Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys dievų miške. Po rusų jungu

(Europos futbolo duomenų bazė)
Peršokti į: navigacija, paiešką
  1. Turinys
  2. Immaculata
  3. Pirmosios dienos
  4. Darbo kolonos
  5. Mirties siaubas
  6. Epidemijos aukos
  7. Biurokratija
  8. Dievo pogrindis
  9. Mokslas ir menas
  10. Charakteriai
  11. Masinis naikinimas
  12. Pamario laukais
  13. Po rusų jungu
  14. Išsilaisvinimas

AUŠO RYTAS ir buvo neįprastai tylu. Nei sirenų, nei šūvių, nei jokio judėjimo. Argi prie vartų nebebūtų sargybinių? Ar už daržinės nestovėtų ginkluotas esesmanas?

Man laikas eiti pas kleboną. Apsižiūriu, išlendu pro daržinės spragą, slenku pro šiaudų kūges, dairausi. Tikrai, jokio esesmano! Kažkas būreliais vaikšto. Panašu į kalinius. Bet niekas nešaukia “stok!”

— Mes laisvi! — girdžiu iš tolo šaukiant.

— Esesmanai pabėgo, mes laisvi!

Nei vieno tų žmonių asmeniškai nepažinau. Nespėjau nei arčiau prieiti, kaip čiupo mane į glėbį ir pradėjo bučiuoti.

— Mes laisvi, supranti! Laisvi!

Bučiavomės spausdami vienas kitą prie savęs. Tarp mūsų nebebuvo daugiau nei lenko, nei ruso, nei žydo.

Kieme rinkosi daugiau kalinių. Apsidairydami, nedrąsiai artėjo vieni prie kitų.

Aš skubėjau. Išėjau į gatvę. Ji buvo visiškai tuščia. Taip pat ir aikštė, kurią mačiau iš tolo.

Zakristijoje radau kleboną, pasirengusį mišioms.

— Susitariau, — pradėjo jis, dar nespėjus pasisveikinti. — Bet šiandien padėtis pasikeitė. Nei vieno tų žmonių nebėra. Visi pabėgo. Tuoj turi ateiti rusai... Po mišių aš jus nuvesiu pas geriausį parapietį. Kunigus jis mielai priims, o gal ir tą pasaulietį.

Klebonas vis dar galvojo, kad mes pasilikome tik trys. Nieko jam daugiau nesakiau, tik paprašiau, kad leistų ir mudviem su Lipniūnu atsilaikyti mišias.

Grįžau į daržinę. Draugai vis dar lindėjo šiauduose.

— Vokiečių jau nebėr!—pasakiau jiems.— Mes laisvi.

— Laisvi?!—lyg nesuprasdami žvelgė vienas i kitą. Staiga kuprinės ėmė lėkti į viršų. Tokia buvo pirmoji

draugų reakcija.

— O dabar į bažnyčią, — pasakiau. — Paskui gausime pastogę.

Tarp kūjo ir priekalo

Visi vienuolika, neišskiriant nei Baumanio, išlindome iš daržinės — nesiprausę, susiglamžę, šiaudais apsidriekę, su kuprinėmis ant pečių. Taip suėjome į zakristiją, paskui į presbiteriją ir susėdom į klaupkas. Lipniūnas ruošėsi mišių.

Draugai atrodė lyg sugauti. Nežinau, ką jie išgyveno. Gal dėkojo Dievui už laisvę, gal svaigo iš džiaugsmo.

Nebaigęs klausyti mišių, išsiskubinau vėl pas kleboną. Norėjau, kad mano draugams nereiktų ilgai laukti, iki paaiškės, kur juos priglausti.

— Eime! — pamatęs mane, pasakė klebonas.

Per šventorių praėjom tylėdami. Jis kažko jaudinosi. Pro vartelius išėjom į gatvę ir čia pamatėm būrelį kalinių, besikalbančių su sovietų kariais. Vadinas, jie jau miestą — be šūvio, be garso! Mes nekreipėme dėmesio ir ėjom pro juos.

— Stoj! — sušuko rusas ir atgręžė į mus savo automatą.

— Kas jis toks? — parodė į kleboną, kurs buvo ilgais rūbais.

Klebonas išbalo, ėmė virpėti.

— Svoj!—pasakiau. — Saviškis!

— Da, svoj! — pakartojo ir kiti kaliniai.

— Galit eiti — kareivis nuleido savo automatą.

— Pavojinga dabar rodytis gatvėj, — kalbėjo klebonas. — O aš ir kalbos nemoku.

Jis įvedė mane į didelį namą netoli bažnyčios.

— Jūs palaukit koridoriuje, — pasakė ir pats įėjo į vidų.

Pro vienas praviras duris buvo matyti ant grindų sujaukti čiužiniai. Vadinas, čia nakvota kalinių ar pabėgusių vokiečių kareivių. Už kitų durų buvo girdėti klegesys. Kalbėjo lenkiškai.

Išėjo klebonas ir šeimininkas.

— Tai tas kunigas, — parodė klebonas į mane.

Šeimininkas jautėsi nejaukiai. Vis žvalgėsi į duris, pro kurias buvo girdėti lenkiškas klegesys. Pagaliau jis ėmė man aiškinti:

— Mes nedaug teturime vietos. Kunigus priimsime, bet kitus... Palaukite dar, — stabtelėjo jis ir vėl grįžo į vidų.

Tuo tarpu klebonas man pakuždėjo, kad čia jau yra keletas lenkų kalinių. Jie nenori, kad šeimininkas priimtų lietuvius. Vietos būtų, bet suprantant...

Šeimininkas vėl išėjo ir paprašė, kad užeičiau bent arbatos išgerti.

Lenkai, sėdėję už stalo, visi sužiuro į mane.

— Servus!—pasakiau jiems.

— Servus, — numykė jie nesimpatingais veidais.

Ant stalo buvo degtinės, valgių ir arbatos. Pažinau kai kuriuos jų. Buvo ir pora sanitarų, kurie anuomet nenorėjo duoti spirito stalingradiečiui.

— Sėskit, — kvietė šeimininkas.

— Ačiū, mano draugai laukia. Norėčiau išsiaiškint, ar jiems būtų vietos?

— Visiems ne, — žvelgdamas į lenkus kalbėjo jis.

— Tada atleiskit. Mes turėsim jieškoti kitur, — pasakiau ir atsisveikinau.

Vadinas, kova už vietą eina ir toliau, kaip žygio metu. Nieko nepadarysi. Lenkai jaučiasi savoj žemėj. Jie išėjo į tikrą laisvę. O mes? Mes — tarp rusiško kūjo ir gal lenkiško priekalo.

Laisvės džiaugsmas iš karto krito keliolika laipsnių. Reikėjo to neparodyti bent laukiantiems savo draugams.

— Ką jiems pasakyti? — teiravausi klebono.

— Eikit patys ir jieškokitės. Aš gatvėj rodytis, kaip matot, negaliu. Čia žmonės geri: kur kreipsitės, ten priims.

Jis atsisveikino ir nuėjo į kleboniją, o aš pasukau į bažnyčią. Draugai, susirinkę zakristijoj, manęs jau laukė.

— Na, ką radai?

— Turim pasiskirstyti po keletą ir jieškoti. Kiekviename kašubų name mus priglaus.

Nejaukiai ėjo draugai iš bažnyčios. Šventoriuje jau maišėsi rusai. Jie susistabdė mus ir klausė, kas mes esame.

— Lietuviai!

— Litovci? Charašo. Da, sajuzniki, da!

Kašubų pastogėje

Pasiskirstėm po du, tris ir išėjom į gatves. Butkus, Narutis ir aš pasukom į aikštę. Iškėlę patrankas stovėjo rusų tankai. Kareiviai slankiojo gatvėmis. Gyventojai stoviniavo būreliais ir stebėjo išlaisvintojus. Kai kurios krautuvės jau buvo plėšiamos. Kaliniai vedėsi rusus įvidų arba ėjo į lauką, apsikrovę drabužiais ir maisto produktais. Sutikom Mišą, ruselį iš krematoriumo komandos. Jis buvo jau apsivilkęs puikiausia, naujintėlaite eilute. Kai kurie lenkai kaliniai turėjo ant pečių šautuvus ir ant rankų raudonus raiščius.

— Taip greit į svetimą glėbį? — stebėjomės.

— Valys. Jieškos priešų, — aiškino Butkus. — Pamatysit, pradės atsiskaitinėti. Ko gero, dar yra mieste pasislėpusių esesmanų.

Ėjom gatve, dairėmės ir nežinojom, į kuriuos namus pirmiausia pasibelsti. Niekas mūsų nesulaikė, niekas nesidomėjo, niekas tačiau nesiūlė nė prieglaudos. Aišku, čia krautuvių ir įstaigų rajonas. Galbūt čia gyventa vokiečių. Kašubų reikia jieškoti nuošalesnėse gatvėse.

Einam toliau ir prisivejam dvi jaunas merginas.

— Sakykit, kur būtų galima nusiprausti? — kukliai pasiteiravom. — Mes nieko čia nepažįstam.

— Eikit pas mus! — pasiūlė viena.

Pakeliui joms paaiškinom, kad mes esame lietuviai kaliniai — vienas buvęs valdininkas, antras inžinierius, trečias kunigas.

Siauromis gatvelėmis įsivedė jos mus į kiemą.

— Čia! — pradarė vienas duris.

Viduje buvo aukštas, stambus, pagyvenęs vyras.

— Tai mano tėvas, — pastebėjo mergina. — Jie nori nusiprausti, kaliniai!

— Prašau! Tu paruošk! — pasakė jis merginai. — O gal ir valgyt norėsit? — pasiteiravo.

— Mes turime kuprinėse, ačiū!

Vis dėlto valgis buvo paruoštas. Atsirado ir šeimininkė, stambi simpatiška kašube. Ant stalo pasirodė visko, net gėrimo ir cigarečių.

Nedrąsiai ragavome, iš tolo pradėjom teirautis, kur būtų galima prisiglausti. Pasisakėm, kad turime dar vieną draugą kunigą, kuris norėtų būt arčiau mūsų.

Lėti kašubai nesiskubino duoti atsakymą. Jie dar nesuprato, kad kaliniai jiems, turintiems dvi jaunas dukras, gali labai praversti. Nesuvokėme ir mes, kad civiliams gyventojams pasidarysime kaip angelai sargai prieš rusų siautėjimą. Tuo tarpu rusai vis plaukė pro šąlį, tik trumpai sustodami mieste. Jie vis ėjo į Dancigą, vydamiesi vokiečius. Siautėti pradės tada, kai čia apsistos ilgesniam laikui.

Trybulliai sutiko priglausti du. Kitiems nurodė savo giminaitę Jankowską ir vieną kaimyną — abi našles, kurių vyrus atėję vokiečiai 1939 m. sušaudė. Jankowska sutiko priimti Lipniūną, o antroji — dr. Kūčą ir adv. Kriaučiūną. Kiti draugai susirado prieglaudą netoli miesto ligoninės. Liko Baumanis ir Narutis. Per rekomendacijas suradom vietą ir Baumaniui. Jo šeimininkas buvo stalius, senyvas ir labai atsargus žmogus. Reikėjo kunigišku žodžiu užtikrinti, kad Baumanis geras mūsų draugas. Baumanį prašėm šį mūsų žodi pateisinti, atseit, netinkamai nepavartoti savo laisvės.

Per tą laiką apsisvarstę Trybulliai, pasiūlė pas save vietą ir inž. Naručiui.

Tą dieną mažai ėjome iš namu. Nelabai jauku buvo matyti rusus. Tik Butkus su Naručiu išsiskubino pas draugus ir grįžę pranešė, jog esą pakviesti darbui. Dr. Sopranovas, jaunas latvis gydytojas, kalinys, esąs užėmęs vokiečių apleistą miesto ligoninę ir telkiąs naują personalą. Visus pajėgius kalinius jis kviečiąs dirbti ir pirmon eilėn norįs lietuvių. Mackonis, mokąs lenkiškai ir rusiškai, esąs jau paprašytas būti administratoriumi ir vertėju. Butkus ir Narutis — ūkio vedėjais maistui telkti. Brėdikis, dr. Kučas ir Kriaučiūnas — vaistininkais. Visi kiti mūsiškiai — sanitarais.

— O kuo mes? — pasiteiravome su Lipniūnu.

— Jūs palaukite! Nežinia, ką paskui gali rusai pasakyti, patyrę, kad jūs kunigai. Jei reikės, pasišauksim ir jus.

Kalinių “viešbutis”

Kaip nusikaltėlį kažkas traukia eiti ir apsidairyti nusikaltimo vietoje, taip mus traukė aplankyti kiemą, kur praleidom paskutinį nelaisvės vakarą.

Kitą dieną nuėjom galvodami, kad jis bus visiškai tuščias. Kur tau! Kaliniai jau buvo įsirengę ten savo “viešbutį”.

Ties durimis buvo gyvas judėjimas. Vieni ėjo į miestą, kiti grįžo iš jo su glėbiais maisto, drabužių; kai kas nešėsi patalus, indus, gėrimus. Tarp šių pamatėm ir mūsų bičiulį inž. Antaną Šapalą.

— Ir tu pasilikai? — stebėjosi ir džiaugėsi jo draugas Narutis.

— Vokiečiai mane “išbrokijo”, — juokavo Šapalas. — Žinot, jų rasei nereikia tokių pinčiukų, kaip aš.

Jo šypsnis vis dar tebebuvo keistas. Jis atrodė kaip iš po velėnos išlindęs — visas susivėlęs, šiukšlinas, apvali kacetinė kepurė. Jam, matyt, niekas nerūpėjo — tik valgis. Dabar jis nešėsi iš miesto duonos kepalėlį ir dešros.

— Eime pas mane, pavaišinsiu! — siūlė.

Užlipome į jo “viešbutį”. Didelis kambarys pastogėje buvo sujauktas, kaip po gaisro. Silpnesnieji kaliniai gulėjo visai nenusirengę, kiti rūkė vokiškas cigaretes arba susėdę ant grindų girkšnojo iš butelio.

— Šitoj pašiūrėj mažiausiai gali kam užkliūti, — aiškino Šapalas. — Visus namus apžiūrėjau, kitur geriau, bet ten aš nenoriu. Man — tik su prasčiokais.

Jis pasiūlė užeiti į kitą pastogės galą. Ten esą knygų.

Keletas kalinių slampinėjo, vertė iš dėžių knygas ir mėtė ant grindų. Kai kurias trypė kojom. Tai buvo Goebbelso propagandiniai leidiniai. Nemaža jų prieš rusus parašytų. Tarp jų buvo ir gerų knygų. Pasirinkau Selmos Legerloef “Goesta Berlings Saga” ir įsikišau į kišenę.

Siūlėm Šapalui eiti su mumis, bet jis palydėjo iki apačios ir ruošėsi vėl grįžti prie savo duonos ir dešros.

— Gal dar nematėt! — parodė jis į vieną mėšlo krūvą už durų.

Ten gulėjo žmogus.

— Pažįstat? Tai jūsų kolonos vyr. kapas.

Taip. Tai buvo jis. Eidavo kolonos priekyje, šalia puskarininkio Bratkės, su rimbu rankose. Mūsų, lietuvių, jis nemušė, ir mes laikėm jį nepiktu. Kitiems, matyt, jis buvo kandus, jei parodė jį rusams ir pasakė:

— Šis mus plakė. Buvo mūsų budelis.

Ir rusai nušovė jį vietoj, prie mėšlo krūvos.

Jau antra diena jis čia gulėjo lyg parodai — atmesta galva, prasižiojusia burna ir... be rimbo rankoje. Niekas nekreipė dėmesio, niekas negailėjo, tarsi iš viso nieko su tuo žmogum nebūtų atsitikę.

— Vokietis, aišku. Žaliukas. Kapas. Ir jis negailėjo kitų, — taip turėjo galvoti eilinis kalinys. Jo mirtis buvo ženklas bausmės visiems, kurie mums atėmė laisvę, persekiojo ir žudė.

Mes jau norėjom atsisveikinti su Šapalu, kai staiga priėjo vienas jaunas ruselis kalinys, ir prisispyręs ėmė teirautis, kur mes gyvename. Kažkodėl ypatingą dėmesį jis kreipė į mane.

— O tu kur gyveni?

— Pas kašubus, mieste! O kam tau?

Ruselio tonas buvo nesimpatingas. Jis kalbėjo kaip turįs valdžią, kaip koks kontrolierius.

— Man pavesta patikrinti, ar kaliniai neperdaug susimetę vienoj vietoj, ar neapsunkina gyventojų.

— Užtikrinam, — kalbėjo Butkus, — ten, kur mes esame, nėra perdaug.

— Aš noriu pamatyti. Eime! — pasakė jis man.

— Eik tu, — paprašiau Butkų. — Parodyk, jeigu taip nori.

Šis kiblus ruselis, galvojau, mums gero nežada. Prasidės nauja velniava.

Užėjau pas kleboną ir pasiteiravau, ar mudu su Lipniūnu negalėtume kasdien atsilaikyti mišių.

— Bažnyčią užėmė rusai. Bokšte įrengė stebėjimo punktą. Nieko į vidų nebeleidžia. Aš pats mišias laikau klebonijoj. Galėtumėt čia ateiti ir atsilaikyti. Bet dabar viską stebi, o mane ypatingai. Geriau laikykit pas save kambaryje.

Užėjau pas Lipniūną. Sutarėm rytoj laikyti pas jį, jo kambarėlyje. Grįžęs į savo butą, Butkaus neradau. Vakare, kai jis parėjo, paklausiau, ko daugiau tas ruselis norėjo.

— Nieko. Apžiūrėjo butą, įsidėmėjo įėjimą, numerį ir išėjo.

Ir vėl nelaisvėje

Prieš 7 val. nuėjau pas Lipniūną. Pirma atlaikė mišias jis, paskui aš. Vienas antram patarnavome. Mišių klausė ir ponia Jankowska su maža dukrele.

Tai buvo beveik tokios pačios mišios, kaip kacete. Tie patys indai, tas pats mišiolėlis. Tik šeimininkė gražiai parengė staliuką, atnešė didelį kryžių ir porą gerų žvakių. Per mišias ji jaudinosi. Buvo prašiusi pasimelsti už nužudytą jos vyrą. Pagaliau gal iš tos laimės, kad jos namuose laikomos mišios...

Kvietė po mišių išgerti arbatos, bet atsisakiau, nes buvo pakvietę ir Trybulliai. Grjžęs nei vieno jų neradau. Dukros dar miegojo tolimesniuose kambariuose, o tėvas ir motina buvo kažkur išėję.

Vaikščiojau valgomajame ir kalbėjau rožančių. Buvo 8 valanda, kai prasivėrė durys, ir pasirodė vakar sutiktas ruselis.

— Vienas? — paklausė.

— Taip! — atsakiau.

— Kur kiti tavo draugai?

— Išėjo į darbą!

— O kur tas su žila barzda?

— Koks?

— Kuris buvo varomas šalia tavęs.

Supratau, kad jis jieško pulk. Urbono.

— Jūs taip pat karininkas? — paklausė. Žodį taip pat jis pabrėžė. Vadinas, žinojo, kad Urbonas karininkas. Iš kur galėjo žinoti? Gal pats Urbonas neatsargiai buvo pasisakęs.

— Ne, aš ne karininkas! — atsakiau nežinodamas, ką turėsiu jam pasakyti, jei klaus, kas gi ištikrųjų esu. Pasisakyti, kad kunigas atrodė neatsargu.

— Tai kas tu? — piktomis akimis, kaip NKVD agentas, klausė toliau.

— Profesorius! — atsakiau.

— Einam, profesoriau! — pabrėždamas šį žodį, parodė į duris.

— Kur? Kokiu reikalu?

— Pas komendantą. Reikalas paaiškės. — Jo tonas buvo įsakantis, grubus ir ironiškas.

Mudu išėjom. Niekas, nė vienas žmogus nematė. Jei nebegrįžčiau, galvojau, niekas nežinos, nė kur dingau. Enkavedistiškas būdas paimti žmogų niekam nematant.

Komendantūra buvo vienoje geresnių gatvių, už aikštės. Ji buvo antrame aukšte. Ruselis įvedė mane pro duris, pravedė koridoriumi, pasibeldė į vieną kambarį ir pasirodžiusiam sargybiniui pasakė:

— Vot vam professor! Štai jums profesorius!

Apsigręžė ir vėl išniro pro duris. Aišku, gaudyt daugiau mūsiškių. Surinks visus, — pagalvojau. Ką gi, sąjungininkai, kaip vakar pasakė kareiviai. Geri sąjungininkai!

Kambaryje, į kuri mane įstūmė, buvo daugiau žmonių. Ant dėžės gulėjo vienas lenkas, taip pat kalinys. Jis buvęs to paties ruselio atgabentas jau vakar. Ant suolo sėdėjo vokietis dvarininkas, šįryt paimtas iš gatvės. Vokietis prisiekinėjo, kad niekam nieko blogo nepadaręs; priešingai, globojęs lenkus darbininkus, savo lauke pastatęs katalikišką kryžių, net rožančių su savim turįs. Jis išsiėmė ir parodė jį man.

Sargybinis rusas stovėjo prie durų su automatu rankose ir žiūrėjo į mus. Bandžiau ji kalbinti rusiškai. Bet mano kalbos mokėjimas buvo persilpnas. Tačiau, kiek supratau, ir jis kalbėjo rusiškai neperdaug tobulai. Pasisakė esąs sibiriokas, kariaująs be pertraukos nuo suomių - sovietų karo. Parodė ir savo dešinės rankos pirštus. Trys buvo nukirsti, tik smilius ir nykštys likęs.

Iš veido jis buvo tikras azijatas — kaulėtų, stambių, išsišovusių skruostų ir pažiaunių, siauros kaktos, tamsių ir nedidelių akių. Šiaip jis buvo nuoširdus.

Sužinojęs, kad esu lietuvis, jis pasakė:

— O, žinau. Lietuviai kariavo drauge su mumis. Jie turi savo armiją ir generolus. Lietuviai — mūsų sąjungininkai.

Paprašiau rusiško laikraščio, ir jis man jį atnešė. Tai buvo karių laikraštis, rodos “Krasnaja Zvezda”, senas, iš sausio mėnesio. Skaičiau, pratinausi, nes galvojau, kad jau reikia. Nuo dabar mano kelias veda į rytus, galbūt į tą pati Sibirą, šio kareivio gimtinę. Taip, iš vienos vergijos į antrą...

Koridoriuje išgirdau to paties ruselio kalinio balsą:

— Vot vam učitel! Štai jum mokytojas!

Tai buvo mūsų Malinauskas, buvęs Vilniaus mokytojas. Apsidžiaugiau. Būsiu nebe vienas. Apsidžiaugė ir jis, pamatęs mane.

— Mus renka! — pasakė jis.

— Ar tave iš ligoninės?

— Taip. Reikia laukti kitų.

Malinauskas gerai kalbėjo rusiškai. Sargybinis dar atviriau ir nuoširdžiau su mumis kalbėjosi. Atnešė dar vieną laikraštį, kad abu turėtume darbo.

Vokietis nerimo. Kėlėsi, judėjo ir vėl sėdosi. Matydamas, kad mūsų santykiai su sargybiniu darosi geri, jis ėmė prašyti, kad mes jam paaiškintume jo padėtį. Jis vėl kartojo tai, ką pirma man buvo pasakęs. Vėl parodė savo rožančių.

Sargybinis ėmė erzintis.

— Sadis i malčat! — piktai suriko vokiečiui. — Nė iš vietos. Kitaip, aš tave nušausiu.

Jis atgręžė savo automatą į vokietį ir ėmė taikyti. Iš akių buvo matyt, kad jis tik gąsdina. Tačiau vokietis išbalo, jo akys mirksėjo ir pažiaunės trūkčiojo. Ir juo jis labiau nervinosi, juo labiau siutino sibirioką.

Jis išėjo ir atnešė vokiečiui senas klumpes.

— Nusiimk batus ir, še, aukis šitomis!

Vokietis bandė aiškintis ir vėl jį suerzino.

— Tikrai tave nušausiu! — grasino ir vėl atkišo automatą.

Tuo tarpu lenkas ramiai gulėjo ant savo dėžės ir kalbino Malinauską. Iš jo paaiškėjo, kad įtartinus kalinius pavesta surinkti ir patikrinti.

— Jieško šnipų! — pasakė jis atsargiai. — Bus ir sąskaitos suvedinėjamos, pamatysit!

— Ar tardo? — pasiteiravom.

— Kitus tardė ir paleido. Manęs nei tardo nei paleidžia.

Kalbėjomės tik tada, kai sargybinis pasišalindavo. Man dingtelėjo mintis, kad reikia pasiruošt kratai ir tardymui. Kai grįžo sargybinis, paprašiau leisti į lauką. Jis pakvietė kitą kareivį. Šis nulydėjo mane per kiemą ir parodė būdelę.

Patikrinau savo kišenius. Buvo lietuviškas pasas, išduotas Berlyne, užspaustas Berlyno policijos įvairiais “ge-nehmigungais”. Toks pasas būtų rodęs, kad aš pasitraukiau iš Lietuvos nuo pirmosios bolševikų okupacijos. Jį suplėšiau į gabalėlius ir įmečiau į duobę. Buvo ir Berlyno vyskupo celebretas (leidimas mišias laikyt ir išpažinčių klausyt). Suplėšiau ir jį. Buvo dar Kauno Arkivyskupo Juozapo Skvirecko man rašytas laiškas, kur jis dėkoja už pastoracinį mano darbą Berlyne. Baisiai nesinorėjo sunaikinti šio brangaus savojo ordinaro dokumento, bet ir jis būtų išdavęs mane buvus Vokietijoje.

Taip apsitvarkęs, grįžau į savo celę. Tuo metu koridoriuje pasigirdo Čiuberkio balsas. Jo tuoj neatvedė pas mus, Jis buvo pakviestas apklausinėti pas komendantą. Jo klausė, ar pažista mudu su Malinausku ir ar turėjo kokią pažinti prieš areštą.

Atvestas į mūsų kambarį, jis įspėjo nesisakyti, kad buvome pažįstami iš seniau. Tai turėtų kelti didesnį įtarimą, atseit, gal esame vienos politinės grupės ar kokios pogrindinės organizacijos nariai. Tokie, nors ir veikę prieš vokiečius, gali būt pavojingi.

Stengėmės juokauti tarp savęs ir su sargybiniu, tačiau kažkoks nerimas graužė krūtinę. Prieš mūsų akis dabar vėrėsi naujos “plačios” galimybės — tokios plačios, kaip ir “šyroka strana moja rodnaja” (sovietų dainos žodžiai). Ir juo plačiau žmogui atsiveria pasaulis, juo sunkiau atrasti jame tikroji savo vieta. Realiausia galimybė vaidenosi rusiško kaceto ribose. Kągi, jau papratom. Gal neprapulsim, jei Dievas laikys,

Tik mums buvo kiek pikta, kad kaceto “draugai” savo rankom vykdo šį darbą. Vadinas, rusai kaliniai turėjo enkavedistų, o mes, deja, nebuvom perdaug su jais atsargūs. Bet būk toks, kai visa stovykla mus laikė “Lietuvos valdžia!” Jau to gana, kad mus pričiuptų ir išsiųstų į saugią vietą Sibiran.

Kiek nustebom, kai netrukus į kambarį buvo įstumtas Miša, ruselis, kuris visą laiką kacete bičiuliavosi su vokiečiais. Vadinas, gaudo ir rusus.

— O tu kas toks? — paklausė sargybinis.

— Rusas, iš Ukrainos!

— Tu rusas, sukin syn! Parsidavei vokiečiams, dezertavai.

— Buvau 16 metų. Mane jie prievarta paėmė, išvežė darbams į Vokietiją.

— O ko nėjai į miškus, pas partizanus. Geras rusas nebūtų laukęs, kol vokiečiai jį paims. Mes kraują liejom, o tu, sukin syn, su vokiečiais bičiuliavaisi!

Sargybinis tėškė jam į vieną žandą, į antrą. Miša susvyravo, pakeitė kaip vaikas toną, bandė graudžiai kalbėti.

— Malčat! — sušuko sargybinis. — Stovėt ramiai, nei krust.

— Ak, ir eilutę tu jau spėjai gražią įsitaisyt. Rengeis, balandėli, nuo mūsų pasislėpti. O, ir batus gražius... Palauk!

Jis išėjo ir atnešė suplyšusius, purvinus batus ir pametė Mišai.

— Persiauk!

Miša nervingai nusiavė, bandė apsiauti naujais, bet jie buvo permaži.

— Nelenda, permaži! — pasakė.

— Tylėk! Daugiau nei vieno žodžio. Jei per maži, būk basas.

Miša liko basas ant šaltų grindų.

Laukėm, kada ateis eilė mūsų batams pakeisti. Tačiau sargybinis buvo kaip artistas. Kiek jis siuto ant vokiečio ir ant Mišos, tiek mums, čia pat apsigręžęs, buvo malonus.

Miša visas virpėjo. Jo akys buvo labai neramios. Žvilgterėdavo į mus, lyg maldaudamas užtarimo, lyg norėdamas ką sakyti. Bet turbūt prisiminęs aną naktį Žukowe, kai su kitais mus apvogė, bijojo prasižioti, kad mes neiškeltume jam naujo kaltinimo. Gaila buvo į jį žiūrėti. Jo, sa-viškio, padėtis atrodė žymiai blogesnė nei mūsų. Saviškiams mastas griežtesnis: jie dezertyrai, o mes “sąjungininkai”...

Bolševikų tardomas

Buvo kokia trečia valanda po pietų, kai mane pirmąjį pakvietė pas komendantą.

— Professor! — pasakė, pravėręs duris kareivis, liepdamas man išeiti. Vadinas, esu atžymėtas raštuose, kaip profesorius. Tai buvo svarbu žinoti.

Erdvaus kambario vidury buvo stalas. Už jo sėdėjo rusas kapitonas. Liepė sėstis ir paklausė, ar kalbu rusiškai. Pasakiau kai ką suprantąs, bet kalbėti galiu sunkiai.

— Kalbėsim vokiškai! — pasakė kareiviui.

Kapitonas davinėjo klausimus, o kareivis juos vertė man vokiškai. Daug klausimų supratau rusiškai, ir tai leido man pergalvoti, kol kareivis versdavo. Tai laikiau laiminga aplinkybe. Mane kiek ramino ir nepikti tardytojų veidai. Džiaugiausi ir savo savijauta: buvau ramus, sąmonė, kaip visuomet, kai esi visą dieną nevalgęs, buvo gyva, o vokiška kalba, kaip tyčia, šį kartą nesudarė kliuvinių. Po kurio laiko jutau, kad ir mano vertėjui, neperdaug gerai mokančiam kalbą, susidarė malonumas, paprastas malonumas konversuoti. Vietomis, kai jis bandydavo kai ką ne taip išversti, atsargiai bandžiau ji patikslinti.

Surašęs asmens žinias, kapitonas klausė:

— Kur baigėt mokslus?

— Lietuvoj?

— Užsieniuose studijavot?

— Ne.

— Kokius mokslus baigėt?

— Teologijos ir pedagogikos, — pasakiau.

— O kas yra teologija? — klausė jis.

— Religionswissenschaft! — atsakiau vertėjui. Bet jis nežinojo, ką reiškia žodis Wissenschaft.

— Tereologija. Terepologija, — bandė jis versti kapitonui, tačiau ir pats nebuvo tikras. Ir vėl grįžo prie “Religionswissenschaft”. — Ką reiškia Wissenschaft?

Kaip tyčia tuo metu neprisiminiau rusiško žodžio. Bandžiau jam šią sąvoką apibrėžti kitais žodžiais.

— Kur dirbot?

— Gimnazijoj, paskui universitete.

— Kiek gaudavote algos?

Pasakiau.

— Rašėt ką nors? Išleidot knygų?

— Taip!

— Kiek pajamų turėjot už leidinius?

— Beveik nieko. Lietuvoj retas kuris autorius buvo apmokamas.

— O vokiečių metais rašėt?

— Ne!

— Už ką vokiečiai jus areštavo?

Paaiškinau: už tai, kad lietuviai nenorėjo kariauti prieš rusus.

Kapitonui patiko. Bandė nusišypsoti, bet staiga vėl susivaldė.

— Jūsų grupė buvo politiška, vienos partijos?

— Ne, vokiečiai ėmė iš įvairių profesijų, nežiūrėdami politinių pažiūrų.

— Buvot pažįstami su tais žmonėmis iš seniau? Su tais, kuriuos areštavo?

Čia ir buvo tas klausimas, dėl kurio Čiuberkis mus įspėjo. Su daugeliu iš tikro nebuvau pažįstamas. Taip jam ir atsakiau.

— Kokiai politinei partijai priklausei? — klausė toliau.

— Jokiai!

— Jokiai? O Smetonos partijai? Juk visi turėjo jai priklausyti.

Atrodė čia bus sunku įtikinti. Be kunigystės, galvojau, dabar nebeišsisuksiu.

— Jums sakiau, kad studijavau teologiją. Tai reiškia, kad baigiau kunigo mokslus.

— Jūs kunigas? — išplėtė akis komendantas.

— Taip, aš esu ir kunigas. Bet kaip kunigas negalėjau jokiai partijai priklausyti. Jūs turbūt žinot, kad kunigai kovojo su Smetonos valdžia, o Smetona su kunigais.

— Da, da! Eto znajem! — pasakė ir nusiramino.

Po trumpos valandėlės, kol kapitonas kažką žymėjosi

popieriuje, vėl prasidėjo klausimai, šį kartą liečią kacetą.

— Jūs turėjote geresnę padėti Stutthofe. Už kokius nuopelnus?

Palingavau galvą, atsikvėpiau ir pradėjau pamažu, kiek galima trumpiau ir vaizdžiau, piešti mūsų “geresnę” padėtį. Kiekvieną sakini vertėjas vertė, o kapitonas, padėjęs pieštuką į šalį, parėmęs ranka galvą, klausėsi.

— Mes dirbom su visais kaliniais prie sunkiausių darbų. Mus mušė, badu marino. Penkių pirmųjų savaičių bėgyje mirė 7 geriausi mūsų vyrai iš 46-ių. Po dviejų savaičių mirė dar du. Apie 20 gulėjo ligoninėje ir laukė mirties. Tada Lietuvoje kilo protestų banga; už nukankintus buvo laikomos pamaldos, ir tūkstančiai žmonių ėjo už juos melstis. Vokiečiai pamatė, kad mūsų išmarinimas politiškai jiems nenaudingas. Iš sunkiųjų darbų jie mus, kaip inteligentus, perkėlė į biuro darbus. Man teko dirbti prie rūbų, dulkėse. Ploviau grindis, kilnojau drabužius ir... gavau džiovą. Pusantrų metų turėjau ją ir manęs nebevarė į darbus. Buvo ir daugiau tokių palaužtų draugų. Štai, ta geresnė padėtis...

Baigiau, ir man pačiam pasidarė graudu, kad dar buvo keliamas toks klausimas.

Kapitonas valandėlę tylėjo.

— O iš kur ta jūsų gera eilutė? Jūs dėvėjote geresniais drabužiais?

— Sakiau, kad dirbau rūbų kameroj. Turėjau pažįstamų, ir jie prieš evakuaciją man ją atnešė iš sandėlio. Tai ta pati eilutė, su kuria buvau areštuotas. Pasiėmiau iš sandėlio, galvodamas pakeliui nuo vokiečių pabėgti.

— O jūsų grupėj buvo šnipų? Suprantat, kurie vokiečiams išdavinėjo kitus kalinius?

Atsakysiu, kad nebuvo, — nenorės patikėti. Nutariau iš to klausimo kaip nors išsisukti.

— Pradžioj mes patys galvojom, kad vokiečiai įmaišė į mūsų grupę vieną šnipą. Taip jie kartais darė.

Kapitonas susidomėjo.

— Buvo vienas jaunas vyras, kuris mažai kalbėjo ir mums visiems nebuvo pažįstamas. Mes jį įtarėme ir jo saugojomės. Bet paskui paaiškėjo, kad jis vos dvi savaiti iki arešto buvo vedęs, labai mylėjo savo žmoną ir dabar savo nelaimę labai išgyveno. Buvo jis kiek nervingas ir uždaras, tačiau įsitikinom, kad geras žmogus, ne šnipas.

— Kur jis dabar?

— Buvo Lauenburge! — pasakiau ir pats išsigandau.

Žinojau, kad tas vyras pasitraukė į Dancigo pusę. Bet jei daugiau ims klausinėti apie jį, galvojau, ką turėsiu sakyti. Bet jis nebeklausė. Jei būčiau pasakęs, kad yra Pucke, būtų gal panorėjęs ir jį patardyti.

— O buvo šnipų iš kitų tautybių kalinių — iš rusų, lenkų?

Prisiminiau Mišą ir tą lenką, kuris sėdėjo mūsų kambary. Jei pasakysiu, kad buvo, jų padėtis pasunkės.

— Kaip ligonis, džiovininkas, mažai turėjau ryšio su kitais kaliniais. Nežinau. Buvo spėjama, kad kai kurie vokiečiai kaliniai - kriminalistai išdavinėja kalinius. Apie lenkus ir rusus negirdėjau.

Tardymas užtruko apie tris valandas. Man džiūvo lūpos ir jutau, kaip ėmė svaigti galva. Perbraukiau ranka kaktą ir žiūrėjau, ką kapitonas darys toliau.

— Dovolno! — pasakė jis. — Galit eiti!

— Spasibo! — pasakiau rusiškai ir pakilau eiti prie durų.

— Palaukt! — sulaikė jis. — Ar šiandien valgėt?

— Ne! — pasakiau, nesupratęs, ką jis turėjo galvoje.

— Prašau eiti! — pakartojo.

Grįžau pas draugus. Jie sėdėjo ant grindų kelius atstatę ir laukė, ką pasakysiu. Trumpai painformavau, ko klausia ir ką reiktų žinoti, jei ir kitus tardys. Sargybinis mumis nesidomėjo. Jis buvo užimtas Miša: jį koliojo, liepė jam tūpti, keltis ir vėl tūpti.

Nespėjau baigti visų informacijų, kaip prasidarė durys ir vertėjas vėl pakvietė mane.

Draugai išplėtė akis. Atrodė, kad tardymas bus tęsiamas toliau.

Vertėjas privedė prie vienų durų, jas atidarė ir liepė eiti į vidų. Tai buvo kitas, ne tardymo kambarys. Prie stalo sėdėjęs ir valgęs kapitonas pakilo ir, kreipdamasis į mane, pasakė:

— Prašau sėsti ir užkąsti!

Jis išėjo. Vertėjas pasiliko su manim ir pakartotinai siūlė:

— Imkit kiaušinį, tepkit sviesto.

Ant stalo tvarkos nebuvo. Sviestas buvo ant popierio, duona ant pliko stalo. Bet tai nebuvo svarbu. Jaučiausi nelauktai nustebintas.

— Leisit ir dviem mano draugam truputi paimti? — prašiau.

— Ir jiems nieko nedavė? — nustebo vertėjas ir išsiskubino iš kambario.

Sumušęs vieną kiaušinį ir užsitepęs sviesto ant duonos greitosiom suvalgiau. Paskui užtepiau porą gabalėlių duonos draugams ir paėmiau antrą kiaušinį. Padėkojau grįžusiam vertėjui ir paprašiau leisti pas draugus.

Tuo tarpu ir sargybinis nešė jiems valgyt kažkokios košės.

Negalėjome suprasti, ką reiškia toks gražus komendanto mostas: ar prielankumą “sąjungininkams”, ar užuojautą buvusiems kaliniams.

Nespėjo draugai užkąsti, kaip vertėjas vėl pravėrė duris, liepė pasiimti drabužius ir eiti paskui jį. Privedė prie koridoriaus durų ir pasakė:

— Galit eiti namo. Esate laisvi!

Nežinau, kuriam iš mūsų atėjo į galvą paklausti, ar negautume atleidimo rašto.

— Nereikia, — pasakė kareivis. — Viskas išsiaiškinta.

Jis atidarė duris ir gana mandagiai pridėjo:

— Dosvidanja — iki pasimatymo!

Kai grįžome buvo jau šešta valanda vakaro. Draugai nerimavo ir galvojo, kaip ir kur smukti iš Pucko. Kai pasakėm, kad viskas išsiaiškinta, jie apsiramino. Vadinas, kol ateis NKVD, galime būti ramūs. Karinis sektorius daugiau mūsų nelies.

Epidemija atsinaujina

Visiškai ramūs vis dėlto nesijautėm. Buvo žinių, kad minėtas ruselis ir toliau veikia. Galimas daiktas, jis veikė ne vienas, tačiau jo piktas žiurkės akis mes jau pažinojome.

Patikrinęs kalinių “viešbutį” ir butus, kur kaliniai buvo apsistoję, jis ėmė domėtis ligonine. Ko jis dar jieškojo? Užsislėpėlių, simuliantų? Galbūt sergančiųjų masėje tokių galėjo būti. Ypač rusai kaliniai, pajutę, kad juos ima į kariuomenę arba verbuoja įvairiems uždaviniams, galėjo apsimesti sergančiais, o paskui jieškotis kelio į laisvę. Pažinojau vieną toki kaukazietį, buvusi avijacijos kapitoną, pašautą vokiečių žemėje ir atsiųstą į Stutthofą. Jis gulėjo ligoninėje ir skundėsi galvos skausmais. Sakėsi esąs sukontuzitas, lėktuvui krintant. Bet kacete jis to skausmo, atrodo, neturėjo. Dabar jokios priemonės nemažino jo ligos; jis gulėjo apvyniota, sutvarstyta galva, kaip sunkiai sužeistas žmogus. Kas nors iš sanitarų turėjo padėti jam prisidengti.

Daug kalinių, patekusių į ligoninę, buvo tik nusilpę ir reikalingi priežiūros, kol atsigaus. Daugelis čia atsidūrė ir dėl to, kad pirmosiomis dienomis pergerai užvalgė, suviduriavo ir užkibo už dezinterijos. Tačiau daugiausiai turbūt buvo dėmėtosios šiltinės aukų.

Pagausėjus ligoniams, prireikė ir didesnio ligoninės personalo. Lietuvių jau nebeužteko. Imta telkti lenkai, latviai, žydai. Du vadinamus latvius, bet ištikrųjų Latvijos lenkus, Zigmantą ir Henriką, turėjau progos kiek geriau pažinti. Vienas jų buvo teisės studentas, antras — medicinos. Mums jie buvo daug artimesni nei lenkams. Iš žydžių, atėjusių dirbt į ligoninę, buvo ir gerų profesionalių — seserų, sanitarių, vaistininkių. Atsirado ir dvi senyvos gailestingosios seserys elzbietietės, kurioms kitados ta ligoninė priklausė. Vokiečiai ją buvo nusavinę ir jas pačias išvarę. Grįždamos jos atsigabendino dar dvi pasaulietes mergaites - kašubes. Patyrusios, kad esu kunigas, jos maldavo mane ateiti kas rytas ir atnešti joms komuniją. Rūsyje turėjo vieną kambarį, į kurį aš ir užeidinėjau, kad perdaug nekrisčiau kam į akis. Jos po vieną ateidavo, priimdavo komuniją ir vėl išeidavo. Kartais iš rūsio pakildavau į pirmą aukštą, užeidavau į biurą pas Mackonį, į vaistinę pas Bredikį, o kai kada užsukdavau ir pas ligonius, padedamas mūsiškių sanitarų — Čiuberkio ir Pečeliūno.

Kartą aplankiau susirgusį prof. Rastofinskį. Stutthofe jis ateidavo į mūsų sandėliuką išklausyti mišių ir priimti komunijos. Tada buvo dar pakankamai stiprus, o dabar jautėsi visiškai palaužtas. Pakelyje iš Stutthofo išsekęs senuko organizmas nebepajėgė kovoti su prilipusia liga. Kiek nesistengta viduriavimą sulaikyti, niekas negelbėjo. O jis taip laukė pagerėjimo! Ant staliuko gulėjo sūnaus telegrama, kurią jis man parodė. Sūnus prašė pranešti, ar jis jau kiek sustiprėjęs, ar galėtų lėktuvas jį parvežti į Varšuvą — pas šeimą. Tos valandos jis laukė kaip mažas vaikas, bet gydytojai vis bijojo jį leisti į kelionę, kad nenumirtų. Atrodė, kad lenkai šį žmogų labai prižiūri: jam buvo skirtas atskiras, švariai palaikomas kambarys, net gėlių padėta ant stalo ir atnešta speciali, patogi, atlošiama kėdė. Kaip kacete, taip čia, jis buvo lenkų pasididžiavimas. Dėlto nieko negailėta, kad tik jo gyvybė būtų galima išgelbėti. Nežiūrint to, jis atrodė ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai palaužtas, kažkokios nevilties prislėgtas. Nenorėjau jo ilgai varginti. Palinkėjęs greit pasveikti, atsisveikinau.

— Užeikit dažniau ir atneškit man šv. komuniją! —-prašė jis.

Kitą dieną aplankiau Barakauską, Latvijos lietuvį, kuris daug padėjo Narakui ir Sruogai, kai buvome genami iš Stutthofo. Jis taip pat sirgo dezinterija ir atrodė labai prastai. Gulėjo jis su lenkais ir pas jį, rodos, neužeidavo mūsų sanitarai, nes tą aukštą aptarnavo kitų tautybių personalas. Pradžiugo, pamatęs mane, ir ėmė teirautis apie kitus mūsiškius. Kaip vaikas jis buvo prisirišęs prie mūsų grupės ir nebenorėjo niekur nuo jos skirtis.

— Jei kur iš čia vyksite, nepalikite ir manęs. Aš nemoku kalbos ir nepažįstu krašto.

Jis tikėjosi pasveikti. Kalbėjo apie savo motiną, paliktą Latvijoj. Jis buvo toks nesugadintas kaimo vaikas, tokia lietuviška paprasta ir nuoširdi siela, kad negalėjai juo atsigerėti. Tik jau atrodė, kad motinos jis nebepamatys...

Beviltiška buvo ir daugelio kitų kalinių ligonių padėtis. Jie buvo ne tik perdaug išsekę ir nepajėgūs kovoti su liga, bet ir mažai kas jais rūpinosi. Gydytojas Zelina (iš Katowicu), taip pat kalinys, buvo taip suvargęs, kad mažai begalėjo rūpintis kalinių gydymu. Užkrovė dar jam ligoninės vedėjo pareigas, ligoninės, kurią reikėjo iš nieko atstatyti ir priglausti masę kalinių. Dažnai jis turėjo sutikti, lydėti ir vaišinti belankančius rusus gydytojus ir karininkus. Vienintelis fiziškai pajėgus buvo latvis Sopronovas. Jis buvo tampomas ir šaukiamas į visas palatas. Tačiau ir jį mokantį gerai rusiškai dažnai kviesdavo į įvairias rusiškas įstaigas, arba pristatydavo užimti akilandžių raudonarmiečių. Daugiau gydytojų pradžioj ir nebuvo. Dėlto gydymo, galima sakyti, nebuvo jokio.

Vaistų medžioklė

Vaistų ligoninėje taip pat stigo. Jie turėjo būt gabenami iš vienintelės Pucko vaistinės, kuri priklausė vokiečiui, o dabar buvo apleista. Iš jos nešėsi vaistus kas tik norėjo. Sopronovas ten siuntė ir mūsų vaistininkus — Bredi-kį, Kučą ir Kriaučiūną. Kai kada į šį darbą jie pasitelkdavo ir mane.

Kartą mums besitvarkant vaistinėje, atėjo lenkų milicijos viršininkas, komunistas, ir liepė išsinešdinti. Kriaučiūnas bandė aiškinti, kad šis reikalas priklauso ligoninės direkcijai ir kad mes dirbame jos pavedimu.

— O kas jūs tokie? — šaukė viršininkas.

— Kaliniai!

— Iš kurio kaceto?

— Stutthofo.

— Stutthofe ir aš buvau, bet tokių nemačiau.

— Labai gaila. Mes taip pat jūsų nematėm. Greičiausiai, jūs Stutthofe visai nebuvot, — kalbėjo ramiai Kriaučiūnas.

— Parodykit popierius!

Mes išsitraukėme magistrato išduotus menkučius popierėlius, surašytus mūsų pačių paliudijimu, kad buvome kalinami Stutthofe.

— Ir tu kalinys, tu? — šoko ant Kriaučiūno. — Tu, žydinčiais veidais ir gerais drabužiais?

Kriaučiūnas buvo iš tų, kuriam visada buvo raudoni veidai. O kailinius, suorganizavęs kacete, jis išsinešė tikrai neblogus.

— Aš jus sutvarkysiu, apsimetėliai! Įkišiu į kalėjimą. — Jis rėkė ir išsitraukė pištoletą, norėdamas mus įbauginti. — Vaistinė priklauso šiam vyrui, o jūs atėjote ją apgrobti.

“Šį vyrą” mes atpažinome. Jis buvo užėjęs prieš kokią valandą, apsižiūrėjo, pamatė mus, kraunančius vaistus į dėžes, ir vėl išėjo. Dabar atsivedė galingesnį už save. Kaip vėliau patyrėme, jis nebuvo vaistinės savininkas, buvo dirbęs pas vokietį kaip laborantas. Būdamas lenkas jis tarėsi turįs dabar teisę ją paveldėti ir tvarkyti. Milicijos viršininkas, buvęs jo draugas, atėjo įvykdyti šio “įteisinimo”.

Mes išėjome ir daugiau nebesirodėme. Veltis į pačių lenkų makalynę nebuvo prasmės. Tik ligonių gydymas dėl to pagerėti, žinoma, negalėjo.

Vėliau buvo vaistų pasitiekta iš kažkokių užsilikusių wehrmachto atsargų. Iš viso to Bendikiui pavyko sudaryti pakenčiamą ligoninės vaistinėlę. Dirbo jis tą darbą ir toliau, tvarkė, dėliojo, pilstinėjo. Gražu buvo žiūrėti, kaip senas provizorius jautėsi patenkintas savo amatu. Tada prisiminiau stutthofinį mūsų priežodi “renka kaip Bredikis vaistus”. Kalbėjo jis ir dabar nedaug, tačiau buvo galima jausti jo noras dažniau matytis su saviškiais draugais, pasikalbėti, pasvarstyti ateities planus. Kažkas jame keitėsi, ir šaltokas vienišumas buvo nebeatpažįstamas.

Kiek vėliau į vaistinėlę atėjo dirbti viena žydė, buvusi vaistininkė Vilniuje. Tada Bredikis vėl ėmė darytis uždaresnis. Užeidavau pas jį ir tada, tačiau jutau, kad varžosi ilgiau kalbėti. Ta žydė buvo simpatinga ir miela, tačiau visus baugino kažkokia nuojauta, kad ji gali būt ano ruselio tarnyboje. Vėliau šis baugulys pasitvirtino.

Sovietiški galvijai

Pirmas įspūdis, pamačius didesnius sovietų karių būrius, buvo keliantis užuojautą. Senyvi, apiplyšę, suvargę ir išsekę vyrai nieko daugiau nenorėjo, kaip tik prisėsti kur nors prie namo ant laiptų, prigulti ant šaligatvių ar tiesiai ant grindinio. Jie buvo labai panašūs į mus išvargintus kalinius.

Kai Gdynės - Dancigo frontas pamažu tirpo, rusų kariai kūrėsi pastoviau Pucke ir apylinkėse. Tada teko juos pamatyti iš kitos pusės. Dažnai landžiojo jie po gyventojų butus, sauvališkai darė kratas, o iš tikrųjų plėšikavo.

— Ginklų! — užrėkė kartą atėję trys į mūsų butą. Nesupratom, kokių ginklų jie nori. Šeimininkai, nemokėdami rusų kalbos, prašė, kad mes jiems aiškintume, jog čia jokių ginklų nėra. Tačiau jie nenorėjo tikėti ir pradėjo viską krėsti. Šeimininkai dar turėjo šio to iš maisto atsargų ir iš gėrimų. Rusai susikrovė į maišus, kiek galėjo pavilkti, ir išeidami pasakė:

— Viskas tvarkoj! Reikalas ištirtas ir daugiau niekas jūsų nebekontroliuos.

Iš pradžių patikėjom, kad jie iš tikro siųsti kontroliuoti. Bet kai ėjo vis nauji rusai tų ginklų beveik kasdien jieškoti ir vis grobė, buvo aišku, tai jau nebe kontrolė.

Kartą jie užsimanė ir mane patikrinti. Pasakiau esąs “kacetoviec” ir nieko savo neturįs, tik tą vieną kuprinę.

— Parodyk! — įsakė,

Atidariau. Jie viską išvartė, apžiūrėjo ir pasiėmė porą maisto dėžučių iš danų Raudonojo Kryžiaus gauto siuntinėlio, vieną švarų sąsiuvinį, vienas kojines. Apsidžiaugiau, kad nepaėmė kito sąsiuvinio, prirašyto, būtent, “Lietuvių psichologijos” užrašų, kuriuos kaip didelį turtą buvau išsinešęs kuprinėje iš Stutthofo. Tikrieji kontrolieriai turėjo daugiau domėtis užrašais nei tuščiu sąsiuviniu.

Kitą kartą du jauni kariai, jau įgėrę, buvo besikęsiną užpulti ištekėjusią Trybullių dukrą. Ji griebė į rankas mažą savo mergytę, puolė pro duris į kitą kambarį ir išlėkė iš namų. Norėjo pulti tėvus, kam leido dukrai pabėgti, bet tuo metu išdrįsau įsikišti ir juos sugėdinti.

— A ty kto takoj — o tu kas toks! — šoko vienas į akis.

— Litoviec, kacetoviec... Šie žmonės mane priglaudė, jie geri žmonės. O jūs kieno vardu norit juos skriausti.

— Idiom — Eime! — pasakė antrasis.

— Idiom, — pakartojo dar darydamas duris.

Jau buvom patyrę, kad sovietų sauvaliautojai varžosi svetimųjų, ypač kalinių ir “mokytų” žmonių — juo labiau, jei kas iš jų galėjo kiek rusiškai surepelioti. Tai pastebėję, mes ėmėm darytis drąsesni ir stengdavomės vietinius gyventojus apginti.

Pradžioj ir patys kariai buvo akiplėšiškesni, nes jie buvo fronto didvyriai. Jie praeidavo pro šalį, ir daugiau jų nebesutiksi, viršininkui nepaskųsi. Taip buvo pirmomis dienomis. Viename bute, kur gyveno du mūsų draugai, rusas atsivedė iš gatvės pagrobtą jauną mergaitę, išvarė juos iš kambario ir išprievartavęs išėjo. Draugai tada nedrįso nieko sakyti. Vėliau į tuos namus ėmė lankytis rusas kapitonas ir prievartaudavo našlę moterį bei jauną jos dukrą.

Pradžioj rusai, ypač tankistai, elgėsi kaip laukiniai. Plėšė krautuves ir sandėlius, nešėsi įvairias gėrybes, krovėsi į sunkvežimius, mėtė į gatvę, dalino praeinantiems gyventojams ar kaliniams. Daugiausiai jieškojo gėrimų, čia pat lakė, nudaužę butelių gurklius. Svaigulio apimti, imdavo naikinti krautuvių langus, duris, butuose veidrodžius, lovas, baldus. Girtuokliavimo aistra buvo tokia didelė, kad nebežiūrėjo, kas patenka į rankas. Kartą jie rado didesnį kiekį palikto šampano. Bematant jį suvartojo ir netrukus visi sukrito. Du didelius vežimus šių nelaimingųjų atvežė į Pucko ligoninę. Daugeliui jų pagalba buvo jau nebereikalinga. Nepraėjo pora dienų ir vėl buvo atgabentas naujas apsinuodijusių būrys. Šampanas buvo vokiečių užnuodytas ir specialiai rusams paliktas, tačiau sovietai nenorėjo tuo tikėti. Jieškojo sabotažninkų vietos gyventojuose, tardė ir į kalėjimus sodino. Gal dėl to paskui joks rusas nebegėrė vienas. Ateidavo pas vietinius gyventojus ir vertė gerti su jais drauge.

Kartą į mūsų butą atėjo kareivis, atsinešė butelį degtinės ir liepė šeimininkui ir man su juo gerti. Gerti mes nenorėjom, tačiau reikėjo bent vaidinti. Besikalbant, į kambarį įėjo ir senoji šeimininkė su maža anūke ant rankų. Rusas pastūmė butelį į šalį ir įsmeigė akis į vaiką. Po to išsitraukė iš kišenės piniginę, išsiėmė fotografiją, rodė ir aiškino. Joje buvo moteris ir du vaikučiai. Jis pasakojo apie juos ir ašarojo.

Išbaigęs beveik vienas visą butelį, paprašė, kad jam parodyčiau išvietę. Palaukiau jo kieme. Tada jis paėmė mane už rankos ir vedėsi į kitą gatvę.

— Parodyk, kur gyvena ta graži mergaitė. Mačiau, ji nuėjo į tuos namus. Jis tempė mane su savim. Pradžioj nesusivokiau, ko jis nori, nes tai vyko čia pat po tų gražių kalbų apie šeimą ir vaikus.

Įsivedė mane į namus ir ėmė belsti į duris. Jas atidarė senyva moteris. Nelaukdama, kol kareivis pasakė, ko įieško, ji iškoliojo kašubiškai ir užtrenkė.

Jis beldėsi toliau.

— Eik namo, išsimiegok! Palik mus ramybėje, — sušuko moteris iš vidaus. — Čia nėra jokios mergaitės.

Kareivis nusikeikė “rusiškai” ir nuėjo. Grįžęs, pasiėmė savo kepurę ir fotografijas, paliktas ant stalo.

Klaikių dalykų darėsi su moterimis kaimuose. Ne viena jų buvo atvežta į Pucko ligoninę — išprievartauta ir sužalota, ne viena paliko nėščia. Į tą pačią ligoninę ėmė plaukti moterys, jieškodamos pagalbos nuo užkrečiamų ligų. Draugų pasakojimu, ateidavo ir patys sovietų kariai, net aukšti karininkai, prašydami specialių vaistų. Kai kurie nedrįsdavo kreiptis į gydytojus, tik sutiktąjį sanitarą prašydavo jų parūpinti.

Vienas iš mūsų, Stanevičius, buvo paimtas į sovietų kariuomenę, įjungtas į dalinį ir keletą savaičių žygiavo per Pamario kaimus bei miestelius. Vėliau jis laimingai pasitraukė ir mums pasakojo, ką turėjo išgyventi. Viename kaime sovietai užpuolę moterį ir čia pat, prie vaikų, visi iš eilės ją išniekino. Kitame kaime nutvėrė moterį vyro akyse ir kai šis pasipriešino, vietoj nušovė. Jaunos mergaitės ir senyvos moterys iki baisaus sužalojimo turėjusios praleisti “keliolika tų gyvulių”. Taip juos teisingai pavadino pats pasakotojas.

— Nekalbėkit man apie rusus! Neminėkit ruso vardo! — suerzintas kalbėjo Stanevičius. — Negaliu apie juos ramiai galvoti. Maniau, iš proto išeisiu. Norėdavau kartais griebtis ginklo ir tuos gyvulius iššaudyt. Bet jų buvo perdaug, o aš vienas.

Politinė karštligė

Kartą susipažinau su vienu lenku milicininku. Jis buvo ne vietinis, atsikėlęs iš Lenkijos dar prieškariniais laikais. Nuo 1939 m. turėjęs slapstytis apylinkėse, nes neno-

rėjęs nutolti nuo savo žmonos kašubės ir vaikų. Jo ir šeimos padėtis buvusi labai sunki: jį persekiojusi vokiečių ir parsidavusių kašubų ranka, o šeima buvusi išmesta iš buto ir badavusi. Dabar jis grižo ir, atrodo, sąmoningai įstojo į miliciją, kad atsiskaitytų su buvusiais persekiotojais. Jis turėjo didelį ir puošniai apstatytą butą — nežinia, pabėgusio vokiečio ar išmesto kašubo. Jo žmona ir vaikai, pastebėjau, jautėsi net nejaukiai šiose erdviose patalpose. Visa tai, matyt, jiems buvo nauja. Jis pats retai buvo namuose, o jam nesant žmona nedrįsdavo nieko svetimo įleisti į vidų.

Milicininkas nebuvo komunistas. Tai man greit paaiškėjo. Jis buvo tik lenkas, šiuo metu paliestas politinės karštligės. Ja buvo užsikrėtę gana daug ir mūsiškių lenkiškųjų draugų iš kaceto. Ji pareikalavo taip pat nemaža aukų. Vieni turėjo mirti, kiti neteko buto ar maisto, treti savo namuose turėjo drebėti, pakuždomis kalbėtis ir laukti atsiskaitymo valandos.

Kartą pas mūsų šeimininkus Trybullius užėjo apyjaunė moteris su dviem mažais vaikais. Ji ir vaikai buvo išbalę, sunykę, apimti baimės. Atsisėdo ji toliau nuo lango, glaudė prie savęs vaikus ir kalbėjo taip tyliai, kad buvo sunku suprasti. Šeimininkams ji buvo pažįstama: kašube, kurios vyras, atėjus vokiečiams ir jiems verčiant, priėmė pilietybę ir buvo paimtas į kariuomenę. Už tai lenkai dabar ją išmetė iš buto ir liepė apleisti miestą. Bet apleisti ji negalėjo, nes aplinkui buvo frontas. Ji pasiliko, ėjo iš namu į namus, nakvojo tvartuose ir rūsiuose, kol atsirado čia. Ilgėliau ji nedrįso ir čia pasilikti: norėjo gauti truputį maisto savo vaikams ir vėl jieškotis naujos landynės.

Mūsų šeimininkai susirūpinusiais veidais išleido ją pro užpakalines duris, per kiemą, iš kurio mažiau kas galėjo pastebėti. Bijojo ir jie, nes nuo 1939 m., kai jų svainį Jankowskį vokiečiai sušaudė, jie buvo priversti pasidaryti volksdeutschais (vokiečių tautos žmonėmis). Ligi to laiko jie namuose kalbėjo kašubiškai, o vokiečiams atėjus turėjo kalbėti vokiškai.

— Įsivaizduokit, kas darėsi, — aiškino jie. — Vakarais vaikščiojo gestapininkai ir palangėmis klausėsi, ar kas nekalba lenkiškai ar kašubiškai. Užtekdavo nugirsti jiems vieną žodį, ir varydavo iš namų, atimdavo maisto korteles. Vaikai turėjo lankyti vokiškas mokyklas, o kieme žaisdami neištarti nei vieno lenkiško žodžio. Jūs pastebit, kad visi mažesnieji nemoka nė žodžio lenkiškai. O dabar įsakyta, kad nė vienas vaikas nekalbėtų vokiškai. Tėvai būsią už tai baudžiami.

Trybulliai pasakojo vokiškai, kiek galima tyliau, nes mes, išskyrus Butkų, neįstengėm tada kalbėti lenkiškai. Jie laukė, kad ateis ir jų eilė: buvo sudarinėjami visų volksdeutschų sąrašai.

Vieną naktį, kai jau buvome visi sumigę, kažkas pradėjo belstis į duris. Šeimininkas atidarė ir pastiro. Duryse pasirodė sovietų kareiviai ir milicininkai su lempomis ir pistolietais. Liepė visiems keltis ir, išsitraukę sąrašus, tikrino pavardes. Šeimininkas ir dvi jaunos dukros turėjo atsisveikinti su motina ir išeiti i nežinią. Ašaros ir maldavimai laikinai išpirko antrąją dukterį, kurios vyras buvo fronte, o maža mergytė buvo dar žindoma. Mus, tris prisiglaudėlius, taip pat išsivedė kartu.

Pasiėmę kuprines ir atsisveikinę su verkiančia šeimininke, išėjome į gatvę. Didelė kolona civilių gyventojų, paimtų iš kitų namų, stovėjo gatvėje, apsupta raudonarmiečių ir vietinių milicininkų. Kiti vakščiojo po butus ir rinko pagal sąrašus naujas aukas. Taip pamažu stūmėmės gatve, kol buvo surankioti visi nepatikimieji gyventojai. Girdėjom graudžias ašaras ir šauksmus paliekančiųjų ir išeinančiųjų. Moterų šioj kolonoj buvo ne mažiau nei vyrų.

Gana ilgai užtrukę patekome į specialiai parengtą kalėjimą. Pakeliui prisijungė kitos areštuotųjų kolonos. Kalėjime laukėme keletą valandų, iki kiekvieną patikrino specialūs valdininkai.

Mes, kaliniai, buvom įsiutę, kad ir mus laiko politiškai nepatikimus. Savo padėti laikėme išaiškintą pačių rusų, tačiau nelaimei neturėjome iš jų jokio dokumento. Vienintelis dokumentas, kuriuo pasirūpinome magistrate, buvo pažymėjimas, kad buvom kaliniai. Vis dėlto jis mums padėjo. Mus paleido, patardami negyventi pas įtartinuosius žmones.

Visi suimtieji tą naktį buvo pristatyti prie įvairių darbų — tvarkyti geležinkelio bėgius, atstatinėti tiltus, gerinti kelius, valyti valdiškus namus. Dalis jų buvo pasiųsta į Stolpo kalėjimą, dalis liko vietiniuose kalėjimuose. Tik kai kuriems buvo padaryta malonė: leista gyventi namuose ir ateidinėti į priverčiamuosius darbus. Taip grįžo namo ir jauniausioji Trybullių duktė, tačiau kasdien turėjo eit į stoties biūrą valyti patalpų. Ji buvo kokių 19 metų, graži ir gyva. Tada, kai mes atėjome pas juos gyventi, ji darė įspūdį linksmos, geros ir vaikiškai nerūpestingos mergaitės. Dabar tas “darbas” padarė iš jos nervingą, baugščią, užsidariusią, kartais akiplėšišką merginą. Pasikeitimas kėlė baimę. Ji turėjo būt morališkai laužoma, kankinama ir prievartaujama.

Jos gelbėti nebuvo galima, nes, atrodė, ir taip jau padaryta didelė malonė, kad leidžiama jai naktį pareiti namo. Reikėjo ką nors daryti dėl senyvo tėvo. Atrodė, kad mūsų balsas turėtų šį tą reikšti. Trybullį mes jau spėjom pažinti: jis buvo visai nepolitinis žmogus, ramus, paprastas ir doras karčiamninkas (prieš karą jis juo ir buvo). Vien iš dėkingumo reikėjo tam žmogui padėti. Su šia mintim nuėjau kartą pas minėtą milicininką.

Iš pradžių jis nelabai norėjo kalbėtis. Taip esą padaryta iš aukščiau ir niekas neturįs teisės sprendimo pakeisti.

— Bet ar jūs nematot, kad naikinami jūsų pačių žmonės, — bandžiau paliesti lenkiškus interesus. — Kiek jūsų tautiečių išžudė vokiečiai, o dabar jūs patys savo rankomis šį darbą varot toliau. Trybullį jau pažįstu: jis būtų buvęs lojaliausias Lenkijos pilietis, o galbūt toks jis ir buvo. Argi jūs nematot, koks likimas ištiko tuos, kurie neprisitaikė prie vokiečių. Jankowski ir kitus jie nužudė. Leiskit tiems kašubams dabar naujai prisitaikyt, bet jų nenaikinkit. Jie dar bus jums naudingi.

Jis ramiai klausėsi. Mačiau, kad tai jam buvo nauja. Politinė karštligė atrodė dar nebuvo galutinai apdūmusi jo proto.

— Galiu pakalbėti su viršininku, — pasakė jis. — Bet daug vilčių į tai nereikia dėti. Tame reikale jau yra uždėję savo ranką rusai.

— Rusų interesas būtų suprantamas, — dar įsiterpiau.

— Jūsų žmonių likimas jiems nerūpi. Bet jis jums turėtų rūpėti.

Po įvairių raštų ir pasižadėjimų Trybullis pagaliau buvo išlaisvintas iš Stolpo kalėjimo. Žmona keletą kartų ėjo pėsčia į ten. (Daug moterų eidavo iš Pucko savo vyrų lankyti, nunešti jiems maisto). Ir kai jis grįžo, buvo klaiku žiūrėti, ką iš to žmogaus per dvi savaites padarė. Jis buvo baisiai sunykęs, palaužtas fiziškai ir morališkai.

Trybulliai dabar negalėjo patys niekur rodytis ir ko nors gauti. Reikėjo eiti jiems į talką, kaip pradžioje jie ėjo mums. Butkus, dirbęs ligoninės ūkio skyriuje, parnešdavo jiems duonos, margarino ir dešros. Kai pats negalėdavo, pasiųsdavo mane į vieną kepyklą duonos parnešti.

Vėliau lenkai vis dėlto juos, senus kašubus, išstūmė iš savo žemės — privertė “repatrijuoti” į vak. Vokietiją.

Lipniūnas miršta

Visuomet judrus ir skaidrios dvasios, Lipniūnas, išėjęs į laisvę, nelauktai pasikeitė. Beveik niekur nėjo iš savo kambario, nelankė draugų, nesidomėjo įvykiais mieste. Kai jį aplankydavau, rasdavau skaitanti ar besimeldžiantį. Kalbėjo santūriai, ramiai, su kažkokiu susimąstymu. Ateitis domino ji ir dabar, bet jis nebebuvo entuziastas. Bent pašnekesio tonas jautėsi nebe tas, kaip pirma. Gal išvargęs, galvojau. Gal netikros laisvės slopinamas. Pagaliau, gal atėjo metas po visų išgyvenimų jam pasikeisti — kaip tik į tai, apie ką pats nekartą kacete buvo užsiminęs. (Jis žadėjo trauktis iš plačiųjų visuomeninių reikalų). Buvo sunku suprasti, kas vyksta jo dvasioje. Mane tik savotiškai stebino ir žavėjo nepaprastas, iš gilumos einąs labai santūrus ir ramus jo nuoširdumas. Nuoširdus jis buvo visuomet, bet ne taip, kaip šj kartą. Anksčiau — nuo tų laikų, kai jį pažinojau — jo nuoširdumas atrodė kiek ekzaltuotas. Dabar jis buvo toks natūralus, paprastas, daugiau jaučiamas, nei pastebimas.

Kančios sekmadienį rusai leido žmonėms susirinkti pamaldų į bažnyčią. Buvo saulėta, šilta diena. Kašubai rinkosi gausiai, visi beveik vasariškai apsirengę. Nuėjo su jais į bažnyčią ir Lipniūnas su vienu švarkeliu. Norėjo trumpai pasimelsti, bet suolus užsėdo kiti ir jis, nebenorėdamas jų trukdyti, liko sėdėti per visas pamaldas. Ėmė jausti šaltį, pradėjo virpėti, bet pamaldų išlaukė iki galo. Parėjęs namo jautėsi blogai, tačiau gulti nėjo. Vakare, kai jį aplankiau, jau skundėsi galvos skausmu ir bloga savijauta.


Pašarvotas Pašarvotas lavoninės prieangyje

Iš ryto, kai atėjau pas jį laikyti mišių, radau jį lovoje. Jis paprašė, kad jam duočiau komuniją. Tai jau buvo blogas ženklas. Jei bent kiek būtų jautęsis geriau, tikriausiai būtų ir pats laikęs.

Tą dieną jis neleido pakviesti gydytojo. Galvojo, kad praeis. Kitą dieną, jo neklausęs, nuėjau į ligoninę ir paprašiau Miką Pečeliūną, kad atvestų gyd. Sopronovą, gerą Alfonso bičiulį, taip pat studijavusį Prancūzijoje. Deja, Sopronovas neatėjo — nežinau, ar Pečeliūnas tuo nepasirūpino, ar pats gydytojas buvo taip užimtas. Kitą dieną bandžiau pats gydytoją surasti, bet jis visą laiką buvo rusų užimtas. Vėl prašiau Pečeliūną.

Sopronovas atėjo tik trečiadienį vakare.

— Dėmelės ant kūno! — pasakė jis. — Greičiau į ligoninę !

Nuėjau įspėti Pečeliūną. Jis patikrino palatas: nėra vietos! Pažadėjo surasti tik iš ryto.

Tą vakarą, lyg nujausdamas, Lipniūnas kalbėjo savo šeimininkei:

— Tiek ruoštasi, tiek išvargta, o dabar reikės...

Atėjo su neštuvais Kučas ir Kriaučiūnas. Nugabenome tiesiai į prausyklą. Seselė vienuolė, sena gailestingoji sesuo, parengė vonią. Ji buvo peršalta, ir tas mane kiek neramino. Bet sesuo tvirtino, kad šiltine sergantiems kaip tik tokios reikia. Pats dalyvavau jį prausiant. Mačiau, kaip Lipniūnas virpa, bet žodžio netaria. Jis jau bejėgis: jį reikėjo laikyti ant rankų.

Palatoje, kur jį paguldė, buvo keliolika kalinių. Kaikurie beveik marinami. Kitą rytą nunešiau jam komuniją. Jis vos ją priėmė. Prašėsi visuotinės išpažinties, bet jo gerklė buvo užimta ir aš pasakiau:

— Palaukim, gal pagerės. Juk tau taip sunku dabar kalbėti. — Jis nieko nepasakė.

Kitą rytą seserys sugalvojo padaryti bendrą komuniją visoj palatoj. Prie Lipniūno lovos gražiai parengė staliuką, pasiklausė kitų ligonių, kas norės išpažinties ir komunijos. Atsirado dar pora tokių. Atėjo jos pačios ir dvi jų sanitarės, ir aš iškilmingai joms ir ligonims padalinau komuniją.

Tai sužinojo ligoninės direktorius gyd. Zelina. Liepė pašaukti mane ir griežtais žodžiais įspėjo:

— Tu žinai, kad ligoninė rusų kontroliuojama. Praneš kas nors, kad kunigas lankosi, net sakramentus teikia, tu žinai, kas galės įvykti. Ne tik ligoninę gali uždaryti, bet tave ir mane įkiš į kalėjimą. Prašau man daugiau nei kojos į ligoninę nekelti.

Porą dienų nesilankiau. Tačiau, kaip jau darėme kacete, įdaviau Lipniūnui nunešti komuniją per dr. Kučą, o kitą dieną per adv. Kriaučiūną. Kai jie grižo iš darbo, pasiteiravau, kaip jaučiasi Alfonsas.

— Blogai. Nebekalba. Beveik nieko nevalgo.

— Ar komuniją priėmė?

— Parodė ranka padėti po pagalviu. Turbūt pats paskui priėmė.

— O kaip gydymas?

— Nuolat būna prie jo ta vienuolė. Rūpestingumas jos pasigėrėtinas. Bet gydytojų sunku prisišaukti. Zelina geria su rusais, o kai negeria — žiūri tvarkos, o ne ligonių. Sopronovas dažnai bėgioja į komendantūrą ir sunkiai prisišaukiamas. Iš viso blogai su ligonių priežiūra.

Tuo metu pradėjau lankytis į kitą naujai suorganizuotą ligoninę. Čia susipažinau su naujai atvykusiu gydytoju Gajdus. Jis buvo kilęs iš Pamario, bet mediciną baigė Vilniuje. Jis pažinojo nemaža lietuvių, o su vienu, kažkokiu Lukoševičiumi, buvęs net bičiulis.

— Mano kilmė lietuviška. Aš žinau, ką reiškia gaidys. Mano protėviai yra kilę iš Lietuvos.

Gajdus leido man kalciumą ir, kiek turėjo laiko, maloniai dėmėjosi mūsų padėtimi. Prisiminiau jam vilnietį kunigą (Lipniūną), kuris šiuo metu sunkiai serga ir negali prisišaukti gydytojų.

— Gal būtumėte malonus ji aplankyti ir apžiūrėti.

— Gerai, aš tą padarysiu, nors anoj ligoninėj man nedera rodytis.

Po keleto valandų, jis atsiuntė į mano butą sanitarę, liepdamas skubiai pas ji ateiti.

— Reikalas pavėluotas. Jis turi ne tik šiltinę, bet ir plaučių uždegimą. Gaila, kad tai nebuvo pastebėta anksčiau ir nieko nedaryta. Prirašiau injekcijų, bet vilčių maža. Tai jums norėjau pranešti, kad žinotumėt, ką turite daryti.

Jis buvo labai susirūpinęs ir reiškė užuojautą.

Skubėjau pas Alfonsą. Tarpduryje pasitiko seselė.

— Va, dvi komunijos!—parodė ji man įvyniotas popierėlyje. — Tvarkydama lovą, radau po pagalviu. Jis nebegali nuryti.

Lipniūno veiduose matėsi jau mirties šešėliai. Žvilgis pasimetęs, burna prasižiojus, vos bekvėpuoja. Jį dusino tirštai priaugusi materija.

Atkreipiau seselės vienuolės dėmesį. Ji bandė valyti. Kabinosi kaip kaspinai, bet ištraukti nesisekė. Davė švirkštą širdžiai stiprinti ir parodė gyd. Gajdaus potvarkį — kas 20 minučių naujas švirkštas.

Spaudžiu Alfonsui ranką.

— Gal išrišimą? Supranti mane!

Vyzdžiai atsigręžia į mano pusę. Bando sudėti rankas, bet nebegali. Jo krūtinė dar labiau ima kilnotis.

Duodu išrišimą ir bandau mažą gabalėlį tų pačių komunijų įdėti jam į burną. Jis nebegali nuryti. Duodu šaukštą vandens. Šis su komunijos trupinėliu išsilieja atgal. Alfonso veidas suvirpa. Man rodės — iš skausmo, kad nebegali priimti Švenčiausiojo.

— Alfonsai, — paimu jo ranką, norėdamas raminti.

Jis pasigręžia, kažką nori pasakyti. Lūpos vos juda,

akys įsitempia. Pasilenkiu visai arti — gal išgirsiu, gal suprasiu paskutini jo žodi. Nieko! Užsikosėja ir užspringsta. Akys užsimerkia, pasipila kaktoje prakaitas.

Valandėlę atsigauna. Vėl žvelgia į mane, bet lūpos nebebando judėti. Tik pakimba blakstienose dvi didelės ašaros ir pamažu nurieda skruostais. Glostau ranką, bandau raminti. Kai tos ašaros pasiekia jo lūpas, akys visai užgęsta.

Tai buvo kovo 28-tos, Didžiojo Trečiadienio, 12-toji valanda. Sudėjau jo rankas ant krūtinės, sunėriau, peržegnojau ir išėjau.

“Aš prisikelsiu...”

Tą dieną vėjas, lyg iš bangų išaugęs, dūko Pucko gatvėmis. Miestas, kartą vokiečių apšaudytas iš Vesterplatės, dabar laukė naujos šovinių pylos. Žmonės traukėsi iš pakrantės į miesto gilumą, bėgo nuo mirties. Tik ligoninėje mirtis tęsė savo darbą — be apšaudymų.

Sunkiais kaip švinas žingsniais išėjau į gatvę. Pasukau į kleboniją ir pasibeldžiau.

— Mirė, — pratariau tarpdury sutiktajam.

— Mirė!... — palingavo šis galvą.

Tai buvo klebonas. Lipniūną jis mažiau pažino. Su juo kalbėjosi tik kartą, dar prieš ligą. Tada Alfonsas jam, vokiečių kilmės kunigui, buvo tiesiai pasakęs:

— Vokiečių tauta pasirodė neturinti krikščioniškos moralės. Kacetai bus nesugriaunamas įrodymas.

Klebonas bandė aiškintis. Pirmiausia, kodėl jis negalėjęs mūsų priglausti, nors mes jo nekaltinom. Paskui, kodėl vokiečių tauta pasidariusi tokia žiauri; ji nutolusi nuo krikščionybės.

Tas pasikalbėjimas, matyt, padarė jam gilaus įspūdžio. Jis pasidarė mums žymiai malonesnis. Ir Lipniūno sveikata jis domėjosi. Kartą ji net aplankė ligoninėje. Jo mirtis jam buvo nelaukta ir nesmagi, kaip naujas kaltinimas vokiečių tautai.

— Norėtume laidoti poryt, Didįjį Penktadienį, — pasakiau.

— Tarnai bus užimti, nes bažnyčioj iškilmingos pamaldos. Gal šeštadienį?

— Neturim sutanos nei kamžos, o reiktų pašarvoti kaip kunigą.

— Sutaną pats turiu tik vieną. Kamžą ir stulą duosiu.

— Jūs patys teiksitės palydėti į kapus, ar...?

— Darykite patys. Man nepatogu. Pasirūpinkit leidimą. Laidotuvės mieste draudžiamos. Į kapus ateisiu ir aš.

Skubėjau į magistratą. Valdininkai buvo lenkai, daugumas jų jau paraudonavę. Padėjau jiems ant stalo mirties pažymėjimą iš ligoninės. Jie skaitė, pieštuku pabraukė žodžius “šw. pamięci ksiądz” (šventos atminties kunigas) ir nusišypsojo. Naujoj bolševikinėj santvarkoj tai turėjo atrodyt mažiausiai juokinga.

— Ar galima palaidoti?

— Galit! — atsakė.

— Bažnytiškai, iškilmingai?

Jie patys nežinojo, ar gali tai leisti. Kažkur skambino, aiškinosi, ilgai delsė, pagaliau atsakė: Negalima!

Miesto savivaldybė pati laidojo mirusius kalinius. Atvažiuodavo, sumesdavo lavonus į vežimą, nuveždavo į bendras kapines ir užkasdavo vienoj duobėj — be karstų, be kryžiaus, be kunigo. Kai grįžau į ligoninę, Lipniūnas jau buvo perneštas į koplytėlę, dabar paverstą lavonine. Keletas mirusiųjų buvo pamesti ant grindų ir laukė miesto vežimo. Kad nepaimtų ir Lipniūno, jis buvo paguldytas ant suolo, uždengtas paklode ir padėtas lapas su užrašu: “Neliesti!” Atidengiau paklodę. Alfonsas, kad ir be gyvybės, šypsojos lyg sapnuodamas amžino grožio sapną. Jis vėl buvo toks, kaip prieš ligą. Atsisėdau šalia jo. Valandėlę buvo gera į ji žiūrėti. Atrodė nemiręs. O gal buvau apsipratęs su mirtimi ir jau nebejaučiau skirtumo.

Vakarop, dar kartą užėjęs aplankyti, pastebėjau, kad ir seselė vienuolė sėdi prie jo ir žiūri į veidą. Ji slaugė ji, o dabar nuskuto, nuprausė, surado jam kunigišką apikaklę, kryželį, net gėlių puokštę. Gal jautė, kad ši artimybė greit pasidarys amžina, nes ir ji, susirgusi šiltine, po keleto dienų pasekė Lipniūnu. Kas kartą su juo susidraugavo, tam sunku besiskirti.

Pasitaręs su draugais, nuskubėjau pas Baumanio šeimininką užsakyti karsto. Senukas raukėsi, nes Vesterplatės šūviai parūpino jam porą skubių užsakymų. Pasiūliau didesnę sumą pinigų. Pagaliau Baumanis pažadėjo jam padėti, nes jis buvo pratinęsis staliaus darbams.

Užėjęs pas Jankowską, pasiėmiau Alfonso užrašus, parsinešiau į namus, ėmiau sklaidyti. Kortelės ir kortelės — ištraukos iš knygų, metmenys konferencijoms, paskaitoms. Raštas tiesus, lygus, erdvus, kaip jo dvasia. Rodos, dar ir rašalas nenudžiūvęs... Vienas lapelis pabrauktas raudonu pieštuku: “Mirti nebijau, tik norėčiau dar būti naudingas tėvynei (Arminas-Trupinėlis)”. Iš lietuviško laikraščio, atsiradusio per siuntinėlius, iškirptas straipsnis: “Ar sunku mirti?” Beveik kiekviena eilutė jo ranka pabraukta; kai-kurios vietos — net dviem brūkšniais. Ypač ryškiai apibrėžta išvada: “Mirtis nesunki; gyvybė gęsta pamažu, mažėjant jautrumui, silpstant sąmonei”. Jei ne tos dvi ašaros, ne tas užspaustas kvėpavimas, manytum, kad ir jo mirtis nebuvo sunki. Atrandu ir prieš metus paruoštą jo pamokslą (kaip tik Did. Penktadieniui). Skaitau: “Aš kenčiu ir mirštu. Betgi aš prisikelsiu. Be mirties nėra prisikėlimo. Ir mes visi, ir tauta, kuri kenčia ir apmirusi, kelsis kaip pergalėtoja”...

— Geresnio pamokslo tavo, Alfonsai, laidotuvėms aš nepasakysiu, — galvojau. — Kalbėk apie prisikėlimą pats, nes jau turi teisę apie tai kalbėti. Aš jos dar neturiu... Ir visiems bus maloniau išgirsti tave kalbantį paskutinį kartą — iš karsto, su kamža ir stula, kaip šv. Jono bažnyčioj Vilniuje.

Buvo dar vienas rūpestis. Pasakiau jį Tribulliams, ir jie mane pasiuntė pas pažįstamą lenką milicininką. Jis turėjo foto aparatą ir kaip valdininkas galėjo juo naudotis. Pažadėjo patarnauti, jei milicijos viršininkas leis. Jis patarė man pačiam į jį kreiptis.

Nuėjau į įstaigą. Viršininkas buvo neprisišaukiamas. Buvo tikra rugiapjūtė: kratos, areštai, pasislėpėlių gaudymas. Iš kelinto karto pavyko prie jo prieiti. Piktas įtaringas jo žvilgsnis permetė mane nuo galvos iki kojų. Paprašė parodyt dokumentus. Kai paaiškėjo, kad esu lietuvis, atsileido.

— Iš savo pusės leidžiu. Turit atsiklausti dar rusų komendanto.

— Eiti ar neiti, — svarsčiau. Kartą jo rankose buvus, nebesinorėjo. Ko gera, vėl susidomės mumis.

Milicijos valdininkas siūlė nueiti. Esąs jau kitas, neblogas vyras.

Nuėjom abu. Dideliame salone, už valgiais apkrauto stalo, jis sėdėjo ir kalbėjosi su lenkų karininku.

— Koks reikalas? — paklausė lenkas.

Mano palydovas kalbėjo už mane.

— Kunigas? Iš kaceto? Miręs? — Galima!

Dėl visko jis dar pasitikrino pas komendantą.

— Chorošo! — pamojo šis ranka, visai nekreipdamas dėmesio į mus.

Paskutinę dieną žinia pasiekė žmones, kad laidojamas kunigas. Jie ėmė rinktis į ligoninės kiemą. Kai kurie laikė

rankose gėles; buvo ir du paruošti vainikai. Vienas vyras laikė rankose kryžių ir du vaikai su baltomis kamželėmis stovėjo šalia. Lipniūnas buvo pašarvotas koplytėlės prieangyje, jau karste, apsuptas žibančių žvakių ir gėlių. Milicininkas panoro jį nufotografuoti kartu su manim.


Lipniūno kelionė Lipniūno kelionė į kapines

Su malda atsisveikinom, uždengėm karstą ir šeši mūsiškiai paėmė jį ant savo pečių. Saldi draugo našta, ir jie pasiryžo nunešti ją iki naujųjų kapinių — Baltijos pakrantėj.

Kukli procesija išsitiesė gatvėmis. Kryžius buvo nuleistas, vėliavos suviniotos, kunigas be kamžos, tik du baltai apsirengę tarniukai šalia jo, rodė, kad tai kažkas panašu į bažnytinį laidojimą.

Raudonarmiečiai, praeidami, vieni buvo su kepurėmis, kiti jas nusiėmė.

Kapinėse pakilo kryžius ir vėliavos. Atsirado ir klebonas. Mudu pradėjom giesmę: “Į rojų tenuveda tave angelai”. Nuskambėjo trumpi paskutinieji Lipniūno žodžiai apie prisikėlimą. Milicininkas darė paskutines nuotraukas. Dešimts mūsiškių užtraukė “Marija, Marija”...

Žerdami žemes ant karsto, mes pasižadėjom dar sugrįžti ir paimti jį į tėvynę. Jo kapą nutarėm sutvirtinti betonu, ir tai padarėm. Jankowska sutiko jo kapą globoti.

— Kiekvieną kartą, kai vakarop nueinu pas Alfonsą, randu jauną mergaitę ir senyvą ponią besimeldžiančias ir gėlių atnešusias, — pasakė po keletos dienų Mackonis.

Vakarais, kai susirinkdavom, mums vis atrodė, kad kažko trūksta. Ir tada sakydavom:

— Nėr mūsų Alfos!

Be jo buvo neįsivaizduojama mūsų draugystė. Jis visada buvo mūsų akyse, mūsų širdyse. Tiesus, ištikimas, nuoširdus. Ateini pas jį, gali viską pasakyti, net apie jį patį. Niekad jis neįsižeis, niekad paslapčių kitiems nepasakys. Jam nebuvo priešo, o draugas — kiekvienas.

Rimašauskas ir Šapalas aukojasi

Tuose mūsų pokalbiuose nedalyvavo nei Rimašauskas nei Šapalas. Pirmasis pasidarė dviejų ligoninių direktoriumi, antrasis — jo padėjėju.

Vienintelė Pucko ligoninė visų sergančių kalinių sutalpinti nebepajėgė. Kaliniai vis rinkosi į miestą iš kaimų, kur juos vokiečiai pabėgdami paliko. Paskui rinko juos policija, bijojusi, kad neužkrėstų gyventojų ligomis, ypač šiltine. Nebuvo kur jų dėti. Reikėjo dar dviejų ligoninių, ir tam buvo nusavinti du dideli namai. Tačiau niekas nesiėmė jų parengti ir, iš tikrųjų, nebuvo kam. Zelina ir Sopronavas pavedė tai padaryti mūsų vadinamam Mažiui — Jonui Rimašauskui. Šis pasitelkė kitą mažių — Antaną Šapalą.

Juodu bėgiojo po miestą, rinko lovas, čiužinius, paklodes, vežė patys ratukais, tempė laiptais ir vėl leidosi žemyn, vėl skubėjo gatvėmis naujų priemonių parvežti.

Taip dienomis jie organizavo, o vakarais ir naktimis ėjo per kambarius ir slaugė ligonius. Pradžioj nebuvo nei vieno gydytojo, nei vieno tikro sanitaro. O kaliniai vaitojo, šaukėsi pagalbos, prašė vaistų ar bent vandens gurkšnio.

Vieną vakarą, kai juodu aplankiau, Rimašauskas jautėsi visiškai išsekęs. Norėjo kiek pailsėti ir su manim praleisti valandėlę. Pro praviras “direktorių” kambarėlio duris girdėjosi ligonių vaitojimai ir pagalbos šauksmas. Jis pakilo, paėmė mane už rankos ir išsivedė.

Ėjome per kambarius. Kiekvienas buvo pilnas žmogystų, tysančių ant grindų, apsirengusių savo kacetiniais drabužiais, apsimetusių paklodėmis. Buvo purvini: patys nepajėgė nusiprausti, o padėti vis dar nebuvo kam. Prie tako gulintieji ji sulaikinėjo, tempė už chalato ir prašė:

— Daktare, duok piliulę nuo galvos. Duok vandens.

Jie laikė jj daktaru, o jis buvo gavęs iš daktarų tik truputi piliulių galvos skausmams apraminti. Ir jis dabar kaišiojo jas tai vienam, tai kitam. Taip jis gydė iki atsirado gyd. Gajdus.

Po dešimties dienų ligoninės nebegalėjai pažinti. Ligonys buvo aprūpinti skalbiniais, apiprausti, lovose suguldyti. Surastos buvo ir kelios kašubės mergaitės, kurios palaikė tvarką ir švarą.

Rimašauskas buvo taip paskendęs savo darbe, kad pametė iš akių bet kurį atsargumą. Ne tik buvo tarp šiltininkų, bet pavargęs krisdavo ant bet kurio čiužinio šalia ligonių. Į antrą dieną po Lipniūno laidotuvių jis atgulė ir nebekėlė. Kai jį aplankiau perkeltą į trečiąją ligoninę, jis kliedėjo ir tik protarpiais buvo galima susikalbėti.

Jį slaugė dvi Kauno žydaitės, gailestingosios seserys, kitados dirbusios senamiesčio žydų ligoninėje. Pasikeisdamos dieną ir naktį, jos buvo prie jo. Krizės dienomis, kada Jonukas atrodė nebeatlaikys, jos beviltiškai verkė, nežinodamos kaip jam bepadėti. Tai buvo gražus atsakymas į jo pasišventimą kitiems, neskiriant tautybės nei religijos.

Šapalas vis dar triūsė. Atrodė toks pat, kaip pirma — pajuodęs ir sukumpęs. Bet kol dar šypsojos ir savo netobula vokiečių kalba juokino kiekvieną sutiktąjį, atrodė, kad jaučiasi gerai. Tik tie jo skarmalai perdaug jau badė akis. Pasitarėm ir perleidom jam Lipniūno eilutę, apsiaustą ir kepurę. Galvojom, kad jiedu buvo labai panašūs ne tik ūgiu, bet ir savo dvasia, todėl Antanui ir dera būt Alfonso “turto” paveldėtoju. Keletą dienų jis mus džiugino savo pagerėjusia išvaizda ir tuo dar labiau padidėjusiu panašumu į Alfonsą.

Kartą užėjau į “direktorių” kambarėlį, kuri jiedu su Rimašausku buvo pasirinkę. Radau jį begulintį lovoj. Nesupratau, ar jis serga, ar tik jaučiasi pavargęs. Nespėjau išvysti jo veido, kaip jis persisvėrė ir ėmė kažko jieškoti po lova. Išsitraukė stiklini indą, prižertą smėlio, nudengė jį, ištraukė keletą krištolinių gabalėlių ir panarinęs galvą ėmė aiškinti.

— Žinai, čia reti elementai. Mums jų taip reikėjo Lietuvoje. Radau aerodrome, kai vežiausi iš ten lovas. Pasiėmiau ir, sakau, parsinešiu į Kauną, į universitetą.


Šapalo rožančius Šapalo rožančius, vartotas kacete

Jis pasakojo techniškais žodžiais, kaip inžinierius, ir aš pagalvojau, gal čia kas tikrai nepaprasta. Vis dėlto nepaprastas man pasirodė jo tonas — pirmą kartą labai rimtas, be jokių išdaigų. Taip kalbančio dar nebuvau girdėjęs.

Kai stiklinę jis pakišo vėl po lova ir išsitiesė guolyje, pamačiau, kad jo veidas visas išraudęs ir akys kliedinčios. Apžvelgiau kambarėlį. Atrodė, nieks čia iš sanitarų nesilanko ir juo nesidomi. Kreiptis į juos būtų buvę bergždžia, nes jau žinojau, kad didelio rūpestingumo jie nerodo. Tat nuskubėjau pas Kauno žydaites ir paprašiau, kad jos paimtų į savo namus ir savo globon, kaip Rimašauską. Nuėjau dar pajieškoti Gajdaus, kad jis ateitų ir Antaną patikrintų. Kabinete jo nebuvo. Sanitarė parodė privatų jo kambarėli pastogėje. Radau ji gulintį.

— Ir man dėmėtosios pradžia, — pasakė. — Kreipkitės į Zeliną.

Žydaitės ir be gydytojo nustatė, kad Šapalo liga yra šiltinė. Jos ėmėsi jį slaugyti ir kaip išmanydamos gydyti.

Rimašauskas įveikė krizę ir pamažu gėrėjo, o Šapalas mirė. Kažkaip staiga, lyg pergreit. Jis paveldėjo ne tik Lipniūno palikimą, bet ir likimą. Prie Lipniūno išmeldėm iš klebono jam ir vietą, nors ji buvo skirta tik kunigams. Palydėti į kapus susirinko dar mažesnis būrelis, nes Čiuberkis ir Pečeliūnas taip pat sirgo. Už tai prisijungė anos dvi žydaitės. Rimašauskas jau galėjo pakilti iš lovos ir pro langą matė pranešamą Antano karstą. Žydaitės mus labai nustebino: kapinėse jos verkė ir nesidavė paguodžiamos. Verkė žmogaus, kurs atidavė savo gyvybę už daugelį bičiulių — lenkų, rusų, žydų.

Atrodė, kad mūsų aukos neturės galo. Ir Jono ir Miko padėtis vis dar buvo kritiška. Tik jie buvo laimingesni, nes tuose namuose dar buvo gydytojų ir daugiau vaistų. Gal ir jų organizmas nebuvo taip išvargintas, kaip Šapalo. Jie pagijo. Tai buvo laimės dalykas. Šiaip jau daugelis tų, kuriem švystelėjo laisvės rytas, nebeišvydo savo artimųjų — nebegrįžo į namus.

Meilė ir kerštas

Su mažu lenkų daliniu Pucke atsirado ir viena moteris — leitenante Lidija Oczkowska. Jauna, daili, kurtizaniškų nuotaikų ir kariškai politinės orientacijos lenkaitė greit pasidarė viso miesto viešpatė. Iš pradžių atrodė, kad jai skirtas kažkoks vaidmuo miesto ligoninėje, kurią ji dažnai lankė, inspektavo, šokdino tarnautojus. Vaikščiojo kariškoj uniformoj, su ginklu prie diržo, važinėjo automobiliu, dažnai išvykdavo į apylinkę ir labai domėjosi Gdynės - Dancigo kariniu sektoriumi. Ji laukė paimant šiuos miestus ir planavo tolimesnę jų administraciją. Jau dabar ji verbavo būsimus tų miestų valdininkus — jų tarpe ir kai kuriuos lietuvius.

Kaip moteris ji padarė vieną klaidą, įsižiūrėdama į jauną latvių gydytoją Sopronovą. Besimezganti jos meilė, reiškiama lenkišku moters veržlumu, sukėlė visą maišatį

Pucke, o kartu ir jos pačios dvasioje. Turbūt lenkas gyd. Zelina, ligoninės direktorius, pajuto, kad ši moteris gali jo vieton pastatyti latvį. Galbūt milicijos viršininkas lenkas buvo piktas ant Sopronovo, kam šis siuntė lietuvius “vaistininkus” apgrobti jo draugo vaistinės. Gal ir rusams rūpėjo šis jaunas, daug kalbų mokęs ir apsukrus gydytojas. Talkininkaujant pačių lenkų milicijai, Sopronovas buvo rusų areštuotas. Tuo metu (balandžio 12 d.) Oczkowska su savo štabu, jų tarpe ir dviem lietuviais, buvo išvykusi į Gdynę tvarkyti miesto administracijos. Ji ten pasidarė viceburmistru ir buvo labai užsiėmusi. Tačiau širdies reikalai vertė nenutraukti ryšių su Pucku. Kai kartą atvykus patyrė, kas nutiko su jos mylimuoju, o milicija ir kitos įstaigos atsisakė suteikti jai tikresnių žinių, ji baisiai įsiuto. Patį pirmąjį įi įtarė milicijos viršininką — lenką komunistą. Kaip audra įsiveržė į jo namus ir reikalavo pasakyti, kur padėtas areštuotasis. Milicijos viršininkas turbūt buvo neatsargus, paliesdamas ir jos jautriąją žaizdą. Tada ji išsitraukė ginklą ir grasė jį vietoj nušauti. Nepavykus jo nudėti, ji pasiryžo viršininką nuginkluoti politiškai. Netrukus jis išlėkė iš savo pareigų ir berods atsidūrė kalėjime. Ir gyd. Zelina netrukus buvo pakeistas nauju direktoriumi — chirurgu Wojechowskiu, geru Starkaus bičiuliu iš Stutthofo.

Taip politinė karštligė, prisidėjus širdies reikalams, skaldė pačių lenkų vienybę. Jų kova dėl valdžios ir pirmenybių turėjo labai patarnauti rusų reikalams. Kaliniai buvo tik šios kovos stebėtojai. Tačiau ir juos turėjo užkrėsti atsiskaitymo bacilos.

Pirmiausia jos įsisiurbė į moteris, šiuo kartu mūsų buvusias likimo drauges — žydes. Keliolika jų dirbo miesto ligoninėje kaip sanitarės, vaistininkės, gailestingosios seserys. Keletas jų buvo iš Vilniaus. Jos atrodė bičiuliškos, bent mūsų broliams. Tačiau vieną kartą pajutome, kad kaikurios iš jų jau sumezgė ryšius su vienu žydu, kilusiu iš Lietuvos ir dirbančiu NKVD. Tas jaunas žydas pradėjo atvažinėti iš kaimyninio miestelio į Pucką ir teirautis apie mus. Kartą jis užkalbino inž. Narutį ir Butkų. Kitą kartą pasimaišęs, ėmė teirautis apie kapit. Buragą. Vadinas, renkamos žinios apie mūsų grupę.

Vieną dieną tas pats žydelis su rusų enkavedistais atvyko į ligoninę ir paprašė atvesti jiems Buragą. Čiuberkis surado ji dirbanti rūsyje ir įspėjo. Buvo galima per kitas duris pabėgti. Bet kur tu pabėgsi? Puckas — per mažas miestas, kad pasislėptum, jeigu NKVD jau pasiryžo tave suimti. Taip svarstė Buragas ir nutarė pasirodyti.

Nusivedė jį į butą, padarė kratą, liepė susidėti kuprinę ir pasiėmė su savim į vežimą. Pro langą mačiau jį pravedamą: ramus, rimtu, kaip visuomet, veidu, su kuprine ant pečių, kaip ano mūsų žygio metu. Taip jis praėjo ir išnyko iš mūsų akių visam laikui...

Šito turbūt nelaukusios, Vilniaus žydės pasijuto labai nesmagiai. Viena iš jų prisipažino, kad jos “atpažinusios” Buragą. Tai reiškė, kad jos mačiusios Buragą Vilniaus žydų gethe... Buragas, iš tikro, buvo žydų reikalams referentu Vilniaus savivaldybėje, bet kaip tik dėl to, kad buvo žmoniškas šiai kenčiančiai tautai, vokiečių buvo pasmerktas į kacetą. Dabar ir pačios žydaitės tvirtino, kad jis žydams buvęs labai geras, jiems daug padėjęs. Matyt, Burago bylos reikalui jos dar buvo papildomai tardomos, nes sakėsi davusios gerus parodymus. Bet jau buvo per vėlu.

Nuo to laiko mes pradėjome darytis atsargūs su žydėmis. Kauniškės, tiesa, buvo atviros, geros ir pasišventusios, ypač sergant Rimašauskui ir Šapalui. Eidamos pas tuos draugus atlikti kunigo patarnavimų, jų nesibijojau. Tačiau matydavau, kaip jos kieme susitinka su rusu kariais ir kaip ilgai su jais kalbasi. Tai vertė būti atsargiam, nors jos ir rodėsi man atviros: pasipasakojo savo šeimų tragediją, išgyveno Lietuvos ilgesį ir baimę dėl ateities. Jos norėjo grįžti į Kauną, tačiau baiminosi, ar pas lietuvius vėl kada neatgims antisemitizmas. Joms šitaip klausimą pastačius, sunku buvo kalbėti. Kadagi pas lietuvius reiškėsi antisemitizmas? Vokiečių meto atskirų lietuvių klaidos ir kaltės nėra visos lietuvių tautos, kaip ne visos žydų tautos kaltė, kad nepalyginti didesnis skaičius jų tautiečių dirbo ir tebedirba NKVD ir daro baisių skriaudų lietuviams. Reiškiau joms vilti, kad po to, ką mūsų abi tautos išgyveno, tie atskiri išsišokimai iš vienos ir antros pusės nebepasikartos. Pagaliau ir mes, vieni ir antri, argi tam praėjome pragarą, kad leistume ateityje pasikartoti žiaurumui ar neteisybei.

Jos klausydavosi, apsiramindavo ir prašydavo vėl ateiti. Ir vis dėlto jos grižo į Lietuvą — sovietinę. Vėliau pasiekusios žinios nebuvo džiugios: jos pateko į naują kacetą, buvo tardomos ir kaltinamos, kodėl išlikusios gyvos, kodėl nėjusios į miškus, nestojusios į partizanus ir tt. Jos bijojo lietuviško antisemitizmo, o susidūrė — su sovietiniu...

Keturių vėjų kryptim

Netekę trijų draugų, juos apgailėję, susilaukėme naujų. Bent laikinai išgyvenome didelį džiaugsmą. Kaip meteoras vieną dieną pasirodė Pucke Jonukas Katinauskas.

— Kaip tu čia dabar? — stebėjomės.

—Kaip matot, draugai! — juokavo jis. — Susirinkite vakare, papasakosiu.

Ir vakare atėjęs pas Tribullius jis pasakojo.

— Žinot, sovietai kiaulės, — pradėjo jis. — Tą vakarą užsimanė mūsų koloną apšaudyti iš artilerijos. Aš, kaip žinot, važiavau su kantinos turtu Dancigo pusėn ir ramiai sėdėjau ant vežimo. Tik zzz ir bumt netoliese sviedinys, vienas, antras... Esesmanai į šalis, kaliniai į šalis, ir sugulė. Nelaukiau nė aš: tuoj nuo vežimo, ir į griovį. Šaudymas aptilo, esesmanai rinko kalinius ir varė toliau. O aš, tože figūra, nebėjau į savo vežimą. Ėjau keliu, palei griovį, — laukiau naujo sviedinio. Šalia manęs ėjo viena moteris su vaiku ant rankų. Pagailo man jos, ir pasiūliau sėsti į vežimą savo vietoj. Ji įlipo, buvo labai patenkinta... Bet tie kiaulės vėl ėmė laidyti sviedinius. Nebelaukiau, kol kris ant galvos — tuoj kritau į griovį. Staiga tik trinktelėjo visai čia pat, ir pamačiau, kad mano vežimas su visais turtais ir ta vargše moterimi išlėkė į orą.

— E, broleli, galvojau, — pasakojo toliau Jonukas, — geriau šiame kelyje nebesibastyti. Tie, atsiprašant, ir toliau apšaudys. Pakilau ir į krūmus, paskui per laukus į kažkokią sodybą. Ji buvo tuščia, bet, galvojau, gal tie kiaulės neuždegs. Paskui susiradau kitą sodybą, kur buvo likusi moterėlė ir ožka. Sakau, bent pieno gausiu, o duonos pasijieškosiu toliau. Ir tikėsit ar ne, — čia jis išpūtė akis, iškėlė rankas, — kitame kaime atradau dar tris mūsiškius — Puskunigį, Ptašinską ir Valentą. Vyrai, sakau! Matot, ir jie, kaip aš per griovį, laukais ir į sodybą...

Katinauskas pasiliko pas mus, gavo tarnybą ligoninėje, pasidarė ūkvedžiu, pakeitė Narutį, kuris ėmėsi statyti dezinfekcijos mašiną ligoninės rūbams nuutėlinti. Katinauskas greit išpopuliarėjo beveik visame mieste, nes visus kalbino, visiems juokės, o kai kam negailėjo ir suorganizuotų maisto dovanėlių. Jo talentas organizuoti, o gal ir jo įdomus charakteris atkreipė dėmėsi leitenantės Oczkowskos. Ji, išvykdama į Gdynę, pasiėmė jį ir Narutį miesto administracijon.

Puskunigis, Ptašinskas ir Valenta trumpai pasirodė Pucke, atsisveikino su kaikuriais draugais ir pėsti išėjo Lietuvos pusėn. Jie neklausė draugų kvietimo pasilikti Pucke, nes čia siautė šiltinė, politinė sauvalė, atsiskaitymai, areštai.

Puckas tikrai pasidarė nejaukus ir nemielas. Pasitraukti iš jo visi ruošėmės. Tik vieni norėjo patys skintis kelius į tėvynę, kiti važiuoti teisėtai — per sovietų konsulatą. Pirmųjų keliais pasuko Bredikis ir Kriaučiūnas. Jie susipažino su ūkininku nuo Panevėžio, kuris su dviem sūnumis buvo pabėgęs ir gyveno šalia Pucko. Jie visi sėdo į ūkininko vežimą ir per Rytprūsius iškeliavo namo. Kiti išvykome į Varšuvą jieškoti sovietų konsulato. Vėliau mūsų keliu pasuko Dr. Antanas Kučas.

Trejetas draugų bandė prasimušti į vakarus, keliaudami pro Katovicus ir Prahą. Bet iš ten turėjo grįžti, išbadėję ir praėjimo neradę.

Likusiųjų Pucke jau siekė NKVD rankos, ir jie gelbėjosi, pasitraukdami į kitas apylinkes.

Taip išsiskirstėm į keturius vėjus — vieni jieškoti kelio į Lietuvą, kiti į vakarus.

Šaltiniai


Autorius: Stasys Yla

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.
Leidėjai:
Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys

Variantai
Veiksmai
Pradžia
Knyga KLIP
Naršymas
Įrankiai