Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys dievų miške. Masinis naikinimas

←Charakteriai

Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys dievų miške: kaceto pergyvenimai. Masinis naikinimas.

Pamario laukais→

Turinys Immaculata Pirmosios dienos Darbo kolonos Mirties siaubas Epidemijos aukos Biurokratija Dievo pogrindis Mokslas ir menas Charakteriai Masinis naikinimas Pamario laukais Po rusų jungu Išsilaisvinimas

MŪSŲ GYVENIMAS buvo kiek palengvėjęs, bet tik laikinai. Galima buvo jausti, kad ateina nauji bandymai. Ženklai jau rodėsi rytuose ir pačiame Stutthofe. Reikėjo tik juos stebėti.

Mūsų viešpačiai kažkam nerviškai ruošėsi. Jau ankstyvą pavasarį atokiau nuo mūsų stovyklos, rytų pusėje, ėmė statydinti naujus mažesnius barakus, kuriuos apjuosė ne tik vielų tvora, bet ir aukšta mūro siena. Kaliniai spėjo, kad tai bus nauja ypatinga stovykla — sonderlageris. Netrukus pradėjo gebenti dideles lentų kauges ir kloti jas krūvomis mūsų stovyklos pašonėje, šiaurės pusėj. Iš jų dygo dar nauji barakai, didesni nei mūsų. Sonderlageris ir šie aukšti barakai visai užtvėrė mums erdvę. Nebegalėjai matyti nei to smilčių ploto, kuris driekėsi už mūsų stovyklos vielų.

Plakimas ant “ožio”

Plakimas ant “ožio”

Į Aistmarių pusę, vakaruose, vėl augo keletas didelių pastatų. Kai jie buvo baigti, pasirodė, kad tarnaus Focke - Wolfo lėktuvų dirbtuvėms. Į priešingą pusę, netoli mūsų išėjimo vartų, kilo į viršų milžiniškas mūrinis namas — nauja kalinių virtuvė ir sandėliai. Prie jų buvo valoma, lyginama ir grindžiama didžiulė aikštė bendram kalinių patikrinimui. Už šios aikštės buvo statomas siauresnis ilgas mūro trobesys — busimoji utėlinė (nuutėlinimo įstaiga). Prie senosios stovyklos statė keleriopai didesnį krematoriumą ir rengėsi dar statyti naują ligoninę.

— Kam visa tai? — galvojo kaliniai. —Tik jau ne mūsų labui.

Stutthofas buvo artimiausia rytų Vokietijos stovykla. Atrodė, kad vokiečiai ruošiasi iš rytų trauktis ir čia sugabenti mases naujų įkaitų ir nepatikimųjų. Jiems apgyvendinti ir naikinti, ne kam kitam, ir buvo skubiai rengiami tie nauji pastatai.

Lietuvos rinktinė už vielų

Apie šį karinį Lietuvos vienetą tiksliau sužinojome tik vėliau. Rytų frontui lūžtant lietuviai buvo išgavę iš vokiečių leidimą organizuoti savo karinius dalinius Lietuvai ginti. Vokiečiai net davė žodį, kad sudaryta Lietuvos Rinktinė nebus panaudota už jos sienų, atsieit, rytų fronte. Lietuvos jaunimas dėl to stojo į ją su dideliu entuziazmu ir Rinktinė nepaprastai greit augo. Vokiečius apėmė apmaudas prisiminus, kaip visos jų pastangos įtraukti lietuvius į savo dalinius ligi šiol nuėjo niekais. Vokiečiai pakeitė savo žodį ir pareikalavo, kad Lietuvos Rinktinė paklustų SS vadovybei ir galėtų būti panaudota kovai prieš bolševikus rytuose. Rinktinės štabas su gen. Plechavičium ir pulk. Urbonu šiam vokiečių planui pasipriešino. Jie davė įsakymą visiems daliniams išsiskirstyti. Už tai štabas buvo suimtas ir uždarytas Salaspilio kacete (Latvijoj), o šimtinė Mariampolėje suorganizuotos lietuviškos karo mokyklos aspirantų, nespėjusių dar išsibėgioti, dabar buvo atgabenta į Stutthofą.

Su šiais jaunais vyrais susitikti negalėjome. Nuo jų mus skyrė trejetas eilių vielų ir koks dvejetas šimtų metrų. Slaptu keliu pasiuntėme jiems cigarečių, o išėję į kiemą pamojuodavome padrąsinančiais gestais. Jie mums padainuodavo lietuviškų dainų. Neilgai trukus jie buvo iš čia išvežti. Vėliau patyrėme, kad buvo verčiami rinktis pagelbinius vokiečių aviacijos dalinius arba jau kartą matytą kacetą. Jie neturėjo karininkų nei vyresnių žmonių, kurie būtų jiems padėję šį klausimą geriau išspręsti. Pasirinko mažesnę blogybę. Juos grąžino į Stutthofą apmokyti. Matydavome juos iš tolo ir mums buvo skaudu, kad jie dėvi priešo uniformą. Netrukus, kaip kaliniai, buvo atgabenti į mūsų kacetą ir tų jaunų vyrų viršininkai — dalis Rinktinės štabo iš Salaspilio: pulkininkai — Andriušaitis, Grudzinskas, Urbonas ir leit. Ptašinskas. Pavergtos tautos tragedija reiškėsi baisiais kontrastais...

Į naujus didžiuosius barakus, kur laikinai buvo apgyvendinta mūsų vyrų šimtinė, birželio mėnesį pradėjo gabenti žydes iš Auszwitzo koncentracijos stovyklos. Tai buvo 3000 Vengrijos ir Graikijos žydžių: senų, jaunų ir visai vaikų. Visos jos buvo nukirptos, pilkais drabužiais aprengtos, labai išvargusios ir sunykusios. Ta graudi eisena praslinko taip pat pro mūsų barako langus. Taip paniekintų moterų ir taip didelio jų skaičiaus dar nebuvome matę.

Rodos liepos mėnesį buvo atgabenta didesnis skaičius ir Pabaltės žydžių. Porą dienų jos turėjo pralaukti aikštėje, kol buvo parengta joms vietos. Kai kurios jų buvo su mažais vaikais. Jos atrodė geriau, turėjo su savim mantos ryšulėlių ir buvo padoriau apsirengusios. Matyt, iš gethų buvo atgabentos. Čia ryšulėliai buvo iš jų atimti, vaikai atskirti, o pačios suvarytos pas Vengrijos ir Graikijos žydes. Nebetilpusioms į vieną krūvą buvo dar atitverti du mūsų stovyklos barakai už virtuvės (17 ir 18 - tas).

Witzlebeno bendradarbiai

Sonderlageris vis dar stovėjo tuščias. Niekas iš kalinių negalėjo prie jo priartėti. Ir esesmanas, kuriam buvo pavesta šiai stovyklai vadovauti, niekur negalėjo išeiti, kad neprasitartų, kokių “svečių” laukia. Kaliniai spėliojo, kad jau esą atgabenta kard. Hlondas, maršalai Brauchitschas ir Petainas. Kiti tvirtino, kad ten uždaryti kažkokie aukšti nacių pareigūnai, prasikaltę savo Fuehreriui ar Himmleriui.

Liepos pabaigoje mus pasiekė šykščios žinios apie įvykusį atentatą prieš Hitlerį. Visi kaliniai būtų kažinką atidavę, kad atentatas būtų pavykęs. Deja, “velniui ir velniai padeda” — kažkas prisiminė Danziger Vorposten skiltyse atpasakotos anos legendos žodžius. Tik niekas netikėjo, kad mūsų sonderlageris priglaus tuos, kurie “tam velniui” buvo užspendę mirti. Rugpjūčio pradžioje sąmokslininkai prieš Hitlerį, Witzlebeno šalininkai ir bendardarbiai, tarp jų ir septynios moterys, jau tikrai gyveno mūsų pašonėje.

Jų veidų niekas iš mūsų stovyklos nematė ir apie jų gyvenimo sąlygas jokių žinių nieks neturėjo. Tai buvo elito grupė, atskirta nuo pilkosios Stutthofo masės.

Masių paskirstymas

Mūsų stovyklos veidas keitėsi nebe savaitėmis, bet dienomis. Masės naujų vergų plaukė ir plaukė. Moterų skaičius tą vasarą išaugo iki 27,000, vyrų iš 8.500 pakilo iki 18.000. Atgrūsta buvo žydų iš įvairių kraštų, ypač iš Pabaltės; daug atvaryta lenkų civilių ir į nelaisvę paimtų Varšuvos sukilėlių, be to prikišta rusų, lietuvių, latvių, estų, net pačių vokiečių. Visi jie turėjo sutilpti tose pačiose vyrų patalpose. Lovose vėl reikėjo gulėti po tris ir keturius. Dienos kambariai naktimis vėl buvo pilni gulinčiųjų ant grindų. Prausyklose nebetilpo žmoės praustis, stigo muilo ir rankšluosčių. Vakarais ir iš ryto, o ypač sekmadienio popiečiais, stovyklos kieme ir rajone žmonių buvo tiršta kaip mugėje.

Perteklius pradėta siųsti į kitas stovyklas, primiausia — į Stutthofo padalinius. Įvairios dirbtuvės, fabrikai, įmonės buvo reikalingos pigios darbo jėgos, o kacetas už tuos parduotus vergus galėjo gauti pinigo. Taip keliavo stutthofiškių vyrų siuntos į Neuengammą prie Hamburgo ir į Burggrabeną prie Gdynės, moterų žydžių — į Praustą už Vislos (prie aerodromo darbų), įvairūs technikai, inžinieriai ir paprasti darbininkai — į Troyli prie Dancigo, kiti dar į Stettiną, vėliau žydai į Magdeburgą prie Buchenwaldo. Kas savaitę, o kartais ir du kartu savaitėje, buvo išsiunčiami didesni būriai žmonių su prominentais, parinktais iš senųjų mūsų kriminalistų, ir palydovais esesmanais.

Kad laisvąjį pasaulį pravažiuodami nesudarytų blogo įspūdžio, o be to, kad geriau tiktų “pozityviam” darbui, išvežamieji buvo parenkami sveikesni ir stipresni. Jie gaudavo ir padoresnius, naujesnius drabužius. Perrengdavo, net šaltą rudenį, atvirame ore. Išrengia būdavo iš skarmalų ir lauk, kol iš vežimo krūvos numes “naujus” apdarus. Tinka jie tau ar ne, tvarkdariai, ypač esesmanai, nežiūri. Dar keisčiau, kad vyrai perrenginėjo moteris. Gauna kuri perankštus drabužius, tai jei nori pakeisti, turi visai nusivilkusi prieiti prie esesmano ir paprašyt. Šis pasityčiojęs numeta tinkamesnius. Kai kurioms stigo skalbinių. Prašydamos jų turėjo akivaizdžiai įtikinti esesmaną, kad jų tikrai neturi. Kuri moteris iš kuklumo to daryti nedrįsdavo, esesmanas lazda pakeldavo jai sijoną. Tai matydavo mūsų draugai žydžių stovyklos kieme, kurį nuo mūsų skyrė tik vielų tvora.

Neva aprengti ir išniekinti žmonės, gavę dar porai dienų maisto, atsisveikinę su nelaimės draugais, iškeliaudavo į nežinią. Daugelio nuotaika nebuvo prasta: jie išgyveno kad ir apgaulų išsivadavimą iš Stutthofo, o be to tikėjosi geresnio maisto, erdvesnės pastogės. Tokios viltys paskatino ir keletą dešimtų mūsų lietuvių darbininkų ir jaunųjų inžinierių pasirinkti Troylio fabrikus, o žurnalistą Macejauską ir grupę darbininkų Stettiną. (Čia beveik visi ir mirė).

Bedarbių mankštynės

Likusiems Stutthofe taip pat reikėjo duoti darbo. Šiuo metu prie statybos jo buvo daugiau, tačiau pastoviau dirbti galėjo tik apie 10.000 žmonių (150 darbo kolonų). Dar apie 5.000 išvesdavo grupėmis pas ūkininkus javų ir daržų valyti. Kiekvienai darbo kolonai ir grupei reikėjo mažiausiai dviejų palydovų esesmanų. Tiek karių administracija negalėjo išsiųsti, nes pasilikusios masės turėjo būti taip pat saugomos. O tų pasilikusiųjų, neskaitant ligonių, kripelių ir senyvų moterų, buvo dar apie 25.000. Susidarė vėl nauja problema, kaip šias mases užimti. Sugalvota vietoj darbo įvesti mankštą. Kiekvieno bloko vadovybė savo žmonių “likutį” vesdavo į kiemą, mokydavo rikiuotės, bėgti, gulti, keltis. Po poros valandų buvo leidžiama grįžti į bloką arba pastovėti kieme laisvai. Paskui vėl ta pati varginanti ir kankinanti mankšta.

Kartais blokiniai ar jų sekretoriai įsakydavo maršuoti Himmlerio Alėja ir dainuoti savo tautines dainas. Kartą mes išgirdome lietuvišką meliodiją ir manėm, kad naujas lietuvių būrys atsirado. Pasitikrinę sužinojome, kad tai latvių kariškas dalinys, matyt, nusikaltęs vokiečiams ir atsiųstas čia atgailoti. Jie dainavo savo žygio dainas, nukreiptas net prieš pačius vokiečius. Tai buvo žygio daina į mirtį, ne į laisvę. Dauguma tų latvių, atėjus rudeniui ir žiemai, neišlaikė ir mirė.

Tuo laiku Stutthofe atsidūrė apie 60 vokiečių jūrininkų už kažkokį pasipriešinimą savo vyresnybei. Jie visi buvo savo uniformomis ir pradžioj buvo kacetui savotiška naujiena. Jie jautėsi gerai: turbūt turėjo viltį, kad juos, reikalingus karui, vis dėlto paleis. Ir dainuoti jiems nedraudė, o tos dainos buvo mums negirdėtos: apie Honolulu, Capo Flow, Ugnies Žemę, Šanchajų. Stebino tų dainų nemoralumas, supintas su šventais keiksmais, kaip “Crucifix”, “Sacrament”. Matyt, tokias dainas jie dainavo savo laivuose, nes jų čionai išrasti negalėjo. Ilgainiui jų dainos nutilo, nes ir juos pradėjo smarkiai mankštinti, plakti, varyti į sunkius darbus. Daugumas jų išbadėję, ligų palaužti, turėjo mirti. Saviškis neklaužada pasirodė nemažiau vertas mirties, kaip ir kitatautis.

Tragiškiausias buvo prancūzų SS legijono grupės likimas. Už ką juos atgabeno į Stutthofą, mums nepavyko tiksliau išsiaiškinti. Greičiausiai ir jie nebenorėjo toliau kariauti dėl Vokietijos pergalės. Jų galėjo būti apie 100 vyrų, daugumoje jauni. Juos iš pirmųjų dienų laikė kietai — mankštino, koliojo už išdavimą. Buvo draudžiama prie jų prieiti, pasikalbėti turbūt tam, kad jie nepapasakotų ko nors iš fronto. Tik vienas kitas, nusislėpęs, atsirasdavo prie mūsų bloko, gaudavo duonos ir vėl smukdavo atgal. Jų mirė daug ir tik keletas sulaukė evakuacijos. Tada, kartu su jais žygiuodami, mes nebegalėjome jiems padėti. Beveik visi jie buvo tik ką iš ligoninės, labai silpni ir žygio metu krito pakelėse. Vokiečiai esesmanai, kuriems šie prancūzai buvo talkinę fronte, sukritusius pakelėje nušovė.

Latviai

Buvo neišvengiama, kad ir į mūsų bloką nepridėtų naujų gyventojų. Tik mes galvojom, kad eilinių kalinių pas mus nesiųs, o garbės kalinių be gero ir kieto “krikšto” greit nepadarys. Ir kai rugpjūčio pabaigoj sužinojom, kad pas mus atkeliami nauji gyventojai — latviai, truputį nustebome. Kas jie per vieni, kad iš karto sulyginami su mumis, kurie savo “rango” pasiekėme po didelių kančių ir aukų.

Vieną vakarą grižo iš darbo Mikas Pečeliūnas, parsivesdavo du nematytus vyrus. Jis pranešė, kad tai nauji mūsų gyventojai.

— Konstantin Čakstė, — sveikinosi aukštesnysis.

— Bruno Kalnius,— prisitatė mažesnysis.

Su jais turėjo ateiti ir tretysis — Ludviks Seja, bet pakeliui susirgo ir buvo patalpintas kaceto ligoninėn.

Šie vyrai buvo tautinio latvių komiteto nariai, rezistencijos vadai: pirmojo Latvijos prezidento sūnus Čakstė — Rygos teisių fakulteto profesorius ir liberalinės agrarų partijos vadas; žinomo politiko ir paskutinio demokratinės Latvijos seimo pirmininko sūnus Kalninš — žurnalistas, jaunųjų latvių socialdemokratų ir laisvamanių vadas; Seja — ilgametis Latvijos ministras anglosaksų kraštuose, pastaruoju laiku — pasiuntinys Lietuvoje. Jie trys, kartu su krikščionių demokratų vadu vysk. Juozapu Rancanu, buvo sudarę vokiečių okupacijos metu Vyriausiąjį Latvijos Išlaisvinimo Komitetą. Jų rezistencinis darbas kažkokio ryšininko buvęs išduotas Estijoje, ir vokiečiai juos uždarė į Rygos kalėjimą. Priartėjus prie Latvijos bolševikams, vokiečiai juos paėmė iš kalėjimo, susodino į laivus ir atgabeno į Stutthofą. Rygos uoste draugai spėjo juos aprūpinti maistu ir daiktais. Iš jų nieko neatėmė, kaip anuomet iš mūsų, leido pasilikti net civilinius drabužius. Karo mašinai krinkant, vokiečiai darėsi sukalbamesni.

Iš miegamojo išnešėm keletą spintelių ir naujiems svečiams pastatėme tris lovas. Mūsų nedidelė kubatūra dar labiau sumažėjo. Bet ką padarysi! Pagaliau vasara — galėjom langus laikyti atvirus.

Kalninis keletą dienų gulėjo ir skundėsi karščiu. Tuo tarpu Čakstė atrodė stiprus ir visados geros nuotaikos. Pamėgom jį iš karto dėl jo atviro, linksmo ir draugiško būdo. Kalninis pradžioj buvo mažai kalbus. Pasiima, būdavo, laikraštį, atsisėda nuošaliai ir lyg stebi mus. Mūsų pažiūra į latvius iš anksto nebuvo jiems palanki, todėl nesiskubindami įsiteikti, laukėme prima iš jų nuoširdumo.

Po keleto dienų atsirado ir Liudvikas Seja. Tarp mūsų buvo ir tokių, kurie jį asmeniškai pažinojo. Kiti buvo jį matę iš tolo lietuvių - latvių draugijos parengimuose. Iš tų oficialių jo pasirodymų liko įspūdis, kad Seja pernelig sausas ir neįdomus. O čia iš karto pasirodė jis visai kitas — gyvas, linksmas, bičiuliškas, kaip jaunuolis, nors buvo senesnis už anuodu kolegas.

Gal susipažinęs su aplinka, o gal Sejos susilaukęs, pagaliau metė savo rezervuotumą ir Kalninis. Jis pradėjo leistis į kalbas. Kartą, kai jis sirginėjo, priėjau prie lovos pasiteirauti, kaip jaučiasi. Jis tuoj pradėjo pasakoti apie savo santykius su vyskupu Rancanu.

— Nežinau, — kalbėjo jis, — ar daug tokių draugų esu turėjęs savo gyvenime, kaip šis vyskupas. Jums atrodys keista, kad būdamas socialdemokratas, galėjau susibičiuliauti su katalikų hierarchu. Nesakau, kad tai mano nuopelnas — greičiau vyskupo. Rancanas tikrai nuoširdus, labai aukštos kultūros žmogus. Jo globoj mes ne tik galėjom rezistencijos darbą dirbti, bet ir jo asmeniškais svečiais būti.

Kalninis pasisakė gerai pažįstąs Suomiją, nes ten buvęs ištremtas prezidento Ulmanio valdžios. Buvojęs dažnai ir Švedijoj, turis gerų pažinčių švedų socialdemokratų tarpe. Ulmanio, paskutinio prezidento, jis nepakentė ir net dabar apie jį blogai atsiliepė.

Kalninis gerai mokėjo skandinavų kalbas. Kaip tik tuo metu mūsų Dr. Starkus per danus ir norvegus kalinius pradėjo gauti skandinaviškos spaudos. Kalninis peržiūrėdavo ir vakarais padarydavo mums politinę apžvalgą. Buvo tikrai malonu klausytis, kaip gražia vokiečių kalba jis verčia straipsnius, atrinkdamas įdomesnes vietas, ir dar įdomiau, kai įterpia gyvus, dažnai jumoristinius savo komentarus. Tos apžvalgos buvo daromos slaptai, išstačius sargybas. Kokią porą mėnesių mūsų politinis akiratis žymiai praturtėjo. Svarbesni įvykiai jau tada buvo aiškūs, būtent, kad vokiečiai eina galutinio pralaimėjimo keliu. Dabar sužinojom ir daug kitų, ligi šiol mums nežinomų dalykų. Mus labiausiai guodė, kad laisvoji spauda gerai žino apie mūsų kančias — tų visų pavergtųjų tautų, net mūsų tėvynes Lietuvos. Iš to mes spėjome, kad, nežiūrint didelių vokiečių pastangų neleist susisiekti su laisvu pasauliu, mūsų krašto ryšiai su Švedija turėjo būt neblogi.

Iš tų apžvalgų paaiškėjo ir Kalninio charakteris. Jis turėjo aštrų liežuvį; savo jumoru greit ėmė paliesti tuos, su kuriais labiau susibičiuliavo. Atsikeršydami, ir mūsiškiai negailėjo jam pabaksnoti.

— Darbo žmonių vadas! —vadindavo Kalninį Meilus, vienas pirmųjų jo bičiulių.

Meilus turėjo panašių neproletariškų nusiteikimų, kaip ir Kalnelis. (Taip lietuviškai mes pakrikštijome Kalninį, ir tai jam labai patiko). Jie abu mėgo sirgti, dažnai termometrais tikrindavo savo karštį. Abu gaudė žinias ir įvairias informacijas, abiem netrūko linksmo žodžio. Si-milis simili gaudet. Ir kai Meilus tapo maitinimo biuro tarnautoju, kai ten neperdaug dirbdamas dejavo, Kalnelis ėmė jį švelniai “glostyti”.

— Meilus tikras darbo žmogus! Taip, jis labai daug dirba... — atsikeršijo už “darbo žmonių vadą”.

Čakstė nejieškojo ypatingų bičiulysčių — buvo visiems lygus. Greit jis ėmė kalbėti tik lietuviškai, nors mes sakydavome: kalba lietuviškai kaip Čakstė. Bet jis turėjo noro išmokti. Be kitko, jis buvo tikras profesorius; užsimiršta, kur padėjo savo užrašus, nebesuranda švarkučio, pamesta kepurę. Kartą jam pasiūliau savąją biretę, pasisiūdintą dar tuomet, kai dirbau rūbų kameroj. Ji man buvo “paminklinė” ir norėjau ją išsaugoti. Tačiau paskolinęs Čakstei, turėjau su ja atsisveikinti, nes tuoj jis ją pametė.

— Žinai, neberandu, — teisinosi.

Rudenį Čakstė atsinešė iš drabužių sandėlio neblogą milinę kepurę, bet jam buvo permaža. Pasirinkdamas, užmiršo ją prisitaikinti. Panešiojęs perleido man kaip atlyginimą už pamestąją, o pats susiorganizavo naują. Su ta Čakstės kepure išėjau į laisvę ir ligi šiandien ją tebeturiu, kaip brangų atminimą iš to mielo ir tauraus latvio, kurį vėliau teko man pačiam palaidoti.

Seja greit pasidarė mūsų kalbų instituto vadovas. Pirmoji jo profesija buvusi mokytojo - filologo, o antroji — diplomato, tačiau jis suderino vieną ir antrą. Anglų kalbą jis mokėjo tobulai, nes dešimt metų buvo išgyvenęs anglosaksų kraštuose. Jis buvo tobulas mokytojas. Ilgainiui apie Seją mes galėjom pasakyti, kad jis vis dėto yra daugiau mokytojas nei politikas, Politinės jo pranašystės ir išvedžiojimai atrodė nerealūs. Šito mes jam tiesiai nepasakydavome, o mūsų abejones jis priimdavo gerai nesuvokdamas, kas norima pasakyti.

— Jis ir ne latvis, atsieit, be būdingo apsiskaičiavimo ir gudrumo, — pridėdavo kai kas “pilnesnei” charakteristikai.

Politiniai pasikalbėjimai

Seją, kaip vyresni kolegą, kiti jo draugai stengėsi panaudoti didesniems uždaviniams. Po to, kai bendrai atšventėme tautinę latvių šventę ir Rygos universiteto sukaktį (Čakstė skaitė paskaitą apie latvių teisyno reformą), Seja pradėjo organizuoti visuomeninius — politinius pasikalbėjimus Pabaltijo unijos klausimais. Ištyrę pažiūras privačiuose pasikalbėjimuose su atskirais mūsiškiais, jie pasikvietė palankesnius ar galinčius turėti didesnę įtaką. Kai kurie kviestieji neatėjo. Sruogai iš karto nepatiko “latviai”, todėl jis demonstratyviai posėdyje nepasirodė. Kiti dalyvavo, tačiau iškilus pirmam klausimui padarė priekaištų latvių politikai Lietuvos atžvilgiu. Seja, gerai pažinojęs tuos priekaištus iš Kauno laikų, vykusiai atsakė, prisiimdamas kaltes Latvijai, tačiau nukreipdamas kai ką ir į bendras psichologines priežastis. Jaunos valstybės turėjusios kitų svarbių rūpesčių ir išleidusios iš akių pagrindinį: eiti bendru ir suderintu keliu. Gal buvę kiek ir lenktyniavimo bei broliškų tautų ambicijų. Tačiau dabar klausimas stovįs tokioj plotmėj: arba Baltijos kraštų unija ar iš viso negalėsią būti nepriklausomų Baltijos valstybių.

Po keletos pasikalbėjimų, mūsiškių vis mažėjo. Privatūs komentarai rodė, kad mažai tikima latvių nuoširdumu. Kai jau bėda, jie jieško mūsų bendrystės; padarę perdaug didelių nuolaidų bolševikams, paskui vokiečiams, dabar jaučia, kad laisvės byloje jiems vieniems bus sunku išeiti švariems. Pagaliau latviai ir unijoje norės groti pirmuoju smuiku, panašiai kaip kad jie norėjo vadovauti Pabaltės Sąjungoje. Galbūt tai pajuto ir mūsų draugai latviai. Jie nebešaukė posėdžių, tik ir toliau jieškojo tai idėjai šalininkų pas atskirus mūsiškius.

Šių trijų simpatingų ir taktingų latvių poziciją kiek susilpnino vėliau į tą pati mūsų bloką atėję 8 jų tautiečiai. Tarp jų buvo inž. Einbergas, Ulmanio laikų susisiekimo ministras, fabrikų direktoriai Obolinis ir Kuzė — palyginti dar jauni vyrai, ekonomistas Olovas, sporto instruktorius Baumanis, kariškis Cirulis ir dar pora, kurių pavardžių dabar neprisimenu. Šie naujieji nebuvo politikai ir diplomatai. Greit jie ėmė išsiskirti iš mūsų tarpo papročiais žmonių, neišėjusių kaceto pragaro. Einbergas atsitverė savo lovą paklodėmis, kad jaustųsi visiškai vienas šiame trijų aukštų lovų “viešbutyje”. Tarp tų uždarų paklodžių jis kartais suruošdavo kaikuriems latviams draugams kavutę. Kiti atsivežę savo lagaminuose geresnio maisto, nei karto neparodė bent simboliško vaišingumo lietuviškiems draugams, tuo tarpu kai mūsiškiai ne kartą, atidarę siuntinėli, pasiūlydavo ir jiems pasivaišinti. Gal prisidėjo prie viso kito ir tai, ką vėliau išreiškė mūsų patarlė: “nesutaria tarp savęs, kaip 11 latvių”.

Oficialiai mūsų santykiai ir toliau buvo geri, o su pirmąja trijule — bičiuliški, tačiau psichologinis skirtumas buvo jaučiamas, skirtumas tarp latviško individualizmo ir lietuviško bendruomeniškumo, latviško praktiškumo ir lietuviško nuoširdumo, latviško prisitaikymo prie bet kurių aplinkybių ir lietuvi pastangos saugoti principą, nors dėl to reikėtų sudėti nemaža aukų.

Politinei abiejų tautų unijai reikėjo psichologinio pagrindo. Atvirai išsikalbėję, tai pasakydavome ir latvių trijulei. Visų pirma reika vieniems kitus pažinti, suprasti ir, svarbiausia, išlyginti minėtus skirtumus. Politinis ryšys tų skirtumų nesumažins. Reikia kultūrinio, dvasinio ryšio, kuris apimtų platesnes abiejų tautų mases.

Masių sauvalė

Tuo metu, kai mes šiuos klausimus svarstėm, stovyklos administracija vykdė beatodairinę savo politiką. Žodžių stovyklai jie sumažino maisto davinį. Kitiems kaliniams paliktas, koks buvęs, bet ne kartą, dėl tiekimo kliūčių ar kitų priežasčių, ir jiems sumažėdavo. Pagaliau tas davinys iš viso buvo permažas, kad kaliniai nejaustų nuolatinio alkio.

Lig šiol išalkinti žmonės buvo abejutiški, ramūs, lengvai suvaldomi. Dabar pasidarė priešingai: jie buvo drąsūs, ėmė užpuldinėti virtuvę ir vežimus su bulvėmis, daržovėmis, duona. Maži būreliai ar atskiri drąsuoliai prislinkdavo arčiau gėrybių, pasislėpdavo už kerčių ar beslankiojančių kitų kalinių ir laukdavo, kol kapas nusisuks į šalį. Tada jie staiga puldavo, pasigrobdavo ir nerdavo atgal už barakų. Meistriškiausia buvo apvoginėjami duonos vežimai. Nespėja kapas apsidairyti, žiūrėk, kalinys jau ir bėga su pora kepalėlių, ištrauktų iš vežimo. Vagį surasti sunku, nes jis tuoj įsimaišo į kitus, jo laukiančius, su jais greit savo grobiu pasidalina, ir viskas baigta.

Užpuldinėti ėmė pernelig drąsiai. Kalinių komanda, žiūrėk, atveža pro vartus morkų vežimą ir pamažu tempia virtuvės linkui. Tuo tarpu “banda” seka momentą, ar nesimaišo kur rajone Zelonkė ar esesmanas. Kai atrodo saugu, puola iš visų pusių, ir morkų vežimas bematant sutirpsta. Žinia, vežėjai, nenorėdami savo kailiu atsakyti, pakelia triukšmą, pasiskundžia virtuvės kapui, šis Zelonkei. Jie būna išteisinti, o tikrųjų kaltininkų surasti vistiek nepavyksta.

Grobti pradėjo ir pietums nešamą sriubą. Pusiaukelėje kubilas patenka į “bandos” rankas, tuoj pat išsemiamas kepurėmis, rieškučiomis, arba turimais slapta indeliais (skardinėmis). Nešėjai nedrįsta gintis, o jeigu bando — nuginkluojami ir apmušami. Grįžta jie kartais su tuščiais kubilais, apiplėšyti, apdaužyti, ir vėliau bijo vieni be palydovo nešti naują kubilą. Tada virtuvės kapas pasiunčia savo tarnautojus su pagaliais.

Užpuolimams sudrausti kaceto administracija sudarė specialią stovyklos policiją. Buvo parinkti stiprūs vyrai, daugiausia iš buv. kriminalistų, apginkluoti lazdomis ir botagais. Jų pareiga buvo lydėti maisto transportus, sriubos kubilus, gaudyti ir bausti vagis. Tačiau tai maža gelbėjo. Užpuolimai vykdavo ir policijos akyse. Prasidėdavo muštynės, ir nekartą pati policija būdavo nuginkluojama. Policija sučiupdavo vieną kitą drąsuolį, nusivesdavo į virtuvę ir ten vargšas gaudavo tiek lazdų, kiek savo gyvenime nėra turėjęs. Išrasdavo ir kitokių priemonių nusikaltėliui atžymėti. Populiariausia buvo ištepti nusikaltėlį suodžiais, padaryti iš jo “negrą”. Ne, suodžius jis galėjo rankove nusitrinti! Tada sumaišo juos su riebalais, įtrina veidą ir rankas taip, kad keletai dienų lieka juodas. Šitokį juoduką dar pastato prie vartų, kad grįžtantieji iš darbo pamatytų ir pasidžiaugtų.

Vieną kartą kažkas iš mūsiškių pranešė, kad eitume į kiemą pasižiūrėti naujo dalyko. Girdi, tokios scenos dar ligi šiol nebuvę.

Išeiname, ir savo akimis netikime. Ant dviejų vartų stulpų sėdi po vieną vyrą ir dantyse laiko įsikandę buroką.

— Jie sėdi turbūt porą valandų. Iš virtuvės pavogė keletą burokų, ir policija juos sugavo. Pasėdės vyrai iki darbo kolonos grįš pietų ir juos pamatys, — aiškino mums draugas.

Sėdėti aišku, nepatogu, nes tie stulpai nebuvo platūs. Blogiausia — keturias valandas išlaikyti dantyse apžiotą buroką. Tačiau nieko nepadarysi! Išmetęs, gausi tiek lazdų, kad gali i kelintą dieną atsiskirti su šiuo pasauliu.

— Kaip juos ten užkėlė? — pasiteiravome.

— Nemačiau, bet turbūt kopėčiomis. Paskui jas nukėlė i salį, ir sėdėk, žmogau.

Stulpai galėjo būti trijų metrų aukščio. Kristi nebuvo perdidelis malonumas, juoba, kad apačioj buvo spygliuotos vielos, ko gera dar įelektrintos. Tad sėdėk visas jėgas įtempęs ir lauk bausmės galo.

Negalėčiau šiandien pasakyti, kas ir už ką vieną kartą sugalvojo pakarti už rankų tris kalinius prie sienos barakų gale. Galbūt administracija leido, o gal pati policija davė įsakymą vieną kartą rimtai nubausti užpuolikus. Tuo metu. kai juos mačiau kybančius, visi trys atrodė jau be sąmonės — kabojo susmukę kaip maišai.

Tos bausmės žiaurumą galėjom suvokti iš mūsų Naručio ir Rimošiaus pasakojimų. Šie mūsų vyrai buvo tokiu būdu pakarti Kauno gestapo kalėjime. Rimošius pasakojo, kad pečių sąnariai greit išsinarina ir rankos visiškai nutirpsta. Nejučiomis dingsta sąmonė, ir toliau nieko nejauti. Ilgoką laiką nejauti rankų ir paleistas nuo tų “kartuvių”. Tokiais atvejais žmogus taip atbunka, kad Rimošius beveik nejautęs įkaitinto lygintuvo, kuriuo degino jo šonus.

Baudų ožys

Dažniausia bausmė buvo plakimas ant “ožio”. Ji būdavo prirašoma administracijos už įvairius nusikaltimus. Kartais ją galėjo čia pat paskirti Mayeris ar Chemnitzas. “Ožio” bausmės turėjome progos prisižiūrėti per dvejus metus. Ji buvo vykdoma viešai patikrinimų metu, tik į galą perkelta į kantinos didiji kambarį. Kai ji buvo administracijos skiriama, dalyvaudavo ir kaceto gydytojas Heidlis. Šiaip ji neturėjo šios mediciniškos privilegijos.

“Ožys” buvo keturiomis kojomis suolas, gaubtas per vidurį. Žmogus turėjo per jį persisverti, kojas užkišti už lentelės, kuri buvo prikalta apačioje, ir tuo būdu ištempti savo sėdynę. Kitoj pusėj vienas prominentų apžergia jo galvą, kad nespurdėtų. Viršutinės kelnės, o kai kada ir apatinės, atmaunamos. Egzekucijos metu buvo vartojamas pusantro metro odinis rimbas (bizūnas), kaip pasakojama, su įpinta viela viduje. Mūsų laikais kirčių norma būdavo 25.

Šią bausmę visada vykdė Zelonkė — stiprus, raumeningas vyras. Pirmieji jo kirčiai būdavo lydimi skaudžių aičiojimų, virpėjimų, tąsymosi. Tada prominentas dar labiau prispausdavo galvą, o Zelonkė pastiprindavo kirčius. Baudžiamasis pats turėjo garsiai skaičiuoti, bet paprastai pajėgdavo tik iki vienuolikto. Toliau nutildavo, netekdavo sąmonės. Zelonkė tada kirčius skaičiuodavo pats. Pabaigęs jis sviesdavo rimbą kuriam nors šalia stovinčiam kapui, o susmukusi baudžiamąjį nutraukdavo nuo “ožio”, numesdavo žemėn ir liepdavo atnešti kibirą vandens. Perpiltas šaltu vandeniu, nelaimingasis atgaudavo sąmonę ir mėgindavo stotis. Skausmas ir sukapoti raumenys neleisdavo nei atsitiesti nei paeiti. O eiti reikėjo — prie raportų skyriaus (naujoj stovykloj — prie kantinos). Čia žmogelis turėjo prastovėti valandą ar dvi, kad praeinantieji esesmanai, kapai ar šiaip jau “draugai” galėtų iš jo pasityčioti.

Nuplaktųjų reakcija prieš bausmę ir po bausmės būdavo labai įvairi. Vieni laikėsi vyriškai: neaikčiodavo plakami ir paskui nežliumbdavo pastatyti prie raportų sienos. Kiti verkdavo, prašydavosi dovanojami, net ant kelių puldavo, o su pirmu smūgiu imdavo šaukti ne savu balsu. Po bausmės, pastatyti prie sienos, jie taip pat žliumbė, raivėsi, savo ir taip jau graudžia mina jieškojo užuojautos draugų akyse. Iš pirmųjų mažai kas tyčiodavosi, o iš šių — dažnas.

Linksmiausias nuotykis buvo su vienu lenku. Jam kartą patikėjo atsakingą darbą — pernešti iš kalinių ligoninės į esesmanu ligoninę keletą litrų medicininio spirito. Pagunda buvo labai didelė, ir jis jai neatsispyrė. Ligoninės viršininkas, puskarininkis Kauptas, žiūrėdamas, kad lenkas nenusilaktų, pats nusilakė. Lenkas dar laikėsi ant kojų, o puskarininkis, jį lydėjęs, sukrito ties viena duobe ir vos neprigėrė. Gal iš to džiaugsmo, kad viršininkas jau '‘maudosi”, o gal iš baimės, jog jam teks už tai atsakyti, jis ėmė ir išmetė visą pilną dideli indą iš rankų. Už tai, kad nusigėrė, ar kad spiritą išliejo, jis turėjo būt ištemptas ant “ožio”.

Egzekucija atlikta patikrinimo metu. Mes visi buvome jos liudininkai. Lenkas dar nebuvo išsipagiriojęs, atrodė linksmas, patenkintas. Vyras jis buvo vidutinių metų, dar pakenčiamai fiziškai išsilaikęs. Verčiamas gulti ant “ožio”, jis juokėsi. Plakamas neaikčiojo ir didžiausiam mūsų nustebimui, nuosavu balsu atskaičiavo visus 25 kirčius. Gal jį stiprino alkoholis, o gal ir Zelonkė už tokį linksmą nusikaltimą mažiau davė valią savo rankai. Iš šalies žiūrint neatrodė, kad kirčiai būtų mažiau stiprūs, bet įpratęs į savo amatą Zelonkė galėjo režisuoti taip, kad esesmanai nepastebėtų.

Lenkas pats atsistojo nuo “ožio”, pirmiausia apčiupinėjo rankomis savo sėdynę, paskui apsižvalgė aplinkui ir pusgarsiai pasakė:

— O visdėlto dar bus galima gyventi!

Pasakė jis tokiu kvailai linksmu girtojo balsu, kad daug kas iš kalinių ėmė juoktis.

— Girto galas neima!—pratarė vienas mūsiškių, stovinčių antroje eilėje.

Dujų kamera ir kulkos į pakaušį

Galas pradėjo imti niekuo nekaltas moteris. Administracija, matyt, nusprendė sumažinti jų skaičių, pirmon eilėn mažiau naudingų — bejėgių, nėščių, ligonių, persenų ir perjaunų. Šių kaip tik daugiausia buvo žydžių barakuose.

Prie krematoriumo buvo įrengta nedidelė dujų kamera. Tai buvo mūrinis pastatas 8.5X3.5X3m. talpos. Jis turėjo dvejas aklinai uždaromas duris. Iš lauko buvo įreng-tas katilinis pečius, iš kurio ėjo vamzdis į vidų. Tuo vamzdžiu buvo prišildoma kamera iki 25° C. Viduje buvo cementinės grindys, tinkuotos sienos ir atvira 15 cm diametro anga, per kurią ėjo kitas vamzdis. Per šį buvo pilama geltonai rudos spalvos cheminė medžiaga, kuri, patekusi į prišildytą patalpą, virsdavo nuodingomis dujomis.

Dujų kamera buvo įrengta tariamai rūbams dezinfekuoti. Rūbams ją pavartojo tik du kartu, o paskui pradėjo “dezinfekuoti” žmones. Pradžioj naikino mažomis grupėmis. Kartą suvarė 50 vyrų invalidų, daugiausia rusų. Toliau ėmė grūsti žydes, vienu kartu iki 100. Iš barakų jas atveždavo kaliniai tempiamais vežimais, išsodindavo ir palikdavo. Esesmanai liepdavo išsirengti, eiti tariamai maudytis, uždarydavo duris ir tada iš lauko pusės per vamzdį supildavo nuodingas chemines medžiagas. Per pusę valandos ištikdavo mirtis, nors kai kurios aukos, vežamos į krematoriumą, dar rodydavo gyvybės ženklų.

Dr. Starkus mano, kad buvo vartojamos ir ciano dujos — tos pačios, kuriomis naikindavo parazitus. Cianas tuoj paraližuoja kvėpavimo audinius. Jie nebepajėgia paimti deguonies, iššaukia konvulsijas ir žmogus miršta. Mirtis tuo atveju esanti greita.

Šis naikinimo būdas pradžioj buvo slepiamas nuo kalinių. Liepdavo uždangstyti ligoninės langus, išeinančius į kameros pusę. Tačiau gydytojai ir sanitarai, pasilipę ant suolelių, per viršų galėjo matyti, kas darėsi. Girdėjo ir nelaimingųjų klyksmą, durų bei sienų daužymą kumščiais. Stovykla taip pat greit sužinojo, kas daroma dujų kameroje. Gal dėl to, o gal dėl kitų sumetimų žydžių “dezinfekcija” buvo sustabdyta; ji tęsėsi tik keletą mėnesių. Bet jas žudė ir toliau, jau kitu būdu.

Nuo rugpjūčio 15 (1944) pradėjo jas kasdien būriais po 50 ir 100 gabenti į senąją stovyklą. Joms buvo sakoma, kad ves į darbą, bet prieš tai turįs gydytojas patikrinti. Priimamasis kambarys buvo įrengtas ne ligoninėje, bet pačiame krematoriume. Jame sėdėjo puskarininkis baltu apsiaustu, juodais akiniais ir su triūbele (stataskopu) rankoje. Atvestąją jis patikrindavo ir liepdavo eiti į kitą kambarį, net duris praverdavo. O už durų stovėjo kitas esesmanas. Atsidarydamos durys jį uždengdavo, o kai jos užsidarydavo, jis paleisdavo nelaimingajai šūvį į pakaušį.

Saulės spinduliai, krisdami iš vakarų, apšviesdavo krematoriumo langus. Iš aptemdyto ligoninės kambario kaip tik dėl to buvo viskas matoma. Esesmanas, kurs šaudė, buvo raportfuehreris Chemitzas. Kai kada jį pakeisdavo jo padėjėjas, vyresnysis puskarininkis Fotas. Chemnitzas stovėdavo prie lango, atsiraitęs rudų marškinių rankoves kaip mėsininkas, dešinėje laikė pištolietą, užslėptą už nugaros.

Prie tos egzekucijos patarnaudavo ir kaliniai iš krematoriumo komandos. Nušautąją jie nuvilkdavo prie pečiaus, vandeniu nuplaudavo kraujo klanus, kad naujai atvestoji jų nepastebėtų, nešūkteltų, nesukeltų triukšmo.

Krematoriumas turėjo tiek darbo, kad nebepajėgė visų aukų sudeginti. Apie lapkričio mėnesį dar susprogo kaminas. Jį apraizgė vielomis, apremontavo. Po keletos dienų sprogo pečius ir krematoriumo patalpa sudegė. Pečių pataisė, įrengė pastogę nuo lietaus apsaugoti ir toliau degino.

Žydžių stovykla mūsų pašonėje žymiai retėjo, bet dažnėjo klyksmas ir verksmas tų vargšių moterų, vežamų mirčiai. Jos, matyt, jau žinojo klaikią tikrovę. Sodinamos į vežimus atsisveikindavo su savo dukterimis, draugėmis, pažįstamomis. Kartais nesiduodavo atplėšiamos vienos nuo kitų. Jos šaukdavo iškėlusios rankas į dangų... O keturi ruseliai kaliniai į visa tai ramiausiai žiūrėdavo. Jie buvo tie “arkliai”, atganyti pakankamai gerai, kad dviem vežimais galėtų gabenti aukas į krematoriumą. Vežimai buvo patobulinti — dideli, bet lengvos medžiagos ir guminiais, lengvai riedančiais ratais. Atrodė geros nuotaikos ir vežimų vadovas vyr. puskarininkis Fotas. Jis aukas atrinkdavo, į vežimus susodindavo, ligi krematoriumo palydėdavo. Jei Chemnitzo tuo metu nebūdavo, pats jas ir nušaudavo.

Puskarininkis fotas

Pažinojome jį iš seniau. Buvo jis pusamžis vyras, nedidelis, bet stambokas, ramaus būdo ir palyginti gero veido. Nestigo jam natūralaus išdidumo, ir savimi pasitikėjimo. Jo galva visada būdavo iškelta, akys tiesaus ir atviro žvilgsnio. Eidavo jis visada greitu, smulkiu žingsniu— ne taip, kaip kiti prūsai. Jis buvo išlavintas ūkininkas, kilęs iš Stutthofo apylinkių. Turėjo stambų ūki ir ten gyvenančią šeimą. Kaceto tarnybon įsijungė savanoriu, turbūt norėdamas išvengti fronto ir būti arčiau namų. Pastaruoju laiku jis buvo paskirtas Chemnitzo padėjėju, tačiau nebuvo panašus į šį vadinamą velnią. Fotas turėjo žmoniškumo ir, sakytum, tam tikros kultūros. Nevengdavo kalinio prakalbinti, ko nors ir be reikalo paklausti. Niekas nematė jo suerzinto, įpykusio, kitą mušančio. Kartais užeidavo ir į mūsų bloką, lyg ko patikrinti, tačiau nesirodė esąs viršininku.

Pristatytas naikinti žydžių, jis ir toliau eidavo mažais žingsneliais, galvą iškėlęs, lūpas tvirtai suspaudęs. Atrodė, kad savo naujas pareigas atlieka kaip vokietis, kuriam “Befehl ist Berehl” (Įsakymas lieka įsakymu). Tik visi galėjo pastebėt, kad nuo to laiko jis nebužeidavo į blokus, nebeprakalbindavo sutikto kalinio, neatsakydavo sveikinamas. Jo iškelta galva pradėjo svirti, veidas išbalo, žvilgsnis pasidarė niūrus ir klaikus. Jis atrodė kaip robotas, smulkiu žingsniu trepenąs paskui savo aukas, vežamas į mirtį.

Vieną vakarą Rimošius, dirbęs pašte, turėjo nunešti Fotui kažkokį laišką. Jis pasibeldė į duris, bet niekas neatsakė. Pravėręs pamatė puskarininkį, gulintį minkštasuolyje. Akys buvo atviros, į lubas įsmeigtos. Rimošius pasakė atnešęs jam laišką, bet šis nereagavo. Foto žvilgsnis buvo įsismeigęs į vieną tašką lubose. Rimošius padėjo laišką ant stalo ir tyliai išėjo iš kambario.

— Fotui turbūt protas maišosi! —pasakė, grįžęs į mūsų bloką.

Neturinčiam sadistinių palinkimų ūkininkui tos moterų žudynės iš tikrųjų turėjo sukurti baisų vidaus pragarą ir vesti iš proto.

Chemnitzo priešas

Ta proga prisimena man kitas vokietis, kuris savo dvasia nesutapo su naciškąja sistema. Tai buvo vienas iš wehrmachto žmonių, kurie čia atsirado kiek vėliau.

Liepos mėnesį (1944) stovyklą pasiekė žinia, kad visą administraciją ir visą apsaugą perims wehrmactas. Nauji įvykiai fronte kai kam kėlė mintį, gal iš viso norima pakeisti kacetų sistemą. Wehrmachtas galėsiąs švelninti kalinių padėtį, tuo tarpu SS autoritetas neleidžia daryti jokių nuolaidų. O gal wehrmachtas pakankamai prisikariavęs, panorėjo, kad dalį jo žmonių pakeistų jauni ir fronto nematę esesmanai.

Kalbos pasitvirtino. Vieną dieną tikrai atvyko wehrmachto karių kuopa. Esesmanai pasijuto nejaukiai. Jie laukė dienos, kada juos išsiųs į frontą. Šito laukė ir kaliniai. Blokų vadovai esesmanai pradėjo perduoti savo pareigas kariškiams. Kalinius į darbą lydėjo, be esesmano. ir vienas wehrmachtielis. Netrukus šalia Mayerio pamatėme wehrmachto atstovą, kuris turėjo būti Hoppės pavaduotoju, o paskui ir tikruoju stovyklos komendantu. Jis vadinosi majoras Erle.

Wehrmachtieciai iš tikro žiūrėjo į kalinius žmoniškomis akimis. Sveikinami jie maloniai atsakydavo, už raportavimą padėkodavo, o mums vietoj du (tu), pasakydavo Sie (Jūs). Visa tai ligi šiol buvo nežinoma Stutthofe.

Po poros savaičių kalinių viltys sugniužo. Visi wehrmachto kariai buvo perrengti SS uniforma ir visa jų kuopa buvo įjungta į SS dalinius. Kodėl? Po pasikėsinimo prieš Hitlerį (liepos 20 d.), partija ir SS pasidarė galingesnė už wehrmachtą. Himmlerio žodis turėjo būti lemiamas, o jis nenorėjo savo kūrinio (kacetų) ir jo paslapčių išduoti kariuomenei, kuri prieš jį patį turėtų naujų argumentų.

Nusivylimas wehrmachto karių tarpe tikrai turėjo būti didelis. Vienas buvęs viršila, dabar padarytas vyresniuoju SS puskarininkiu, dažnai sėdėjo sargybų būste prie vartų ir atvirai reiškė kaliniams simpatijas. Jis juos pakalbindavo, nekliudydavo išeiti iš stovyklos ir, anaiptol, nejieškojo priekabių.

Būdamas dabar to paties rango, kaip ir Chemnitzas. jis negalėjo pakęsti šio sužvėrėjusio žmogaus. Matyt, Chemnitzas padarydavo jam pastabų dėl pergero elgesio su kaliniais. Galbūt jis žinojo ir Chemnitzo vagystes, nes tuo metu buvo prisiplėšęs iš atvarytų žydų gerokai aukso ir valiutos. Savo pykčio prieš Chemnitzą jis neslėpė net prieš patikimesnius kalinius.

Vieną kartą jis atėjo į lenkų bloką, kur gyveno ir keletas lenkų kunigų. Atsinešė pusbonkį degtinės ir su blokiniu Boguszu ją ištuštino. Jis ir prieš tai jau buvo gėręs, o dabar pasidarė visiškai atviras. Jis plūdo Chemnitzą, kaip žemiausios moralės žmogų, kaip kalinių apgrobiką, aukso vagį. Jis jau seniai rengęsis ji skųsti kaceto komendantui, tačiau šiandien jis tikrai tai padarysiąs. Po to jis pakilęs ir bandęs eiti tiesiai į komendantūrą, tačiau jo žingsnis jau nebuvęs pakankamai tvirtas. Blokinis Boguszas ir kunigas G. bandė ji perkalbėti. Jis tik save pražudysiąs, o Chemnitzo tikrai nepašalinsiąs. Kariškis buvęs tikras, kad Chemnitzo šunybės esančios perdidelės. Jis turėtų būt tučtuojau išsiųstas į frontą ir pastatytas pirmose eilėse, kad greičiau gautų galą. Vos pavyko jį sulaikyti bloke ir priversti čia pat pernakvoti. Išmiegojęs kalinių lovoje, jis buvęs dėkingas, kad ji sulaikė nuo šio žygio!

— Šita žalčių veislė dar atsiims savo užmokestį! — pasakė jis atsisveikindamas.

Žydai darbams ir mirčiai

Atskiri žmonės negalėjo pakeisti kaceto sistemos. Tačiau ją apeiti, bent kai kuriuose punktuose sušvelninti buvo galima. Tai priklausė nuo vykdytojų. Pagal sistemą žydai vyrai turėjo būti tokioje pat padėtyje, kaip ir moterys. Bet buvo kitaip. Vokietijos žydai tuojau rasdavo kalbą su tikraisiais vokiečiais. Būdavo įdomu stebėt, kaip jie maloniai šnekasi ir kaip prie darbų vokiečiai kapai su jais švelniau elgiasi. Lenkijos žydai rado sau globėjų iš lenkų. Kartą mačiau prie kanalizacijos darbų vieną grupę. Tarp savęs jie kalbėjosi lenkiškai — tikru varšuvietišku tarimu. Jie buvo švariais dryžuotais drabužiais, kokius turėjo tik sanitarai ir garbės kaliniai. Vadinas, lenkai valdydami aprangos kamerą, pasistengė saviškius žydus geriau aprengti. Ir dabar, kai jie turėjo bristi per purvą ir vandenį, lenkas prižiūrėtojas parūpino kiekvienam ilgus guminius batus. Jis juos kalbino, davinėjo jiems nurodymų tokiu tonu, tarsi pats jaustų garbės būti su jais ir jiems padėti. Lietuvos žydai jautėsi artimesni lietuviams. Kai kurie jieškojo artimesnio ryšio su mumis, kiti džaugėsi bent iš tolo mus pamatę, vieną kitą lietuvišką žodį nugirdę. Ir mūsiškiai, kurie buvo tarnybose ir galėjo kuo nors padėti, lietuviškųjų žydų neskyrė iš savo tautiečių.

Kitados teko skaityti Walterio Schubarto knygą “Europa und die Seele des Ostens”. Joje buvo pastebėta, kad “Vokietijos žydas yra daugeliu atžvilgių artimesnis vokiečiui ir Prancūzijos žydas — prancūzui, negu šie abu rusiškajam žydui”. Tai patvirtino ir žydo Maxo Kaufmann atsiminimai apie Vokietijos žydų grupę, kuri iš rytų, kartu su Latvijos žydais, pateko į Stutthofą. Jis rašo, kaip jautėsi jo tautiečiai, pasijutę savo gimtoje Vokietijos žemėje. “Vokietijos žydai buvo labai sujaudinti, nes jie įžengė į šventąją žemę, jų senąją gimtinę. Jų veiduose buvo matyti didelis pasitenkinimas. Pagaliau jie laisvi nuo prakeiktų rytų (kur buvo išvežti), pagaliau vėl tėvynėje! Ši tėvynė juos priėmė iš tikrųjų “gerai”. Jų džiaugsmas greit vėl dingo”.

Aišku, joks žydas negalėjo turėti iliuzijų, kad vokiška sistema būtų pasikeitusi. Jie gerai žinojo, kad vokiečiams bus tol reikalingi, kol pajėgs dirbti. Kitokio pagrindo iš-

likti gyvam nebuvo. Dėl to visiems žydams būdingas bruožas — veržtis į darbus ir uoliai dirbti. Kai pradėjo sudarinėti transportus, jie rodėsi įvairiais specialistais — mechanikais, staliais, kurpiais, siuvėjais, — kad tik patektų į darbą. Nuo to priklausė jų gyvybė.

Darbo vergai buvo atrenkami tris dienas prie mūsų langų. Matėm, kaip žydai seniai, net invalidai, spraudėsi į darbingųjų ir jaunųjų eiles, kad tik neliktų nenaudingi, nuskirti mirčiai. Graudu buvo žiūrėti, kaip vienas raišas, su medine koja senyvas žydas du kartu buvo išgrūstas iš atrinktųjų eilių ir vis dar taikėsi į jas patekti.

Jeremijo raudos

Ypatinga padėtis buvo žydų vaikų — paauglių ir mažų berniukų. Jie jau pirmiau buvo atskirti nuo savo motinų, o dabar daugelis turėjo skirtis ir su tėvais. Du tokie berniukai dažnai užeidavo į mūsų bloką. Jie abu buvo iš Kauno, gražiai kalbėjo lietuviškai. Vienas jų buvo lankęs net lietuviškąją žydų gimnaziją. Jo motina buvo nušauta rūsyje, Kauno gethe. Jis pasakojo, kad artėjant bolševikams žydai buvo pasidarę saugius rūsius. Juose pasislėpę, tikėjosi susilaukti išvadavimo. Tačiau niekšai ir išdavikai iš pačių žydų (taip tiesiai berniukas juos ir pavadino) pasakė paslaptį, nurodė rūsių vietas. Vokiečiai liepę žydams iš jų išeiti, šaudę ir metę į vidų granatas. Taip buvusi peršauta ir jo motina. Stutthofe jis buvo kartu su tėvu, tačiau pastarasis ne ką galėjo jam padėti.

Šis vaikas ir jo mažesnis draugas dažnai prieidavo, pamatę mane sėdintį prie barako durų. Duodavau kartais jiems duonos; ir riebalų, tačiau ne vien dėl to jie leisdavosi į kalbas. Jie džiaugėsi galėdami kam nors papasakoti savo išgyvenimus, ir pasakojo stantūriai, be neapykantos. Jie buvo tikrai puikūs vaikai. Savo nelaimę kentė be didelio skundo ir nusiminimo. Jų vaikystė praėjo be džiaugsmo, bet pesimizmas, atrodo, jų nepalietė.

Dar vienas, mažesnis už šiuodu, netekęs abiejų tėvų ir brolių, turėjo nepaprastai gražų balsą. Tai pastebėjo kaliniai ir prašė jo globėjus žydus leisti tam vaikui blokuose padainuoti. Kartą pasikvietėme ji ir mes. Berniukas buvo kokių septynerių metų, iš Lietuvos, tačiau lietuviškai nemokėjo nė žodžio. Jo repertuaras buvo religinės Jeremijo raudos hebrajų kalba. Jaudinančios jos buvo gal ir dėl to, kad plaukė iš nekalto vaiko lūpų.

Tokių vaikų buvo gal apie 60 - 70. Vieną dieną juos visus surinko ir kažkur išvežė. Vėliau teko iš kun. Vytauto Pikturnos sužinoti, kad jie buvę atgabenti į Dachau. Tačiau ir iš čia buvę vieną dieną išvesti pro vartus miškelio pusėn, ir nebegrįžę. Greičiausiai buvo sušaudyti.

Rudenį dingo iš Stutthofo ir visi žydai invalidai bei seniai. Kur ir kam juos išgabeno, mums buvo aišku...

Į metų pabaigą žydų pas mus liko labai nedaug, o lietuviškųjų žydų turbūt tik keliolika. Su keletą jų palaikėme artimesnius ryšius. Gyd. Chaimas Finkelšteinas buvo prisiglaudęs danų bloke. Ten neoficialiai jis vertėsi gydymo praktika. Būdamas vidaus ligų specialistas, jis daug padėdavo ir kitiems kaliniams, kurie pas jį kreipdavosi. Mudu su Lipniūnu aplankydavome jį, kartais nunešdavome maisto, tačiau šiuo atžvilgiu jį daugiausia rėmė Vytautas Meilus, dirbęs maitinimo skyriuje.

Finkelšteinas buvo atsargus žmogus. Jis stengėsi niekur be reikalo nesirodyti, o savo dideliu taktu ir paslaugumu laimėjo danų komunistų grupės pasitikėjimą, ypač jo vado ir bloko sekretoriaus Pauliaus Eliaseno. Finkelšteino žmona dirbo čia pat už vielų žydžių stovykloje, taip pat kaip gydytoja. Susitikti jie galėjo tik per vielas iš ryto ir vakare, kai jokios sargybinių akys nepastebėdavo. Taip jie galėdavo trumpai pasikalbėti, kartais permesdavo per vielas laiškutį ar maisto ryšulėlį.

Evakuacijos metu jiedu pasimetė ir ilgesnį laiką vienas apie antrą nieko nežinojo. Tik per sutartą ryšininką jie pagaliau susisiekė, o vėliau įvairiais keliais surado ir savo du į Rumuniją išgabentus vaikus. Dabar jie visi gyvena Romoje. Susitikau su juo tenai 1948 metų rudenį. Jis dirbo savo profesijos darbą kaip Romos žydų ligoninės direktorius ir jautėsi laimingiausias žmogus pasaulyje.

Sušaudymai

Varšuvos sukilimas Stutthofą praturtino naujais kaliniais, paimtais į nelaisvę sukilėliais. Rugpiūčio 3 d. buvo atgabenta sukilėlių ir civilių 3000 vyrų ir keletas šimtų moterų. Rugsėjo 29 d. vėl buvo atvežta 1200 sukilėlių, tarp kurių buvo ir 40 moterų, pogrindžio armijos ryšio karininkių. Jos dėvėjo kariškas uniformas ir pradžioj buvo laikomos kaip karo belaisvės. Apie šias didvyres su pasididžiavimu kalbėjo senieji lenkų kaliniai. Jie jas būtų ant rankų nešioję, jeigu jos būtų pasirodžiusios vyrų stovykloje; tarp moterų patekusios, jos turbūt nesusilaukė didesnės pagarbos.

Sukilėliai, matyt, pasakojosi apie tas didvyriškas ir kartu klaikias Varšuvos gatvių kovas. Stovykloj lenkai siuto ant rusų, kurie ragino juos sukilti, bet sukilus nesiuntė jiems jokios pagalbos. Rokosowskio armija, stovėjusi už keliolikos kilometrų, lyg pasityčiodama laukusi, kol vokiečiai išžudys paskutinius lenkus. Tos kalbos paskui pagražintos ėjo iš lūpų į lūpas, stiprino lenkų karingumą, entuziazmą ir vilti vieną kartą su vokiečiais atsiskaityti, o taip pat ir rusams nelikti skolingiems už išdavimą.

Tačiau visos tikrovės apie herojiškas Varšuvos kovas ir nemažiau neherojišką jų užkulusį kaliniai negalėjo žinoti. Išėjus į laisvę, man teko gyventi Varšuvos pašonėje ir dažnai būti pačioje sunaikintoj sostinėj. Su vienu sukilėliu susipažinęs, per keletą mėnesių turėjau progos patirti daug tos kovos smulkmenų. Šis mano bičiulis, jaunas kokių 18 metų vyras, Varšuvos sukilime buvo netekęs vyresniojo brolio, o jo sesuo, išlikusi gyva, turėjo gyventi ne namie. Tas mano bičiulis slėpėsi ir nuo rusų, nes šie sukilėlius laikė taip pat pavojingais. Iš jo pasakojimų man liko šiurpių įspūdžių. Keisčiausia, kad ne vienas lenkas tyčiojosi iš sukilėlių, jų žygį laikė kvailu. Tas jaunas partizanas nurodinėjo man to miestelio moteris, kurios, susidėjusios su vokiečiais, važiuodavusios į jų užimtus Varšuvos priemiesčius apiplėšti paliktų butų, o grįžusios su jais girtuokliavusios ir šokusios.

— Ant savo brolių lavonų jos šoko ir svaigo. Šito neužmirš žuvusiųjų draugai. Ne vienai išdeginome blauzdoje hakenkreucą. Taip, Varšuva skendo liepsnose ir kraujuje, o kai kurios lenkės juokėsi, svaigo priešo “meile” ir išdavinėjo sukilėlių gimines, ryšininkus... Šito mes neužmiršim!

Tuo metu, kai jis man tai su baisiu širdies skausmu pasakojo, tos moterys ir toliau dangstėsi naujų priešų “meile”. Partizanai siuto, negalėdami suvesti su jomis sąskaitų. Bet juto ir jos — todėl pasirūpino apsistatyti naujais globėjais. Mane stebino, kad šios moterys buvo ne iš gatvės, kai kurios jų net šeimos motinos... Deja, lenkų tarpe buvę tokių ir vyrų... Pataikaudami ir parsiduodami, vieni gelbėjo savo gyvybę, tuo tarpu kiti mirė Varšuvoj, o kas nespėjo ten, turėjo žūti Stutthofe.

Vieną ankstyvo rudens vakarą 60 jaunų lenkų buvo pastatyta atskirai prie kantinos durų. Vakarinio patikrinimo metu mes dar nenujautėme, kas jų laukia. Nenujautė, atrodo, ir jie patys, nes buvo visai ramūs. Nuo mūsų grupės, kuri patikrinimo metu visad stovėdavo prie kantinos, jie buvo per kokius 6 metrus. Iš pradžių mes jais perdaug nesidomėjome, nes įvairūs sustatymai atskiromis grupėmis nebuvo naujiena. Bet kai priėjęs esesmanas vienam jų surišo grandinėmis rankas, mes pradėjome įtarti, jog tai gero nežada. Tai pastebėjęs, Lipniūnas tylomis davė jiems bendrą išrišimą.

Patikrinimas praėjo normaliai. Daugiau sargybų nepasirodė ir berods tik du sargybiniai tą būrį vyrų išvedė pro vartus. Pritrenkė mus tik vėliau pasiekusi žinia, kai Chemnitzas šiai grupei pasakęs pamokslą. Esą, vienas iš jų, tas surištomis rankomis vyras, būsiąs sušaudytas už niekšybę vokiečiams. Kiti 59 būsią liudininkai, kaip vokiečiai atsiskaito su savo priešais. Jie turėsią savo vaikams papasakoti, kuo baigiasi lenkų kova su vokiečiais. Rytą iš ligoninės personalo buvo patirtos tikslios žinios: visi 60 vyrų buvo sunaikinti — pusė dujų kameroj, kita pusė — sušaudyta. Kacete, kur “normali ar pagreitinta” mirtis įspūdžio nebedaro, šis staigus ir tokio būrio sunaikinimas vis dėlto buvo stipriai pajaustas. Nevisi žinojo, kas buvo ta grupė, ir dėl to jaudinosi galvodami, kad administracija vėl pradeda žudyti pajėgesnius ir jaunesnius vyrus. Kas žinojo, už ką nužudyti anie draugai, turėjo nemažos baimės, ar nesama čia kokio išdavimo. Pogrindyje dirbusių lenkų buvo ir daugiau, o vokiečiai nežinojo; jie paėmė juos ne iš kovos vietų, ne iš slėptuvių, bet atsitiktinai kur nors užtikę. Lenkai buvo neatsargūs: kai kurie mėgo pasididžiuoti savo praeitimi. Dabar jiems turėjo drebėti kailis, o svarbiausiai — jausti laukiamą pažeminančią mirtį.

Į trečią dieną vėl buvo atskirta 37 jaunų vyrų grupė ir jau po pietų palikta stovykloje. Jiems liepta visiems būti kartu, ir mes matėme juos sėdinčius gatvėje prie 12-to bloko. Visoj palaidoj ir kiemą užtvindžiusioj kalinių masėj, ši grupė nelabai krito į akis. Tik mudu su Lipniūnu žinojome iš lenkų kunigų, kad ji, atrodo, skirta mirčiai. Lenkai kunigai paėmė iš mūsų pakonsekruotų komunikatų ir, įsimaišę į jų tarpą, davė bendrą išrišimą ir išdalino komuniją. Stebėjau aš truputį tuos vyrus. Jie sėdėjo tylūs, mažai kalbėjo tarpusavyje, buvo prislėgti ir kupini rimties. Jie visai nesidomėjo, kas vyksta aplinkui. Išgyvendami vilties ir nevilties kovą, jie kažko laukė.

Vakariniam patikrinimui jie buvo pastatyti prie tų pačių kantinos durų. Pora esesmanų priėjo ir visiems surišo rankas užpakalyje. Prie vartų pasirodė sustiprintos sargybos. Ženklai visai aiškūs! Išrykiuotos kelios dešimtys tūkstančių kalinių, rodos, elektros srovės buvo trenktos.

Užviešpatavo klaiki tyla, nieks net nesukosėjo, tik akis įsmeigę žiūrėjo į vartus. Tuo metu, rodos, būtų užtekę vieno garsaus šūktelėjimo ir visi tie tūkstančiai būtų puolę sargybas.

Ši tyli reakcija buvo tokia akivaizdi, kad turėjo smarkiai paveikti ir pasmerktuosius ir kaceto administraciją. Pirmieji padarė tai, ko nei ligi šiol nei po to joks mirčiai pasmerktasis ar jų grupė nedrįso padaryti. Išvesti pro vartus, jie ramiai ėjo iki miškelio ir sankryžos, ties kuria atsisuka kelias į krematoriumą. Staiga surištomis rankomis jie pradėjo bėgti — vieni į aikštę, kiti į miškeli. Perdaug buvo aišku, kad toks planas pabėgti buvo beviltiškas. Jie norėjo, kad juos naikinantieji šūviai prabiltu čia pat, draugams girdint, ir kad jų kraujas, išlietas ant kelio, kuriuo kaliniai kasdien eina, primintų baisią pasmerktųjų auką.

Stovykloje dalis kalinių jau buvo grįžę į savo blokus, kiti kieme dar laukė vakarienės, kai pasigirdo šūviai — ne tik iš palydovų šautuvu, bet ir bokštų kulkosvydžių. Klaikus tratėjimas užvirė visame rajone. Kaikas iš mūsiškių, prasidarę prausyklos langą, bandė pasižiūrėti, kas lauke vyksta, bet kulkos privertė greitai slėptis už betono praustuvų.

Septyni buvo vietoje nušauti, keliolika sužeistų, o likusieji stovėjo, nesuprasdami, kas čia vyksta. Sveikuosius ir sužeistuosius nugabeno prie krematoriumo ir ten sušaudė. Tarp jų buvo ir 11 metų berniukas, dirbęs ligoninėje.

Po to administracija liovėsi viešai ir grupėmis šaudyti. Ji juto, kad dar vienas kitas toks įvykis išjudintų masę sukilti. Šaudoma vėliau buvo slapta, paimant atskirus žmones.

Kartą turėjo sušaudyti partizaną kašubą inž. Ludkę, keturių vaiku tėvą, kilusį nuo Gdynės. Naciai ji buvo sugavę miške kartu su keletą draugų. Palaikė jį dalinio vadu, daugiausiai mušė, reikalaudami išduoti, kur yra jų vėliava. Jis ją laikė apsisupęs aplink savo kūną, ir neišdavė. Po to jam dar liepė 1000 kartų tūpti bei keltis, kol tai darydamas, jis apalpo. Stutthofe buvo paguldytas į ligoninę, kad atsigautų ir po to tyliai būtų įvykdę mirties bausmę. Ligoninės prausykloj persirengdamas, jis nusiėmė vėliavą ir perdavė ją lenkui gydytojui Jasinskiui, kad šis paslėptų. Jo inkstai nuo sumušimo buvo taip pažeisti, kad žmogus ilgai netrukus mirė sava mirtimi.

Kitas jaunas partizanas lenkas buvo sugautas 1944 m. vasarą su ginklu rankoje. Jį turėjo taip pat sušaudyti, bet jis buvo sužeistas ir Stutthofe paguldytas į ligoninę. Administracija keletą kartų teiravosi, ar jau pasveikęs. Gydytojai kaliniai užtęsė jo gydymą, išrado naujų komplikacijų, tyčia amputavo jam koją, paskui ją pjovė aukščiau, pagaliau “surado” džiovą ir taip išlaikė iki laimingos evakuacijos. Starkus ši jaunuoli netikėtai sutiko Kopenhagoje (Danijoj); vyrukas apsikabinęs dėkojo už išgelbėtą gyvybę.

Vienas Rumunijos žydas, buvęs aukštas bolševikų komisaras, pats bandė gelbėtis nuo sušaudymo. Jis žinojo, kad jo laukia mirtis, todėl vieną vakarą atėjo į mūsų bloką pas vieną teisininką pasitarti. Jis slėpęs faktą, kad prie Stalingrado kaip vertėjas dalyvavęs vokiečių maršalo Pauliaus ir kitų generolų apklausinėjime. Dabar jis galvojo, jei šį dalyką pasakys, gal jam mirties bausmę atidės. Jis manė vokiečius užinteresuoti žiniomis apie jų generolų likimą, o be to pagrasinti, jeigu jį nužudys, — tai bus sužinota sovietu Rusijoj — už jo gyvybę turės apmokėti savo galvomis keletas jų generolų. Mūsų teisininkas, išklausęs šio pareiškimo, ne ką galėjo jam patarti, nes nebuvo tikras, ar žydas nenori jo provokuoti, o antra, ar vokiečiai tikrai į šiuos jo preiškimus kreips dėmesio. Vėliau buvo patirta, kad jis savo pareiškimą vis dėlto padarė, bet gyvybės neišgelbėjo, tik dėl tolimesnių apklausinėjimų galėjo pratęsti keletai dienų.

Taip tyliai buvo sušaudytas ir ne vienas rusų partizanas, sugautas vokiečių užimtose srityse.

Ginčas su kun. Aleksandru

Partizanų šaudymą labai išgyveno vienas lenkų kunigas, Aleksandras B., buvęs pogrindžio armijos kapelionas. Ne vieną tų šaudomųjų jis pažinojo asmeniškai, o kitus buvo spėjęs čionai pažinti. Jam buvo gaila tų drąsių vyrų ir kartu pikta, kad jie yra nelaimingų išdavimų aukos.

Mudviem su Lipniūnu jis buvo atviras. Kartą pasakojo, kad pogrindžio armija, kovodama su išdavimais, įvedusi savo kariams priesaiką pavojaus atveju nusižudyti. Atsakingesnieji buvę aprūpinti stipriais nuodais, kuriuos turėję slėpti po laikrodžio dangteliu ant rankos. Jam, kapelionui, tekę priimti tas priesaikas, tariant žodžius: “Prisiekiu Visagaliam Dievui, kad pavojaus valandą nusinuodysiu”.

— Bet juk tai neleistina, — pastebėjo Lipniūnas.

— Normaliose sąlygose — taip, — kalbėjo ramiai kun. B. — Bet karo metu, ypač konspiracijoj, kitos išeities nėra. Vienas išdavimas kaštuoja šimtus kitų gyvybių.

— Šimtai ar viena, vis tiek gyvybė, — pertraukė Lipniūnas. — O žmogus nėra jos autorius. Jis neturi teisės pats save sunaikinti.

— Teisės neturi, bet pareigą — pasišvęsti už kitus, — atsakė kun. B.

— O kas gali įpareigoti, armija? Kas jai davė šią galią?

Kunigas B. kiek sumišo.

— Karių pareiga ginti kitų gyvybę, nors dėl to patys žūtų, — tęsė Lipniūnas. — Juos galima prisaikdinti, kad neišduotų paslapčių. Bet negalima iš jų reikalauti savižudybės.

— Ką reiškia negalima? Jūs nežinot, — aiškino kun. B., — kad žmogus, patekęs priešui į rankas, nebeatsako už save. Kankinimai būna tokie žiaurūs, kad palaužia stipriausią valią. Argi galima dėl to rizikuoti?

Lipniūnui atrodė, kad kun. B. eina per toli.

— Sutinku, kad kankinimai žiaurūs. Bet iš to nereikia daryti perplačių išvadų, paneigti net laisvą žmogaus valią. Tai būtų krikščionybei priešingas determinizmas. Argi nėra pavyzdžių, kad žmonės atlaiko pačius žiauriausius kankinimus? Išdavimai yra tik išimtys ir jūs dėl jų sulaužote bendrą dorovės principą. Jūs vedate garbingą kovą, bet nenorite aukų. Didvyriškumą jūs pakeičiate neleistina savižudybe.

Kunigas B. kiek susierzino. Paskutinieji žodžiai jam atrodė per skaudūs, net neteisingi. Jis griebėsi evangelijos.

— Argi nepasakyta: kas aukoja savo gyvybę už kitus, tas ją atras. Tokia mirtis, man rodos, ne tik ne savižudybė, bet dar herojiškas aktas.

— Herojiškas aktas turi būt laisvas ir suderintas su Dievo valia. Kur ta laisvė, kai žmogus “aukojasi” viršininkų įsakytas? Kur susiderinimas su Dievo valia, kai Jis žudytis draudžia?

— Karys yra laisvas stoti į armiją ar nestoti, — bandė aiškinti kun. B. — Kai jis įstojo, žino, kad turės visus įsakymus vykdyti.

— Kaip tik ne visus! — atkirto Lipniūnas. — Yra ribos, kurių nevalia peržengti nei viršininkams nei pavaldiniams.

Kunigas B. jautėsi kiek nesmagiai, aiškinosi, kad esąs jau primiršęs moralinės teologijos prinicipus.

Kiti lenkų kunigai

Be kunigo B. tuo metu buvo dar aštuoni lenkai kunigai. Jie gyveno išsisklaidę po įvairius blokus, priglausti senųjų. lenkų kalinių. Rudeniop administracija atleido juos nuo darbų, nes tada, be oficialaus garbės kalinių poaukščio, buvo dar neoficialus. Į darbus neprivalėjo eiti ir Dancigo senato nariai, socialdemokratų grupė gal apie 20 pagyvenusių žmonių.

Lenkai kunigai tačiau nesėdėjo be darbo. Mūsų padrąsinti, jie ėmėsi apaštalauti saviškių tarpe: klausė išpa

žinčių, lankė ligonis, nešė jiems šventą komuniją. Pakonsekruotų komunikantų jie gaudavo pas mus, nes Lipniūno spintelėje visuomet jų buvo. (Apie tai nežinojo net nė vienas mūsiškių). Ateidavo jie parsinešti komunijos gana dažnai, nes iš karto negalėjo daugiau pasiimti. Kiekvienas iš jų turėjo mažas komunines, kurias dailiai buvo išdrožęs vienas lenkas klierikas, dirbęs stalių dirbtuvėse. Jie ateidavo, nepastebimai ištraukdavo iš kišenės tą komuninę, įvyniotą į švarią nosinaitę, paduodavo kuriam nors iš mudviejų, o mes grąžindavome jiems su keletą šv. komunijų (tilpo kokios 5-6).

Kartais jie paprašydavo, kad mes leistume jiems atsilaikyti mišias mūsų kamarėlėje. Didesnių švenčių metu iki pietų jie spėdavo tai padaryti beveik visi. Ateidavo ne vieni: atsivesdavo porą ar trejetą ištikimųjų, kurie jiems patarnaudavo ir per mišias priimdavo komuniją.

Komuninė Komuninė, kurią vartojo autorius

Taip vienas kitas religingesnis lenkas paskui rasdavo kelią ateiti pas mus į mišias ir be saviškių kunigų. Beveik kas sekmadienį užeidavo prof. Rastofinskis, kitados buvęs Lenkijos žemės ūkio viceministras ir ilgametis gyvulininkystės ekspertas Turkijoje. Jis buvo pagyvenęs žmogus, maždaug mūsų prof. Jurgučio amžiaus ir didelis šio mūsiškio bičiulis.

Kiek vėliau savo “koplytėlę” bandė įsitaisyti ir lenkai. Jaunas poznanietis, nepaprastai mielas kunigas G., palenkė savo bloko vyresnįjį Boguszą, ir šis užleido tokį pat sandėliuką, kaip mūsų, mišioms laikyti. Patalpėlė buvo gražiai išdažyta, pastatytas staliukas, net gėlių parūpinta. Tačiau jokių kitų “koplyčios” ženklų nebuvo, kad esesmanai, patikrinę, nesuprastų. Mišioms reikalingas priemones kun.

Šiam uoliam kunigui mes pasiūlėme perimti lenkių moterų pastoraciją. Jutom, kad jis ir kiti jo konfratrai to G. gaudavo pas mus nori. Tačiau po pirmo bandymo susisiekti su jomis, jis patyrė, kad moterys pageidaujančios ir toliau būti aptarnaujamos lietuvių kunigų.

Kai kurie ir vyrai lenkai, gal varžydamiesi saviškių, naudojosi kun. Lipniūno patarnavimais. Vienas tokių buvo ir virtuvės kapas Janekas. Jo sužadėtinė Dambrowska (viena iš trijų sesenj) kartą šventė vardines. Ta proga jiedu sutarė abu priimti komuniją. Lipniūnas išklausė jo išpažinties ir tą patį rytą davė jam komuniją. Janekas prašė ir jo sužadėtinei duoti išrišimą, o komuniją leist jam pasiimti, vežant kavą į moterų bloką. Lipniūnas leido sužadėtiniui atlikti vienkartini kunigišką patarnavimą savo sužadėtinei.

Kunigas G., susitikdamas dažnai su mumis, pasakojo gaunąs liūdnu žinių iš naujai atvežamųjų tautiečių. Lenkai esą įsiutę prieš popiežių; jis negynąs pavergtos Lenkijos ir nepasmerkiąs žiaurių nacių priemonių lenkų tautai naikinti. Dėl to net tarp kunigų esanti gyva mintis skirtis nuo Romos. Tokių balsų jis girdėjęs dar būdamas laisvas, o dabar apie tai esą kalbama dar plačiau. Jis negalėjo atleisti savo tautiečiams, kad jie tokie nekritiški. Vokiečiai nutyli popiežiaus kalbų vietas, kur juos smerkia arba kur gina Lenkiją. Jie sąmoningai tyčioiasi iš lenkų, kad popiežius juos apleidęs, ir žmonės tuo tiki. Tiesa, esą keletas kunigų, kurie slaptu keliu gauna popiežiaus kalbų tekstus, verčia į lenkų kalbą ir platina. Iš to matyt, kad popiežius kaip tik daug dėmesio skiriąs Lenkijai. Bet ne visi tais vertimais tiki, o be to jie negali pasiekti platesnių masių.

— Ką daryti? — klausdavo jis, susirūpinęs ir prislėgtas. — Juk tai reiškia pavojingą religinį skilimą.

Tarp mūsiškių lenkų kunigų buvo jaučiamas kitoks skilimas. Iš visų išsiskyrė Pranciškus Grucza, kilęs nuo

Kartūzų, Pamaryje. Lenkijos nepriklausomybės laikais jis dalyvavo kašubų autonomistų sąjūdyje ir leido kašubų kalba religini laikraštėlį. Kiti negalėjo jam šio skaldymo atleisti. Būdavo tarp jų didelių ginčų, kartais jie net nesikalbėdavo.

Mes nesikišome į tuos jų grynai politinius, tautinius ginčus, bet bandėme suvesti juos kaip kunigus. Kai kada pavykdavo juos sutaikyti, nes ir patys to norėjo. Bet Grucza buvo karštas, nors šiaip jau kašubai kacete pasižymėjo savo šaltu, išlaikytu ir kietu charakteriu. Jis puldavosi į atvirą kovą su lenkais; kašubus laikė pirminiais slavais, sukūrusiais anksčiau nei lenkai savo valstybę ir savitą kultūrą. Savo kašubų tarpe jis veikė, pasidarydamas dvasiniu jų vadu, guodėju ir rėmėju. Kaip kunigas, Grucza buvo pakankamai bažnytinės dvasios ir kaip žmogus labai socialus, gyvas, dinamiškas.

Kitas, kilme taip pat kašubas, laikėsi nuošaliai to ginčo, bet nepatiko nei vieniems nei antriems. Jis laikė save vokiečiu ir gyveno prominentų bloke, kur buvo kaip tik daugiausia vokiečiu. Ateidavo ir jis pas mus pasikalbėti, kartais komuniios pasiimti, tačiau io laikysena, iš tikro, buvo pernelig vokiška. Jis buvo šaltas, oficialus; atokiai laikėsi nuo paprastos kalinių masės.

Kašubai

Kunigo Gruczos kova su lenkais ilgainiui mums ėmė ryškėti. Žinios apie kašubų tautą darėsi vis gausesnės. Gyvai matomi jų skirtumai, palyginus su lenkais ir rusais, vertė domėtis jų praeitim ir dabartim. Pasirodo kašubų žemė buvusi didelė: ji siekusi beveik Berlyno. Ji turėjusi iš vakarų bendras ribas su kitais pirminiais slavais vendais, kurių likučiai iki šiandien dar tebėra Saksonijoj ir Brandenburge, o iš rytų — su lietuviškaisiais prūsais. Ilgainiui netekę Pamario valstybės, savų kunigaikščių ir vadų, kašubai ir vendai tirpę vokiečių antplūdžio masėje. Šiandien tikrų ir aiškių kašubų jie priskaito tik 400.000. Trys keturios apskritys tarp Dancigo ir Stettino sudarė tą plotą, kuriame ligi dabar išlikusi jų kalba, papročiai. Jie didžiavosi savo šventove Kartūzuose ir savo vadinamąja Kašubų Šveicarija. Per keletą šimtų metų spaudė juos vokiečiai, po I pasaulinio karo — lenkai, o dabar vėl vokiečiai. Kašubai nemėgo vienų ir antrų.

Jie buvo darbštūs ūkininkai, žvejai, darbininkai ir miestiečiai. Politinė kova jų nedomino ir jos stengėsi išvengti. Tačiau visiškai išvengti negalėjo. Būdingas jiems apsiskaičiavimas vertė galvoti apie ateitį. Kieno bus ta ateitis, bent jų žemėje, nežinojo: vokiečių ar lenkų? Todėl pasiuntė dali savo žmonių į vokišką wehrmachtą, o kitus į požeminį lenkų veikimą. Jei laimės vokiečiai, gelbės jų mundurai, jei lenkai — rezistencijos pažymėjimai. Lenkai sudarinėjo rezistencininkų sąrašus ir kašubai į juos rašėsi. Veikti tačiau jie nesiskubino, nes buvo tikri Pamario žemaičiai — lėti ir apdairūs. Tuo tarpu lenkai, daug negalvodami, veikė ir, deja, veikė ne visada atsargiai. Iš pasakojimų, kuriuos mums teko išgirsti, atrodė, kad lenkai iš viso prasti rezistencijos organizatoriai. Jų nesugebėjimas, netikslingumas ar neatsargumas išdavė visus kašubų sąrašus, ir jų vyrai ir moterys, jauni ir pagyvenę šimtais buvo atgabenti į Stutthofą. Keletas šimtų buvo pastoviai tardomi per keletą mėnesiu. Pagaliau daugumas tų tardomųjų buvo pervesti į tikruosius kalinius.

Kašubai — istoriškai pralaimėjusi tauta, tautinio atsparumo charakterį ilgainiui pakeitusi prisitaikymu. Tačiau dabar jie vis tiek turėjo sudėti savo aukas — deja, labai gausias. Neužteko vokiečių. Atėjo rusai, ir mes turėjom progos pamatyti šią naują jų tragediją.

Kašubų tragedija yra daugelio ilgesnį laiką buvusių pavergtųjų tautų tragedija. Iš dalies ji mena mūsų klaipėdiečių ir prūsų lietuvių likimą. Ji yra ir mūsų kitados sulenkėjusiųjų bajorų ir didikų tragedija. Anksčiau negalėjau suprasti, kodėl šlėktos, pusiau rusai ar vokiečiai, buvo uoliausi mūsų nepriklausomybės laikų tautininkai. Nedaug jų buvo, tačiau savo perdėtu uolumu labai kreipė visų dėmesį. Atėjo bolševikai, ir ne vienas jų pasidarė uoliausiais bolševikais, o vėliau — uoliausiais vokiečių okupacijos rėmėjais. Buvo tokių ir repatrijantų: jie tapo pernelig dideli vokiečiai, o atėjus amerikiečiams, viešai keikė vokiečius ir gyrė amerikiečius. Tas prisitaikymas rodo ne tik žmogaus, bet ir tautos charakterio lūžį.

Šios tiesos akivaizdoje man darėsi suprantama ir kunigo Gruczos kova už kašubų savito charakterio išlaikymą. Žinia, tai buvo tik gyvo instinkto kova: gelbėti žmones, nes jie žūsta; gelbėti juos ateičiai, iškovoti jiems bent kultūrinę nepriklausomybę. Jis jieškojo pavyzdžio mūsų mažos, bet savitą charakterį išlaikiusios tautos istorijoje.

Kratos

Kalbėdamas apie lenkų grupės sušaudymą, prisiminiau galimą kalinių sukilimą. Mūsų sąmonėje jis ir liko tik galimas. Tačiau administracija, matyt, budėjo, kad to tikrai neįvyktų. Jau anksčiau mus stebino pakartotinos kratos pas prominentus. Kratos neasmeninės, bet gyvenamų patalpų. Išbarškina sienas, atplėšia grindis, smulkiai ištikrina lovas. Nejau galėjo tikėtis pas juos rasti ginklų? Kaliniai spėjo, kad taip.

Ginklų prominentai galėjo gauti iš reparatūros skyriaus, kur buvo taisomi suirę šautuvai ir lengvieji ginklai. Šaudmenų, ypač rudeniop, kai frontas artėjo, o visokio gero buvo prigabenta į Stutthofą, galėjo pirktis už įvairius vogtus dalykus. Pagaliau ne vienas prominentas turėjo ryšių su esesmanais ir užmiesčiu.

Ginklas kacete beprasmis dalykas. Bet norint pabėgti, artėjant frontui ir tvarkai pairus, jis galėjo praversti.

Kratos turėjo gal ir kitą tikslą. Senieji kaliniai pasakojo, kad kartą pas vieną lenką kalinį buvęs rastas dienoraštis su kaceto žiaurumų faktais. Dienoraštį jis slėpęs vienoje sienos landoje, bet kažkas išdavęs. Tokia medžiaga, kada nors išnešta į laisvę, būtų turėjusi labai didelės dokumentinės vertės. Naciai to bijojo; jie bijojo, kad kas neišvilktų jų niekšybių dienos švieson.

Kai kurie lenkai mums patylomis tvirtino, kad ir dabar viskas dokumentuojama ir slaptu keliu pasiunčiama į laisvę. Dar daugiau: kažkas turįs mažo tipo foto aparatą ir darąs svarbesnių įvykių nuotraukas.

Tokios ar panašios kalbos vertė atsargius ir budrius mūsų viešpačius daryti kratas pas jų pačių parinktus ir patikėtus prominentus. Šių patikimumas, aišku, negalėjo būt didelis; šitai gerai suprato pati administracija. Tas, kurs parduoda savo sąžinę, kurs savo draugų gyvybės sąskaiton perka gerbūvi, negali būt ištikimas ir savo ponui.

Mūsų ryšiai nebuvo tokie geri, kad būtume žinoję visas šunybes, daromas kriminalistų bandos ar politinių grupių vadų. Viena aišku, kad šalia kriminalistų, dar buvo gerai cementuota tarptautinė komunistų grupė ir nacionalinė lenkų grupė. Vieni ir antri buvo išėję gerą požeminės veiklos mokyklą, turėjo būdų ir čia veikti bei susisiekti su pasauliu.

Tiesa, ir mes turėjome kai kurių galimumų. Pasitikėti galėjome tik savais žmonėmis, kurie dirbo pašte ar rūbų kameroje. Pašte tarnavo mūsų Rimošius ir jam kartais pavykdavo išsiųsti laiškų su oficialiu cenzūros antspaudėliu, kurį pats prisitaikęs, užspausdavo ir vėliau į paštą be esesmano žinios išnešdavo. Kitas mūsų draugas Mikas P. 1944 m. vasarą ir rudenį dažnai vykdavo į Dancigą dezinfekuoti kalinių drabužių (Stutthofas, mat, nebepajėgė to padaryti). Rūbų kameros kalinius lydėdavo esesmanai, tačiau, palikę juos namuose, patys išeidavo į miestą ko nors šilto išgerti. Per ilgesnį laiką mūsų draugas susirado pažinčių iš civilių darbininkų ir galėjo per juos pasiųsti laiškus ar rankraščius be kaceto kontrolės.

Koresponduodami su saviškiais ir draugais, mes turėjome dengtis nuo cenzūros įvairiais sutartiniais, simboliniais žodžiais. Tuo būdu pasakydavome, kokia iš tikrųjų yra mūsų padėtis, ko norime, kad slaptai mums paketėliuose atsiųstų (fotografijas, ostijas, bažn. vyną), kaip turi mums pranešti apie padėtį Lietuvoje. Sugalvodavome laiško turinį tokį, tarsi reikalas liestų kurį nors asmenį, o ne daiktą. Tą “asmenį” pavadindavome p-lė Nuotrauka arba p. Paplotėliu. Ir draugai, prisitaikydami, ėmė rašyti laiškus apie p-lę Linutę (Lietuvą), kuri mokosi gimnazijoje, yra vis baudžiama direktoriaus Adolio (Adolfo Hitlerio). Dėdė Stalius (Stalinas) vis labiau bando “užjausti” Linutę ir grąsinąs už tai ją atsiimti iš Adolio gimnazijos.

Nežiūrint tų lietuviškų vardų ir paprastų šeiminio gyvenimo vaizdų, cenzorius, Lenkijos vokietis Blumas, ilgainiui atsekė, kad tai yra ne eiliniai laiškai. Kartais jis juos sulaikydavo, kai kada pasigailėjęs leisdavo Rimošiui parnešti į bloką paskaityti ir vėl liepdavo grąžinti paštui, kad čia būtų sunaikinti. Blumas nebuvo blogas žmogus: stengėsi daug ko nematyti ir nesuprasti, juoba, kad Rimošius nunešdavo ir jam kartais ką nors geresnio iš mūsų siuntinėlių. Ilgainiui jis nebekreipė dėmesio į šifruotus mūsų laiškus, tik patarė, kad patys jų nelaikytume: perskaitę, sunaikintume. Pasirodo, jis daugiau bijojo kontrolės nei mes; esą, atradę tokių laiškų, jį patį baustų išsiųsdami į frontą.

Kontrolių pas mus vis dėlto nebuvo. Gal dėl to, kad mūsų tarpe nebuvo šnipų ir plepių. Savo siuntinėlius mes rūpestingai iš anksto peržiūrėdavome, ypač užsakę ko nors uždrausto. Kai ateidavo esesmanas į bloką tikrinti, juos atidarant, nieko pavojingo neberasdavo. Tačiau kartais pasitaikydavo apsirikti. Nesitiki gauti, sakysim, komunikantų ar vyno, todėl siuntinio iš anksto nepatikrini. Taip kartą esesmanas užčiupo siaurą skardinę dėželę. Atidarė ir pažėrė ant stalo kokius 30 komunikantų.

— Kas čia? — paklausė.

Niekas jam neatsakė, tik patraukė pečiais.

Valandėlę jis galvojo, prisidėjęs pirštą prie kaktos.

— Man rodos katalikai tai kažkam vartoja. Abendmahl! Hm?

Toliau besirausdamas, jis atrado ir mažą vyno bon-kutę. Ją atkimšo, pauostė ir pastatė atskirai. Baigęs visus siuntinėlius tikrinti, jis pasiėmė ją ir, įsidėjęs į kišenių, pasisuko išeit. Man buvo gaila to mišių vyno, juoba, kad tuo metu mes jo labai stigom. Mirktelėjau draugams, kad atimtų iš jo, nes man pačiam nebuvo patogu.

Rodos dr. Kučas pasivijo, ir jam pasakė:

— Tas žmogus turi nesveikus plaučius. Vynas jam turėtų praversti, o jums kas — tiek jo maža. Atiduokit jam!

Esesmanas ištraukė iš kišeniaus bonkutę, atžagare ranka ją grąžino ir, nieko nesakęs, išėjo.

Atsargumo priemonės buvo reikalingos ir patiems esesmanams. Mūsų kacetas vienu metu pasidarė turtingas įvairiomis gėrybėmis. Traukdamiesi iš rytų ir Pabaltijo, vokiečiai privežė į Stutthofo sandėlius tiek turtų, kad juos saugoję esesmanai, neiškęsdavo nevogę. Į šį darbą buvo įtraukiami patikimesni kaliniai, seni kriminalistai. Šie nuslėpdavo gėrybes, o esesmanai paskui jas pergabendavo į saugesnę vietą. Kartais, išeidami už kaceto ribų dirbti, kaliniai tas gėrybes parduodavo ir paskui su esesmanais pasidalindavo pelnu. Šis kelias jiems buvo saugesnis: kalinys, nutvertas, galės dar kaip nors išsisukti, o jei jį baus, tie patys esesmanai bandys bausmę švelninti.

Šitas gėrybių vogimas, vadinamas “organizavimu”, 1944 metų rudenį buvo pasiekęs turbūt aukščiausią laipsnį. Prominentai kaliniai darė didelį pelną ir apsirūpino įvairiais dalykais: gėrimais, konservais, mėsa, žuvimis, batais, drabužiais. Ne visuomet jie paskui “sąžiningai” bepasidalindavo pelnu su esesmanais: ir čia pasitikėjimas apvildavo. Buvo kalbama apie ne vieną nukentėjusį esesmaną, ir nebuvo priemonių kalinių nesąžiningumą sudrausti. Tačiau kartą vienas kriminalistas susilaukė kartuvių, oficialiai už kitų kalinių žudymą, o iš tikrųjų — už apgaudinėjimą. Kitus kalinius jis tikrai buvo užmušęs, tačiau dėl to tikriausiai jo nebūtų baudę kartuvėmis.

Mes žinojome ir apie vadinamą buhalterijos klaidų nuslėpimą. Tuo metu Stutthofe buvo labai didelė statyba. Vien tik aviacijos dirbtuvių įrengimas — milžiniškų pastatų ir jų aparatūros — turėjo pareikalauti didelių kiekių medžiagos. Bendrovės, kurios šį darbą vykdė, be abejonės, darė milijoninę apyvartą. Buhalterija tačiau rodė kai kuriuos trūkumus ir tai reikėjo paslėpti. Artinantis metinės apyskaitos laikui, nei iš šio nei iš to, prasidėjo gaisrai. Jie sunaikino raštines, esančias prie statybos biuro, ir lentpjūvę. Abu gaisrai buvo vakare, kai kaliniai - raštininkai nebedirbo ir kai kaceto gaisrininkus buvo sunku prisišaukti. Ugnyje prapuolė visi planų ir sąskaitų netikslumai.

Atsargumo priemonių griebėsi ir kaceto vadovybė. Administracijos raštinėse dirbantiems kaliniams buvo įsakyta paruošti “mirties metrikus” 1939 - 1940 metais nukankintiems politiniams lenkų kaliniams. Jie turėjo būt “mirę” sava mirtimi ir, būtent, ne tada, o 1943 ar net 1944 metais. Šituos suklastotus mirties aktus įsegė į bylas, kad, kartais pralaimėjus karą ar perdavus kacetą wehrmachtui, viskas būtų rasta pilniausioje tvarkoje.

Bėgliai

Vis dėlto kaliniams pavykdavo daug kas sužinoti. Bet kas iš to, jei kalinys žino? Mūsų viešpačiai dėl to nesijaudino. Išeiti kalinys negalės, o pabėgti iš kaceto jam nepavyks. Anksčiau vienas kitas išeidavo — būdavo paleidžiamas. Bet jie turėjo pasirašyti raštą, kad nė vienu žodžiu neprasitars apie kacetą ir jo gyvenimą; kitaip jie vėl bus areštuoti ir grąžinti atgal. Pabėgęs, aišku, tokio įsipareigojimo nebuvo saistomas, bet kacetas turėjo priemonių nuo bėglių apsaugoti. Per dvejus metus pabėgti bandė nemaža, bet laimingai paspruko tik du ar trys.

Įdomiausia buvo Patrono pabėgimo istorija. Kai mes atvykom, jau jį radome kacete. Jis buvo pagyvenęs, kokių 45 metų, labai ramaus būdo, tikras nesugadintas kaimo žmogus. Kilęs nuo Suvalkų, jis puikiai kalbėjo lietuviškai, tik kažkodėl buvo užsirašęs lenku ir dėvėjo politinio lenkų kalinio ženklus. Tuo metu dar nebuvo kacete daugiau lietuvių, o be to areštuotas su lenkais, matyt, nenorėjo nuo jų skirtis. Toki mes pažinome ir kitą Vilnijos lietuvį, kuris atvyko kartu su mumis, bet buvęs kalėjimuose su lenkais, panoro ir čia dėvėti lenkiškąjį P (Pole) ant savo rūbų. Patronas išsiskyrė iš lenkų labai geru savo elgesiu. Gal dėl to valdžia jam patikėjo saugoti vartus tarp vyrų ir moterų stovyklų. Darbas jo buvo lengvas, — atidarinėti tuos vartus, išleisti ir įleisti praeinančius kalinius, kartais ką nors nunešti, pašluoti gatvę. Ne tik dėl tokio nesunkaus darbo, bet turbūt ir dėl susidarytų pažinčių su prominentais, jis galėjo gerai išsilaikyti fiziškai, buvo geros išvaizdos ir sveikatos.

Vieną rytą, kai mes dar buvome senoje stovykloje Patronas dingo. Tai pastebėti buvo lengva, nes jo buvimas prie vartų atrodė toks visiems įprastas, kaip ir patys vartai. Vartai tebestovėjo, o jų amžino sargo jau nebebuvo.

— Patrono nėr! Bet kur jis? — Apjieškota visi blokai, visi stovyklos užkampiai. Nėr! Paaiškėjo, kad nėr ir dar dviejų kitų kalinių. Pabėgo? Kaip ir kada? Iš vakaro dar buvo, o rytą su kolonomis negalėjo išeiti ir pabėgti. Naktį? Bet kaip būtų praėjęs vielas ar vartus.

Imta jieškoti ženklų, sekti pėdsakus. Ir didžiausiam nustebimui atrasta, kad vienas kanalizacijos šulinio dangtis negerai uždarytas. Tikrinant jo vidų, atrasta aiškesnių ženklų: purvinomis rankomis išteptos sienos, degtukų likučiai, dar kažkas... Kanalizacijos vamzdžiai vietomis beveik pilni vandens. Eesesmanams netilpo galvoje, kaip Patronas galėjo pro juos pralįsti ir neprigerti. Pagaliau, kaip jis šį planą išstudijavo? Galbūt jo draugai lenkai buvo dirbę prie kanalizacijos, o gal, būdamas prie vartų, jis turėjo progos pats prisižiūrėti. Jo draugai, apsimetę kanalizacijos tikrinimu, galėjo dieną pasilikti vamzdžiuose, o pritemus ir jis pats į juos įlindo. Gana to, kad jie iš vakaro pražygiavo tuo požeminiu keliu ir per naktį galėjo toli nueiti.

Kaceto gyventojai šią draugų avantiūrą išgyveno kaip didelį įvykį.

— Vis dėlto vyras, tas Patronas!

— Kas galėjo tikėti, kad toks ramus ir gerą padėtį turįs, leistųsi į tokį žygį!

— Dieve, jam padėk! Kad tik nesugautų.

— Kur tau sugaus, jei tokiu keliu išėjo!

— Nemanyk, jis gerai apgalvojo planą. O jo draugai turbūt iš šios apylinkės. Padės jam prisiglaust.

Aišku, buvo įspėta visa apylinkės policija, nurodytos pabėgusiųjų žymės. Pagal visus apskaičiavimus tie žmonės negalėjo toli nužygiuoti.

Praėjo viena diena, o Patronas dar nerastas. Praėjo ir antra. Kaliniai džiaugėsi, komentavo ir pranašavo įvairias drąsias galimybes. Ir kai trečią dieną pasklido gandas, kad Patroną vis dėlto surado, kaliniai nenorėjo tikėti.

Tai buvo tiesa. Atsėdėjęs bunkeryje keletą parų, jis, sumenkęs ir apiplyšęs, vėl pasirodė viešumai. Šypsojosi, kaip ir seniau, rodos, jam vistiek, ar būtų pavykę pabėgti, ar nepavyko. Ir gal tas jo “vistiek” padėjo iš tos avantiūros išeiti palyginti labai gerai. Jokios didesnės bausmės jam neskyrė, tik prie tų vartų nebegrįžo.

Po metų, kai užgriuvo Stutthofą didelės masės, pabėgimas jau reiškė didelį nusikaltimą. Kartą pora vyrų sugalvojo tokį būdą. Naktį, sėdint bokštuose sargybiniams ir elektros vieloms esant stiprios šviesos apšviestoms, jie vis dėlto per jas — įelektrintas! — perlipo ir išėjo į laisvę. Technika buvusi pavartota ši. Į vielų tvorą atrėmę lentas ir pasilipę ant jų, tyliai nušoko į kitą pusę. Naktį rajonas nebesaugomas, ir galima eiti į bet kurią pusę. Taip pabėgo tiedu vyrai kalinių drabužiais, skustais galvoje “vieškeliais”, be duonos plutos kišeniuje. Priėję artimiausi ūkininką, jie paprašė civilinių rūbų ir maisto, turbūt prigrasindami, kad apie tai nepraneštų policijai. Bet kur vokietis nepraneš! Aišku, į kelintą dieną jie buvo sugauti.

Kaceto teismas rado, kad jie įvykdę apiplėšimą, grasinę civiliniams gyventojams, ir nusprendė juos pakarti.

Šiandien nebegalėčiau pasakyti, ar tai buvo pirmas oficialus korimas, nes tų metų rudeniop ši priemonė taip dažnai buvo vartojama, kad sunku buvo nustatyti, ką, kada ir už ką korė.

Korimai

Prieiti arčiau, pažiūrėti korimo procedūros eilinis kalinys negalėjo. Nuo mūsų, kurie stovėjome prie vartų, iki korimo vietos buvo apie 150 metrų. Todėl mes negirdėdavome nei sprendimo nei matydavome, kaip tai pagal ceremonialą įvykdoma.

Kartą mūsų grupė buvo pavaryta į bloką. Visi mūsiškiai suėjo į vidų, o aš užlindau už išrikiuotų kalinių eilių ir pasieniais priėjau visai arti kartuvių. Kariamas buvo kažkoks jaunas rusas už pasikęsinimą pabėgti ir apiplėšti gyventojus. Sprendimą paskaitė SS karininkas, matyt, karinio teismo narys. Paskaitė ji lyg tyčia taip, kad mažai kas girdėtų ir suprastų. Aišku, tai lietė tik kariamąjį. Bet ar jis pats girdėjo ir suprato? Viena jis žinojo, kad kartuvės stovi čia pat. Stebėjau jo veidą. Man rodos, jis sprendimu nesidomėjo. Žvelgė kažkur pirmyn, pro kalinių galvas. Jo akys buvo metalinės, ramios; veidas be jokių nevilties žymių. Kai jis išgirdo esesmano komandą kopti į tiltelį, lyg iš sapno pakirdęs, skubiai pasisuko į kartuves ir greitu, automatišku žingsniu palipo laipteliais. Ir vėl jis stovėjo valandėlę ramus, nė kiek nejudėdamas. Laukiau, gal tars žodį, gal sušuks draugams, ar grasys savo žudikams. Nieko! Atrodė, kad nieko paprastesnio ir suprantamesnio jam nebuvo kaip šis įvykis. Zelonkė neskubėdamas pasilipo prie jo, paėmė virvės kilpą ir užnėrė ant kaklo. Jaunas vyras stengėsi būt paslaugus, pats taikėsi į kilpą, tačiau, atrodo, jis tai darė taip pat automatiškai, nieko negalvodamas.

Zelonkė nulipo nuo tiltelio, pritvirtino virvės galą prie stulpo ir spustelėjo mygtuką. Tiltelis, ant kurio stovėjo jaunas vyras, iškrito jam iš po kojų. Jis pakibo kilpoje, susiūbavo visu kūnu, konvulsiškai truktelėjo pečiais ir sujudėjo rankomis. Jo veidas pamažu darėsi mėlynas, kūno siūbavimas mažėjo, tik protarpiais vis pasikartojo konvulsiški — nerviški trūkčiojimai pečiais.

Stebėdamas nelaimingąjį, negalėjau sekti viešpačių laikysenos. Protarpiais žvilgterėdavau į jų pusę ir man atrodė, kad jų veidai tiek pat ramūs ir metaliniai, kaip ir kariamojo. Gal nepraėjo nė septynios minutės, kai kaceto gydytojas Heidlis palipo laipteliais, patikrino pulsą ir davė ženklą pakartąjį nuleisti žemėn. Vadinas, mirtis rasta pilna. Zelonkė atrišo pritvirtintą prie stulpo virvės galą ir pamažu nuleido lavoną žemėn. Jis veikė vikriai ir atrodė savo amatu visiškai patenkintas. Atlikęs savo uždavinį, išsitempė prieš komendantą ir karininkus. Vadinas: įvykdyta!

Ši mirtis atrodė nei sunki nei ilga. Sunkiausiai gal iki sulauki kilpos. Žinoti ir laukti mirties, manding, yra klaikiau, negu staiga ją sutikti iš budelio rankų. Toks buvo mano įspūdis: teisingas ar klaidingas, sunku pasakyti.

Rudeniop korė dažnai, beveik kasdien, taip, kad nebedarė jokio įspūdžio. Kartuvės stovėjo ištisomis dienomis nenešamos į šalį, neišardomos. Praeini pro jas, žvilgteri ir net nepagalvoji, kad jos simbolizuoja mirtį, kitados atrodžiusią labai baisiai. Ji buvo baisi gal dėl to, kad reta, slepiama nuo žmonių akių ir apsupta pasakojimais.

Kartą pasikėsinta prieš vieną esesmaną, nepavojingą ir kaliniams nekenksmingą. Tai buvo rūbų kameros jaunesnysis puskarininkis, Hapkės pagalbininkas. 1944 metų rudenį toje kameroj buvo daug darbo, ir prie etatinių darbininkų - kalinių kasdien imdavo naujus atsitiktinai parenkamus pagalbininkus. Jų tarpe buvo ir vienas ruselis paauglys, gal kokių 14-15 metų, vikrus, paslaugus ir sumanus. Todėl jį greit pamėgo tarnautojai ir pats kameros prižiūrėtojas esesmanas. Paauglys ilgainiui pasidarė etatiniu ir be kitko turėjo pareigą valyti bei tvarkyti puskarininkio kabinetą. Kartą, neturėdamas daug darbo, puskarininkis prie savo stalo snūduriavo. Ruselis tyliai pravėrė duris, įėjo į kabinetą ir savajam šefui ėmė tvoti plaktuku per galvą. Sukruvino, padarė galvoj skylių ir gal būtų visai pribaigęs, jeigu kiti kaliniai nebūtų pastebėję. Durys buvo paliktos praviros, o ir barako sienos nebuvo tiek sandarios, kad garsas nepraeitų. Jie subėgo, nustūmė paauglį į šalį ir esesmaną pakėlė nuo žemės. Greit jam suteikė pirmąją pagalbą, o jaunuoli paėmė į bunkerį.

Prasidėjo ilgas tardymas. Kodėl jis tai padarė? — Norėjęs pabėgti! Vienas? — Ne! Kas tie kiti? Ir jis nurodė antrą rusą, truputį vyresnį, kuris atsitiktinai dirbo toj pačioj kameroje. Aišku, jaunuolis ir jo bendrininkas atsidūrė kartuvėse.

Nebežinau kada, tuomet ar vėliau, kartuvės buvo patobulintos: iš vienviečių padarytos dvivietės. Tai reiškė, kad tokių porų bus daugiau. Kartą kaip tik buvo kariami du vyrai. Už ką ir kodėl šių dviejų likimas buvo susietas į vieną, kaliniams nebuvo žinoma, bent mūsų ausų ši žinia nepasiekė. Tačiau kariant jų likimas išsiskyrė. Abiems kartu buvo užnerta kilpa ant kaklo ir beveik vienu laiku paspaustas mygtukas. Abu tilteliai nusileido žemyn, abu pakibo virvėse, bet vienas tuoj nukrito žemėn, nes virvė trūko. Nelaimingasis greit atsistojo, ir jam buvo liepta dar kartą kopti į savo vietą. Nesvyruodamas, jis vikriai užlipo laipteliais. Antrą kartą užnėrė virvę, antrą kartą jis pakibo ore, bet virvė vėl trūko, ir jis nukrito žemėn stačias.

Kalinių eilėse nubangavo atodūsis. Visi laukė, kad dabar, pagal papročius, bausmė turės būti dovanota. Karininkai taip pat buvo nustebę tokiu keistu ir nelauktu atsitiktinumu. Tačiau Chemnitzas pastūmė vyrą dar kartą kopti laipteliais — vadinas, trečią kartą. Kalinių įtampa prasiveržė beveik pusgarsiu murmėjimu. Komendantas Hoppė, suprato, kad šį kartą gali įvykti skandalas ir korimą sulaikė. Liepė virvę nuimti nuo kaklo ir vyrą perdavė Chemnitzui. Šis pravedė jį pro kaliniu eiles, išsivedė pro vartus ir, užtrukęs kokį pusvalandį, grižo priimti patikrinimo. Visi jautė, kad jis grįžo iš krematoriumo su kruvinomis rankomis. Prieš visas tradicijas, nė dienos neleidęs žmogui dar pagyventi, jis pribaigė revolverio šūviu.

Kitą kartą mes vėl turėjome ilgokai laukti Chemnitzo grįžtant vakarinio patikrinimo. Turėjo karti moterį. Tai buvo naujas įvykis mūsų gyvenime. Labiausiai jaudinosi pačios moterys. Jos jau iš anksto pasmerkė tą vyrą kalinį, kuris užners moteriai ant kaklo kilpą. Ši žinia buvo itin nemaloni Zelonkei, prisiekusiam korikui. Moterų tarpe jis turėjo nevieną simpatiją, ir toks bendras jų visų balsas galėjo jam brangiai kaštuoti . Jis susirgo ir nesirodė tą dieną stovyklos rajone. Siūlyta kitiems kriminalistams, tačiau ir šie atsisakė. Prarasti moterų malonę vis dėlto niekas nenorėjo. Administracija buvo priversta pakeisti bausmės būdą. Moteris buvo paimta iš bunkerio, nuvesta prie krematoriumo ir ten nušauta. Tai savo ranka įvykdęs, Chemnitzas pavėluotai grįžo prie išsirikiavusių kalinių. Piktas visų žvilgsnis smigo į jo veidą, tačiau jis visad panarinęs galvą to nematė; bet jeigu ir būtų ją pakėlęs, vargu būtų jutęs gėdą ar pažeminimą. Tobuli budeliai visada yra šalti ir ramūs!

Galva už galvą

Vienas korimas tačiau išsiskyrė iš daugelio kitų, ir kaliniai jo laukė, net gi buvo patenkinti. Tai buvo mirtis, kurią kaliniai laikė pilnai užtarnautą, nes ji buvo parengusi mirtį aštuoniems kaliniams. Pirmojo bloko sekretorius, jaunas vokietis kriminalistas, kartą, gruodžio mėnesio pradžioje, tikrino prie vartų grįžtančias darbo kolonas. Tikrino, ar kas neatneša vogtų daiktų. Žinia, tikrųjų vagių — savo draugų jis netikrino taip, kad pas juos ką nors rastų. Už tai reikėjo atsigriebti iš vargšų žmonių, bulvių kolonos vyrų, kurie iš alkio neiškentė jų į kišenius neprisidėję.

Prie tikrinimo ceremonijos stovėjo ir pats komendanto padėjėjas, kapitonas Mayeris. Jis buvo įsisprendęs, lyg laukdamas kažkokių gerų rezultatų. Jo akivaizdoje žaliasis I bloko sekretorius, matyt, norėjo įrodyti ypatingą savo uolumą. Jis siautė kaip pabaisa, šaukė, mojavo kumščiais, demonstratyviai, beveik ties pačiu Mayeriu, žėrė ant kelio ištrauktas iš kišenių bulves.

Žemė buvo pašalusi ir ją dengė lengvai pustomas sniegas. Mes matėm, kaip krito vyrai vienas po kito. Krito, terkšt pakaušiu į gruodą ir pasigirsta lyg dūžtančios puodynės garsas. Po to žmogus nebekelia. Pribėgę žaliuko talkininkai, užsimetę ji ant pečių, nuneša už barako. Taip mes matėme aštuonius nutemptus žmones. Matė tai ir Mayeris, bet jis nepakeitė savo pozos ir nei žodžiu, nei judesiu nepriminė sekretoriui, kad “mušti uždrausta”, juo labiau užmušti.

Šis tikrinimas ir būtų pasibaigęs tyliai, nes tomis dienomis mirimų skaičius per dieną siekė iki 250 - 300. Ką gi reiškė dar aštuoni žmonės viršaus! Užteko tik juos nurašyti, prijungti prie mirties vežimų ir viskas baigta. Tačiau tarp užmuštųjų buvo keletas lenkų. Jų draugai dar tą patį vakarą norėjo prie aštuonių pridėti dar devintąjį — patį žaliuką sekretorių, bet šis, pajutęs, pasislėpė. Rytą, kai mirusieji buvo vežami į krematoriumą, lenkai sanitarai ir gydytojai, išsitempė šiuos iš lavonų krūvos ir sudarė abdukcijos aktus. Tai buvo pernelig drąsus žygis tuo metu. Bet jau veikė draudimas mušti, todėl jie turbūt galvojo — tegu pabando administracija dabar pateisinti savo veidmainišką aktą.

Iš tikro, administracija buvo priversta mušeiką žaliuką uždaryti į bunkerį. Kai kam tada atrodė, kad ji tai padarė saugumo sumetimais, atseit, kad lenkai jo nepribaigtų. Tačiau bijodama, kad lenkų gydytojų liudijimas neišeitų aikštėn, ji atsiklausė Berlyne esančios kacetų centrinės, ką daryti su kaliniu, kuris užmušė kitus kalinius. Po poros savaičių atėjo sprendimas: pakarti!

Ir jis buvo kariamas prieš pat Kalėdas. Visa karininkų palyda, kaip paprastai dalyvavo šitame viešame akte. Dalyvavo ir pats Mayeris, kuris nemažiau buvo vertas panašaus sprendimo. Kaliniai, kaip visuomet, stovėjo eilėse —-visi išrikiuoti ir kepures nusiėmę. Tik mus, lietuvius, praeidamas pro šalį Mayeris pavarė į bloką:

— Litauer weg — Lietuviai šalin!

Mes buvome per daug artimi tu užmušimų liudininkai. Mus skyrė tada tik 6 metrai. Matėme, kiek čia kaltas buvo pats Mayeris.

Kartuvės ir eglutė

Artinantis Kalėdoms, pagal vokišką paprotį kaceto kieme netoli virtuvės buvo pastatyta didelė, graži eglutė. Gal savaitę prieš pačias šventes kas vakarą ji buvo apšviečiama. Mums, kurie iš mažens nebuvome suaugę su eglutės tradicija, ji mažai kėlė švenčių ilgesį. Visiems kitiems ji turėjo reikšti didelį džiaugsmą, priminti laimingas dienas, galbūt pažadinti religines Kalėdų nuotaikas. Eglutė yra gyvybės, šviesos, džiaugsmo simbolis.

Bet ką galvojo administracija, pastatydama šalia eglutės kartuves, dargi pačią Kūčių dieną? Kam ji paliko tas kartuves stovėti per Kalėdų šventes, ir kodėl net pirmąją dieną įsakė pakarti čia pat du broliu? To mes negalėjome suprasti. Negalėjome suderinti tų dviejų visiškai priešingų dalykų. Kartuvės juk reiškė pažeminimą ir mirtį, todėl šalia jų esanti eglutė neapsakomai didino visų dvasioje klaikumą.

Ar tai buvo neapsižiūrėjimas, ar tipiškas vokiečių dvasios pasireiškimas? Ligi šiol mes žiūrėjome į vokiečių sielą kaip racionalią, šaltai ir kartais grubiai logišką. Šis faktas atskleidė mums baisų jos nelogiškumą ir neracionalumą. Mes turėjome konstatuoti, kad vokiečio sąmonė ir sąžinė nebėra vientisa. Dviejų Januso veidų, dviejų sumišusių, gal sumaišytu pradų tauta! Teisingai šveicaras Max Picardas savo knygoje “Hitler in uns” (1946) pastebi, kad vokiečių dvasia neturinti tolydybės (kontinuiteto) jausmo. Jai gali įsakyti šiandien vienas, rytoj kitas, poryt trečias. Ji seks, paklus, vykdys. Ir tai, ką bloga kitiems padarys, bematant užmirš. Dėl to vokietis, net pats didžiausias budelis, anaiptol toks neatrodys. Picardas pataria įsižiūrėti Himmlerio veidą. Argi tas niekšingas žmonių naikintojas neprimenąs niekuo dėto pedantiško pašto valdininko?

Eglutės ir kartuvių vaizdas ligi šiandien man tebėra gyvas. Norėtųsi nebematyt vokiečių tautoj tų sumišusių mirties ir gyvybės simbolių. Bet šis noras viršyja žmogiškas galias.

Eglutė prie kūčių stalo

Mūsų bloko šeima buvo pasidariusi mišri. Reikėjo neišskirti brolių latvių ir neprimesti jiems savų papročių. Sutarėme ruošti Kūčias bendrai, o programą atlikti atskirai. Gavę siuntinėliuose paplotėlių ir šieno, mes pasiklojome juos ant stalo, o latviai puošė savo eglutę. Iš broliškumo užleidome jiems pirmiesiems atlikti eglutės apeigas, paskui mes tęsėme savąsias. Prieš iškilmes buvo pasakyti sveikinimai: Kalnelis pasakė lietuvišką žodį mums, o man teko sveikinti latvius jų kalba. Tai buvo kiek savotiška: laisvamanis sveikino lietuvius katalikus, o katalikų kunigas latvius evangelikus.

Eglutės apeiga man vis dėlto atrodė šalta, palyginus su mūsų Kūčių rimtimi, santūria broliška šiluma, su dvasine vienybės duona — paplotėliu. Nežinau, ar kuris latvis galėjo savo dvasioje pažadinti tokios širdies atmainos, kaip du mūsiškiai, kurie prieš Kūčias jautėsi priešai, o dabar prie šio stalo ištiesė vienas antram ranką, keletą kartų nuoširdžiai pasibučiavo ir liko vėl geri draugai. Manding, eglutė yra paradas, savotiškas žaislas, lengvas džiugesys; ji negali pažadinti širdies, nepajėgia sujungti dvasių. Gal klystu, bet man rodos latvių ir lietuvių dvasios skirtumas buvo dar kartą pajaustas šioje Kūčių šventėje. Šimtmečiais mūsų lietuviškon dvasion liejosi šiluma iš Kūčių stalo, ir ta vienybė, nežiūrint mūsų skirtumų, rišo mus daug stipriau, negu eglutės kamienas mūsų brolius latvius.

Latviams mes rodėme daugiau šilumos, nei iš jų galėjome jausti. Kuklios stalo gėrybės buvo sudėtos beveik mūsų vienų, nors broliai latviai, tiesa, ne visi, buvo nemažiau apsirūpinę. Gal jiems atrodė svetimas tas stalo parengimas ir tie pasninkiški pašvęstų puotų valgiai. Galbūt!

Nenoriu savo asmeniškų įspūdžių apibendrinti, tik man ir čia prisiminė anie mūsų pasikalbėjimai apie šių tautų vienybę (uniją), kuriai stinga kažko gilesnio ir patvaresnio nei išorinė, politinė vienybė.

Prie Kūčių stalo, kiek pavėlavęs atėjo ir senas mūsų bičiulis Jan Tymlis. Jis mums perdavė sveikinimus čekų kalinių vardu. Be jo, sveikinimą pasirašė dar Franty Holčakas ir Al. Vaclavekas, o viršuje, kaip šūkis, buvo įrašyti žodžiai: “My s Vami, Vy s nami!” Būdamas evangelikas, kaip ir broliai latviai, Tymlis tačiau mums buvo toks artimas, visa savo būtimi su mumis susigyvenęs, kad mes tai jutom, matėm ir to ligi šiandien negalime užmiršti. Jo ir mūsų dvasių sutapimas, nežiūrint tautybių ir religijų skirtumo, turėjo dar ir kitą pagrindą, kuris kaip tik galėjo praversti latvių ir lietuvių tautų bendram ryšiui.

Nedžiugios nuotaikos

Praėjo Kalėdos, Nauji metai, Trys Karaliai. Mūsų nuotaikose nebuvo didesnių pragiedrulių. Kažkas visus slėgė: vis labiau buvo jaučiama pirmykštė kaceto nykuma, mirties grėsmė. Ypač mirtis siautėjo mūsų pašonėje, moterų stovykloj. Žiemos pradžia buvo sunki visiems, bet sunkiausia moterims. Menkai apsirengusios, bado nualintos stovėjusios lauke — šaltyje jos, vargšės, ėmė greičiau kristi nei vyrai. Mirtingumas jų blokuose pasidarė labai didelis. JĮ didino dar susirgimai viduriavimu, plaučių uždegimu, flegmona, kraujo užkrėtimu nuo nešvarių pūliuojančių žaizdų. Medicinos globa buvo pati prasčiausia, nes atskiros joms ligoninės nebuvo, o bendrąja neleista naudotis. Susirgusios likdavo savo blokuose. Ligos dėl to dar labiau plito. Tiesa, labai jau sunkiai sergančios buvo surinktos į atskirą bloką, tačiau ir čia stigo lovų ir švaros; dauguma turėjo gulėti ant grindų — tų nesandarių, perpučiamų ir nešvarių! Šis blokas buvo daugiau lavoninė nei ligoninė. Nuo nešvaros, nuo pūliuojančiu ir negydomų žaizdų, nuo dezinterininkių tvaiko, šioj patalpoj buvo jaučiamas neapsakomas dvokimas. Žmogaus išsibaigimas buvo sunkiai beišskiriamas nuo tikros mirties. Pusgyvės ir mirusios valandomis gulėjo greta.

Kas rytas matydavome ties vielų tvora išneštas, nuogai išrengtas, į krūvą sumestas moteris. Vežimai, kuriais kaliniai veždavo mirusius į krematoriumą, nespėdavo rytais tų lavonų krūvų išvežti. Jos dar būdavo matomos iki pietų. Krematoriumas per dieną tepajėgė sudeginti ne daugiau kaip 150, o moterų blokai tų kandidatų duodavo iki 200 ir 250.

Taip žiema pasidarė didelė mirties, o kartu ir kaceto administracijos talkininkė. Administracijai rūpėjo tik vienas dalykas, kaip tas gausias mirtis nuslėpti nuo žmonių akių. Ilgainiui krematoriumas atsisakė laiku viską paleisti dūmais. Reikėjo kitų priemonių, bet jos pasidarė perdaug viešos ir matomos. Apie tris šimtus metrų nuo stovyklos, netoli dievų miško, buvo iškastas griovys, pripiltas smalos, virš jo patiesti metaliniai virbai ir ant jų išrikiuoti lavonai. Įsiliepsnojusi smala, degino tuos šimtus mirusiųjų moterų, o kaliniai su ilgais pagaikščiais vartė jų kūnus. Mums žiūrint pro langus, atrodė, kad liepsnų atošvaistoje velniai su šakėmis šoka savo šoki... Tų liepsnų ir “velnių” vaizdai draskė mūsų akis beveik kasdien iki pusiaunakčių, nes mūsų miegamojo langai buvo kaip tik į tą pusę.

Iš moterų blokų, esančių mūsų stovyklos pašonėje, prasidėjo ir kita nelaimė. Nešvaroj ir grūstyje atsirado nuodingoji utelė, nešanti dėmėtąją šiltinę. Tų utelių priviso tokios masės, kokių mes neturėjome nei pradžioj. Kovoti su jomis moterų blokuose nebuvo priemonių, nes būtų reikėję pakeisti visas gyvenimo sąlygas, o to turbūt ir nenorėta ir gal nebepajėgta. Vokiečių rūpestis turėjo laikinai kitų svarbių objektų. Slinko vis arčiau Stutthofo frontas, sumaišydamas galvas patiems šalčiausiems esesmanams.

Rudeniop susirgimai šiltine prasidėjo ir vyrų stovykloje. Pirmiausia susirgo keletas prominentų, kurie palaikė naktinius ryšius su moterų stovykla. Jie parnešė užkrėstų utėlių į vyrų blokus. Susirgusieji buvo izoliuojami ir prieš Kalėdas tam reikalui turėjo atlaisvinti vieną bloką.

Mes buvome kiek laimingesni. Gyvenome atskirai ir galėjome savarankiškai gintis nuo utėlių pavojaus. Tačiau ir pas mus nuolat lankėsi įvairūs mūsų tautiečiai iš kitų blokų, kuriuose jau buvo utėlių. Mūsų pačių skaičius iš 36 buvo pakilęs iki 51; ankštuma buvo tokia didelė, kad miegamajame pro lovų tarpą galėjai praeiti tik skersas. Lipdamas į antro ar trečio aukšto lovą, neišvengiamai turėjai į kaimynų lovas prižerti purvo ir dulkių. To gero nestigo ant grindų, nors jas kas rytas valėme, šluostėme šlapiu skuduru ar plovėme. Buvo pavartotos visos atsargumo priemonės. Mūsų darbininkams, kuriuos mes maitinome, buvo uždrausta eiti į mūsų darbo ar miego kambarius. Net tuomet, kai jie norėdavo priimti komuniją, reikėjo jieškoti kitos nuošalios vietos. Tos apsigynimo priemonės mums atrodė pakankamos. Tačiau sausio pabaigoje, vos išėjus žygin į nežinią (evakuacija), trys mūsų bloko draugai jau buvo susirgę.

Sausio mėnesio viduryje, kai rusai buvo jau prie Elbingo, už 23 kilometrų nuo Stutthofo, kaceto administracija griebėsi didesnių apsaugos priemonių. Ji sulaikė kalinių korespondenciją, nebeleido skaityti laikraščių, išjungė mūsų garsiakalbį, uždraudė vakare išeiti iš blokų. Langų aptamsinimas, visą laiką buvęs, dabar pagriežtintas. Už mažiausią aptamsinimo netobulumą buvo skiriamos griežtos bausmės. Netrukus mūsų ausys pradėjo girdėti artilerijos dundesius...

Fronto artėjimas nešė ir džiaugsmą ir paniką. Jis žadėjo išlaisvinti iš vokiečių, bet perduoti bolševikams, kurių taip pat nenorėjome. Svarstėme įvairius galimumus. Blogiausiai mums atrodė būsiąs tas pereinamasis metas, kai vokiečiai pabėgs, o rusai dar nespės stovyklos užimti. Kalinių masėje prasidės sąmyšis ir sąskaitų suvedinėjimas. Komunistų grupė, remiama gausingos rusų kalinių masės, galvojome, stengsis paimti į savo rankas visą stovyklą. Mus, “lietuviškos valdžios” atstovus, jie griebs ir perduos NKVD, o gal, jos nelaukdami, pasistengs patys likviduoti. Antras nemažesnis pavojus atrodė bus iš badaujančių kalinių masės. Mūsų blokas dar turėjo maisto iš gautų siuntinėlių; mes vis dar šelpėme keletą dešimtų savųjų darbininkų. Šito užteko, kad kaliniai galvotų ir net šnekėtų, jog lietuvių bloke yra daug maisto. Išbadėjusios masės puls virtuvę, sandėlius ir ne tik pačios tarp savęs susikivirčys, bet ir prieš kitus išlies pykti. Nors mes nejutome iš kitų kalinių pusės jokios neapykantos, tačau būtų užtekę kam nors pakurstyti ir masė, negalvodama, galėjo skaudžiai su mumis “atsiskaityti”.

Dėl to, nelaukdami kol sąmyšis įsiviešpataus, mes galvojome, visą palikę, trauktis į mišką. Buvo sutarta, kad naktimis eisime sargybą, stebėsime, kada esesmanai pasitrauks. Ir kai tik tai pastebėsime, tuojau pirmieji išeisime iš stovyklos. Tačiau ir vėl kilo neaiškumas: kuo gi mes, atrasti miškuose, įrodysime atėjusiems rusams, jog esame kaliniai. Ar jie nepalaikys mūsų pasislėpusiais priešais?

Kiek palengvėjusia širdimi gavom žinią, kad ruošiama evakuacija. Bandėme ištirinėti šį klausimą. Atrodė, išves kalinius dalimis ir gabens Berlyno kryptimi. Nevienam mūsų vaidenosi galimybė pakeliui pabėgti, todėl prasidėjo planai, kaip apsirūpinti civiliais drabužiais. Galvota prašyti, kad garbės kaliniams leistų pasiimti savus drabužius, esančius rūbų kameroje. Keletai dienų praėjus, išdrįsome net paprašyti, tačiau Mayeris piktai nusikeikė ir nesileido į kalbas.

Neoficialios žinios, einančios iš politinio skyriaus, nustatinėjo evakuacijos datas. Mes budėjome ir ruošėmės. Vis dėlto civilius drabužius daugelis spėjo įsigyti. Rūbų kameros draugai už duoną ir cigaretes slapta atgabeno mūsų pačių eilutes. Susiorganizavome ir kuprines, kad galėtume įsidėti džiovintos duonos ir gautų iš Lietuvos lašinių. Laukėme tik ženklo, kada bus išakyta pakilti ir išeiti. Ir tas ženklas buvo duotas sausio 25-tosios naktį.

Šaltiniai

• Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys dievų miške. N. Pr. Seserų spaustuvės, Putnam, Conn. Išleista 1951 m. Dievas ir Tėvynė

Autorius: Stasys Yla