavo, ir taip mirusį paliko lauke. Bet kartais “numeris” nemirė, tik pervargęs užlindo kur, užmigo ir besapnuodamas nepastebėjo duoto ženklo grįžti iš darbo. Pasitaikė ir taip, kad blokų vyresnieji pasigedo vieno ar dviejų skaičių, pranešė šitai Chemnitzui, šis užvarė “ekspediciją” jieškoti, visi kaliniai prastovėjo keletą valandų, ir galų gale paaiškėjo, kad niekas nepabėgo ir nepasislėpė, tik bloko vyresnieji blogai savo numerius suskaičiavo. Tokiais atvejais būna permaža pikto Chemnitzo keiksmo. Vienas sekretorius čia pat gavo penkiolika lazdų, ištiesęs ant “ožio” patausotą savo užpakalį.
Pirmąjį mūsų vakarą viskas, ačiū Dievui, praėjo gerai. Patikrinimas truko kokį pusvalandį, ir skardus balsas vėl sušuko:
— Stillstand! Muetzen auf!
Vyriausi kapai
Tas, kurs skardžiu, rėkiančiu balsu davė visai stovyklai komandą, buvo ne esesmanas, bet vienas iš kalinių. Mes pastebėjom, kad jis nestojo į eiles, bet vaikščiojo nuo vienos rikiuotės prie kitos. Ir kai pasirodė Chemnitzas, jis nesilankstė prieš jį taip, kaip kiti blokų vyresnieji.
Kas gi jis buvo? Paaiškėjo vėliau, kad tai buvo viso kaceto vyresnysis iš pačių kalinių, vadinamas Lageraelteste. Vadinosi jis Zelonke, vokietis iš Dancigo, vagis, meistras įsikarti į namus vandens vamzdžiais.
Buvo jis gražus pažiūrėti: vidutinio ūgio, apskrito veido, žvalus ir judrus, atletiškos kūno sudėties. Dėvėjo gražiais civiliniais rūbais, nugaroje taip pat išdažytu raudonu, kiek mažesniu kryžiumi. Valgė jis atskirai, atrodo ne iš bendro kalinių katilo. Turėjo savo žinioje keletą jaunesnių ir žvalesnių kalinių, kurie jam patarnaudavo, valgį gamindavo, batus valydavo, patvarkydavo ir kambarį, kurį jis turėjo atskirai įrengtą.
Dabar ir visą laiką, kol mes buvome, jis žiūrėjo kaceto vidaus tvarkos, rikiavo blokų vyresniuosius, sekretorius ir kitą administracijos personolą. Gal dėl to blokų vyresnieji stengėsi jam įsigerinti, lanksčiojosi prieš jį, pakišdavo jam geresnio maisto, sugrobto iš kalinių siuntinėlių. Nuo jo priklausė jų pozicijų stiprumas kaceto komendantūros akyse.
Zelonke atlikinėjo plakimus, ‘'prirašytus” aukštesnės valdžios, nėrė virvę ant kaklo kariamiesiems — vadinas, ėjo ir vyriausio budelio pareigas.
Kitas aukštas pareigūnas iš pačių kalinių buvo vyriausias kapas (nuo italų žodžio capo — galva, vyresnysis) arba darbų prižiūrėtojas, vadinamas vorarbeiteriu. Tą vakarą mes jį gerai įsidėmėjom. Jis ėjo priekyje iš darbo grįžtančių kolonų, išsiskyrė iš visų savo išvaizda ir laikysena. Tai buvo Merkelis, vokietis kriminalistas, kokių 30 metų amžiaus, aukštas, lieknas, visada šaltas ir išdidus.
Jo pareigos buvo prižiūrėti visus darbo kolonų vyresniuosius, vadinamus kapais, plakti kalinius, nerodančius “uolumo” darbe. Kiek Zelonke turėjo visagalę valdžią viduje, tiek Merkelis — laukų darbiuose, už kaceto. Jo privengė net eiliniai kapai — tie išrinktieji, kurie prižiūrėjo atskiras darbų kolonas, o patys nieko nedirbo, mito geresniu maistu ir švaresnį apdarą dėvėjo.
Zelonke ir Merkelis buvo tie du “didieji”, kuriuos kiekvienas kalinys pažinojo. Prieš juos turėjo drebėti labiau nei prieš esesmanus.
Merkelis neišbuvo ilgai savo pareigose. Jį pakeitė kitas — Kliefortas, aukštas, stambus, kokių 40 metų vokietis kriminalistas, buvęs baltųjų vergių pirklys.
Antrasis blokas
Pirmasis blokas buvo moterų. Jos gyveno atitvertos vielomis nuo vyrų. Vyrų blokai prasidėjo nuo antrojo. Šis antrasis buvo arčiausiai vartų. Į jį pirmiausiai ir patekdavo naujas kalinys. Tai buvo “krikšto” vieta, nes bloko vyresnysis Esseris paprastai vadinamas blokiniu, turėjo tikro sadisto palinkimus. Kas praeidavo pro šį, o paskui pro šeštąjį bloką, vadovaujamą Kozlovskio, galėjo jaustis jau “normaliu” kaliniu. Tą pirmą vakarą mes dar nežinojom šios paslapties.
Įvedė mus pirmiausia į dienos kambarį, vadinamą tagesraumu, kur kaliniai valgydavo, kai lauke lijo ar buvo šalta. Patalpa buvo erdvi, tačiau per maža 800 žmonių iš karto.
Mus pastatė prie sienos palūkėti, o tuo tarpu išdavinėjo maistą seniesiems kaliniams. Matėm, kaip šie eina eilute palei ilgą stalą pasienyje, pasiima savo duonos riekutę, gauna į rankas dubenėlį, praeidami pro kubilą gauna kavos samtį ir taip, pamažu slinkdami, turi viską suvalgyti. Prie kitų durų stovėjo kambarių vyresnieji, vadinami štubiniais, arba jų patarnautojai, kuriems atidavęs savo dubenėlį kalinys turėjo išeiti į kiemą.
Taip pro mūsų akis praėjo visi aštuoni šimtai žmogystų, viena į kitą labai panašių. Jokios ryškesnės išvaizdos, jokio individualaus charakterio šitoj eisenoje negalėjai pastebėti. Ne dėl to, kad daugumas jų buvo pilkieji darbininkai — ne! Juos visus sulygino bendras vargas, badas ir lazda.
Po keletos dienų ta lazda pasirodė visagalinti mūsų bloko viešpatė. Tiesa sakant, tai buvo ne lazda, bet kirvakotis. Kažkas iš kalinių, suvalgęs savo dalį, vėl įsimaišė į eilę gauti antro davinio. Šitai buvo pastebėta, ir blokinis Esseris parsivertė žmogelį ant žemės, tašė kirvakočiu per galvą, šonus, spardė, net keliais ant krūtinės užgulęs bandė įlaužti jos ląstą. Po to viso išmetė žmogų iš kambario, ir jis turbūt greit mirė.
Šį kartą mūsų apetito “nesugadino” joks kirvakotis. Gavome ir mes savo vakarienę. Ji buvo kaip ir visų: 187 gramai duonos, peilio galu truputi paliesta margarino. Kava buvo išvirtas durpyno vanduo1. Duona greit sutirpo burnoje, nors ir nebuvo taip skani, kaip Karaliaučiaus ar Marienburgo kalėjime. Kavos beveik negėrėm, nes dar išlepintas mūsų skonis nepakėlė durpių kvapo. Vėliau ir ji buvo gera, nes kaceto vanduo buvo užterštas, ir jo užgėręs galėjai tuoj susirgti.
1 Oficialus ir teoriškas kalinio maisto davinys buvo: dienai 375 g duonos, 400 g bulvių, 25 g margarino, savaitei 150 g mėsos, 75 g kruopų, 100 g ruginių miltų. 90 g burokinio marmelado, 50 g sūrio, 60 g cukraus, 2 kg daržovių, 37 g degintų daržovių kavos, mėnesiui — 1 lt. nugriebto pieno. Praktiškai nemaža dalis to davinio eidavo “organizacijai” — nuvogimams, kuriuos savo maitinimui pagerinti darė kaceto “vyresnieji”.
Gavę vakarienę, kaliniai tuoj ėjo gulti. Bloke buvo du miegamieji kambariai su trijų aukštų lovomis, kurių kiekvienoj gulėjo po du ir tris kalinius. Dėl to mes ten nebegalėjom pritilpti. Turėjom gulti dienos kambary ant grindų kartu su pora šimtų kitų kalinių.
Buvo patiesti sutrintų šiaudų maišai ir kiekvienam kalinių trejetui duota viena suirusi medvilninė antklodė. Išilgai jos neužteko visam trejetui apsikloti, o skersai — stigo kojoms. Galvojom, kad galėsim gulėti su apatiniais skalbiniais ir kojinėmis. Bet paaiškėjo, kad viską reikia nusiimti —ne tik kojines, bet ir kelnes. Vienintelis apdangalas, kuris ant kūno galėjo palikti, buvo marškiniai.
Mums buvo “rezervuota” pasienė, prie pačių langų, kur šalčiausia. Senieji, gudresni, rinkosi guolius prie kitos sienos arba viduryje, kur šilčiau. Tačiau pasirinkimas tą vakarą negalėjo būt didelis. Mat, blokas buvo padidėjęs nauju “zugangu” (naujai atvykusiais). Liko dar keletas dešimtų, kurie stoviniavo, laukė, turbūt galvojo, kad blokinis suras jiems vietos. Ir Esseris pasistengė jos surasti: pasiėmė diržą, užrėkė ir ėmė šlajoti per galvas, vaikyti, spardyti. Žmonės puolė gultis kur pasitaikė — į kitų eilių tarpus, beveik ant kojų jau gulintiems, o kai kurie ant plikų grindų. Atrodė, kad blokiniui pasitraukus, jie galės savo pozicijas pagerinti, tačiau niekas nebedrįso keltis iš vietos.
Teko ir mums taip susispausti, kad tik skersai — ant šono užteko vietos; aukštielninkam buvo nebeįmanoma išsitiesti. Teko suriesti ir kojas, kad tarp eilių sugulusieji turėtų kiek vietos. Žinia, ant vieno šono ilgai negali gulėti, pavargsti, rankos nutirpsta. Nebeiškentęs vertiesi, šiaip taip išsimugini, tada verčiasi tavo kaimynai. Taip išjudinta persiverčia visa eilė.
Tai buvo “suspaustų silkių” migis, ne taip jau blogas, kaip pastebėjom. Po tuo plonu apsiklojimu, prie tų atvirų langų, pro kuriuos skverbėsi šaltas ir drėgnas oras, bematant peršaltum. Peršalęs ir perlytas jau grįžti iš darbo, o prieš guldamas negali nei sušilti, nei išsidžiovinti. Tik šioje silkių spūstyje per naktį atšyli, net išprakaituoji, persišaldymus pašalini, atsigauni. Su nepatogumais ilgainiui taip pat apsipranti.
Žinia, užmigęs savęs nebekontroliuoji. Suriestos kojos pačios išsitiesia, įsiremia į kito krūtinę, užkliūva už galvos. Šis stumia jas atgal, skaudžiai per jas sukerta, ir tada instinktyviai vėl jas pririeti prie savęs. Šita kova už sąnarių atlaisvinimą kartojasi keletą kartų per naktį. Kai kada būni patenkintas, kad niekas į ištiestas tavo kojas nesikėsina: nei jų bemuša, nei stumia. Tik junti, kad tavo kojos kiek šąla, lyg būtų atsirėmusios į kažką stingstantį. Rytą pabudęs pamatai, jog už tavęs guli jau miręs draugas. Neišsigąsti, nes ne tavo kojos užspaudė paskutinį jo kvapą.
Esserio išdaigos
Tą vakarą buvome pavargę, tačiau užmigti negalėjome. Gal tas neįprastas guolis, o gal gausūs dienos įspūdžiai neleido greit sumerkti akių.
Kai gulintieji pamažu tilo, atrodė, pradeda sumigti, blokinis Esseris vėl pasirodė, susirado vienoje eilėje ruselį ir liepė pakilti. Pasodino jį ant suolelio, įspraudė į rankas armoniką ir įsakė groti “kazačioką”.
— Kas pašoks, gaus paikę (duonos riekelę), — kreipėsi į gulinčius.
Prie durų buvo laisvos vietos, kur niekas negulėjo. Esseris parodė ranka išeiti tenai, tarsi į sceną.
Pirmasis kandidatas buvo vienmarškinis, kaip ir tas, kurs grojo, dėlto jo kojos buvo gerai matomos. Jos buvo vieni kaulai, be raumenų.
Esseris pažvelgė į jas ir garsiai nusikvatojo.
Šokėjas buvo jaunas, gal kokių 19 metų. Bet jo išvaizda labai savotiška: pečiai apsmukę, krūtinė įtraukta, veidas išsekęs, pajuodęs, lyg žemėm apneštas.
— Ir vis dėlto jis išdrįso! — galvojom. — Keistuolis ar pamišėlis!
Tada dar nesupratom, jog jis “bandė laimę”, norėjo gauti riekelę duonos. Jį turėjo kankinti pasiutęs alkis, ir jis išėjo į “sceną”.
Buvo graudu žiūrėti, kaip jis kilnojo savo stibinkaulius, kaip jis bandė šypsotis klaikiu mirtininko šypsniu.
Visa tai, aišku negalėjo būt įspūdinga Esseriui. Jis priėjo, paspyrė koja, vadinas, davė ženklą trauktis nuo “scenos”. Žadėtosios riekelės jam nedavė.
Kvietė pasirodyti naujus šokėjus, ir jų atsirado. Jie buvo daugiau ar mažiau panašūs į pirmąjį. Pajėgesnieji, kurių alkis nebuvo dar toks baisus, nenorėjo eiti į pasityčiojimų. vietą; ėjo tie, kurie viską galėjo pakęsti, tik ne alkį. Ir tik vienas iš jų gavo žadėtą riekelę.
Armonika vis dar tebegrojo.
Esseris pakišo duonos muzikantui, tarsi nusamdė visam vakarui. Bet kam ši muzika buvo reikalinga, kai šokiai baigėsi? Greit paaiškėjo.
Kampe buvę Esserio ir sekretoriaus lovos. Šitas kampas, atitvertas paklodžių užuolaidomis, sudarė lyg atskirą kambarį. Jame kažkas vyko. Pro užuolaidas sklido stipresnė šviesa. Girdėjosi į pečių metamos malkos. Netrukus užuodėme kepamų lašinių kvapą. Matyt buvo užkandžiaujama, o gal ir geriama, nes nuotaikos gyvėjo.
Vienu metu prasivėrė dienos kambario durys ir į vidų įėjo esesmanas, šio bloko vadovas. Iš paskos jis tempėsi vieną aprengtą kalinį ir įsivedė jį už paklodžių.
Valandėlei užviešpatavo tyla. Paskui pasigirdo pikti vokiški keiksmai. Negalėjom suprasti, kas keikėsi — blokinis ar esesmanas. Išgirdom ir kažkokius smūgius, aičiojimą, vaitojimą. Pakėlėme atsargiai galvas ir klausėmės. Mums vis dar buvo neaišku, kas ten darosi: girtų peštynės ar kalinio egzekucija.
Vienu metu tik siūbtelėjo paklodžių uždanga, ir atvestasis kalinys iškrito aukštielninkas ant grindų, net pasirito į priekį, tarsi stipraus smūgio ar spyrio būtų išmestas.
Vos spėjom šitai pamatvti, kaip Esseris nutvėrė jį už drabužių ir vėl įsitempė į savo kertę.
Dar keletą kartų pasikartojo ši scena su stipresniais aikčiojimais ir klaikiu Esserio ar esesmano juoku.
Bandėm aiškintis, už ką tą kalinį muša. Gal jis kuo nusikalto, o gal reikėjo šiam vakarui aukos patenkinti sadistinį blokinio ar esesmano polinkį?
Jeigu ne armonika, kuri vis dar grojo, būtume manę, kad šią sceną regime sapne. Taip, būtume buvę laimingi, jei tai būtų buvęs tik sapnas. Išbudęs galėjai vėl tikėti, kad gyvenimas yra kitoks. Ir keista, po šių reginių užmigus, nebereikėjo sapnuoti baisumų. Nežinau, ar visiems, bet turbūt daugeliui kaceto sapnai buvo priešingi — jausdavaisi laisvėje, vaikščiojai tėviškės laukais, tarp taikių ir ramių žmonių. Ir atbusti iš tų sapnų buvo nemalonu, nes vėl matydavai kitą gyvenimą.
Pirmasis išbudimas
Taip buvo ir šį pirmą rytą.
Išgirdę riksmą keltis, galvotrūkčiais visi šoko iš guolių, griebė savo rūbus, klumpes, kepures, kad visa tai nesusimaišytų su čiužiniais, kraunamais į dienos kambario kertę. Pro dulkių debesį nebematei draugų ir tikriausiai būtum nebeatradęs savo klumpių.
Skubi išeiti į lauką, o prieš tai į kažkur esamą išvietę. Koridorėlis siauras, o juo veržiasi iš miegamųjų patalpų kaliniai. Kažkas kliūva po kojų, lyg būtų žmonės sukritę ant koridoriaus grindų. Tikrai gulėjo žmonės! Toliau paėjęs matai, kaip tarp gulinčiųjų ir pasilenkusių ties jais eina kažkokios derybos, mainai. Paima vienas iš gulinčiojo kepurę, antras sukeičia klumpes, trečias velka švarką. Keista! Vieni ir antri tyli. Pasirodo, gyvieji daro mainus su šį rytą mirusiais ir išmestais į koridorių.
— Kam jums geresnės klumpės ir kepurės — atiduokit dar gyvenantiems!
Mūsiškiams buvo įsakyta šiuos mirusius išgabenti. Man pačiam neteko, bet kiti, užsimetę ant pečių arba vienas už pažastų, o antras už kojų, tempė ligi ligoninės ir guldė ant cementinio šaligatvio. Vadinas, dar ne į pati krematoriumą.
Tą rytą po patikrinimo mūsų nevarė į darbus. Vaikščiodami iš vienos vietos į kitą, dar ilgai matėme iš visų blokų suneštus ir ant šaligatvio išrikiuotus lavonus. Ko jie laukė? — Ateinančių sanitarų, kurie pirmiausia turėjo išimti jiems auksinius dantis. Sanitarai nesiskubino pradėti savo darbo, ir mirusieji kuri laiką buvo “ramūs”.
Bet štai vaizdas, kurio neužmiršiu visą gyvenimą. Toje mirusiųjų eilėje atsisėdo du žmonės. Matyt, jie dar nebuvo mirę, tik nualpę. Vienas jų bandė atsikelti ir atsiremdamas sienos atsistoti. Tuo metu, praeidamas pro šalį mūsų bloko sekretorius, pamatė šį netikėtumą.
— Ką, jūs dar nemirę! — sušuko visa gerkle ir prišokęs prie sėdinčiojo spyrė koja į smilkinį. Šis bematant išsitiesė. Tada jis prišoko prie atsistojusiojo. Mačiau, kaip šis, vos suspėjęs išsiblaivyti iš mirusiojo sapno, klaikiu pilnu išgąsčio žvilgsniu laukė, kas bus su juo.. Sekretorius pagriebė jam už krūtinės, ėmė daužyti į sieną jo galvą ir per keletą sekundžių susmukdė šį vietoje.
Taip buvo išspręsta paini problema.
Pasirodo, bloko sekretorius, kartą užrašęs žmogų į mirusiųjų skaičių, nebegali jo iš ten daugiau išbraukti. Kortelės būdavo pasiunčiamos į registracijos biurą, įtraukiamos į sąrašus, ir tie daugiau nebeištaisomi. Vadinas, savo mirtimi nereikia sekretoriaus apgaudinėti. Ko gera, už šį apsirikimą sekretorius gautų lazdų ar visai netektų savo vietos. Jei jau kartą mirei, tai ir būk miręs.
Vienas kalinys — tai buvo jau mums pagyvenus — sugalvojo planą. Jo lovoj mirė draugas, kurį jis aprengė savo rūbais, o jo drabužius pasiėmė sau. Taip nurašyto žmogaus numeriu jis išėjo į darbus. Matyt, galvojo, kad jo numerį, kaip tariamai mirusiojo, išbrauks iš sąrašų ir, kol viskas paaiškės, jis galėsiąs pabėgti. Prie darbų jis pasislėpė kažkurioj duobėj ir laukė, kol sargybos bus nuimtos. Jis negalvojo, kad sekretoriui padarys daug rūpesčio. Vakarinio tikrinimo metu greit buvo surasta, kad vieno trūksta, bet pagal numerius tokio žmogaus nebuvo galima rasti. Trimitai nedavė ženklo pasitraukti sargyboms iš rajono, o kapai išsiskubino šniukštinėti po laukus. Aišku, kalinį rado pasislėpusį ir jo planą pasidaryti “mirusiu” išaiškino. Vargšas ne tiktai gavo čia pat smūgių, bet į kelintą dieną jau nebuvo jo gyvo: ji užmušė. Kas ir kur tai padarė, sunku būtų gilintis. Taisyklė aiški: panorėjai būti miręs, tai ir esi.
Kripeliai ir ligoniai
Pirmąją dieną įspūdžiai klaikiai keitėsi. Iš ryto, visiems išėjus į darbus, mus vedžiojo po įstaigas ir registravo. Pirmiausia kaceto darbų skyrius surinko mūsų duomenis, kur kas galėsime tikti: į specialistų kolonas ar prie bendrųjų lauko darbų. Nei siuvėjų, nei kurpių, nei šaltkalvių tarp mūsų neatsirado, o tokiais užsirašyti tada niekam neatėjo į galvą. Gal taip būtų ne vienas išsigelbėjęs.
Paskui turėjome užpildyti anketas ligoninės raštinėje. Ilgai turėjome prie jos prastovėti, nes kokias dvi valandas niekas mūsų į vidų nekvietė. Buvo laiko dairytis, ir mes netoliese matėme slankiojančius kaip šešėlius žmones. Tai buvo vadinami kripeliai, paskirti nusibaigti. Į darbus jų nevarė, o ir jų “laisvės” nieks nevaržė, negainiojo jų nei po kiemą.
Ko jie čia, netoli ligoninės, slankiojo? Ar jieškojo tarp barakų užuovėjos, ar šiltesnio saulutės spindulio? Mums buvo aišku viena, kad jie kažko jieškojo. Kartais pasilenkdavo prie žemės, kažką paimdavo ir dėdavo į burną. Pagaliau susekėm: kaip vištelės jie jieškojo kieme duonos trupinių, iškritusių kam nors iš rankų. Mat, dažnas kalinys nebaigia duonos suvalgyti per pusryčius. Ne dėl to, kad jos daug būtų. Kaip vaikai gavę saldainį, vieni tuoj praryja, o kiti čiulpia valandomis — ilgiau pratęsia malonumą, taip ir kaliniai. Prigimtis ir suaugusiojo pasilieka ta pati. Buvo, pasirodo, tokių, kurie duonos trupinį laikė burnoj tol, kol jis ištirpsta. Dėl to riekelę įsikemša į kišenių, o paskui po mažą gabalėlį traukia ir deda į burną. Betraukiant kaikas ir nubyra tiems, kurie nūn slankiojo po kiemą.
Neaprašomas vaizdas tų žmonių: jie nei gyvi nei mirę. Užspausk akis, paguldyk — bus miręs; pageltimas ir pra-sikišę griaučiai tavęs neapgaus. Bet kai jis vaikšto, negali atsistebėt, kaip tai dar iš viso įmanoma.
Kripeliai, keletas šimtų žmonių, buvo viena iš kalinių kategorijų, kurių nepaminėjau anksčiau. Jie gyveno trečiame bloke arčiausiai ligoninės, tarsi josios priedas. Niekas jų negydė nei jų gelpėti besistengė. Dėl to ši bloką geriau būtų buvę vadinti prieangiu į krematoriumą. Viena jiems buvo išimtis — tai dietinis maistas: pabaltinta sriuba su trupučiu kruopų. Duonos, rodos, jiems visai neduodavo; jos trupinių turėjo pasijieškoti kieme.
Iš to barako dvozgė baisus tvaikas. Švaros palaikyti gal nieks nesistengė, o gal ir negalėjo. Dalis kripelių buvo dezinterininkai, kurių lovos turėjo būti pačios nešvariausios. Kas dar galėjo paeiti, nesikentė tame tvaike ir sėdėjo prie barako arba slankiojo po kiemą. Kitus gulėjimas turbūt vargino, nes tada daugiau žmogus galvoja apie valgį. Vaikštant akys užgriebia naujų įspūdžių ir mintį nuveda kitur. Bet gal klystu šitaip spręsdamas, nes žiūrint į tas akis, mažai iš viso jose buvo gyvybės ir noro jieškoti kokių nors įspūdžių. Kripelio pasaulis kaip ir naujagimio, yra sunkiai atspėjamas. Į ką ir kaip jų akys reaguoja, kas pasakys!
Ligoninė, ties kuria mes kaip tik stovėjome, turėjo apie 200 ligonių — tų laimingųjų, kurie dar galėjo čia patekti. Susižeidimai, operacijos, didelis karštis — buvo tos priežastys, kurios leido žmogui čia atsidurti. Bendras nusilpimas arba fizinis išsekimas, deja, šios teisės kaliniui neteikė ir jis atsidurdavo kripelių bloke. Karštį pavykdavo “numušti”, mažesnės operacijos pasisekdavo — tada kalinys, kiek pabuvęs čionai, vėl grįždavo į darbus. Tačiau patekti į ligoninę labai dažnai reiškė pasirinkti greitesnę mirtį. Ne tik dėl pavojaus čia užsikrėsti nauja liga, ne tik dėl blogo gydymo ir priežiūros, bet, kaip matysime, ir dėl “pagreitinančių” priemonių žmogui numarinti.
Žymiai vėliau mums paaiškėjo dvi “politinės” tendencijos, kurių vienos laikėsi lenkai sanitarai, o antros — vokiečių puskarininkis Hauptas, ligoninės prižiūrėtojas.
Lenkai tyliai skelbė, kad jie tebevedą karą ir čionai. O jie buvo vieninteliai, kurie šią kalinių ligoninę tvarkė. Nesunku vėliau buvo suprasti, kodėl vokiečiai kaliniai šios ligoninės bijojo kaip maro. Atėjus čia mūsų gydytojui Starkui, vokiečiai per ašaras prašydavosi į jo prižiūrimas palatas. Vokiečiai žinojo, kad jų žmogus retai kada išeina gyvas iš ligoninės. Galbūt tai žinojo ir vokiečių administracija, nes sunku prileisti, kad administracija nebūtų turėjusi šnipą. Tačiau ar jai negaila buvo tų mirštančių savo tautiečių ar ji neturėjo priemonių susekti, kas ir kaip šituos mirties sprendimus vykdo. Ligoninė buvo viena tikriausių priemonių sulikviduoti kuriam nepageidaujamam priešui, ir, atrodo, kad lenkai, gausiausia kaceto grupė, šituo būdu gynė savo interesus. Tačiau ir niekuo nepavojingi žmonės, ypač džiovininkai, kurių nebuvo daug. jautė viršum jų galvų kybančią greitos mirties grėsmę. Savo įtakingesnių žmonių, ypač inteligentų, lenkai gydytojai čia visai nesiuntė. Jie žinojo, kad stambusis puskarininkis Hauptas kartais užsivelka baltą chalatą, paima į rankas švirkštą ir eina į džiovininkų palatą. Ligonys mano, kad jis gydytojas, nors laisvėje jis buvo stalius ir bepročių ligoninės slaugas. Su šviesių vilčių žvilgsniu sutinka jie jį, laukia jiems paruošto švirkšto į venas. Ir šis karbolio švirkštas, apdalintas keletui, per dieną išspręsdavo jų likimą. Ryto metą jie buvo jau nurašomi į krematoriumą. 1944 metų vasarą panašiai darė su kripeliais Badmanas, buvęs Rygos kaceto gydytojas, laikinai pavadavęs etatinį gydytoją Heidlį. Badmanas sumažino kripeliams maisto davinį ir įsakė juos mankštinti. Taip per dvi savaites jis pasiuntė į krematoriumą per 100 kripelių.
Kai mus po du pradėjo vesti į ligoninės raštinę, kai užpildė mūsų anketas, surašė ligų istorijas ir teiravosi, kas, kur ir kokį darbą laisvėje dirbo, mes nei galvoti negalvojom, kad visus tuos duomenis lenkai sanitarai norėdami puikiai galės prieš mus panaudoti. Šitai turėjo būti pavojinga itin tiems, kurie prisipažino atvykę iš Vilniaus arba buvę įtakingesni Lietuvos valstybinėje administracijoje. Negali sakyt, kad tas pirmas mūsų susitikimas su lenkais gydytojais būtų buvęs nemalonus. Priešingai, jie buvo mandagūs, domėjosi Lietuvos padėtimi ir karo eiga, ir mums paliko įspūdį vienintelių žmonių, kurie čionai mūsų grupei galėtų rodyti prielankumą. Jie patarė mums neprisipažinti, jei kas sirgo džiova ar venerinėmis ligomis, nes tokie čia naikinami. Tačiau po keliolikos dienų ne vienas mūsų greit jais nusivylė. Kai reikėjo kreiptis pas Boleslovą Kaczynskį — chirurgą (be kitko, kilusį iš Lomžos) ir jo sanitarą Stephaną Michalowskį, kad perrištų sužeistas, pūliuojančias mūsų rankas ar kojas, jie iškoliodavo ir paspirdavo kojomis pro duris. Galbūt šitai galima buvo pasakyti tik apie tuodu žmones, kurių nemėgo ir patys lenkai. Tačiau ir kiti, su kuriais vėliau susidūrėme, patys patekę ligoninėn, nebuvo jau tokie, kaip pirmas įspūdis mums buvo susidaręs. Gal dėl to, kad daugumas jų buvo jau seniai kalinami, netekę nervinės pusiausvyros ir žmogiško jautrumo. Suprasti šitai mes galėjome tik vėliau, pagyvenę ir savo pačių dvasioje pastebėję didelių pakitimų.
Grasinimai įspėjimai
Vakare per patikrinimą į mūsų antrojo bloko gretas įsijungė ir vilniečių grupė — viso 29 vyrai, suimti vieną dieną vėliau ir iš Karaliaučiaus kalėjimo tiesiai atgabenti į Stutthofą. Jau buvome matę juos stovinčius netoli virtuvės, ties tomis pačiomis durimis, kur ir mes pradžioj buvome sustatyti. Priešpiet, kai nešiojome iš virtuvės į blokus sriubą, atpažinome jų grupėje ne vieną bičiulį. Jie dar dėvėjo civiliškai (Lipniūnas su sutana), laikė prie savęs lagaminus su maistu ir skalbiniais. Taip norėjosi juos įspėti, kad skubėtų pasidalinti savo maistu. Matyt, kažkas vis dėlto įspėjo, nes vėliau matėm, kaip jie net kitiems kaliniams tą maistą dalino. Jie matė mus jau perrengtus dryžai, nukirptus ir “vieškeliais” atžymėtus. Tas pat laukė ir jų. Ir dabar, kai jie atėjo į mūsų eiles vakarinio patikrinimo, jau buvo visai tokie kaip ir mes. Sveikinome tuos, kurie savo ūgiu pateko prie pat mūsų. Laukėm patikrinimo pabaigos, vildamiesi kai ką išgirsti iš jų kelionės iki Stutthofo.
Grižus į bloką, vėl mus pastatė prie sienos, jau visus kartu — 46 žmones. Visi kaip vienas aprengti, geros išvaizdos, kai kurie ypač gerai nuaugę, traukė dėmesį ne tik kitų kalinių, bet ir bloko vyresnybės. Bloko sekretorius priėjęs pasiteiravo, ar tarp mūsų nėra teisininkų. Lietuviškas atvirumas, o gal ir pasididžiavimas, kad ir tokių nestingam, pakišo atsakymą:
— Kaipgi, yra!
— Gal ir prokurorų turite?
— Štai šis, — buvo parodyta į Antaną Liudžių.
Sekretorius įdėmiai pasižiūrėjo. Jis dar paklausė, ar ir kunigų esama. Jam buvome parodyti mudu.
Po kelių dienų išgirdome iš to paties sekretoriaus:
— Teisininkai yra prakeikti žmonės, o ypač prokurorai. Jie mus kankino ir čia sugrūdo. Tokius reiktų pirmiausia pasiųsti į krematoriumą.
Kita proga jis pusbalsiu kalbėjo apie kunigus, rodydamas į mudu su Lipniūnu, ir pasakė garsiai, kad tiedu labai tiktu į krematoriumą. Mes galvojom, kad nori skirti mirusius “laidoti”. Vėliau tik supratom: jo žodžiai buvo grasinimas arba bent linkėjimas mums greičiau ten susvilti. (Sekretorius, kaip vėliau paaiškėjo, buvo ne tik kriminalistas, bet ir komunistas: tokiu buvęs iš seniau, ar čia prisijungęs prie slaptos komunistų grupės).
Tą vakarą tarp kitų vyresniųjų maišėsi ir vienas jaunas, gražus tamsiaplaukis vyrukas, palyginti gerai aprengtas. Jis galėjo turėti apie 17 metų. Dėvėjo gražius aulinius batus, ir atrodė net jais didžiavosi. Vėliau patyrėm, kad jis yra tik kambarių patarnautojas, tam ir paimtas, nes jis patikęs esesmanams, o gal tik Zelonkei, kuris mėgo jaunus gražius vyrukus globoti. Greit sužinojome, kad šį jaunuolį šaukė vardu Miša.
Šis tat Miša priėjo dabar prie mūsų ir kalbino rusiškai. Kai kas jam atsakė, o kai kas su tokiu “vaikezu” nenorėjo prasidėti.
— O tu kas toks? — paklausė jis, priėjęs prie Vytauto Stonio, buv. karininko, stambaus ir aukšto vyro.
Šis tik pasižiūrėjo iš aukšto ir nusuko veidą į kitą pusę.
— Girdėjai? Kas tu toks?! —pakartojo savo klausimą, bet ir šį kartą atsakymo negavo.
Miša nusikeikė po matuški ir spyrė Stoniui savo dailiu batu į koją.
— A vot, ir turi!—pasakė nueidamas.
Stonys buvo betiesiąs ranką čiupti jam už sprando, bet kažkas mūsiškių jį sulaikė. Esą neverta prasidėti.
Greit įsitikinome, kad mūsų santūrumas ir savo vertės saugojimas čia daugiau bloga gali duoti nei gera. Būk čia mažiausias — geriau tave vertins, o buvę “ponai” — kelia tik nepasitenkinimą bei pyktį ir žadina keršto bei atsiskaitymo aistrą. Du sekantieji sekmadieniai mums visai atvėrė akis. Už savo inteligentiškumą ir savas profesijas mes atidavėm per skaudžias aukas.
Po vakarienės priėjo prie mūsų jaunas lenkas. Dėvėjo jis baltos vilnos megztinį, kuris turėjo uždarą krūtinę ir apikaklę. Atrodė gana gerai: gal neseniai buvo areštuotas, o gal dėlto, kad bloke ėjo maistininko pareigas. Matydavome jį už didelio stalo, dalinantį duoną kaliniams. Matydavo ir jis mus, net, sakytum, domėjosi — tik labai santūriai, iš tolo užmesdamas akimis. Pasirodė, jis laisvėje buvęs medicinos studentas (gal dėlto vėliau pateko į ligoninę sanitaru).
Priėjęs dabar prie mūsų, stovinčių pasienyje, paprašė, kad du eitume jam į talką. Mudu su kun. Lipniūnu pirmieji pasisiūlėme. Nežinau, ką jis galvojo, bet turbūt tą patį: kunigas neprivalo laukti, kad jį kiti pakeistų, priešingai — jis turi pakeisti kitus. Pirmosiomis dienomis vienas ir antras skubėjome pultis prie darbo, nelaukdami, kol kiti tai padarys. Turbūt prisiminė mudviem laisvėje žinomas žmonių galvojimas, kad kunigai mėgsta būti ponais. Nesąmoningai norėjome parodyti priešingai, kad mes, kurie atstovaujame kunigams, anaiptol nelaukiame būti geresnėje padėtyje.
Prie Lipniūno stovėjęs dr. Germantas sulaikė jį už rankos ir pats pasisiūlė eiti su manim. Lenkutis padavė medinį neštuvą ir tylėdamas vedėsi mus į virtuvę. Netoli jos paklausė, kas mes esame buvę laisvėje. Kaip iki šiol, mes atvirai pasisakėm. Virtuvėj prikrovė neštuvą duonos kepalų viso bloko rytiniam daviniui, kokius 65 kilogramus. Krovinys buvo sunkus, ir mes, dvidešimt metrų jį panėšėję, pailsome ir paprašėm leisti truputį pailsėti. Lenkutis sutiko ir po to dar porą kartų leido padėti neštuvus ant žemės. Jo santūrumas pasirodė vis dėlto nenuoširdus: į galą jis pradėjo mus raginti, netgi erzintis. Ar bijojo, kad kas šito nepamatytų ir už tai jam pačiam nekliūtų, ar panoro parodyti savo valdžią.
Vakare, sugulus į “silkių rikiuotę”, mus aplankė ligoninės kapas lenkas Johannes Brajtas. Kaip Napoleonas, vieną koją atrėmęs į mūsų čiužinius, rankas įsprendęs, jis ėmė teirautis:
— Ar visi mokat lenkiškai?
— Ne visi, — buvo atsakyta.
— Tai jūs lenkų priešai?
— Anaiptol!
— O Vilniuje daug kas jūsų dirbo?
— !? — numykė kažkas.
— Vilnių mes laikome mūsų miestu. Koks jūsų nusistatymas?
— Tai politikų reikalas, — buvo atsakyta.
Brajtas kalbėjo grubiai ir išdidžiai, tarsi turėdamas kokius įgaliojimus.
— Mes dar pasimatysime!—pasakė mįslingai ir išėjo.
Ką šis vizitas reiškė, mes nesusivokėme, bet įspūdį paliko nakčiai blogą.
Apie šį poną sužinojome vėliau. Jis buvo vienas įtakingiausių lenkų kalinių, tačiau ir vienas žiauriausių.
Valdė jis ne tik ligoninę, kaip jos ūkio reikalų vedėjas, bet ir skalbyklą. Jo ryšiai buvo platūs, net su pačiais esesmanais ir vokiečiais kriminalistais. Mįslingi Brajto žodžiai vėliau mums prisiminė: smūgiai, kurie mus ištiko, ėjo iš ten, kur ir jis sukaliojosi.
Kitą rytą kauniškiai jau buvom laisvesni, atlikę visus formalumus. Dabar juos turėjo atlikti vilniškių ir marijampoliškių grupė.
Kauniškius išsivedė į kiemą vienas lenkas, mokė kaceto komandos bei rikiuotės. Jis buvo protingas — nei rėkė nei grasino, tik aiškino ir rodė, kaip tuos veiksmus daryti. Greit jis išskyrė, kurie mūsų buvo ne kariškiai, nes šiems sunkiau buvo pasekti jo nurodymus. Tačiau ir šiuos jis stengėsi suprast.
— Pasistenkite! Šitai svarbu išmokti — kalbėjo jis.
— Kacete nėra pasigailėjimo. Už mažus netikslumus kartais tenka skaudžiai nukentėti.
Po mankštų vėl grįžome į bloką ir laukėme kambaryje. Pas mus įėjo vienas esesmanas ir ėmė šnekinti rusiškai. Kalbėjo patylomis, lyg privengdamas svetimų ausų. Pasisakė esąs Estijos vokietis ir žinąs, jog esame lietuviai.
Jo veido išraiška buvo užjaučianti, netgi susirūpinusi.
— Jums bus čia labai sunku, — kalbėjo jis. — Viena stenkitės: neprasilenkti su tvarka. Už tai gali jus sumušti. Venkite smūgių, nes jie neša greitą mirtį!
Šitai pasakęs, jis pamažu išėjo.
Tai buvo Klawonas, kaip vėliau patyrėm vienintelis kultūringas esesmanas.
Prieš pietus, kaip ir vakar, pristatė nešioti sriubos “kibelius”. Prijungė ir vilniškius su marijampoliškiais, baigusius dalį savo registracijos. Po du, įsitvėrę už “ausų”, tempėme šiuos svarius (po 60 litrų) kubilus nuo virtuvės į blokus, ligoninę, pas kripelius. To svorio mūsų jėgoms buvo perdaug, o ir atstumai mums atrodė per dideli. Blogiausia buvo su tomis klumpėmis: reikėjo mokėti su jomis vaikščiot. Jos daužė kulnelius, krito nuo kojų, o kreivai pasvirusios taip narino pėdas, kad turėjai dantis sukąsti. Bandėm stabtelt, pasikeisti rankomis, tačiau iš paskos einąs štubinis lenkas nebuvo gailestingas — rėkė ir koliojosi. Vėliau sužinojom, kad šis darbas priklausė jo patarnautojams— Štubendienstams. Jis pats buvo sugalvojęs panaudoti “ponus”, parodyti jiems, iš kur “kojos dygsta”.
Po pietų vėl atsirado darbų. Šį kartą atėjo mūsų pasirinkti atstovai įvairių įstaigų, vadinamų kamerų. Buvo ir vienas lenkas iš rūbų sandėlio. Jis paėmė mane, tas jaunuolis kokių 21 metų, sulysęs, bet dar pajėgus. Jo veidas atrodė susimąstęs, lūpos santūriai šypsančios.
Nusivedė mane už barakų į didelį namą, SS arklides. Laiptais užvedė į pastogę ir čia parodė sumestas milžiniškas krūvas įvairių rūbų. Pora kitų kalinių lenkų jas tvarkė: dėliojo atskirai švarkus, kelnes, megztinius, paklodes, drobules. Šitai ir man reikėjo daryti: rinkti iš krūvų rūbus ir dėlioti pagal rūšį į naujas krūvas.
Protarpiais manasis lenkutis prieidavo, pakalbindavo, paklausdavo apie karą, vokiečių elgimąsi užimtuose kraštuose. Kai ką jis pasakė apie Bažnyčios padėtį Lenkijoj, apie kunigų areštus ir žudymus. Galvojau, kodėl jis man lyg tyčia šitai sako. Ar jis žino, kad aš kunigas? Paklausiau, kokia jo profesija, ir jis pasisakė buvęs klierikas.
Toliau dirbome atskirai. Po kiek laiko jis vėl priėjo, laikė rankose neblogą kaklinį ir man pasiūlė paimti.
— Dar šalta, o jūs neturite jokio!—pasakė.
Kitą kartą jis vėl priėjo, išsitraukė iš kišenės duonos riekelę, perlaužė pusiau ir padavė man.
— Kieno šitie rūbai? — paklausiau jo, parodęs į krūvas.
— Mirusiųjų kalinių, — atsakė.
Šis klausimas man rūpėjo. Buvau atradęs karišką milinę su lietuviškomis sagomis, paženklintomis vytimi. Galvojau: atsitiktinumas ar tikrai čia buvo koks lietuvis karys? Jieškojau daugiau, traukiau kariškos spalvos drabužius ir radau dar keletą milinių, švarkų, kelnių su tokiomis pat sagomis. Abejoti nebuvo pagrindo: čia būta mūsų karių, čia jų mirta dar prieš mus. Bet kaip jie čia pateko? Iš bolševikų nelaisvės!—buvo pirmoji mintis. Bolševikai išvežė jų daug iš Lietuvos ir greičiausiai pasiuntė į vokiečių frontą. Bet jie turėjo patekti į belaisvių stovyklas, o ne čia. Buvo ir kitas galimumas. Lietuviai bėgo iš vokiečių sudarytų batalijonų ir juos sugavę kaip dezertyrus siuntė čia.
Versdamas rūbų krūvas, radau ir lovatieses su lietuviškais raštais. Tai buvo margos įprastinės mūsų kaimo lovatiesės.
Vadinas, būta čia ir lietuvių ne karių, kurie taip pat mirė.
Grįžęs, pasakojau savo draugams, ką matęs. Jie nenorėjo tikėti. Vis kokia žinia būtų pasiekusi Lietuvą, kad čia kalinami lietuviai. Tuo tarpu niekas tokių žinių neturėjo. Tik po gero pusmečio pasitvirtino, jog apie 400 mūsų tautiečių tikrai čia buvo mirę. Jų sąrašas buvo rastas politiniame skyriuje, registracijoj. Kėsinomės jį nusirašyti, bet užklupo nauji įvykiai ir šito nebepadarėme.
<> <> <>
Mūsų iliuzijos per tas nepilnas tris dienas buvo galutinai išsklaidytos. Stutthofo istorija pasirodė daug senesnė, negu mes tikėjomės. Mes nebuvome pirmieji. Nebe pirmieji net iš savo tautos...
Lenko pasakojimai Marienburge buvo teisingi, tik labai netobuli. Kurorto įspūdis prie vartų buvo klaikiai apgaulus. Gailėjomės, kad mūsų nepaliko viename iš keturių kalėjimų — ten turėjo būti nepalyginti geriau. Dar liko viltis kada nors, gal ilgai nelaukus, išeiti pro tuos puošniuosus vartus. Dažnai žvelgėme į juos ir nežinojom, kad šiuos vartus iš tikrųjų puošia ir Dantės užrašas ant pragaro vartų: “Palikite bet kokią viltį, kurie čia įeinate”.
Šaltiniai
- Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys dievų miške. N. Pr. Seserų spaustuvės, Putnam, Conn. Išleista 1951 m. Dievas ir Tėvynė
| Autorius: Stasys Yla |