Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys dievų miške. Mokslas ir menas

(Europos futbolo duomenų bazė)
Peršokti į: navigacija, paiešką
  1. Turinys
  2. Immaculata
  3. Pirmosios dienos
  4. Darbo kolonos
  5. Mirties siaubas
  6. Epidemijos aukos
  7. Biurokratija
  8. Dievo pogrindis
  9. Mokslas ir menas
  10. Charakteriai
  11. Masinis naikinimas
  12. Pamario laukais
  13. Po rusų jungu
  14. Išsilaisvinimas

SKAITYTOJAS nustebs, išgirdęs apie mokslą ir meną. Argi tai buvo galima kacete? Aišku, ne. Administracija draudė, o užguita kalinių masė negalėjo turėti tiems dalykams intereso. Dvasinis interesas mokslui ir menui paprastai atsiranda iš tam tikros gyvenimo pilnumos. Jos neturėjome nei mes, tapę garbės kaliniais. Bet mes padarėm bandymą skaityti paskaitas. Pastebėjom, kad jos pagyvina stingstančius mūsų smegenis, praturtina mintis. Tas paskaitas sugalvojom tęsti, įvairinti, diskusijomis pagyvinti. Taip atsirado slapta “Stutthofo Akademija”, kuriai vadovavo prof. Jurgutis, padedamas Noreikos ir Kučo. Gyvenimo klaikumos ir laisvės ilgesio pažadinti, vėliau ėmė reikštis įvairūs kūrybiniai talentai. Pirmus nedrąsius savo bandymus jie paskaitydavo keleto būrelyje. Paskui prof. B. Sruoga sudarė literatų grupę, pasivadinusią “Aitvaro” vardu.

Prie knygų Prie knygų

Akademija

Kasdien, priešpietiniu laiku, buvo skaitoma viena paskaita. Ji trukdavo neilgiau kaip akademinę valandą. Diskusijos ir papildymai užsitęsdavo kartais dvigubai ar trigubai ilgiau. Įdomesni klausimai buvo diskutuojami net sekančią dieną vietoj numatytos naujos paskaitos.

Sekmadieniais paskaitų nebūdavo, nes tuo laiku buvo pamaldos.

Temos buvo imamos įvairios: iš filosofijos, religijos, istorijos, literatūros, meno, švietimo, teisės, ūkio sričių. Vieną temą išsemdavo dvi trys paskaitos, kitoms reikėjo ištiso ciklo. Po keletą paskaitų buvo skirta mūsų tautos kaimynams pažinti. Jos lietė kaimynų psichologiją, ūkinę ir geografinę padėtį, politinius siekius. Viso ciklo prireikė politinei mūsų tautos diferencijacijai ir tautos psichologijai studijuoti. Medžiaga apie etninius mūsų tautos vienetus, be kitko, buvo renkama anketos būdu pačių draugų tarpe.

Iš turimų savų jėgų — profesorių, daktarų, advokatų, karo mokslo akademikų, žurnalistų — susidarė pakankamas lektorių skaičius. Klausytojai buvo tie patys mūsiškiai. Jie buvo laisvi: kas nenorėjo ar kuriuo klausimu nesidomėjo, galėjo paskaitų neklausyti. Kalbėtojai turėjo stengtis taip pasiruošti, kad “studentai” neišsibėgiotų ir pačios akademijos garbė nenukentėtų.

Kartais būdavo gražus oras, saulutė švietė kieme, o mūsų barako viduje buvo drėgna ir šalta. Tada visiems norėjosi, kad paskaitos nebūtų. Tačiau Jurgutis apie tai nė kalbėti neleisdavo. Kai kada klausytojai pabėgdavo nuo mažiau įdomaus kalbėtojo; tada Jurgutis eidavo į kiemą jų surankioti. Būdavo, ir kitaip susitrukdo, pav. kaceto virtuvė užsako kokį nors nelauktą talkos darbą. Tada Jurgutis priversdavo susirinkti paskaitos kitu laiku.

Jurgutis turėjo geležinį pareigingumo jausmą ir tik savo valia Stutthofo akademijos darbą galėjo išlaikyti ištisus metus.

Šitą Jurgučio ištvermingumą pavaizduoja būdingas įvykis. Jo “ordonansas”, kaip mes vadinome ūkininkaitį nuo Biržų Joną Šerną, buvo vienintelis neinteligentas mūsų grupėje. (Pateko jis į kacetą už savo brolį inteligentą, kurio vokiečiai arešto metu nerado namie). Dirbdamas prie sandėlių, Šernas įsimylėjo kašubę, vardu Basę, kuri kalbėjo lenkiškai ir vokiškai. Nei vienos nei antros kalbos nemokėdamas, Šernas prašė prof. Jurgutį, kad pamokytu jį vokiškai. Jurgutis ėmėsi darbo: kalė jam žodžius ir taisykles, skaitė su juo drauge ir reikalavo, kad mokinys daug dirbtų. Tačiau Šernas sunkiai laužėsi, o be to ir laiko daug neturėjo.

— Gal Jurgutis geležine kantrybe išmokys Joną! — abejodami kalbėjo draugai.

Jurgutis perdaug iš jo reikalavo ir gal laukė pergreitų rezultatų. Šernas ėmė jo vengti. Artėjant pamokai, jis kažkur dingdavo.

— Kur Šernas, ar nematėt Šerno? —jieškojo Jurgutis.

Pereidavo stovyklos rajoną, išjieškodavo visus pakampius ir grįždavo suerzintas. Tik po keletos tokių jieškojimij jis pagaliau įsitikino, kad beviltiškas dalykas Šerną padaryti kalbininku.

Su tokiu užsispyrimu ir ištvermingumu Jurgutis vadovavo ir mūsų akademijai. Kai “studentai”, o iš dalies ir lektoriai ėmė “supasuoti”, kaip Šernas, Jurgutis akademiją uždarė.

Gyvasis universitetas

jurgutisMūsų sąlygomis, neturint kitų mokslo šaltinių, Jurgutis buvo gyvasis universitetas. Fenomenali jo atmintis ir nepaprastas darbštumas leido jam pasiekti plačiausio išsilavinimo ne tik savo specialybėje, bet ir kitose mokslų srityse. Tai mes žinojome ir iš pradžių kiekvienas kreipdavomės į jį bet kuriuo klausimu.

Jurgutis buvo paprastas ir kalbus žmogus. Kiekvienas galėjo prie jo visuomet prieiti, užkalbinti ir paklausti. Tada Jurgutis atverdavo savo žinijos lobyną ir dėstydavo klausimą — vis tolyn ir platyn. Klausėjas, kuris norėjo paprasto ir trumpo atsakymo, kartais jausdavosi nejaukiai; jis turėdavo išklausyti viso referato — net ir tai, kas jam nebuvo įdomu. Kai kam tačiau šis Jurgučio dėstymo būdas labai patiko. Ne vienam kaip tik norėjosi tų faktų, istorinių įvykių, gyvenimo patirties, kurių Jurgutis negailėjo. Apie jį ėmė burtis keletas žmonių, sudarydami šalia akademijos dar atskirą mokyklą. (Tokią mokyklą turėjo ir mūsų istorikas Antanas Kučas Lietuvos istorijos klausimams aiškinti).

Daugiausia už kitus prie Jurgučio prisirišo Jonas Noreika — palyginti jaunas žmogus, bet nepaprastai imlaus proto. Ištarnavęs kariuomenėje iki kapitono laipsnio ir tuo pat metu baigęs teisę, jis tačiau juto, kad jam stinga platesnio ir vispusiškesnio išsilavinimo. Tai jis norėjo papildyti, padedamas prof. Jurgučio, Galbūt jis turėjo ir kitų intencijų. Prieš areštą buvo atsakingose politinėse ir administracinėse pareigose ir savo gabumais buvo atkreipęs į save lietuviškos visuomenės dėmėsi. Turbūt tikėjosi, kad išėjus iš kaceto jam teks ir toliau tą darbą dirbti. Jurgutis galėjo jam duoti daug žinių ir šioje srityje, nes pats buvo buvęs seimo narys, užsienių reikalų ministeris ir ilgą laiką Lietuvos Banko valdytojas.

Noreika ir Jurgutis virto neatskiriamais draugais. Sėdėdavo jie drauge prie knygų, po keletą valandų drauge vaikščiodavo kieme. Noreika atlikdavo kai kuriuos darbus už senyvą profesorių, ypač vidaus tarnyboje: plaudavo kambarius ir indus. Jurgutis, gaudamas vėliau siuntinėlių, dalinosi su Noreika maistu, kurio Noreikai pradžioje stigo.

Ši dviejų žmonių bičiulystė, prasidėjusi mokslų pagrindu, išliko ir toliau. Noreika įrodė turis nepaprastai kilnų būdą: neklausė draugų pastabų, nesekė jų pavydžiu — išliko ištikimas Jurgučiui iki galo. Kai evakuacijos metu Jurgutis šiltinės palaužtas, liko vienui vienas ir turėjo žūti, jį gelbėjo Jonas Noreika, niekur nuo jo nepasitraukdamas.

Kiti Jurgučiu naudojosi, kaip skaitytojas knyga: tol, kol ji naudinga, kol teikia žinių. Kai kas pradėjo juo nepasitikėti ir net įtarinėti. Tai prasidėjo nuo pirmųjų jo paskaitų

Nepasitikėjimo šešėliai

Vieną sekmadienį — tai buvo dar senoje stovykloje---Jurgutis buvo paprašytas paskaitos. Tema palikta pasirinkti jam pačiam. Visi susirinkome į valgomąjį ir Jurgutis, atsirėmęs koja į suolelį, pradėjo kalbėt apie masonus. Jis jautėsi kaip profesorius savo katedroje — atgijęs ir savim patenkintas. Klausimas mums atrodė neįdomus ir neaktualus, bet, pasiklausius, įsitikinom, kad Jurgučio paklausyti yra geriau, nei stambią knygą apie masonus paskaityti. Jurgutis kalbėjo dvi valandas, išdėstė masonų kilmę, tikslus, metodus.

— Masonai, — kalbėjo Jurgutis — pirmą kartą į istoriją išėjo prancūzų revoliucijos metu. Pati revoliucija yra jų darbas; laisvė — lygybė — brolybė yra jų šūkis. Jų kūrinys yra USA konstitucija; jų darbas buvo ir mūsų valstybės 1794 metų konstitucija, šiaip jau labai žmoniška, tik sujungusi mus su Lenkija. Masonai — Mazzini, Garibaldi, Cavour — sugriovė Popiežiaus valstybę Italijoje; panašiai jie padarė Brazilijoje. Antrasis prūsiškasis Reichas taip pat buvo jų kūrinys, nukreiptas prieš katalikišką Austriją. Rusijoje jie organizavo dekabristų sukilimą. 19-tame šimtmetyje nebuvo nei vieno didesnio politinio įvykio, atlikto be masonų, ir žymesnio politinio asmens, kuris nebūtų veikęs jų vardu. Šiame šimtmetyje didžiausias jų kūrinys buvo Tautų Sąjunga. Masonus sudarė gabūs žmonės, kilę iš buržuazinio luomo. Dėl to 19 šimtmetyje, kai iškilo žemesnysis luomas, masonų vaidmuo ėmė mažėti. Trockis ir Leninas buvę masonų draugai. Proletarinę ir buržuazinę masonų kryptį jungė bendra kova prieš Romą, skyrė tačiau noras valdyti ir pasaulėžiūra. Senieji masonai buvo idealistinės pasaulėžiūros, naujieji — materalis-tinės. Masonus iš gyvenimo išstūmė ne tik darbininkų sąjūdžiui, bet ir nacionalistiniai — fašizmas, nacionalsocializmas...

Kalbėdamas apie masonų ideologiją, Jurgutis dėstė toliau:

— Masonų Dievas yra deistinis, Didysis Architektas. Prieš krikščioniškai suprastą Dievą jie nekovoja, tik prieš dvasininkiją. Masonai išpažįsta, kad homo homini Deus. Valstybė ir tauta esanti priemonė žmogui, o ne atvirkščiai. Dorą jie stengiasi pakelti ir jos pagalba išugdyti asmenybes. Tiesa, jie garbina šėtoną. Galimas dalykas, kad jie panaudoja piktas, kerštingas mintis, einančias iš šėtono. Šėtoną garbinę Carduci (Himno del Satano), Byronas (Kainas), Baudelaire (Blogio gėlės). Jų praktikuojamos “juodosios mišios” yra pasityčiojimas iš krikščionių mišių. Kryžiaus neapykanta, kurią atnešė žydai, pasireiškė 19 š. viduryje. Karalių sostui susirišus su Bažnyčios altoriumi, masonų neapykanta nusigręžusi ir prieš karalius. Jie laiko teisingu dalyku žudyti blogus karalius. Kitus jie įjungia į savo tarpą, tačiau tik dekoracijai, nepatikėdami jiems visų paslapčių.

Išvadų Jurgutis plačių nedarė, tačiau pats dėstymas rodė, kad juos gerai pažįsta ir turi jiems simpatijos. Jis pažadėjo paskaityti apie juos dar vieną paskaitą.

— Ar tau neatrodo, kad Jurgutis pats masonas. Iš kur jis tiek daug apie juos žinotų? — pasakė man patylomis Vytautas, kai paskaita buvo baigta.

— Tam jis ir Jurgutis, kad daug žinotų! — atsakiau. (Vėliau iš Jurgučio buvo patirta, kad jis turėjęs gausią masonikos literatūrą ir retai kieno turimą “Allgemeines Standbuch der Freimauerei”).

Antrosios paskaitos pabaigoj Jurgutis padarė tokias išvadas:

— Šiandien masonai išsigimė. Jie priima į savo tarpą menkus, negabius žmones, ir tai ypač pastebima Prancūzijoje. Jie vartoja grasinimus, žmogžudystes, ypač medicininėmis priemonėmis (per savus gydytojus). Prieš kai kuriuos savo narius, norinčius prieš mirti susitaikyti su Dievu, jie vartoja tokias priemones, kaip anuomet Voltaireui: neprileidžia kunigo. Masonai pasidarė kosmopolitai ir dėl to neišvengiamas jų konfliktas su tautine sąmone.

— Profesoriau, o kas yra Rotary Klubai? — paklausė kažkas iš draugų.

— Rotary — tai masonų tretininkai, — trumpai atsakė Jurgutis.

— O Lietuvoje ar buvo masonų? — po paskaitos pasiteiravo kaikurie draugai.

— Praeitame šimtmetyje — dėstė Jurgutis — jų ložos veikė Vilniuje, Kaune, Raseiniuose, Ukmergėje. Lietuvos masonų vadai buvo Roemeriai, ir jų slapyvardis buvo “Uolusis Lietuvis”. Anuo metu lietuviškieji masonai kovojo prieš baudžiavą ir jėzuitus. Prof. Janulaitis turįs apie juos įdomios medžiagos... Mūsų nepriklausomybės laikais masonams priklausė visa “Santara”, nemaža dalis valstiečių liaudininkų (su jų vadu Mykolu Šleževičium), dalis tautininkų. Smetona pats nebuvo masonas, o Voldemaras buvo vokiečių ložės narys. Voldemarą įtraukė į masonus dar Petrapilyje prof. Jaščenko, kuris taip pat buvęs vokiečių masonų ložės narys. Lietuvos masonai po pirmojo karo sudarė atskirą savo ložę, ir jai vadovavo prof. Petras Leonas. Tik Klaipėdos ložė veikė atskirai ir pusiau viešai: ji turėjo savo einamąją sąskaitą Lietuvos Banke; jai vadovavęs buvęs Klaipėdos seimelio pirmininkas Schreibens (dabar Vakarų Vokietijoje pabėgėlių reikalams aukštas valdininkas)... Šiaurės Amerikoje veikė garsi Elkus (Elnio) ložė: jos ženklas — elnio galva ant laikrodžio sagties, ant žiedo, portcigaro ar ant kaklaryšio. Šiai ložei priklausė nemaža Amerikos lietuvių, jų tarpe Jonas Žilius ir Balutis, o taip pat Lietuvos ir iš Lietuvos kilusių žydų.

Lyg norėdami atsverti pas kai kuriuos susidariusi teigiamą įspūdi apie masonus, kiti draugai paprašė Jurgutį pakalbėti apie krikščionybę. Profesorius sutiko ir šiam klausimui skyrė dvi paskaitas. Tų paskaitų tada man neteko girdėti, nes dirbau SS bibliotekoje. Draugai buvo nustebinti dideliu Jurgučio visuotinės ir Bažnyčios istorijos žinojimu. Tik vienas dalykas jiems pasirodė keistas. Vienoje paskaitoje jis labai teigiamai įvertino krikščionybės vaidmenį pasaulyje, ypač jos nuopelnus kultūrai, o antroje, iškeldamas tamsokus faktus, kaip tik sumažino.

— Klausyk, aš pradedu Jurgučio nebesuprasti, — vėl man pasakė Vytautas, atpasakodamas paskaitų turinį. — Tuos pačius dalykus jis kartą giria, o kitą kartą niekina.

Akademijų metu Jurgučio universalizmas kartais susikirsdavo su kitų specialistų nuomonėmis. Istorikas, nenorėdamas pažeisti Jurgučio aureolės, pakraipydavo galvą arba atsargiai nesutikdavo su faktais ar jų aiškinimu. Oponuodavo Jurgučiui, bent privačiai, ir literatūros profesorius. Eilinių klausytojų galvos ilgainiui ėmė maišytis, nes neturint literatūros — šaltinių pasitikrinti nebuvo kaip. Reikėjo remtis autoritetais, o jie štai ima ir ties tuo pačiu klausimu susikerta.

Kartą kun. Lipniūnas pasiūlė “mobilizuoti” Jurgutį keletui vakarų pasivaikščioti.

— Jurgutis žino labai daug iš bažnytinio mūsų gyvenimo praeities, — kalbėjo Lipniūnas. — Visi Lietuvos vyskupai yra jo amžininkai ir mokslo draugai. Būtų įdomu, ką apie juos pasakys.

Jurgutis buvo patenkintas, kai išsivedę į kiemą pasakėme, kokiu klausimu turėtų jis mus apšviesti. Jis kalbėjo mielai ir daug. Per porą valandų jis vos baigė pasakoti apie vieną mūsų vyskupų.

Kitą vakarą mudu vėl išsivedėme Jurgutį, ir jis pasakojo apie antrą vyskupą. Po trečio vakaro Lipniūnas man pasakė:

— Daugiau šių pasikalbėjimų nebetęsime. Aš tikėjausi išgirsti visai ką kita.

Lipniūnas aiškiai buvo nepatenkintas žiniomis, kurias Jurgutis pateikė, ir, sakyčiau, visai pagristai. Tiek dar ir mes pažinojome savo vyskupus, kad kai kurie jo pasakojami dalykai mums būtų neįtikėtini.

— Argi Jurgutis būtų taip nekritiškas, kad gandus laikytų istoriniais faktais! — stebėjomės.

Ilgainiui ėmė ryškėti kai kurie Jurgučio galvosenos bruožai. Jis labai mėgo rinkti įvairias žinias. Susiradęs pažinčių tarp lenkų, profesorius kas rytas išklausinėdavo tą ar kitą, ypač vieną inžinierių, apie padėti stovykloje ir pasaulyje. Lenkas inžinierius teikė naujausias informacijas, tariamai išgirstas iš slapto radijo priimtuvo. Kaiką iš tų žinių profesorius pasakydavo ir mums, ir mes matėme, kaip jis švenčiausiai jomis tikėjo. Po keleto dienų paaiškėdavo, kad tai sugalvota lenkų “antis” savo tautiečių kalinių nuotaikoms palaikyti. Lengviausia buvo patikrinti kaceto “įvykėlius”, kuriuos profesorius iš lenkų priimdavo kaip tikrus. Taip Jurgučio nekritiškumas mūsų bloke buvo pradėtas pusiau viešai komentuoti. Vienas draugų — greitas spręsti apie žmones — ėmė Jurgutį diskvalifikuoti:

— Suseno profesorius, ar tie mušimai, tos lazdos padarė, kad jis nebeskiria faktų nuo fantazijos.

Šitaip spręsti, aišku, buvo lengviausia, tačiau labai neatsargu. Jurgučio mįslė slėpėsi kažkur kitur: ne ten, kur kai kurie galvojo.

Kas gi jis buvo?

Visi turėjo pastebėt, kad Jurgutį kankina noras kalbėti. Kol vyko akademijos, kol jis pats skaitė paskaitas ir buvo daugelio klausinėjamas, nekrisdavo tai į akis. Kai draugai ėmė jo žiniomis mažiau pasitikėti, o ir akademijos baigėsi, Jurgutis išgyveno didelę depresiją. Būdavo, jis apsidžiaugia, kai kas nors prieina ir jį pakalbina. Kaikurie, šitai supratę, lyg iš užuojautos išsivesdavo jį į kiemą ir leisdavo jam pasakoti. Kartais jis pats “užsimesda-vo” kitiems. Naujojoje stovykloje ilgą laiką mudu gulėjome artimoj kaimynystėj: mano lova buvo viršum jo lovos. Jurgutis kartais pasistatydavo suoleli prie savo lovos, pasistodavo ant jo, pasiremdavo ant mano lovos briaunos ir pasakodavo. Taip jis prakalbėjo porą kartų iki poryčių. Šitas noras kalbėti, šiaip jau valios pastangomis apvaldomas, anomis naktimis prasiverždavo gal ir dėl to, kad tuo metu profesorius būdavo paėmęs po mažą “dozę”. (Tai buvo vėliau, kai jo buvę studentai atsiųsdavo jam kartais to gero siuntinėliuose). Tokiais atvejais atsiveria žmogaus liežuvis visu savo atvirumu, ir tas noras kalbėti, man rodos, būdavo pats nuoširdžiausias.

Kodėl Jurgutį kankino kalbėjimo aistra? Ar tai buvo senatvės ženklas, ar netekimas auditorijos, kuriai jis, vienas geriausių profesorių, beveik visą amžių tarnavo? Gal tas ir anas, bet turbūt labiausiai — dar vienas dalykas. Jo smegenis turėjo stipriai sprogdinti tas begalinis žinių bagažas, kurį jis dideliu įgimtu imlumu ir dar didesniu darbštumu buvo susikrovęs per ilgą savo gyvenimą. Net kacete jis skaitė daugiau už kitus: skaitė kiekvieną į rankas patekusią knygą, kiekvieną laikraštį. Jis darydavo išrašus ir kasdien juos peržiūrinėjo, kol išmokdavo atmintinai ir paskui, kaip nebereikalingus suplėšydavo. Kai pradžioj nebuvo knygų, jis gavo kažkieno brevijorių ir, išsirašęs psalmus, atmintinai juos mokėsi.

Jurgutis buvo mechaniškos atminties tipas, kuris registruoja faktus, kaip plokštelė garsus. Jis pats dažnai sakydavo, kad ekonomistas esąs faktų vergas; kiekviename jo pasakojime tų faktų būdavo begalės. Jis rinko juos iš visokių šaltinių, kai kada nežiūrėdamas jų tikrumo, kaip tai būdinga visiems atmintiniams (mechaniškos atminties) tipams. Ir kai jis kalbėjo apie krikščionybę, matyt, buvo pašaukęs iš savo atminties teigiamų faktų: dėl to ir krikščionybę apibūdino teigiamai. Kitą kartą iš begalės skaitytų knygų, išskyrė daugiau neigiamus faktus ir išvados išėjo neigiamos. Ir, atrodo, ne Jurgučio buvo kaltė, bet kitų, kurie jam nepatikrintus faktus pateikė. Jurgutis nepajėgė jų vertės išskirti; jis nebuvo kritikas ar filosofas. Jis tik juos rinko, registravo ir paskui naudojo kaip medžiagą

Tai ilgainiui suprato ir ištikimiausias jo bičiulis Jonas Noreika. Draugai užsimindavo, kad jis gali taip pat pasidaryti faktų vergas.

— Nebijokit, — atsakydavo diskretiškai. — Pagrindinius dalykus juk visuomet galima išskirti. Tam žmogus turi savo proto rėti. Reikia tik profesorių suprasti ir gerai su juo išsikalbėti.

Tų naktinių išsikalbėjimų prie mano lovos ligi šiandien negaliu užmiršti. Jurgutis kalbėjo apie savo kilmę, studijas ir kunigystę, į kurią jis buvęs prieš savo valią kažkieno įtrauktas, apie santykius su tuometiniu vyskupu Karevičiumi, apie politinę veiklą ir asmenines draugystes.

— Kunigų tarpe aš neradau nė vieno man autoriteto, nors jų trape turėjau gerų bičiulių.

— Mano raštas vyskupui Karevičiui dėl pasitraukimo iš kunigo pareigų buvo parašytas daug piktesnis, tik K. P. jį sušvelnino. Aš nenorėjau mesti kunigystės, tik tyliai pasitraukti... Karevičius manęs nesuprato... Tik arkivysk. Matulevičius, tas didžiausias mūsų vyskupas, būtų galėjęs mano reikalus sutvarkyti Romoje. Jis buvo pasiėmęs mano bylą vesti ir būtų išvedęs, jeigu ne staigi mirtis...

— Purickis, ekskunigas, gundė mane kurti ekskunigų organizaciją kovai prieš Bažnyčią. Bet aš jam pasakiau: ką tu, sulaužęs duotą kunigo žodį, gali pasakyti mūsų visuomenei. Geriau tylėk ir dirbk kitą pozityvų darbą.

— Pasidariau aukšto rango masonas, tačiau Bažnyčiai nekenkiau...

Šitos ir daug kitų reveliacijų, prisimenu mane smarkiai sukrėtė. Tada dar nebuvau suvedęs visų savo stebėjimų. Šiek tiek nurašiau jo “lašams”, nes tokiu atveju vaizduotė pagražina dalykus. Jurgutis nebuvo girtas, tik gal išgėręs, o mūsų sąlygose daug nereikėjo.

Jis kalbėjo skubėdamas, pridusdamas, lyg norėtų viską išsakyti. Kai ką jis tik užmindavo ir vėl nusukdavo į kitą pusę, lyg pajutęs, kad tai gali būt perdaug ar per pavojinga. Toks buvo ir jo prasitarimas, kad buvęs aukšto rango masonas.

Bet ar jis toks iš tikrųjų buvo, sunku man tikėti. Vis dėlto jis buvo tikintis, o demonstruoti prieš mus savo tikėjimą visiškai neturėjo pagrindo. Matydavau, kaip jis žegnojasi prieš valgį, net vienui vienas, kai valgydavo nusigręžęs į sieną. Žegnodavosi jis ir patikrinimų metu, ir galėjai pastebėt iš jo lūpų, kad jis kalba maldą. Vakarais savo lovą jis visuomet peržegnodavo, ko turbūt niekas kitas iš mūsų nedarė. Iš Lietuvos jis buvo gavęs kryželį - medalikėlį; jį atsiuntė jam viena pažįstama moteris; užsidėjo jį ant kaklo ir visą laiką nešiojo. Per mišias, kurias mes laikėme sekmadieniais, jis praklūpodavo nuoširdžiai melsdamasis. Galėjai jausti, kaip jis visu nusižeminimu ir atgailos dvasia tai išgyvena. To jis niekad nesivaržė ir kartu niekam nenorėjo kristi į akis. Jis pasirinkdavo nuošaliausį kamputi, dažniausiai prie Jono Malinausko lovos, ir ten niekeno nekliudomas, pasirėmęs, rankom akis užsidengęs kniūpojo. Tačiau išpažinties jis nei kartą nėjo nė pas mus, nė pas lenkus kunigus. Gal ir tą naktį jis norėjo man pasiteisinti, sakydamas, kad “neradęs kunigų tarpe sau tinkamo autoriteto”.

Su Lipniūnu ir manim jis buvo itin bičiuliškas ir mielas. Džiaugėsi mūsų pastangomis organizuoti pamaldas, nešykštėdavo pasakyti gerą žodį mūsų pamokslams. Tačiau ligi šiandien man giliai atmintyje ir širdy lieka jo paskutiniai žodžiai, pasakyti kun. Lipniūnui, prieš mums išsiskiriant su juo evakuacijos metu:

— Jeigu aš žūčiau, pasakykit mano artimiesiems Lietuvoje, kad miriau kaip atgailojantis kunigas.

Tačiau kaip tuomet, po baisių lazdų, taip ir dabar jis nežuvo. Nežuvo ir grąžintas į sovietinę Lietuvą, nors sprendžiant iš Vilniaus radijo, jis buvo bolševikų areštuotas ir kankintas.

Jurgutis buvo tikras žemaičių meška, savo fizine sąranga be galo atsparus ir nepalaužiamas. Savo dvasia jis buvo žmogus tarp dviejų aušrų. Jo gabumai sukūrė mitą ištisai Lietuvos nepriklausomybės epochai, tačiau kažkurie varžtai neleido jam apsispręsti už vieną Šviesą, kurią jis savo natūralia prigimtimi tikėjo.

Lietuvis jis buvo žemaitišku savo romantizmu ir užsispyrimu. Prisimenu jo paskaitą vieną 16 - to vasario dieną; ji buvo tokia gili ir tiek širdies kupina, kad jo racionalizmas nublanko poetiškame, ašaromis palydimame Tėvynės meilės išpažinime. “Prieš nieką nekapituliuoti, niekam savo tautinės garbės neišduoti, savų lietuviškų papročių ir savo močiutės kalbos neišsižadėti” — buvo jo žodžiai, pasakyti su tokia jėga, kad, rodos, šiandien jis būtų pasiryžęs už juos savo gyvybę atiduoti. Tačiau jis jieškojo gerų ryšių su kitų tautų žmonėmis, nemažiau juos gerbė ir kai kurių mūsų politinių klaidų nepateisino. Iš visų kaimynų didesni sentimentą jis reiškė lenkams ir čia, kacete, su jais mieliau bendravo.

Jurgučio mįslė, kaip mitologinio Januso, taip ir lieka, manding, neišspręsta. Kacetas gal pravėrė vieną jo vidaus kertelę, tačiau jis visas išryškės tik istorijos perspektyvoje. Kaip minties ir atminties kolosas, kaip žymiausias finansininkas, kaip darbščiausias žmogus, jis tik dėl savo prigimties varžtų gal neliks toks skaidrus. Bet baisūs kryžiaus keliai, per kuriuos ji pravedė Apvaizdos ranka, dideli pavojai ir kitos aukos, kurios tik istorijai paaiškės, jo altoriaus šešėlius gal sumažins ir jo asmenį nuskaidrins.

Ir paties paskutinio jo žodžio mes dar nežinom, nors jis bus turbūt panašus į tą, kuri pasakė kun. Lipniūnui.

Kandidatas į vyskupus

Vargiai kas kitas po Jurgučio tiek daug skaitė ir studijavo, kaip Lipniūnas. Kantvilo šaržuose Lipniūnas buvo vaizduojamas sėdįs tarp knygų krūvos, pro kurią vos buvo matomas. Tai buvo taiklus pastebėjimas.

Jį pažinau dar iš kunigų seminarijos, nes kartu joje išbuvome penkeris metus. Dirbome kartu visuomeninkų ir literatų rateliuose ir buvom šiaip geri bičiuliai. Tada jis nedarė nei labai gabaus studento, nei knygos žmogaus įspūdžio. Skaitė jis, tiesa, daugiau nei kiti, tačiau tam, kad prisirinktų medžiagos paskaitoms, kurias jis vasaromis skaitydavo pavasarininkams ir ateitininkams. Savo prigimtimi jis buvo visuomeninkas ir kalbėtojas. Dėl to buvo didelė naujiena jį matyti dabar prie tų knygų krūvų. Galvojau, kad studijuodamas Prancūzijos universitetuose keleris metus, jis tikrai turėjo pasisotinti jomis ir pakankamai praplėsti savo žiniją. (Sociologija buvo tiesioginis jo studijų objektas).

Kartais man kildavo abejonė, ar iš tos gausios skaitybos lieka jam kas galvoje, nes greita skaityba — kaip ir smarkus lietus. Pasidomėjau, kokias mintis dėsto Sombartas, kurio veikalą “Vom Menschen” jis buvo tik ką perskaitęs. Turėjau didžiai nustebti, kaip planingai ir išsamiai jis referavo jo turinį. Kitą kartą per diskusijas iškilo negimusios gyvybės žudymo klausimas. Lipniūnas, remdamasis mūsų žymiuoju moralistu prof. St. Gruodžiu, išdėstė visą tuo klausimu Bažnyčios pažiūrą, griaudamas medikų nurodomas pateisinamąsias indikacijas.

Lipniūnas pasirodė turįs duomenų būti mokslo žmogumi, tinkamu profesorium, nors šiame poste teišbuvo vienerius metus lietuviškoje Vilniaus seminarijoje.

Vieno dalyko negalėjau suprasti, kodėl jis save taip primygtinai spaudžia prie knygų. Jo sveikata vis dėlto buvo labai menka. Kartais jis krisdavo į lovą, uždengdavo paklode galvą ir nesileisdavo į jokias kalbas. Jį kankino migrena, kuri prasiverždavo ypač po labiau įtempto darbo. Juk pakankamai tų mokslų ragavęs; pagaliau dar yra laiko, norint mėgstamas ar reikalingas sritis gilinti. Kam tos ištraukos iš skaitytų knygų, tie pamokslų škicai?

Nesupratau Lipniūno intencijų ir tuomet, kai jis išsivedęs į kiemą arba atėjęs prie mano lovos imdavo kalbėti įvairiais mūsų bažnytinio gyvenimo praeities ir ateities klausimais, dėl mūsų katalikiškų organizacijų, veiklos metodų, reformos reikalo; mūsų vienuolynų — vyrų ir moterų, jų vaidmens; mūsų seminarijų—jų tobulesnio auklėjimo. Kalbėdavo jis labai atvirai ir konkrečiai. Jo patirtys katalikiškose organizacijose Lietuvoje, jo pastebėjimai Prancūzijoje — viskas sueidavo į sprendimus ir išvadas. Mūsų mintys sutapdavo ir, prisipažinsiu, mane tai džiugino.

LipniūnasBediskutuojant ateities gyvenimo klausimus, mudviem iškilo ir pastoracijos instituto reikalas. Lipniūnas prašė, kad padaryčiau apmatus. Juos gavęs jis darė savo pastabas bei papildymus, kurių tikslumui ir taiklumui nieko nebuvo galima prikišti. Šitą instituto idėją jis dažnai prisimindavo ir vėliau; ją laikė pirmuoju bažnytinio gyvenimo uždaviniu ateities Lietuvoje.

Lipniūnas siekė tobulybės visais frontais. Juto, kad jo rašto stilius nėra išlygintas: bandė rašyti pamokslus ir juos duoti kitiems stilizuoti; pradėjo kurti maldas ir prašė kitų gerinti jų stilių. Net akcentologijoje, kur jam, lin-kuviui, susidarydavo sunkumų, stengėsi pasitaisyti — mokėsi taisykingai žodžius kirčiuoti iš Dr. Germanto.

Viso šito kažkaip pagreitinto ir pernelig uolaus kažkam ruošimosi, aš tada negalėjau suprasti. Man atrodė Lipniūnas perdaug impulsyvus ir jo domėjimosi sritys perdaug gausios. Nesupratau ir aną vakarą jo užsakyto pasikalbėjimo su Jurgučiu apie mūsų vyskupus, jų reiškimąsi prieš tampant ganytojais. Tik vėliau, po jo tragiškos mirties, vienas draugų man pasakė, kad Lipniūnas turėjęs didelį rūpestį. Panevėžio vyskupas norėjęs jį padaryti savo pagelbininku ir buvęs įsakęs pasiruošti. (Su tuo draugu Lipniūnas buvo labai artimas; be kitko jis buvo šio draugo nuodėmklausis). Galimas dalykas, kad areštas sukliudė vysk. Paltarokui įvykdyti savo planą. Tačiau Lipniūnas, matyt, buvo tikras, kad išėjus iš kaceto sunki vyskupo našta kris ant jo pečių.

Šitai patyrus man pasidarė suprantama ir kai kas daugiau. Vysk. Paltarokas dažnai rašydavo Lipniūnui laiškus ir siųsdavo jam maisto siuntinius, savo ranka užrašydamas adresą. Ir Lipniūnas tuo anaiptol nesistebėjo, nors toks gestas iš vyskupų pusės mūsų praktikoje buvo nelauktinas. (Tiesa, porą laiškų Lipniūnas gavo iš arkivyskupo Reinio, pastaruoju laiku buvusio jo ordinaro Vilniuje).

Štai kam Lipniūnas ruošėsi: ne akademiniam darbui, bet didelės atsakomybės ir gilaus išsilavinimo reikalaujančioms pareigoms.

Kalbų institutas

Akademija išsibaigė, bet kol buvom kacete išsilaikė vadinamas Kalbų Institutas. Jurgutis, Noreika ir Dr. Kučas anglų kalbos pradėjo mokytis patys. Vadovėlių ir žodynų gavo, rodos, per lenkus, o kitokios angliškos literatūros per norvegus, kurie ateidavo pas Starkų gydytis. Starkui tarpininkaujant, gaudavome iš jų ir prancūziškų knygų, kurių jiems nebuvo draudžiama gauti iš Norvegijos. Jie, apie 250 vyrų, daugiausia aukštesnių policijos valdininkų, buvo atsiųsti į Stutthofą vadinamo schulungo — persiauklėti pagal Quislingo dvasią. Tačiau jie ne negalvojo persiauklėti ir slapta palaikė su mumis ryšį, norėdami sudaryti vieną frontą.

Kas buvo mokėjęs seniau prancūzų kalbą, dabar, gavus literatūros, turėjo progos ją pagilinti. Tačiau tvirtesnė “prancūzų” grupė nesusidarė. 1944 metų rudenį buvo sukurti anglų kalbos kursai su dviem mokinių klasėm. Tiems kursams vadovavo tada atgabentas į kacetą buv. Latvijos ministeris Lietuvoje Liudvikas Seja. Būdamas iš profesijos mokytojas ir filologas, jis vėliau perėjo į diplomatinę tarnybą ir 10 metų išbuvo anglosaksų kraštuose. Jo anglų kalbos mokėjimas ir dėstymo metodas buvo tikrai vertas pasigėrėti. Jeigu jis anksčiau būtų atsiradęs mūsų tarpe, pusė mūsiškių būtų šią kalbą pakankamai tobulai išmokę.

Jurgutis į šiuos kursus nesijungė, nes drovėjosi tarties, savo paties išmoktos. Tačiau jis be žodyno lengvai skaitė įvairią anglišką literatūrą. Noreika, kuris taip pat jau laisvai skaitė, ir Kučas perėjo į aukštesnę Sejos klasę ir tobulino savo tarimą bei frazeologiją.

Keliolikos žmonių užsidegimas šiam kalbų mokslui buvo tikrai didelis. Kambariuos ir kieme jie kalė žodžius, atlikinėjo paskirtus rašto darbus, patys tarp savęs kalbėjosi. Tarp jų visų savo uolumu gražiai pritapo ir kun. Lipniūnas. Kaip gi be jo, kur tik kas gera ir naudinga daroma ar siekiama!—sakydavome nepiktu ir neužgaunančiu tonu.

Savo angliška “orientacija” mes perdaug nesislėpėme: apsipratom su viskuo, todėl nebegalvojom, kad mūsų angliškumas gali skaudžiai mums atsiliepti. Angliški pasikalbėjimai pasivaikščiojimo metu, mūsų pamokos, girdimos per plonas sienas gretimuose meisterių ir tiekimo skyriaus kambariuose, o gal ir kokios nedraugingos akies pastebėtos angliškos knygos ant mūsų stalo, matyt, pasiekė administracijos ausis.

Vieną kartą nelauktai ir nepastebimai užklupo mus kontrolė su pačiu Hoppe priekyje. Labai išsigandom, kai jis pripuolė prie stalo ir griebė pirmąją pasitaikiusią knygą:

— Ką čia skaitote? — žvelgė pastirusius iš nustebimo draugus.

Niekas iš mūsų neatsakė, nes išskyrus knygos savininką nieks nežinojo, kas čia buvo per knyga.

— Vokiška literatūra! Galit toliau skaityti!-—pasakė ir metė atgal ant stalo.

Visi atsidusom. Laimė, ta vienintelė vokiška knyga ir buvo ant stalo.

Komendantas ir visa svita įsuko dar pažiūrėti mūsų miegamųjų. Tuo metu angliškos knygos “nusirito” ant suolelių, o kitos buvo apmestos “Danziger Vorposten” numeriais.

Komendantui išėjus, mes pradėjom tartis, kaip atsargiau elgtis, kad kitą kartą mūsų rimtai nenutvertų už priešvokišką mokslą. Per anglų kalbos pamokas buvo sutylintas tonas, o po to knygos dedamos lovose po pagalviais arba sukišamos į spinteles.

Aitvarų klubas

Ryškesnių talentų, be Balio Sruogos, mūsų tarpe gal ir nebuvo. Bet susirado keletas valdančių plunksną. Iš jų niekas nebūtų drįsęs burtis apie Sruoginį, kaip mes jį vadinome, jeigu jis pats nebūtų to panorėjęs. Jam reikėjo mažo artimesniųjų būrio, nes platesnėje draugų grupėje jis negalėjo rasti atgarsio nei savo kūrybiniu pasauliu, nei savo galvosena. Buvęs nuolatos su jaunesniais žmonėmis Kaune ir Vilniuje, Sruoga turėjo šito pasigesti ir čia, ypač pagerėjus mūsų sąlygoms. Ir kai kitas jo kolega — profesorius Vladas Jurgutis ėmė telkti draugus mokslui, Sruoga panoro juos burti menui.

Dar senoje stovykloje Sruoga pradėjo pasikalbėjimus ir kūrinių paskaitymus. Bet tų žmonių niekas tada tampriau nejungė. Sruoga tai juto ir jieškojo kokios nors konkretesnės jungties. Buvo sugalvojęs kurti savotišką teatrą “Stutthof Totus”, kuris improvizuotų įvairias vakaro programas, humorą, farsus, kupletus. Pats būtų juos kūręs ir kitus įtraukęs. Tik reikėjo techniško organizatoriaus, ir tokiu jis buvo numatęs linksmą žmogų Joną Katinauską, buvusį “Dainos” kino direktorių Kaune. Sruoga dėjo į jį daug vilčių, kalbino, kurstė, bet šis nesiėmė net pradėti. Jonukui stigo, bent šioj srity, iniciatyvos ir kūrybiškumo. Taip šis planas buvo palaidotas.

Naujoje stovykloje Sruoga planavo kažką nauja ir tarėsi su Stoniu. Netrukus Sruogos pavestas Stonys ėmė verbuoti narius į vadinamą aitvarų klubą. Jį turėjo sudaryti septyni žmonės, nes šis skaičius esąs “aitvariškai pašvęstas”. Kas tie žmonės, iš pradžių turėjo būti neskelbiama, bet reikėjo suprasti — visi, kurie valdo plunksną. Be Sruogos, aišku, turėjo būti Mackonis, Vilniaus literatas, galbūt Noreika, buvęs “Kariūno” redaktorius, neblogas stilistas, kaip pastebėjome iš kacete parašytos jo novelės vardu “Tamošiūnas”. Kitus buvo galima nujausti, nes eiles rašė Rimošius ir Stonys, o noveles — Puskunigis. į tą skaičių, pasirodo, buvau numatytas ir aš, maldų autorius. Tačiau kai pakviestieji susirinko, sudėtis buvo jau kiek pakeista. Vietoj Mackonio ir Noreikos, atsirado Meilus ir Mačiokas. Meilus, tiesa, turėjo menišką dūšią, bet iš profesijos buvo ekonomistas ir savo uošvio fabrikų paveldėtojas. Mačiokas, abejoju, ar ką nors bendro turėjo su menu; jis buvo kariškis, daugiau veiklos žmogus, gal neblogas ekonominių reikalų tvarkytojas, pastaruoju laiku buvęs stiklo fabriko direktorius.

Kodėl iškrito Mackonis ir Noreika, nebuvo aišku. Abu jie buvo vadų prigimties, gana savarankiški, ir Sruogą galėjo varžyti. Bet gal Sruoga turėjo kitų. motyvų Buvo užsimojęs aitvarų sąjūdį organizuoti išėjęs į laisvę, o tam reikėjo ne tik rašančiųjų, bet ir materialiai pajėgių žmonių. Vienas iš tokių planų, buvo leisti žurnalą “Aitvarą”, kuris apimtų ne tik literatūrą. Visos gyvenimo sritys turėjo būt persunktos nauja idėja. Pagrindiniai principai būtų buvę šie: etiškumas, tolerantiškumas, talkinimas, ideališkumas (tarp kitko herojinių principų ugdymas), tautiškumas, kūrybiškumas, pozityvumas. Iš tų principų turėjo susidaryti visa programa, ir tai Sruoga pavedė porai žmonių, jų tarpe ir man. Nežinau, kodėl šis reikalas užtruko ir ilgainiui pats Sruoga jo nebekėlė.

Didžiojo aitvaro ideologija

Pirmieji pasikalbėjimai buvo skirti “Aitvaro” siekiams išryškinti. Apie “Aitvaro” dvasią ir principus kalbėjo pats “didysis aitvaras”, kaip mes vadinome Sruogą.

Aitvaras — mitologinis lietuviškas vardas. Jis reiškia lakumą, gyvybę, mistiškumą, bei paslaptingumą, gėrybių dalinimą ne pagal didesnį jų geidimą, bet pagal nuopelnus ir aukštesnį sprendimą.

Etiškumas, gerumas esanti pagrindinė lietuvio savybė. Sruoga pasakojo, kad jo tėvas, veždamas jį į gimnaziją, vis kartojęs:

— Baly, tik tu būk geras!

Tuo metu, savo vaiką veždamas į tą pačią mokyklą, jų kaimynas šlėktelė vis kalęs į galvą:

— Tik tu būk mandagus!

Lenkas galįs būti vagis, tačiau neužmirš būti mandagus. Lietuviui: būk doras žmogus, o kitkas, mandagumas— tik priedai. Etiškumą Sruoga dėjo ir literatūros pagrindam Dažnai jis kartojo frazę: Be etikos nėra estetikos !

Nežinau, kodėl jis nepakentė mūsų Žemaitės ir jos realizmo. Garbinti nuogą tikrovę jis laikė senu pozityvistiniu davatkiškumu. Meninė tikrovė turinti būt kitaip suprasta: ji esanti perkurtas ir perkeistas gyvenimas, jokiu būdu ne jo fotografija. Kaip Žmuidzinavičiaus tapyba, taip Žemaitės raštai neturi tos meninės tikrovės, ir dėl to nesąs joks menas.

Tolerantiškumas esąs būtina sąlyga visuomenei susiprasti. Kartą paklausiau, kaip jis ji supranta, nes tuo vardu dažnai norima užmigdyti visuomenės budrumą prieš kiekvieną piktą sėklą.

— Anaiptol!—nutildė mane didysis aitvaras. —Tolerancija kiekvienai gerai iniciatyvai ir minčiai, bet ne “šlamštui”, idėjų spekuliacijai, žmonų mainams.

Čia jis padarė, priekaištą bažnyčioms, kad jos išskiriančios vedusius tais atvejais, kai šie pereina į kitą konfesiją. Tas dalykas turįs būt uždraustas įstatymais.

— Jūs žinote, kad ne visos konfesijos tai daro, — pasakiau.

— Bet šito iš viso negalima pakęsti!

— Talka, — dėstė Sruoga, — yra senas lietuvių socialumo bruožas. Jį reikia pritaikyti ir visam mūsų gyvenimui. Talka kūryboj, talka spaudoj, talka kiekvienam menui. Talkinti menui turi tie, kurie pinigingi. Kūrėjai gi savo pareigas šioj talkoj atliks, kurdami iš jų gyvenimo noveles, vaizduodami jų darbo aplinką. Kartais koks geradaris atkiša sumelę ar kokia bendrovė paskiria metinio pelno likučius. Bet iš tokios “talkos” kūrėjai nepajunta tiesiogiai šelpėjo rankos ir jo dvasios. Nėra dvasinio ryšio tarp vienų ir antrų.

Sruoga galvojo, kad mūsų tautai ugdyti, talentams kurstyti, tiems talentams paremti reika sukurti herojinių nuotaikų. Ne vienas noris būti kūrėjas be didesnių pastangų. Nevykusi kritika kartais sudaro įspūdi, kad jie esą dideli talentai ir be darbo. Kitas į senatvę pasidarąs meno amatininkas: kala iš įpročio eiles ar dramas ir tariasi, kad Dievas žino kas esąs. Reikia darbo, kruvino darbo!

Sruoga mėgo kalbėt apie herojines mūsų asmenybes; mėgo jas vaizduot ir savo dramose. Jam patiko, kad kiti jieško herojizmo prasmės. Kartą paruošiau rašinį “Žmones— didieji mūsų simboliai”. Jis paprašė paskaityti ir paskui tą rašinį vertino, papildinėdamas ir patikslindamas.

— Gerai! Tokių rašinių reikės mūsų “Aitvaro” žurnalui.

Tautinis herojizmas turis pasireikšti dideliu pareigingumu ir atsakomybe. “Aitvaras” turėsiąs burti pedagogus, kurie apie tai rašytų, ypač apie profesinę atsakomybę.

— Nepakenčiu tos mūsų miesčioniškos psichologijos, to spitzbuergertum! Žmonės tarnauja tik auksui, visa kita teeina velniop. “Reali nuovoka” naudinga tik jiems — ne visai tautai.

Kalbėdamas apie naują teatrinio meno kelią, Sruoga plačiai pasakojo turinį savo paskutinio vertimo, paruošto prieš pat areštą. Tai buvo Sem Benellio “Apsiautalas”. Į šį veikalą jis buvo taip įsijautęs, kad jo pasakojimai buvo tikras įkvėpimas.

— Mūsų teatras pateko į perdaug biurokratines rankas, — darė jis išvadas. — Reikia, kad ateitų į jį kūrėjai, kurie daugiau dainuotų, poezijos įneštų, o ne nuogą gyvenimo purvą į sceną vilktų. Tokiu keliu mūsų teatrą buvo pasukęs Oleka — Žilinskas, bet “realistai” jo nepakentė ir išjojo.

Teatralams reikia platesnės kultūros, didesnio išsilavinimo! — teigė jis. Ir didžiausia jo viltis buvo sudėta į Jurgį Blekaitį, jo mokinį, kuris į teatrini meną atėjo baigęs universitetą. — Plati kultūra pakels ir teatro lygį.

Kartais jis paliesdavo krikščionybės vaidmenį. Jo šūkis buvo šie evangelijos žodžiai: “Ne tie įeis į dangaus karalystę, kurie taria: Viešpatie, Viešpatie, bet kurie vykdo mano Tėvo valią”. Tuos žodžius jis kartojo, ir tada jo akys žaibavo, ir veidas nušvisdavo. — Mums reikia krikščionybės, kuri pasireikštų darbais!

— Taip, profesoriau! Bet tokia krikščionybė išauga iš idėjos, iš užsidegimo ir įkvėpimo, — pastebėjau jam.

— Duokit mums tą idėją! Parodykit ją, patys užsidegę ir įkvėpti! — atkirto jis trumpai.

Aitvarų darbas

Aitvarų atsiradimas pasiteisino dvejopai. Jie ruošė draugams šventines programas, vėliau patys pradėjo daugiau kurti.

Pirmas viešas aitvarų pasirodymas buvo vėlinėse. Pats Sruoga sudarė programą, nustatė ceremonijalą, prižiūrėjo tvarką. Dienos kambary staliukas buvo užtiestas tamsiai, ant jo padėta žvakė. Kitos šviesos kambary neturėjo būt. Tarp scenos ir publikos jis numatė tarpą: visi suoleliai buvo nustumti toliau i duris. Kambary turėjo būt didžiausia tyla; kol visi nenutilo, jis neleido pradėt programos.

Kiekvieną kalbėtoją ar skaitytoją jis pats išleido iš miegamojo į dienos kambarį ir stebėjo pro duris. Kai kuriems davė paskutinius nurodymus, kaip laikytis prie stalo, kokiu tonu kalbėt. Grįžtantį debiutantą jis pasitiko, reiškė savo įspūdžius, dėkojo ir sveikino. Erzinosi, kai kas nors salėje judėjo ir bruzdėjo. Atrodė, kad šis pirmas debiutas buvo jam tikras teatras. Jis jautėsi gyvenąs, naujai atgimęs, sužavėtas ir pilnas vilčių.

Paskui jo nuotaika kiek atslūgo. Programa, tiesa, buvo pakankamai įspūdinga. Visi aktoriai buvo pasiruošę. Publikai buvo sukurta tikra lietuviškų krikščioniškų vėlinių nuotaika. Tačiau didžiajam aitvarui, matyt, vaidenosi daug didesnis dalykas. Gal jis laukė, kad publika bus priblokšta, sujaudinta, reikš susižavėjimą ir dėkingumą. Viso to, deja, jis nepajuto.

Publikos nuomonės buvo paprastos, gaspadoriškos:

— Padaryta neblogai! Gerai, kad aitvarininkai tai sugalvojo.

Sruoga bandė prisidėt prie pirmųjų Kūčių programos. Peržiūrėjo saviškių kūrinius, ka ikur pataisė, tačiau pats prie Kūčių stalo nėjo. Visiems tai buvo nelauktas dalykas.

— Kodėl? Iš principinio nusistatymo ar dėl kokio įsižeidimo? — spėliojo draugai.

Siųsta pasiuntiniai, prašyta, bet jis gulėjo savo kertėje, lovoje, ir nėjo. Po paplotėlio laužymo, po religinio žodžio, valgio, kokį tada galėjome suorganizuoti, prasidėjo programa. Prie prakartėlės, mūsų Kantvilo darytos, paskaityta pora eilėraščių, vienas vaizdelis. Choras pagiedojo kalėdinių giesmių. Draugai džiaugėsi, kai kurie net ašarojo, nes visa tai perkėlė į namus, į tas Lietuvos šeimas, kuriose buvo jos švenčiamos.

Po iškilmių aitvarininkai aplankė savo vadovą. Jis skundėsi negaluojąs. Tačiau suprasti buvo sunku, kodėl jis vis dėlto išsiskyrė. Vėliau, kai paaiškėjo, kad jis vengia viešų ir bendrų mūsų iškilmių, ka ikas ėmė galvot, gal jam, jautriam žmogui, visa tai perdaug būtų priminę tėvynę, gal jis nebūtų atlaikęs savo ašarų, o tai rodyti prieš publiką būtų jam nepatogu. Geriau tegu niekas nemato ir nežino.

Ir vasario 16 - tai aitvarininkai paruošė programą. Buvo kitaip papuoštas kalbėtojų pultas, kitaip pergrupuoti suoleliai. Laukta, mat, svečių: mūsų žurnalistų — spaustuvininkų ir kitų tautų atstovų — čekų, lenkų, latvių ir estų. Jie atėjo, ir Sruogai atrodė, kad visos iškilmės turėjo bent svečiams patikti. Tačiau patiko ir saviškiams, tik šie buvo santūrūs reikšti savo pasitenkinimą.

Taip aitvarai vis ką nors sugalvodavo — tai ką pagerbti, tai literatūros vakarą, tai kokią šventę. Kartais programą užsakydavo mūsų blokinis ar jo sekretorius. Taip buvo ir su Šv. Kazimiero diena. Kitus paprašė paskaityti eilėraščių, o mane — paskaitėlės apie šventąjį. Temą pasirinkau apie herojinę šventojo asmenybę. Buvau pasiruošęs ir, kiek buvo galima, stilistiškai apdorojęs. Ir man truputį buvo nesmagu, kai Sruoga ir šį kartą nesiteikė ateiti. Gal dėl to, kad minėjimas buvo bloko užsakytas, o gal kad apie šventąjį, — galvojau. Tos rūšies bendri minėjimai negalėjo jo jaudinti.

Kartę, sausio 5 d., buvo pagerbti du saviškiai—aitvarai: vienas varduvininkas, antras — tą dieną gimęs. Jų garbei didysis aitvaras paraše po trieilį, o Aleksandras Kantvilas, mūsų vadinamas Mitka, nupiešė adresą ir pasirašė “už 7-ąjį”.

adresas parašai

Didesni užsimojimai

Sruoginis visą laiką teigė, kad jis neims plunksnos į rankas, kol negrįš į laisvę.

— Šiame košmare negali gimti jokia šviesesnė idėja, — sakydavo.

To vidaus košmaro, kuris kartais reikšdavosi bloko nuotaikose, jis vengė. Visą laiką dirbo raportų skyriuje, to velnio Chemnitzo žinioje. Gal jis norėjo iš arčiau pažinti kacetinio pragaro sistemą. Bet svarbiausia, atrodė, — nebūti tuose namuose, kur jis jautėsi vienišas. Grįžęs iš darbo, visą laiką praleisdavo lovoje; tik retai kada išei-

davo į kiemą pasivaikščioti. Daug rūkė, net naktimis, ir dėl to Mackonis, gulėjęs viršum jo, labai dejuodavo. Dažnai negalėdamas užmigti, Sruoga prasėdėdavo savo lovoje keletą valandų: gal ilgesio, gal kokios kūrybinės minties kankinamas.

1944 metų pavasarį jis grįždavo iš darbo pietų ir daugiau nebeidavo. Likusį laiką praleisdavo prie lovos, ties mažu vos besilaikančiu ant kojų staliuku ir kažką rašydavo. Ką, jis nesakė nė savo aitvarininkams. Kai blokas įsitaisė dienos kambaryje stalą savo raštininkui, Sruoga persikėlė ten ir užėmė vieną jo galą. Tą jis saugojo, kaip savo akį, nes, ko gera, įsikurs čia kitas “paukštis”, ir nebeturės žmogus kur rašyti. O čia, matyt, jam kūrėsi geriau nei ten prie lovos. Tą stalo “apsaugą” pastebėjo bloko jumoristai, ir gimė patarlė: “Saugo, kaip Sruoga štubinio stalą”. Didysis aitvaras pyko už tai, bet argi užriši burną “maurojančiam jaučiui”. Visi lygūs — apie visus galima kurti legendas.

Aitvarininkai džiaugėsi, kad Sruoga kuria. Jis pasidarė net ramesnis ir linksmesnis. Kartais pajuokaudavo ir su Šernu ir su Valenta, vadinas, nevengė draugų, net ir neišrinktųjų.

Pagaliau baigė rašyti ir paskaitė keletui saviškių. Tai buvo “Penkialapis Dobilėlis” — komedija. Joje atpažinome ketvertą mūsų viengungių ir vieną “ženotą” jaunuolį. Tai buvo ryškios, stipriai šaržuotos jų charakteristikos. Vadinas, Sruoga ėmė medžiagą iš čia pat, nors aplinką, intrygą, idėją sukūrė iš savo šaltinių.

Netrukus gimė ir antroji komedija — “Uošvė”. Jos kilmė buvo tokia. Kartą jis kalbėjo aitvarininkams apie teatrą ir pavyzdžio dėlei improvizavo komedijos motyvą. Paskui šiuo atradimu pats džiaugėsi, ėmė jį plėtoti, ir išėjo naujas kūrinys. Tipų neėmė iš mūsų tarpo, nes idėjai jų, matyt, nereikėjo.

Ilgiausiai rašė “Pavasarinę giesmę” — poetinę dramą. Parašęs dar taisė ir naujai perrašė. Tik po to sukvietė aitvarininkus ir keletą pašaliečių pasiklausyti. Tikėjosi, kad šiuo veikalu padarys klausytojams didelę staigmeną. Buvo matyt, kaip jis rūpestingai parinko klausytojus, kaip iškilmingai buvo nusiteikęs.

Dramoj buvo daug poezijos, ir ja galėjo žavėtis kiekvienas. Sruoga paėmė krikščionybės ir lietuviškos pagonybės konfliktą. Veiksmo laikas nenurodytas. Iš kai kurių aplinkybių galėjai spėti, kad tai liečia 19 šimtmeti, tačiau vidaus kova rodė pagonybę pernelig stiprią, šviesią, tarsi savo žydėjimo laikotarpy. Krikščionybė buvo pavaizduota neigiamai. 3

3 Plačiau apie šio kūrinio ir dviejų komedijų turinį ir. mano rašinį “Tremties Metuose” 561-563 pusl.

Tai pastebėjo ir kai kurie jo ideologijai artimesni klausytojai. Žinia, jie savo nuomonę reiškė labai atsargiai. Kiti, jaunesni, neturėjo iš viso ko pasakyti, nebent tik komplimentą. Ašai, atstovavęs krikščioniškajai klausytojų daliai, tyčia susilaikiau nepasakęs savo nuomonės, tik kitiems kalbant apie vienpusiškumą, linktelėjau galvą.

Po skaitymo, kuris užtruko apie porą valandų, nuėjau į lovą, nes jau buvo vėlokas laikas. Sruogos lova buvo prie to paties tako, tat vėliau praeidamas jis valandėlei sustojo ir pamatęs, kad dar nemiegu, užkalbino:

— Ką iš tikrųjų pats galvoji?

Buvo sunku atvirai pasisakyti, nes žinojau — jis greit įsižeis.

— Kitose dramose jūs radote bent vieną teigiamą tipą, bent vieną pozityvų krikščionybės atstovą. Čia gi nei to nėra.

Paprastai, kai jam kas nepatinka, ypač kai paliečiama jo atstovaujama pasaulėžiūra, jis tuoj reaguoja, nerimsta. Dabar jis ramiai klausėsi, ir tai mane stebino.

— Gal tu ir teisybę sakai, — pratarė.

— Toks puikus, su tokia meile rašytas dalykas, tikrai prašosi taisomas.

— Žiūrėsiu. Gal dar reikės... — nubaigė jis.

Man buvo nelauktas šis jo atsakymas. Galvojau, gal dėl to, kad ir labiau jam artimi panašiai pasisakė. O gal dėl to, kad pasirėmiau kitais jo kūriniais, kuriuose ne taip jausti ši spraga.

Poema ir abidvi komedijos taip pavergė Sruogos dėmesį, kad jis daugiau nesidomėjo “Aitvaro” reikalais. Įdomūs pokalbiai, dažna aitvarininkų bendrystė, jų pasirodymai kažkaip nutrūko. Gimė patarlė: “Išsilakstė kaip aitvarai”, ir tai buvo teisinga.

Poeto charakteris

Mane domino Sruogos charakteris. Jieškojau vidinio ryšio jo žodyje ir elgesyje, žymėjausi įvairius stebėjimus lapelyje. Kad kas neatsektų, ką tai liečia, lapelį įvardinau graikiškomis raidėmis “Balys”.

Man rodės, kad Sruoga nepakentė nuobodulio, monotonijos, vidutiniškumo, pasikartojimo. Jis jieškojo vis naujų įspūdžių, pergyvenimų, vaizdų, vis naujų veiksmo ir žodžio formų — niekeno nepavartotų ir nepakartotų. Tarsi jis būtų jautęs, kad vienodumas padarys jį nuobodų, grės jo, rašytojo, egzistencijai.

Kartais Sruogos dvasią užliedavo ilgesys, susižavėjimas, meilė. Tada jis kalbėdavo apie grožį ir gėrį, kalbėdavo apie žmogų ir visuomenę su tokiu pavergiančiu ir kaitinančiu jausmu, kad buvo kažkas panašu į ekstazę. Tada jis užmerkdavo akis, ir jo veide buvo ramumas ir giedruma. Kitą kartą apniaukdavo jį klaikus skausmas, nerimas, nuovyla. Tada jo žodis buvo griausmingas, kandus, neatlaidus. Tie patys žmonės, kurie jam kitados buvo geri, dabar jį erzino; ta pati visuomenė, kurią jis gyrė, buvo jo plakama. Ir vėl, kartais būdavo linksmas, brazdus, mėgo žaisti komediją, iš visko juoktis, pašaipiai ironizuoti. Prie stiklelio (tai mūsų sąlygose buvo reta) jis net pasiausdavo, puldamasis į kivirčą, nušluodamas nuo stalo knygas, pieštukus, rašalines.

Sruogai tiko tai, ką prancūzų poetas Arthuras Rimbaudas pasakė apie save: “Poetas turi jieškoti visų meilės, kančios ir kvailybės formų”. Jausmų nepastovumas, svyravimas, kaitaliojimasis buvo turbūt būdingiausias Sruogos charakterio bruožas. Jis buvo bipoliariškas, jeigu ne tripoliariškas, prieštaringas. Jis turėjo vis kitaip pasakyti nei kiti, kitokią nuomonę pareikšti, bent kitaip ją pagrįsti. Tai iš dalies darydavo jį įdomų, originalų, spalvingą. Bet jis ne kartą prieštaravo sau pačiam. Laisvėje rašydavęs savo pavarde straipsnius, iškeldavęs įvairių problemų, o kitoj spaudoj, pasirašęs slapyvardžiu, puldavęs tą patį Sruogą, kritikuodavęs jo mintis. Tai sukuria naujieną, sudaro nepaprastumo įspūdį, primena teatrą ar karnavalą. Tuo būdu rašytojas žaidžia, kuria savotiškai menišką gyvenimo intrygą.

Noras kitus stebinti, sukurti netikėtumų, mestis į avantiūrą buvo dažnas reiškinys ir kitų didelių rašytojų charakteryje. Vienas Baudlaire’o draugų pasakė: “Aš lažinuosi, kad Baudlaire šį vakarą eis gulti po lova.., kad mus nustebintų!” Sruogai šis bruožas, gal nesąmoningai, prasikišdavo įvairiomis formomis. Stiprus, perdėtas, kartais rėžiantis jo žodis, palyginimas, veiksmas (kad ir nedalyvavimas prie Kūčių stalo) tikrai stebindavo kai kuriuos draugus. Vidutinis ir pusiausvyros žmogus, aišku, taip nesielgia. Jam visa tai nesuprantama. Sruogai būdavo nesuprantamas draugų pasipiktinimas. Tada jo staigumas dar labiau prasiverždavo. Sakytume, jis visas nerviškai sproginėdavo, paleisdavo dar aštresnių ir piktesnių frazių. Jis bėgdavo tada nuo draugų, nuo jų nusigręždavo, užsidarydavo savyje kaip koks anachoretas ar tylus sto-jikas. Jam sunku būdavo derintis prie aplinkos; jis jautė aplinkai kažkokią aversiją, buvo savotiškas jos sukilėlis.

sruogaNeturiu daugiau medžiagos iš jo nuotaikų laisvėje, tačiau atsitiktinai patirtos žinios leidžia manyti, kad ir tenai Sruoga buvo panašus. Tokie buvo ir kiti žymūs rašytojai— d’Anunzio, Mussetas, Byronas; ir jie amžinai nesiderino su socialine savo aplinka, buvo nuolatinėj jos priešginybėje. Gal tai reiškė nepasitenkinimą esama tikrove, norą ją perkeisti, padaryti kitokią — idealesnę. O gal tai ėjo iš jų palinkimo prieštarauti, būti opozicijoje.

Sruogos charakteris buvo dramatiškas. Konfliktai su išore, man rodos, kilo iš vidinio konflikto. Jis turėjo jausti nuolatini jausmų dvilypumą ir gal dar daugiau — prieštaringumą tarp minčių ir gyvenimo. Amžinybę jis dažnai turėjo aukoti laikinumui, pastovumą — nuotaikoms, ramybę— nerimui, džiaugsmą — liūdesiui. Jis norėjo būti tikintis ir negalėjo, norėjo būti socialus ir jam nevyko, jieškojo draugų ir jų neturėjo, bent tokių, kurie jį suprastų. Jo troškimai ir siekiai nerasdavo atgarsio jo paties gyvenime, kažkur jie nutrūkdavo, nebesutapdavo. Gal dėl to jis nerasdavo darnumo ir savo dramų herojuose. Jie kirtosi su gyvenimu ir su savimi pačiais. Jų dinamizmas, visa jų kova, atrodo, buvo ne tam, kad ką nors gyvenime pasiektų, bet kad kažką išgyventų, jaustų, lyg tyčia vienas kitam sudarytų tragikos. Taip jo herojai prieina iki kvailybės, absurdo, nebūties. Jie nebėra gyvi žmonės, bet kažkokie fantomai, keistuoliai, iškrypėliai, kažkokios velniškos būtybės. Šio estetinio velniškumo pavyzdžių Sruoga galėjo rasti savo charakteriui artimuose rašytojuose — Edgar Poe, Wilde, Baudlaire, Mussete, Byrone, Heinėj, iš dalies Dostojevskyje. Sruogos, kaip ir šių rašytojų kūriniuos negatyvumas persveria, nusmelkia, sukuria kažkokį nenugalimos jėgos įspūdi. Išvadoje jie vaizduoja tiesą, priverstą nusilenkti melui, grožį — šlykštumui, gėrį — blogiui, meilę — neapykantai. Gal tai galima būtų pavadinti nuoga gyvenimo tikrove, kurią rašytojas tragiškai pergyvena ir pavaizduoja. Bet tuo jis, gal pats nejausdamas, patarnauja “iškrypimo velniui”, nusilenkia neigiamybei, paneigia savo paties principą “nėra estetikos be etikos”.

Tai būdinga ne vienam Sruogai, bet ir visiems nerviško (pagal Kretschmerį — ciklojidiškojo) tipo rašytojams. Gal dėl to šis charakteris vadinamas tipingu poetų charakteriu.

Toks buvo, manding, Balys Sruoga — vienintelis toks tarp mūsų ir kaip tik dėl to toks vienišas, nelaimingas, kenčiantis. Šis išsiaiškinimas padarė ji man suprantamesni ir, sakyčiau, net brangesni. Ir tuomet, kai nesinorėjo su juo sutikti ar jam pritarti, ir tuomet, kai pajusdavai jo užsirūstinimą, nepasitenkinimą, kai išgirsdavai kokią nemielą frazę, — nebekildavo jam neprielankių jausmų.

Keistuolis

Sruoga pajuto padaręs klaidą, išskirdamas Mackonį iš aitvarų septyneto. Jis matė, kad Mackonis tai skaudžiai priėmė. Reikėjo tat šis reikalas kaip nors užglostyti. Kažkam iš aitvarininkų atėjo šviesi mintis paminėti Rapolines. Tai buvo ne tik 43 - čios Mackonio vardinės, bet, kaip paaiškėjo, ir 25 - tosios literatūrinio jo darbo sukaktys. Pasiruošti laiko nebuvo daug. Pagrindini punktą turėjo sudaryti paties Mackonio prisiminimai, bet reikėjo, kad kas iš aitvarininkų padarytų įžangą, pagerbiant Rapolą. Buvo siūlyta Sruogai, bet jis atsisakė. Kiti jautėsi gal perjauni, todėl šis vaidmuo teko Mackonio bendradarbiui iš rūbų kameros.

— Esame maža visuomenės dalelė, — pradėjo kalbėtojas. — Mūsų pareiga pagerbti tuos, kurie nusipelnė. Lietuviškoji visuomenė turėjo gražias savo narių pagerbimo tradicijas. Kai kam, tiesa, atrodė, kad per dažnai ir nepagrįstai buvo gerbiami įvairūs veikėjai. Pigus yra visuomenės įvertinimas, kuris neskatina žmonių stiebtis, kuris leidžia jiems pusiaukelėj sustoti, išugdo jų pretenzingumą ir tuštumą.

— Visuomenė, — dėstė toliau kalbėtojas, — turi nemažinti savo vertės pajautimo ir nesmulkinti savo reikalavimų nuopelnams. Ji neturi užmiršt, kad didžioms asmenybėms visai nesvarbu, ar kas jas vertina ar ne. Jas pagerbiant nei jos gadinamos nei paikinamos. Tokias asmenybes gerbdama visuomenė pagerbia ir praturtina pačią save. Ji iš arčiau pažįsta tas paslaptingas jėgas, kurios pažadina jos narių veiklumą ir kūrybinę galią. Tuo būdu visuomenė moko kitus, jaunesnius, o pati gali jais žavėtis.

Kalbėtojas priėjo prie Mackonio. Priminė jo kovą už lietuvišką kultūrą, už rašytą žodi tose sunkiausiose Vilniaus pavergimo sąlygose.

— Jei kalinys Mackonis šiandien būtų tėvynėje, tame pačiame Vilniuje jo sukaktis būtų atšvęsta puošniom ir didingom iškilmėm. Bet jam teks laukti kitos sukakties, iki visuomenė šią skolą jam grąžins. Tuo tarpu dalį dėkingumo ir pagarbos tepriima jis iš mūsų mažos visuomenės.

Taip buvo įvesta į pagrindinį punktą — Mackonio atsiminimus.

Mackonis kalbėjo apie Vilnių, kalbėjo ašarodamas. Jo sąmonėje iškilo vaizdai iš tų sunkių kovos dienų, kurių dalyvis jis buvo. Šimtais slapyvardžių jis rašė; kelioliką lietuviškų laikraščių ir leidinių išleido ir redagavo.

Kai jis baigė, draugai sveikino jį dar atskirai. Dėkojo už įdomias žinias, už tą pakeltą kovos naštą. Mūsų Rapolas pasijuto draugų suprastas, užjaustas ir įvertintas. Vadinas, gerai padaryta, kad susiprasta atitaisyti klaidą.

Antraisiais metais, kai Sruoga ėmė rašyti, sukruto ir Mackonis. Gal jame degė revanšo dvasia: ot, ir aš, nebūdamas išrinktasis, galiu parašyti. O gal tas jo kaip rašytojo pagerbimas, priminė jam pareigą ir šiose sąlygose neatsilikti nuo kitų. Jis užsimojo didelį romaną, vardu “Keistuolis”. Tas romanas buvo biografinis, galbūt turėjo parodyt, kodėl jis pasuko savo keliu.

Buvo gražu žiūrėti, kaip Mackonis dirba. Vasarą, susirietęs ant savo lovos, suprakaitavęs, pasidėjęs ant kelių lentą, pila lapą po lapo. Žinia, daug jam padėjo suorganizuotas parkeris ir iš biuro reikmenų sandėlio slapta pargabentas popieris. Prirašė jis 1000 pusiau perpjautų puslapių. Juk tai turėjo būt didelės įtampos darbas! O jis galėjo rašyti tik po pietų, nes priešpiečiais ir toliau dirbo rūbų kameroje.

Teko pasidaryti pirmuoju jo kūrinio skaitytoju. Buvome, mat, susigyvenę rūbų kameroje. Sruogai jis turbūt nenorėjo rodyti, o gal bijojo jo kritikos. Visą perskaitęs, negalėjau suprasti, kodėl autorius norėjo pavaizduoti save keistuoliu. Ar dėl to, kad ji kiti tokiu laikė, ar kad pats apie save taip galvojo? Iš romano negalėjai atsakymo susidaryti. Jį davė praktiškasis mūsų gyvenimas. Kai kada jo negalėjai suprasti. Jis buvo tiesos jieškotojas, savotiškai laužytas, bet kam egzaltuotas. Kaip kareivis jis tempėsi, gana dažnai nepataikydamas į reikiamą toną. Tas mūsų, laisvosios Lietuvos atstovų, tonas gal taip pat nebuvo vieningas nei psichologiškai nei ideologiškai, bet jis buvo kitoks nei jo — seno vilniškio.

Šią paslaptį atskleidė kartą, jau laisvėje, kitas vilniškis, buvęs Mackonio mokyklos draugas.

— Mes nesame tokie, kaip laisvoj tėvynėj išaugę. Mes kankinamės, nerimstam, savo idealizme blaškomės. Daugelis mūsų ėjo ir perėjo ne vieną srovę, jieškodami savo kelio kovoj už tėvynės reikalus.

Mackonis buvęs ramus vaikas, kaimo bernelis, niekuo neišsiskyręs iš kitų. Toks jis atėjęs į Vilniaus lietuvių gimnazijos bendrabutį. Tolimesnis kelias jį keitęs. Reikėjo nuolat kovoti, dirbti, nerimti. Taip išaugęs Mackonio agresyvumas, karštumas, blaškymasis. Nekartą vidaus balsas šaukė jį rašytojo keliu, bet visuomeninė pareiga darė iš jo žurnalistą. Arčiau širdies jam buvo kultūrinis darbas, bet tautos reikalai vedė į politiką. Pagaliau reikėjo gyventi, mylėti, šeimą kurti, darytis miesčioniu (iš kaimiečio), taikytis prie inteligentinio lenkų stiliaus (lietuviui!)

Taip Mackonis pasidarė “keistuolis”, kaip kiekvienas kovotojas vilniškis lietuvis. Ar tai norėjo pasakyti Rapolas savo romane?

Muzikai

Mūsų tarpe buvo vienintelis žmogus — Buragas, kurs kitados lankė Klaipėdos muzikos mokyklą, dainavimo skyrių. Šito mes būtume gal ir nežinoję, jeigu jis lyg pasididžiuodamas to nebūtų prisiminęs. Kai kada, turėdamas gerą nuotaiką, mūsų Tėvas, kaip mes jį vadinome dėl jo mielo ir tėviško būdo, užtraukdavo dainą apie Lietuvos ąžuolą su solistiniais išraitymais. Kartais jis tėviškai pamokydavo kitus dainuojančius ar giedančius, kad jie prasilenkia su muzikos kultūra.

— Imk ir pamokyk, tėve!—sakydavo draugai.

Ir kunigai ėmė prašyt, kad palavintų draugus gražiau giedoti per pamaldas. Tai buvo jau naujoje stovykloje, kai tarp keturių miegamojo sienų buvo galima išdrįsti giedoti.

Buragas sutiko. Parinko dešimt draugų su geresne balsine medžiaga ir ėmė juos lavinti. Tačiau kaip daugeliui didelių muzikų, jam nevyko to choro sudisciplinuoti. Jo reikalavimai buvo perdideli mūsiškei choristų kultūrai. Po keleto gerų ir visus džiuginusių sugiedojimų, choras iširo, nes kviečiami repeticijų draugai pradėjo nebesusirinkti. Buragas neėmė to perdaug į širdį ir paliko juos ramybėje.

— Solistinė kultūra vis dėlto aukštesnė už chorinę, — prasitardavo, lyg norėdamas pasiteisinti prieš choristus.

— Parodyk gi tu mums tą kultūrą! — provokavo draugai.

Buragas atsistodavo, iškeldavo galvą, atstatydavo krūtinę ir, gestikuliuodamas kaip artistas, užtraukdavo kokį arijos posmą.

— Puiku!—plojo jam draugai.

Iš tikro atskiri gabalai išeidavo jam neblogai.

Draugai ėmė kurstyti, kad jis pasirodytų su didesne programa. Ir vieną vakarą prieblandoje jis, nusigrimavęs anglim, paklode užsimetęs, išėjo dainuoti Mefisto arijos iš “Fausto”. Į Mefisto jis buvo jau panašus be grimo — padžiūvusiu veidu, kiek kumpa nosim, plonom išlenktom lūpom. Jo pasirodymas “scenoj” iš karto sukėlė didelį juoką, bet kai solistas visai rimtai pradėjo dainuoti, draugai nutilo ir laukė, koki meną Tėvas parodys. Jo balsas nebuvo labai stiprus ir žemas, kaip reikėjo šiai arijai, bet su geromis pastangomis, pridėjus dramatinius niuansus, galėjo priminti Nauragio ar Sodeikos balsą.

— Vien tik auksas valdo mus! Vien tik auksas...— traukė Tėvas, ir staiga vienoj vietoj pristigo kvapo, o toliau ir kai kurių žodžių. Tačiau jis tęsė toliau ir, kaip Mefistui šiuo atveju reikėjo, kartojo “cha - cha -cha”! Draugai kvatojo su juo kartu, pertraukdami jo giesmę plojimais.

Debiutą visi laikė pavykusiu, nes didelio meno niekas nelaukė, o tokio juoko nesitikėjo. Dabar gi to gero išėjo tiek, kad net už paikę (duonos riekelę) nebūtum nusipirkęs.

Buragas taip pat viską pavertė juokais ir dėl savo nesekmės nesijaudino. Tačiau daugiau, net labai prašomas, nebesirodė su savo solistine kultūra. Tik per pamaldas kartais pasiimdavo partiją: žinia, kaip ir dera solistui, tik retomis progomis — per didžiąsias šventes.

Po ilgesnės pertraukos chorą ėmėsi organizuoti Puskunigis. Jis buvo žmogus visokių talentų pilnas. Rašė įdomias noveles, mokėjo ir rimtą ir linksmą žodi pasakyti, o paprašytas, gebėjo atlikti bet kurį darbą. Be kitko, jis gražiai įrišdavo mums knygas ar sąsiuvinius. Muzikoje jis buvo tik mėgėjas, paveldėjęs iš tėvo kanklininko gerą skonį. Draugai pasakojo, kad Lietuvoj jis puikiai grojęs akordeonu ir kai kada priderindavęs melodijas naujiems žodžiams.

Su choru jam vyko daug geriau nei Buragui. Gal dėl to, kad jis nesiekė labai aukšto meno, o gal ir dėl jumoro, su kuriuo jis patraukdavo choristus. Ne tik pamaldoms, bet ir kokiai vardinių dienai jis sugalvodavo programą ir jai paruošdavo draugus. Būdavo kviečiamas prie viso to prisidėti ir Buragas, nes visam ansambliui stigo stipresnio baritono. Tačiau Buragas diplomatiškai išsisukdavo: tai jam gerklė netarnavo, tai būdavo kiek pašalusi.

Vienas draugų parašė kalėdinę giesmę ir norėjo, kad Buragas sukomponuotų jai melodiją. Tėvas bandė: nusinešė žodžius į prominentų bloką, atsisėdo prie fortepijono, kuris ten buvo, ir ilgai improvizavo. Jieškojo įkvėpimo. Tačiau jam pynėsi senos žinomos arijos ir dainos. Blogai, kai žmogus daug žino! O gal ir šiuo atveju jis norėjo sukurti ką nors nepaprasto. Jo vardas juk neleido pasirodyti su menku kūriniu. Keletą kartų pabandęs, jis atsisakė.

— Bažnytiniai dalykai man svetimesni. Nežinau, gal ir žodžiai nepažadina muzikinio įkvėpimo.

— Duok man!—pasakė giesmės autoriui Puskunigis.

— Aš pabandysiu.

Ilgai jis nešiojosi tekstą, vis niūniuodamas; ir švilpaudamas. Pagaliau susikvietė savo chorą ir ėmė tą giesmę repetuoti. Susidomėjęs, atėjo pasiklausyti ir Buragas. Tėvas nenorėjo į akis girti kompozicijos, bet jos ir nepeikė. Choristai gi buvo patenkinti. Kūčių vakarą ir per abi Kalėdų dienas jie tą giesmę gražiai sugiedojo.

Buragas jautėsi Puskunigio nurungtas. Atsargiai paleisdavo į “jo daržą” ar jo chorą koki žodelį. Kartą jo nepasitenkinimas Puskunigiu susidūrė su šio atoveiksmiu. Žodžių nebeužteko. Tėvas, buvęs karininkas, panorėjo užganos, o Levas, sportininkas, pasitikėjo savo raumenimis. Taip mūsų bloke gimė priežodis: “Atšventė švento Stepono kankinio dieną, kaip Tėvas su Levu”.

Dailininkas

Be konkurencijos kūrė savo meną Aleksandras Kantvilas. Jo talentą atkasė Jonukas iš Kantinos, sugalvojęs padaryti draugams pokštą. Jam užsakė padaryti kiekvieno mūsų šaržus, pažadėdamas už tai cigarečių. Buvo jau žinoma, kad Kantvilas mėgsta piešti, ir dabar jis ėmėsi darbo. Niekas anksčiau neturėjo apie tai sužinoti, tik Jonukas, neiškentęs, skelbė, kad Kūčioms bus paruošta kažkas, ko dar pasaulis nematė. Iš tikro, Kūčioms kiekvienas gavo savo “portretą” ir labai apsidžiaugė. Kantvilas iš karto nusipelnė bloko dailininko vardą.

Kantvilo gabumai šaržams buvo neabejotini. Draugai ne juokais apgailestavo, kad jis laisvėje buvo studijavęs mediciną, o ne dailę.

— Būtum nurungęs visus mūsų šaržistus, — kalbėjo jam meno mėgėjai.

Kantvilas, žinoma, juokėsi. Nenorėjo savęs laikyti pašauktu menui. Tačiau kacete reikia kuo nors užsiimti, ir jis organizavo dažus, pieštukus ir popierį savo mėgstamai paišybai. Mūsų bloko vyresnybė pavedė jam pagaminti paveikslų sienoms, ir jis padarė. Tai buvo keletas Lietuvos kaimo vaizdų, kurie priminė paliktą tėviškę. Kunigai užsakė pamaldoms Marijos paveikslą, ir jis ilgėliau dirbęs, sukūrė Madoną, šiam kūriniui jis norėjo įkvėpti dvasios, tačiau prasta medžiaga ir menkos priemonės užsimojimų įvykdyti neleido. Tačiau Kantvilui pačiam patiko šis darbas; po to jis dažniau užeidavo į pamaldas, turbūt pasidomėti, kaip jo kūrinys atrodo altoriuje.

Šiaip jau dažnai jį matydavom piešiant vieną motyvą— Mefisto! Kodėl velnias ji labiausiai domino? Gal klystu, bet man prisimena jo retas, efektingas keiksmas: “velnias”, “kad jį velniai!” Kaip jis tą velnią suprato, nežinau — gal kaip visagalį, gudrų, paslaptingą padarą žmogaus pavidale. (Kacete tokie pavidalai buvo dažnai matomi). Velnią jis piešdavo savaip: pailgo veido, didelės kaktos, siaurom, giliai paslėptom akim, plonom, suspaustom lūpom, su smailu atkištu smakru. Viskas tačiau buvo sutelkta į akis, sutrauktus antakius ir lūpas. Tarsi jis būtų norėjęs išgauti iš jo žodį ar mintį.

Kantvilas mėgo knygą, o iš autorių Dostojevskį, Ibseną, Edgarą Poe — tuos žmogiškai velniškos dvasios vaiz-duotojus. Gavęs knygų, jis išsijungdavo iš mūsų gyvenimo ir vienas savo lovoje jas ryte rijo, o po to ilgai vienas mąstė. Su dideliu malonumu jis skaitė kriminalinius romanus. Kalbėtis tomis temomis su kitais jis nesistengė ar nenorėjo. Tik po to jis vėl imdavo į rankas pieštuką, po-pieri ir vėl bandydavo velnio škicus.

Nežinau, kas jį anksčiau buvo įtraukęs į vieną gyvenimo avantiūrą. Tai buvo Vilniuje, kai jis studijavo mediciną. Gal duonos ar pragyvenimo reikalas, o gal noras pažinti velniškas gelmes. Jis pradėjo dirbti kriminalinėje policijoje. Būdamas labai jaunas, jis šiai tarnybai netiko, o kaip medicinos studentas negalėjo turėti dvasinio intereso. Gal pati medicina nebuvo jam tiesioginis tikslas, nes ir čia, dažnai Starkaus raginamas, jis nėjo į ligoninę felčeriauti. Tik į pabaigą, dideliam visų nustebimui, jis paklausė Starkaus ir pradėjo pas jį stažuoti. Draugai, žinodami seniai apleistą domėjimąsi šia sritimi, ėmė juokauti: “Atrado pašaukimą, kaip Kantvilas medicinai!”

Šis jaunas vyras turėjo didelių gabumų, tik jo charakteris dar nebuvo išaugęs iš “audrų ir kovų” tarpsnio. Bet jis brendo, jautriai reaguodavo į rimtas pastabas, laužė save ir, kas man itin patiko, jieškojo gyvenimo prasmės. Jis turbūt man atleis, jeigu pacituosiu jo laišką, rašytą man po dviejų ir pusės metų išėjus iš kaceto. Ruošiant kacetinj “Žiburių” numeri, jis buvo paprašytas piešinių. Juos siųsdamas, pridėjo šį laišką, trumpais žodžiais pavaizduojantį jo dvasios būseną:

“Profesorius dar pameni turbūt mane — padaužą, neramų, ir amžinai besiginčijantį, besipykstantį su vyresniaisiais. (Kaip dailininkas čia jis sutirštino spalvas — S. Y.). Dabar tapau turbūt geresnis, jeigu galima taip save pagirti. Profesorius turbūt jau žinai, kad aš nebesu vienas — jau turiu žmoną. Tai ta pati gera mergaitė, kuri man tiek daug rašydavo ir siuntinius siųsdavo. (Mus, pašaliečius, stebino tos jo pažįstamos Vilniaus studentės pasišventimas. Pati beveik badaudama, nuolat ir nuolat siųsdavo jam siuntinius ir vis drąsindavo laiškais. — S.Y.) Tiesa, dabar ji serga — pavargo vargšė, daug išgyveno ir iškentė, užtat atsidūrė tbc sanatorijoje; jau trečias mėnuo ten guli. Aš pats dar kol kas laikausi, visą dieną dirbu UNRRA įstaigoj, prasilamdžiau šiek tiek angliškai — jau be vargo galiu paskaityti ir šiek tiek kalbėti. Laisvo laiko turiu iš tikro nedaug. Gal todėl ir tepadariau taip mažai tų piešinėlių, ir tie patys gal net netiks jums. Jei jie bus geri — panaudokit, jei ne, aš juos padovanoju jums: gal primins jie jums mane. Juk profesorius neprisimenat manęs per daug blogai?.. Dar daug įvairiausių vaizdų turiu galvoje iš anų laikų, daug piešinėlių galėčiau nupiešti, jei tik jie būtų reikalingi ir kam įdomūs. Žinau, kad jums nereikia priminti tų dienų kuomi nors, nes jos dar gyvos ir pačios primena save iškylančiais vaizdais. Aš nekeikiu tų laikų. Daug skausmo ir pažeminimo patyriau, tačiau dar daugiau išmokau. Išmokau suprasti skausmą, išmokau iškęsti jį, taip pat atleisti. Aš nekeikiu ir tų žmonių. Pagaliau kam gi pikta nešiotis ilgai savo širdyje: geriau jau atleisti ir nekankinti savęs kerštu...”

Gėlės prie laisvės karsto

Mes vis dar buvome senojoj stovykloj, tęsėm savo mokslus, kūrėm meną ir galvojom, kad jau nebejudins iš šios vietos.

— Matyt, ruošiasi mus paleisti, — sprendėme.

Mūsų nusivylimas buvo tikrai didelis, kai rugsėjo 28 dieną gavome įsakymą keldintis į naująją stovyklą. Vadinas, ne namo, ne į Lietuvą, bet ilgesniam ir pastovesniam vargui. Kam gi kitam prireikė mus išjudinti iš šios vietos? Patalpos, kur gyvenome, buvo niekam nereikalingos.

Su visa manta — lovomis, spintelėmis, suoleliais, indais — kas pėsti, kas vežimėlius gavę, nešdinomės į naują skaistyklą.

Gaila buvo kampelio, su kuriuo per keletą mėnesių susigyvenom. Kai kam pagailo ir romantiškos moterų kaimynystės.

— Sudiev, kvietkeli tu brangiausias, sudiev ir laimė man vienam! — dainavo Juozas V., praeidamas pro moterų bloką su pataline ant pečių.

— Sudie ir laisvė tau ir man!—šiurkščiai atkirto vienas iš nevainikuotų poetų.

Savo mantą susikrovėme kieme ir laukėm.

— Kur mus dės? Negi vėl su lenkais, pas poną Kozlowskį?—nerimo tas pats Juozas V., užmiršęs savo “kvietkelį”.

— Raminkis, jau numatyta ne tik tau, bet ir visiems! — kalbėjo pulk. Narakas.

Tikrai jau buvo numatyta. Prieš keletą dienų tvarkė kertinį baraką, esantį prie vartų, į dievų miško pusę. Jis nebuvo kalinių gyvenamas; čia buvo prisiglaudę tik keletas įstaigų ir dirbtuvėlių. Viename gale viešpatavo mūsų Jonukas iš Kantinos: didelėse patalpose pasistatęs krautuvinį stalą, jis prekiavo morkomis, burokėliais, adatomis ir cigaretėmis. Už jo tame pačiame barako gale buvo įsitaisęs darbo biuras. Kitame barako gale po mažą kambarį turėjo laikrodininkai, elektromonteriai, batsiuviai, įrankių biuras ir tiekimo kamera.

Mums buvo skirtas antrasis galas — kas liko nuo elektromonterių, laikrodininkų ir kitų čia įsikūrusiųjų. Gyvenama erdvė turėjo 12 metrų pločio ir tiek pat ilgio. Ši patalpa buvo perdalyta pusiau į dieninį ir miegamąjį kambarį. Tiek turėjo užtekti 36 lietuviams — garbės kaliniams. Aišku, toks skaičius buvo per mažas, kad blokas gautų atskirą vardą, bet be vardo palikti vėl nepatogu. Ir gavome XI bloko titulus, nors praktiškai visi kaliniai vadino lietuvių bloku arba garbės kalinių bloku. Vėliau atgrūsti į kacetą su nuostaba žvelgdavo į šį “garbės bloką”.

— Kas čia gyvena? — klausdavo senuosius, o šie atsakydavo:

— Rezistencinė Lietuvos valdžia!

— Aišku, visokie ministerial ir generolai!—galvojo daugis rusų ir lenkų kalinių.

Visi kiti lietuviai, kurie nesudarė “lietuviškos valdžios”, — jų tuo metu buvo apie 250 — gyveno išsiblaškę po visus kitus blokus.

Garbės kalinių blokas buvo visiems prieš akis. Viena, jis buvo netoli vienintelių naujosios stovyklos vartų ir prie kantinos, kur žmonės dažnai maišėsi. Antra, pro jį dažnai ėjo esesmanai, nešini savo laikrodžiais pas laikrodininkus, kurie tik jiems dirbo. Įrankių tiekimo biuras kas rytas išdavinėjo kastuvus darbo kolonoms, tiekimo skyrius — naujai atvykusiems paklodes, o šeštadieniais — blokų prominentams rankšluosčius. Vakarais apie mūsų bloką bastėsi įvairūs mėgėjai pasiklausyti mūsų garsiakalbio, kuris duodavo muzikos ir žinių iš sargybų būste įtaisyto radijo aparato. Tai buvo vienintelis dalykas visoj stovykloj, todėl kaikam buvo patrauklu pro atvirus mūsų langus pasiklausyti pranešimų.

Žiūrovai ir stebėtojai galėjo matyti, kad garbės kaliniai, anaiptol, nesidžiaugia čia perkelti. Lysės mūsų palangėse stovėjo kaip stovėjusios: nei mes jų varpėm, nei stengėmės rudeninių gėlių pasisodinti, kaip tai kiti blokai buvo padarę. Ir tie prie langų prikabinti gėlėms loveliai buvo tušti, o pro langus nebuvo matyti ant stalų nei vieno vazono. Mūsų veidai slėpėsi už tų plonų lentinių sienų; mes nesikalbėjome su kitais, nes buvo dar vis uždrausta.

Į kelintą dieną atėjo prie mūsų bloko kapitonas Mayeris. Manėm, kad jam užteks iš tolo pasižiūrėti į mus. Apsukęs aplink langus, jis vis dėlto įėjo į vidų ir pulk. Narakui pasakė:

— Wo sind die Blumen? — Kur yra gėlės?

Kitą dieną Mayeris vėl pasimaišė.

— Noch keine Blumen?! (Dar nėra gėlių?!)—piktai pasakė. —Verlassen sie sich nicht auf die baldige Entlassung. (Nesitikėkite, kad greitai būsite paleisti!)—pasakė, supratęs, kad mes sąmoningai nesigražiname — nenorime šio barako laikyti savo namais.

— Jis mums neduos ramybės, kol nesiras gėlių! — tarėmės. Geriau jis tenesilanko!

Susimetėme cigarečių ir pasiuntėm porą žmonių pas sodininką Guzowskj. Ant mūsų stalų atsirado keletas vazonų su žydinčiomis rudeninėmis gėlėmis.

Sekančią dieną jis vėl atėjo. Niūriame jo veide pastebėjom pasitenkinimą. Vis dėl to pasitenkinimas!

Kad savo nuotaikų dėl nelauktos permainos nepamestume, ryžomės toliau tęsti savo akademinį darbą. Kitą priešpietį susėdome už dviejų ilgų stalų ir klausėmės paskaitos. Užsidarėme langus, kad niekas negirdėtų iš kiemo. Kalbėjome tylėliau, kad pro ploną sieną perdaug nesidomėtų nei laikrodininkai, nei tiekimo skyriaus žmonės. Mūsų tema šį kartą buvo nekalta, tačiau pats studijų faktas galėjo atkreipti kokio šnipo dėmėsi. Mes instinktyviai manėm, kad už tų plonų sienų turbūt kas nors iš rytprūsių kalinių moka lietuviškai ir mūsų pokalbius seka.

Ramiai besėdinčius užklupo mus garsus “achtung — dėmesio!” Visi atsistojome, sutrenkėme klumpes, manydami, kad kuris esesmanas panoro įkišti nosį pro duris.

Palydovų apsuptas įžengė į valgomąjį išdidusis majoras Hoppe, komendantas. Praėjo palei mūsų stalus, žiūrėdamas, ar švariai jie nuvalyti, pasuko į miegamąjį pažiūrėti, ar lovos gerai paklotos, permetė akimis sienas, kurios buvo pilkai žaliais marginiais perdažytos, ir vėl išėjo. Mumis, žmonėmis, jis nesidomėjo, o gal sąmoningai nenorėjo šito parodyti. Viršininkui gal nederėjo tą “lietuvišką valdžią” išskirti iš visų kitų kalinių. Ko gera tie “ponai” iš vieno žodžio vėl susikurs sau laisvės iliuzijas. Vadinas, vizitas tik tvarkos dėlei.

Ar ta mūsų tvarka buvo gera, iš Hoppės veido negalėjome išskaityti. Kaip visuomet, jis buvo šaltas, rezervuotas, laikėsi kažkaip iš tolo nuo kalinių.

Tačiau apie tą laiką jis turėjo kai kuriais iš mūsų domėtis. Pora ponių, mūsų draugų žmonų iš Kauno, pradėjo jam siųsti kavos ir lietuviškų maisto produktų. Jos atsekė vieną įdomų kelią prieiti prie Hoppės. Viena vokietė iš Danzigo tarnavo tuo metu vokiečių komisariate Kaune, ir buvo asmeniškai pažįstama su Hoppe, kuris buvo taip pat dancigietis. Važiuodama atostogų, ji atvežė iš tų mūsų ponių turtingus ryšulius ir laišką, kuriame Hoppė buvo prašomas suteikti žinių apie vieną mūsų draugą, tuo metu sirgusi ir ilgai neparašiusį laiško savo žmonai.

Hoppė siuntinį priėmė, o mūsų draugą pasikvietė į komendantūrą, davė paskaityti žmonos laišką ir liepė tuoj pat parašyti platesnį atsakymą, pažadėdamas jį persiųsti išimties keliu. Mūsų draugui šis pakvietimas, kaip ir žmonos laiškas buvo didelė staigmena. Jis nieko nežinojo apie tikrąjį ryšį. Jo žmona siuntinius siuntė Hoppei ir toliau tikėdamosi, kad bent dalį iš to gaus ir jos vyras. Tačiau Hoppei nebuvo turbūt patogu dalintis su kaliniu gėrybėmis, nes mūsų draugas iš jo nieko negavo.

Šis Hoppės vizitas ilgam laikui buvo paskutinis mums vyriausybės pareikšto dėmesio ženklas. Nei jis, nei pats Mayeris, net nei Chemnitzas beveik apskritus metus nesilankė pas mus. Ar tai reiškė, kad mus palieka kacete neribotam laikui ar pasitiki mūsų drausmingumu, sunku mums buvo suprasti.

Gyvenimas ir toliau turėjo būti “normalus”, kaip ir senoje stovykloje 8E bloke. Perkėlimas buvo tik mažas intermezzo kalinio giesmėj. Vis dėlto kai kas naujo prisidėjo.

Himmlerio alėja

Stutthofo gyvenimas tarp dviejų vasarų (1943-44) virto normalia katorga. Užteko erdvės 26 - šiuose barakuose (iš tikrųjų — 20, nes 6 barakai buvo užleisti dirbtuvėms). Užteko lovų — nebereikėjo gulėti po du ar tris kaip anksčiau. Daugiau erdvės buvo ir stovyklos rajone. Tarp barakų buvo palikti didesni tarpai. Palei barakus padaryta lysėms vietos, ir jos apsodintos gėlėmis. Buvo pravestos gatvės, o per vidurį — centrinė, palei kurią kaliniai rinkosi patikrinimų ir kurią praminė Himmlerio alėja.

Himmleris buvo vyriausias kacetų viršininkas ir visos mūsų “auklėjimo” sistemos kūrėjas.. Jo įsakymu čia žmonės buvo marinami, plakami ir žudomi. Himmlerio alėja eidavo į darbus kolonos. Ja buvo vedami kariamieji prie kartuvių. Ties ja buvo plakami ant ožio nusikaltusieji. Bet ji buvo ir ta vieta, kur kaliniai po darbo galėjo susitikti, sekmadieniais pasivaikščioti, pasikalbėti, biznio reireikalus aptarti, politinėmis žiniomis pasidalinti. Ne kartą į šią alėją išsivesdavo penitentas kunigą išpažinties atlikti — taip sau, lyg pasivaikščiojant.

Alėjos pusiaukelyje, netoli naujosios virtuvės, susitelkė gyventi daugumas kapų, dirbtuvių vedėjų ir kitų žymesniųjų senųjų kalinių. Tarp jų buvo ir asmeniškas pirmųjų Hitlerio kovų draugas F e y, turbūt vienintelis politinis kalinys iš vokiečių. Šis, penkioliktasis, blokas turėjo būt reprezentacinis. Dėl to leido ji pagražinti. Buvo pakeistos vidaus ištvaros, padaryta pora atitvertų kertelių su barjerais, kaip tai esti bavarų restoranuose, pastatyta ten mažų staliukų. Buvo išdažytos ne tik sienos, bet ir grindys, stalai, lovos. Sienos buvo apkarstytos vazonėliais, o vienoje kertėje atsirado net kanarėlė, kažin iš kur nučiupta.

Kitų blokų vyresnieji stengėsi taip pat neatsilikti. Papirkinėjo dažytojus, samdė kalinius dailininkus, kad jie pagražintų bent jų valgomųjų sienas. Niekas to nedraudė ar bent stengėsi nematyti. Žinia, tie visi pagražinimai buvo reikalingi tik prominentams. Ypač vokiečių kriminalistai ir kaikurie lenkai, sėdėdami kacete eilę metų, norėjo, matyt, susikurti normalaus gyvenimo pakaitalą. Į kacetą jie žiūrėjo jau “normaliomis” akimis. Tuo tarpu eilinis kalinys kacetą laikė praeinančia arba mirtį nešančia vergija,


Himmlerio vizitas Himmlerio vizitas Stutthofe 1941. II. 23. Jis sveikina stovyklos SS karininkus. Jį lydi tuometinis komendantas Paulus.

todėl “įsikurti” negalvojo. Jis džiaugėsi kiekvienu paprasčiausiu patogumu, jeigu jo galėjo susidaryti. Jam užteko, kad naktį turi ramybę, kad utėlės jo daugiau nebegraužia, kad kartą mėnesiui gauna po purkšlėmis išsimaudyti ir naujais skalbiniais užsivilkti, kad kas rytas gali su muilu nusiprausti ir rankšluosčiu nusišluostyti. Ištroškęs jis dabar galėjo gerti prausyklos vandens, nes vandentiekis nebebuvo užterštas. Gal labiausiai ramino eilinį kalinį sumažėjusi mirties grėsmė. Tą vasarą mirtingumas tikrai buvo “apsilpęs”: krematoriumas per dieną sudegindavo po 10 - 15, ir šis skaičius 8 tūkstančiams kalinių buvo laikomas labai mažu. (1943 m. pavasarį iš 4.000 kalinių kasdien mirdavo vidutiniškai 60 - 70 žmonių). Tiesa, vasarą mirtingumas visada būdavo mažiausias, nes silpnesni išmiršta rudenį ir pavasarį. Šį kartą jie buvo išmirę epidemijos metu.

Visa kita, — spygliuotos ir įelektrintos vielos, sargybų bokštai, išrikiuoti kas 150 metrų aplink stovyklą, draudi-mas naktimis vaikščioti po rajoną ir į kitus blokus, oficialios bausmės, nuolatinis alkis — nebebuvo kaliniui nauja. Gal tik naujai supiltas smėlis, vėjo pustomas tarp barakų, gatvėmis ir Himmlerio alėja, įsiskverbdamas į pačias patalpas, užkerdamas stalus, lovas... apniaukdavo kalinio dvasią. Nyki, duobėta ir kelmuota tuštuma buvo ir tarp stovyklos bei dievų miško (šis buvo iškirstas toli pajūrio linkui). Kalinio akys negalėjo iš arčiau pastebėti jokio gyvo gamtos kampelio. O kažko reikėjo, ypač sekmadienių popiečiais, kai į darbus nevarė. Barakuose sėdėti buvo nuobodu. Senoje stovykloje kaliniai galėdavo valandų valandas prastovėti, žiūrėdami į moteris, vaikščiojančias už vielų. Dabar nei jų negalėjo matyti, nes jos pasiliko senoje stovykloje.

Ar visi kaliniai jautė dvasios alki, ar visi norėjo kažkuo paįvairinti šitą užsklęstą nors kiek pagerėjusį gyvenimą, nežinau. Bet kai vėliau kai kurie parengimai ėmė juos “sotinti”, visi buvo labai patenkinti.

Koncertai ir kirgyzo šokis

Kartą mūsų blokas buvo pakviestas pas prominentus. Sužinojom, kad ten ruošiamas koncertas ir jį organizuoja buvęs Hitlerio draugas Feyjus. Mums tai buvo didelė naujiena. Ne visi, tiesa, mūsiškiai panoro eiti, nes kai kas galvojo, jog kacete iš viso nėra priemonių koncertui suruošti. Nuėjome keletas atstovų.

Į salę tilpo gal kokie 50 žmonių. Publika, žinia, buvo rinktinė, beveik visi su raiščiais ant rankų ar kitais prominentų ženklais. Visi susitvarkę, kai kurie švaresniais rūbais. Savotiškai buvo įdomu stebėti, kaip jie pradžioje rinkosi vietas: didesni prominentai sėdosi priekyje; vėliau atėjus Zelonkei, keletas pašoko ir siūlė jam savąsias. Kiekvienas norėjo save parodyti, pasididžiuoti, kad ir jis priklauso prie tų garbingųjų, skirtųjų iškilmei. Bloko vyresnieji — blokinis ir štubinis — jautėsi lyg šeimininkai. Jie pasitiko svečius prie durų, siūlė kur patogiau atsisėsti; ir jie jautėsi pagerbti, kai kiti dėkojo, su jais sveikinosi. Savotiškai jautėsi ir vienas užklydęs ar specialiai paprašytas esesmanas. Jis nesistengė vaidinti viršininką, tik kamputyje atsisėdęs kiurksojo ir viską stebėjo.

Koncertantai buvo čelistas ir trys smuikininkai. Jų tarpe atradome mums pažįstamą Kauno operos smuikininką Stupelį. Būdami senoj stovykloj nieko nežinojome, kad jis yra čia pakliuvęs. Jis nemažiau nustebo, atradęs iš mūsų vieną kitą pažįstamą.

Instrumentai buvo ne paskutinės rūšies, turbūt kurių nors muzikos specialistų atsigabenti į kacetą ir konfiskuoti ar nuorganizuoti orkestro reikalui. Gaidų klausimas išspręstas tuo pačiu keliu — kas nors pasiėmė galvodamas, kad veža ne į kacetą, o šiaip jau į tremtį. Ir tas turtas pateko į bendrą šios įstaigos nuosavybę. Gana to, pasiruošta koncertui buvo visai rimtai: ir priemonės ir muzikantai buvo kvalifikuoti.

Nebeprisimenu, kas buvo grojama, bet, rodos, Mozarto ar Bethoveno kūriniai. Tos dvi valandos pralėkė bematant. Seniai girdėtos melodijos leido užsimiršti ir barako erdvei pavirsti tikra koncertų sale. Kai kurie vyrai stovėjo parimę prie sienų, kiti rankomis užsidengę veidą kažką mąstė. Bet buvo ir tokių, kurie visą laiką žvalgėsi ir graižėsi, nes jiems geriau būtų patikęs džazzas ar armonikinė muzika. Vis dėlto bendra nuotaika susikūrė šventiška, pakili — visai nelaukta tokiose sąlygose.

Po koncerto išėjo į priekį Feyjus. Nedidelis apie 50 metų vyras buvo gudrios veido išraiškos, žvalių akių ir judrių ne prūsiškų judesių. Jis pradėjo savo kalbą. Nežinau, ar tuo metu besėdėjo esesmanas, bet jei jis ir būtų dar buvęs, Feyjus turbūt nebūtų keitęs kalbos tono. Kacete jis jautėsi kaip buvęs aukštas nacių partijos žmogus ir į visus kitus nacius viršininkus žiūrėjo iš aukšto. Kalbėjo jis apie šią muzikos šventę, kuri nuskriaustajam ir pažemintajam žmogui nešanti mažą džiaugsmą. Kalinio teisė esanti susikurti tokias sąlygas, kurios gal kai kam nepatinka, bet padaro vertą žmogaus gyvenimą.

Feyjus kalbėjo bendrom frazėm, tačiau dažnai darė aliuzijas į nacių režimą ir jo klaidas. Pabaigoj jis prisipažino, kad jo ir kitų pirmųjų nacizmo kovotojų mintis buvusi sukurti kitokį pasaulį, negu dabar kuriamas.

Ši kalba mums atrodė drąsi ir kiek provokuojanti. Nejaugi šnipai nepraneš administracijai? Bet paaiškėjo, kad jis ne kartą jau panašiai yra kalbėjęs. Ir vėliau mes patys girdėjom daugiau panašių jo kalbų. Matyt, turėjo užnugarį, o gal niekuo neberizikavo.

Porą sekmadienių, popiečiais, buvo suruošti koncertai kieme, prie kantinos. Susirinko daug kalinių, susinešė iš blokų suolelius. Šį kartą styginius instrumentus papildė pučiamieji; buvo net atneštas iš prominentų bloko fortepijonas ir būgnas.

Vis dėlto tai buvo visiems Stutthofo gyventojams didelė naujiena. Gal ne tiek muzikos, kiek šios naujienos pasižiūrėti atėjo ir tie, kurių veidai buvo paženklinti stipriais nuovargio ženklais. Prisitaikant prie publikos, buvo pagrota maršų ir kitos populiaresnės muzikos. Jaunesni ir stipresni atgijo: kai kurie kraipė į taktą galvą ar mynė koją. Vienas kirgyzas pradėjo net šokti. Tai sudarė gražaus juoko. Jo šokis buvo monotoniškas: iškėlęs aukštyn galvą, į nieką nežiūrėdamas, jis trepsėjo vietoje. Dar keisčiau atrodė, kad jis nesiliovė šokęs ir koncertui pasibaigus.

— Ką tai reiškia? — bandė teirautis kiti.

Jis nieko neatsakė, nes rusiškai beveik nemokėjo. Jis šoko ir toliau, kartais padarydamas poros žingsnių šuolį į vieną ar antrą pusę. Visą laiką tie patys gestai ir veido išraiška rodė, kad jam tai ne pramoga, bet kažkokia pareiga. Tai ėmė kartotis kas sekmadienį, vis toj pačioj vietoj. Iš rusų sužinojome, kad kirgyzas šoka religinį šokį. Tai buvo jo malda. Jis buvo paskendęs mintyse, viską iš akių pametęs. Daugelis iš jo juokėsi, erzino. Kai kam jo pagailo. Bandė jam duoti duonos, bet jis jos neėmė, vadinas, šoka ne dėl to, kad gautų valgyti ar kam patiktų. Kai kurie rusai, jį pažinoję, pasakojo, kad jis iš viso labai mažai valgąs, o ypač vengiąs jam draudžiamo maisto.

Rudeniop jo šokančio niekas daugiau nebematė. Matyt pateko į ligoninę ar mirė darbovietėje.

Bokso rungtynės

Tais metais žiemą buvo suruoštos bokso rungtynės erdvioj kantinos patalpoj. Ten vidury buvo paruošta scena, o aplink sustatyti suolai, sunešti iš barakų. Visi kaliniai, aišku, negalėjo čia patekti, tačiau norinčių buvo labai daug. Kiekvienas pakviestasis gavo bilietą, tačiau tais bilietais išgudrėję kaliniai prisivedė publikos daugiau, negu buvo leista. Kamšatis ir spūstis buvo didelė, varvėjo prakaitas visiems iš kaktų. Niekas tačiau nesiskundė, tik laukė, kada prasidės imtynės, kas bus dalyviai ir laimėtojai.

Pradžiai pagrojo orkestras. Pranešėjas paskelbė programą. Pirmiausiai pasirodė plunksnos svorio boksininkai, du paaugliai, atitinkamai iš anksto paruošti ir geriau atganyti. Didelio sportinio meno iš jų nebuvo galima laukti, tačiau jie stengėsi atlikti savo vaidmenį kaip seniai. Scenoje jie jautėsi drąsiai ir, davus ženklą, puolė vienas antrą; atrodė, kad laimėjimas buvo ne tik garbės reikalas, bet ir tolimesnės egzistencijos. (Taip buvo galima pasidaryti herojum ir susirasti globėjų bei maitintojų). Jėgos pasirodė lygios: apsidaužė veidus, ir nei vienas nei antras neišėjo su aiškiu laimėjimu. Žiūrovams nebuvo taip svarbu, kas laimės — užteko paties žaismo, ir visi atrodė labai patenkinti.

Sekanti pora atstovavo pusiau sunkiajam svoriui. Kas jie buvo, dabar neprisimenu, turbūt lenkas ir vokietis, nes publikos nuotaikos pasiskirstė. Matyt, tautinis reikalas vienus vertė palaikyti vieną, kitus — antrą. Šauksmo ir plojimų, drąsinimo ir net žvygavimo nestigo, kaip ir kiekvienose bokso rungtynėse. Man rodos, visi tuo metu užsimiršo, kad šis paradas vyksta kacete. Nors durys buvo saugojamos, bet pačių sargų užmirštos, nes ir jiems pasidarė įdomu, kuo kova baigsis. Todėl ėmė veržtis nauji žiūrovai. Jie lipo per suolus, alkūnėmis skynėsi kelią pirmyn, nustumdami kitus nuo pakopų. Su entuziazmo šauksmais ėmė maišytis barniai tarp kovojančių už vietą.

Atėjo svarbiausias bokso numeris. Į sceną išėjo Zelionkė — kaceto vyresnysis ir vienas buvusių stambiausių lenkų boksininkų.

— Žiūrėk, pats Zelonkė! — stebėjosi kaliniai.

— Ar tu manai, kad jis netinka boksui? Ar nesi gavęs iš jo nokauto?

— Tik bizūną!

— Glupi, būtum gavęs — nereiktų čia žiūrėti!

Zelionkė atrodė kaip gladiatorius. Raumeningas, petingas, jis buvo tikras savo jėgos persvara prieš konkurentą — stambų, aukštesnį už ji, kiek deformuoto kūno. Zelonkė žvalgėsi smailomis akimis, atsakinėjo į draugų padrąsinimus, pakeldamas rankas ir parodydamas į įtemptus rankų raumenis.

Iš pradžių Zelonkės konkurentas stipriai laikėsi, tačiau kumščiai kažkodėl ėjo pro šalį.

— Nenori užmušti!—kalbėjo netoliese lenkai.

— O aš neverkčiau, jei ir užmuštų!

— Bent jau dantis išmaltų... — kikeno pokalbio dalyvis.

Zelonkė, priešingai, nesivaržė su smūgiais, kaip jis

nesivaržydavo bausmes vykdydamas.

Tokioj padėty buvo aišku, jog laimės Zelonkė. Kas išdrįstų atimti jam laimėtojo vainiką? O tas lenkas tikrai būtų pasidaręs visų akyse didžiausias herojus, jeigu būtų išdrįsęs Zelonkei įrodyti, kad yra stipresnių už jį. O gal kaceto “viešpats” pasirinko tokį priešą, kuris ir norėdamas nepajėgs jį nokautu nudėti.

Paskelbus rezultatus, Zelonkės ištikimieji draugai, įvairūs kapai ir kriminalistai, sukėlė tikras ovacijas.

Rusų meno trupė

Žiemos pradžioje, nežinia kam leidus, susiorganizavo rusų artistų, solistų ir baleto grupė. Atrodė, kad ši grupė buvo privatus rusofilų, o gal ir vokiečių bei danų komunistų bandymas iškelti rusus, pagarsinti jų kultūrą.

Į šiuos koncertus iš pradžių mes nėjome; nenorėjome rodyti savo susižavėjimo rusiška kultūra. Paskui vienas kitas neoficialiai pasidomėjo ir parnešė gerus įspūdžius.

Koncertus jie rengė šeštadienių vakarais arba sekmadienių popiečiais. Pavasariop jie buvo apėję visus blokus, tik mūsiškiame dar nekoncertavę. Rusai labai norėjo pas mus patekti. Gal jautė, kad tai jiems sudarys naują pripažinimą (inteligentai, mat!). Gal tikėjosi pas mus ir užkąsti. Per įvairius tarpininkus jie siūlėsi, tačiau mes nesiskubinome jų kviesti.

Nežinau, koks buvo laikas, kada mes vis dėlto sutikom juos pas save priimti.

Trupė buvo specialiai sumažinta, nes visa negalėjo pas mus tilpti. Geriausi balsai, gal kokių 10 žmonių, ir du šokėjai — Ivanas ir Anuška — sudarė visą ansamblį. Taip, buvo ir Anuška! Girdėjome iš kitų, kad didžiausia šios rusų trupės patrauka ir buvo ta Anuška (įsivaizduokit, vienintelė artistė vyrų tarpe ir vyrų stovykloj). Žinoma, nuo jos ir prasidėjo visa programa. Kiti grojo balalaikomis ir gitaromis, pritardami dainos žodžiais, o Anuška su Ivanu šoko kazačioką. Choras toliau padainavo rusų dainas: Niva - Niva, Borodino, Brodiaga, Volga - Volga. Po to Anuška ir Ivanas vėl šoko kažkokį komišką šokį. Ir vėl arijos, ispanų Čelitos daina. Vienas, matyt, mums džiaugsmą norėdamas padaryti, padeklamavo Puškino “Litvinka”.

Sodrūs ir gerai išlavinti balsai — buvusių Maskvos ir kitų operų solistų ir choro dainininkų, dramos artistų ir Ivano - Anuškos buvusių baleto artistų judesiai tikrai patenkino mūsų meninį skonį. Šie artistai, pasirodė žmonės labai kuklūs ir kultūringi. Tokį įspūdį jie darė koncertuodami ir paskui prie stalo užkandžiaudami. O jų Anuška, kai nusimetė sijoną ir skarelę, pasirodė jaunas vyras. Iš šokių, iš miklumo niekas nebūtų atpažinęs, jog tai ne mergaitė. Visi judesiai, visos manieros, net pati statūra — moteriška, nors kažin ką duok!

— E, vis dėl to jis perdaug moteriškas! — reiškė draugai savo nuomonę, kai jis persirengęs atėjo prie stalo. Tikrai, jis daugiau buvo “nusidavęs” į moterį nei į vyrą.

— Po keletos metų pas jus mes pirmą kartą pasijutome žmonės! — santūriai reiškė savo komplimentus trupės vedėjas, sėdėdamas prie mūsų užkandžio stalo.

— Ir pirmą kartą taip sočiai ir skaniai užkandome, — kalbėjo kiek nejaukiai jausdamiesi kiti artistai.

Išsiskyrėme bičiuliškai. Paskui, kai mus sutikdavo Himmlerio alejoje, jie visuomet sveikindavo ar net prakalbindavo. Atėjus antrosioms Velykoms, jau nekviesti, jie aplankė mūsų baraką ir didžiausiam mūsų nustebimui, pagiedojo “Christos voskres” — religinę, kitados bažnyčiose giedotą giesmę.

Neatsilikdami nuo rusų, bandė savo trupę sudaryti ir lenkai. Keletą jų koncertų teko ir mums lankyti. Lenkai jautėsi labai pagerbiami, kai kas nors iš mūsų pas juos nueidavo. Su dideliu, gal kiek perdėtu, mandagumu, jie mus sodindavo priekyje ir maloniai išlydėdavo po koncertų. Tokiais atvejais, mat, tonas reikalauja kaip laisvėj svečius pagerbti. Programos tačiau jų buvo silpnokos: kupletai, šlageriai, paprastos trumpos komedijėlės. Turėjo ir jie vieną kitą žymesnį dramos artistą, bet jiems trūko organizacijos.

Čekų rašytojas Jan Tymlis

Mažiausioj čekų grupėj buvo vienas žmogus, kuris pats kūrė ir domėjosi kitų kūryba. Tai buvo Jan Tymlis (Nr. 14802), kokių 45 metų amžiaus, lėto, ramaus būdo. Jį


Tymlio sukurti posmai Tymlio sukurti posmai K. Baubai atminti

pažinojo visi senieji kaliniai. Būdavo eini su juo, ir. žiūrėk, kas nors jį sveikina arba jis kam nusišypso, taria žodi. Tokie veidai, kaip jo, kacete buvo reti — nei žiaurumo neatšipinti, nei nykumos neužmušti, nei bet kokių asmeniškų nesutarimų nesudrumsti. Jis visada buvo vienodas, mielas, bičiuliškas. Dėl to jį visi mėgo.

Mūsų draugu jis pasidarė nesistengdamas, kažkaip nejuntamai. Jis jieškojo mumyse ne lietuvių o pirmon eilėn žmonių. Netikėtai tokį žmogų jis atrado Kazio Baubos asmenyje. Jau kitame skyriuje minėjau apie šią retą, trumpai trukusią jųdviejų bičiulystę. Baubos jis niekad negalėjo užmiršti, ir apie ji kalbėdamas jaudindavosi. Netekęs Baubos, jieškojo pas mus kito tokio ir rado kun. Lipniūno asmenyje. Jiedu — evangelikas ir katalikų kunigas— pasidarė du neatskiriami draugai.

Kaip rašytojas, Tymlis norėdavo pasikalbėti ir su mūsų Sruoga. Bet Balys kažkodėl jo nemėgo.

— Per nuobodus, kaip Klawonas, — sakydavo.

Tiesa, jis nebuvo iškalbus. Neturėjo ir greitos orientacijos. Jis atsiskleisdavo pamažu, išsikalbėjus, o tam reikėjo kiek kantrybės. Šito stigo mūsų Sruogai; stigo gal ir bendrų interesų. Tymlio nusiteikimai buvo perdėm dvasiniai. Jo nedomino nei politika, nei tautybių santykiai, nei kaceto įvykėliai. Jis buvo rašytojas pedagogas. Jo kūriniai, kuriuos kartą gavęs iš žmonos mums parodė, buvo jaunimo apysakos ir vaikų poezija. Viena knyga buvo išspausdinta esant jam kacete, galbūt čia parašyta ir slaptu keliu pasiųsta. To jis mums nesipasakojo. Iš viso jis mažai kalbėdavo apie save ir savo kūrybą. Mažai kalbėdavo ir apie savo šeimą, tik kartą, atsitiktinai, parodė laišką, kuriame buvo žmonos ir dviejų dukterų berods abiturienčių fotografijos. Toks jau buvo jo būdas — niekam savo darbu nesigirti, savo ilgesiu ar vargu nesiskųsti. Tačiau galėjai jausti, kad jis gyvena menu, apie tai noriai kalba ir kitų kalbos klausosi.

Lietuviškas meno pasaulis jam buvo naujas. Valandų valandas jis klausydavosi kalbų apie mūsų rašytojus, dailininkus, teatrą, liaudies meną. Turėdavome jam kai ką ir parodyti, nes vėliau siuntinėliuose gaudavome vieną kitą leidinį.

Susidaręs bendrą vaizdą, jis pradėjo teirautis apie mūsų literatūros sroves, apie didžiuosius talentus iš jaunųjų mūsų poetų. Šį tą jis ėmė žymėtis. Tie pasikalbė brazdžionis čekiškai

jimai paskatino jį susikurti vieną planą ir tai buvo — po karo rašyti čekų spaudoje apie lietuvių literatūrą ir duoti vertimų. Tam jis ruošėsi atvykti ir į Lietuvą. Apgailestavo, kad ligi šiol, nežiūrint gerų politinių santykių, taip maža vieni apie antrus žinojome meno srityje. Šį planą jis pradėjo vykdyti iš dalies jau kacete. Kartą Kazio Baubos atminimui parašė eilėraštį “Za volnost, za navrat”, o kita proga išvertė Bernardo Brazdžionio eilėraštį “Svečiam pasauly”. Tą vertimą pasiuntė į Prahą savo geram draugui konservatorijos profesoriui ir kompozitoriui Miroslovui Krejči. Po keleto mėnesių gavo iš jo žinią, kad sukomponavęs gaidas ir perdavęs vienam geriausių chorų, kuris jau keletoje koncertų šią Brazdžionio dainą išpildęs. Tymlis džiaugėsi šiuo laimėjimu ir mes sveikinome jį.

Ketverius metus išvargęs Stutthofe, išsilaisvinęs ir grįžęs į Prahą pas savo šeimą, jis mirė pakirstas dėmėtosios šiltinės. Lipniūnas mirė maždaug tuo pačiu laiku ir ta pačia liga. Jiedu išsiskyrė evakuacijos metu, tačiau susitiko anapus; susitiko ir su Bauba, kuris jiedviem buvo toks artimas.

Menas ir mokslas buvo vis dėlto didelis kalinio laimėjimas. Laimėjo jame žmogus — geresnis negu sistema norėjo. Laimėjo dvasia, kuri nerimo nemąsčius ir nekūrus. O kai ji mąstė, kūrė, džiaugėsi — nejučiom darėsi skaidresnė. Mokslas ir menas suartino ne vieną žmogų su kitais ir padėjo išsivaduoti iš vienišumo.

Kalinio noras išsivaduoti buvo pats stipriausias, gal net aistringiausias. Ilgiau pagyvenus, pasidarė nebesvarbu, kuo save vaduoji, kad tik nejaustum išoriniu varžtų. Kalinys susigalvodavo įvairių “menų”, kartais labai negirtinų, jais sotindavo savo vaizduotę ir tarėsi laimėjęs — bent akimirksnį, valandą, vakarą.

Šaltiniai


Autorius: Stasys Yla

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.
Leidėjai:
Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys

Variantai
Veiksmai
Pradžia
Knyga KLIP
Naršymas
Įrankiai