Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys dievų miške. Darbo kolonos

(Europos futbolo duomenų bazė)
Peršokti į: navigacija, paiešką
  1. Turinys
  2. Immaculata
  3. Pirmosios dienos
  4. Darbo kolonos
  5. Mirties siaubas
  6. Epidemijos aukos
  7. Biurokratija
  8. Dievo pogrindis
  9. Mokslas ir menas
  10. Charakteriai
  11. Masinis naikinimas
  12. Pamario laukais
  13. Po rusų jungu
  14. Išsilaisvinimas

BUVO SEKMADIENIS, kovo 28 diena. Kacetas iki pietų dirbo. Ir mes pirmąkart turėjome įsijungti į dirbančiųjų eiles. Ką dirbsime, nežinojom, tačiau, pasakysiu, savotiškai buvo įdomu. Kitados su pjuklu ir dalgiu dirbta šalia brolių. Tai buvo seniai, jaunystėje. Tas darbas paliko brangių atsiminimų. Rišo jis su žmonėmis — juos mokėjai suprasti, užjausti. Ir jie tave suprato labiau negu paskui, kai parvažiuodavai iš miesto.

Prie rastagalių ~> paveikslas

Žinojau, kad Prancūzijoje kunigai eina į fabrikus ir uostus. Dalinasi su darbininkais bendru vargu, iš arčiau juos pažįsta, į jų sielas prakalba balsiau nei tie, kurie tik sekmadieniais bažnyčiose juos sutinka. Prisiminiau ir Franz Herwigo “Šventą Sebastijoną iš Weddingo” — tą nuostabią legendą, kuri vaizduoja kunigą — vienuolį, palikusį vienuolyno sienas ir išėjusį jieškoti sielų apleistame Berlyno darbininkų priemiestyje. Kaip ugnies kardas pervėrė Sebastijoną Dievo žodžiai: “Štai, aš siunčiu jus, kaip avis tarp vilkų!

— Ir ką mes darome, — klausė jis savęs: — pasislėpėme vienumoje, išėjome iš pasaulio! Ar ne mūsų kaltė, kad tie žmonės tapo vilkais?

Išėjęs į pasaulį, Sebastijonas miegojo skudurų ir išmatų dėžėse, o rytais, atlaikęs slapta mišias, ėjo dirbti su darbininkais. Niekas nežinojo, kas jis, tik jautė dvelkiančią iš jo giedrią, nepaprastai kilnią dvasią. Sunkiai ir pamažu pradėjo jis skaidrinti sielas. Tai pastebėjo darbininkų klasės “draugai” komunistai, ir vieną dieną jų kulkos pervėrė jo krūtinę. Sebastijono gera sėkla tačiau buvo pasėta. Prie jo lavono rinkosi minios ir suklupę šaukė: “Šventas Sebastijonai, melskis už mus!

Mes nebūtume drįsę pasirinkti tai, ką Sebastijonas pasirinko: gyventi tarp vilkų! Bet mes tarp jų buvome ir turėjome su jais staugti arba protesto vardan šaukte šaukti, ar pagaliau tylėti ir laukti, kol galėsime į juos prabilti — jei ne savo žodžiu, tai kruvina auka.

— Dieve, tu mus siuntei čia, tu ir stiprinsi — kažką panašaus šnabždėjo lūpos, išgirdus komandą marš, marš!

Į darbą

Būriai, vadinami darbo kolonomis, žygiavo pro didžiuosius vartus, pro raudonus komendantūros rūmus — kažkur į laukus. Šalia kiekvieno būrio ėjo kapas — darbų prižiūrėtojas, garsiai šaukdamas “Eins, zwei, drei — links... links... links”. Kartais jis pakeldavo toną ir kuriam nors iš einančių supliekdavo lazda, įspėdamas pakeisti koją. Ne vienam ir mūsiškių tą rytą maišėsi kojos, nes ne visi buvom mokyti kariškos žygiuotės, o ir klumpės, smukdamos nuo kojų, ardė tvarką. Argi tai žygiuotės apavas! Reikėjo pratintis jas kelti taip, kad nekristų. Bet mokslas ateina tik iš lėto.

Išėjome į kelią, ant kurio buvo pirmą kartą sustojęs mūsų sunkvežimis. Dabar mus vedė priešinga kryptimi, kažkur į aikštę. Kelias buvo blogas — klampynė, primesta žagarų ir akmenų, kyšančių ir vis kliūvančių už klumpių. Nepajunti, kaip nukrenta nuo kojų, ir jieškok tarp žygiuojančių iš paskos. Suardai eilę, užkliūvi už kapo lazdos ir tekinas prisiveji saviškius.

Ties kelio viduriu, ant kauburio stovėjo Merkelis, vyriausias darbų prižiūrėtojas, ir sekė akimis žygiuojančius. Tik vienu metu jis šūktelėjo marš, marš! Kolonos pabiro, ir kaliniai galvotrūkčiais ėmė bėgti pirmyn.

— Kodėl? Kas čia pasidarė?

Ak, mes naujokai, nieko nežinome. Tik keletas kapų puolė su lazdomis į nerangiųjų tarpą ir pradėjo juos tvoti. Atsirado greitis jų kojose. Bandėm nuo jų neatsilikti ir mes, tačiau klumpės kliuvo kaip tik už tų žagarų ir lėkė nuo kojų. Kliuvo ir mums dėlto. Neliko kitos išeities, kaip imti jas į rankas ir basomis dumti pirmyn.

Matyt, blogiausia kelio vieta buvo tyčia parinkta kaliniams išsklaidyti ir ta proga kapams pažaisti savo lazdomis. Tai kartojosi ir vėliau, beveik kas rytas. Tik mes pasidarėme gudresni ir pasiruošdavome bėgti taip, kad nei klumpės neliktų ant kelio, nei pečiai nenukentėtų. Už tai savo dalį atsiimdavo naujokai, einą pirmą dieną į darbą arba tie, kurie iš viso mažai bepajėgė bėgti. Ak, ir mes po keliolikos dienų nebe visi pajėgėme ties ta vieta išvystyti kojų greitį. Žinoti ir galėti visuomet lieka du skirtingi dalykai.

Prie vagonėlių

Kapas surinko aikštėje išsisklaidžiusius mus ir dar būrį senųjų suvargusių kalinių. Surašė visų numerius ir liepė eiti prie vagonėlių, kurie čia pat stovėjo ant laukais nutiestų bėgių.

Prie kiekvieno vagonėlio turėjo stoti po keturis vyrus. Mūsiškiai jungėsi su senaisiais: prie vieno du mūsiškiai ir du senieji prie kitų — vienas, o senieji trys. Greit įsitikinome šio santykio skirtumu. Senieji labiau įgudę, bet ir nusilpę. Jie laikė rankas prie vagonėlio briaunos, dėjosi, kad stumia, o iš tikrųjų visas svoris gulė ant naujoko. Bepigu dar tuščius stumti, nors kilometro kelyje vis tiek pavargsti. Blogiau stumti atgal — jau pilnus.

Toli į miško papėdę įsirėmę smėlio gūbriai (kopos) buvo kitų kalinių kasami. Kaip skruzdės trūsė jie — vieni kasdami kalnelius ir žerdami smėlį žemyn, kiti — nužertąjį mesdami į vagonėlius. Mūsų pareiga buvo tuos vagonėlius nustumti iki didelės duobės, netoli senosios stovyklos, ten išpilti ir vėl grįžti. Bėgiai nuo smėlio kalnelio iki duobės nebuvo lygūs ir tiesūs. Ties viena sankryža reikėjo vagonėlį užstumti ant specialios platformos, atsargiai apgręžti ir pataikyti ant naujų bėgių. Tai buvo pats sunkiausias uždavinys. Ne vienam ties ta vieta vagonėlis visai nusirisdavo, ir užkelk, jei gudrus! Ir taika iš kilų vagonėlių lengvai reikalo neišsprendžia. Bet vagonėlis nusirita ir kitose vietose, ne tik čia. Tada sustoja visa eilė, trukdosi darbas! Šito tik ir reikia Merkeliui.

Matėme jį vaikščiojanti po darbo rajoną. Aukštas, gerai nuaugęs, kariškos išvaizdos vyras švaistėsi su ilgu rimbu ir iš tolo stebėjo pirmą mūsų “reizą”. Atrodė piktas, bet nešaukė ir nesikeikė. Tik kai sutriko “judėjimas”, jis paėjo keletą žingsnių arčiau ir ėmė šlajoti tuo ilguoju odiniu rimbu mūsų pečius. Kažkodėl jo kirčiai labiau karpė mūsų galvas ir sprandus. Senieji kaliniai ėjo iš šalies vagonėlio, įsispyrę po vieną ranką, o mūsiškiai iš galo, stumdami abiem rankom. Gal dėlto mūsiškiams reikėjo “pagelbėti” tuo kančium.

Nuo septintos valandos ryto iki pietų atlikome 11. “reizų”, atsieit, apie 12 kilometrų. Juo toliau, juo labiau Merkelis lydėjo mus, ne tik su pilnais vagonėliais važiuojančius, bet ir su tuščiais. Klumpes teko nuimti nuo kojų ir, sumetus į vagonėlį, basomis bėgti. Kad ir šalta žemė, bet šitaip buvo lengviau. Pirmasis šį “išradimą” panaudojo Juozas Brėdikis, o juo pasekė beveik visi.

Mūsų darbas vadinosi rajono lyginimu. Kitados čia buvo miškas. Prieš mus kiti jį iškirto, kelmus išrovė ir pradėjo užpildinėti balas ir pelkes. Smėlį vežė iš pajūrio. Daug jau to darbo buvo padaryta — koks kilometras ilgio ir apie tiek pločio. Tebebuvo likęs palyginti nedidelis gabalas, tačiau žemas, gal kokių šešių metrų gylio. Reikėjo jį užpilti, ir jis rijo tiek daug smėlio, kad vienas mūsų “reizas”, kokių 15 vagonėlių, mažą tepalikdavo žymę.

Vagonėlių stumdymas turbūt nebuvo sunkiausias kaceto darbas. Tačiau jis sąmoningai parinktas mūsų “krikštui”. Šituo įsitikinome. Anksčiau prie vagonėlių Merkelio su jo rimbu nebūdavo ir nei vieną dieną tiek daug nevažinėta ten ir atgal (paprastai tik 7 kartus). Vadinas, mums, naujiems ponams reikėjo pajusti, ką reiškia pakliūti į lauko darbus.

Ar šitai parėdė kaceto administracija ar tokia jau buvo prižiūrėtojų valia, mes nesigilinome. Gana, kad “krikštas” buvo įvykdytas rūpestingai. Aprašyti jo pilnai neįmanoma, ypač to išvargimo ir isteriškai plakančios mūsų pečius rankos. Nepasakytum, kad tai buvo skaudu. Košmariška! Nebejautei ir skausmo, norėdamas išlaikyti bent kvapą krūtinėje.

Širdis nežmoniškai plakė, gerklėje apkarto. Aišku, kaltas buvo mūsų nepasiruošimas tokiems darbams. Bet ir darbo tempas, kad jį kur! Bredikis ir Kerpė, senyvi žmonės, į galą atrodė pamėlynavę.

— Kaip jūsų širdis? — paklausiau Bredikį.

— Jei dar pusdienis turbūt nebeišlaikysiu — atsakė, pildamas į duobę smėlį.

Ta duobė po savaitės buvo galutinai užpilta, net žymės neliko. Netoli jos į pietus ėjo miškelis, kurio gilumoje buvo įrengta lentpjūvė. Po metų ties buvusia duobe, miškelio pakraštyje, išdygo mažas jaukus namukas, aptvertas tvorele. Jis buvo skirtas bordeliui, kuriuo naudojos esesmanai. Mergaitės buvo paimtos iš kalinių, iš moterų bloko, ir mes, praeidami, matydavom jas koketiškai besišaipančias.

Man visuomet susirišdavo tie du vaizdai: pripuvusi duobė, kurią mes tą sekmadienį su baisia auka bandėme užpilti tyru pajūrio smėliu, ir ta naujai išaugusi moralinė “duobė”, kurią sau įsirengė mūsų viešpačiai.

Švaros popietė

Kaliniams buvo įsakyta kas rytas praustis iki pusės, gerai išvalyti ausis, kaklą, krūtinę, švariai nuplauti rankas ir veidą, išsivalyti panages. Tai buvo girtina, tačiau neįvykdoma. Kaliniai neturėjo rankšluosčių ir muilo. Atėjus į kacetą, tiesa, kiekivenam buvo ir tie dalykai išduodami. Mums taip pat jie buvo duoti, tik jau šį sekmadienį retas kuris mūsiškių juos beturėjo: iš mūsų kiti pavogė. Tik prižiūrėtojai ir blokų vyresnieji, matydavom, prausiasi su muilu ir turi kuo nusišluostyti. Visi kiti pasivilgo veidą vandeniu, nusišluosto švarko skvernu ar marškniais ir viskas. Pagaliau tinkamai nusiprausti nebuvo nei vietos nei laiko. Prausykloj iš ryto pasidaro tokia spūstis, kad prieiti prie vandens reikia jėgos ar valdžios. O laukti ilgai negali, nes tuoj išduodami “pusryčiai” ir po to greit į kiemą rikiuotis.

Nežiūrint šių sąlygų, vis dėlto buvo daroma švaros kontrolė. Ir šį sekmadienio popietį mus, pervargusius po vagonėlių “krikšto”, išvarė į kiemą, išrikiavo su kitais, žiūrėjo ausų, tikrino, ar jose nėra dulkių; liepė atsegti krūtines, prisikišęs stebėjo, ar nėra ant jos nešvarumo. Pas mus, tiesa, nieko įtartino nerado, nes tada dar mes patys stengėmės rūpestingiau praustis; dar vis norėjom jaustis žmonėmis ir, neraginami, palaikėme švarą. Kiti užguiti kaliniai turbūt šito noro jau nebeturėjo .

Vienas vaizdas iš tos kontrolės man liko giliai atmintyje. Buvo atrastas kalinys, apskretęs purvu. Blokinis Esseris nusivedė jį į prausyklą ir liepė nusiprausti. Stovėjo šalia ir žiūrėjo, kaip šis be muilo ir rankšluosčio valosi.

Žmogelis stengėsi, bet purvo nepajėgė nuplauti. Ilgai valė ausis, trynė kaklą, krūtinę, bet Esseris vis šaukė, kad dar nešvaru.

— Išsirenk visas! — įsakė.

Žmogus išsirengė.

— Gulk!—parodė betoninį lovį pasienyje. Šis buvo indams plauti, pakankamai erdvus — sulysęs žmogus galėjo jame laisvai įtilpti.

Žmogus raivėsi, tačiau vykdė įsakymą.

Esseris dar pamurkdė, kad visas sutilptų, ir paleido šalto vandens čiaupus.

— Išbusi pusę valandos, atmirksi!—pasakė-—Žiūrėk, kad nepabėgtų, — paliepė bloko sekretoriui ir pats išėjo.

Kalinys inkštė, purtėsi, šaukė, bet nedrįso šokti iš lovio. Kai kas iš senųjų kalinių, prominentų, vaipėsi ir tyčiojosi. Kai kas iš naujokų apstulbusiomis akimis stebėjo, kuo viskas baigsis.

Man pasidarė nejauku žiūrėti tos kankynės. Buvo ir nesaugu: galėjo vėl grįžti Esseris ir, nežinia kokio siutulio pagautas, pulti kitus su pagaliu, spardyti ar dar ką nors prasimanyti. Kiekviena tokia kontrolė juk baigiasi sadistiniais siautėjimais, ir tada kliūva ne tik “kaltajam”, bet ir kiekvienam po akių pasimaišiusiam.

Palikau prausyklą nematęs, kuo to žmogaus kančia baigėsi. Vietoje turbūt jo nepribaigė. Greičiausiai, gavo plaučių uždegimą ir mirė nuo vadinamo “nusilpimo”, kuris mirties dokumentuose buvo užrašomas trimis raidėmis AKS (Allgemeine Koerperschwaeche).

Tikrino taip pat ir aprangą. Kiekvieną savaitę žiūrinėjo švarkus, kelnes, sagas, numerių užsiuvimą. Nelaimė netekti vienos sagos, suplėšyti ir laiku neužsiūti švarko, leisti atbrigzti numeriui. Adatos ir siūlai buvo gaunami pas bloko vyresnybę, tačiau ne visuomet — tik paskirtą dieną. Išduoda tris keturias adatas visam kambariui, keletai šimtų žmonių, ir lauk iki jos prie tavęs prieis. Kartais jos iškrinta iš rankų ant grindų ir nebeatrandamos; kartais sąmoningai dingsta kieno rankose, nes kai kam ateina pagunda tokį retą įrankį turėti tik savo žinioje. Dėl tos adatos užsikuria visas gaisras: jieškoma kaltininko, baudžiami visi. Taip lieka neįsiūtos sagos, neužlopytos skylės, nes naujų adatų nebegauni. O tikrinamas nebandyk pasiteisinti, kad negalėjai. Lyg tyčia buvo daroma taip, kad kalinys, net norėdamas, negalėtų laikytis tvarkos ir paskui už tai būtų baudžiamas.

Tomis dienomis dar neturėjom savų lovų, dėlto nežinojom naujos kankynės. Buvo sugalvota sistema čiužiniams išlygint, paklodėms sulankstyt, ištempt, suklostyt.

Visos lovos turėjo atrodyti, kaip vienos rankos paklotos. Mažiausias prasilenkimas buvo baudžiamas sulaikant valgi, ilgam pastatant lauke, neleidžiant laiku atsigulti, kankinant mankštomis ar fizinėmis bausmėmis. Tad kiekvienas kalinys atsikėlęs pirmiausia puolėsi tvarkyti savo guolį. Pirmame aukšte tai nebuvo taip sunku: stovi ant žemės ir gali laisviau apie tą “lėlę” tūpčioti. Blogiau, kai esi antrame ar trečiame lovos aukšte. Tada žiūrėk, kad apatinė lova būtų jau sutvarkyta, nes draugas įsius, kad kliudai jam tvarkyti, kad pasistojęs ant jo lovos briaunos maišaisi. O neduok Dieve, pastebės jis, kad sujaukei jau sutvarkytą jo guolį. Kiekvienas skuba, ir tu negali laukti, tat raitykis, kaip akrobatas palubėje — padaryk taip, kad paskui negautum lazdą ar kitos bausmės.

Šį sekmadienį mes jau supratom to kvailio Pauliaus žodžius: “Kacete yra darbas ir tvarka!” Darbą buvom jau pažinę lauke priešpiet, o tvarką bloke — po pietų. Vienas ir antras buvo surišti su grėsme ir smūgiais. Darbas ir tvarka buvo lyg kūjis ir priekalas triuškinti “numeriui”. Vienas ir antras puvo neatskiriami. Reikėjo pasiutiškos laimės, gal gyvulinio instinkto, kad pro tą Scillą ir Charibdą praeitum mažiausiai paliestas. Ir tas instinktas čia buvo svarbiau už protą.

Prie smėlio gūbrių

Vargas, pasirodo, didelis mokytojas. Pirmąją dieną paragavę rimbo, antrąją stengėmės jo išvengti. Mums buvo vis tiek, ką dirbsime, kad tik ne prie vagonėlių. Pasirinkti buvo galima pačioje aikštėje, kai darbo kolonos grupavosi. Reikėjo tik nesimaišyti ties ta vieta, kur vagonėlių kapas stovėjo.

Persimetėme į kitą pusę, prisijungėme prie tų, kurie ėjo pasiimti kastuvų. Gavome šį įrankį kiekvienas į rankas ir žygiavome prie smėlio gūbrių, netoli dievų miško. Turėjom juos kasti, o atvažiavus vagonėliams, į juos pilti.

Skirtumas vis dėlto buvo didelis: čia galėjai dirbti perdaug neužsikankindamas. Tik tą dieną buvo labai šalta ir lietus pamažu lynojo. Reikėjo patiems judėti, kad šilčiau būtų.

Nuo vėjo atradome priemonę apsiginti. Kai kurie gūbriai buvo įdubę, kitų dugne net vanduo telkšojo. Įeini į juos, kasi smėlį į viršų, o kiti jį varo kastuvais žemyn. Tiesa, tų kandidatų kasti duobės viduje buvo perdaug — kiekvienas norėjo užuovėjos. O kas nori, randa ir kaip tave iš duobės iškrapštyti: aprėks tave, kastuvu užsimos, ir turi trauktis. O ką, gal šis ir turi valdžios!—pagalvoji. Pagaliau jos gali ir neturėti, smogs — ir neškis žaizdą ar randą. Tačiau toje maišatyje, poros šimtų žmonių kirbelynėj, lengviau pakeisti poziciją: eini į kitą vietą, ant atviro vėjo, kol vėl prisitaikai už gūbrio, kur mažiau pučia.

Su žmonėmis suartėti, juos prakalbinti, bent susipažinti, pasirodė neįmanoma. Kiekvienas kovoja už savo egzistenciją, už saugesnę ir patogesnę poziciją, visai nežiūrėdamas į kitą. Čia dirbančio žmogaus nuotaika visai kita nei laisvėje. Jis priverstas ir pavergtas. Jį visą laiką persekioja grėsmė — smūgiai, alkis, šaltis. Sąžiningumas ir rūpestingumas nevertinamas — už tai niekas tavęs nei giria nei tau geresnę padėtį sudaro. Ir mes pastebėjom, kaip darbo tempas svyruoja pagal kapo pasirodymą ar jo šauksmą. Nueina jis toliau, žmonės stoviniuoja, dėl akių kilnoja kastuvą.

— Matai ateina! judėk po velnių, jei nenori gaut į sprandą — ir matai, kaip tavo draugai “juda”, dirba.

— Dirbk akimis!—sako senas kalinys lenkas savo tautiečiui naujokui.

Akimis? Šito mes dar nesuprantam.

Žinia, kartais akys apgauna, nes kapas šitą akių darbą žino ir, apėjęs gūbrį, nelauktai išlenda iš po jo ir užklumpa stoviniuojančius. Bepigu “akimis dirbti” lygumoje, kur visa iš tolo gali pastebėti. Vis dėlto atsitiktinumas, kad kapas užklups: iš dviejų šimtų žmonių kiekvieną kartą tavęs nepastebės. Taigi ir lazda gavęs, toliau dirbk kaip dirbęs — tik akimis.

Palei miškelį baigėsi mūsų darbų rajonas. Jo riba buvo apstatyta ginkluotais vyrais, kas dvidešimtį metrų vienas nuo kito; prie savęs jie laikė išdresiruotus šunis vilkų veislės.

Esesmanai buvo žiemiškai apsirengę; be to, dėvėjo kailinius ant viršaus. Kai kurie turėjo pasidarę iš šakų palapines nuo lietaus ir vėjo, o vienas buvo net sau laužą susikūręs. Visa tai mes gerai matėme, nes sargybos stovėjo apie 150 metrų nuo tų kalnelių, prie kurių mes dirbome.

Šaltis pajūryje buvo drėgnas — į kaulus lendantis. Kaliniai gynėsi nuo jo kaip įmanydami. Jie dažnai ėjo į išvietę, sukaltą lauke, kad jos užuovėjoje kiek sušiltų. Kai kurie jų po savo vasarišku švarku turėjo apsivynioję paklodės gabalus. Kiti kažkur buvo gavę šiaudų ir jais apsisukę sau strėnas. Už šį dirbtinį savęs apšildymą jie galėjo skaudžiai nukentėti, ypač už paklodžių plėšymą. Kontrolė buvo daroma paprastai stovykloje, tačiau ji galėjo užklupti ir čia, darbe.

Esesmanai nesikišo į kalinių darbus. Tik iš tolo sekė akimis, o kai kurie ir žiūronais: vadinas, visai iš arti galėjo tave pastebėti ir tavo numerį įskaityti. “Numerio pasižymėjimas” — užrašymas buvo labai nemalonus, nes tada kalinys, parėjęs pietų, negaudavo sriubos, o kai kada ir vakarienės. Paprastai šituos užrašymus darydavo kapai. Esesmano “užrašymas” galėjo pelnyti ir keliolika lazdų ant “ožio”.

Visa tai mes dar nesupratome šią antrą darbo dieną. Kiti kaliniai tačiau buvo gudresni. Jie žinojo, ką reiškia badaujančam netekti pietų ir vakarienės arba paragauti “ožio”. Akys turėjo dirbti labai rūpestingai, kad išvengtų “priedų”, vadinamų juokais “zulagėmis”.

Kaliniai dažnai dairėsi į sargybų pusę, ir, man rodos, jie privengė dar šunų, kurie pakėlę ausis žvairavo į mūsų triūsiantį skruzdėlyną. Užtektų, kad esesmanas pakiltų iš vietos, atsivestų prie kalinio vieną šunelį ir ištartų sutartinį žodį. Šuo pultų, griebtų už gerklės, ir žmogui neliktų nieko kito, kaip šūktelti “Jėzau, Marija” ir atsisveikinti su šiuo pasauliu. Esesmanas galėtų ištarti kitą sutartinį žodį, ir vilkas tik “gražiai” apdraskytų, taip “gražiai” kaip mes vėliau ne kartą matėme.

Vieno vaizdo niekad neužmiršiu. Tai buvo tą kartą, kai vienas kalinys bandė pabėgti. Po dviejų dienų išrikiavo visą stovyklą ir parnešė neštuvuose “žmogų”. Iš paskos ėjęs esesmanas šaukė:

— Taip bus kiekvienam, kuris bandys pabėgti!

Neštuvuose gulėjo kažkas nebepanašu į žmogų. Veidas kruvinas ir kąsniais sudraskytas. Rankos sukandžiotos, kaip ir kojos. Krūtinė buvo nuoga, suplėšyta, ir iš jos draikėsi mėsgaliai. Nelaimingasis atrodė be gyvybės ženklų, nes nei vienu judesiu jos neberodė.

Ave Caesar

Tą vakarą mūsų kapas įsakė anksčiau baigti darbą. Suskaičiavęs kiek mūsų yra, jis vedė gerą kelio galą — ne tiesiai į stovyklą, o į pakraštį miško. Ten rinkosi ir kitos darbo kolonos. Kažkodėl šį kartą kapai labai rūpestingai stengėsi mus surikiuoti — po penkis į gretas, o visas kolonas vienoje eilėje, tarsi kokį batalioną. Jie buvo labai pikti ir koliojosi. Kaliniai, žinoma, kraipėsi ir ardė eiles.

Pamatę iš tolo motociklu atlekiantį Mayerį, stovyklos vicekomendantą, supratom, kad kapai iš anksto buvo įspėti viską “gerai sutvarkyti”. Bet kaip besistengtum, negali viskas gerai išeiti. Šalia išrikiuotų eilių gulėjo keletas pamestų mirusiųjų. Kiti sėdėjo ant žemės, vos gaudydami kvapą. Kapai ne vieną dar laiku privertė pakilti, įsakė draugams laikyti stačius už rankų.

Pasigirdo skardus Merkelio komandos šūkis:

— Stillstand! Muetz - en ab!

Šį kartą kepurių šleptelėjimas išėjo nevisai sutartinis. Laukėme, kol bus duota nauja komanda vėl užsidėti. Ženklą turėjo duoti Mayeris, dėl to visų akys buvo įsmeigtos į jį. Lietus dar labiau pradėjo lyti: plovė plikas mūsų galvas, žliugtėmis varvėjo už kaklo ir merkė pečius. Kepurių užsidėjimas reiškė tikrinimo pabaigą, ir tada galėjai greičiau laukti įsakymo eiti namo.

Mayeris tačiau stovėjo įsisprendęs ir kažko laukė. Atrodė, kad jis žvalgosi, lyg kažko ieško. Staiga jo žvilgsnis užkliuvo vieną kalinį, kuris gulėjo šalimai ant žemės, ranka parėmęs galvą. Ar jis negirdėjo komandos nuimti kepurę (gal jo ausys ūžė iš nusilpimo), ar jis nepajėgė tos atremtos rankos pajudinti? Gana to, kad jis nepagerbė vicekomendanto, ir šis tai pastebėjo.

Įspręstos Mayerio rankos nusileido. Šlubčiodamas ir žargydamasis jis atėjo prie gulinčiojo kalinio. Mes atydžiai sekėme, kas bus. Mayeris priėjo visai arti ir nieko nesakęs visa jėga spyrė gulinčiajam į šoną. Kalinys dar spėjo sugriebti savo kepurę ir nutraukti nuo galvos, bet ji išsprūdo jam iš rankų. Kvapo neatgavęs išsitiesė amžinam poilsiui.

— Ave Caesar, morituri te salutant! — ištarė pusgarsiai kažkas iš mūsiškių.

Jutau, kaip man šalta srovė perbėgo per nugarą. Smilkiniai staiga užkaito, kraujas užvirė, mažai trūko, kad būčiau iššokęs iš eilės ir sušukęs:

— Ką darai!

Panašios reakcijos dar nejutau prieš tris dienas, kai mūsų bloko sekretorius kojos spyriu užmušė net du kalinius; anas įvykis buvo taip pat nelauktas, kaip ir šis. Gal dėl to, kad ten spyrė kriminalistas, o čia “garbingas” karys, kuris, mano supratimu, galėjo kautis su lygiu priešu, o ne su bejėgiu žmogumi.

Nejieškok teisybės

Šio įvykio pažadintas jautrumas kitą rytą prasiveržė žymiai nereikšmingesnėse aplinkybėse. Po rytinio patikrinimo mus rikiavo į darbo kolonas. Keletą minučių betvarkant, kol pasigirsta “marsh!”, kiekvienas galėjo judėti savo vietoje.

Kalbėjomės su draugais. Staiga prapliupo piktas keiksmas ir pasigirdo plakamas kun. Lipniūnas. Jis stovėjo priekyje, trečioje eilėje nuo manęs.

— Už ką jį muši! Už ką!—sušukau, taip staiga ir taip sujaudintai, kad pats nepajutau.

Jaunas ir nedidelis kapas, vokietukas, pakėlė galvą ir sulaikė naujam smūgiui iškeltą lazdą.

— Aha! -— sumykė pro dantis ir, nusigręžęs nuo Lipniūno, priėjo prie manęs. Jo lūpos buvo praviros, grikšėjo dantys, kietai sukąsti.

— Tu, nori!—pakėlė jis lazdą prieš mane.

Buvau pasiruošęs. Jutau, kaip akys ir skruostai man dega. Piktai žiūrėjau jam į akis. Žiūrėjo ir jis į manąsias, jieškodamas turbūt mano išgąsčio. Kiti draugai pajudėjo savo vietose, taip pat piktai žvelgdami į šį vaikezą.

Jis laikė iškėlęs lazdą viršum mano galvos, tačiau nedrįso jos nuleisti žemyn.

— Tau gerai baigėsi, — pasakė kažkas iš mūsiškių, kai pajudėjome eiti.

Žinia, savo “išsišokimą” turėjau apmokėti keleriopai gausesniais smūgiais už patį Lipniūną. Bet už ką jį, vargšą, tas vaikagalys buvo pradėjęs mušti? Turbūt visai be reikalo, gal už jo mielą šypsnį, kuris nuo jo lūpų nenueidavo. Argi reikia priežasties! Nepatiko veidas, nepatiko judesys — ir pliekia tas, kurs turi lazdą. Jei lazdos nėr, dirba kumštis, spyris. Kaip išalkusių ir įerzintų gyvulių bandoje nežinai, kam jie vienas kitą bado ir spardo, taip ir čia. Į viską žmonės kitaip reaguoja šiame pragare. Man rodos, kad ir mirštantysis, jei tik galėtų, spirtų į koją savo draugui, kuris ją užmynė...

Prisimenu, mūsų Vytautas Stonys antrą dieną parėjo su pramušta galva. Dirbdamas norėjęs kitaip kelti gelžgalius, negu jam buvo pasakyta. Jis ištarė tik vieną žodį — ir gavo dvi skyles galvoj... Aišku, priešintis kacete yra bergždžia. Jei nori dar gyventi, nejieškok teisybės. Tokią išvadą mes greit priėjome.

Ilgainiui ir mums pasidarė viskas vistiek. Jautrumas buko nebe savaitėmis, bet dienomis. Prigimtis pati sukūrė apsaugos priemones, nes jautriai pergyvendamas, turėtum išeiti iš proto. Nepasakytum, kad savotiškai gera matyti mušimus, kankinimus ir nebejausti jokio gailesčio, užuojautos, pasipiktinimo. Net dar daugiau: būti pačiam mušamam, atlaikyti kirčius ir nebeišgyventi skausmo, pažeminimo, ypač pykčio ar keršto. Keista, kad viskas pasidaro taip reliatyvu, net sakytum, natūralu. Jei iš tavęs reikalautų prisipažinti kaltu dėl ko nors, ir žinotum, jog už tai būsi žiauriai sumuštas, turbūt neberodytum jokio pasipriešinimo, kaip lai esti sovietuose. Žmogus nebesi žmogus, sutryptas ir nuasmenintas, parengtas bet kokiam netikėtumui ir piktui. Tik instinktas kartais dar ginasi — pats vienas, savo jėgomis.

Kaceto sistema buvo labai aiški: jei tu muši kitus, tavęs niekas nemuš; jei tu muši geriau nei kiti muša, būsi paaukštintas, pasidarysi bloko vyresniuoju ar kapu. Mušdamas kitus save apsaugoji. Kodėl tuo būdu nepagerinti savo padėties, negelbėti savo gyvybės? Kas nors vis tiek turės tą “gyvulių bandą” mušti. Kodėl tat pačiam stovėti nuošaliai?

Šita sistema turėjo kartais išimčių. Tai priklausė nuo atskiro žmogaus, nuo jo santykių su kapais ar blokų vyresniaisiais. Jei kalinys gavo siuntinėlį, pakišo vyresniajam riebalų, ar cigarečių, aišku, mušimas jam nebegrėsė. Jei kas turėjo pažinčių su senaisiais kaliniais ir per juos veikė, lazda šio nelietė. Bet nelietė tik “palenktojo viršininko” lazda: kiti ir toliau galėjo mušti. Kartais būdavo pavojinga palenkti vieną ir aplenkti kitą. Intrigos ir pavydas pačių vyresniųjų tarpe įžiebdavo pyktį. Tada “nepateptasis” galėjo tave taip prigriebti, kad atsiimsi iš jo daugiau negu būtum gavęs iš dviejų.

Teisingumas paliečia budelius

Trečią darbo dieną mes susidūrėme su kapu Baberskiu. Jo istorija, pasirodė, labai įdomi. Jis buvo kilęs iš Pamario, bet save laikė vokiečiu. Kaip ir daugelis jų dėvėjo jis žalią trikampį ir gal dėl to pasidarė darbų prižiūrėtoju. Buvo jis vidutinio ūgio, smulkaus, kiek pailgo, veido, panarintos galvos, padilbomis veriančių akių. Mokėjo jis ir šypsotis, tik tas jo šypsnis buvo ironiškas.

Pirmą įspūdį jis mums padarė neblogą. Vaikščiojo palei naujai statomų barakų rajoną, žiūrėjo, kaip mes iš toliau nešame plytas prie barakų pamatų ir dedame į krūvas. Ant mūsų jis nerėkė ir savo lazda, kurią nešiojosi rankoje, negrąsino. Atrodė santūrus, gal kiek išdidus.

Vėliau sužinojome, kad Baberskis yra vienas iš pasiučiausių kapų. Jo ranka buvusi labai taikli ir skaudi. Daug kalinių jis beveik vietoje užplakęs. Ši aplinkybė turbūt iškėlė jį Merkelio ir Mayerio akyse. Po kiek laiko ir mes pastebėjom, kad jis kapų hierarchijoje nėra eilinis. Mat, ir šių tarpe buvo laipsniai, grupės, draugystės; ne visi jie draugavo, ne visi dalinosi gėrybėmis, patenkančiomis jį jų rankas. Tarp kitų kapų Baberskis laikėsi labai išdidžiai, bičiuliavosi tik su Merkeliu, Zelonke ir keletą kitų įtakingesnių jų.

Po metų Baberskio laikysenoje įvyko staigus posūkis. Buvo pavasaris, sniegas baigė tirpti. Rytą, kai dar visi miegojo, vienas pamišęs kalinys, pabėgo iš bloko, praėjo nepastebėtas pirmųjų sargybų namuką ir leidosi aikšte į miškelį. Vieno bokšto sargybinis pamatė jį ir paleido šūvį. Atsiliepė šūviai ir iš kitų bokštų. Kulkos kryžiavosi ir zvimbė į tą pusę, kur nelaimingasis bėgo.

O jis bėgo kaip tik netoli prominentų bloko, kuriame gyveno dauguma kapų, jų tarpe ir Baberskis. Baberskis gulėjo antrame lovos aukšte. Pakėlęs galvą, žvelgė pro langą, kas vyksta, o čia paklydusi kulka prasmeigė tą langą, pataikė į Baberskio ranką ir sutriuškino jos kaulus.

Jis pateko į ligoninę, kur gydytojai nupjovė jam ligi peties visą dešinę. Baberskis grižo į pareigas, tačiau pasidarė kitas žmogus. Kairėje rankoje nešiojosi nebe lazdą, kaip ligi šiol, bet mažą vytelę. Mušti jis beveik nieko nebemušė. Jo laikysenoj atsirado paprastumo ir jo veide — netgi nuskriaustojo bruožų. Šypsotis jis mokėjo ir dabar, bet be ironijos.

Baberskio dalia primena kitą paklydusios kulkos istoriją. Tai buvo truputi vėliau, 1944 metais, kai mūsą padangėje ėmė rodytis amerikietiški lėktuvai. Viena darbo kolona grįžo iš kaceto plytinės, esančios už trijų kilometrų nuo Stutthofo. Ją lydėjo esesmanas ir jis buvo vienintelis kariškis šiai didelei kalinių grupei. Kas jis buvo neteko patirti. Galimas dalykas, kad ir jo ranka nebuvo gailestinga kaliniams. Turėjo jis būti griežtas ir labai patikimas, kad jam vienam buvo leista lydėti didesnę kalinių vorą.

Jis ėjo kiek atsilikdamas nuo kalinių, turbūt pasiruošęs pavartoti ginklą, jei kas nors bandytų sukti į šąli. Tuo metu labai aukštai skraidė vienas lėktuvas. Kaliniai išgirdo keletą kulkosvydžio šūvių, nuskardėjusių erdvėje, ir grįžtelėję pamatė sukritusį palydovą.

Nei vieno kito kulkos nepalietė, tik vieną esesmaną.

Tylėdami, susimąstę kaliniai paėmė negyvai pašautą savo viršininką, parnešė į stovyklą — nei vienas pakeliui nepaspruko. Parnešė ir jo šautuvą, kuris buvo į juos atgręžtas.

Mano rankos

Mano dešinė nedaug ką tėra mušusi, gal tik gyvulius ganymo laikais. Tačiau gal ir ji turėjo savo kalčių. Dabar jai už tai teko atkentėti. Jau pirmą darbo dieną, prie vagonėlių, atsirado joje pūslių. Antrą dieną, prie smėlio, jos atsivėrė, o trečią, prie plytų, pasidarė tikros žaizdos. Tai buvo purvinos žaizdos, priveltos žemių ir smėlio. Jos pūliavo, plėtėsi, nežmoniškai diegė. Naktimis, prisimenu, nebuvo kur jų dėti, kaip nuraminti.

Rytą dairiausi, ar nerasiu kokio skuduro žaizdoms aprišti. Bloke neradęs, ėjau į kiemą, į išmatų dėžę, kurią mačiau esant už vieno barako. Pasirausiau ir ištraukiau apipuvusią pirštinę, gal dešimt kartų kažkieno lopytą. Išišdulkinau, apšluosčiau, atplėšiau gabalėlį marškinių, juo apsukau žaizdotas vietas ir užsimoviau pirštinę. Buvau patenkintas šiuo išradimu, nes galvojau — mažiau skaudės prisilietus kastuvo ar plytų.

Tą dieną turėjom eiti į naują darbą — kaceto plytinę Tiegenhofe. Mus ten nuvežė sunkvežimiu, kuris vyko parvežti plytų Stutthofo statybai. Vietoje atsirado ir daugiau sunkvežimių — didelių, su priekabomis, atvykusių iš apylinkės. Visus juos turėjome skubiai prikrauti. Vieni kaliniai per rankas padavinėjo plytas į sunkvežimį, o kiti krovė. Geriau buvo stovėti eilėje ir kitam plytas paduoti, negu būti sunkvežimy ir čia daugiau “suktis”. Kai kuriems, jų tarpe ir man, buvo neišvengiamas šis nemalonesnis darbas.

Abiem rankom krauti negalėjau, nes dešinioji, nors ir aprišta, bijojo plytų prisiliesti. Stengiausi padidinti kairiosios apyvartą taip, kad ji už abi atidirbtų. Galvojau, jei pastebės kapas, neturės ko man prikišti. O dairytis, dirbti akimis, čia buvo neįmanoma. Šio meno dar nebuvome ir pramokę.

Bebaigiant krauti sunkvežimį, išgirdau kažką šaukiant:

— Ei, tu, simuliante!

Atsigręžiau, kai lazda bakštelėjo į mano nugarą.

— Išlipk! — liepė kapas.

Išlipau ir atsistojau prieš jį.

— Tu!—sušvokštė per dantis, rodydamas į aptulotą ranką.

— Ji sužeista, — pasakiau ir bandžiau jam parodyti.

Tuo metu smogė jis man kumščiu pasmakrėn taip stipriai, kad iš karto susmukau.

— Kelkis! — sušuko jis.

Atsikėliau. Bandžiau kairiąja prisiliesti pasmakrės, pasitikrinti, kas nukentėjo — dantys ar lūpos. Tuo metu jis vėl trenkė man kumščiu ton pačion vieton.

Parkritau dar kartą. Akyse mirgėjo lyg pabertos žarijos, ausyse spengė.

— Kelkis, kiaulės šunie (tipiškas vokiečių keiksmas)! — išgirdau balsą ir kartu pajutau spyrį.

Pakilau ir galvojau, kad jau užteks to malonumo.

— Pass auf — žiūrėk! — šuktelėjo kapas ir dar kartą tvojo pasmakrėn.

Neatlaikiau ir šį kartą. Gal kapo rankos buvo perstiprios, o gal mano jėgos per keletą dienų pasidarė permenkos tokiems smūgiams.

Valandėlę galėjau tysoti, nes kapas nebešaukė keltis. Pakilęs pamačiau, kaip jis nueina patenkintas pavykusiu nokautu.

Grįžau vėl į sunkvežimi. Nebuvo nei per daug skaudu nei pikta. Tik prisimenu, po to praėjo dešinės rankos jautrumas: ji lygiai gerai dirbo kaip ir kairioji, nors kartais reikėdavo kiek sukąsti dantis.

Tą “mielą” kapą šį kartą gerai įsidėmėjau. Jis buvo nedidelio ūgio, tamsaus veido, juodai apsirėdęs ir juodu trikampiu paženklintas. Klausinėjau draugų, ką šis juodas trikampis turėtų reikšti, bet jie man negalėjo pasakyti. Vėliau išsiaiškinau, kad tai ženklina naują, retą nusikaltimą — nepataisomą girtuoklystę arba kitokį asocialumą. Šis vokietukas tikrai turėjo savo veide kažkokių nenormalumo žymių, galbūt alkoholio įrėžtų.

Vakare, grįžus iš plytinės, su ta mano ranka iškilo nauja istorija, Buvome tik ką perkelti iš 2 - jo į 6 - tąjį bloką. Jo vyresnysis Josef Kozlowskis paskelbė, kad mūsų vyrams rytoj teks vykti į Dancigą plytų krauti. Bloko sekretoriui Vladekui jis liepė užrašyti mūsų numerius, kuriuos jis pats panorėjo parinkti.

Pastatė mus dieninėj patalpoj ir kiekvieną grubiai prisitraukdamas prie savęs, skaitė numerius ir sekretoriui diktavo. Kai jis prisitraukė mane, iškėliau pirštinėtą savo ranką ir bandžiau prašyt, kad mane atleistų nuo tų plytų.

— Co ty, psiakrew? Niechcesz! Symulujesz!

Jis griebė už pirštinės ir ją nutraukė. To nesitikėjęs, pusbalsiai aiktelėjau. Kozlowskis pakėlė galvą, pasižiūrėjo į mane, lyg būtų nelaukęs tokios kalinio reakcijos.

Iš rankos išsiveržė kraujas, nes skudurai buvo prilipę prie žaizdų. Kozlowskis, pamatęs kraują, pastūmė mane į šalį ir rinko iš eilės kitus.

Taip išvengiau kelionės į Dancigą. Tuo tarpu 21 mūsiškių plonytelaičiais drabužiais apsirengusių buvo išvežti atvirais sunkvežimiais. Vakare grįžo taip peršalę, jog buvo visi pamėlę. Po to beveik visi gavo bronchitą, o kai kam grėsė ir plaučių uždegimas.

Kitą rytą nešiau savo žaizdas parodyti ligoninėn. Nuskubėjau dar prieš rytinį patikrinimą, pravėriau duris į koridorių ir laukiau, kol pasirodys sanitaras lenkas Stephan Michalowskis. Pas jį kreiptis patarė draugai, nes kažkam buvo pavykę iš jo gauti tepalo ir švarių tvarsčių.

Tarpdury pasirodė Stephanas. Paprašiau, kad aprištų rankas.

Jis piktai pažvelgė į mane. Pagalvojau — dėl to, kad ne lenkiškai prabilau.

— Boli, — pasakiau lenkiškai.

— Parodyk!

Atkišau abi, nes ir kairioji buvo kiaura.

— Idz do djabla! — pasakė jis. — Tokių žaizdų mes negydom.

Dar laukiau, galvojau, kad jis vis dėlto atneš kokių vaistų ir tvarsčių. Tada jis priėjo, apgręžė mane ir spyriu į užpakalį pavarė.

Reikėjo toliau manytis pačiam. Pirštinės nebepaleidau iš rankų — ji buvo vienintelė apsauga. Bet kaip pritapti prie darbo, kuris mažiau graužtų žaizdas, o svarbiausia — mažiau erzintų kapą.

Vandentiekio stoties mįslė

Tarp senosios stovyklos ir naujai statomosios turėjo būt įrengta vandentiekio stotis. Toj vietoj buvo pakilumėlė, apaugusi nusususiais berželiais, toliau ėjo pritvinkusio vandens bala. Kalinių darbas buvo tą beržynėli pragenėti, kelmus išrauti, paviršių nukasti ir žemes į balą “nustumti”.

Prie šio darbo netikėtai pritapome ir keletas mūsiškių. Valėme atžymėtą plotą, lyginom paviršių, paskui kasėme pamatams vietą.

Iš pradžių darbas neatrodė svarbus. Nieks negalvojo, kad jis ilgiau galės trukti. Tačiau pritaikius principą “taupyk darbą!”, jis prasitęsė. Tai buvo senų kalinių išradimas: radai gerą, tavo jėgoms pakeliamą darbą, laikykis jo! Jei šis darbas ribotas, tęsk iš paskutiniųjų, neskubėk greit jo baigti. Čia turėjo patarnauti ir sena taisyklė “dirbk akimis”. Žinia, didelis menas sukurti gerai atliekamo darbo įspūdį ir, kontrolės atveju, parodyti, kad daug padaryta. To meno ir mes pamažu mokėmės.

Žemės paviršių nulyginti mums, gal kokiai 20 žmonių, užteko porai dienų. Žemę iškasėme maždaug per savaitę. Pats mūrijimas prasidėjo pamažu; jį vykdė trejetas specialistų mūrininkų. Cementą paruošti, plytų prinešti ir visą kitą atlikti reikėjo mūsų grupei.

Pastoviausi šios grupės “numeriai” buvo Mackonis, Mackevičius, Kučas, Lipniūnas, Butkus, Valenta, Katinauskas, Starkus, Kerpė, Liudžius, Masaitis, Tumėnai ir šių eilučių autorius. Iš lenkų buvo pora paprastų darbininkų ir visos grupės kapas Janickis.

Janickis, pastebėjome, nenorėjo keisti savo kolonos skaičiaus ir sudėties. Šitai buvo turbūt reikalinga savisaugai, nes atėję nauji, pastebėtų, kad darbas lengvesnis, išplepėtų, o tada veržtųsi kiti, ir nebūtų priemonių juos sulaikyti. Grupei padidėjus, sukliūtų darbo taupymo politika, ir pačiam Janickiui tektų eiti į sunkesnį darbą. Tie patys žmonės galėjo darbą sutartiniau taupyti, nešti už tai atsakomybę ir vienas kito taip nesivaržyti.

Mes greit atspėjome Janickio intencijas. Kas rytas pirmieji atsistodavome prie jo ir jis vesdavo mus prie beržynėlio. Pasitaikydavo, kad kurią dieną mus sugaudydavo kitas kapas arba net iš Janickio eilės ištraukdavo ir pasiųsdavo į kitus darbus. Tada į mūsų vietą patekdavo lenkai ar rusai. Kitą rytą jis juos pavarydavo ir grąžindavo mūsiškius. Kai kada Janickis leisdavo paimti naujų mūsiškių, ypač nusilpusių, kuriuos norėdavome pagloboti “darbo užuovėjoje”.

Janickis buvo paprastas, santūrus, gal kiek uždaras ir mažakalbis, tačiau pakankamai nuoširdus ir be ryškiai lenkiško išdidumo. Keiktis, kaip daugumas lenkų, jis nemokėjo, mušti ar rėkti ant kitų jam buvo svetima. Jis nevaidino viršininko, nenorėjo iš mūsų perdaug išsiskirti, priešingai — kovojo už bendrą savo ir mūsų interesą. Pamatęs ateinantį Merkelį ar esesmaną, jis duodavo ženklą stropiau dirbti. Ir tai jis padarydavo meistriškai — greit ir patylomis. Jo žvalumas ir orientacija buvo pasigėrėtini.

Kartais mums kildavo klausimas, kaip jis pasidarė mūsų kapas. Jis buvo naujokas, gal net porą dienų vėliau į kacetą patekęs, kaip mes. Taip staiga “iškilti” normaliai neįmanoma. Tiesa, jis nebuvo pilnas darbų prižiūrėtojas, oficialiai tokiu nepripažintas; jo valdžia ėjo iš statybos biuro, kurio kapas buvo politinės lenkų grupės (slaptos) lyderis Szwarzbartas ir šio tarnautojai — beveik išimtinai lenkai. Kodėl šie iš tūkstančių saviškių išskyrė kaip tik Janickį?

Už ką jis buvo areštuotas, pats nesipasakojo. Trumpai teatsakydavo — už prekybinius dalykus. O kai jo kas paklausdavo, kokios profesijos, jis greit atšaudavo: Kupiec z Warszawy! Tarsi tas “z Warszawy” būtų buvęs labai reikšmingas dalykas. Kiekvienas galėjo pastebėti, kad po to jis greit nusigrįždavo ir žvalgydavosi, ar nepasirodys kur esesmanas. Taip jis išvengdavo tolimesnės kalbos.

Prekybininkas, o ypač iš Varšuvos, jis tikriausiai negalėjo būti. Jokios kalbos nemokėjo, tik lenkiškai. Ir jokių kitų būdingų prekybininkams ženklų nei akyse, nei žodyje, nei visoj povyzoj neturėjo. Aukštas, tiesus, žvalus, jis daugiau tiko būti karininku. Greičiausiai jis buvo vienas iš lenkų rezistentų, patekusių vokiečiams į rankas ne tiesioginėje pogrindžio veikloje, bet kurioj nors pašalinėj. Čia, kacete, atradęs senų draugų, jis greičiausiai ir buvo užkištas į nežymų naują darbą.

Tas darbas nebuvo laikomas sunkiuoju, todėl nebuvo ir teisės gauti duonos priedo, vadinamo “zulage”. Tačiau Janickis ne kartą ji gaudavo ne tik sau, bet ir mums. Ne kasdien tai jam pavykdavo ir ne visiems pakakdavo. Jis žinojo, kuriuo maždaug laiku praeis statybos biuro žmogus, nešąs iš virtuvės sunkiai dirbantiesiems duoną. Pamatęs jį iš tolo, jis nusitverdavo cemento maišelių popieriaus, pabėgėdavo ir saugiai įvyniojęs parsinešdavo. To net pilnateisis kapas negalėjo savo draugams gauti, jeigu stovyklos nebuvo oficialiai skirta. Janickis sudarydavo įspūdį, kad tai atsitiktinumas, tą dieną nusišypsojusi laimė. Laimė tikrai buvo didelė, ypač mums, kurie iš niekur nieko negaudavome, nors tos riekės užtekdavo tik valandos alkį numarinti. Tačiau į visišką atsitiktinumą ligi šiandien nesinori tikėti. Ir čia turėjo veikti draugų planas jam padėti.

Bet kodėl šis “planas” lietė ir mus? Ar tai buvo lenkų geraširdingumas litvinams? Nesinori ir tuo tikėti. Politinei lenkų grupei ar statybos biurui tiesiogiai mes negalėjome būti “svarbūs”. Žinia, Janickis turėjo progos pasekti mūsų kalbas, nes dauguma mokėjo lenkiškai. Jis galėjo įsitikint, kad mes nesame jokie lenkų priešai, ir tai pasakyti savo draugams. Daugiau reikalingi galėjom būt pačiam Janickiui asmeniškai. Jis sąmoningai vengė lenkų darbininkų, iš tolo vijo juos nuo savęs, lyg bijodamas, kad tarp jų neatsirastų išdavikų ar plepių, galinčių ji atpažinti ir išduoti. Lietuviai neturėjo intereso perdaug juo domėtis. Pagaliau jie inteligentai, ir tarp jų vargiai galėjo būti išdavikas ar plepys. Ta priežastis, man rodos, ir bus tikriausia, kodėl jis ‘'apsistatę” lietuviais, juos savotiškai rėmė ir su jais dalinosi anomis “zulagėmis”.

Vandentiekio statyba buvo pradėta be plano, tęsiama nerūpestingai, beveik nežinant stovyklos administracijai. Vandentiekio mašinos atsirado tik tada, kai jau buvo išmūrytos sienos ir uždengtas stogas. Jos niekaip negalėjo patekti į vidų pro paliktą mūre skylę. Reikėjo ardyti vieną sieną ir taip darbą užvilkinti dar keletai dienų. Pagaliau viską įrengus pasirodė, kad ši stotis permaža ir ne vietoje pastatyta. Gal ji ir buvo suplanuota tam, kad Janickis pabūtų nuošaliai, o paskui susirastų kitą į akis nekrintantį darbą.

Janickio statinys pagaliau buvo nugriautas ir toj vietoj pravestas kelias į krematoriumą. Šiuo keliu vėliau vedė lenkų rezistentus šaudyti, juo vežė žydes į dujų kamerą nuodyti, juo ėjo visi pasmerktieji mirti. Janickis šios kelionės išvengė, o jo globoje savo “natūralios” mirties išvengė ir vienas kitas lietuvis.

Atlikęs statybos biuro suplanuotą sabotažinį uždavinį, Janickis pasitraukė pas batsiuvius. Greičiausiai tai padarė sąmoningai. Batsiuvys niekam į akis nekliūva, mažai kas juo domisi, o be to, turi pastogę ir gali už nuvogtus batus gauti papildomo maisto.

Laimingieji batsiuviai

Batsiuvių barakas buvo pačiame naujosios stovyklos krašte. Jo pastogėje buvo ir mums labai reikalinga vieta — išvietė. Niekur arčiau jos nepastatyta, tat iš vandentiekio prasimynėme taką tenai. Nuo mūsų statybos galėjo būti koks 300 metrų kelio galas.

Reikalas lieka reikalu, ir už tai niekas tavęs negali mušti ar kaltinti, kad simuliuoji. Dėl to eidavome dažniausiai, žinia, su reikalu, bet kartais ir atšilti užuovėjoje arba nusiutėlinti. Pastarasis reikalas buvo pasidaręs labai opus. Tie padarai veisėsi kaip tyčia šiltesnėse vietose, o mums buvo kančia leisti jiems ten susibėgti. Nueini tat į batsiuvių “saloną”, išrenki iš tų vietų, sumeti į duobę, ir porai valandų ramiau.

Batsiuviai taip pat išeidavo iš darbovietės, čia sutraukdavo po dūmą (to jie turėjo), “papolitikuodavo”, nusikeikdavo, kartais biznio reikalus aptardavo.

— Girdėjai, vokiečių frontas braška?

— Labai galimas daiktas. O Adolfo dar niekas nenušovė?

— Žeby jego piorun! Kažinką duočiau už šią naujieną.

Kitas ima ir nusikvatoja:

— O ką gi tu duotum, ar paskutinę utėlę?

Po to eina ilgas, keletos “aukštų” keiksmas.

Kažkas nusispjauna į kampą ir iš seno “poniško” įpratimo užmina savo batu.

Batsiuviai, kaip taisyklė, visi buvo batuoti, ne klumpėti. Tai turėjo būt jiems jau įprasta. Bet, žiūrėk, vienas kitas ima ir užmeta žvilgsnį į savo ar svetimo kojas.

— Kaip tavo, ar nespaudžia? — mirkteli.

— Pritaikysiu, nespaus! — krypteli lūpomis.

Vadinas, parneš į stovyklą, “pritaikys” kokiam kapui ar prominentui, gaus už tai duonos “paikę” ar tabako — ir “nespaus” širdies alkis ar noras rūkyti.

Kas kelintas žodis jie keikėsi. Net vienas kito prašydami “bibulkos” (rūkomo popieriaus, aišku, — laikraštinio), jie maišė įprastines “puošmenas”. Tik tada jos pasikeisdavo į švelnesnį, koketinį toną — vadinas, iš pagarbos, iš mandagumo keikiasi. Kiti iš jų pasakodavo šlykščias istorijas, ypač tie, kurie vaidino “reikalą” ir tyčia sėdėjo ant “skylės”.

Šiuos, ilgiau užtrunkančius, kartais užklupdavo kontrolė. Dirbtuvės kapas ar esesmanas, įpuolęs į vidų, užrikdavo, ir tada išlėkdavom visi — kas į lauką pro vienas duris, kas į savo darbą pro kitas. Pypkoriai suspausdavo savo rūkstančias “bibulkas” pirštuose, pabūgę, kad už tai negautų mušti.

Į batsiuvius tada mes žiūrėjome, kaip į laiminguosius. Jie buvo šiltoj pastogėj, turėjo neblogus batus, dėvėjo po švarku pakenčiamus megztinius ar šiaip dirbtinį šiltesnį rūbą. Atrodė jie pakankamai sotūs, bent jų išvaizda negalėjai pasibaisėti. Tiesa, jie buvo apskretę dulkėmis, pabalusiais skruostais, daugumas jų kosėjo ir spjaudė. Jų darbas nebuvo toks sveikas, kaip tų, kurie buvo lauke, gryname ore. Vis tiek mūsų akyse jie atrodė “laimingieji”.

Ratų ir daržų istorija

Grįždami iš batsiuvių barako dažnai matydavome baisųjį vežimą, kalinių traukiamą iš senosios stovyklos į naująją. Tai buvo kažkokia nesąmonė, žmogaus sugalvota kitiems kankinti. Jis buvo ąžuolinis, nepaprastai masyvus, o ratai kiek tik galima didesni ir storiausiomis geležimis apkaustyti. Jų ilgis galėjo būti kokie keturi — penki metrai, o plotis — pusantro. Jau vienus juos traukti būtų reikėję keleto stiprių vyrų. Kai į juos prikraudavo dar visokių baldų, siuvamų mašinų, darbo stalelių, — tikrai, net dvidešimt kalinių negalėjo patraukti, ypač per purų smėlį ir prieš kalnelį. Tada vežimo kapas pašaukdavo mus į talką. Jėgos ir mes ne ką daugiau turėjome už anuos “arklius”, dėl to ir talka kartais neišjudindavo vežimo iš vietos. Tik kai kapas pasiųsdavo, imdavo šaukti ir lazda vanoti, jėgos atsirasdavo.

Šias scenas kartais matydavome iš tolo, girdėdavome net smūgius. Ir ta traukėjų ir stūmėjų procesija darydavo

barakų statyba Pirmųjų Stutthofo barakų statyba 1939 m. rugsėjo mėn.



mums klaikų įspūdį. Ji anaiptol nebuvo panaši į anas katorgininkų eisenas palei Volgą, traukiančias laivus. Anie dainuodami, o šie — susmukę ir nukarusiomis galvomis.

Vežimo istorija buvo tokia. Jis padarytas Stutthofo kūrimosi metais ir vadinosi ‘'krikšto’’ vežimu. Kiekvienas naujas kalinys pirmiausia gaudavo penkiasdešimt lazdų į užpakalį, o paskui su kitais naujokais turėjo per smėlėtą kelią tempti tą vežimą, prikrautą pilną akmenų. Kas tą plakimą ir tempimą atlaikydavo, galėdavo tikėtis dar kurį laiką ištverti. Bet būdavę tokių, kuriems to gero užtekdavo; suklupdavę ties vežimu ir nebekeldavę. Kunigai po to dvigubo “krikšto” dar turėdavę ties lavonine giedoti liturgines giesmes, kurių esesmanai klausydavęsi ir kvatodavę.

Nuo anų laikų išliko “krikšto” tradicija ir ligi mūsų. Ją tęsė kapai savo nuožiūra ir vietoj betikslio akmenų vežiojimo, pritaikindavo “tikslingesnius” kankinimus.

Ąžuolinis vežimas prasistumdavo pirmiausia pro daržus. Jie vienu kraštu siekė senosios stovyklos, kitu — mūsų beržynėlio, kuriame statėm vandentiekį. Jie turėjo apie 300 metru ilgio ir apie 100 — pločio. Daržų žemė išsiskyrė iš visos kitos: ji buvo derlingo juodžemio, privežto tuo ąžuoliniu vežimu ar kitais iš toliau pačių kalinių rankomis. Pradžioje jie buvo patręšti tūkstančiais pirmųjų kalinių lavonų. Krematoriumo tada dar nebuvo, dėl to laidota stačiai į daržus. Lenkai pasakojo, kad čia gulinti visa Krokuvos, Varšuvos ir Poznanės universitetų profesūra, o taip pat 250 kunigų ir vienuolių, kurie 1939 ir 1940 buvo atgabenti iš Pamario.

Daržai turėjo savo šiltadaržius ir lysves. Vienus ir antrus reikėjo kaliniams apkuopti, prižiūrėti, srutas iš SS tvartų ir kalinių klozetų išnešti. Šis darbas buvo laikomas lengvu, nors kaliniai ne dėl to į jį verždavosi. Buvo čia viena galimybė išsirauti kokią morkelę ar ridikėlį alkiui apraminti. Tačiau didelės bausmės nepateisindavo kalinio vilčių.

Antrosios savaitės gale į šį darbą pateko keletas mūsiškių: Masaitis, Masiulis, Kriaučiūnas, Valiukevičius. Jie labai skųsdavosi savo darbu, ypač tuo srutų ir vandens nešiojimu.

Daržovės ir gėlės buvo skirtos komandantūrai ir esesmanams maitinti ir lepinti. Kaliniai daržovių negaudavo, išskyrus sriuboje randamus griežčius, kurie visuomet buvo pasenę ir apipuvę. Tiesa, morkų ir burokėlių kartais būdavo kalinių kantinoje (krautuvėje), bet čia reikėjo jų pirktis. Tai galėjo tik senieji kaliniai, kurie ateidami į Stutthofą atsinešė su savim pinigų. Jie gaudavo kuponų, vadinamų gutscheinais, 15 RM mėnesiui. Mes tos teisės dar neturėjom.

Kitos darbo kolonos

Didžiausia mūsų svajonė buvo du dalykai: pastogė, kuri dengtų nuo šalčio ir lietaus, ir papildomas maistas, kuris buvo duodamas prie sunkiųjų darbų. Pastogę susirasti buvo sunkiausia. Reikėjo būti batsiuviu, šaltkalviu, siuvėju ar biuro tarnautoju. Nelengva buvo pritapti ir prie sunkesnio darbo, nes kiekvienas kalinys — net tas, kurs vos vilko kojas veržėsi prie tos duonos riekelės su arklienos raumenų gabalėliu, duodamos sunkiai dirbantiesiems. Nežinau, kokiu būdu keletai mūsiškių karių ir inžinierių vis dėlto pavyko patekti į Strassenbau komandą, dirbusią Motorwerke dirbtuvėse netoli Vyslos kanalo. Iš tų laimingųjų buvo Grigas, Mačiokas, Narutis, Noreika ir dar vienas kitas. Jie išeidavo visai dienai, išsiveždavo su savim pietų sriubą (sklandžiai uždarytuose kubiluose) ir tą duonos priedą. Tačiau ilgai ten nepatvėrė. Buvo išstumti kitų konkurentų.

Vytautas Stanevičius prisisuko prie triušių, vadinamų angorų, komandos. Ten viliojo triušių jovalas ir kitkas alkiui malšinti. Bet ištverti ilgai negalėjo. Kapas buvęs žiaurus. Už paimtą maistą buvę galima paaukoti savą gyvybę. Jis pasakojo įvyki su vienu lenkučiu, kuris už nudžiautą griežtį buvęs žiauriai sumuštas. Darbas taip pat buvęs pernelig sunkus. Reikėję tuos triušius ne tik maitinti ir apšvarinti, bet ir kirpti. Tų triušių buvę daug, o darbininkų maža. Triušiai buvo auginami kailiams ir vilnoms. Iš tų vilnų speciali moterų kalinių komanda megzdavo esesmanams šiltus megztinius ir pirštines. Triušių mėsa buvo naudojama vokiško administracijos personalo maistui. Mums varvėdavo seilė, pagalvojus, kad yra žmonių, kurie gali tokius “puikius” valgius doroti ir ko gera visai alkio nejausti.

Daug kam viliojanti atrodė šunų - vilkų maitinimo kolona. Ten putra buvusi gera, žymiai geresnė už mūsų, kalinių. Be to, šie mūsų “sargai” gaudavo kasdien kaulų su gerai apaugusia mėsa, kurios, nors ir žalios, kalinys nesibaidė kiek nuvogti. Į šią koloną patekti reikėjo didelio pasitikėjimo. Vilkai buvo per brangus kaceto turtas, juoba, kad tai ne bet kokie vilkai, o baigę specialią mokyklą. Per penėjimas būtų pakenkęs jų sveikatai ar gerai savijautai.

Himmleris apžiūrinėja

Himmleris apžiūrinėja triūšių ūkį 1941. II. 23



Apie nunuodijimą negalėjo būti nė kalbos, nes kur kalinys gaus nuodų. Pagaliau jis per gerai žinojo, kad už šuns gyvybę bus atimta jo paties gyvybė. Šunų liuobėjai buvo specialiai parenkami ir greit nekeičiami. Dėl to kiti kaliniai juos laikė beveik prominentais, kaip sanitarus ar dirbančius krematoriume.

Niekam iš mūsų nebuvo pasiūlyta eiti į krematoriumo koloną, nes ir ten reikėjo didelio pasitikėjimo. Bet jei kas ir būtų siūlęs, vargiai bent vienas mūsiškis ten būtų ėjęs. Keistai atrodė žmonės, kurie ten dirbo. Mes juos spėjom greit pažinti, nes jie dėvėjo specialius ženklus. Jų akys buvo vandeninės, be gyvybės, veidai visai nužmoginti, nors išvaizda dėl neblogo maitinimo buvo gera. Prie lavonų žmogaus dvasia negali išlikti gyva, o mes instinktyviai ją saugojom. Ji savaime mumyse mažėjo. Bet sąmoningai jos naikinti niekas nebūtų drįsęs.

Dar buvo miškų kirtėjų kolona, į kurią stipresnieji mielai būtų ėję, nes ten dirbantiems davė duonos priedus.

Bet šią koloną sudarė beveik išimtinai lenkų pamariečių (kašubų) politinė grupė, specialiai nuo kitų kalinių atskirta vielomis.

Dirbdami prie vandentiekio, girdėdavome dūzgiant lentpjūvės motorinius pjūklus. Kas ten dirbo ir kiek buvo tų darbininkų, mums neteko patirti. Bet patyrėme vėliau klaikių dalykų, atsitikusių čia dar prieš mums ateinant, o gal ir dabar dar besikartojančių.

Tarp sukrautų lentų buvusios vandens statinės, nežinia, kam naudojamos. Praktiškai jos tarnavusios nepageidaujamiems kaliniams prigirdyti. Lentpjūvės kapas užsivesdavo tokį “atžymėtą” kalinį už lentų kaugės, čiupdavo už galvos ir panardindavo statinėje. Keliolika minučių palaikydavo, kol kalinys užtrokšdavo, paskui nuvilkdavo į nuošalesnę vietą ir vėliau pranešdavo kaip “darbe mirusį”. Taip elgdavęsis lenkas kapas, vardu Kozlowskis, dabar kaip tik 6 - to bloko vyresnysis ir mūsų tiesioginis viršininkas. Kai mes iš patikimų šaltinių sužinojom šią lentpjūvės istoriją, labai džiaugėmės, kad ten nė vienas mūsų nepateko.

Prie žvyro darbų

Už žvejų miestelio, vadinamo tuo pačiu Stutthofo vardu, buvo pravestas Vyslos kanalas. Čia laivėmis atveždavo žvyrą kaceto statybos darbams. Atveždavo jį ne kasdien, dėl to žvyro iškrovimo (kiesladen) komanda buvo sudaroma pagal reikalą. Tada kaliniai buvo surenkami, stačiai sugaudomi, iš kitų lauko komandų, dažniausiai naujokai geresnės išvaizdos ir pajėgesni. Turbūt nenorėta visai paliegusių rodyti žvejų miestelio gyventojams, kurie į praeinančius kalinius atydžiai spoksodavo.

Darbas šioj komandoj buvo sunkus. Visą laiką reikėjo tą žvyrą pilnais kastuvais semti ir mesti iš laivių į krantą. Tarp laivės ir kranto susidarydavo poros metrų atstumas, dėl to jį apgalėti reikėjo stiprių raumenų. Nemažiau sunku buvo žvyrą nusviesti iš krūvų į aukštokas sunkvežimių plotmes. Tą darbą prižiūrėjo ne tik kapas, bet ir sargybiniai, o kartais specialiai atvykęs statybos darbų prižiūrėtojas, rudų plaukų vokietis esesmanas.

Laivių įgulą sudarė vienas senyvas ir du jauni vyrai, kurie visai nesikišdavo į mūsų darbą. Jie stovėdavo ir spoksodavo. Iš jų akių, ypač iš jaunųjų vyrukų, buvo matyti paniekos žvilgsnis kaliniams.

Kartą, kai keletas mūsiškių buvome pačioje laivėje ir baigėme mesti žvyrą, panorau gerti ir išdrįsau vieno tų vyrukų paprašyti vandens. Jis pasišaipė, apsidairė ir vis dėlto pamojo ranka eiti paskui jį į kajutę. Ten buvo senyva moteris, triūsianti mažoj virtuvėlėj.

— Gal turite geriamo vandens? — paklausiau.

Ji permetė mane akimis nuo galvos iki kojų.

— Gaila, virinto neturime!—pasakė.

— Man geras bus ir nevirintas.

— Tokio mes visai neturime... Gal ko kito.

Ji pasakė taip neaiškiai ir greitai, kad aš net nesusivokiau.

Grįždamas iš kajutės mačiau, kaip kavos indelis virė ant ugnies. Vadinas, per geras daiktas kaliniui, — pagalvojau. Jaunas vyrukas palydėjo mane iki durų ir dar užgauliau šypsojos.

— Ko? — man pasidarė kiek pikta. — Ar manai, kad mes visi nusikaltėliai!—pasakiau.

Jo veidas tuoj atgavo natūralią formą.

— Klausyk, jaunas žmogau, ir tu kada nors gali patekti į mūsų padėtį, nežinodamas nei už ką, nei kodėl. Bent juoktis iš žmonių nelaimės nedera.

Jis tylėjo. Nei vienu veido judesiu neparodė, kad tiems žodžiams skiria dėmesio.

— Keistuolis. Aš maniau, kad tu “ko kita norėjai”.

Tada aš tikrai negalėjau suprasti, kad “kas kitas” kaip tik gaunamas laivėse. Dar nebloga mūsų išvaizda ir išsiskirią dryžuoti rūbai galėjo jauną vyruką suklaidinti: o gal čia vienas iš prominentų, kuris turi prie savęs kokių pasivogtų daiktų, pavyzdžiui, laikrodį, žiedą ar šiaip ką nors. Už tokias gėrybes būtų galima gauti ne tik vandens atsigerti, bet ir šnapso — net jo į patį kacetą, užantyje pasislėpus, parsinešti. Tokia prekyba, kaip vėliau patyrėme, ėjo visais galimais su “užmiesčiu” susisiekti būdais. Kiekvienas “užmiestietis”, kuris susitikdavo su kapais, žinojo, kad iš jų galima gauti vertybių už labai nebrangią kainą: už duoną, šnapsą, dešras.

Prie žvyro vežiojimo kaip šoferis dirbo ir vienas prancūzas civilis. Jis buvo tamsių garbanų, raudono stambaus veido, vidutinio ūgio. Kai mes kraudavome žvyrą į sunkvežimį, jis išlipdavo, pasiimdavo paklodę ir pasitiesęs atsiguldavo atokiau nuo kalinių. Turbūt jam buvo įsakyta, kad su kaliniais nesusitiktų ir nesileistų su jais į jokias kalbas. Bet kartais jis krapštinėdavosi apie motorą, visai nesidomėdamas aplinkui atliekamu darbu ir žmonėmis. Kartą aš prisitaikiau ir jį pasveikinau prancūziškai. Jis pakėlė galvą, nustebo. Apsidairęs, ar kas iš esesmanų jo nemato, paklausė:

— Iš kur tu?

— Iš Lietuvos!

— Už ką?

— Už vokiečiams nepavykusią mobilizaciją!

— Taip! — atsakė sausai. — Vienas esi čia? — dar paklausė.

— Ne, mūsų grupė iš 46 asmenų inteligentų.

Daugiau šį kartą negalėjau su juo kalbėti, nes buvo nesaugu. Tačiau jo paties nebijojau. Man rodės, kad jis nėra vokiečių patikėtinis.

Kitą dieną vėl prisitaikęs patyriau, kad jis laisvai samdomas, gyvenąs žvejų miestelyje. Tada kilo mintis, kad per jį būtų galima pasiųsti į laisvę laišką ar kokį pranešimą. Mat, niekas Lietuvoje nežinojo, kur mus išvežė, o pačiame kacete niekam iš mūsų neleido rašyti laiškų. Mes dingom be pėdsakų ir nežinojom, ar leis iš viso pranešti, kur mes esame ir kas mūsų laukia. Tačiau mintis pasinaudoti prancūzo patarnavimu sutiko nenugalimas kliūtis. Niekas iš mūsų ir su mumis esančių kalinių neturėjo nei popieriaus, nei voko, nei pieštuko. Blokų sekretoriai turėjo specialius laiškų blankus — spausdintus ir kaceto ženklais pažymėtus. Ant jų rašyti galėjo tik seni kaliniai. Už duonos riekelę gal ir būtum gavęs iš kalinio toki blanką, bet ant jo rašyti būtų buvę pavojinga: išduotum save ir tarpininką. Pagaliau nutrūko galimumas susitikti su prancūzu prie Vyslos kanalo. Matydavome ir vėliau jį pravažiuojantį sunkvežimiu darbų rajone, bet čia susitikti būtų buvę pavojinga.

Antrasis krikštas

Antrąjį sekmadienį mūsų grupei buvo padaryta tam tikra išimtis. Visi sustojome į rikiuotę ir laukėm įsakymo eiti į darbą. Kapas peržvelgė mus ir pasakė:

— Šiandien yra wehrmachtstag (kariuomenės diena). Todėl eis ne visi, tik teisininkai, profesoriai ir kunigai. Kiti lieka stovykloje.

Galvojom, kad ir tai gera — bent dalis mūsiškių pasilsės. Tačiau išsiskyrė iš mūsų nedaug. Profesoriais, pagal vokišką tvarką, save skaitė ir visi mokytojai, o teisininkais panoro save laikyti net teisės nebaigusieji. Taip tų tituluotų mūsiškių susidarė nemažas būrelis.

Išvedė mus iš stovyklos atskirai, pristatė prie rąstagalių krūvos, dar kartą suskaičiavo numerius, į kortelę surašė ir valandėlę kažko laukė. Tuo metu nuo miškelio pusės atėjo naujas kapas. Jam buvo perduota ši mūsų grupė kartu su kortelėj atžymėtais mūsų numeriais.

Ši “perdavimo” procedūra mums nelabai krito dėmesin, nors paprastai ligi šiol nieko panašaus nebūdavo. Kapas, kurs išvesdavo grupę į laukus ir surašydavo numerius į kortelę, pasilikdavo ligi grįžtant: jokiam kitam kapui nei kalinių, nei jų numerių neperduodavo.

Naujasis kapas mums buvo nematytas. Jis dėvėjo civiliškai: vilkėjo gerą eilutę, tamsiai pilkos spalvos, su raudonu kryžium nugaroje, o ant krūtinės žaliu trikampiu ir numeriu. Vyras jis buvo jaunas, kokių 24 metų, geros išvaizdos, aštrių veido bruožų, pakankamai švarus.

Pirmas su juo susitikimas nebuvo malonus. Jautėm, kad jis žinojo, su kuo turi reikalą. Jo veide žaidė ironija, ir akys buvo iš pirmo žvilgsnio piktos.

— Los, los! Ko stovite kaip šunes!—sušuko jis, rodydamas į rąstagalių krūvą.

Mes skubėjome juos imti ant pečių.

— Marš!—parodė į miškelio pusę.

Eilute, vienas po kito, ėjom nešini sunkiais stambiais medžio gabalais, persisveriančiais per pečius.

— Schneller — greičiau! — šaukė vyrukas, eidamas šalia.

Skubinome žingsnius, nors palaidas, neseniai išpiltas smėlis gerokai kliudė mūsų žingsnių spartą.

Koki penki šimtai metrų kelio buvo iki vietos, kur tuos rąstagalius turėjome numesti.

— Laufen — bėgti!—įsakė, grįžtant mums atgal.

Jo tonas buvo skardus, dirbtinis — toks, kokį girdėdavome vokiečius karius, komanduojančius ar besikoliojančius. Vadinas, šis mūsų kapas žinojo karišką toną...

Bėgti greitu žingsniu per smėlį, o dar su klumpėmis, buvo stipriai alsinantis dalykas. Neatsikvėpus vėl reikėjo imt naujus rąstagalius ir dideliu greitu žingsniu juos nešti tuo pačiu taku.

Pastebėjome, kad tempas eina crescendo: kiekvienas naujas “žygis” vis spartinamas, ir kapo tonas darosi erzlesnis ir grasesnis. Nekreipėme perdaug dėmesio į tai, kad jis vienam ar kitam uždroždavo lazda. Tai buvo įprasta ir normalu. Tačiau po trijų “reizų” prasidėjo akivaizdus priekabių jieškojimas. Profesorius Jurgutis, senyvas žmogus, greit pavargo, rankos jam ėmė virpėti, ir rąstagalis trečiajame kelyje nukrito nuo jo pečių. Kapas, atrodo, to ir laukė. Pripuolęs ėmė Jurgutį stambia savo lazda mušti per nugarą. Jurgutį dar labiau sujaudino ir dar porą kartų, nebeišlaikęs svorio, nuleido rąstagali nuo pečių. Kapas nebežiūrėjo kitų, tik sekė Jurgutij, lyg džiaugdamasis atradęs priežastį šiam žmogui pribaigti.

Kai grįžome ketvirtą kartą prie krūvos, draugai Jurgučiui pakuždėjo imti mažesnį rąstagali. Jis paklausė ir užsidėjęs bandė įsimaišyti į kitų tarpą, kad jo nepastebėtų. Bet kur tau! Kokį 10 metrų panešėjus, kapas jį sustabdė, liepė tą gabalą numesti nuo pečių, grįžti prie krūvos ir paimti patį didžiausią.

— Tu, senas arkly, bandysi man simuliuoti! — šaukė jis.

Mes grąžėmės, žiūrėdami, kas bus. Jurgutis, matyt, visas virpėjo, nes vos paėmė rąstgalį, jis vėl jam išpuolė iš rankų. Tada kapas pats padėjo uždėti didžiausią gabalą ant pečių ir, sudrožęs per nugarą, pastūmė jį skubėti, kad prisivytų kitus. Ir šį kartą Jurgutis neišvengė nelaimės — rąstagalis vėl kelyje nulėkė nuo pečių. Lazdų kruša vėl pasipylė ant jo.

Klaiku buvo žiūrėti, kaip mūsų Mokslų Akademijos pirmininkas atrodė visas mėlynas, kaip jo veido raumenys trūkčiojo, o visas veidas buvo varvančiu prakaitu apipiltas. Padėti jam nebuvo priemonių. Klumpes jis pametė pakeliui ir jų nebejieškojo; jos tik labiau kliudė bėgti, o joms smunkant nuo kojų ir medis greičiau nusirisdavo nuo pečių.

Greitai tirpo nemaža rąstagalių krūva, iš vakaro matyt supjauta. Jos nebūtų užtekę ilgam mus kankinti, o tai turėjo būt pratęsta iki pietų. Tad po dviejų valandų kapas išrikiavo mus, peržiūrėjo mūsų gretas ir atrinko keletą žmonių pjauti rąstams toliau. Į šių pastarųjų tarpą pakliuvom Germantas, Lipniūnas, Mackevičius ir dar keletas, kurių jau neprisimenu Mudu su Germantu paėmėme vieną pjūklą, pjovėme ir kartu atsargiai žiūrėjome, ką su likusiais draugais kapas daro. Atrodė, kad nuo Jurgučio audra nusisuko ir užslinko kitiems. Vieną kartą matėm, kaip plakė majorą teisininką Puodžių, vėliau vieną iš brolių Tumėnų ir dir. Masaitį. Kliuvo ne kartą ir advokatui Kerpei, senyvam žmogui.

Plakdamas Puodžių, jis visa gerkle šaukė:

— Čia tau ne Lietuva, o Vokietija, Vokietija.

Mes dirbome apsimesdami skubą, tačiau nenorėjome perdaug didinti krūvos. Džiaugėmės, kad dirbame su pjūklais, nes kapas su savo lazda čia nesimaišė. Bijodami, kad vėl negintų nešti, stengėmės nekristi jam į akis, bent nežiūrėti tiesiai jo pusėn.

Laikas iki pietų pratįso į begalybę. Jei dar kokią valandą užtruks, atrodė, kas nors turės baisaus įvykti — kris kuris nors vietoj arba įsiutęs kapas užspardys. Bet kurį? Neatrodė, kad mūsų tarpe būtų vienas ar kitas specialiai “atžymėtas” užmušti. Kiekvienas laukėme savo eilės, nes ir mes, pjaunantieji, nebuvom tikri, kad staiga neprišoks prie mūsų ir neims pliekti ne tik per nugarą, bet ir per galvą. Kas nors turėjo kristi, tik nežinojome, kuris iš mūsų. Šis jausmas buvo toks tikras, kad nė vienam turbūt nekilo abejonės.

Pusiau gyvi sulaukėm ženklo pietų. Ačiū Dievui, nė vienas nekrito dar vietoje. Kurie penkias valandas bėgiojo ir atlaikė lazdų smūgius, vos vilko stovyklon kojas. Žiaurusis kapas turėjo eiti su mumis kartu į stovyklą, bet jis grįžo į tą patį miškelį, iš kurio ir buvo atėjęs.

Kriminalistų ar gestapo ranka

Šią dieną vienas kapas apsprendė tolimesnį keletos mūsų draugų likimą. Bet ar jis buvo vienas? “Krikštas” jau buvo įvykęs praėjusį sekmadienį. Kodėl dabar antras ir būtent — teisininkams, profesoriams ir kunigams? Ar tai specialus kriminalistų kerštas teisininkams ir iš viso inteligentams? O gal dar kuri nauja ranka įsiterpė į mūsų reikalą? Kurgi dingo šis kapas: kodėl mes jo daugiau niekur ir niekada nematėme? Tuos, kurie mus yra mušę, mes įsidėmėjome, — ne dėl to, kad ant jų pyktume ar kerštautume. Ne! Sunku neįsidėmėti tų, kurie į save atkreipia dėmesį lazda. Šis gi dingo iš mūsų akių. Kažkur toliau miške buvo esesininkų kareivinės — ar iš ten, persirengęs kalinio rūbais, specialiai jis buvo atėjęs pro miškelį? Gal Vilniaus ar Kauno gestapo parėdymu jis turėjo užmušti kai kuriuos nepageidaujamus mūsų grupės žmones?

Ši mintis man atrodė verta dėmesio. Išėjęs į laisvę, papasakojau tą įvykį Balio Sruogos žmonai. Maždaug apie tą metą ji sakėsi vaikščiojusi dažnai į Vilniaus gestapą ir teiravusis apie savo vyrą. Kartą jai labai įstrigęs pasakymas, kad jos vyro, o ypač profesoriaus Jurgučio likimas būsiąs greit išspręstas. Iš tono ir ironijos, su kuria tai buvę pasakyta, ji gavusi įspūdį, kad jie bus užmušti. Sruogienę persekiojusi klaiki baimė, kad tuose gestapo viršininkų žodžiuose slypi grasinimas. Tomis dienomis ji laukusi pranešimo apie jos vyro ir Jurgučio mirtį.

Parengtas kerštas prof. Jurgučiui būtų buvęs suprantamas. Lietuvoje jis buvo ūkio reikalų tarėjas pirmąjį vokiečių okupacijos pusmetį. Jis be atodairos rašė raštus Generaliniam Komisarui Rentelnui, kritikuodamas ne tik jo ūkio politką, bet ir visą jų okupacinį administracijos aparatą. Protesto ženklan parašęs vieną piktą raštą, jis pasitraukė iš tarėjo pareigų. Visas kraštas žinojo, kad Jurgutis labai užgavęs vokiečių ambiciją ir kad jam grasinta pritaikyti sankcijas. Todėl jo areštas buvo suprantamas, o dabar atrodo, apskaičiuotas buvo ir jo ypatingas mušimas. Tas vokiečių priešas, kaip jį gestapas vadino, turėjo pats “nusibaigti”.

Normaliai po šios egzekucijos to reikėjo laukti. Jurgučio nugara, kai jis grįžęs nuėmė marškinius, buvo kaip akėčiomis išakėta. Krauju pritvinkę randai dengė visą nugarą — sveikos vietos nebuvo niekur likę. Po pietų jis tuoj atgulė į lovą. Vakarienės jau nebevalgė. Duoną iškeitęs į naują kavos dubenėlį, dvigubai gėrė. Vadinas, jis jau karščiavo.

Iš ryto jis nesikreipė ligoninėn: nenorėjo ar nebuvo vilčių su tokiu karščiu ten patekti. Taip jis išėjo į darbus, nors vos laikėsi ant kojų. Tris dienas dirbo ir nieko nevalgė, tik gėrė ir gėrė. Savo duoną ir sriubą keitė į kavą ar vandenį, kartais gazuotą iš kantinos; tai jam parūpindavo iš seniau kacete esą lietuviai darbininkai.

Po trijų dienų jis pradėjo jaustis kiek geriau. Ilgainiui nebesiskundė, nors ir nesijautė sveikas. Tai buvo ženklas, kad “žemaitiškoji meška”, kaip mes profesorių Jurgutį kartais vadinom dėl jo kilmės ir stambaus sudėjimo, atlaikė šią negirdėtą kankynę. Tuo tarpu kiti, rodos ir mažiau gavę, pastebimai pradėjo lūžti.

Taip praėjo pirmoji darbų savaitė. Praėjo ji su sunkiais įspūdžiais, dideliu pavargimu, pirmosiomis žaizdomis, įvairių rūšių smūgiais, o labiausiai su sunkiai pakeliamu bado jausmu.

Nebeskyrėme savaitės dienų, nesinorėjo iš viso jų skaičiuoti. Iš dalies jos bėgo labai greit, nes nebuvo kada galvoti — laukdavai tik vakaro ir, kritęs į lovą, greitai užmigdavai. Bet, antra vertus, tos dienos virsdavo tarsi amžinybe, ypač lietingosios ir šaltosios. Laukdavai pastogės, kad kiek apšiltum, laukdavai ir tos skurdžios duonos riekelės, kad alkį bent kiek apramintum.

Apie darbo palaimą negalėjo būti nei kalbos. Juo labiau — apie suartėjimą su žmonėmis. Žmonių iš viso čia nebuvo — tik užguiti padarai arba plėšrūs vilkai, kurie kandžiojo mus ir kitus silpnuosius. Blogiausia, kad mes patys per šią savaitę pradėjom nebetekti žmogaus sąmonės.

Šaltiniai


Autorius: Stasys Yla

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.
Leidėjai:
Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys

Variantai
Veiksmai
Pradžia
Knyga KLIP
Naršymas
Įrankiai