Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys dievų miške. Mirties siaubas

(Europos futbolo duomenų bazė)
Peršokti į: navigacija, paiešką
  1. Turinys
  2. Immaculata
  3. Pirmosios dienos
  4. Darbo kolonos
  5. Mirties siaubas
  6. Epidemijos aukos
  7. Biurokratija
  8. Dievo pogrindis
  9. Mokslas ir menas
  10. Charakteriai
  11. Masinis naikinimas
  12. Pamario laukais
  13. Po rusų jungu
  14. Išsilaisvinimas

VOKIEČIŲ GESTAPAS apkaltino mus rezistencija; apkaltino už akių, be tardymo, be teismo. Parinko formulę visiems tą pačią: “War taetig in Widerstandsbewegung” (buvo aktyvus rezistentas). Tai reiškė, kad mus prilygino lenkų pogrindininkams ir rusų partizanams, kuriuos be atodairos šaudė.

Į krematoriumą! Į krematoriumą!


Mus turėjo sušaudyti Kaune. Apie tai sužinojęs generolas Justas kreipėsi į vokiečių rytų fronto vadą, esantį arčiausiai Lietuvos, prašydamas mūsų mirties sprendimą sulaikyti. Justo pastangos, atrodo, padėjo. Mes nebuvome sušaudyti Lietuvoje.

Vokietijoje mūsų likimas atsidūrė Himmlerio rankose. Be jo parašo čia mirtis nevykdyta. (1944 m. pabaigoj šią teisę gavo ir gauleiteriai). Mūsų kaltinimas tačiau liko tas pats, ir jį vežėmės per kalėjimus iki Stutthofo. Prižiūrėtojai, užmetę akimis kaltininmo raštą, suprato geriau už mus, kurie nieko nežinojome, kas mūsų laukia. Taip Tilžės kalėjimo viršininkas, pagyvenęs žmogus, vilniškių grupės atstovui prof. Vladui Jurgučiui pasakė:

— Tamsta esi seniausias iš visų, todėl mažiau jaudinsies. Jus veža į Stutthofą sušaudyti.

Šią žinią Jurgutis pranešė kun. Lipniūnui ir paprašė ruošti visus mirčiai. Lipniūnas pradėjo: kas vakaras sakė pamokslėlius, klausė išpažinčių. Kalėjimo koplyčia, kurioj dėl vietos stokos jie buvo apgyvendinti, tam labai tiko.

Nieko nesuprasdami draugai išsiaiškino, jog Lipniūnas nori jų nuotaikas priderinti šiai aplinkai.

Atvykus į Stutthofą reikėjo laukti, kad mirties sprendimas bus tuoj vykdomas. Pirmosios dienos tačiau praėjo ramiai. Mus tik išskyrė — kitaip aprengė, lyg atskirą koloną sudarė. Lenkai, dirbusieji politiniame skyriuje, tai išsiaiškino kaip parengimą greitai mirčiai. Jie žinojo, kad jų rezistentai, atgabenti su tuo pačiu kaltinimu, buvo šaudomi arba kariami. Po 2, 3, 4, kitąsyk —12 ir 14, o balandžio 20 dieną, Hitlerio gimtadienio proga, 18 lenkų taip buvo sunaikinti. Prie jų pavardžių mirties sąrašuose buvo pridėtas prierašas: “Auf Befehl wegen Widerstandsbewegung erschossen oder erhaengt” (pagal įsakymą už rezistencinį veikimą sušaudytas arba pakartas). Kito sprendimo lenkai nelaukė ir mums.

Tačiau laikas slinko ir nebuvo matyti ženklų, kad mus šaudytų. Ilgainiui įsitikinta, kad mums sunaikinti pasirinktas kitas kelias. Pagal bendrą mirimų dėsningumą kacete, turėjome savaime išmirti 3 - 4 mėnesių bėgyje. Po pastarojo “krikšto” iliuzijų nieks nebeturėjo. Puodžius, Tumėnai, Masaitis jau buvo palaužti. Jurgutis dar laikėsi, bet reikėjo naujo stipresnio smūgio ir jo likimas “savaime” būtų buvęs išspręstas. Pečeliūnas, Sruoga, Mackevičius. Budrys, Narakas jau buvo ligoninėje.

Reikėjo ruoštis lėtai mirčiai.

Ego te Absolvo...

Kartą, po kokių keturiolikos pirmųjų dienų, mes grįžome nuo Vyslos prieupio asfaltiniu keliu. Lietus pamažu lynojo. Kelio buvo koks pora kilometrų. Kastuvus ant pečių užsimetę, galvas panarinę ėjom ir galvojom, kad ilgiau nebeištversime šiame varge.

Tada kun. Alfonsas Lipniūnas prisigretino prie manęs, patempė už rankovės, kad kiek atsiliktume, ir paprašė išklausyti jį išpažinties.

Be kryžiaus ženklo, kad sargybiniai nepastebėtų, jis pradėjo.

Man virpėjo rankos, suspaudė širdį. Kaip du valkatos, kaip labiausiai paniekinti padarai susitinkame dabar du kunigai šitame iškilmingame išpažinties akte.

Davęs jam išrišimą, paprašiau, kad čia pat ir manęs išklausytų.

Tai buvo pirmas kunigiškas veiksmas, kuri mudu atlikome. Komunijos nesitikėjom priimti, nes kas gi mums ją galėjo duoti, nebent angelas iš dangaus.

Grįžę į barakus buvome bent tiek laimingi, kad galėjome atsigulti į lovas. Manoji buvo trečiame aukšte, pačioj palubėj, todėl tvanka troškino. Turbūt turėjau ir karščio, nes vidunakti išbudęs jutau nežmonišką troškulį. Nusiritęs nuo trečio aukšto, ėjau jieškoti vandens. Žinojau, kad prausykloje ir visame kacete jis buvo užterštas, dėl to jo gerti nebuvo galima. Norėjau bent pavilgyti lūpas ir smilkinius sudrėkinti. Įšliaužiau į prausyklą. Žiūriu, kažkas sukritęs guli ant akmens grindinio. Vos girdimai vaitoja. Paaiškėjo, iš miegamosios palatos buvo išmestas bemirštąs žmogus, kad greičiau nusibaigtų.

Nors daug jau buvau matęs mirštančių ir užmušama, tačiau šį kartą manyje pirmąkart pabudo kunigiška pareiga jam padėti. Priėjau, įsižiūrėjau į jį arčiau. Jis alsavo paskutinius atodūsius. Akys jau styro ir silpnoj mėlynoj lempos šviesoje atrodė dar labiau klaikios.

— Kas tu, lenkas? — paklausiau.

Vos girdimu balsu gargaliuodamas jis patvirtino mano klausimą.

— Esu kunigas, — pasakiau. —Supranti? —spaudžiau jam ranką. — Gailėkis, duosiu išrišimą.

Uždėjau rankas ant šalstančios jo kaktos ir ištariau išrišimo žodžius.

Savotiškai šiltas jausmas palietė mano krūtinę. Grįžau į lovą ir keletą minučių galvojau apie laimę to žmogaus, kuriam nelauktai atsirado kunigas. Gal jis visą gyvenimą meldėsi, prašydamas Dievą atsiųsti jį mirties valandoj. Ir iš tūkstančių čia ligi šiol mirusių ir mirštančių jis vieninintelis šitos malonės susilaukė.

Vidurių liga pirmasis iš mūsų susirgo ekonomistas Vytautas Meilus. Jis gulėjo kitoje lovoje su vienu lietuviu. Rytojaus dieną ruošėsi eiti į ligoninę. Vakare pasiuntė jis savo draugą į mano lovą, kur gulėjome su Pilypu Naručiu, o mane pakvietė nakvoti pas save.

Mudu su Meilumi buvom iš vieno krašto ir mokėmės toj pačioj Ukmergės gimnazijoj. Galvojau, kad jis nori su artimesniu žmogum ką nors pakalbėti, savo vargu pasiskųsti. O jis man sako:

— Kunige Stasy, išklausyk išpažinties. Gal mano dienos suskaitytos.

Sugulėme drauge, kad niekas nepastebėtų ir pradėjom keliauti per visą jo gyvenimą.

Ilga buvo ta išpažintis ir nuoširdi. Skubėti neturėjom kur, tik į mirtį, tat kodėl visu rūpestingumu neatlikti apyskaitos, kuri gal jam paskutinė. Nejutom šį kartą nė utėlių graužimo, kuris mus kankino, ypač lovon atsigulus.

Į ligoninę, deja, jis nepateko, o buvo paskirtas į kripelių — nusibaigiančiųjų baraką. Nieko jis beveik negalėjo valgyti ir atrodė sudžiūvęs kaip šakalys. Vėliau, nežinau kokiu būdu jis vis dėlto įsiprašė į kaceto ligoninę ir pamažu atsigavo. Malonė, atėjusi per išpažintj, turėjo sustiprinti jo paskutines jėgas ir suteikti dvasiai gaivumo.

Pirmoji mirtis

Ketvirtą gavėnios sekmadieni suruoštas mums antrasis “krikštas” pirmiausia palaužė teis. majorą Stasį Puodžių. Jis greitai susirgo plaučių uždegimu, bet keletą dienų dar buvo varomas į darbus. Parvesdavome ji už rankų ir vėl išsivesdavome. Stengėmės, kad jis patektų prie vandentiekio statybos darbų, o čia jį užkišdavome tarp sukrautų plytų, įsaulyje, kad prasėdėtų ligi vėl grįšime iš darbo. Po keleto dienų jis buvo visai bejėgis, ir vieną rytą gavo kortelę eiti į ligoninę. Palydėjau jį kiemu iš 6-to bloko, kur tada mes gyvenome. Vedžiau už parankės ir mačiau, kaip jis beviltiškai atrodo.

puodžius— Stasy, — sakau jam. — Aš noriu atlikti tau pareigą, kaip kunigas. Tavo kova bus sunki, pats supranti. Ar nori?

Jis pažiūrėjo į mane, lyg netikėdamas žodžiais.

Laiko išpažinčiai atlikti nebuvo. Jutau, kad jo dienos suskaitytos, ir aš jam tuojau daviau išrišimą. Mačiau, kaip jo akys buvo pilnos ašarų. Jis sutelkė visas jėgas ir jo veidas lyg pragiedrėjo. Jis paspaudė man ranką. Jo žvilgsnyje mačiau dėkingumą.

Po keletos dienų, balandžio 14 d. — trečiadienį prieš palmių sekmadienį — 7 val. ryto jis mirė, — pirmasis iš mūsų 46 - šių. Kai 17 balandžio (palmių išvakarėse) patekau pats į ligoninę, kiti mūsiškiai ligonys pasakojo, kad Puodžius prieš mirtį klejojęs ir garsiai šaukęs. Net kelintoje palatoje girdėjo jo vokiškai kartojamus žodžius: “Aš prašau teisingumo... Prašau pašaukti kun. Ylą.”

Kodėl jis šaukėsi kunigo? Matyt, išrišimo įspūdis veikė jį; gal norėjo atlikti dar pilną išpažintį. Šita mintis turėjo būt labai gili, kad net kliedėdamas jos nepametė.

Nelaimingas Puodžius! Turėjo jis jautrią širdį, kaip ir daugelis Zarasų krašto žmonių. Mažas būdamas tarnaudavo mišioms ir buvo katalikiškai auklėjamas. Bet gyvenimas vėliau sulaužė gražią jo jaunystę. Jo šeiminė žaizda buvo gili — šitai aš žinojau. Berlyne, kai mes pirmąjį kartą buvome pabėgę, mačiau jo sugyventinę; žmona su dviem sūneliais tada liko Lietuvoje. Aš nesikišau į šį jo reikalą, buvau jam bičiuliškas, kaip ir kitiems tautiečiams. Kartais užeidavau į viešbutį, kur gyveno jis ir dar keletas lietuvių, pasikalbėdavau. Man rūpėjo ši jo žaizda, bet galvojau, kad reikia ją pakęsti — laukti, kol jis pats jieškos progos ją pagydyti. Gal kada ta mano bičiulystė jam pravers, gal šauksis kokios pagalbos... Dabar jis šaukėsi — paskutinę valandą. Matyt, norėjo tą žaizdą užgydyti, bet aš buvau nebeprisišaukiamas. Dirbau laukuose, ir nieks iš ligoninės nebūtų galėjęs manęs atvesti pas mirštantį Puodžių.

Kelias į ligoninę

Buvau antrasis iš mūsų grupės, nurašytas į kripelių baraką nusibaigti. Iš bado pradėjau tinti. Organizmas gamino tik vandenį, o troškulys dar labiau jo reikalavo. Keičiau rytinę ir vakarinę riekelę duonos į kavą ir dvigubai gėriau. Dirbdamas prie statybos, ėjau nešti cemento maišelių, kad prie jų sandėlio gaučiau švaraus lauko vandens atsigerti.

Vieną vakarą mane draugai parvedė iš darbo jau nebegalintį paeiti. Iš ryto bandžiau patekti į ligoninę, bet SS gydytojas Heidlis nurašė į mirtininkų bloką.

Atsisėdau ant akmeninių laiptų ir žiūrėjau, kaip paskutinius ligonius gydytojas skirsto — vienus į ligoninę, kitus į mano bloką. Nieko negalvojau ir nesijaudinau, nes anksčiau ar vėliau čia turi kiekvienas numirti. Staiga man švystelėjo čeko sanitaro Lodzia Smitalio atkreiptas į mane veidas. Mūsų akys susitiko, kaip dviejų draugų. Turbūt jis pamatė ant mano krūtinės prie numerio išspaustą raudoną trikampį su raide L — lietuvis. (Čekai, senesni kaliniai, lietuviams buvo labai geri iš pirmų dienų). Aš pakilau nuo laiptelių ir priėjau prie jo.

— Pristatykite mane dar kartą gydytojui.

— Kas tau yra? — paklausė Smitalis.

— Edema.

Čekas privedė mane prie Heidlio. Jis buvo šį kartą be balto gydytojo chalato su SS kapitono uniforma. Žinojau, kad jis kaliniams nėra toks žiaurus. Jis išsiskyrė iš visų kitų SS karininkų savo nekarišku laikymusi. Būdavo praeini pro ji, išsitempi, nusiimi kepurę, o jis nenugręžia akių nuo tavęs. Priešingai, į tavo pasveikinimą atsako bent žvilgsniu.

Tada nežinojau, kad jis sudėtų vokietis, baigęs Prahos medicinos fakultetą. Šitai man pasakė viena kalinė žydė, jau išėjus į laisvę. Ji taip pat buvo gydytoja ir su Heidliu studijavo mediciną. Apie Heidlį ji labai gerai atsiliepė, kaip apie kultūringą vokietį. Stutthofe jis ją atpažinęs ir jai tylomis pasakęs:

— Nenoriu tavęs čia matyti, supranti. Pasistenk greičiau išnykti.

Po keleto dienų žydė buvusi pasiųsta į Stutthofo filialę — į žydžių stovyklą Prauste, tuoj už Vyslos. Iš pirmos dienos kaceto vadovybės parėdymu ji buvusi paskirta šios vietos kalinių gydytoja. Tai buvęs Heidlio planas ją išgelbėti, ir ji įsitikinusi, kad tik tas jai ir padėjo išlikti gyvai.

Nežiūrint gero įspūdžio, kurį apie Heidlį buvau susidaręs, vis dėlto nesitikėjau, kad jis dabar pakeistų savo sprendimą. Juk jis buvo nurašęs į kripelių bloką; jis pats tada skirstė tą ligonių masę, gal kokį šimtą žmonių. Jiems jis nebuvo nei kultūringas, nei gailestingas, — tik šaltas esesmanas, kaip visi kiti.

Heidlis peržvelgė mane. Atrodžiau kaip vyras, sveriąs 120 kilogramų — toks storas, nors svėriau nedaugiau kaip 50. Jis liepė parodyti kojas; jos buvo kaip stebulės be jokios kojų formos. Jis pakraipė galvą, nereikšdamas man daug paguodos. Tuo metu Lodzia Smitalis jam kažką tyliai pasakė; šitai aš gerai pastebėjau, nors tuo metu ir nesupratau, kad tarp jų galėtų būti kas nors artima. Heidlis užmetė akį ant mano numerio ir pasakė sanitarui:

— Na ja, Litauer — lietuvis! Tegu eina į ligoninę.

Ligoninė

Kelias į ligoninę ėjo per prausyklą. Man teko praustis su keletu senųjų ligonių iš chirurginio skyriaus. Šie privalėjo plauti savo žaizdas, nes buvo išoperuoti flegmonininkai. Jų liga (flegmona) buvo kažkoks pūliavimas, einąs nuo kaulų. Jis prasidėdavo bet kurioj kūno daly, plėsdavosi, ta vieta plačiai parausdavo ir išsipūsdavo. Karštis pakildavo aukštas — iki 40 laipsnių C. Kitos išeities nebūdavo, kaip tas vietas prapjauti, padaryti gilius iki kaulų pjūvius ir palikti žaizdoms išsivalyti. Aprišdavo jas tvarstomuoju popierių, kuris prilipdavo, pripūdavo, dėl to laiks nuo laiko reikėjo jį nuimti, patiems su vandeniu žaizduotas vietas nusivalyti.

Dabar, kai prausyklą buvo praėję visi naujokai, suvarė į ją šiuos nelaiminguosius, o prie jų prijungė ir mane atsilikusi. Pirmą kartą pamačiau, kaip armonikas supjaustytus šonus. Kvėpuojant jie keistai žiojosi, susičiaupdavo ir vėl atverdavo žaizdas. Pro jas buvo matyti šonkauliai. Tiesa, kaulai ir šiaip buvo visur matyti, nes šie žmonės nesiskyrė nuo kripelių, gyvenančių atskirame bloke. Nebuvo nuostabu matyti žmogaus šonkaulius, kai jie turėjo tik vieną plonytę odos dangą, be jokio raumens. Mano akims vis dėlto buvo nematytas vaizdas, o nosiai — baisus dvokimas.

Su šiais žmonėmis patekau į tą pačią chirurginę palatą.

Matydavau supjaustytus jų šonus ir perrišimų metu. Kiekvieną kartą man kildavo pasibaisėjimas dėl jų kančios. Kitiems čia buvo supjaustytos rankos, kojos ar veidas, žiūrint, kur pūliavimas buvo prasidėjęs. Taip sužalotas abi kojas turėjo ir mūsų agr. Ignas Budrys, kurį čia radau jau keletą dienų gulinti.

Mane domino, kur gi kiti mūsiškiai, kurių jau keliolika buvo atsidūrusių ligoninėj. Vaikščioti iš vienos palatos į kitas buvo griežtai draudžiama. Tačiau ne viena sutikau išvietėje. Ji buvo bendra su viduriuojančių išvietė.

Koktu buvo į ją eiti —ne tik dėl šleikštaus vaizdo ir baisaus tvaiko, bet ir dėl to nerviško žmonių bėginėjimo, vaitojimų, aičiojimų, surištų su šia liga. Tai nebuvo paprastas viduriavimas. Liga prasidėdavo staiga, karštis pasiekdavo 39 — 39,5 laipsnio C ir po 24 — 36 valandų nukrisdavo žemiau normalaus lygio. Krintant temperatūrai prasidėdavo viduriavimas: pradžioj be skausmų, staigus, paskui su kraujais ir spazmomis. Juo toliau, juo labiau kraujavimas didėjo. Ilgainiui žmogus nebeturi ko tuštinti, bet reikalas bėgioti į išvietę atsiranda gana dažnai. Pradžioj bėgioja 6 — 10 kartu per dieną, paskui 15 — 20, vėliau iki 40 — 50. Galima įsivaizduoti koks nepertraukiamas buvo bėginėjimas ir susigrūdimas toj vietoj, kuri aptarnavo keletą dešimčių šių ligonių ir mūsų chirurginį skyrių. Ilgainiui ligonis nebetenka jautrumo ir pradeda viduriuot lovoje. Sanitarai, šią “netvarką” pastebėję, pripuldavo su lazda ir bandydavo kirčiais “gydyti”. Jei jie žmogaus nepribaigdavo, po dviejų savaičių liga praeidavo, apetitas grįždavo, į lauką užtekdavo eiti tik 1-2 kartus per dieną. Po to viduriavimas vėl ima kartotis, užsitęsia 2 - 4 mėnesius, pasidaro beveik chroniškas. Per tą laiką žmogus spėja gauti kitą ligą — vidurių uždegimą, dėmėtąją šiltinę. Naujas karštis vėl sukelia didelius vidurių skausmus ir viduriavimą su kraujais. Širdis nusilpsta ir žmogus nebeatlaiko. Tokiais atvejais 95 — 98% ligonių miršta.

Mano liga vertė dažnai susitikti su šiais ligonimis kaip tik toj pačioj vietoj. Turėjau perdaug vandens ir jį reikėjo greičiau pašalinti. Taip tos pačios dienos popietėj atradau čia Vytautą Meilų. Jį vos galėjau pažinti: buvo pamėlęs ir pajuodęs, perkaręs ir išsekęs kaip šmėkla. Jis praeidamas man pakuždėjo:

— Užeik pas mus!

— Kur? — paklausiau.

— Čia pat, pro šias duris... Tumėnas nori atlikti išpažintį, labai silpnas.

— Durys į viduriuojančiųjų palatą tikrai buvo čia pat, iš išvietės. Tai mačiau, nes pro jas ėjo ir ėjo žmonės, vos vilkdami kojas ir vėl grįždami, atlikę reikalus. Tik nežinojau, kad čia guli ir keletas mūsiškių.

Aš įslinkau į vidų. Baisus tvaikas užėmė kvapą. Lovos buvo be skalbinių, tik vieni čiužiniai — ne taip kaip mūsų palatoje. Aišku, švaros čia niekas negalėjo palaikyti net pačiose lovose. Pro jas, takais, vyko tas pats žmonių judėjimas. Dėl to sanitarai negalėjo greit pastebėti manęs, atėjusio iš svetimos palatos.

Iš tolo pamačiau gulinčius dr. Praną Germantą, Antaną Liūdžių, Zigmą Masaitį. Susiradau ir Algirdą Tumėną, kuris su lenku gulėjo vienoje lovoje. Pradžiugo jo išbalęs, pageltęs ir kaulėtas veidas.

— Meilus sakė, kad tu norėjai...

— Išpažinties, — pabaigė jis.

Vos pastebimai sudėjo kryžių ant krūtinės ir į lovos kraštą pasisvėręs pradėjo kalbėti.

Prisiminiau mūsų pažintį ant grindų pirmąjį vakarą, kai skersomis, kaip silkės, turėjome šalia vienas antro sugulti. Prisiminiau pasikalbėjimus, kai mudu valėme beržynėlį prie vandentiekio statybos. Algirdas buvo iš vilniškės grupės, ir anksčiau jo nebuvau pažinojęs.

Po tos išpažinties mudu daugiau nebesusitikom. Šis ketvirtas išrišimas, kurį jam daviau, atrodė paskutinis. Manęs neguodė jo ramybė, kuri puošė jo baisiai sumenkusį veidą. Mirtis artėjo prie jo skurdžios lovos šioje lavoninę primenančioje palatoje.

Užmušamas Masaitis

Vakarop pirmą kartą mane aplankė dr. Antanas Starkus, kuris čia dirbo jau kaip gydytojas. Nedrąsiai jis artinosi prie manęs, lyg privengdamas svetimų akių, kad kas nepaskųstų, jog specialiai lietuvį ligonį lanko.

Jis įspaudė man piliulę į rankas ir pasakė:

masaitis— Masaitis labai silpnas; jis prašo išrišimo.

Mane jaudino Starkaus didelės akys, turbūt draugo mirtimi ar šituo neįprastu dvasiniu patarnavimu susirūpinusios, ir kiek virpą veido raumenys. Visuomet kietai suspaustos jo lūpos, šį kartą buvo praviros, lyg norinčios dar ką pasakyti, lyg iš nuostabos ar rūpesčio pametusios savo įprotį susispausti.

Laiko nebuvo daug. Reikėjo vykdyti mirštančio žmogaus valią. Žinojau, kad paprastai kunigas negali duoti išrišimo iš tolo, kažkur jo nematomam žmogui. Bet šiose sąlygose, galvojau, Bažnyčia papildys netobulumus.

Bandžiau prisistatyti Masaitį. Bet mano akyse stovėjo tik sudužę jo akiniai ir tekąs iš veido kraujas.

Tai buvo scena, kai mudu vieną dieną prie Vyslos kanalo krovėme žvyrą į sunkvežimius. Keliasdešimt žmonių šmėščiojome kastuvais, vis raginami greičiau dirbti. Sargybinis vokietis stovėjo netoliese ir piktu balsu rėkavo. Prie vieno pribėgęs, jis ištraukė kastuvą iš rankų ir ėmė šautuvo buože malti jam šonus. Paskui pats paėmė kastuvą į rankas ir įsiganiusio vyro jėga ėmė rodyti, kaip kalinys turi žvyrą kabinti ir mesti į sunkvežimį. Ta jo “pamoka” vertė visus pasitempti, kad vėl kas nors negautų šautuvo buožės į sprandą. Ir kalinių prižiūrėtojas — kapas labiau paleido į darbą savo lazdas, matyt, bijodamas, kad už prastą priežiūrą jam pačiam nekliūtų. Tuo metu mudu su Masaičiu šmėščiojom savo kastuvais vienas šalia kito. Ir reikėjo nelaimės: kai aš kėliau kastuvą aukštyn, jis tuo metu lenkėsi semti savuoju. Cinktelėjo stiklas, ir aš pamačiau Masaitį uždengiantį ranka sau akis. Mano kastuvas sudaužė jo akinius, o stiklai sužeidė veidą. Kraujas pasipylė, bet Masaitis pirmiausia puolėsi jieškoti stiklo šukių, nes, matyt, galvojo, ką jis darys be jų (buvo trumparegis), kur gaus kacete naujus. Darbininkai aplinkui valandėlei sustojo dirbę, ir sargybinis įsikišo į įvykį.

Aš laukiau, kas bus.

— Kas tai padarė? — pasigirdo šiurpus kareivio balsas.

— Aš, — atsiliepiau. Nusislėpti vilties nebuvo. Bet tuo metu nelauktai pasigirdo Masaičio žodžiai:

— Jis netyčiomis, jis nenorėjo. Aš ne laiku pasilenkiau, kai jis pakėlė kastuvą.

Tai buvo puikiai susigriebta laiku mane ginti. Vokietis aprimo. Bet mus visus nustebino tai, ką jis po to padarė. Laikėme jį įkūnytu mūsų priešu, žiauriu ir jokio pasigailėjimo neturinčiu. Bet jis išsitraukė iš kišeniaus baltą, švarią nosinaitę ir ištiesė Masaičiui. Dargi pamojo ranka išeiti iš būrio ir liepė nusivalyti kraują.

Kokia ranka sulaikė vokiečio rankas nuo mano sprando ir jas ištiesė su nosinaite Masaičiui, man sunku pasakyti. Spėju, čia Masaitis pats veikė. Kažkas labai raminančio visuomet dvelkė iš jo. Iš pašaukimo jis buvo matematikas — fizikas, gyvenimu asketas — filosofas. Visą kaceto baisumą jis priėmė lyg amžinu mąstu matuodamas. Vėliau jis pateko į daržus nešioti vandenį ir varpyti lyses, jas ravėti, mėšlus driekti. Vis vargo su akiniais, vieną pusę užklijavęs popierių, o kitos — saugodamas trūkusi stiklą kaip akies lėliukę. Jo draugai buvo apsukresni — bandė nusivogti kokią morkelę iš šiltadaržio. O Masaitis pasakė: “Geriau mirsiu badu, bet kas uždrausta neimsiu.” Taip jį badas ir priveikė greičiau nei kitus.

Keletą dienų pavargęs, jis atsidūrė ligoninėje. Čia viduriavimas kraujais išsėmė jo jėgas, ir dabar prireikė teikti jam paskutinį atleidimą.

— Eik greitai pas jį, — tariau Starkui, — ir pasakyk tegu žadina gailestį.

Jis išėjo, o aš atsisėdau lovoje, užsidengiau rankomis veidą, bandžiau sutelkti dėmesį. Nevyko. Širdis ir taip sunkiai laikėsi, o dabar ėmė kažko jaudintis.

Ištariau išrišimo žodžius ir, praėjus valandėlei, pridėjau: “Amžinę atilsį duok jam, Viešpatie”.

Mirė jis ne tuoj, o į rytmetį -— palmių sekmadienį, balandžio 18 dieną. Jį pribaigė lenkas Kazikas.

Kazikas buvo infekcinio skyriaus sanitaras: jaunas, stiprus, vidutinio ūgio, tvirto sudėjimo, kokių 27 metų. Kaip senas kalinys jis turėjo atbukusius nervus; be to buvo pederastas ir šiaip žemos moralės. Jis buvo žiaurus savo ligoniams: už viduriavimą į lovą mušdavo, tvodamas lazda stačiai į galvą; kartais išmesdavo į vonią ir ten prigirdydavo. Vienas įvykis rodė baisų jo sadistiškumą. Jo skyriuje buvo priglaustas 12 metų lenkutis Marijanas, Poznanės lenkų policijos vado sūnus. Jo tėvus vokiečiai nužudė vietoje, o jį, vaiką, atgabeno į Stutthofą. Berniukas buvo gražus, gerai išauklėtas, simpatingas ir paslaugus. Lenkai gydytojai, ypač dr. Jasinskis, pats poznaniškis, norėjo tą vaiką išsaugoti, iki bus išspręstas visų kalinių likimas. Bet Kazikas, matyt, gavo parėdymą iš viršaus sulikviduoti šį paskutinį šeimos palikuonį ir vienintelį gyvą savo tėvų likimo liudininką. Galbūt jis norėjo patenkinti ir pederastinį — sadistinį savo palinkimą.

Vieną vakarą Starkus ėjo pro 12 - tą baraką ir girdėjo Marijano šauksmą: “Pane Kazik, pane Kazik!” Būdamas naujas žmogus ligoninėje, Starkus apie Kaziko sužvėrėjimą nieko nežinojo. Po dviejų dienų, kai dr. Jasinskis ir kiti gydytojai pasigedo šio vaiko, Starkus priminė jiems girdėtą šauksmą. Imta jieškoti, bet jokių pėdsakų nerasta. Tik bevartant mirties pranešimus, kurie į ligoninę ateidavo, atrasta ir šio vaiko vardas. Buvo tikra, kad jį nužudė Kazikas.

Lenkai buvo taip įsiutinti, kad norėjo šį “saviškį” tuoj pat sulikviduoti. Bet nepajėgė. Kazikas turėjo per stiprius pečius kriminalistų gaujoje ir pas vokiečius. Gydytojai jį tik perkėlė iš 12 palatos į 1 - mą. Čia galėjo dažniau ji kontroliuoti, nors valdžios ant jo neturėjo (tai buvo vyriausiojo kapo Brajto reikalas).

Šis tat Kazikas pribaigė ir gimnazijos direktorių Zigmą Masaitį. Būdamas labai silpnas, ruošdamasis mirčiai, jis jau nebegalėjo savęs kontroliuoti. Jo lovoj Kazikas turėjo atrasti viduriuojančiojo žymių ir už tai įsiusti. Jis išvilko Masaitį į 12 - tąją, ėmė mušti, spardyti — iki galutinai pribaigė. Jo smūgius ir Masaičio aisčiojimus girdėjo vienas mūsiškis, gulėjęs tuo metu 12 - toje palatoje,

Algirdo Tumėno mirtis

Kitą dieną — balandžio 19 - tą, vakarop vėl atėjo pas mane dr. Starkus. Atnešė porą švirkštų: vieną suleido kaimynui lenkui, antrą man, ir keletą minučių pasiliko prie lovos. Jis buvo labai liūdnas. Pasakė, kad šią dieną apie 12 val. mirė Algirdas; prieš užmerkdamas akis, jis persižegnojęs ir paprašęs atsisveikinti likimo draugus. Jo mirtis buvusi labai rami...

Rami mirtis — tumėniška... Tai atitiko visą jo būdą. Neįsivaizdavau, kaip jis ir brolis Vytautas būtu galėję imtis rezistencinio darbo. Greičiausiai, jie pateko į kacetą ne už savo kaltę. Vokiečiams reikėjo aukų, ir jos buvo surastos. Galbūt tumėniška jų pavardė užkliuvo gestapui, nes prof. Tumėnas jau buvo tardomas. Jis buvo senas, dėl to jį paleido, o pasirinko jaunesnius Tumėnus. Ir kai kartą paklausiau Algirdo, ar teisinininkas profesorius Tumėnas nėra jų dėdė, jis pasakė:

— Daug kas taip galvoja. Mūsų dėdė yra Dr. Justinas, o profesorius Antanas net ne giminė.

Su Algirdu tada dirbome prie vandentiekio statybos. Turėjome kastuvais lyginti žemę ir kasti pamatams vietą. Esesmanų prie mūsų nebuvo, o kapas lenkas Janickis nesistengė perdaug mus raginti. Iš tolo bandžiau teirautis apie jų santykius su dėde. Pasirodo, būdamas profesinės gimnazijos direktoriumi Kaune, dėdė juos globojęs ir net kurį laiką buvo pas save apgyvendinęs. Jų santykiai buvę geri, tačiau dėdės filosofiniai pasaulėžiūriniai raštai jiems nepatikę. Iš viso dėdė buvęs apspręsto galvojimo, ir jo raštai neturėję gilesnio mokslinio pagrindo. Toks buvo dabartinis ramus Algirdo sprendimas.

Ta proga Algirdas pasipasakojo studijavęs teisę, dirbęs Geležinkelių Valdyboj, o vėliau Vilniuje perėjęs į prekybą. Prisiminė ir savo žmonelę, kuri palikusi nežinioje, kaip ir senutė motina. Aš dar paklausiau, ar daugiau jo šeimos neliko. Jis man atsakė: “Tik žmonelė.”

Tada nė į galvą negalėjo ateiti, kad, išlikęs gyvas, kaip tik pirmasis iš stutthofiškių sutiksiu ją. Po trejų metų atsidūręs Augsburgo DP ligoninėje, patyriau, kad čia gydosi jauna ponia Tumėnienė. Ir jai kažkas pasakė, kad yra atvykęs vienas kunigas iš buvusiųjų Stutthofo kalinių. Bet ji nesiskubino manęs sutikti, lyg bijodama išgirsti klaikios tikrovės.

Kartą su draugu išėjau į ligoninės kiemą ir atsitiktinai jis man parodė į langą antrame aukšte, pro kurį persisvėrusi žiūrėjo Tumėnienė. Ji buvo jauna, šviesiaplaukė, liūdno susimąsčiusio veido. Dar praleidau keletą dienų laukdamas, kol ji pati jieškos manęs. Kasdien matydavau ją toj pačioj pozoj: persisvėrusią per langą, žvelgiančią kažkur į toli. Pasiteiravęs jos kambario numerio, nuėjau pats pas ją.

— Esu tasai iš Stutthofo atvykęs žmogus, —pasisakiau.

— Ak, taip. Stutthofas... negaliu apie jį galvoti.

Bandžiau nukreipti kalbą ir paklausiau:

— Jūs sergate?

— Negaliu vaikščioti. Man koja... — parodė ji.

Po to ji pasakė skaičiusi mano straipsnį apie kun. Lipniūno mirtį. Mačiusi ir sąrašą žuvusiųjų Stutthofe, atspausdintą “Žiburiuose”.

— Jūs sumaišėte, — pasakė ji: — mano vyras ne Vytautas, bet Algirdas. Ir pamažu ji pradėjo apie jį teirautis.

Ji man atrodė mažakalbė, kaip ir jos vyras, o gal jautrumas rišo jos liežuvį. Bijojau ilgai ją varginti, nenorėjau jos žaizdos gilinti. Atsisveikinant ji prašė pasimelsti.

Iki mirties metinių — kovo 19 - tosios buvo tik keletas dienų. Aš pažadėjau tą dieną laikyti mišias už jį. Bet ir tą dieną nemačiau jos koplyčioje: spėju, ji negalėjo dėl kojos ar iš jautrumo. Ligi šiandien jos daugiau nesutikau,

o tas vienintelis su ja susitikimas man paliko dar liūdnesni įspūdį, negu jos vyro mirtis. Tarsi ir joje būtų kas mirę, nežinau kas: džiaugsmas, laimė ar gyvenimo viltis.

Miršta Petras Kerpė

Sekanti diena, kovo 20 - ta — didysis antradienis, atnešė vėl naują mirtį. Jau anksčiau buvo žinių, kad advokatas Petras Kerpė yra silpnas. Bet silpni buvome visi. Nūn Starkus atskubėjo paprašyti ir jam išrišimo.

Žinojau, kad advokatas buvo giliai tikintis ir didžiavosi esąs vyskupo Cirtauto sesers sūnus. Tai man buvo nauja. Apie tą vyskupą turėjau susidaręs šviesių įspūdžių. Kažkaip jį gretinau vaizduotėje su popiežiumi Pijum X. Jie maždaug tuo pačiu laiku valdė ir mirė. Be to, jie abu giliai švelnios ir tylios dvasios. Galbūt šis palyginimas nėra tikslus istoriškai, bet įspūdžiai kartais sukuria tokį žmonių vaizdą.

Žinią, kad Kerpė yra Cirtauto giminaitis, patyriau antrąjį sekmadienį, po minėtos mūsų egzekucijos prie rąstagalių nešiojimo. Mažiau jis buvo nukentėjęs kaip kiti. Tačiau žmogui, turinčiam 53 metus, turėjo būti vis dėlto beviltiška. Prisimenu, jiedu su prof. Jurgučiu sėdėjo apatinėje lovoje, o aš — viršutinėje. Jurgutis nusivilko marškinius ir rodė Kerpei savo nugarą. Kerpė patraukė pečiais, suraukė kaktą.

— Jums ir teko!—pasakė sausai.

Nenorėjo stiprinti įspūdžio, tat daugiau nekalbėjo. Iš viso jis kalbėjo mažai. Buvo paprastas, ramus, santūrus.

Tą dieną buvo gal dar tylesnis. Bet vienas jo posakis giliai įstrigo atmintin.

— O vis dėlto ir kacete yra gerų žmonių, — pasakė, rodos, nei iš šio nei iš to.

— Kaip tai? — paklausėm.

— Ne visi mus muša, o galėtų visi...

Matyt, jis norėjo apraminti mūsų nuotaikas. Vadinas, nenusiminkit vyrai, dar ne taip bloga.

Kartą Kerpės teiravausi apie jo dėdę vyskupą. Juk jis iš savo motinos daug ką buvo apie jį girdėjęs.

— Gaila, kad čia esame, — pasakiau. — Bandyčiau užrašinėti jūsų žinias. Taip maža apie šį vyskupą žinom, tik iš Adomo Jakšto monografijėlės “Draugijoje”.

— Gaila. Bet turbūt jau mums neteks to darbo dirbti. Bent man.

Jis tai pasakė visiškai ramiai. Tačiau jo tone galėjai pastebėti tvirtą įsitikinimą savo mirtimi.

Tėvynėje jis ėjo įvairias pareigas. 1919 — 1920 metais buvo Kretingos (savo gimtinės) ir Kauno (čia buvo baigęs gimnaziją) apskričių viršininku. Tris metus dirbo vidaus reikalų ministerijoje kaip viceministras. Po to 20 metų buvo juriskonsultas susisiekimo ministerijoj, geležinkelių valdyboj.

Pažinusieji jį iš seniau sakė, kad jis buvęs labai sąžiningas, kruopštus, bet tylus. Tyliai, bet giliai mylėjęs savo tėvynę. Mylėjo ją ypač dabar — kenčiančią. Ir sako paskutinis jo žodis buvęs: Lietuva...

Paliko žmoną, sūnų ir dukrelę, kurie po metų artėjant bolševikams pasitraukė į vakarus. Sūnus susirgo ir mirė toj pačioj svetimoj Vokietijoj. Žmona su dukra, išvargusios 5 metus, persikėlė į Jungtines Amerikos Valstybes.

Budrio bičiulystė

Po tų trijų iš eilės mirčių, prisimenu, jieškojau progos su kuo pasiguosti, lyg visa tai užmiršti. Į mano lovą (gulėjau vienas) atėjo tada agr. Ignas Budrys, buvęs toj pačioj palatoj. Mudu bandėm kalbėtis apie ką kita.

Jis buvo senyvas žmogus, 58 metų, bet palyginti stiprus. Įpratęs daug dirbti savo soduose, nebuvo palaužtas ir kaceto darbų. Tik į kojas buvo įsimetusi flegmona. Gyd. Kaczinskis padarė operaciją, išpjovė gilius pjūvius ir paliko žaizdoms pačioms gyti. Jos gijo gerai ir šiuo metu jau buvo užsitraukusios. Kad sužaloti raumenys nesurambėtų, Budrys miklino savo kojas, sportavo ir kas rytas dar plovėsi šaltu vandeniu.

Jo nuotaika buvo gera. Pirmiausia pasigyrė parašęs žmonai laišką. (Apie tą laiką, beveik po mėnesio, jau buvo leista mums pirmuosius laiškus rašyti). Parašęs, kad esąs gyvas ir sveikas, nes jo šeimai tai turėjo būti svarbiausia. Jis baiminosi, kad į Marijampolę neateitų žinia apie dir. Zigmo Masaičio mirtį anksčiau, negu jo namiškiai gaus iš jo laišką. Netoli Marijampolės, Liepiniuose, kaip tik buvo jo ūkis. Jis pasakojo apie savo žemę, sodus, ir šiltadaržius. Kaip agronomas, turėjo mylėti savą žemę dar labiau, negu mes kiti — ūkininkų vaikai. Pasakojo su neslepiamu entuziazmu. Kiek ten geriausių kriaušių išaugindavę jo sodinti medeliai, kiek pamidorų, visokių rūšių uogų!

— Kunige, būtinai turėsi kada nors aplankyti mane ir visko paragauti.

Ši kalba žadino viltį kadanors išeiti i laisvę. Bet aš galvojau:

— Jis pats tikrai dar pamatys savo sodus ir vaikus. Jis turi pamatyti, nes tuo tiki ir giliai trokšta.

Nuo Liepinių mūsų kalba nukrypo į Kurklius, mano gimtinę. Ten už Klemenso Graužinio, stambaus ūkininko ir seimo nario, buvo nutekėjusi jo sesuo. Sesers šeimą buvo ištikusi baisi dalia: vyrą prieš karą nutrenkė perkūnas, o ją su trimis vaikais bolševikai išvežė į Sibirą. Bet Budrys kalbėjo linksmai, liesdamas ankstyvesnius jų gyvenimo įvykius. Jis prisiminė jų sodybą, sodą, lankas. Nekartą ir man teko ten buvoti, grožėtis tomis lankomis, per kurias tekėjo upelis, apaugęs dailiais gluosniais. Paskutini kartą Graužinių ūkyje nebuvo džiugu. Mačiau ir tą ąžuolą, po kuriuo pajuodęs ir negyvas buvo rastas šeimininkas. Budrys kalbėjo ir apie Kurklių bažnytėlę, kuri jam labai patikusi. Ten visa Graužinių šeima kas sekmadienis klūpodavo už grotelių. Prisiminė man kuklūs Kurklių bažnytėlės vitražai, negailėdavę per sumą pažerti spalvingų spindulių į mūsų tarpą, nes kaip tik kitoj pusėj klūpodavome klierikai, parvykę atostogų. Šiandien, didįjį trečiadienį, prisiminė kitas vaizdas: vitražai apšarmoję, kairėje koplyčioje apdengti, nes rengiamas Kristaus karstas ir puošiamas eglaitėmis.

Eglaičių vaizdas išvedė mano mintis iš bažnyčios į gimtojo kaimo gatvę. Gražią pavasario dieną iš mūsų namų išnešė karstą ir padėjo į vežimą, papuoštą keturiomis eglaitėmis. Vyresnės seserys sakė, kad tėtis važiuoja į Žemaitkiemio kalneli. Ko jis važiuoja, nesupratau, tik atrodė labai gražu būti tarp tų eglaičių. Vaizdavausi ir motiną, išvežtą panašiai — su eglaitėmis. Tik ne į tą kalnelį, o į Kurklius — pas penkis anksčiau jos iškeliavusius vaikus. Ji išsiskubino prieš pat mano areštą, nepalaukusi kol pats ją palydėsiu...

Budrys bandė mano mintis nukreipti nuo mirties, bet nejučiomis vėl sugrąžino. Buvo sunku iš jos išsivaduoti.

Didįjį šeštadienį jis vėl atėjo į mano lovą. Savo pasakojimų apie namus nebetęsė, bet paprašė išklausyti jį išpažinties. Taip jau būdavę, kad tos dienos vakarą jis eidavęs į Marijampolę atlikti velykinės. Jis gyveno vis dar tuo pačiu ritmu, kuris jam buvo likęs iš laisvės dienų. Ir man buvo džiugu klausyti dabar ne mirštančiojo, bet norinčio gyventi ir tuo tvirtai tikinčio. Visoj ligšiolinėj nuotaikoj jis sudarė išimtį, kuri priminė normalių Velykų artėjimą.

Velykinė išpažintis

Savo bendraguoliams lenkams Budrys pasigyrė šiandien galėjęs atlikti išpažinti. Šiems turėjo būti staigmena, nes nieks nežinojo, kad palatoje yra kunigas. Keletoje lovų pakilo galvos ir nepažįstamos akys ėmė smeigtis į mane. Žinia, matyt, nubangavo per visas lovas ligi mano kaimyno ligonio, kuris mane prakalbino ir pasisakė turįs Lenkijoje brolį, taip pat kunigą.

Vakarop palatos kapas, vadinamas Franeku, demonstratyviai puošėsi ir sakėsi eisiąs į kapų balių, prie stiklelio praleisti šventosios nakties. Jis buvo cinikas, dėl to niekas nesistebėjo jo apgailestavimu, kad tame baliuje trūksią moterų. Kad jie girtuokliaus, tuo niekas neabejojo, nes ligoninės vaistinėje buvo spirito: be to, senieji kapai turėjo ryšių su “užmiesčiu” ir gaudavo parsigabenti papildomų gėrimų. Franeko pasišalinimas buvo tuo geras, kad palatoje įsiviešpatavo ramybė ir tyla. Visi gulėjo savo lovose, bet niekas dar nemiegojo. Didžioji lempa buvo užgesinta. Degė tik signalinė mėlyna, kuri šviesdavo per visą naktį.

Vienas iš besveikstančių, kitiems ligonims patarnaujančių jaunų lenkų priėjo prie mano lovos ir tylomis paklausė, ar negalėtų atlikti išpažinties. Sutikau. Tada jis dar paklausė, ar to negalėtų padaryti kiti jo draugai.

Niekad neužmiršiu tos prieblandos, kurioje tie sunykę kaip šešėliai vyrai vienas po kito ėjo prie mano lovos. Pasilipę ant suolelio (mano lova buvo antrame aukšte), pasisvėrę ant naru briaunos, jie pro ašaras kalbėjo man savo gyvenimo paslaptis. Buvau pusiau gulintis, ranka atsirėmęs į pagalvį, kad mūsų “pokalbiai” nekristų kitiems perdaug į akis. Nejutau, kaip pats ėmiau su jais ašaroti. Sunkiai veikianti mano širdis turėjo pakelti jautrią mano tikėjimo brolių naštą. O tas užplūdęs tėvynės ir savų bažnyčių prisiminimas, tos, rodos, dabar matomos trigubos eilės vyrų kaip ąžuolų prie tavo klausyklos šventąją naktį! Visa tai švystelėjo kaip žaibas ir nusmelkė per širdį. Tačiau tame grauduly jaučiausi laimingas, galėdamas duotą man galią pritaikyti kaip tik šiose Dievo palaimos labiausiai reikalingose sąlygose.

Kai kurie ligonys dar vaitojo, kiti atviromis burnomis kvėpuodami knarkė, o mano penitentų eilė vis dar nesibaigė. Turbūt buvo po vidurnakčio, kai budėjęs patarnautojas, kurs pirmasis buvo prašęs išpažinties, atnešė riekelę duonos ir man padavė. Tai buvo ženklas, kad mano patarnavimas baigtas ir kad jis, iniciatorius, nori tuo būdu man padėkoti. Gražesnės padėkos jis negalėjo sugalvoti.

Perlaužiau riekelę ir grąžinau jam antrąją pusę. Nenorėjo priimti, sakėsi šiandien nesąs taip alkanas, bet nusileido.

Užmigau saldžiu pavargusio ir laimingojo miegu. Atrodė, kad sapnuoju angelų chorą, artėjantį į mūsų palatą. Norėjau išbusti, jį išgirsti, bet mano nuovargis, matyt, buvo didesnis už mano norą. Jutau, kaip tas dieviškas choras sodriais balsais ir smuikų tonais vis artėja į mus. Tik vienu metu pajutau staiga atsisėdęs lovoje ir matąs prieblandoje tą chorą. Tikrai tai nebuvo sapnas. Būrys kalinių lenkų, ukrainiečių ir čekų traukė velykinę giesmę, panašią į mūsų, su trikartiniu aleliuja. Jiems pritarė keletas smuikų. Dar prieš saulei patekant, kad administracija nepatirtų, jie pradėjo kelionę iš palatos į palatą ir šiuo metu atėjo pas mus. Mačiau, sukilo visi mūsų ligonys, atsisėdo lovose ir, nežinau, ką jie išgyveno šios staigmenos užklupti. Man buvo perdaug: nesulaikiau ašarų, susiliejančių su džiaugsmu ir kančia.

Choras išėjo ir vis tilo. Užmigau vėl, ir kai atsikėliau— Franekas parėjo į palatą visai girtas. Pripuolęs prie pirmos lovos, ėmė kolioti vieną ligonį, kad šis dar nekyla. Nepastebėjo, kad baramasis buvo miręs prisikėlimo naktį. Tada ėmė kolioti savo patarnautojus, kodėl jie neišrašo mirusiajam numerio ant krūtinės ir neišneša į lavoninę. Po to dribo į lovą ir užmigo. Taip naujai, šventai dienai vėl buvo užtikrinta ramybė.

Lenkai patarnautojai pusryčiams davė man dvigubą riekelę duonos, o manasis kaimynas, kurs sakėsi turįs brolį kunigą, pasiūlė mažą gabalėlį kiaušinio. Gavęs jį siuntinėlyje, jis nedrįso vienas pats suvalgyti. Dalį to kiaušinio gavo, be kitų, ir agronomas Budrys, išdavęs lenkams kunigo paslaptį.

Pastebėjau, kad Budrys po to dar labiau susidraugavo su jais. Jis mokėjo gerai jų kalbą, o be to pats jieškojo tos draugystės. Tai buvo svarbu, nes per juos galėjo ilgiau palikti ligoninėje ir būti geriau prižiūrimas. Beveik visi gydytojai buvo lenkai; taip pat sanitarai ir prižiūrėtojai. Jų prielankumas ar neprielankumas čionai reiškė išsigelbėjimą ar pražūtį.

Mano pažintis su lenkais buvo nauja ir nežymi, dėl to nelaukiau, kad jie man kuo galėtų padėti. Jaučiausi dar silpnas ir maniau savaime nieks manęs nejudins iš ligoninės. Trečią dieną po Velykų, balandžio 27 - tą, pirmąkart nebeturėjau karščio. Gydytojų komisija, kuri tikrino ligonius ir atleidinėjo pasveikusius, atleido ir mane. Nieko nepadėjo nei Starkus, norėjęs mane ilgiau užlaikyti, kad atsigaučiau. Jo balsas tada buvo bereikšmis.

Vėl prie darbų

Pirmąkart gyvenime užsivilkau karišką švarkutį. Jis buvo su lietuviškų vyčių sagomis (matyt, mirusio lietuvio kario). Apsidžiaugiau, kad jis teko ne lenkui ar rusui, bet man. Be to, jis buvo šiltesnis nei kiti civiliniai skarmalai. Tą pačią dieną buvo atleistas iš ligoninės ir pulk. Narakas. Pamatęs mane kariškoj uniformoj, jis nustebo.

— Pasimainykim, — siūlė.

— Leisk ir man pabūti Lietuvos kariu, — juokavau.

Abu grįžom į tą patį 6 - tą bloką, pas poną Kozlowskį.

Dieną prasistumdėme dienos kambaryje, užsisiūdinome savo numerius ir politinio kalinio ženklus. Nakčiai lovų negavom, tat turėjom praleisti dienos kambaryje ant grindų, kartu su naujai atgabentais į šį bloką kaliniais. Mane ėmė krėsti šaltis. Virpėjau, dantimis kalenau, negalėjau užmigti. Glaudžiausi prie pulkininko, kad atšilčiau. Po vidunakčio pradėjau karščiuoti.

Rytą išėjau į darbus. Patekau vėl prie vandentiekio, pas tą patį kapą Janickį. Statybos darbui reikėjo smėlio, ir mane pristatė jo vežti vagonėliais. Su keletą kitų mūsiškių važinėjome jo paimti iš krūvų, esančių palei plentą apie kilometrą atstu nuo statybos vietos.

Bėgiai buvo išvesti šalia kelio, ties kuriuo stovėjo komendanto rezidencinė vila. Kaliniui nevalia žvalgytis, bet mes dabar galėjome. Ties ta vieta buvo įkalnė. Stumdamiesi į ją, savaime sulėtindavom žingsnius ir turėjom laiko vogčiomis ją matyti. Hoppės vila buvo nedidelė, bet puošni — su verandomis, su erdviu sodeliu, su baltai žaliai dažytais dailiais suoleliais. Ten mums vaidenosi laisvė — taip netoli, čia pat, ir vis dėlto taip nepasiekiama! Sodelis puošėsi atbundančiu žalumu. Keletas kalinių ten triūsė — valė takus, grėbė žolę.

— Laimingi tie draugai, — pasakė Butkus. — Sako, ponia Hoppe išneša jiems duonos. Ji nėra iš tų blogų vokiečių, kurie kalinius laiko gyvuliais.

Tie žodžiai savotiškai kuteno gomurį ir vertė dar labiau žvalgytis į vilos pusę.

Grįžtant su pilnu vagonėliu, netoli statybos, reikėjo susitikti su Lipniūnu. Jis laikė rankose mažą šluotelę, valė smėliu užneštus mūsų bėgius. Janickis jo pasigailėjo ir pavedė šį lengviausią darbą. Pastebėjęs vagonėlį, jis traukėsi į šalį. Mumis nesidomėjo, nepastebėjo net, kad aš vėl grįžau į darbą. Buvo baugu žiūrėti, kas per dešimt dienų buvo iš jo belikę. Atrodė sudžiūvęs, kaip vaiduoklis, vos vilko kojas. Bandžiau jį prakalbinti. Jis pasižiūrėjo, stengėsi šypsotis, bet tai jam kažkaip nevyko.

Pietų pertraukos metu Rapolas Mackonis palingavo man galvą ir sako:

— Su Alfonsu blogai. Matei, kaip jis atrodo.

Mane stebino, kad tai pasakė ne kas kitas, o Rapolas.

Gal dėl to, kad jis dar pajėgė matyti ir jausti: buvo gal mažiausiai iš visų suvargęs. Išmoko vyras “dirbti akimis”, susibičiuliavo su Janickiu ir kitais lenkais, ir tai jam, matyt, kiek padėjo.

Iš tolo mačiau Mečį Kriaučiūną, tada dirbusį daržuose. Jis nebeturėjo tų krauju trykštančių veidų, buvo sukumpęs, į pečius įlindęs kaip senis, nors buvo jam tik 33 metai. Jam ir kitiems ten daržuose buvo labai sunku. Kapas lenkas Guzowskis buvęs geras, bet darbas — nešioti žemes, vandenį, trąšas — reikalavęs daug jėgų.

Po pietų vėl turėjau stumti vagonėlius. Su kiekvienu žygiu darėsi vis sunkiau kojose ir krūtinėje. Atmoviau kelnes, pasitikrinau — kojos vėl virsta basliais. Tinstu iš naujo! Buvo nemalonu, nes ir širdis pernelig ėmė virpėti. Draugai pastebėjo, kad nebepavelku kojų. Paėmė nuo vagonėlių ir pristatė mane tariamai prie statybos darbų. Ten, aplinkui statomą naują stovyklą, buvo išaugę sargybų bokštai, bet juose dar niekas nėjo sargybų. Dabar ten buvo sudėti atliekami mūsų kastuvai.

— Eik ten ir sėdėk!— pasakė Dr. Kučas. —O kad neužkluptų, mes duosim ženklą. Išgirdęs švilptelėjimą, išeik su kastuvais ir nešk mums.

Ten besėdėdamas sulaukiau pilno sutinimo, koks buvo prieš dešimt dienų. Bet, ačiū Dievui, sulaukiau ir vakaro. Draugai, paėmę už rankų, padėjo pareiti į stovyklą. Iki patikrinimo prasėdėjau ant žemės ir, laimė, už tai manęs niekas nemušė.

Tai buvo balandžio 28 - tosios vakarą.

Galvojau, išvengęs kartą mirtininkų barako, dabar neabejotinai turėsiu jį praeiti, atseit, praeiti ir pro krematoriumo kaminą. Bet kaip tik tą vakarą įvyko kažkas nelaukta.

Nebegrįžk į ligoninę!

Dar prieš patikrinimą atskubėjo į mūsų tarpą iš ligoninės Dr. Starkus. Jam buvo įsakyta prisijungti prie mūsų, ko šiaip jau niekad nebūdavo. Tai turėjo kažką reikšti, bet ką — niekas nežinojo. Staigus Starkaus iššaukimas, vis dėlto neliko nepastebėtas lenkų. (Jie vis laukė mus sušaudant!). Gyd. Juliuszas Węgžinowiczius, palydėjo Starkų ligi ligoninės durų, paspaudė ranką ir pabrėždamas žodžius pasakė:

— Dowidzenia, kolego!

Patikrinimas praėjo kaip ir visuomet. Šį kartą net ilgai neužtruko. Tik mus nustebino skardus Chemnitzo šūktelėjimas:

— Alle Litauer weg (visi lietuviai į šalį)!

Išsiskyrėme iš 6 - to bloko eilių kokie 25 žmonės.

Tiek mūsų tebuvo likę iš 46 — “sveikų” ir nemirusių.

Chemnitzas valandėlę stovėjo tylėdamas. Rankose laikė kažkokį raštą. Pagaliau lyg sau po nosim pasakė:

— Nuo ryt dienos jūs dirbsit biuruose!

Nesupratom, ar jis rimtai kalba ar tyčiojasi. Tonas

tačiau nebuvo grubus nei pašaipus.

Jis ėmė skaityti raštą:

— Reikia dviejų į postamt (paštą), dviejų į effektenkammer (rūbų kamerą), vieno į eigentumsverwaltung (nuosavybės skyrių), keturių į entlausungskammer (nuutėlinimo kamerą)...

Pakėlęs akis nuo rašto, Chemnitzas dar pridėjo:

— Visi kiti, kurie jau dirba daržuose, pasilieka vietoj.

Chemnitzui pasitraukus, prie mūsų atsirado minėtų skyrių ir kamerų viršininkai — puskarininkiai. Jie pradėjo mus rinktis. Į nuosavybės skyrių puskarininkis Haplcė pasirinko Juozą Naraką, o į rūbų kamerą — mudu su Mackoniu. Nuutėlinimo kameros viršininkas pasiėmė Vladą Butkų, Antaną Januševičių, Julių Šiurną ir Joną Šerną. Į statybos biurą pateko Vladas Jurgutis, Kazys Kuprėnas ir Jonas Noreika, į paštą — Alfonsas Lipniūnas ir Jonas Rimašaukas, į kantiną — Jonas Katinauskas ir Vytautas Stanevičius, į raportų skyrių — Balys Sruoga, į darbo priemonių skyrių — Antanas Kučas, į aprangos — Mikas Pečeliūnas. Prie daržų paliko Mečys Kriaučiūnas, Mykolas Mačiokas, Petras Masiulis, Juozas Malinauskas, Vytautas Valiukevičius ir dar vienas kitas.

Buvo duotas parėdymas mus naujai perrengti. Dar tą patį vakarą turėjau nusivilkti savo karišką lietuvišką uniformą. Gavome naujintelaites civilines eilutes, po gerą megztinį ir pirmąkart vietoj klumpių gerus batus. Daugelis galėjo išsimaudyti po šilto vandens purkšlėmis ir pirmąkart apsirengti švariais skalbiniais; senieji nuo prakaito ir nešvaros ne vienam jau buvo visai suplyšę.

Prie krūtinės turėjo palikti tie patys kalinio ženklai ir numeriai. Ant nugaros ir ant kelnių turėjo likti tas pats raudonas kryžius. Vis dėlto savijauta daugeliui pasidarė kita. Manoji asmeninė — nuo to, deja, nepagerėjo. Laukiau, ką patars Starkus. Kai tą pati vakarą jį paklausiau, ar būtų dar vilčių patekti į ligoninę, jis pasakė:

— Geriau nebegrįžk! Išrašę, vėl tave pasiųs į lauko darbus, kurių tikrai neišlaikysi. Geriau lik rūbų kameroj. Prasimesk kasdien keletai minučių išeiti ir atsirask pas mane. Tavo edemą aš sutvarkysiu ambulatoriškai.

Dantis sukandus ir paskutines jėgas sutelkus reikėjo laukti naujo ryto ir naujo darbo. Mažai domėjausi draugų komentarais, kurie buvo labai svaigūs. Karštesnieji pynė iliuzijas, kad tai reiškia vokiečių politikos posūkį Lietuvoje. Kai kas aiškinosi, kad netrukus mus turėtų visai paleisti. Laiškų niekas dar nebuvom gavę ir jokio ryšio su kraštu neturėjom. Vėliau (balandžio 18 d.) atgabenta žurnalistų, redaktorių, spaustuvininkų grupė taip pat nieko gero iš krašto nebuvo atvežusi. Vis dėlto tikėtis kažko geresnio nesiliauta. Ir mirštantysis juk galvoja pasveikti. O mes vis dar buvom mirštantieji. Didžiausias pavojus dar nebuvo praėjęs, priešingai — jis prasidėjo su epidemija.

Šaltiniai


Autorius: Stasys Yla

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.
Leidėjai:
Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys

Variantai
Veiksmai
Pradžia
Knyga KLIP
Naršymas
Įrankiai